Civilinė byla Nr. 2-72/2014

Teismo proceso Nr. 2-55-3-02549-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija: 94.2.; 122.4.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 30 d.

Vilnius

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Norway Registers Development AS atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovo Norway Registers Development AS ieškinį atsakovui John Schjelderup Olaisen Consult AS, trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „BAIP grupė“ dėl teisės pripažinimo.

            Teisėja

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

              Atskiruoju skundu keliama susitarimo dėl jurisdikcijos aiškinimo problema ir bylos su tarptautiniu elementu teismingumo klausimas.

              Ieškovas Norway Registers Development AS ieškiniu prašo pripažinti, kad atsakovo John Schjelderup Olaisen Consult AS reikalavimas ieškovui sumokėti 160 699 JAV dolerių dydžio sėkmės mokestį pagal 2011 m. spalio 20 d. tarp ieškovo ir atsakovo sudarytą Valdymo paslaugų sutartį (toliau ir Sutartis) yra nepagrįstas ir neteisėtas, ir kad ieškovas turi teisę nemokėti atsakovui nurodyto sėkmės mokesčio už atsakovo paslaugas, susijusias su e – Registro sistemos Mauricijaus Respublikoje įdiegimo ir įgyvendinimo projektu, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Tarp šalių kilęs ginčas, anot ieškovo, teismingas Vilniaus apygardos teismui remiantis Sutarties 8.3. punktu – „Šiai Sutarčiai taikoma Lietuvos Respublikos teisė. Bet kokie ir visi ginčai, kylantys iš Sutarties ar su ja susiję, turi būti sprendžiami abiejų šalių draugišku susitarimu arba teisme pagal Lietuvos Respublikos teisę“.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

              Vilniaus apygardos teismas 2013 m. lapkričio 13 d. nutartimi ieškinį atsisakė priimti.

              Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal 2007 m. spalio 30 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau ir Lugano konvencija) 2 straipsnio 1 dalį, 23 straipsnio 1 dalį bendroji jurisdikcijos taisyklė Lugano konvencijoje yra siejama su atsakovo nuolatine gyvenamąja (buveinės) vieta Lugano konvencijos privalančioje laikytis valstybėje. Jeigu šalys, kurių vienos ar daugiau nuolatinė gyvenamoji vieta (buveinė) yra šios Konvencijos privalančioje laikytis valstybėje, yra susitarusios, kad šios Lugano konvencijos privalančios laikytis valstybės teismas arba teismai turi jurisdikciją spręsti bet kuriuos ginčus, kilusius arba galinčius kilti dėl konkrečių teisinių santykių, minėtas teismas ar minėti teismai turi jurisdikciją. Tokia jurisdikcija yra išimtinė, jeigu šalys nebuvo susitarusios kitaip.

              Sutarties 8.3. punkte, anot teismo, šalys nenumatė, kad Lietuvos Respublikos teismai turi jurisdikciją jų santykiuose. Šiame punkte šalys tik aptarė, jog Sutarčiai yra taikoma Lietuvos Respublikos teisė, tačiau nesusitarė dėl išimtinio ginčų sprendimo teismingumo. Atsakovas – Norvegijos Karalystės įmonė, kurios buveinė yra Norvegijos Karalystėje, Sutartyje nebuvo numatyta išimtinė Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcija, todėl ieškovo ieškinys yra teismingas ne Vilniaus apygardos teismui, o atitinkamam Norvegijos Karalystės teismui.

III. Atskirojo skundo argumentai

              Atskiruoju skundu ieškovas Norway Registers Development AS prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį ir priimti nagrinėti jo ieškinį atsakovui John Schjelderup Olaisen Consult AS. Skundas grindžiamas tokiais argumentais:

              1. Skunde teigiama, kad teismo išvada esą ieškinys teismingas būtent Norvegijos Karalystės teismui padaryta neturint ir netiriant jokių duomenų, kurie galėtų susieti ginčą labiau su viena valstybe nei su kita. Ieškovo akcininkas yra trečiasis asmuo UAB „BAIP“, kuris ieškovo akcijas įgijo tiesiogiai iš atsakovo. Atsakovui ir trečiajam asmeniui siekiant tęsti bei plėtoti bendradarbiavimą buvo sudaryta Sutartis. Atsižvelgiant į glaudžius trečiojo asmens ir ieškovo tarpusavio ryšius šalys tiek ieškovo akcijų pirkimo sutartyje, tiek Sutartyje susitarė, kad visi ginčai, kylantys iš šių sutarčių, bus sprendžiami Lietuvoje, taikant Lietuvos Respublikos teisę. 

              2. Apeliantas pažymi, kad vadovaujantis Lugano konvencijos 23 straipsniu darytina išvada, jog susitarimas dėl jurisdikcijos net neprivalo būti rašytinės formos, o pakanka tokios jo formos, kurios panaudojimas buvo šalims žinomas arba turėjo būti žinomas. Taigi esant aplinkybių, jog susitarimas dėl ginčų perdavimo spręsti konkrečios Lugano konvencijos privalančios laikytis valstybės teismams egzistuoja, arba bent yra pagrindo manyti, jog gali egzistuoti, teismas turėtų priimti ieškinį ir tik bylos nagrinėjimo metu, t. y. po to, kai kita šalis išsakys savo poziciją dėl susitarimo dėl jurisdikcijos, spręsti klausimą, ar toks susitarimas tarp šalių egzistuoja.

              3. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir CK) 6.193 straipsnio nuostatomis ir atsižvelgiant į Sutarties sudarymo kontekstą, anot apelianto, akivaizdu, kad pirmame Sutarties 8.3. punkto sakinyje kalbama apie Sutarčiai taikomą Lietuvos materialinę teisę, o antrajame – apie ginčų priskyrimą Lietuvos teismams ir ginčų nagrinėjimą pagal Lietuvos procesinę teisę. Nelogiška teigti, kad Sutarties šalys tame pačiame Sutarties punkte du kartu pakartojo susitarimą dėl Lietuvos materialinės teisės taikymo. Ieškovas ir atsakovas, būdami verslo subjektais, Sutarties sudarymo metu aiškiai suprato, kad jeigu ginčai būtų nagrinėjami ne Lietuvos teismuose, bet Sutartyje būtų sutarta dėl Lietuvos materialinės teisės taikymo, tai akivaizdžiai komplikuotų ginčo sprendimą ir reikalautų nepagrįstai didelių išlaidų.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

              Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją teismas ex officio privalo patikrinti, ar byla su užsienio (tarptautiniu) elementu yra jam teisminga (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir CPK) 782 straipsnis). Prireikus teismas turi pareikalauti iš ieškovo (pareiškėjo) pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad jis pagrįstai kreipiasi į Lietuvos, o ne į užsienio valstybės teismus. Jeigu yra galiojanti Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis, kurioje išspręsti teismingumo klausimai, turi būti taikomos tarptautinės sutarties nuostatos, o ne teismingumo taisyklės, nustatytos Lietuvos vidaus teisėje (CPK 780 straipsnis). Taigi bylą nagrinėjantis teismas pirmiausia turi nustatyti, koks teisės aktas (Lietuvos vidaus teisė, tarptautinė dvišalė sutartis, tarptautinė daugiašalė sutartis, Europos Sąjungos teisės aktai) reglamentuoja nagrinėjamos bylos teismingumo klausimą (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje I. T. v. M. L. B., bylos Nr. 3K-3-275/2009).

              Nagrinėjamu atveju ieškinys yra pareikštas juridiniam asmeniui, kurio buveinė yra Norvegijos Karalystėje. Taigi taikytinas teisės aktas, reglamentuojantis bylos teismingumo klausimą, ex lege yra nuo 2010 m. sausio 1 d. tarp Europos Bendrijos, Danijos Karalystės ir Norvegijos Karalystės pradėjusi galioti 2007 m. spalio 30 d. Europos Bendrijos, Danijos Karalystės, Islandijos Respublikos, Norvegijos Karalystės bei Šveicarijos Konfederacijos Lugane sudaryta Konvencija dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (CPK 780 straipsnis).

              Lugano konvencijos 2 straipsnyje suformuluota bendrosios jurisdikcijos taisyklė, pagal kurią konvencijos privalančioje laikytis valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims, nepaisant jų pilietybės, bylos turi būti keliamos nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės teismuose. Be bendrosios jurisdikcijos taisyklės, Lugano konvencijoje nustatytos ir alternatyvios jurisdikcijos taisyklės, pagal kurias ieškovas gali rinktis, kur kelti bylą – atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos (buveinės) teismuose ar kitos konvencijos privalančioje laikytis valstybės narės teismuose. Vienas alternatyvios jurisdikcijos pagrindų nustatytas Lugano konvencijos 23 straipsnio 1 dalyje, reglamentuojančioje jurisdikcijos prorogacijos sąlygas, kurioje nurodyta, kad tais atvejais, jeigu šalys, kurių vienos arba daugiau nuolatinė gyvenamoji vieta (buveinė) yra šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje, yra susitarusios, kad šios konvencijos privalančios laikytis valstybės teismas arba teismai turi jurisdikciją spręsti bet kuriuo ginčus, kilusius arba galinčius kilti dėl konkrečių teisinių santykių, minėtas teismas arba minėti teismai turi jurisdikciją. Jurisdikciją suteikiančio susitarimo formos reikalavimai nustatyti Lugano konvencijos 23 straipsnio 1 dalies a – c punktuose, t.y. jurisdikciją suteikiantis susitarimas turi būti priimamas arba paliudijamas raštu (a), arba priimamas tokia forma, kuri atitinka šalių tarpusavyje nustatytą praktiką (b), arba tarptautinės prekybos arba komercijos srityje priimamas tokia forma, kuri atitinka panaudojimą, apie kurį šalys žino arba turėjo žinoti, ir kurį tokioje prekyboje arba komercijoje plačiai žino ir vykdo sutarčių, susijusių su konkrečia prekyba arba atitinkama komercija, šalys (c). Taigi Lugano konvencija numato šalims, kurių bent vienos gyvenamoji vieta (buveinė) yra kurioje nors iš susitariančiųjų valstybių, teisę sudaryti prorogacinius jurisdikcijos susitarimus, kuriais būtų keičiamos tiesioginės jurisdikcijos taisyklės: suteikiant išskirtinę jurisdikciją nagrinėti šalių ginčą konkrečios susitariančiosios valstybės teismui ar teismams. Vadinasi Lugano konvencijos 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta juridiskcijos taisyklė, leidžianti susitariančiosios valstybės teismui priimti ieškinį, o vėliau ir sprendimą dėl bylos esmės, pagrįsta šalių valios (autonomijos) išraiška.

              Atskirajame skunde įrodinėjama, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino Sutarties 8.3. punkte išreikštą sutartinio teismingumo taisyklę. Sutarties 8.3. punkte numatyta – „Šiai Sutarčiai taikoma Lietuvos Respublikos teisė. Bet kokie ir visi ginčai, kylantys iš Sutarties ar su ja susiję, turi būti sprendžiami abiejų šalių draugišku susitarimu arba teisme pagal Lietuvos Respublikos teisę“. Tokia sutartinės sąlygos formuluotė suponuoja, jog jos šalys de jure susitarė, kad iš Sutarties kylantiems ginčams taikytina Lietuvos Respublikos materialinė teisė, bet ne sudarė susitarimą dėl jurisdikcijos. Aiškinant antrą Sutarties 8.3. punkte įtvirtintos sąlygos dalį plečiamai galima išvada esą šalys susitarė dėl iš Sutarties kylančių ginčų priskyrimo Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai, tačiau akivaizdu, kad tokio susitarimo taikymo apimtį tiesiogiai riboja Lietuvos Respublikos proceso teisė – „<..> teisme pagal Lietuvos Respublikos teisę“; „<..> by court according to the law of the Republic of Lithuania“. Kitoks nurodytos sąlygos turinio aiškinimas akivaizdžiai prieštarautų ne tik jos išraiškai, bet ir neatitiktų reikalavimo, kad susitarimas dėl ginčo jurisdikcijos būtų konkretus ir nedviprasmiškas. Iš to aišku, kad Sutarties 8.3. punktas bendra prasme negali būti kvalifikuojamas kaip susitarimas dėl jurisdikcijos kaip tai apibrėžiama Lugano konvencijos 23 straipsnyje. Taigi pagal Lugano konvencijos nuostatas byla turėtų būti nagrinėjama Norvegijos Karalystėje, t.y. pagal atsakovo buveinės vietą.

              Netgi suteikus prioritetą tokiam Sutarties 8.3. punkto aiškinimui, pagal kurį šalys sutarė tarpusavio ginčus, kylančius iš Sutarties, perduoti spręsti Lietuvos Respublikos teismams, pastarųjų jurisdikcija nagrinėti pareikštą reikalavimą, kiekvienu atveju turėtų būti nustatinėjama pagal Lietuvos Respublikos proceso teisę. Taigi aplinkybė, ar Lietuvos Respublikos  teismai turi jurisdikciją nagrinėti ieškinį, pareikštą atsakovui, kurio buveinė yra Norvegijos Karalystėje, nustatinėtina pagal CPK išreikštas teismingumo taisykles, t.y. VII dalies „Tarptautinis civilinis procesas“ LIX skyriaus, nustatančio nacionalinio teismingumo taisykles, nuostatas.

              Įvertinus ieškinyje suformuluoto reikalavimo pobūdį – pripažinti neteisėtu atsakovo reikalavimą ieškovui, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju turėtų būti taikomi CPK 787 straipsnyje nustatyti nacionalinio teismingumo ginčo teisenoje principai. CPK 787 straipsnio 1 dalies 1 – 3 punktuose nustatyta, kad bylos, nagrinėtinos ginčo teisena, yra priskirtos Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai, jeigu atsakovas ieškinio įteikimo metu yra Lietuvoje arba turi joje nuolatinę gyvenamąją vietą ar gyvena (1), atsakovas Lietuvoje turi turto arba jam priklauso turtinės teisės (2), ginčo dalykas yra Lietuvoje esantis daiktas, Lietuvoje esantis palikimas arba prievolė, kuri atsirado arba turi būti įvykdyta Lietuvoje (3). To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šalys gali raštu susitarti, kad turtiniai ginčai bus sprendžiami Lietuvos Respublikos teismuose.

              Pagal ieškinio dalyką ir pagrindą akivaizdu, kad nė vienas iš CPK 787 straipsnio 1 dalies 1 – 3 punktuose įtvirtintų teismingumo nustatymo kriterijų nelemia ginčo priskirtinumo Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai (atsakovo buveinės vieta – Norvegijos Karalystė, atsakovas Lietuvoje neturi nei turto, nei turtinių teisių, ginčijama prievolė atsirado ne Lietuvoje). Taigi pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas būtų priėjęs klaidingos išvados dėl bylos nepriskirtinumo Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai, nenustatyta. Nurodytą išvadą implikuoja ir tarp šalių kilusio ginčo ryšio su Lietuva nebuvimas, tačiau tiesioginio ryšio egzistavimas su Norvegijos Karalyste: Sutartis sudaryta ir vykdyta Norvegijos Karalystėje, atsakovo nuolatinės buveinės vieta yra Norvegijos Karalystėje, teismo sprendimas būtų vykdomas Norvegijos Karalystėje, Norvegijos Karalystėje yra daugumos įrodymų buvimo vieta ir juridinių faktų, sudarančių reikalavimo pagrindą, atsiradimo vieta. Atskirajame skunde nurodyti argumentai esą ginčo priskirtinumą Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai patvirtinta Sutarties šalių ketinimai, jos sudarymo kontekstas akivaizdžiai prieštarauja paties apelianto pateiktam atsakovo John Schjelderup Olaisen Consult AS atstovų 2013 m. spalio 8 d. Pranešimo prieš pateikiant prašymą sutaikinimui, plg. Civilinio proceso kodekso 5-2 skyrius turiniui. Iš nurodyto pranešimo akivaizdu, kad atsakovas tarp šalių kilusį ginčą dėl atsakovo teisės į sėkmės mokestį priskiria Norvegijos Karalystės teismų jurisdikcijai.

              Išdėstyta suponuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino Sutarties sąlygą dėl ginčų jurisdikcijos ir taikė teismingumo klausimą reglamentuojančias teisės normas, priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, naikinti ją atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                    Rasa Gudžiūnienė