Administracinė byla Nr. eA-5401-415/2018
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02602-2018-4
Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. gruodžio 12 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Y. P. (Y. P.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Y. P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas Y. P. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) Imigracijos skyriaus 2018 m. liepos 20 d. sprendimą Nr. (15/4-1) (00507) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiui Y. P.“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Departamento Imigracijos skyrių nauju sprendimu išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Sprendime melagingai teigiama, jog uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Baltiklita“ (toliau – ir Bendrovė, Įmonė) nevykdo veiklos ir yra fiktyvi įmonė, kurios tikslas – padėti užsieniečiams legalizuotis Europos Sąjungoje, kadangi iš Įmonės gyventojų pajamų mokesčio (GPM313) deklaracijos už 2018 metų pirmą pusmetį matyti, kad Bendrovė mokėjo darbuotojams atlyginimus, nuo kurių ir skaičiuojamas gyventojų pajamų mokestis. Bendrovės pateiktos pridėtinės vertės mokesčio (F0600) deklaracijos už 2018 metų pirmą pusmetį įrodo, kad Bendrovė kiekvieną mėnesį uždirbdavo pajamas už jos teikiamas paslaugas, kurias teikti reikalingi vairuotojai, ir nuo šių gautų pajamų mokėjo pridėtinės vertės mokestį. Minėti mokesčiai buvo ne tik deklaruoti, bet ir sumokėti, tą įrodo Valstybinės mokesčių inspekcijos ataskaita apie sumokėtus mokesčius, Sodros ataskaita apie Įmonės mokėtus socialinio draudimo mokesčius, kuriuos moka darbdavys, įdarbinęs samdomus darbuotojus. Šios aplinkybės įrodo, kad Bendrovė yra realiai ir teisėtai veikianti Lietuvos įmonė, gaunanti pajamas, nuo kurių mokamas pridėtinės vertės mokestis, yra samdanti darbuotojus, jiems mokanti atlyginimus, nuo kurių mokamas gyventojų pajamų mokestis bei socialinio draudimo mokesčiai.
3. Pareiškėjas teigė, kad Sprendime melagingai nurodyta, jog užsieniečiams R. B. (r. B.), V. L. (V. L.) ir I. B. (I. B.), kuriems buvo išduoti leidimai laikinai gyventi, taip ir nebuvo įdarbinti Bendrovėje. Atsakovas taip pat teigia, kad nors esą Įmonė minėtų darbuotojų taip ir neįdarbino, apie neįdarbinimą Departamentui nepranešė. Iš Bendrovės bankinių mokėjimų R. B., V. L. matyti, kad atlyginimai ir avansai minėtiems asmenims buvo mokami. Tai įrodo, kad R. B., V. L. ir I. B., gavę leidimus laikinai gyventi, buvo įdarbinti Bendrovėje, dėl to pastarajai neatsirado pareigos apie neįdarbinimą pranešti Departamentui. Pažymėjo, kad R. B. buvo priimtas į darbą iš karto po leidimo laikinai gyventi Lietuvoje, kuris buvo gautas 2018 m. gegužės 21 d. (duomenys apie įdarbinimą Sodrai buvo pateikti 2018 m. gegužės 25 d.), t. y. tuo metu, kai buvo rašomas sprendimas atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, jis jau buvo įdarbintas du mėnesius, ir Sprendime melagingai teigiama, kad jis nebuvo įdarbintas.
4. Pareiškėjas nurodė, kad I. B. ir V. L. irgi buvo įdarbinti Įmonėje, kai tik atvyko į Lietuvą. Pažymėjo, kad Sprendime nepagrįstai teigiama, jog pareiškėjas Departamentui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Sprendime neįrodinėjama, kokie būtent klaidinantys duomenys buvo pateikti. Teiginį, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, atsakovas pateikia kaip išvadą, išplaukiančią iš Imigracijos skyriaus suformuluotų neteisingų duomenų, jog Įmonė nevykdo realios veiklos, yra fiktyvi bei, kad ji taip ir neįdarbino užsieniečių R. B., V. L. ir I. B..
5. Pareiškėjas paaiškino, kad Departamentui pateikė tikrovę atitinkančius duomenis ir jo vienintelis tikslas, gavus leidimą laikinai gyventi, buvo dirbti Bendrovėje, kurioje jis dirba nuo 2016 m. gruodžio 6 d. (tuo metu dirbdamas gavo darbo vizą). Tai įrodo tarp pareiškėjo ir Įmonės sudaryta darbo sutartis. Tokiu pačiu pagrindu ir beveik tuo pačiu laikotarpiu Bendrovėje dirbo ir V. L. bei R. B.. Atsakovas Sprendimą grindė melagingais teiginiais apie Įmonę, šių teiginių pagrindu sprendė apie pareiškėjo tariamai pateiktus tikrovės neatitinkančius duomenis bei tariamą norą piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje.
6. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Sprendimu jam yra užkertamas kelias užsidirbti daugiau, nei galėtų užsidirbti savo šalyje. Toks Sprendimas yra ydingas dar ir todėl, kad sukuriamos prielaidos apsunkinti Bendrovės veiklą ir net sąmoningai ar nesąmoningai šią Bendrovę privesti prie bankroto: Sprendimui įsiteisėjus, Įmonė praras bet kokią galimybę pasisamdyti užsieniečius vairuotojus, nes jai, kaip tariamai fiktyviai Bendrovei, nebus išduodami jokie leidimai laikinai gyventi, kuriems prašymai bus teikiami tarpininkaujant UAB „Baltiklita“. Bendrovė, neradusi vietinėje darbo rinkoje vairuotojų ir negalėdama priimti dirbti vairuotojais užsieniečių, neišvengiamai privalės mažinti teikiamų paslaugų apimtis, praras klientus ir galiausiai bus priversta bankrutuoti. Valstybės institucija, sudariusi sąlygas bankrutuoti normaliai ir teisėtai veikiančiai įmonei, tuo pačiu valstybės biudžetui padarys žalą, nes valstybės biudžetas nebegaus pajamų, kurias mokesčių pavidalu dabar gauna iš Bendrovės.
7. Atsakovas Departamentas pateiktame atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
8. Atsakovas nurodė, kad Sprendime nebuvo konstatavęs, jog Bendrovė yra fiktyvi, kadangi vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, tais atvejais, kai užsienietis kreipiasi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 44 straipsnio nuostatas, šio užsieniečio darbdavio, t. y. įmonės, kurioje užsienietis ketina dirbti, fiktyvumas nėra tikrinamas. Tačiau Departamentas, nagrinėdamas užsieniečio prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, turi pareigą nustatyti, ar nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi pagrindų. Atsakovo vertinimu, vien deklaracijų pateikimas ir mokesčių sumokėjimas savaime nesudaro pagrindo teigti, kad įmonė užsiima deklaruota veikla, o pareiškėjui turėjo būti išduotas leidimas laikinai gyventi. Pažymėjo, kad, nagrinėjant užsieniečio prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, turi būti įvertinti ne tik formalūs darbdavio veiklos požymiai, bet ir kita su darbdaviu susijusi informacija, rodanti realią faktinę situaciją.
9. Atsakovas, atlikdamas tyrimą, nustatė, kad su Bendrovės steigimu ir šios įmonės valdymu yra susiję Lietuvos Respublikos piliečiai I. P. bei E. B., kurie Departamentui yra žinoma kaip asmenys, kurie užsiima fiktyvių įmonių steigimu bei pagalba legalizuojantis trečiųjų šalių piliečiams. Pažymėjo, kad Bendrovė yra registruota adresu: (duomenys neskelbtini). Minėtu adresu ne kartą buvo atliekami Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos (toliau – ir Valdyba) patikrinimai, kurių metu nustatyta, kad jokia bendrovių veikla nėra vykdoma, o minėtas adresas naudojamas tik fiktyvių įmonių registracijai atlikti. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. sausio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016 pažymėjo, kad pagal pareiškėjo Departamentui pateiktus duomenis, UAB „N. a.“ registruota adresu (duomenys neskelbtini). Pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, minėtu adresu yra įregistruota negyvenamoji - pagalbinė patalpa, kurios bendras plotas yra 3,55 kv. m., todėl pagrįsta atsakovo išvada, jog mažai tikėtina, kad šioje patalpoje UAB „N. a.“ galėtų vykdyti ūkinę komercinę veiklą. <...> Šiuo atveju pareiškėjas Departamentui kito buveinės adreso, kuriuo vykdys įmonės veiklą, išskyrus (duomenys neskelbtini), nenurodė, jokių kitų komercinės paskirties patalpų pirkimo ar nuomos sutarčių nepateikė, todėl Departamentas pagrįstai nusprendė, jog UAB „N. a.“ adresas yra formalus, nes jokių sąlygų ten vykdyti ūkinę komercinę veiklą nėra.
10. Pareiškėjas teismui nepateikė nei argumentų, nei dokumentų, galinčių paneigti aukščiau nurodytas išvadas, todėl, Departamento nuomone, nurodytos aplinkybės, kurios buvo įvertintos kitų surinktų duomenų visumoje ir kurių pareiškėjas niekaip nepaneigė, leidžia spręsti, kad Bendrovė buvo įkurta siekiant užsieniečiams padėti legalizuotis Europos Sąjungos šalyse. Išvada, kad Bendrovė buvo įkurta tik siekiant padėti užsieniečiams legalizuotis Europos Sąjungos šalyse, buvo padaryta įvertinus ir kitus duomenis apie minėtą bendrovę. Įmonė iki 2018 m. birželio 1 d. oficialių finansinės atskaitomybės dokumentų už 2016 ir 2017 m. VĮ Registrų centrui nepateikė, tai reiškia, kad Bendrovė nevykdo Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų (jokių šias aplinkybes paneigiančių duomenų pareiškėjas nepateikė).Tyrimo metu taip pat buvo nustatyta, kad užsieniečiams (R. B.; V. L.; I. B), kuriems buvo išduoti leidimai laikinai gyventi tuo pagrindu, kad jie ketino dirbti tarptautinio keleivių vežimo transporto priemonės vairuotojais Bendrovėje, iki ginčijamo sprendimo priėmimo šioje bendrovėje įdarbinti taip ir nebuvo (nors sprendimai dėl leidimų laikinai gyventi jiems išdavimo buvo priimti dar 2018 m. pavasarį).
11. Atkreipė dėmesį, kad užsieniečiai Įmonėje įdarbinti nebuvo, Įmonės direktorius apie tai nepranešė nei Departamentui, nei Valdybai. Tai reiškia, kad nebuvo įvykdyta Įstatymo 36 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta pareiga apie duomenų pranešimą. Nors pareiškėjas skunde nurodo, kad minėti užsieniečiai iš tikrųjų buvo įdarbinti Bendrovėje iš karto po to, kai gavo leidimus laikinai gyventi, tačiau nepateikė jokių oficialių dokumentų, patvirtinančių šias aplinkybes (nepateikė Sodrai siunčiamų pranešimų apie įdarbinimą). Atsakovo vertinimu, vien neinformatyvių banko pavedimų kopijos savaime nepatvirtina, kad Įmonėje turėję dirbti darbuotojai iš tikrųjų joje buvo įdarbinti iš karto po to, kai gavo leidimus laikinai gyventi. Taigi deklaratyvūs skundo teiginiai neva nurodyti asmenys buvo įdarbinti bendrovėje dar iki ginčijamo sprendimo priėmimo, nesant šias aplinkybes galinčių patvirtinti oficialių ir patikimų dokumentų, nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą Sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.
12. Atsakovas pažymėjo, kad Departamento Imigracijos skyriui Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos Administracinėje paslaugų svetainėje patikrinus UAB „Baltiklita“, kurioje pareiškėjas ketina dirbti tarptautinio keleivių vežimo transporto priemonės vairuotoju, duomenis, nustatyta, jog Įmonė nei vienos išduotos licencijos kopijos neturi. Dėl nurodytos priežasties pareiškėjas negali būti priimtas dirbti tarptautinio keleivių vežimo transporto priemonės vairuotoju į įmonę, kuri neturi reikalingų dokumentų veiklai vykdyti. Nei argumentų, nei dokumentų, galinčių paneigti šias išvadas, pareiškėjas su skundu nepateikė, taip pat nepateikė jokių duomenų, galinčių paneigti išvadą, kad Bendrovė buvo įkurta siekiant užsieniečiams padėti legalizuotis Europos Sąjungos šalyse. Šią faktinę aplinkybę patvirtina tai, jog buvo piktnaudžiauta leidimų laikinai gyventi išdavimo procedūra, t. y. užsieniečiams gavus leidimus laikinai gyventi bendrovėje jie įdarbinti nebūdavo, o tik naudodavosi šio dokumento suteikiamomis teisėmis. Atsižvelgiant į tai, yra rimtas pagrindas manyti, kad pareiškėjo siekiai yra kitokie, nei oficialiai deklaruoti. Sprendime buvo pagrįstai nustatyta, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė, nes manytina, kad pareiškėjo tikslas yra gauti leidimą laikinai gyventi ir taip legalizuoti savo buvimą Šengeno zonoje.
13. Papildomai paaiškino, kad Departamento direktorius 2018 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 3K-54 patvirtino Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti šio užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, vertinimo tvarkos aprašą, kuriame yra nustatyti kriterijai, sudarantys rimtą pagrindą manyti, jog gali kilti šio užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, ir šių kriterijų vertinimo. Nagrinėjant pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, buvo nustatytas ne vienas šioje tvarkoje nurodytas kriterijus: nustatyta, kad pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, Departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės (6.2 papunktis); surinktų duomenų visuma patvirtina, kad kyla pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo tikslo bei sąlygų, sąžiningo šio užsieniečio siekio dirbti Lietuvos Respublikoje, t. y. konstatuotina, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, jo atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslai yra kitokie, negu oficialiai deklaruoti (7 punktas). Šie kriterijai yra patvirtinti surinktais duomenimis, todėl atsakovas atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi ir pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktą.
II.
14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
15. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Y. P. tuo pagrindu, jog ketina dirbti UAB „Baltiklita“ tarptautinio keleivių vežimo transporto priemonės vairuotoju, Valdybai 2018 m. vasario 9 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Kartu su prašymu pareiškėjas pateikė galiojantį kelionės dokumentą, UAB „Baltiklita“ tarpininkavimo raštą, Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Lietuvos darbo birža) priimtą sprendimą, patvirtinantį, kad Y. P. atitinka Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikius, Baltarusijos Respublikos kompetentingos institucijos išduotą pažymą, patvirtinančią, jog šioje šalyje minėtas užsienietis nebuvo teistas, ir kitus dokumentus. Lietuvos darbo birža 2017 m. gruodžio 27 d. sprendimu Nr. UD-1851 nusprendė, kad užsieniečio Y. P. darbas Bendrovėje tarptautinių keleivių vežimo transporto priemonės vairuotoju 24 mėnesiams už 495 Eur darbo užmokestį per mėnesį atitinka Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikius.
16. UAB „Baltiklita“, atstovaujama direktoriaus E. B., 2018 m. sausio 26 d. su Y. P. pasirašė terminuotą darbo sutartį, pagal kurią pareiškėjas priimtas UAB „Baltiklita“ tarptautinio keleivių vežimo transporto vairuotoju. UAB „Baltiklita“ Departamentui pateikė 2018 m. sausio 29 d. tarpininkavimo raštą, kuriame prašė išduoti leidimą laikinai gyventi dvejiems metams Baltarusijos piliečiui Y. P., kadangi užsienietis turi pakankamai lėšų, kurių šaltinis yra darbas UAB „Baltiklita“ (mėnesiui užsienietis turės 525 Eur). Iš byloje esančio VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registro duomenų teismas nustatė, kad UAB „Baltiklita“ buveinės adresas yra (duomenys neskelbtini); Bendrovės veiklos tikslai ir rūšys - laikinojo įdarbinimo paslaugos. UAB „Baltiklita“ ir UAB „Baltikturisturas“ 2017 m. rugpjūčio 1 d. sudarė Vairavimo paslaugų teikimo sutartį Nr. 20170801/01, pagal kurią Bendrovė įsipareigojo suteikti automobilių vairavimo paslaugas pagal UAB „Baltikturisturas“ pateiktus užsakymus. Departamentas 2018 m. liepos 20 d. priėmė sprendimą Nr. (15/4-1) (00507) atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu (duomenims, kuriuos pateikė pareiškėjas norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitikus tikrovės) ir 12 punktu (kai yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė).
17. Teismas, remdamasis ginčui aktualiomis Įstatymo nuostatomis, nurodė, kad užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą bei Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1-6 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas leidimas laikinai gyventi. Byloje esanti 2018 m. sausio 26 d. darbo sutartis, sudaryta tarp pareiškėjo ir Bendrovės patvirtina, kad pareiškėjas į Bendrovę priimamas dirbti vairuotoju. Iš byloje esančių įrodymų – Lietuvos transporto saugos administracijos administracinių paslaugų svetainėje esančios informacijos apie kelių transporto veiklos licencijas turinčius vežėjus matyti, kad Bendrovė nei vienos išduotos licencijos kopijos neturi. Taigi Bendrovė, kurioje vairuotoju ketina dirbti pareiškėjas, neatitinka vežėjams keliamų teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas nei skunde, nei pareiškėjo atstovas teismo posėdyje nepateikė argumentų ar įrodymų, kurie paneigtų šiuos faktus. Pareiškėjo į bylą pateikta Licencija Nr. LIC-003920-EBKL patvirtina, kad ji leidžia ne Bendrovei, o UAB „Baltikturisturas“ teikti tarptautinio keleivių vežimo keliais paslaugas samdos pagrindais ar už atlygį Europos bendrijos teritorijoje.
18. Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal VĮ Registrų centro duomenis, Bendrovės veikla nurodoma – laikinojo įdarbinimo paslaugos. Teismas sprendė, kad byloje nustatyti faktai ir aptartas teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, jog atsakovas Sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas negali būti priimtas dirbti tarptautinio keleivių vežimo transporto priemonės vairuotoju į Bendrovę, neturinčią reikalingų dokumentų minėtai veiklai vykdyti.
19. Teismas, remdamasis bylos medžiaga, nustatė, kad V. L. ir I. B., kurie atitiko Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytus reikalavimus, buvo išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad iš Sprendimo priėmimo metu turėtų Sodros duomenų buvo matyti, kad nei V. L., nei I. B. Bendrovėje įdarbinti nebuvo. Atsakovas tiek Sprendime, tiek atsiliepime pažymėjo, kad su Bendrovės steigimu ir jos valdymu yra susiję Lietuvos Respublikos piliečiai L. P. bei E. B., kurie Departamentui yra žinomi kaip asmenys, užsiimantys fiktyvių įmonių steigimu bei pagalba legalizuojantis trečiųjų šalių piliečiams. Atsakovas, be kita ko, nurodė, kad Bendrovė yra registruota adresu: (duomenys neskelbtini), kur ne kartą buvo atliekami Valdybos patikrinimai, kurių metu nustatyta, kad jokia bendrovių veikla nevykdoma, o minėtas adresas naudojamas tik fiktyvių įmonių registracijai atlikti.
20. Teismas, pasisakydamas dėl Sodros informacinės sistemos duomenų, kaip įrodymų tinkamumo šioje byloje, pažymėjo, kad tai, jog Sodros informacinės sistemos duomenys yra tinkami įrodymai tokio pobūdžio bylose, yra nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje, kurioje remtasi Sodros informacinės sistemos duomenimis vertinant, ar užsienietis (su juo susijusi įmonė) atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Be to, pats pareiškėjas, pateikdamas naujus duomenis, remiasi būtent iš Sodros gautais duomenimis.
21. Teismas nurodė, kad ginčijamas Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nes duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės. Teismas sprendė, kad atsakovas Sprendime pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas, teikdamas prašymą gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo atvykimo tikslą į Lietuvos Respubliką ir siekė ne dirbti Lietuvos Respublikoje, o atitikti Įstatymo reikalavimus. Tai rodo minėto užsieniečio piktnaudžiavimą leidimų laikinai gyventi išdavimo procedūra, todėl pareiškėjo atžvilgiu atsakovas pagrįstai taikė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir dėl to pagrįstai atsisakė jam išduoti leidimą laikinai gyventi.
22. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nei Departamentui, nei teismui su skundu, nei teismo posėdyje nepateikė jokių duomenų, kurie paneigtų išvadą, jog Įmonė, kurioje pareiškėjas ketina dirbti vairuotoju, buvo įkurta siekiant užsieniečiams padėti legalizuotis Europos Sąjungos šalyse. Šią faktinę aplinkybę patvirtina tai, jog buvo piktnaudžiauta leidimų laikinai gyventi išdavimo procedūra – užsieniečiai, gavę leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, Bendrovėje įdarbinti nebūdavo. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia spręsti, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie tikrąjį leidimo laikinai gyventi gavimo tikslą bei darbą UAB „Baltiklita“ – pareiškėjo siekiai yra kitokie, nei oficialiai nurodyti tiek prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tiek skunde teismui.
23. Teismas konstatavo, kad byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma sudaro rimtą pagrindą manyti, jog pareiškėjo tikslas yra ne dirbti Bendrovėje, o gauti leidimą laikinai gyventi ir taip legalizuoti savo buvimą Šengeno zonoje. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neturi ilgalaikių socialinių, ekonominių ar kitų ryšių Lietuvos Respublikoje, neturi šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis. Dėl nurodytų priežasčių yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, todėl sprendė, jog pareiškėjui atsakovas pagrįstai taikė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktą ir dėl to pagrįstai atsisakė jam išduoti leidimą laikinai gyventi.
III.
24. Pareiškėjas Y. P. (toliau – ir apeliantas) padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir įpareigoti Departamento Imigracijos skyrių nauju sprendimu išduoti jam leidimą laikinai gyventi.
25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas netinkamai vertino bylos aplinkybes ir netinkamai išaiškino ir taikė teisės normas, todėl sprendimas yra šališkas, nepagrįstas ir neteisėtas dėl to naikintinas. Teismas šališkai rėmėsi Departamento argumentais, beveik netirdamas pareiškėjo pateiktų argumentų. Nepaisant to, kad teismui pateikė įrodymus, paneigiančius Departamento teiginius, neva užsieniečiai R. B., V. L. ir I. B., kuriems buvo išduoti leidimai laikinai gyventi, taip ir nebuvo įdarbinti UAB „Baltiklita“, nes jie buvo įdarbinti, teismas šių įrodymų nevertino ir sprendime tvirtino esą nustatyta, kad UAB „Baltiklita“ minėtų užsieniečių taip ir neįdarbino. Šie įrodymai buvo pateikti iš Sodros, kurių įrodomąją reikšmę pripažino ir teismas, tačiau jais nesivadovavo.
26. Teismas netinkamai aiškino teisės aktus, dėl to padarė klaidingas išvadas, kad UAB „Baltiklita“ negali teikti keleivių vežimo paslaugos ir tai reiškia, kad pareiškėjas UAB „Baltiklitoje“ nebus įdarbintas vairuotoju, o jeigu nebus įdarbintas (nepaisant to, kad su juo jau sudaryta darbo sutartis, pagal kurią jis turi pradėti dirbti iš karto po leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo), reiškia, kad jis Migracijos departamentui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Akcentuoja, kad jis jau metus iki kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi atidirbo UAB „Baltiklita“ vairuotoju. Teismas UAB „Baltiklitą“, kuri neteikia keleivių vežimo paslaugų, o teikia automobilių vairavimo paslaugas, sutapatino su vežėju, nors pagal teismo nurodytas Kelių transporto kodekso 7 straipsnio 2 punkto nuostatas, nėra ir negali būti laikoma vežėju. Keleivius gabena ir už tai iš keleivių gauna atlygį UAB „Baltikturisturas“, kuri turi licenciją ir kuri pagrįstai yra laikoma vežėju. UAB „Baltiklita“ keleivių neveža, iš jų atlygio negauna. UAB „Baltiklita“ pagal sutartį su UAB „Baltikturisturas“ atlygį gauna iš UAB „Baltikturisturas“, taigi UAB „Baltiklitai“ pagal teisės aktus nereikia turėti licencijos. Pareiškėjo teigimu, teismas privalėjo tinkamai kvalifikuoti teisinius santykius, tinkamai taikyti teisės aktus.
27. Pareiškėjas nurodo, kad teismas pažeidė rungimosi principą ir įrodinėjimo naštą perkėlė pareiškėjui, t. y. teismas norėjo tokių įrodymų, kurių jis objektyviai negalėjo pateikti - jam nėra ir negali būti žinomi dalykai, kurie susiję ne su juo, o su juridiniu asmeniu, kurio akcininku ar vadovu jis nėra. Teismas, reikalaudamas įrodymų, paneigiančių klaidingai padarytą Departamento išvadą, pažeidė logikos dėsnius: negalima įrodyti to, ko nėra. Įrodymus, kad UAB „Baltiklita“ buvo įkurta siekiant užsieniečiams padėti legalizuotis Europos Sąjungos šalyse, turėjo pateikti Departamentas. Pažymėjo, kad prašė UAB „Baltiklita“ įtraukti į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu, kuri galėtų pateikti teismui įrodymus, paneigiančius išvadą, kad įmonė, buvo įkurta siekiant užsieniečiams padėti legalizuotis Europos Sąjungos šalyse, tačiau teismas visiškai nepagristai šį jo prašymą atmetė.
28. Pareiškėjas teigia, kad teismas, priimdamas sprendimą, padarė loginę klaidą circulus vitiosus (klaidingas ratas), t. y. rėmėsi teiginiais, kuriuos pačius dar reikia įrodyti. Departamentas ir teismas nenustatė tiesioginių tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimo įrodymų, t. y. nenustatė tiesioginio pareiškėjo pažeidimo pateikiant Departamentui duomenis. Šiai išvadai pagrįsti tiek Departamentas, tiek teismas naudojo netiesioginį metodą, t. y. priėjo prie nepagrįstos išvados, kad UAB „Baltiklita“ veiklos tikslas - padėti legalizuotis užsieniečiams Europos Sąjungos šalyse. Kadangi toks teiginys apie UAB „Baltiklitą“ yra niekuo nepagrįstas, neįrodytas, tai reiškia lieka neįrodyta ir teismo išvada apie jo tariamą klaidingų duomenų pateikimą Departamentui.
29. Pareiškėjas akcentuoja, kad Departamentas bei teismas nesudarė jam galimybės duoti paaiškinimus. Be to, teismo sprendime nors nėra aiškiai nurodyta, kad UAB „Baltiklita“ yra fiktyvi įmonė, tačiau netiesioginiai teiginiai (tokie, kaip „bendrovė yra registruota adresu: (duomenys neskelbtini), kur ne kartą buvo atliekami Valdybos patikrinimai, kurių metu nustatyta, kad jokia bendrovių veikla vykdoma nėra, o minėtas adresas naudojamas tik fiktyvių įmonių registracijai atlikti“) be jokio pagrindo menkina UAB „Baltiklita“ dalykinę reputaciją. UAB „Baltiklita“, susipažinusi su tokiais Departamento teiginiais, norėjo byloje dalyvauti trečiuoju asmeniu, tačiau teismas tokį prašymą atmetė. Įsiteisėjus tokiam teismo sprendimui, UAB „Baltiklita“, kaip nepatikima įmonė, turės būti traktuojama visose valstybinėse institucijose, taip pat ir Departamente.
30. Atsakovas Departamentas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
31. Atsakovas Departamentas atsiliepimą iš esmės grindžia argumentais, nurodytais teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai nurodo, kad, kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, ginčijamo sprendimo turinys patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas įvertino visas aktualias bylos aplinkybes, o vien tai, kad pareiškėjas su šiame sprendime padarytomis teismo išvadomis nesutinka, nesudaro pagrindo teigti, jog ginčijamas sprendimas yra neteisėtas ar nepagrįstas. Departamentas, siekdamas pagrįsti, kad 2018 m. liepos 20 d. sprendimo priėmimo metu R. B., V. L. ir I. B. nebuvo įdarbinti Bendrovėje, 2018 m. rugpjūčio 22 d. kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių (toliau – ir Skyrius) prašydamas pranešti, kada UAB „Baltiklita“ pranešė Skyriui apie aukščiau nurodytų užsieniečių įdarbinimą. Skyrius 2018 m. rugpjūčio 29 d. pateikė Departamentui atsakymą, kad UAB „Baltiklita“ per Elektroninę draudėjų aptarnavimo sistemą pranešimus apie I. B. valstybinio socialinio draudimo pradžią nuo 2018 m. liepos 20 d. ir V. L. valstybinio socialinio draudimo pradžią nuo 2018 m. birželio 23 d. pateikė tik 2018 m. liepos 25 d., t. y. praėjus 5 dienoms po Departamento sprendimo priėmimo (šis raštas buvo pateiktas ir pirmosios instancijos teismui, su juo galėjo susipažinti ir pareiškėjas). Taigi pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime pagrįstai konstatavo, kad iki Departamento sprendimo priėmimo nei V. L., nei I. B. Bendrovėje nebuvo įdarbinti.
32. Pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Skyriaus teikiama informacija yra laikoma tinkamu įrodymu, sprendžiant dėl užsieniečių įdarbinimo įmonėse, o vien tai, kad užsieniečiams buvo skaičiuojami darbo užmokesčiai, nepaneigia Departamento ir pirmosios instancijos teismo išvadų, paremtų oficialiais Skyriaus duomenimis, kad duomenis apie užsieniečių įdarbinimą Bendrovė pateikė jau po Sprendimo. Nors pareiškėjas skunde nurodo, kad R. B. Bendrovėje buvo įdarbintas nuo 2018 m. gegužės 25 d., tačiau tokie teiginiai taip pat nepaneigia ginčijamame sprendime padarytų išvadų. UAB „Baltiklita“, remiantis aukščiau nurodytu Skyriaus raštu, informaciją apie R. B. socialinio draudimo pradžią nuo 2018 m. gegužės 25 d. Skyriui pateikė tik 2018 m. birželio 6 d. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime pasisakė tik dėl V. L. ir I. B. įdarbinimo po Departamento sprendimo, t. y. nebuvo konstatavęs, kad R. B. iki Departamento sprendimo nebuvo įdarbintas Bendrovėje. Šios aplinkybės tik patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo tiek pareiškėjo, tiek Departamento pateiktus įrodymus, o padarytos išvados neprieštarauja byloje surinktiems duomenims.
33. Departamentas nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiais, kad aplinkybė, jog UAB „Baltiklita“ neturi vežėjams išduodamos licencijos, nagrinėjamos bylos kontekste neturi reikšmės, kadangi UAB „Baltiklita“ teikia ne vežėjo, o automobilių vairavimo paslaugas, vežėjo licenciją turi UAB „Baltikturisturas“, kuris gabena keleivius ir gauna už tai atlygį, o UAB „Baltiklita“ gauna atlygį už suteiktas vairuotojų paslaugas pagal sutartį su UAB „Baltikturisturas“, kadangi pareiškėjas prašė išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, jog jis ketina dirbti UAB „Baltiklita“ tarptautinio keleivių vežimo transporto priemonės vairuotoju, taigi, tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, ar UAB „Baltiklita“, t. y. Įmonė, kurioje pareiškėjas ketino dirbti vairuotoju, turi teisę teikti tarptautinio keleivių vežimo paslaugas. Departamento Imigracijos skyriui Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos Administracinėje paslaugų svetainėje patikrinus UAB „Baltiklita“, kurioje pareiškėjas ketina dirbti tarptautinio keleivių vežimo transporto priemonės vairuotoju, duomenis, nustatyta, jog minėta įmonė nei vienos išduotos licencijos kopijos neturi. Taigi Įmonė, kurioje ketino dirbti pareiškėjas, neatitinka vežėjams keliamų teisės aktų reikalavimų - ši bendrovė neturi licencijos kopijos, skirtos keleiviams vežti. Tai reiškia, kad pareiškėjas negali būti priimtas dirbti tarptautinio keleivių vežimo transporto priemonės vairuotoju į Įmonę, kuri neturi reikalingų dokumentų veiklai vykdyti. Pažymi, kad nei argumentų, nei dokumentų, galinčių paneigti šias išvadas, pareiškėjas su skundu nepateikė, o deklaratyvūs skundo teiginiai, kad Departamentas ir pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės aktų nuostatas, nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamą sprendimą. Nors pareiškėjas pirmosios instancijos teismui buvo pateikęs sutartį, sudarytą tarp UAB „Baltiklita“ ir UAB „Baltikturisturas“, tačiau ši sutartis savaime nepatvirtina pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad jis ketina dirbti UAB „Baltiklita“ vairuotoju. Pareiškėjas minėtos sutarties Departamentui pateikęs nebuvo, sutartį tiek iš UAB „Baltiklita“, tiek iš UAB „Baltikturisturas“ pasirašė tas pats asmuo - E. B., o jokių šios sutarties vykdymą patvirtinančių dokumentų pareiškėjas nei Departamentui, nei pirmosios instancijos teismui nepateikė. Akivaizdu, kad nurodytos aplinkybės, patvirtintos byloje surinktais duomenimis ir pareiškėjo niekaip nepaneigtos, leido daryti pagrįstą išvadą ne tik apie tai, kad pareiškėjas, siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė Departamentui tikrovės neatitinkančią informaciją (iš tikrųjų neketina dirbti UAB „Baltiklita“ tarptautinio keleivių vežimo transporto priemonės vairuotoju), bet ir tai, kad UAB „Baltiklita“ buvo įkurta tik siekiant padėti užsieniečiams legalizuotis Europos Sąjungos šalyse.
34. Pažymi, kad pareiškėjas teismui nepateikė nei argumentų, nei dokumentų, galinčių paneigti teismo nustatytas aplinkybes bei padarytas išvadas. Akcentuoja, kad pagal VĮ Registrų centro duomenis, UAB „Baltiklita“ deklaruoja teikianti laikinojo įdarbinimo paslaugas, o ne vežėjo arba, kaip teigiama apeliaciniame skunde, automobilių vairavimo paslaugas. Atsižvelgiant į tai, tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas pateikė Departamentui tikrovės neatitinkančius duomenis ir gali kilti jo nelegalios migracijos grėsmė.
35. Departamentas, vertindamas pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius dėl to, kad teismas neužtikrino rungimosi principo laikymosi ir perkėlė įrodinėjimo naštą pareiškėjui, nurodo, kad pareiškėjas tokių teiginių nepagrindžia jokiais duomenimis. Pirmosios instancijos teismas nereikalavo iš pareiškėjo paneigti Departamento sprendimo išvadas, o ginčijamame sprendime, vertindamas į bylą pateiktus įrodymus, tik pažymėjo, kad pareiškėjas turėjo galimybę pasisakyti dėl Departamento pateiktų įrodymų, tačiau to nepadarė. Kaip nepagrįstus vertina ir skundo teiginius, kad pareiškėjas negalėjo teikti į bylą įmonės dokumentų, nes jis tik ketino dirbti UAB „Baltiklita“ ir nėra jos vadovas ar akcininkas, kadangi šiuos teiginius paneigia paties pareiškėjo į bylą pateikti dokumentai - UAB „Baltiklita“ ir UAB „Baltikturisturas“ sudaryta sutartis, išrašai apie UAB „Baltiklita“ įdarbintus darbuotojus ir kt.
36. Dėl pareiškėjo teiginių, kad pirmosios instancijos teismas padarė loginę klaidą circulus vitiosus, t. y. sprendimą grindė aplinkybėmis, kurias dar reikia įrodyti, atsakovas nurodo, kad tiek pirmosios instancijos teismas, tie Departamentas išvadą, kad pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė Departamentui tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo ketinimus dirbti UAB „Baltiklita“ tarptautinio keleivių vežimo transporto priemonės vairuotoju, priėmė, vadovaudamiesi byloje surinktais duomenimis (tiek pareiškėjo pateiktais, tiek Migracijos departamento surinktais). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi nuoseklios pozicijos, kad Departamentui suabejojus pareiškėjo pateiktais duomenimis apie ketinimą dirbti įmonėje, jam pagrįstai atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas iš tikrųjų neketina dirbti UAB „Baltiklita“ tarptautinio keleivių vežimo transporto priemonės vairuotoju, taigi Departamentas pagrįstai atsisakė išduoti jam leidimą laikinai gyventi.
37. Atsakovas nesutinka ir su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiais, kad Departamentas nesuteikė galimybės jam ir UAB „Baltiklita“ duoti paaiškinimų, prieš priimant sprendimą atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi, kadangi teisės aktai neįpareigoja Departamento kreiptis į užsieniečio darbdavį ir prašyti pateikti paaiškinimus. Prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikia užsienietis, taigi jis ir turi pareigą įrodyti, kad jis iš tikrųjų ketina dirbti pas nurodytą darbdavį. Pareiškėjas, gavęs Departamento sprendimą, pasinaudojo savo teise skųsti šį sprendimą teismui ir teisme pasisakyti dėl visų, jo nuomone, svarbių aplinkybių, teikė teismui kartu su skundu ir vėliau papildomus dokumentus ir paaiškinimus, kurie buvo prijungti prie bylos ir pirmosios instancijos teismo įvertinti ginčijamame sprendime. Taigi deklaratyvūs skundo teiginiai, neva Departamentas ir pirmosios instancijos teismas nesuteikė pareiškėjui galimybės duoti paaiškinimus, yra nepagrįsti ir nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamą sprendimą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
38. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
39. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad jis ketina dirbti UAB „Baltiklita“ viešojo administratoriaus-vadybininko pareigose (Įstatymo 44 str. 1 d. 3 p.).
40. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas arba keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Įstatymo 44 straipsnio, nustatančio leidimo laikinai gyventi išdavimą užsieniečiui, kuris ketina dirbti, sąlygas, 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui; b) pateikiami dokumentai, patvirtinantys užsieniečio turimą kvalifikaciją ir ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį pagal turimą kvalifikaciją per pastaruosius dvejus metus, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį; c) Lietuvos darbo birža prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Lietuvos darbo birža) socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą, kad užsieniečio darbas atitinka Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikius, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus. Šio Įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 3 punkto b papunktyje nurodyta darbo patirties sąlyga ir šio straipsnio 1 dalies 3 punkto c papunktyje nurodyta sąlyga netaikoma užsieniečiui, kuris, Lietuvos Respublikoje pabaigęs studijas ar mokymąsi pagal profesinio mokymo programą, ketina dirbti pagal įgytą kvalifikaciją. Šio straipsnio 1 dalies 3 punkto c papunktyje nurodyta sąlyga taip pat netaikoma užsieniečiui, kurio profesija yra įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis. Šį sąrašą Lietuvos darbo biržos direktorius kiekvienų metų pusmečiui tvirtina remdamasis Lietuvos darbo biržos atliekama darbo rinkos stebėsena, padėties darbo rinkoje vertinimu ir jos pokyčių prognoze.
41. Įstatymo 35 straipsnio, kuriame nustatyti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai, 1 dalies 2 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, arba priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, yra fiktyvi, o 12 punkte – yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.
42. Nagrinėjamu atveju ginčijamas Departamento Sprendimas yra priimtas nustačius, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie tikrąjį leidimo laikinai gyventi gavimo tikslą bei darbą UAB „Baltiklita“ (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti šio užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktas).
43. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas atmetamas. Aplinkybė, jog pareiškėjas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš esmės kitaip vertina bylos duomenis, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančiomis teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad Departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
44. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamame teismo sprendime išsamiai pasisakyta tiek dėl Departamento, tiek dėl pareiškėjų pateiktų įrodymų vertinimo, teismas analizavo visus pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jos papildomai nekartojamos.
45. Teisėjų kolegija pažymi, kad Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. IV-329, 71.11.2 punkte nustatyta, kad atliekamas duomenų apie darbdavį, kuris įsipareigoja įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį patikrinimas. Toks patikrinimas reiškia ir įvertinimą, ar pareiškėjo pateikti duomenys įrodo, kad Bendrovės tikslas yra vykdyti realią veiklą. Jei duomenys šių faktų nepatvirtina, nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas atitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas sąlygas. Byloje ištirti ir įvertinti įrodymai leidžia prieiti prie išvados, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie savo darbinę veiklą Bendrovėje, t. y. pateikti duomenys neįrodo, kad Bendrovės tikslas yra vykdyti realią veiklą teikiant tarptautinio keleivių vežimo transporto paslaugas. Kaip pagrįstai nustatė Departamentas, Bendrovė neturi licencijos, skirtos keleiviams vežti. Tai reiškia, kad pareiškėjas negali būti priimtas dirbti tarptautinio keleivių vežimo transporto priemonės vairuotoju Bendrovėje, kuri neturi reikalingų dokumentų veiklai vykdyti. Tai liudija apie pareiškėjo nesąžiningumą, piktnaudžiavimą leidimų laikinai gyventi išdavimo procedūra ir leidžia daryti išvadą, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti minėto užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.
46. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo teiginį, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suteikė prioritetą Departamentui (įrodymų vertinimo prasme), apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais. Įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (ABTĮ 56 straipsnio 1 dalis). Pagal ABTĮ 80 straipsnio 1 dalį, teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Teismo vidinis įsitikinimas - tai įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų visumos (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-95/2012, 2011 m. birželio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2663/2011).
47. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas vertino tuos pačius dokumentus, kuriuos vertino Departamentas ir kurių pagrindu buvo priimtas ginčijamas Sprendimas. Teismas išsamią įrodymų visumos analizę atliko pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis) ir sprendime motyvuotai pagrindė padarytas išvadas. Tai, kad sprendimas nebuvo priimtas pareiškėjo naudai, nereiškia, kad teismas Departamentui suteikė prioritetą. Abstraktūs argumentai, jog pareiškėjo netenkina įrodymų vertinimas, nesudaro pagrindo teigti, kad įrodymai įvertinti netinkamai, o padarytos išvados yra nepagrįstos.
48. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su apeliacinio skundo argumentu esą pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įtvirtina asmens teisę į veiksmingą teisminę pažeistų teisių gynybą. Asmens teisė į bylos nagrinėjimą nešališko teismo įtvirtinta ir ABTĮ (44 str., 45 str.). Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Šis principas perkeltas į ABTĮ 7 straipsnį, kuris įtvirtina pagrindines teisėjų ir teismų nepriklausomumo administracinėse bylose nuostatas. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką teismą įgyvendinimą, ABTĮ 45 straipsnyje įtvirtintas teisėjo nusišalinimo ir jo nušalinimo institutas. ABTĮ bylos proceso dalyviams suteikia teisę pareikšti teisėjui motyvuotą nušalinimą, jei turi pagrindą manyti, kad yra aplinkybių dėl kurių jis negali nagrinėti bylą.
49. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pabrėžiama, kad teisė į nešališką teismą turi būti vertinama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas (žr., pvz., 1989 m. gegužės 24 d. sprendimą byloje H. prieš Daniją). Dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, EŽTT yra pabrėžęs, kad turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (žr., pvz., EŽTT 1998 m. gegužės 20 d. sprendimą byloje G. ir O. prieš Prancūziją). Lemiamą reikšmę turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (žr., pvz., EŽTT 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą byloje F. ir S. prieš Italiją). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar aptariamo ryšio pobūdis ir laipsnis yra toks, kad rodytų teismo nešališkumo stoką (žr., pvz., EŽTT 1996 m. liepos 10 d. sprendimą byloje P. prieš Jungtinę Karalystę).
50. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegijai, sudarytai nagrinėti bylą, nušalinimo nepareiškė. Tai reiškia, kad pareiškėjui dėl teisėjų kolegijos, ar kurio nors teisėjų kolegijos teisėjo nešališkumo abejonių nekilo. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, esą teismas buvo šališkas, nepagrįstas jokiais argumentais, kurie atitiktų minėto objektyviojo testo kriterijus. Minėtas apelianto argumentas iš esmės siejamas su teismo priimtu pareiškėjui nepalankiu procesiniu sprendimu bei nesutikimu su teismo atliktu įrodymų vertinimu. Anksčiau minėta, kad teismas įrodymus vertina pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatytą įrodymų vertinimo taisyklę, kurios taikymo negali saistyti bylos proceso dalyvių nuomonė dėl įrodymų vertinimo. Tai, kad teismas ginčą išsprendžia ne taip, kaip to norėtų ginčo šalis, negali būti traktuojama kaip teismo šališkumas. Taigi byloje nėra duomenų, kurie suteiktų pagrindą konstatuoti apelianto teisės į nešališką teismą pažeidimą.
51. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo teiginius dėl rungimosi principo pažeidimo, pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą savo praktikoje yra pažymėjęs, kad procesas iš esmės turėtų būti grindžiamas rungimosi principu, šalims turi būti suteikiamos vienodos galimybės procese (žr., pvz., 2009 m. birželio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-36/2009). Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad šalims nebuvo suteiktos vienodos galimybės procese įrodyti tas aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, o pareiškėjo teiginiai, neva jam buvo perkelta įrodinėjimo našta, yra deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti.
52. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su UAB „Baltiklita“ neįtraukimu į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 46 straipsnio 2 dalį, administracinės bylos proceso šalys yra pareiškėjas, atsakovas, tretieji suinteresuoti asmenys, t. y. tie, kurių teisėms ir pareigoms bylos išsprendimas gali turėti įtakos. Šiuo atveju nagrinėjamas klausimas dėl Departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jokie klausimai, susiję su UAB „Baltiklita“ subjektinėmis teisėmis ar pareigomis, šioje byloje nebuvo sprendžiami, todėl ji į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu pagrįstai nebuvo įtraukta.
53. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo Y. P. (Y. P.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Stasys Gagys
Romanas Klišauskas
Gintaras Kryževičius