Baudžiamoji byla Nr. 1A-110-238/2020

        Teisminio proceso Nr. 1-03-6-00055-2017-0

Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.2.1

 (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 24 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Aurelijaus Rauckio ir Danguolės Šiugždinytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Melisai Žvirblytei,

dalyvaujant prokurorui Tomui Dorelaičiui,

nuteistajai J. Č., jos gynėjui advokatui Nerijui Strazdui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. Č. gynėjo advokato Nerijaus Strazdo apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 15 d. nuosprendžio, kuriuo J. Č. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį ir jai paskirta – 100 MGL (3766 eurų) dydžio bauda (redakcija galiojusi iki 2017-10-06).

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, Kauno apylinkės teismo 2019 m. spalio 15 d. nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Alytaus apylinkės teismo 2017 m. birželio 1 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams ir 100 MGL (3766 eurų) dydžio bauda, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą (20 MGL) 753,32 eurų (įmoka sumokėta 2018 m. gegužės 22 d.).

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7 punktu, 8 punktu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dviem) metams, įpareigojant neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, 1 (vienus) metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1.       J. Č. nuteista pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. pagal sudarytą darbo sutartį, taip pat pagal buhalterinių paslaugų teikimo sutartį, tvarkydama UAB „P“ (į. k. (duomenys neskelbtini)) buhalterinę apskaitą, būdama atsakinga už buhalterinių įrašų teisingumą, apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą UAB „P“ buhalterinę apskaitą, t. y. pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) 4 straipsnį, kuriame nurodyta, kad „Ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: 1) tinkama, objektyvi ir palyginama; 2) pateikiama laiku; 3) išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams“, 12 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodyta, kad „Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytą atvejį. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“, 17 straipsnį, kuriame nurodyta, kad „Finansinės ataskaitos sudaromos pagal sąskaitų duomenis Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo, Viešojo sektoriaus atskaitomybės įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka“, taip pat pažeidė Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės (toliau – ĮFA) 2001-11-06 įstatymo Nr. IX-575 (redakcija Nr. XII-1696, galiojusi nuo 2015-07-01) 15 straipsnio 9 dalį, kurioje nurodyta, kad „Iki finansinių ataskaitų sudarymo į įmonės apskaitą turi būti įtrauktos visos ataskaitinio laikotarpio ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai“, ĮFA 16 straipsnio 7 dalį (redakcija Nr. XII-1633, galiojusi nuo 2008-09-01) kurioje nurodyta, kad „Iki finansinių ataskaitų sudarymo į įmonės apskaitą turi būti įtrauktos visos ataskaitinio laikotarpio ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai“, ĮFA 15 straipsnio 12 dalį, kurioje nurodyta, kad „Finansines ataskaitas įmonės sudaro pagal ataskaitinio laikotarpio paskutinės dienos duomenis“, nes ji tyčia, siekdama Juridinių asmenų registrui teikiamuose balansuose iškraipyti įmonės apskaitos dokumentuose ir registruose užfiksuotus faktus, melagingai sudarė UAB „P“ finansines ataskaitas, nors pateikta informacija balansų sąskaitų apyvartų registruose sutapo su bendrovės pirminiuose dokumentuose nurodytais ūkiniais faktais ir jų pagrindu sudarytais registrais, kuriuose turi būti teisingai ir išsamiai nurodomas visas įmonės turtas, nuosavas kapitalas ir įsipareigojimai paskutinę ataskaitinio laikotarpio dieną, t. y. informacija apie įmonės buhalterinėje apskaitoje prieš tai užregistruotas, įvertintas ir sugrupuotas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, taip pat ji susidariusių skirtumų nepagrindė buhalterinės apskaitos dokumentais: 

2.       Apeliaciniame skunde (toliau – Skundas) nuteistosios J. Č. gynėjas advokatas Nerijus Strazdas prašo Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 15 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

2.1.                      Skunde gynėjas advokatas Nerijus Strazdas nurodo, kad apylinkės teismas J. Č. kaltę grindė abstrakčiomis bendro pobūdžio aplinkybėmis. Nuosprendyje formuluodamas padarytą nusikalstamą veiką teismas deklaravo, kad J. Č., siekdama Juridinių asmenų registrui teikiamuose balansuose iškraipyti įmonės apskaitos dokumentuose ir registruose užfiksuotus faktus, melagingai sudarė UAB „P“ finansines ataskaitas. Tačiau nei iš kaltinimo turinio, nei iš nuosprendyje išvardintų tariamų J. Č. kaltės įrodymų, nėra aišku, kuo patvirtinama jos tyčia sudaryti melagingas įmonės finansines ataskaitas. 

2.2.                      Esminis nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, požymis yra tai, kad ši veika padaroma tiesiogine tyčia. Todėl, pripažįstant asmenį kaltu padarius šią nusikalstamą veiką, būtina nustatyti veikos subjektyvinę pusę - tikslą apgaulingai tvarkyti įmonės buhalterinę apskaitą. Nors nusikaltimo motyvas nėra būtinas šio nusikaltimo požymis, tačiau neretai buhalterinė apskaita apgaulingai tvarkoma, siekiant nuslėpti mokesčius valstybei ar neteisėtai įgyti svetimą turtą, t. y. daromus nusikaltimus finansų sistemai ir nuosavybei. Šiuo atveju, byloje nėra nustatytas joks nuteistosios J. Č. motyvas ar tikslas nuslėpti mokesčius valstybei ar neteisėtai įgyti svetimą turtą. Ši aplinkybė netiesiogiai patvirtina, kad J. Č. neturėjo tyčios tvarkyti UAB „P“ buhalterinę apskaitą pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus. 

2.3.                      Nors teismas vadovavosi VMI ataskaita, nuosprendyje pacituotoje specialisto išvadoje apie šiuos VĮ Registrų centras pateiktuose balansuose ir UAB „P“ kasos knygose užfiksuotus neatitikimus, nėra nurodoma. Teismas, spręsdamas dėl J. Č. kaltės, rėmėsi iki galo nepatikrintais duomenimis. Nuosprendyje neanalizuotos duomenų apie ilgalaikių įsipareigojimų skirtumų VĮ Registrų centras pateiktose UAB „P" finansinėse atskaitomybėse ir UAB „P“ kasos knygoje susidarymo priežastys. Spręsdamas apie J. Č. kaltę, teismas taip pat rėmėsi specialistės Ž. G., surašiusios specialisto išvadą, parodymais, kuri teikė savo vertinimus, kad pagal tyrimo pateiktus buhalterinius dokumentus buvo galimai apie 1 (vieną) milijoną neapskaitytų lėšų, kad UAB „P“ savininkai galimai teikė paskolas bendrovei, kad specialistei kelia abejonių pats paskolų faktas, kad J. Č. galimai žinojo apie paskolas, tačiau bendrovės direktoriai prašė nedeklaruoti jų VMI. Visi šie specialistės vertinimai yra prielaidų pobūdžio. Nuosprendyje teismas rėmėsi ir specialistės V. J. paaiškinimais, kuri vertindama buhalterės J. Č. darbą, taip pat rėmėsi prielaidomis, kad ji galimai slėpė duomenis, kad buhalterijoje nurodytos paskolos galimai įneštos atbuline data.

2.4.                      Kaip nuteistosios J. Č. kaltę patvirtinančiais, teismas nuosprendyje rėmėsi ir liudytojos J. G. parodymais, kuri nurodė, kad su įmone buvo sudariusi sutartis dėl paskolos, kad dokumentus pateikdavo buhalterei, kad neprašė buhalterės nerodyti paskolų ataskaitose. Iš šios liudytojos parodymų spręstina, kad ji neskatino nuteistosios vykdyti apgaulingą įmonės apskaitą. Pastebėtina, kad šiai liudytojai buvo pateikti įtarimai, susiję su kaltinimais J. Č.. Tokiu būdu, šios liudytojos parodymai turi būti vertinami ypač atsargiai. Neatmestina, kad šios liudytojos parodymai galėjo būti sąmoningai interpretuoti nepalankiai J. Č., dėl jos suinteresuotumo palengvinti savo padėtį J. Č. sąskaita. Tačiau nuosprendyje užfiksuoti šios liudytojos parodymai nei patvirtina, nei paneigia J. Č. kaltę padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką.

2.5.                      Skunde nurodoma, kad tyčia melagingų ataskaitų ji nedarė. Tvirtino, kad ataskaitos būdavo sudarytos iš tų dokumentų, kurie jai buvo pateikti. Registrų centrui pateikė tokį balansą, koks buvo sudarytas įmonėje. Apie įmonės akcininkės J. G. skolas sužinojo, kai jai buvo pateikti dokumentai. Tuomet jas ir įrašė į įmonės balansą. 2010-2011 m. buvo sugedęs įmonės kompiuteris, todėl ne visi duomenys galėjo būti apskaityti ir perduoti Registrų centrui, kuris pavėluotai neleido tikslinti duomenų. Šių nuteistosios parodymų nepaneigia byloje ištirti įrodymai, kurie nepatvirtina J. Č. tyčios apgaulingai tvarkyti UAB „P“ apskaitą. Byloje nėra jokių patikimų duomenų, kad J. Č. į įmonės apskaitą tyčia įtraukė kokius nors netikrus dokumentus, kad Juridinių asmenų registrui teikiamuose UAB „P“ balansuose tyčia nurodė melagingus duomenis, taip siekdama nuslėpti kokias nors ūkines operacijas ar kitaip suklaidinti valstybės institucijas. Kita vertus pažymėtina, kad pats teismas nuosprendyje prieštaringai konstatavo, kad J. Č. pateikta informacija balansų sąskaitų apyvartų registruose sutapo su bendrovės pirminiuose dokumentuose nurodytais ūkiniais faktais ir jų pagrindu sudarytais registrais, kuriuose turi būti teisingai ir išsamiai nurodomas visas įmonės turtas, nuosavas kapitalas ir įsipareigojimai paskutinę ataskaitinio laikotarpio dieną.

2.6.                      Teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas J. Č. kalta, neįsigilino į visą įrodomąją bylos medžiagą, įrodymus vertino fragmentiškai, selektyviai ir netgi tendencingai, nustatomąją nuosprendžio dalį iš esmės perrašė iš kaltinamojo akto, netyrė ir nepalygino kaltinamojo akto nustatomosios dalies su teisiamojo posėdžio metu ištirtais įrodymais. P. B. proceso kodekso (toliau-BPK) 305 straipsnio 1, 3 dalių nuostatas, teismas apkaltinamajame nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinti remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. J. Č. pareikštas neaiškus, neišsamus ir nekonkretus kaltinimas. Nuosprendyje pateiktoje lentelėje nurodyti Juridinių asmenų registrui pateiktų balansų duomenų neatitikimai su įmonės registruose nustatytais duomenimis nesutampa su specialisto išvadoje ir VMI ataskaitoje pateiktais duomenimis, todėl nėra pakankamai aišku, dėl kokių konkrečiai tariamai melagingų duomenų ataskaitose J. Č. buvo kaltinama ir už ką ji nuteista, ir kokiais įrodymais pagrįsti kaltinimai. Kaltinimas laikytinas nekonkrečiu, akivaizdžiai prieštaraujančiu BPK 219 straipsnio reikalavimams ir patikimai neįrodytu, todėl nepagrįstu. Tuo pažeistos J. Č. teises, nes suvaržė nuteistosios konstitucinę teisę žinoti, kuo konkrečiai yra kaltinama bei teisę į gynybą.

2.7.                      Aukščiau aptarti įrodymai, kuriais teismas nuosprendyje grindė nuteistosios kaltę, nėra patikimi. Teismas nuosprendyje, be kita ko, nurodė, kad kaltinamosios neprisipažinimą vertina kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tačiau, kaip jau minėta, J. Č. parodymų nepaneigia byloje teismo ištirti įrodymai. Be to pažymėtina, kad ne kaltinamojo pareiga įrodinėti savo nekaltumą. Teismas neturėjo pagrindo netikėti J. Č. parodymais. Specialisto išvada, VMI ataskaita turi vidinių prieštaravimų, specialisčių Ž. G. ir V. J. parodymai yra akivaizdžiai prielaidų pobūdžio ir negali būti laikomi patikimais įrodymais BPK 20 straipsnio prasme. Šiuo atveju, liko nepašalintos abejonės, kad J. Č. turėjo tyčią apgaulingai tvarkyti UAB „P“ apskaitą. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla draudimas grįsti nuosprendį abejonėmis. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis - teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo).

3.       Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistoji J. Č. ir jos gynėjas advokatas Nerijus Strazdas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras Tomas Dorelaitis prašė apeliacinį skundą atmesti.

4.       Nuteistosios J. Č. gynėjo advokato Nerijaus Strazdo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikinamas, o byla perduodama iš naujo nagrinėti teismui (BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d) papunktis).

5.       Pažymėtina, kad nuosprendis yra baigiamasis teismo proceso aktas, kuriuo išsprendžiami nusikalstamos veikos pripažinimo įrodyta, asmens pripažinimo kaltu ir kiti baudžiamojo proceso įstatyme numatyti klausimai. Kadangi nuosprendyje išsprendžiami itin svarbūs klausimai, jam keliami griežti formos ir turinio reikalavimai, įtvirtinantys, kad nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis teisėtas tada, kai juo yra tiksliai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, o pagrįstas – kai teismo išvados dėl įstatymo taikymo yra pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais ir yra motyvuotos.

6.       Konstitucinis Teismas yra ne kartą pabrėžęs teismo baigiamųjų aktų argumentavimo (motyvavimo) svarbą ir konstatavęs, kad konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Šiame kontekste pažymėtina, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas, inter alia (be kita ko), reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija. Reikalavimo užtikrinti žmogaus teises ir laisves kontekste pažymėtina, kad teisingumo vykdymas suponuoja ir tai, kad teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais (2006 m. sausio 16 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai).

7.       BPK 304 – 307 straipsniuose reglamentuojama nuosprendžio forma ir turinys ir šiuos įstatymo reikalavimus nuosprendis privalo atitikti. Be to, nuosprendis turi būti logiškas, aiškus, išsamus, įtikinamas ir nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo. Susipažinus su skundžiamo nuosprendžio turiniu, matyti, jog teismas šių įstatymų nuostatų iš esmės nesilaikė.

8.       BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktai įpareigoja teismą nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti įrodytomis pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes, įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, taip pat nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus ir išvadas. Teismas turi glaustai ir tiksliai išdėstyti nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, nurodyti kaltinamojo veikos apimtį, nusikalstamos veikos stadiją, aplinkybes, apibūdinančias konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius, kitus nusikalstamos veikos kvalifikavimui ir bausmės parinkimui reikšmingus faktus bei aplinkybes. 

9.       BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, jog nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės bei to paties straipsnio 3 punkte nustatyta, jog apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados.

10.       Kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, priimdamas ir surašydamas nuosprendį, nesilaikė šių įstatymo reikalavimų. Susipažinus su nuosprendžiu matyti, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kurioje išdėstyta įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, nėra nurodyti nusikalstamos veikos padariniai, nors kaltinamajame akte ir kaltinime jie nurodyti - dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo, iš dalies negalima nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2008-01-01 iki 2015-12-31. Be to, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie LR VRM Kauno apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2018-10-19 specialisto išvada Nr. 04/11-2-25-11225 dėl UAB „P“ ūkinės finansinės veiklos, specialistės Ž. G. parodymai, tvirtino tą aplinkybę, kad iš dalies negalima nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros laikotarpiu nuo 2008-01-01 iki 2015-12-31, nes bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma nesivadovaujant įstatymų reikalavimais (jie išvardinti specialisto išvadoje).

11.       Pažymėtina, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 222 straipsnį kyla tik tuo atveju, kai dėl straipsnio dispozicijoje išvardytų veikų padarymo atsiranda padariniai: negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Todėl nesant padarinių, negalima ir baudžiamoji atsakomybė, o nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kurioje išdėstyta įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, nėra nurodyti nusikalstamos veikos padariniai.

12.       Teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje tik išvardijo baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu ištirtus įrodymus, vienu sakiniu konstatavo J. Č. kaltę padarius nusikaltimą, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, tačiau įrodymų neanalizavo, nevertino įrodymų sąsajumo  neargumentavo, nemotyvavo ir nepateikė išvadų. Todėl atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog buvo pažeistos esminės įstatymo normos, reguliuojančios  nuosprendžio surašymą.

13.       Apylinkės teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje nenurodė, kad kilo minėti padariniai, todėl nuosprendyje nenurodžius šios svarbios faktinės aplinkybės, o aukštesnės instancijos teismui padarius išvadą, kad veikos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo pirmosios instancijos teismo nustatytųjų, toks nuosprendis negali būti paliktas galioti ir naikinamas.

14.       BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d) papunktyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina nuosprendį ir perduoda bylą iš naujo nagrinėti teismui, kai ištyrus ir įvertinus įrodymus apeliacinės instancijos teisme padaroma išvada, kad veikos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo pirmosios instancijos teismo nustatytųjų ir tai gali lemti esminį nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėties pabloginimą, ir dėl to būtų peržengtos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos. Būtent ši situacija ir minėtos įstatymo normos aplinkybės nustatytos šioje byloje. Esant šioms aplinkybėms, daroma išvada, kad Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 15 d. nuosprendis netinkamai surašytas ir nemotyvuotas, taip pat nustatyta, kad veikos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi, todėl yra įstatyminis pagrindas naikinti nuosprendį. To pasėkoje nuosprendis naikintinas ir baudžiamoji byla perduodama iš naujo nagrinėti teismui. Todėl nuteistosios J. Č. gynėjo advokato Nerijaus Strazdo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

15.       Kadangi šiuo konkrečiu atveju apylinkės teismas privalės iš naujo išsamiai ir nešališkai išnagrinėti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir priimti procesinį sprendimą, taigi, kartu įvertinti kaltės (nekaltumo) klausimą, todėl vengdamas iš anksto daryti galimą įtaką iš naujo bylą nagrinėsiančio apylinkės teismo sprendimui, apygardos teismas šioje nutartyje išsamiau dėl kitų apeliacinio skundo argumentų nepasisako.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d) papunkčiu,

n u t a r i a :

nuteistosios J. Č. gynėjo advokato Nerijaus Strazdo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 15 d. nuosprendį, kuriuo J. Č. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalį ir jai paskirta – 100 MGL (3766 eurų) dydžio bauda, ir kuriuo, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, Kauno apylinkės teismo 2019 m. spalio 15 d. nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Alytaus apylinkės teismo 2017 m. birželio 1 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams ir 100 MGL (3766 eurų) dydžio bauda, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą (20 MGL) 753,32 eurų, o vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7 punktu, 8 punktu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dviem) metams, įpareigojant neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, 1 (vienus) metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu, ir  perduoti bylą iš naujo nagrinėti Kauno apylinkės teismui.

Teisėjai                                                           Algirdas Jaliniauskas

                                                         Aurelijus Rauckis

                                                         Danguolė Šiugždinytė