Administracinė byla Nr. eAS-443-415/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00767-2025-2

Procesinio sprendimo kategorija 49

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. balandžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. M. A. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 24 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas A. M. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2025 m. vasario 5 d. sprendimą Nr. 25S37710 (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimą bei taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę dėl užsieniečio išsiuntimo (grąžinimo) į kilmės valstybę, kol nebus priimtas galutinis sprendimas dėl pareiškėjo prašymo ir leisti pareiškėjui likti Lietuvos Respublikoje.

II.

Regionų administracinis teismas 2025 m. vasario 24 d. nutartimi priėmė pareiškėjo A. M. A. skundą bei netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

Teismas pažymėjo, kad Sprendimas savaime pareiškėjui nesukelia jo nurodomų padarinių, nes, jo nurodytiems padariniams reikalingas kitas atsakovo sprendimas dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, todėl su tuo susijusius skundo argumentus teismas vertino kaip nepagrįstus ir atmetė. Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra duomenų, jog Migracijos departamentas būtų priėmęs sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo į užsienio valstybę.

Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių šioje byloje, pareiškėjui bus padaryta didelė, neatitaisoma žala. Pareiškėjo teiginiai, kad jis sieja savo ateitį tik su Lietuva, čia gyvena su šeima, nepagrindžia dėl to galinčios kilti žalos ir nesudaro pagrindo taikyti prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės. Be to, tai, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas.

Įvertinęs aktualų teisinį reguliavimą, teismų praktiką, ginčo esmę, pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės pobūdį, pareiškėjo argumentus bei bylos medžiagą, teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepagrindė būtinosios sąlygos prašomoms reikalavimo užtikrinimo priemonėms taikyti – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos. Šioje proceso stadijoje pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas (Sprendimo vykdymo sustabdymas) reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjo teisės be pagrindo būtų ginamos prevenciškai ir neproporcingai. Todėl teismas priėjo prie išvados, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo patenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

III.

Pareiškėjas A. M. A. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. vasario 24 d. nutartį, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, ir pareiškėjo prašymą tenkinti – sustabdyti Migracijos departamento Sprendimo vykdymą iki kol bus išnagrinėta administracinė byla.

Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 138 straipsnio 3 dalimi, 139 straipsnio 2 dalimi, teigia, kad teisės aktų nuostatos aiškiai nustato, jog atsakovo sprendimo apskundimas nesustabdo sprendimo vykdymo, t. y. nesuteikia užsieniečiui, turinčiam teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, likti šalyje skundo nagrinėjimo laikotarpiu, sprendžiant teisme atsakovo priimto sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą. Be to, toks sprendimas iš esmės reiškia užsieniečio pareigą išvykti iš šalies, kurioje nuolat gyvena, siekiant ateityje išvengti kitų galimų pasekmių, pavyzdžiui priverstinio išsiuntimo, draudimo atvykti į Europos Sąjungą ir pan.

Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismui atsisakius tenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, atsakovas ne tik turi teisę, bet ir perduoda duomenis apie neteisėtai esantį užsienio šalies pilietį Lietuvos Respublikoje Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT), vadovaujantis Įstatymo 106 ir 138 straipsniuose numatytais pagrindais. Vien tai, kad šiuo metu atsakovas ir / ar VSAT nėra priėmę sprendimo dėl užsieniečio grąžinimo ir / ar išsiuntimo, nereiškia, kad minėtas sprendimas nebus priimtas artimiausiu metu. Be to, pareiškėjui neišvykus iš Lietuvos Respublikos esant panaikintam leidimui nuolat gyventi, t. y. būnant šalyje neteisėtai, dėl pareiškėjo gali būti priimti sprendimai: grąžinti užsienio šalies pilietį į užsienio valstybę arba sprendimas dėl užsienio šalies piliečio priverstinio išsiuntimo, kuris be kita ko skubiai vykdytinas, kadangi užsienio šalies pilietis yra išsiunčiamas iš šalies per 48 val. Taigi, atsakovui ar VSAT priėmus nurodytą sprendimą, pareiškėjas net nespėtų jo apskųsti teismui ir / ar prašyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Pareiškėjo teigimu, vien teismo formalus požiūris sprendžiant pareiškėjų prašymus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo ir atsisakymas tenkinti tokius prašymus, tik patvirtina, kad užsienio šalies piliečiai yra privesti skųsti ne vieną, o kelis skirtingų subjektų sprendimus, kas iš esmės blogina užsienio šalies piliečių padėtį, kadangi pastariesiems yra sudaromi papildomi trukdžiai ginti savo pažeistas teises teisme, apribojama pareiškėjų teisė dalyvauti procese, rinkti įrodymus, didinamos ne tik pareiškėjų patiriamos bylinėjimosi išlaidos, bet ir keliamos naujos bylos, tokiu būdu didinat ir taip itin didelį teismų užimtumą, pažeidžiant, efektyvumo, protingumo, proporcingumo principus. Be to, pareiškėjai, siekiantis apginti savo pažeistas teises vis tiek tampa „pažeidėju“, net ir esant neteisėtam Migracijos departamento sprendimui dėl leidimų nuolat / laikinai gyventi panaikinimo, kadangi, jeigu neišvyksta iš Lietuvos Respublikos skundo nagrinėjimo laikotarpiu, tai šalyje būna neteisėtai, t. y. kelia negalios migracijos grėsmę, dėl ko atsakovas turi teisę pakartotinai panaikinti leidimus gyventi Lietuvos Respublikoje kitais pagrindais. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo argumentai, kad byloje nėra duomenų, jog Migracijos departamentas būtų priėmęs sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo į užsienio valstybę, yra klaidingi ir nepagrįsti.

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad neva pareiškėjas nepagrindė būtinosios sąlygos prašomoms reikalavimo užtikrinimo priemonėms taikyti – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos. Pareiškėjas pažymi, kad jis daugiau kaip 12 metų teisėtai, nepertraukiamai nuolat gyvena Lietuvoje, t. y. pareiškėjo deklaruota gyvenamoji vieta Lietuvoje yra nuo 2013 m. Pareiškėjas Lietuvoje įgijo aukštąjį universitetinį išsilavinimą, pabaigęs mokslus toliau dirba šioje šalyje bei savo ateitį sieja tik išskirtinai su Lietuva. Pareiškėjas per visus teisėtai Lietuvoje pragyventų metų nebuvo išvykęs iš Lietuvos ilgesniam nei Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje numatytam terminui. Savo kilmės valstybėje jis neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, jokių socialinių, ekonominių ryšių su savo kilmes valstybe nepalaiko. Be to, pareiškėjas Lietuvoje turi mažametį vaiką, gim. (duomenys neskelbtini), kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis. Pareiškėjas ne tik augina, išlaiko savo vaiką, bet ir rūpinasi vaiko motina, kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė, su kuria veda bendra ūkį. Pareiškėjas nuo 2017 m. gaudavo leidimus gyventi šeimos susijungimo pagrindu, t. y. todėl kad pareiškėjo šeimos narys yra Lietuvos Respublikos pilietis.

Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2025 m. kovo 7 d. pateikė prašymą pridėti prie bylos Migracijos departamento 2025 m. kovo 7 d. pranešimą. Pareiškėjas nurodo, kad šiuo pranešimu atsakovas įpareigoja pareiškėją 2025 m. kovo 12 d. atvykti į Migracijos departamento Kauno skyrių spręsti pareiškėjo teisinės padėties klausimą, t. y. iš esmės šio susitikimo metu pareiškėjui bus surašytas bei įteiktas sprendimas dėl pareiškėjo grąžinimo / išsiuntimo į užsienio valstybę. Taigi, net teismams neišsprendus Sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo klausimo, atsakovas siekia kuo greičiau išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos, tokiu būdu panaikinat pareiškėjo teisę dalyvauti procese. Pareiškėjas akcentuoja, kad jo nurodytos aplinkybės bei papildomai pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog, apeliacinės instancijos teismui atsisakius tenkinti reikalavimo užtikrinimo priemones, pareiškėjo teisės bei teisėti interesai bus pažeisti. Pareiškėjas netektų galimybės dalyvauti procese nagrinėjant pareiškėjo bylą teisme. Taip pat pareiškėjas ne tik neturės galimybės likti su savo šeimos nariais, išlaikyti juos, prižiūrėti ir auklėti savo sūnų, su kuriuo nuolat gyvena, bet ir tokia galimybė iš pareiškėjo bus atimta dar mažiausiai 2 metams. Pareiškėjo išsiuntimas iš Lietuvos neigiamai atsilieptų tiek jo mažamečio vaiko, tiek vaiko motinos interesams. Esant aplinkybei, kad pareiškėjui tektų išvykti iš Lietuvos pareiškėjo ir jo sūnaus ryšys susilpnėtų ir būtų pažeisti nepilnamečio vaiko interesai, kadangi nepilnamečiam vaikui bei jo mamai kraustytis į kitą šalį, kurioje pareiškėjas galėtų gyventi, nėra galimybės dėl dabar esamo nepilnamečio vaiko režimo, tvarkos bei kt.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą.

Atsakovas atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, jog pareiškėjo argumentai, kad jam reikės išvykti iš Lietuvos, savaime nereiškia, kad pareiškėjui bus padaryta didelė, neatitaisoma žala. Pareiškėjo teiginiai dėl ateityje galinčios kilti žalos yra tik deklaratyvaus pobūdžio, kuriuos įvertinus negalima nustatyti, kokią žalą, netenkinus pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, patirtų pareiškėjas, todėl jie nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Be to, byloje nepateikta įrodymų, kad yra pradėta pareiškėjo išsiuntimo į kilmės šalį procedūra. Tuo atveju, jeigu dėl pareiškėjo bus priimtas sprendimas dėl jo grąžinimo ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, jis galės tuos sprendimus skųsti teismui ir prašyti pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo panašaus pobūdžio bylose (užsienietis prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemone dėl to, kad jam buvo panaikintas leidimas nuolat gyventi) pasisakė, kad pareiškėjo prašymas sustabdyti ginčijamo sprendimo dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo galiojimą, taip de facto (faktiškai) siekiant užkirsti kelią pareiškėjo įpareigojimui išvykti ir (ar) išsiuntimui į kilmės valstybę, nėra susijęs su pareiškėjo skunde pareikštu konkrečiu reikalavimu, o tokio pobūdžio prašymo tenkinimas sudarytų prielaidas be pagrindo ginti galbūt pažeistas pareiškėjo teises prevenciškai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-561-502/2023; 2023 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-670-624/2023; 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-66-556/2024; kt.). 

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 24 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, teisėtumas ir pagrįstumas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalyje inter alia (be kita ko) įtvirtinta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje yra išvardytos taikytinos reikalavimo užtikrinimo priemonės, tarp jų – ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas (3 p.).

Reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai prima facie (iš pirmo žvilgsnio) pagrindžia reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-236-502/2024).

Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012, 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byla Nr. AS-662-756/2017).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas(-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-603-520/2019; 2021 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-772-789/2021; 2023 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-670-624/2023).

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019; 2024 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2782-520/2024).

Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą, ginčo esmę, pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės pobūdį ir jo nurodytus argumentus (pareiškėjas gali būti grąžintas ar išsiųstas iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, todėl nukentėtų tiek jo, tiek jo šeimos (nepilnamečio vaiko ir vaiko motinos, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai) interesai, pareiškėjas netektų galimybės dalyvauti procese nagrinėjant pareiškėjo bylą teisme), sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjas nepagrindė būtinosios sąlygos prašomai reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos.

Byloje nagrinėjamo ginčo dalykas yra Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje teisėtumas ir pagrįstumas, o galimos žalos atsiradimas siejamas iš esmės ne su skundžiamu Sprendimu, o su galimu pareiškėjo išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos. Šioje proceso stadijoje pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas (Sprendimo vykdymo sustabdymas) reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjo teisės be pagrindo būtų ginamos prevenciškai ir neproporcingai. Kaip minėta, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas(-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai. 

Pareiškėjo pateiktas Migracijos departamento 2025 m. kovo 7 d. pranešimas apie tai, kad pareiškėjas yra kviečiamas atvykti į Migracijos departamentą spręsti pareiškėjo teisinės padėties klausimą Lietuvos Respublikoje, nepatvirtina, jog yra pradėta pareiškėjo išsiuntimo / grąžinimo į kilmės valstybę procedūra bei šioje proceso stadijoje nesudaro pagrindo taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai taikydamas ABTĮ normas, pagrįstai ir teisėtai netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. M. A. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 24 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                Gintaras Kryževičius

                                        Ričardas Piličiauskas

                                        Egidijus Šileikis