Nr. DOK-1105

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01243-2024-3

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2026 m. balandžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Egidijos Tamošiūnienės ir Dalios Vasarienės,

susipažinusi su 2026 m. kovo 18 d. paduotu ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „AKVESTA“ kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. vasario 17 d. nutarties peržiūrėjimo

n u s t a t ė :

ieškovė padavė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. vasario 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „AKVESTA“ ieškinį atsakovei Lietuvos kalėjimų tarnybai dėl viešojo pirkimo sutarties nutraukimo ir skolos priteisimo bei atsakovės Lietuvos kalėjimų tarnybos priešieškinį dėl atliktų darbų aktų pripažinimo negaliojančiais. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2026 m. vasario 17 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2025 m. spalio 31 d. sprendimą, ieškinį atmetė, o priešieškinį tenkino iš dalies.

Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtiniais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, kad kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą, ir argumentuotai pagrįsti, kad šis teisės pažeidimas turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, taip pat kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kasacinį skundą paduodant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, faktines aplinkybes, ir argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika. Kasaciniame skunde nurodomi tokie esminiai argumentai:

1. Pirmosios instancijos teismas ir apeliacinės instancijos teismas šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymo) 18 str. 7 d. 2 p. įtvirtintas materialinės teisės normas, įtvirtinančias statybos rangos darbų eigos pradžios sąlygas. Teismai iš esmės suformavo šioms materialinės teisės normoms prieštaraujančią naują teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę, pagal kurią aplinkybė, jog statytojas (užsakovas) nėra gavęs statybą leidžiančio dokumento ir jo nėra pateikęs rangovui, nėra kliūtis rangovui pradėti statybos darbus pagal statybos rangos sutartį, o darbų pradžios eiga turi būti skaičiuojama nuo statybvietės priėmimo – perdavimo akto pasirašymo, bet ne nuo to momento, kai, pagal taikytinus teisės aktus, apskritai galima pradėti statybos rangos darbus. Tokia pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismų suformuota teisės aiškinimo ir taikymo taisyklė, visų pirma, grubiai pažeidžia Statybos įstatymo 18 str. 7 d. 2 p., aiškiai ir imperatyviai numatantį, jog rangovas privalo pradėti statinio statybos darbus tik po to, kai statytojas, be kita ko, pateikė statybą leidžiantį dokumentą ir statinio projektą. Antra, yra suformuota contra legem (priešingai įstatymui) ir sudarytų pagrindą užsakovams (perkančiosioms organizacijoms) reikalauti rangovų pradėti statybos rangos darbus, nors perkančiosios organizacijos dar nėra gavę ir rangovams nėra pateikę statybą leidžiančių dokumentų (kai jie yra privalomi). Tokiu būdu susiklostytų ir kita situacija, kai nors pagal teisės aktus užsakovams ir būtų taikoma administracinė atsakomybė už statybų pradžią neturint statybą leidžiančio dokumento, tačiau net ir šios administracinės atsakomybės buvimas nepanaikintų užsakovų teisės iš rangovų reikalauti pradėti statybos rangos darbus be statybą leidžiančio dokumento.

2. Pirmosios instancijos teismas ir apeliacinės instancijos teismas, konstatavę, jog ieškovė padarė esminį sutarties pažeidimą, nes atsakovė neįvykdė banko garantijos įsigaliojimo sąlygos, nukrypo nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl garantijos galiojimo sąlygų ir esminio sutarties pažeidimo instituto aiškinimo bei taikymo. Kasacinio teismo praktika dėl garantijos galiojimo yra formuojama ta linkme, jog garantijos atveju susiklosto dvišaliai prievoliniai santykiai tarp garantijos gavėjo ir garanto, kurio pareiga mokėti garantijos sumą kyla tik tada, kai yra įvykdomos visos garantijoje nurodytos jos vykdymo sąlygos. Tik griežtas garantijų sąlygų laikymasis gali sukurti kreditoriaus (garantijos gavėjo) teisėtą lūkestį gauti garantijos sumą. Ieškovės įsitikinimu, minėta pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų pozicija aiškiai prieštarauja šiai kasacinio teismo praktikai. Pagal aptariamą teismų poziciją, atsakomybė dėl to, kad garantijos suma nebuvo sumokėta atsakovei kyla ieškovei, nors, kaip išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, ieškovė net nėra dvišalio prievolinio santykio, susiklosčiusio tarp garanto ir atsakovės, dalyvė, o garantui prievolė mokėti garantijos sumą atsiranda tik tuomet, jeigu atsakovė yra tinkamai įvykdžiusi garantijos sąlygas, t. y. pervedusi avansą į garantijoje nurodytą banko sąskaitą. 

3. Pirmosios instancijos teismas ir apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl draudimo užsakovams neteisėtai praturtėti rangovų sąskaita. Teismai sprendė, kad tariamai nesant rašytinio susitarimo ieškovė, atlikdama papildomus darbus, veikė savo rizika, todėl kilusios pasekmės – atsiradusios išlaidos už papildomai atliktus darbus – tenka ieškovei. Ieškovės įsitikinimu, rašytinio susitarimo dėl papildomų ir viešojo pirkimo sutartyje nenumatytų darbų atlikimo nebuvimas, neatleidžia perkančiosios organizacijos nuo prievolės atsiskaityti už rangovo atliktus papildomus darbus, kurių rezultatu naudojasi perkančioji organizacija. Tai aiškiai yra įtvirtinta suformuotoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje.

4. Byloje buvo nustatyta, jog atsakovė netinkamai vykdė jai teisės aktų nustatytas pareigas – (i) viešojo pirkimo sutarties (statybos rangos sutarties) sudarymo metu neturėjo statybą leidžiančio dokumento ir statinio projekto bei jų nepateikė ieškovei (Statybos įstatymo 14 str. 1 d. 4 p.), (ii) raštu neįformino susitarimo dėl papildomų darbų atlikimo pagal Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – ir VPĮ) 89 str. Kitaip tariant, atsakovė netinkamai pasirengė viešajam pirkimui, kuriame buvo įsigyti sutartyje numatyti darbai, bei netinkamai pasirengė pačios sutarties vykdymui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs praktiką, jog jei perkančioji organizacija nevykdo ar vykdo netinkamai pareigas, išplaukiančias iš VPĮ, jai turi tekti neigiami padariniai; jei būtų priešingai, galėtų kilti situacijos, kai perkančioji organizacija pasinaudotų ar turėtų naudos iš savo neteisėtų veiksmų; tai suponuotų perkančiosios organizacijos nepagrįsto praturtėjimo grėsmę. Tuo tarpu pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įtvirtintas nepagrįsto praturtėjimo instituto aiškinimo taisykles ir iš esmės suformavo naują teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę, jog rangovas, atlikdamas viešojo pirkimo sutartyje nenumatytus papildomus darbus, veikia savo rizika ir užsakovui (perkančiajai organizacijai) nekyla prievolė atsiskaityti už rangovo atliktus papildomus darbus, net ir tuo atveju, jeigu pati perkančioji organizacija netinkamai pasirengė viešojo pirkimo procedūroms ir viešojo pirkimo sutarties vykdymui, t. y. tiek viešojo pirkimo paskelbimo, tiek ir viešojo pirkimo sutarties sudarymo metu neturėjo statybą leidžiančio dokumento ir patvirtinto statinio projekto.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, nusprendžia, kad kasacinio skundo argumentais nepatvirtinama CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų, t. y. nepagrindžiama, kad teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kasaciniame skunde nenurodyta teisės problema, kuri turėtų esminę reikšmę teisės aiškinimo ir taikymo vienodinimui, teismo precedento suformavimui.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti nenustačius CPK 346 straipsnyje įtvirtintų kasacijos pagrindų (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Atsisakant priimti kasacinį skundą, grąžintinas už jį sumokėtas žyminis mokestis. Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasi teismo nutartimi.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 346 straipsniu, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais, 4 dalimi,

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Grąžinti uždarajai akcinei bendrovei „AKVESTA“ (j. a. k. 300854587) 3 528 (tris tūkstančius penkis šimtus dvidešimt aštuonis) Eur žyminio mokesčio, sumokėto 2026 m. kovo 17 d. Luminor Bank AS, mokėjimo nurodymo Nr. 4812, kodas ZP29575.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Teisėjos                                        Sigita Rudėnaitė

Egidija Tamošiūnienė 

Dalia Vasarienė