Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmenintas sprendimas byloje [A-602-1150-14].docx
Bylos nr.: A-602-1150-14
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kauno miesto savivaldybės administracija 188764867 atsakovas
Kategorijos:
Administracinės bylos, kylančios iš ginčų dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje
Kitos bylos, kylančios iš ginčų dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje
ADMINISTRACINĖS BYLOS, KYLANČIOS IŠ GINČŲ DĖL TEISĖS VIEŠOJO AR VIDAUS ADMINISTRAVIMO SRITYJE
Statyba
Projektavimo sąlygos ir projektavimo sąlygų sąvadas
Teritorijų planavimas
Detalusis planavimas
Kiti su detaliuoju teritorijų planavimu susiję klausimai
ADMINISTRACINIŲ BYLŲ TEISENA
Teismo sprendimas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A602-1150/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00549-2013-8  

Procesinio sprendimo kategorija 14.3.3

(S)

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2014 m. rugsėjo 30 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjų A. R. ir Č. R. (Č. R.) atstovui P. M.,

atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos atstovei L. E. O.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. R. ir Č. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. R. ir Č. R. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I.

 

Pareiškėjai A. R. ir Č. R. (toliau – ir pareiškėjai) skundu (I t., b. l. 94-99) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas) Urbanistikos ir architektūros skyriaus 2013 m. gegužės 3 d. sprendimą Nr. 70-17-188 ir 2013 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. 70-2-187 bei įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją išduoti specialiuosius architektūros reikalavimus maitinimo paskirties pastato (restorano) statybai.

Skunde nurodė, jog atsakovas ginčijamu 2013 m. gegužės 3 d. sprendimu Nr. 70-17-188 atsisakė išduoti specialiuosius architektūros reikalavimus numatomam projektuoti visuomeninio (maitinimo paskirties) pastatui – restoranui, adresu (duomenys neskelbtini). Manė, kad toks sprendimas naikintinas kaip neteisėtas. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. A-4694 buvo patvirtintas žemės sklypo (duomenys neskelbtini), detalusis planas (toliau – ir Detalusis planas). Pareiškėja 2013 m. sausio pabaigoje gavo Kauno miesto savivaldybės administracijos 2013 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. 70-2-187, kuriame buvo informuota apie specialiųjų architektūros reikalavimų panaikinimą dėl anksčiau išduoto statybos leidimo tuo pačiu adresu. Šiame sprendime buvo nurodyta, kad specialieji architektūros reikalavimai yra panaikinami, nes tuo pačiu adresu yra išduotas kitas statybos leidimas, kuris tebegalioja.

Sutikdama su atsakovo reikalavimu dėl statybos leidimo panaikinimo, pareiškėja A. R. (toliau – ir pareiškėja) nusprendė neskųsti Kauno miesto savivaldybės administracijos 2013 m. sausio 23 d. sprendimo Nr. 70-2-187, nes pagrįstai manė, kad, panaikinus minėtą statybos leidimą, atsakovas vėl išduos specialiuosius architektūros reikalavimus, kurie neprieštarauja Detaliojo plano sprendiniais nustatytai sklypo naudojimo paskirčiai ir kitiems reglamentams. Todėl pareiškėja 2013 m. vasario 26 d. kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administracijos archyvą, kad gautų senojo statybos leidimo kopiją ir galėtų kreiptis dėl jo panaikinimo. Gavusi minėtą statybos leidimą, pareiškėja 2013 m. kovo 5 d. pateikė Kauno miesto savivaldybės administracijos Statybos leidimų skyriui prašymą panaikinti šį statybos leidimą. Tačiau 2013 m. kovo 7 d. gavo Kauno miesto savivaldybės administracijos Statybos leidimų skyriaus atsakymą, kad prašomas panaikinti statybos leidimas negalioja, ir paaiškinimą, kad pareiškėja turi tiesiog išregistruoti viešojo registro žymą apie minėtą statybos leidimą.

2013 m. kovo 12 d. pareiškėja kreipėsi į valstybės įmonę Registrų centrą (toliau – ir VĮ Registrų centras), prašydama panaikinti viešojo registro žymą apie minėtą statybos leidimą, tačiau prašymas buvo atmestas, nes teritorinis registratorius pareikalavo akto iš statybos inspekcijos, kad statybos nepradėtos. Pareiškėja, pašalinusi šį prašymo trūkumą, 2013 m. kovo 18 d. vėl kreipėsi į VĮ Registrų centrą, prašydama panaikinti viešojo registro žymą apie minėtą statybos leidimą, prašymas buvo patenkintas ir 2013 m. kovo 19 d. buvo išduotas naujas išrašas be žymos apie minėtą statybos leidimą.

2013 m. balandžio 17 d. pareiškėja kreipėsi į atsakovą su prašymu išduoti specialiuosius architektūros reikalavimus, tačiau Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyrius 2013 m. gegužės 3 d. sprendimu Nr. 70-17-188 prašymo netenkino. Pareiškėjų manymu, Kauno miesto savivaldybės Urbanistikos ir architektūros skyrius neteisėtai ir nepagrįstai reikalauja, kad pareiškėjų sklype būtų statomi svečių namai vietoje pareiškėjų norimo statyti restorano pastato. Pareiškėjai sklypą ir pastatą įsigijo iš V. A. L. ir A. L. Projekto, pagal kurį išduotas L. leidimas statyti poilsio paskirties pastatą – svečių namus, pareiškėjai neįsigijo, nesudarė jokių sutarčių su projektuotoju, nevykdė pagal jį jokių statybos darbų. Kauno miesto savivaldybės administracijos Statybos leidimų skyriaus 2013 m. kovo 7 d. atsakyme Nr. 38-2-148 į prašymą panaikinti statybos leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) yra parašyta: „jei statybos darbai nepradėti ir leidime nurodyti statytojai V. A. L. ir A. L. anksčiau minėto projekto jums neperdavė perleisdami žemės sklypą, tai atsižvelgdami į Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 3 straipsnio nuostatas, V. A. L. ir A. L. statytojo teisę prarado, o pareiškėjai neturi teisės būti statytojais pagal 2009 m. parengtą techninį projektą ir leidimą“. Buvo taip pat išduotos techninės sąlygos. Tačiau 2013 m. sausio 23 d. (praėjus 9 mėnesiams po 2012 m. balandžio 19 d. Nr. 40-8-138 specialiųjų architektūros reikalavimų išdavimo) pareiškėjai gavo Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyriaus sprendimą Nr. 70-2-187, kuriuo panaikinami 2012 m. balandžio 19 d. specialieji architektūros reikalavimai Nr. 40-8-138, nurodant, kad rengdamas statinio projektą, statytojas privalo vadovautis 2008 m. lapkričio 5 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos projektavimo sąlygomis statinio architektūrai formuoti ir statybos sklypui tvarkyti. Pareiškėjų nuomone, atsakovas neteisėtai ir nepagrįstai nurodo, kad nauji specialieji architektūros reikalavimai statinio – maitinimo paskirties pastato – statybai (duomenys neskelbtini) gali būti nustatomi tik parengus naują detalųjį planą žemės sklypo naudojimo reglamentui patikslinti.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (II t., b. l. 7-11) nurodė bei atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad žemės sklypas ir gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso pareiškėjams, kurie juos nusipirko 2010 m. liepos 27 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius 2007 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. A-4694 patvirtino žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detalųjį planą, kuriuo buvo nustatyta pagrindinė žemės naudojimo paskirtis – kitos paskirties žemė, naudojimo būdas – komercinės paskirties objektų teritorija, naudojimo pobūdis – prekybos, paslaugų ir pramogų objektų statybos teritorija, tikslu rekonstruoti gyvenamąjį namą į komercinės paskirties objektą – svečių namus. 2008 m. lapkričio 5 d. buvo išduotos projektavimo sąlygos statinio architektūrai formuoti ir statybos sklypui tvarkyti. Tačiau naujieji pastato ir žemės sklypo savininkai 2012 m. balandžio 12 d. kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyrių su prašymu nustatyti specialiuosius architektūros reikalavimus maitinimo paskirties pastato – restorano (duomenys neskelbtini) statybai. Į pareiškėjų prašymą buvo atsakyta Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyriaus 2012 m. balandžio 19 d. sprendimu Nr. 40-8-138, kuriuo buvo įforminti specialieji architektūros reikalavimai pareiškėjų prašomo pastato statybai. Tačiau, gavus besiribojančio žemės sklypo (duomenys neskelbtini) savininkės V. S. 2012 m. gruodžio 12 d. pareiškimą, nustatyta, kad maitinimo paskirties pastato – restorano statyba prieštarautų Detaliojo plano sprendiniams. Todėl Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyriaus 2013 m. sausio 23 d. sprendimu Nr. 70-2-187 2012 m. balandžio 19 d. pareiškėjams išduoti specialieji architektūros reikalavimai Nr. 40-8-138 buvo pripažinti negaliojančiais.

Pareiškėjai 2013 m. balandžio 17 d. pateikė dar vieną prašymą specialiesiems architektūros reikalavimams nustatyti maitinimo paskirties pastato – restorano (duomenys neskelbtini) statybai. Į šį prašymą buvo atsakyta ginčijamu šioje byloje Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyriaus 2013 m. gegužės 3 d. sprendimu Nr. 70-17-188, kuriame pareiškėjai buvo informuoti, kad nėra galimybės nustatyti specialiųjų architektūros reikalavimų visuomeninio (maitinimo paskirties) pastato – restorano (duomenys neskelbtini) naujos statybos projektui, nes pastato paskirtis neatitinka 2007 m. gruodžio 22 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. A-4694 patvirtinto Detaliojo plano sprendinių.

Atsakovo manymu, byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyrius ar kitas struktūrinis padalinys reikalautų iš pareiškėjų statyti svečių namus ginčo adresu. Be to, Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyriaus 2013 m. sausio 23 d. sprendime Nr. 70-2-187 pareiškėjams buvo išaiškinta, kad specialieji architektūros reikalavimai statinio – maitinimo paskirties pastato – restorano (duomenys neskelbtini) statybai gali būti nustatomi tik parengus naują detalųjį planą žemės sklypo naudojimo reglamentų patikslinimui. Tačiau pareiškėjai, nesikreipdami dėl naujo žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo planavimo organizavimo bei rengimo procedūros pradėjimo, pateikė pakartotinį prašymą specialiesiems architektūros reikalavimams nustatyti.

Detaliojo plano sprendiniuose yra konkrečiai ir aiškiai išreikšta tuometinių detaliojo teritorijų planavimo organizatorių numatoma bei planuojama ginčo žemės sklype veikla – svečių namų statyba. Pareiškėjai klaidina teismą, teigdami, kad Kauno miesto savivaldybės administracija reikalavo, kad pareiškėjai panaikintų 2009 m. spalio 12 d. išduotą statybos leidimą, bei kad panaikinus jį ir išregistravus iš viešojo registro, bus išduoti specialieji architektūros reikalavimai restorano (duomenys neskelbtini) statybai. Tokius teiginius pagrindžiančių įrodymų byloje nėra. Kauno miesto savivaldybės administracijos Statybos leidimų skyrius 2013 m. kovo 7 d. raštu Nr. 38-2-148 tik paaiškino pareiškėjams, kad, jei statybos darbai pagal 2009 m. spalio 12 d. statybos leidimą nepradėti ir leidime nurodyti statytojai V. A. ir A. L. techninio projekto, kuriam buvo išduotas šis statybos leidimas, jiems neperdavė, todėl pareiškėjai neturi teisės perregistruoti 2009 m. spalio 12 d. statybos leidimo savo vardu, pagal STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 37 punktą. Dėl to jiems buvo nurodyta, kad pareiškėjai gali kreiptis į VĮ Registrų centrą dėl kadastro žymos apie išduotą statybos leidimą panaikinimo.

Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 1 d. nutartimi neatnaujino termino skundui paduoti bei pareiškėjų reikalavimą dėl 2013 m. sausio 23 d. sprendimo Nr. 70-2-187 panaikinimo atsisakė priimti (I t., b. l. 2-3).

 

II.

 

Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimu (II t., b. l. 76-81) pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad ginčas šioje byloje yra kilęs dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos 2013 m. gegužės 3 d. sprendimo Nr. 70-17-188, kuriuo pareiškėja A. R. buvo informuota, jog Kauno miesto savivaldybės administracijos ir Urbanistikos ir architektūros skyrius negali nustatyti specialiųjų reikalavimų visuomeninio (maitinimo paskirties) pastato – restorano (duomenys neskelbtini) naujos statybos projektui, nes pastato paskirtis neatitinka 2007 m. gruodžio 22 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. A-4694 patvirtinto Detaliojo plano sprendinių. Pareiškėjai taip pat siekia, jog specialieji architektūros reikalavimai maitinimo paskirties pastato (restorano) (duomenys neskelbtini) statybai būtų išduoti.

Pareiškėjų nuomone, restorano pastato nauja statyba yra galima žemės sklype, kurio žemės naudojimo paskirtis –  kita, naudojimo būdas – komercinės paskirties objektų teritorijos, naudojimo pobūdis – prekybos, paslaugų ir pramogos objektų statybos.

Teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, jog detalusis teritorijų planavimas – savivaldybės teritorijos dalių planavimas žemės sklypo riboms nustatyti, naudojimo ir veiklos jame plėtojimo sąlygoms nustatyti, pakeisti arba panaikinti. To paties įstatymo 2 straipsnio 37 dalis numato, kad teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas – detaliųjų planų sprendiniuose nustatyto konkretaus teritorijos naudojimo tipo ir jo plėtojimo reikalavimų ir apribojimų visuma, privaloma rengiant statinių statybos ir kitos veiklos projektus. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. A-4694 patvirtinto žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano sprendiniuose yra konkrečiai ir aiškiai išreikšta tuometinių detaliojo teritorijų planavimo organizatorių numatoma bei planuojama ginčo žemės sklype veikla – svečių namų statyba (II t, b. l. 29-37). Minėtą aplinkybę patvirtinta byloje esanti Detaliojo plano medžiaga: įrašai Detaliojo plano brėžinyje, aiškinamas raštas, detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo 2007 m. vasario 15 d. sutartis Nr. 40-11-48, 2007 m. vasario 20 d. planavimo sąlygos Nr. R-6124, 2007 m. vasario 20 d. planavimo sąlygų sąvadas Nr. S-6124, planavimo užduotis ir t.t. (II t, b. l. 29-37).

Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 35 dalyje nurodyta, kad suinteresuota visuomenė – visuomenė, kuriai daro įtaką arba gali daryti įtaką rengiamo teritorijų planavimo dokumento sprendiniai ar kuri yra suinteresuota tų sprendinių įgyvendinimu. Pagal Visuomenės informavimo ir dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. 1079, 4 punktą supažindinimas – viešumą užtikrinanti procedūra, kurios metu visuomenei sudaromos galimybės įgyti žinių apie teritorijų planavimo dokumento projektą, aiškinami jo sprendiniai siekiant sužinoti visuomenės nuomonę ir gauti jos pasiūlymus dėl teritorijų planavimo dokumento sprendinių. Taigi viešumą užtikrinančios procedūros tikslas yra supažindinti visuomenę apie detaliojo plano sprendinius, apie numatomą vykdyti veiklą planuojamame žemės sklype, ir, esant tam tikrų asmenų suinteresuotumui, pateikti detaliojo planavimo organizatoriams pretenzijas, pasiūlymus ar pastabas dėl detaliojo plano sprendinių. Detaliojo plano byloje esančios 2007 m. kovo 16 d. ir 2007 m. balandžio 26 d. laikraščio „Laikinoji sostinė“ ištraukų kopijos patvirtina, kad atliekant Detaliojo plano viešo svarstymo procedūrą, detaliojo teritorijų planavimo organizatoriai teisės aktų nustatyta tvarka informavo visuomenę bei besiribojančių žemės sklypų savininkus apie pradedamo rengti bei parengto Detaliojo plano sprendinius, kuriuose aiškiai buvo įvardytas detaliojo planavimo tikslas – gyvenamąjį namą rekonstruoti į svečių namus (II t., b. l. 58-59). Besiribojančių žemės sklypų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) savininkai savo neprieštaravimą Detaliojo plano sprendiniams tikslu statyti svečių namus išreiškė pasirašydami Detaliojo plano brėžinyje (II t., b. l. 58). Taigi nagrinėjamu atveju Detaliojo plano byloje esantys dokumentai patvirtina, kad visuomenė buvo informuota bei supažindinta su Detaliojo plano sprendiniais, kuriuose buvo numatyta svečių namų statyba. Kadangi Detaliuoju planu yra nustatytas konkretus sprendinys – gyvenamojo namo rekonstravimas į komercinį pastatą – svečių namus (II t. b. l. 58A), todėl teismas atmetė pareiškėjų argumentą, kad Detalusis planas, kuris buvo parengtas bei patvirtintas pastato – svečių namų statybai ir būtent tokiai statybai buvo numatytas teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas, gali būti tinkamas bei kuriuo gali būti vadovaujamasi, išduodant statybą leidžiantį dokumentą restorano statybai. Taigi, išdavus statybą leidžiantį dokumentą restorano statybai (duomenys neskelbtini) prieš tai neparengus naujo detaliojo plano bei neatlikus visų būtinų teisės aktuose numatytų planavimo procedūrų, tarp jų ir viešo svarstymo, būtų pažeisti ir Teritorijų planavimo įstatymo bei poįstatyminių teisės aktų reikalavimai dėl tinkamo visuomenės informavimo apie numatomą vykdyti veiklą ginčo adresu.

Teismas akcentavo, kad teisės aktai, reglamentuojantys statybos teisinius santykius, aiškiai nurodo, kad rengiant statinio projektą, būtina vadovautis teritorijų planavimo dokumentais. Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad statinio projektas rengiamas vadovaujantis teritorijų planavimo dokumentais; statybos techninio reglamento STR 1.05.06:2010 „Statinio projektavimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. D1-708, 7.1 punkte taip pat nustatyta, kad projektas rengiamas vadovaujantis teritorijų planavimo dokumentais; statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-826, 9 priedo 1 punkte taip pat numatyta, kad savivaldybės administracija tikrina, ar projekto sprendiniai neprieštarauja teritorijų planavimo dokumentų sprendiniams. Taigi šios teisinės nuostatos akivaizdžiai paneigia pareiškėjų teiginį, kad atsakovas neteisėtai ir nepagrįstai nurodo, kad nauji specialieji architektūros reikalavimai restorano (duomenys neskelbtini) statybai gali būti nustatomi tik parengus naują detalųjį planą žemės sklypo reglamentų patikslinimui.

Teismas darė išvadą, jog byloje ginčijamu 2013 m. gegužės 3 d. sprendimu Nr. 70-17-188 atsakovas pagrįstai ir teisėtai atsisakė išduoti specialiuosius architektūros reikalavimus visuomeninio (maitinimo paskirties) pastato – restorano (duomenys neskelbtini) naujos statybos projektui.

Teismas taip pat pažymėjo, kad dar Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros 2013 m. sausio 23 d. sprendime Nr. 70-2-187 pareiškėjams buvo išaiškinta, kad specialieji architektūros reikalavimai maitinimo paskirties pastato (restorano) (duomenys neskelbtini) statybai gali būti nustatomi tik parengus naują detalųjį planą žemės sklypo naudojimo reglamentų patikslinimui. Tačiau pareiškėjai, nesikreipdami dėl naujo žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo planavimo organizavimo bei rengimo procedūros pradėjimo, pateikė pakartotinį prašymą specialiesiems architektūros reikalavimams nustatyti. Kadangi, kaip buvo nustatyta, byloje ginčijamu 2013 m. gegužės 3 d. sprendimu Nr. 70-17-188 atsakovas pagrįstai atsisakė išduoti specialiuosius architektūros reikalavimus,  todėl pareiškėjų reikalavimas įpareigoti atsakovą išduoti specialiuosius architektūros reikalavimus maitinimo paskirties pastato (restorano) statybai atmestas kaip nepagrįstas.

 

III.

 

Pareiškėjai pateikė apeliacinį skundą (b. l. 83-86), kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti. Taip pat prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidas ir bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Apeliaciniame skunde dėstomi tokie pagrindiniai argumentai:

1. Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatyta, kad detalieji planai nėra rengiami, kai statant (rekonstruojant, remontuojant) statinius nekeičiamas faktinis (pagal nekilnojamojo turto registro duomenis) žemė sklypo naudojimo būdas ir (ar) pobūdis. Nagrinėjamo ginčo atveju detalusis planas nėra privalomas, nes pareiškėjų planuojamas statyti statinys nekeičia nei sklypo naudojimo būdo, nei pobūdžio. Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta, kad detalieji planai rengiami, kai keičiamas bent vienas iš nurodytų teritorijų tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimų. Planuojamos statybos metu nebus keičiamas nei vienas iš nurodytų reikalavimų.

2. Pareiškėjai neplanuoja keisti pastato paskirties – negyvenamosios paskirties pastatas. Pagal išduotą statybos leidimą numatyta poilsio paskirties pastato – svečių namų statyba, o svečių namai taip pat yra priskiriami prie negyvenamosios paskirties pastatų, kaip ir restoranas. Pareiškėjai planuoja keisti tik statinio rūšį iš paslaugų paskirties (svečių namų) į maitinimo paskirties (restorano). Tokiu atveju Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punktas numato, kad visi kiti teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimai gali būti tikslinami savivaldybės tarybos sprendimu arba savivaldybės tarybos pavedimu savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimu statybos techninio projekto rengimo metu. Tačiau atsakovas šio klausimo net nenagrinėjo ir nesprendė, kodėl ginčo žemės sklypo rūšis iš paslaugų į maitinimo negali būti keičiama statybos techninio projekto rengimo metu.

3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad svečių namų statyba yra žemės sklypo naudojimo būdas arba pobūdis. Detalusis planavimas yra privalomas tik tada, kai yra keičiamas naudojimo būdas arba pobūdis, o ne rūšis. Tuo tarpu vietoj svečių namų statant restoraną, nėra keičiamas nei žemės sklypo naudojimo būdas, nei pobūdis, nei statinio paskirtis. Net jei būtų patvirtintas naujas detalusis planas, jame išliktų tas pats naudojimo būdas – prekybos, paslaugų ir pramogų statiniams statyti. Taigi naujo detaliojo plano rengimas būtų beprasmis.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (II t., b. l. 91-95), kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. gegužės 3 d. sprendimą Nr. 70-17-188 ir 2013 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. 70-2-187, nors reikalavimas panaikinti 2013 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. 70-2-187 net nebuvo nagrinėjamas pirmosios instancijos teisme, nes paduotas praleidus apskundimo terminą.

Nesutinka su apeliacinio skundo teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad svečių namų statyba yra žemės sklypo naudojimo būdas ir pobūdis. Teismas tiesiog konstatavo, kad Detaliojo plano sprendiniuose yra konkrečiai ir aiškiai išreikšta tuometinių detaliojo planavimo organizatorių numatoma bei planuojama veikla žemės sklype – svečių namų statyba, tačiau nenurodė, kad Detaliuoju planu nustatytas toks naudojimo būdas ar pobūdis.

Toliau atsiliepime atsakovas pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir kartoja argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjų skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos 2013 m. gegužės 3 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta nustatyti specialiuosius architektūros reikalavimus visuomeninio (maitinimo paskirties) pastato – restorano (duomenys neskelbtini) naujos statybos projektui, teisėtumo ir įpareigojimo Kauno miesto savivaldybės administraciją išduoti specialiuosius architektūros reikalavimus maitinimo paskirties pastato (restorano) statybai.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) esantis žemės sklypas ir gyvenamasis namas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso pareiškėjams A. R. ir Č. R. Pareiškėjai juos nusipirko 2010 m. liepos 27 d.

Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius 2007 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. A-4694 patvirtino žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detalųjį planą, kuriuo buvo nustatyta pagrindinė žemės naudojimo paskirtis – kitos paskirties žemė, naudojimo būdas – komercinės paskirties objektų teritorija, naudojimo pobūdis – prekybos, paslaugų ir pramogų objektų statybos teritorija, tikslu rekonstruoti gyvenamąjį namą į komercinės paskirties objektą – svečių namus. 2008 m. lapkričio 5 d. buvo išduotos projektavimo sąlygos statinio architektūrai formuoti ir statybos sklypui tvarkyti. Tačiau naujieji pastato ir žemės sklypo savininkai (pareiškėjai) 2012 m. balandžio 12 d. kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyrių su prašymu nustatyti specialiuosius architektūros reikalavimus maitinimo paskirties pastato – restorano (duomenys neskelbtini) statybai. Į pareiškėjų prašymą buvo atsakyta Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyriaus 2012 m. balandžio 19 d. sprendimu Nr. 40-8-138, kuriuo buvo įforminti specialieji architektūros reikalavimai pareiškėjų prašomo pastato statybai. Tačiau po to, kai buvo gautas besiribojančio žemės sklypo (duomenys neskelbtini) savininkės V. S. 2012 m. gruodžio 12 d. pareiškimas, buvo nustatyta, kad maitinimo paskirties pastato – restorano statyba prieštarautų Detaliojo plano sprendiniams. Todėl Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyriaus 2013 m. sausio 23 d. sprendimu Nr. 70-2-187 2012 m. balandžio 19 d. pareiškėjams išduoti specialieji architektūros reikalavimai Nr. 40-8-138 buvo pripažinti negaliojančiais.

Pareiškėjai 2013 m. balandžio 17 d. pateikė dar vieną prašymą specialiesiems architektūros reikalavimams nustatyti maitinimo paskirties pastato –  restorano (duomenys neskelbtini) statybai. Į šį prašymą buvo atsakyta ginčijamu nagrinėjamoje byloje Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyriaus 2013 m. gegužės 3 d. sprendimu Nr. 70-17-188, kuriame pareiškėjai buvo informuoti, kad nėra galimybės nustatyti specialiųjų architektūros reikalavimų visuomeninio (maitinimo paskirties) pastato – restorano (duomenys neskelbtini) naujos statybos projektui, nes pastato paskirtis neatitinka 2007 m. gruodžio 22 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. A-4694 patvirtinto Detaliojo plano sprendinių.

Pareiškėjai kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos 2013 m. gegužės 3 d. sprendimą Nr. 70-17-188 bei įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją išduoti specialiuosius architektūros reikalavimus maitinimo paskirties pastato (restorano) statybai. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas nurodė, kad išdavus statybą leidžiantį dokumentą restorano statybai (duomenys neskelbtini) prieš tai neparengus naujo detaliojo plano bei neatlikus visų būtinų teisės aktuose numatytų planavimo procedūrų, tarp jų ir viešo svarstymo, būtų pažeisti Teritorijų planavimo įstatymo bei poįstatyminių teisės aktų reikalavimai.

Rengiantis bylą nagrinėti apeliacine tvarka, buvo gautas 2014 m. birželio 3 d. atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos raštas Nr. (33.195)R-3483, kuriame nurodyta, kad 2013 m. gegužės 20 d. pareiškėjai A. R. išduotas rašytinis pritarimas statinio projektui – gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) griovimui. Be to, pareiškėjai 2014 m. gegužės 12 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriui padavė prašymą organizuoti Detaliojo plano koregavimą, numatant keisti šiame detaliajame plane nurodytą objektą – svečių namus – į maitinimo paskirties pastatą – restoraną. Pareiškėjų prašymas yra nagrinėjamas ir sprendimas dėl pateikto prašymo nėra priimtas. Atsakovo atstovė apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu išreiškė poziciją, kad, atsižvelgiant į pateiktus dokumentus, bylos nagrinėjimas tampa beprasmis.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktais motyvais.

Pirmiausia teisėjų kolegija pasisako dėl atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos argumento, kad bylos nagrinėjimas yra beprasmis, nes pareiškėjai kreipėsi dėl Detaliojo plano koregavimo ir, pasibaigus šiai procedūrai, pareiškėjų nagrinėjamoje byloje reiškiami reikalavimai gali būti patenkinti. Šioje vietoje atkreiptinas dėmesys į tai, kad administracinis teismas, nagrinėdamas ginčus dėl viešojo administravimo subjektų sprendimų teisėtumo, vykdo viešojo administravimo subjektų kontrolę (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 str.). Administraciniam teismui vykdant viešojo administravimo subjektų kontrolę bylose dėl administracinių aktų panaikinimo, yra sprendžiama, ar administracinis aktas buvo teisėtas jo priėmimo metu. Administracinio akto teisėtumo, buvusio jo priėmimo metu patikrinimas suponuoja išvadą, kad faktinės padėties pasikeitimas ar teisinio reglamentavimo pasikeitimas nedaro įtakos administracinio sprendimo teisėtumui, tačiau sudaro pagrindą priimti naują administracinį sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1180/2013, 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1865/2013, 2014 m. vasario 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-133/2014). Taigi tai, jog pareiškėjai yra kreipęsi dėl Detaliojo plano koregavimo, nagrinėjamos bylos atveju nedaro proceso beprasmiu, nes teismas turi patikrinti skundžiamo administracinio akto (2013 m. gegužės 3 d. atsakovo sprendimo Nr. 70-17-188) teisėtumą jo priėmimo metu.

Pareiškėjai apeliaciniame skunde remiasi Teritorijų planavimo įstatymo (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2012 m. rugsėjo 26 d. iki 2014 m. sausio 1 d.) 22 straipsnio 1 ir 3 dalies nuostatomis, teigdami, kad statant pareiškėjų planuojamą statinį nesikeičia nei žemės sklypo naudojimo būdas, nei pobūdis, todėl rengti detaliojo plano nereikia. Nurodo, kad net jei būtų patvirtintas naujas detalusis planas, jame išliktų tas pats naudojimo būdas ir pobūdis, taigi mano, kad naujo detaliojo plano rengimas būtų beprasmis.

Pagal Statybos įstatymo (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2013 m. sausio 9 d. iki 2013 m. liepos 1 d.) 20 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatas statinio projektas rengiamas vadovaujantis teritorijų planavimo dokumentais, žemės sklypo (teritorijos) statybinių tyrinėjimų (jeigu juos atlikti privaloma) dokumentais, kultūros paveldo vertybės tyrimų medžiaga, galiojančiais teisės aktais, prisijungimo sąlygomis ir savivaldybės administracijos nustatytais specialiaisiais architektūros reikalavimais, kurie neprieštarauja šios dalies 2 ir 3 punktuose nurodytiems reikalavimams. Teritorijų planavimo dokumentai – bendrieji (generaliniai), specialieji ir detalieji planai, kuriuose raštu ir grafiškai pateikti sprendiniai dėl teritorijų, žemės sklypų ar jų grupių tvarkymo, naudojimo ir apsaugos bei teritorijos vystymo reikmių ir sąlygų (Teritorijų planavimo įstatymo 2 str. 41 d.). Detalusis planas – teritorijų planavimo dokumentas, kuriame yra nustatytos žemės sklypų ribos, teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas (statybos ir kitos veiklos privalomosios sąlygos) (Teritorijų planavimo įstatymo 2 str. 3 d.). Teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas – detaliųjų planų sprendiniuose nustatyto konkretaus teritorijos naudojimo tipo ir jo plėtojimo reikalavimų ir apribojimų visuma, privaloma rengiant statinių statybos ir kitos veiklos projektus (Teritorijų planavimo įstatymo 2 str. 37 d.). Teritorijos naudojimo tipas – vadovaujantis teritorijų planavimo normomis, bendruosiuose, specialiuosiuose (masteliu 1:2000 ar stambesniu) ir (ar) detaliuosiuose planuose numatyta galima pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis, galimi žemės naudojimo būdai ir, jei numatyta, pobūdis, maksimalūs užstatymo intensyvumo ir užstatymo tankumo rodikliai ir galimų statyti statinių paskirtys (Teritorijų planavimo įstatymo 2 str. 36 d.). Detaliųjų planų rengimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-239 (toliau – ir Detaliųjų planų rengimo taisyklės), 17 punktas numato, kad vadovaudamasi Teritorijų planavimo įstatymo, poįstatyminių ir kitų teisės aktų nuostatomis, savivaldybės institucija kiekvienu konkrečiu atveju, išnagrinėjusi žemės sklypo naudotojo ar valdytojo prašymą ir turimus teritorijų planavimo dokumentus, sprendžia, ar numatytai veiklos programai realizuoti (tęsti) būtinas detalusis planas (jo keitimai), ar gali būti rengiamas statybos ar kitokios veiklos projektas.

Teritorijų planavimo įstatymo 23 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad detaliuoju planu nustatomas teritorijos naudojimo tipas ir galima pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis, žemės naudojimo būdai ir, jei numatyta, pobūdis bei kiti šio straipsnio 1 dalyje nurodyti privalomieji reglamentai. To paties straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad, rengiant detaliuosius planus, nustatomas šis privalomas teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas: konkretus teritorijos naudojimo tipas; leistinas pastatų aukštis; leistinas žemės sklypo užstatymo tankumas; leistinas sklypo užstatymo intensyvumas; statinių statybos zona; užstatymo tipas (išreikštas tekstiniu apibūdinimu ir grafiškai – statinių statybos zona, statybos riba ar linija); servitutai; susisiekimo sistemų organizavimas.

Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalis įtvirtina atvejus, kada rengiami detalieji planai, inter alia nustatydama, jog jie rengiami, kai keičiamas bent vienas iš šių privalomų teritorijų tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimų: teritorijos naudojimo tipas ir leistinas pastatų aukštis, leistinas sklypo užstatymo tankumas, leistinas sklypo užstatymo intensyvumas. Kiti teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimai, jeigu jie nepažeidžia įstatymų ar kitų teisės aktų ir juos nustačiusi institucija raštu pritaria, gali būti tikslinami savivaldybės tarybos sprendimu arba savivaldybės tarybos pavedimu savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimu statybos techninio projekto rengimo metu, nesukeliant naujų neigiamų padarinių gyvenimo ir aplinkos kokybei (4 p.). Tuo tarpu Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje reglamentuoti atvejai, kai detalieji planai nerengiami, inter alia tada, kai statant (rekonstruojant, remontuojant) statinius nekeičiamas faktinis (pagal nekilnojamojo turto registro duomenis) žemės sklypo naudojimo būdas ir (ar) pobūdis, užstatymo plotas ir pastatų aukštis arba nekeičiamas detaliajame plane nustatytas žemės sklypo tvarkymo ir naudojimo režimas, taip pat kai nedidinamas esamų sodybų, vieno ar dviejų butų gyvenamųjų namų ir jų priklausinių statybos žemės sklypuose teisės aktų nustatytas leistinas pastatų aukštis ir užstatymo tankumas (2 p.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai turi parengtą Detalųjį planą, kuriame numatyta poilsio paskirties pastato – svečių namų – statyba, tačiau siekia statyti ne svečių namus, bet maitinimo paskirties pastatą – restoraną. Pareiškėjai mano, jog tokiam pakeitimui detaliojo plano rengimas pagal Teritorijų planavimo įstatymo nuostatas nėra reikalingas. Byloje skundžiamas Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyriaus 2013 m. gegužės 3 d. sprendimas Nr. 70-17-188, kuriuo pareiškėjai buvo informuoti, kad nėra galimybės nustatyti specialiųjų architektūros reikalavimų visuomeninio (maitinimo paskirties) pastato – restorano (duomenys neskelbtini) naujos statybos projektui, nes pastato paskirtis neatitinka Detaliojo plano sprendinių.

Nagrinėjamu atveju aktualus Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 ir 3 dalių aiškinimas, nes būtent šiomis normomis grindžiamas apeliacinis skundas, nurodant, kad detaliojo plano rengimas nėra būtinas. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (administracinė byla Nr. A2-235/2007, administracinė byla Nr. A525-857/2011), detalieji planai neturi būti rengiami, jeigu nėra sąlygų, nustatytų Teritorijų planavimo 22 straipsnio 1 dalyje ir yra bent viena to paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta sąlyga, esant kuriai detalusis planas neturi būti rengiamas. Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti su aiškinimu, kad detalusis planas neturi būti rengiamas tik tokiu atveju, jeigu yra išpildytos visos Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje nustatytos sąlygos, nes taip pat turi būti tikrinama, ar nėra sąlygų, nustatytų Teritorijų planavimo 22 straipsnio 1 dalyje.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esantį Detalųjį planą, sprendžia, kad privalomi teritorijų tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimai, įtvirtinti Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte, nagrinėjamu atveju yra nurodyti Detaliojo plano teritorijos tvarkymo režimo pagrindinių sprendinių aprašomojoje lentelėje (toliau – ir Lentelė) (II t., b. l. 31), kuri rengiama pagal Detaliųjų planų rengimo taisyklių priede standartizuotą lentelės formą. Pareiškėjų numatomas statyti pastatas (restoranas) Lentelėje nurodytiems teritorijos naudojimo tipui ir leistinam pastatų aukščiui, leistinam sklypo užstatymo tankumui, leistinam sklypo užstatymo intensyvumui nustatytiems reikalavimams neprieštarauja ir jų neviršija. Taip pat pareiškėjai atitinka Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 3 dalies 2 punkte reglamentuotą atvejį, kai detalieji planai nerengiami, inter alia, kai statant (rekonstruojant, remontuojant) statinius nekeičiamas faktinis (pagal nekilnojamojo turto registro duomenis) žemės sklypo naudojimo būdas ir (ar) pobūdis, užstatymo plotas ir pastatų aukštis.

Taigi iš esmės vienintelis dalykas, dėl ko, atsakovo manymu, pareiškėjų numatomo statyti restorano projektas prieštarauja Detaliajam planui, yra tai, kad pareiškėjai nori statyti kitos paskirties pastatą, t. y. restoraną vietoj svečių namų. Pažymėtina, kad kaip vienas iš privalomų teritorijų tvarkymo ir režimo reikalavimų Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodomas teritorijos naudojimo tipas. Teritorijos naudojimo tipas Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 36 dalyje apibrėžiamas taip – vadovaujantis teritorijų planavimo normomis, bendruosiuose, specialiuosiuose (masteliu 1:2000 ar stambesniu) ir (ar) detaliuosiuose planuose numatyta galima pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis, galimi žemės naudojimo būdai ir, jei numatyta, pobūdis, maksimalūs užstatymo intensyvumo ir užstatymo tankumo rodikliai ir galimų statyti statinių paskirtys. Nagrinėjamoje byloje galimų statyti statinių paskirtys Detaliojo plano Lentelėje nei prie privalomų teritorijos tvarkymo režimo reikalavimų, nei prie kitų reikalavimų nėra numatytos (II t., b. l. 31). Taigi sklype galimos statyti statinių paskirtys nustatytinos atsižvelgiant į pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, konkretų žemės sklypo naudojimo būdą ir pobūdį.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. D1-151 patvirtintos Žemės sklypų pagrindinės žemės naudojimo paskirties, būdų ir pobūdžių specifikacijos (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. vasario 15 d. iki 2014 m. sausio 18 d.) 1 lentelėje nurodyta, kad kitos paskirties žemėje, kurios naudojimo būdas – komercinės paskirties objektų teritorijos, pobūdis – prekybos, paslaugų ir pramogų objektų statybos, galimi statyti prekybos įmonių (maisto ir kitų prekių pardavimo), finansų įstaigų (bankai, kredito įstaigos, investicinės bendrovės, draudimo įmonės ir kt.) pastatai, turizmo (viešbučiai, moteliai, sanatorijos, poilsio namai, kempingai), parodų kompleksų bei kitų paslaugų įmonių statiniai, stadionai, universalūs (daugiafunkciniai) sporto ir pramogų kompleksai, vandens bei sporto šakų statiniai. Tiek ginčo sklype planuoti statyti svečių namai, tiek ir pareiškėjų planuojamas statyti restoranas patenka į tą patį (prekybos, paslaugų ir pramogų objektų statybos) žemės sklypo naudojimo pobūdį. Taigi, atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad šiuo atveju nei Detaliajame plane numatytas teritorijos naudojimo tipas, nei kiti pagal Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą numatyti privalomi reikalavimai nėra keičiami.

Apibendrinant konstatuotina, kad detaliajame plane kaip vieną iš jo sprendinių įtvirtinus planuojamo statyti statinio paskirtį, kaip tai yra suprantama Statybos techniniame reglamente STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų paskirtį“, vėliau projektuojant statyti kitos paskirties pastatą, pagal teisės aktų reikalavimus nėra būtina keisti detalųjį planą, jeigu pagal galiojančiame detaliajame plane nustatytą pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, žemės naudojimo būdą ir, jei numatyta, pobūdį, yra galima tokia statyba. Ši išvada daroma atsižvelgiant į tai, kad pagal minėtų teisės aktų reikalavimus – Teritorijų planavimo įstatymą, Detaliųjų planų rengimo taisykles statinio paskirtis, kaip tai yra suprantama Statybos techniniame reglamente STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų paskirtį“, nėra priskiriama prie privalomųjų reglamentų, kuriuos keičiant, būtina rengti (ar keisti) detalųjį planą. Teritorijų planavimo įstatyme, nustatant bendras įstatymo sąvokas, apibrėžiamas teritorijos naudojimo tipas, be kita ko, minint ir galimų statyti statinių paskirtis, tačiau ši sąvoka nėra tapati statybos procese apibrėžiamoms ir klasifikuojamoms statinių rūšims. Teritorijų planavimo įstatyme ši sąvoka apibrėžiama apibūdinant ir teritorijos planavimo metu nustatant galimą žemės naudojimo paskirtį, būdą ir, jei buvo numatyta, pobūdį. Teritorijų planavimo įstatyme nurodyta sąvoka dėl teritorijos naudojimo tipo, be kita ko, siejama ir su galimų statyti statinių paskirtimi, detaliojo planavimo procese yra suprantama kaip šio proceso metu rengiamo dokumento suderinimas su bendrojo ir specialiojo planavimo dokumentuose planuojamai teritorijai nustatyta žemės naudojimo paskirtimi, būdu, ir, jei numatyta, pobūdžiu t. y. planuojamos teritorijos priskyrimu tam tikros paskirties teritorijoms.

Pastebėtina ir tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje įtvirtinta, jog Teritorijų planavimo įstatymas įtvirtindamas būtinuosius detaliojo plano komponentus nenustato reikalavimo detaliajame plane nurodyti konkretų statinio statybos būdą (tipinė ar netipinė statyba) bei konkretesnių architektūrinių sprendimų. Priešingai – tas yra padaroma projektuojant statinį, būtent – užsiimant architektūrine inžinerine veikla, kurios tikslas yra parengti statinio projektą (Statybos įstatymo 2 straipsnio 28 dalis). Detaliajame plane gali būti įtvirtinami teritorijos naudojimo būdas ar pobūdis ir veiklos joje plėtojimo reikalavimai ir apribojimai, kurie yra nustatyti įstatyme (Teritorijų planavimo įstatymo 23 str.). Detaliuoju planu nėra sprendžiami tie patys klausimai, kurie turėtų būti sprendžiami išduodant statybos leidimą, detalusis planas yra dokumentas, kurio sprendinių pagrindu atsiranda galimybė gauti statybos leidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-658/2013).

Pirmosios instancijos teismas pasisakė ir dėl suinteresuotos visuomenės teisių susipažįstant su bet kokiais detaliojo plano sprendinių pakeitimais ir dalyvaujant juos tvirtinant. Teisėjų kolegija pažymi, kad detaliojo planavimo metu yra nustatytas suinteresuotos visuomenės dalyvavimas ir su planuojama teritorija besiribojančių sklypų savininkų tam tikros teisės, tačiau visos minėtos nuostatos taikomos, kai rengiamas ar keičiamas detalusis planas. Teritorijų planavimo įstatymas įsakmiai nustato atvejus, kada turi būti rengiami detalieji planai, tuo pačiu įstatymų leidėjas pripažįsta, kad būtent tokiais atvejais teisės aktų nustatyta tvarka turėtų būti užtikrinamas ir suinteresuotos visuomenės dalyvavimas teritorijos planavimo procese. Teisės aktuose nesant reikalavimo rengti (ar keisti) detalųjį planą, kai nėra keičiami patvirtintu detaliuoju planu nustatyti privalomieji reglamentai, nėra pagrindo svarstyti ir suinteresuotos visuomenės dalyvavimo procedūroje, kurios nereikalauja atlikti teisės aktai. Nagrinėjamu atveju, nustačius, kad detalusis planas neturėjo būti rengiamas, šiame kontekste nebuvo pagrindo svarstyti, ar nebūtų pažeidžiamos suinteresuotos visuomenės teisės.   

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovas nagrinėjamu atveju nepagrįstai atsisakė nustatyti specialiuosius architektūros reikalavimus visuomeninio (maitinimo paskirties) pastato – restorano (duomenys neskelbtini) naujos statybos projektui, remiantis vien tuo, kad pastato paskirtis neatitiko Detaliojo plano sprendinių. Kita vertus, teisėjų kolegija nekvestionuoja viešojo administravimo subjekto teisės vertinti pareiškėjų prašymo pagrįstumą remiantis kitais įstatyme nustatytais kriterijais. Atkreiptinas dėmesys, kad Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta, kad kiti teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimai, jeigu jie nepažeidžia įstatymų ar kitų teisės aktų ir juos nustačiusi institucija raštu pritaria, gali būti tikslinami savivaldybės tarybos sprendimu arba savivaldybės tarybos pavedimu savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimu statybos techninio projekto rengimo metu, nesukeliant naujų neigiamų padarinių gyvenimo ir aplinkos kokybei. Taigi atsakovas nagrinėjamu atveju turėjo svarstyti, ar kiti teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimai, kuriuos prašo pakeisti pareiškėjai, nepažeidžia įstatymų ar kitų teisės aktų ir nesukelia naujų neigiamų padarinių gyvenimo ir aplinkos kokybei, ir tokiu pagrindu spręsti dėl pareiškėjų pateikto prašymo.

Pareiškėjai skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui, taip pat prašė įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją išduoti specialiuosius architektūros reikalavimus maitinimo paskirties pastato (restorano) statybai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija negali spręsti dėl šio įpareigojimo, nes dėl specialiųjų architektūros reikalavimų išdavimo turi pasisakyti pati Kauno miesto savivaldybės administracija, įvertinusi įstatyme nurodytus kriterijus ir spręsdama, ar pareiškėjų nurodomi pakeitimai nepažeidžia įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimų ir nesukelia naujų neigiamų padarinių gyvenimo ir aplinkos kokybei.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei netinkamai sprendė dėl viešojo administravimo subjekto taikytų teisės aktų, priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas (ABTĮ 143 str.). Atsižvelgiant į tai, kad konstatuota, jog atsakovo 2013 m. gegužės 3 d. sprendimas Nr. 70-17-188 neteisėtas, pareiškėjų skundas tenkinamas iš dalies, panaikinant Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyriaus 2013 m. gegužės 3 d. sprendimą Nr. 70-17-188 kaip neteisėtą iš esmės, t. y. savo turiniu prieštaraujantį aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą, pareiškėjams priteistinos jų turėtos bylinėjimosi išlaidos. Lietuvos administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad jei skundas yra patenkintas iš dalies, proceso šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos atlyginamos proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-113/2012, 2012 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-342/2012). Kai reiškiami neturtiniai reikalavimai, konkreti proporcija paprastai nustatoma pagal tenkintų savarankiškų reikalavimų vienetų skaičių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-138/2012, 2012 m. sausio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-74/2012). Skundą tenkinus iš dalies ir nustačius proporciją, ją yra įprasta taikyti visoms prašomoms priteisti išlaidoms, nesiejant jų atsiradimo su konkrečiu tenkintu reikalavimu. Todėl, pavyzdžiui, tenkinus tik vieną iš trijų keltų reikalavimų, gali būti priteisiama tik trečdalis žyminio mokesčio sumos nepaisant to, jog žyminis mokestis administraciniame procese fiksuotas ir jo dydis nepriklauso nuo pareikštų reikalavimų skaičiaus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63–775/2010).

Pareiškėjai skunde pirmosios instancijos teismui reiškė iš esmės du reikalavimus (panaikinti atsakovo 2013 m. gegužės 3 d. sprendimą Nr. 70-17-188 bei įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją išduoti specialiuosius architektūros reikalavimus), iš kurių vienas reikalavimas (panaikinti skundžiamą sprendimą) buvo tenkintas, o kitas (įpareigoti atlikti veiksmus) buvo atmestas. Pareiškėjai pirmosios instancijos teismui pateikė 2013 m. birželio 3 d. žyminio mokesčio mokėjimo kvito kopiją (I t. , b. l. 90), pagal kurią sumokėjo 100 Lt žyminio mokesčio pirmosios instancijos teisme ir 2013 m. gruodžio 3 d. žyminio mokesčio mokėjimo kvitą (II t., b. l. 87), pagal kurį sumokėjo 50 Lt žyminio mokesčio apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, kad buvo tenkintas vienas iš dviejų reikalavimų, pareiškėjams iš atsakovo priteistina 75 Lt sumokėto žyminio mokesčio.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktu, teisėjų kolegija

 

n u s p r e n d ž i a :

 

Pareiškėjų A. R. ir Č. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimo dalį dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyriaus 2013 m. gegužės 3 d. sprendimo Nr. 70-17-188 panaikinimo panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų A. R. ir Č. R. skundą šioje dalyje tenkinti. Panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyriaus 2013 m. gegužės 3 d. sprendimą Nr. 70-17-188 „Dėl specialiųjų architektūros reikalavimų nustatymo (duomenys neskelbtini)“.

Kitą Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjams A. R. ir Č. R. iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos 75 Lt (septyniasdešimt penkis litus) sumokėto žyminio mokesčio.

Sprendimas neskundžiamas.

 

 

 

Teisėjai                                                         Anatolijus Baranovas

 

 

 

              Veslava Ruskan

 

 

 

                                                                      Skirgailė Žalimienė