Civilinė byla Nr. e2-1421-381/2019

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01270-2012-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.4.2.2; 3.4.3.11

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 21 d. 

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Artūras Driukas,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjo G. R. (G. R.) atskirąjį skundą ir suinteresuoto asmens O. R. prisidėjimą prie G. R. atskirojo skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 5 d. nutarties, kuria atsisakyta atnaujinti procesą bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „ERP“ bankroto byloje Nr. B2-5468-585/2015 dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Vilniaus apygardos teismas 2012 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi iškėlė uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „ERP“ bankroto bylą. 2015 m. lapkričio 3 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-5468-585/2015 UAB „ERP“ bankrotas pripažintas tyčiniu. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nutartyje konstatuota, kad bendrovę prie bankroto privedė sąmoningi UAB „ERP“ vadovo ir akcininko M. Z. ir akcininkų G. R. ir O. R. veiksmai, t. y.: 1) UAB „ERP“ vadovas M. Z. blogai valdė bendrovę: bendrovės lėšas be teisinio pagrindo pervedinėjo kitiems – su juo pačiu ir kitu akcininku (G. R.) glaudžiais ryšiais susijusiems – juridiniams asmenims, bendrovės turtą naudojo kaip savo turtą asmeninei naudai, neužtikrino, jog akcininkas G. R. nenaudotų bendrovės lėšų savo asmeniniams poreikiams tenkinti; 2) UAB „ERP“ vadovas M. Z. netinkamai tvarkė ir neišsaugojo bei bankroto administratoriui neperdavė bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų; 3) bendrovės akcininkai G. R. ir O. R. ėmėsi veiksmų, siekdami sudaryti bendrovei konkurenciją jos veiklos sferoje ir pašalinti ją iš rinkos, t. y. perėjo dirbti į UAB „InnoForce“ ir pateikė teismui pareiškimą dėl bankroto bylos UAB „ERP“ iškėlimo, tokiu būdu žymiai pablogindami bendrovės finansinę padėtį. 

2.       Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. vasario 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-414-370/2016 Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nutartį iš esmės paliko nepakeistą, papildydamas nutarties motyvuojamąją dalį aplinkybėmis, kurios taip pat laikytinos tyčinio bankroto požymiais: 1) UAB „ERP“ už mažesnę nei rinkos kainą perleido UAB „Antigravity payment systems“ akcijas su UAB „ERP“ akcininkais M. Z., G. R. ir O. R. susijusiai UAB „Management Consult“; 2) UAB „ERP“ priklausantis turtas
2011 m. liepos 1 d. pirkimo–pardavimo sutartimi už neįprastai mažą kainą buvo perleistas su UAB „ERP“ akcininkais M. Z., G. R. ir O. R. susijusiai UAB „Mokipay Europe“.

3.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. lapkričio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-466-690/2016 Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 29 d. nutarties dalį pripažinti bankrotą tyčiniu paliko nepakeistą, tačiau pakeitė minėtos nutarties rezoliucinę dalį, pašalindamas nepagrįstus konstatuojamojo pobūdžio teiginius, kad G. R. ir O. R. yra susiję su UAB „Management Consult“ ir UAB „Mokipay Europe“. 

4.       Pareiškėjas G. R. 2019 m. liepos 8 d. pateikė Vilniaus apygardos teismui prašymą atnaujinti procesą Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. B2-5468-585/2015 dėl UAB „ERP“ bankroto pripažinimo tyčiniu, nes naujai paaiškėjo esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Pareiškėjas paaiškino, kad pateikus Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 29 d. nutarties kopiją Vilniaus apygardos prokuratūrai, buvo pradėtas ir šiuo metu atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-15012-16 dėl nusikalstamo bankroto. 2019 m. gegužės 27 d. gavęs leidimą susipažinti su ikiteisminio tyrimo duomenimis, 2019 m. gegužės 28 d. pareiškėjas susipažino su ikiteisminiame tyrime esančia 2018 m. balandžio 26 d. specialisto išvada ir jos priedais, iš kurių paaiškėjo nauja esminė aplinkybė – tikrasis BUAB „ERP“ nemokumo momentas. Specialisto išvadoje konstatuota, jog BUAB „ERP“ tapo nemoki 2011 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjo teigimu, Vilniaus apygardos teismas 2015 m. lapkričio 3 d., priimdamas nutartį dėl BUAB „ERP“ bankroto pripažinimo tyčiniu, padarė priešingą išvadą, t. y. jog 2012 m. sausio 30 d. BUAB „ERP“ buvo moki ir G. R. bei O. R. 2012 m. sausio 30 d. pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo pripažino viena iš bendrovės nemokumą nulėmusia priežastimi – tyčinio bankroto požymiu. Pareiškėjo nuomone, naujai paaiškėjusi aplinkybė patvirtina, kad spręsdamas dėl BUAB „ERP“ bankroto pripažinimo tyčiniu, teismas vadovavosi klaidingais duomenimis ir padarė esminę fakto klaidą dėl įmonės nemokumo momento. Šiuo atveju naujai paaiškėjusi aplinkybė paneigia pareiškėjo G. R. prisidėjimo prie BUAB „ERP“ bankroto faktą bei patvirtina tai, kad G. R. ir O. R. nesiekė bendrovės privesti prie bankroto ir veiklą perkelti į UAB „InnoForce“.

5.       Suinteresuotasis asmuo O. R. atsiliepime nurodė, jog palaiko pareiškėjo pateiktą prašymą dėl proceso atnaujinimo ir taip pat prašo atnaujinti procesą Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. B2-5468-585/2015. O. R. pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas iš viso nebuvo nustatęs tikslaus įmonės nemokumo laikotarpio, tačiau sprendė, kad 2012 m. sausio 30 d. BUAB „ERP“ buvo moki, ir tokią išvadą padarė vadovaudamasis labai ribota informacija, kurią pateikė buvęs vadovas M. Z., t. y. asmuo pripažintas kaltu dėl tyčinio bankroto. Šis asmuo iki šiol nėra perdavęs visų įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų ir turto, todėl teismo vadovavimasis išimtinai tokio proceso dalyvio pateiktais duomenimis, sprendžiant dėl kitų asmenų kaltės dėl tyčinio įmonės bankroto, iš esmės prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6.       Vilniaus apygardos teismas 2019 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi pareiškėjo G. R. prašymo dėl proceso atnaujinimo BUAB „ERP“ bankroto byloje Nr. B2-5468-585/2015 dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu netenkino.

7.       Teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nutartimi BUAB „ERP“ bankrotą pripažino tyčiniu, nustatęs Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1 bei 5 punktuose įtvirtintus tyčinio bankroto požymius bei ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytą tyčinio bankroto prezumpciją. Nors tikslus įmonės nemokumo momentas, nurodant konkretų įmonės nemokumo atsiradimo mėnesį bei dieną, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nutartyje nebuvo nustatytas, tačiau tokio momento nustatymas buvo apsunkintas, kadangi buvo netinkamai tvarkoma įmonės buhalterinė apskaita ir po bankroto bylos iškėlimo tam tikri dokumentai bankroto administratoriui perduoti nebuvo. Todėl teismas sprendė, jog vien ta aplinkybė, kad šiuo metu specialisto išvadoje konstatuota, jog BUAB „ERP“ tapo nemoki 2011 m. gruodžio 31 d., savaime nėra pagrindu spręsti, jog Vilniaus apygardos teismo išvados dėl BUAB „ERP“ bankroto pripažinimo tyčiniu, esant žinomam tiksliam įmonės nemokumo atsiradimo momentui, galimai būtų kitokios. 

8.       Teismas pažymėjo, jog Vilniaus apygardos teismas BUAB „ERP“ bankrotą pripažino tyčiniu, išanalizavęs visumą įmonės vadovo bei akcininkų atliktų veiksmų bei sudarytų sandorių laikotarpiu tiek iki 2011 m. gruodžio 31 d., tiek ir po 2011 m. gruodžio 31 d. Esminės teismo nustatytos aplinkybės, kurios sąlygojo teismo išvadas dėl tyčinio bankroto buvimo, egzistavo iki įmonės nemokumo atsiradimo pradžios momento, o paskutiniąja priežastimi, lėmusia įmonės nemokumą, teismas įvardino akcininkų pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo teismui pateikimą 2012 m. sausio 30 d. Teismo vertinimu, sprendžiant tyčinio bankroto (ne)buvimo klausimą, laikotarpis, per kurį buvo vertinami bendrovės vadovo bei akcininkų atlikti veiksmai, iš esmės atitiko ir sprendžiant tokio pobūdžio klausimui aktualų vertintiną laikotarpį, esant nustatytam tiksliam įmonės nemokumo atsiradimo pradžios momentui, nurodytam specialisto išvadoje, t. y. 2011 m. gruodžio 31 d., taigi net ir nustačius bylos dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimo metu tikslų įmonės nemokumo atsiradimo momentą, analizuotinas bendrovės vadovo bei akcininkų veiksmų laikotarpis bei šių veiksmų atlikimo vertinimo kontekstas negalėtų būti vertinamas kitaip. Be to, ir ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkto prezumpcijos egzistavimui nustatyta aplinkybė dėl tikslios įmonės nemokumo atsiradimo datos nėra esminė, dėl kurios prezumpcijos (ne)egzistavimo klausimas galėtų būti išspręstas kitaip.

9.       Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, konstatavo, jog pareiškėjo nurodoma aplinkybė dėl įmonės nemokumo atsiradimo pradžios momento iš esmės negali pakeisti Vilniaus apygardos teismo nutarties, kuria buvo nustatytas BUAB „ERP“ tyčinio bankroto faktas, todėl nėra pagrindo atnaujinti procesą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

10.       Pareiškėjas G. R. pateikė teismui atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 5 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atnaujinti procesą Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. B2-5468-585/2015. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

10.1.                      Pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, nes, spręsdamas dėl proceso atnaujinimo, vertino ir pasisakė tik dėl nutarties pripažinti BUAB „ERP“ bankrotą tyčiniu rezoliucinės dalies, kuri nesikeistų dėl naujai paaiškėjusios aplinkybės. Tačiau proceso atnaujinimo tikslas yra ne 2015 m. lapkričio 3 d. Vilniaus apygardos teismo nutarties rezoliucinėje dalyje nurodytos išvados pakeitimas, o motyvuojamosios nutarties dalies išvadų dėl apelianto ir jo tyčinių veiksmų, kurios akivaizdžiai prieštarauja naujai paaiškėjusioms aplinkybėms, pakeitimas.

10.2.                      Esminė teismo klaida dėl bendrovės nemokumo momento nulėmė suinteresuotų asmenų G. R. ir O. R. pripažinimą kaltais dėl bendrovės tyčinio bankroto. Asmenims, pripažintiems kaltais dėl tyčinio bankroto, kyla reikšmingos teisinės pasekmės – jie turi atlyginti žalą kreditoriams. Būtent įmonės nemokumo būsenos atsiradimas yra reikšmingas išvadoms dėl kaltų asmenų tyčinių veiksmų, o kalti dėl tyčinio bankroto asmenys bei jų tyčiniai veiksmai nurodyti motyvuojamoje, o ne rezoliucinėje nutarties dalyje.

10.3.                      Vertinant naujai paaiškėjusią bylos aplinkybę, – įmonės faktinį nemokumą 2011 m. gruodžio 31 d. – yra akivaizdu, jog teismo išvados, lemiančios apelianto atsakomybę pagal ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalį, yra nepagrįstos ir neteisingos. G. R. ir O. R. 2012 m. sausio 30 d. pareiškimas teismui dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „ERP“ buvo ne tyčiniai veiksmai, kuriais siekta sukelti įmonei nemokumą, o tinkamas ĮBĮ
8 straipsnio 1 dalyje akcininkams įtvirtintos pareigos vykdymas. UAB „ERP“ esant nemokiai dar 2011 m. gruodžio 31 d., visi apelianto veiksmai, atlikti 2012 m., jau negalėjo sukelti įmonei nemokumo ir negali būti laikomi atitinkantys tyčinio bankroto požymius. Taigi naujai paaiškėjusi aplinkybė paneigia G. R. prisidėjimą prie BUAB „ERP“ bankroto, bei patvirtina, kad G. R. ir O. R. nesiekė prie bankroto privesti BUAB „ERP“ ir veiklą perkelti į UAB „InnoForce“. Šiuo atveju, visi apeliantui priskirti tyčiniai veiksmai buvo atlikti jau po įmonės nemokumo atsiradimo, todėl nėra priežastinio ryšio tarp apeliantui priskirtų veiksmų ir BUAB „ERP“ nemokumo būsenos, t. y. bankroto. 

10.4.                      Pirmosios instancijos teismo atsisakymas atnaujinti procesą tokiu atveju vertintinas kaip atsisakymas vykdyti teisingumą. Teismas neatribojo kitų asmenų kylančios atsakomybės dėl tyčinio bankroto. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 bei 5 punktuose įtvirtinti tyčinio bankroto požymiai nėra ir negali būti siejami su apeliantu G. R., nes vienasmenis UAB „ERP“ valdymo organas buvo M. Z..

10.5.                      Teismui atsisakius atnaujinti procesą byloje, susiklosto dviprasmiška situacija, nes Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nutartyje lieka galioti teismo išvada, jog 2012 m. sausio 30 d. BUAB „ERP“ buvo moki, o suinteresuotų asmenų G. R. ir O. R. 2012 m. sausio 30 d. pareiškimas teismui dėl bankroto bylos iškėlimo yra bendrovės nemokumą nulėmusi priežastis. Tuo tarpu skundžiamoje nutartyje nepaneigta, jog BUAB „ERP“ jau buvo nemoki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau padaroma išvada, jog tai nėra pagrindas atnaujinti procesą byloje ir pakeisti akivaizdžiai nepagrįstas ir neteisėtas teismo išvadas, nulėmusias G. R. asmeninę materialinę atsakomybę.

10.6.                      Iš nutarties pašalinus dalį motyvų, nebūtinai privalo keistis pats teismo sprendimas pripažinti BUAB „ERP“ bankrotą tyčiniu, tačiau tai negali būti pagrindas atsisakyti atnaujinti procesą. Atnaujinus procesą, turi būti nustatyta, ar naujai paaiškėjusi aplinkybė visų kitų teismo nustatytų aplinkybių kontekste tebesuponuoja išvadą, kad G. R. privedė BUAB „ERP“ prie bankroto tyčia. Skunde nurodyti argumentai akivaizdžiai paneigia tokią išvadą, todėl šie motyvai, kurie lemia apelianto teisinę padėtį ir lemia jo turtinę atsakomybę prieš kreditorius, iš teismo procesinių sprendimų turi būti pašalinti.

11.       Suinteresuotas asmuo O. R. pateikė teismui prisidėjimą prie pareiškėjo G. R. atskirojo skundo.

12.       Suinteresuotas asmuo BUAB „ERP“ pateikė teismui atsiliepimą, prašydamas G. R. atskirąjį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 5 d. nutartį. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

12.1.                      Pareiškėjo nurodoma naujai paaiškėjusi aplinkybė nėra tiek reikšminga, kad būtų pagrindas atnaujinti civilinę bylą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, tuo labiau, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nutartis buvo peržiūrėta tiek apeliacine, tiek kasacine tvarka. Aplinkybė, kad bendrovė 2011 m. gruodžio 31 d. pripažinta nemokia, nėra ypatingai reikšminga, nes Vilniaus apygardos teismas, priimdamas 2015 m. lapkričio 3 d. nutartį pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu, nesirėmė išimtinai bendrovės nemokumo momentu. Bendrovės nemokumo momentas nebuvo nustatytas dėl buhalterinės apskaitos dokumentų trūkumo, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2015 m. lapkričio 3 d. nutartyje konstatavo kitas reikšmingas aplinkybes, kuriomis remiantis buvo konstatuotas UAB „ERP“ tyčinis bankrotas.

12.2.                      Vilniaus apygardos teismas 2015 m. lapkričio 3 d. nutartyje, pasisakydamas dėl apelianto ir O. R. veiksmų sprendžiant dėl bankroto bylos bendrovei kėlimo, nurodė, kad šiuo atveju yra reikšmingi pačių bendrovės akcininkų veiksmai veikiant konkuruojančios UAB „InnoForce“ naudai ir tuo pačiu būnant UAB „ERP“ akcininkais stengiantis ne išgelbėti jos veiklą, o kuo greičiau pašalinti iš rinkos. Vilniaus apygardos teismas pastebėjo, kad didžiausias bendrovės kreditorius 2012 m. pradžioje derėjosi dėl UAB „ERP“ veiklos išsaugojimo, tačiau esant ypatingai aktyviems bendrovės akcininkų veiksmams siekiant iškelti bendrovei bankroto bylą, derybas dėl veiklos išsaugojimo nutraukė. Taigi 2015 m. lapkričio 3 d. nutartyje apelianto veiksmai nėra siejami su konkrečiu terminu ar data, o yra vertinami santykyje su kitų akcininkų veiksmais ir sisteminiu bendrovės valdymu, siekiant ją privesti prie bankroto. Dėl šių priežasčių nauja aplinkybė, kad bendrovė buvo nemoki 2011 m. gruodžio 31 d., nėra reikšminga, kadangi tuo metu didžiausias kreditorius – AB „Šiaulių bankas“ – vedė derybas dėl bendrovės veiklos išsaugojimo ir vien jo valios pakako, kad bendrovės veikla būtų išsaugota. Apelianto nurodomos naujos aplinkybės yra nereikšmingos, kadangi UAB „ERP“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu dėl to, kad buvęs bendrovės vadovas kartu su akcininkais iššvaistė bendrovės lėšas, apeliantas su kita akcininke užsiėmė konkuruojančia veikla ir trukdė susitarti su pagrindiniu bendrovės kreditoriumi dėl veiklos refinansavimo.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

13.       Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

14.       Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, bei pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytų bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta atnaujinti procesą byloje dėl BUAB „ERP“ bankroto pripažinimo tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

15.       CPK 365 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos, užbaigtos nagrinėti dėl ginčo esmės įsiteisėjusiu teismo sprendimu (nutartimi, įsakymu ar nutarimu), procesas gali būti atnaujintas šiame skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka. Pagal CPK 366 straipsnio 3 dalį prašymas atnaujinti procesą bankroto bylose yra negalimas. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
2018 m. lapkričio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-284-611/2018 išaiškino, jog CPK 366 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas atnaujinti procesą dėl įsiteisėjusių teismo sprendimų bankroto bylose turi būti aiškinamas kaip neapimantis įsiteisėjusių teismo nutarčių dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Taigi darytina išvada, jog pareiškėjas turi teisę prašyti atnaujinti procesą, kuriame įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu.

16.       Proceso atnaujinimo institutas taikomas tada, kai suinteresuotas asmuo nebeturi galimybės apginti pažeistų teisių ir teisėtų interesų kitais teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės būdais, t. y. instancinės patikros tvarka, kadangi tam jau nebėra procesinės galimybės, arba šia tvarka naudojantis atitinkamų teisių ir teisėtų interesų pažeidimo dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių ištaisyti nepavyko. Teismų praktikoje pažymėta, kad proceso atnaujinimo institutas nėra nauja ar papildoma bylos nagrinėjimo stadija, bet ekstraordinarus būdas, leidžiantis atnaujinus procesą bylą išnagrinėti pakartotinai atitinkamos instancijos teisme ta apimtimi, kurią nustato proceso atnaujinimo pagrindas. Kasacinio teismo pažymėta ir tai, kad proceso atnaujinimo institutas neturi būti priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2009; 2009 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-572/2009; 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2011). Teismas, vykdydamas pareigą neleisti, kad įrodinėjimo procesas būtų begalinis, ir siekdamas pagrindinių civilinio proceso tikslų – greitesnio bylos užbaigimo, atkuriant teisinę taiką tarp šalių, proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo (CPK 7 straipsnis), atsižvelgdamas į proceso atnaujinimo paskirtį, turi tiksliai ir neabejotinai nustatyti pagrindų atnaujinti procesą buvimą, nagrinėti prašymus atnaujinti procesą taip, kad tai nepavirstų pakartotiniu bylos nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-162-219/2016; 2016 m. spalio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-437-686/2016; 2019 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-88-248/2019).

17.       Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad proceso atnaujinimo tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privatų šalių, bet ir viešąjį interesą. Dėl to teismas proceso atnaujinimą reglamentuojančias teisės normas turi taikyti ne formaliai, o atsižvelgdamas į šio instituto paskirtį ir įstatymų leidėjo ketinimus. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu. Esant pagrindui abejoti priimtų teismo sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu, atsisakymas atnaujinti procesą vien formaliais argumentais reikštų atsisakymą vykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-162-219/2016; 2016 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-437-686/2016).

18.       Proceso atnaujinimas dėl naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių yra galimas tik esant CPK 366 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems konkretiems proceso atnaujinimo pagrindams, t. y. teisiškai reikšmingiems faktams, kurių egzistavimas konkrečioje byloje dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių negalėjo būti nustatytas. Dėl šios priežasties asmuo, besikreipiantis su prašymu atnaujinti procesą, privalo įrodyti esant bent vieną CPK 366 straipsnio 1 dalyje nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų, t. y. nurodyti aplinkybę, kuri turėtų esminę reikšmę bylai ir būtų neatskiriamai susijusi su išnagrinėto ginčo pagrindu ir dalyku, nes tik taip būtų užtikrintas šio proceso instituto tikslas ir reikšmė. Tokiam asmeniui tenka pareiga tinkamai apibūdinti ir įrodyti proceso atnaujinimo pagrindų egzistavimą, o teisiškai šias aplinkybes kvalifikuoja teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2013).

19.       Nagrinėjamu atveju pareiškėjas remiasi CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagal kurį procesas gali būti atnaujinamas, jei naujai paaiškėja esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu.

20.       Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis pripažintinos tik tokios, kurios atitinka šiuos požymius: 1) egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant sprendimą; 2) pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos; 3) pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) turi esminę reikšmę bylai, t. y. jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų priimtas visai kitas sprendimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-437-686/2016).

21.       Esminis naujos aplinkybės pobūdis turi būti suprantamas kaip žymus konkrečių faktinių duomenų skirtumas nuo anksčiau turėtųjų, kurį nustačius turėtų keistis priimtu ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu jau konstatuotų faktų ir proceso šalių ginčijamo materialinio teisinio santykio teisinė kvalifikacija, o kartu ir įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada, ją pagrindžiantys faktiniai ir teisiniai argumentai. Tai reiškia, kad dėl naujų duomenų gavimo būtų pagrindas panaikinti jau priimtus teismo sprendimus ir reikalavimus išspręsti kitaip: patenkintus reikalavimus atmesti (visus ar keletą, visiškai ar iš dalies), nepatenkintus reikalavimus patenkinti (visus ar keletą, visiškai ar iš dalies) arba teismo sprendimą pakeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2008; 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-643-219/2015; 2016 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. 3K-3-437-686/2016). Jeigu prašyme atnaujinti procesą nurodytos aplinkybės neatitinka nors vieno iš naujai paaiškėjusių aplinkybių požymio, jos negali būti pripažintos naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Taigi pareiškėjas, prašydamas atnaujinti procesą civilinėje byloje šiuo pagrindu, turi įrodyti, kad jo nurodomos aplinkybės atitinka visus pirmiau nurodytus kriterijus (CPK 369 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-347-915/2015).

22.       Nagrinėjamoje byloje prašymą atnaujinti procesą pateikęs pareiškėjas kaip naujai paaiškėjusią aplinkybę nurodė tai, kad ikiteisminio tyrimo metu 2018 m. balandžio 26 d. specialisto išvadoje buvo nustatytas tikrasis UAB „ERP“ nemokumo momentas, t. y. UAB „ERP“ tapo nemoki
2011 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjas neneigia, kad nurodyta aplinkybė nepakeis galutinės išvados dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, tačiau nurodytu pagrindu prašydamas atnaujinti procesą civilinėje byloje, kurioje UAB „ERP“ bankrotas pripažintas tyčiniu, pareiškėjas siekia iš teismo sprendimo motyvų pašalinti aplinkybes, kuriomis  remiantis būtent jo atlikti veiksmai pripažinti tyčinio bankroto požymiais.  

23.       Vadovaujantis CPK 368 straipsnio 1 dalimi, prašymas atnaujinti procesą gali būti pateikiamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią jį pateikiantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą. Pareiškėjas prašymą dėl proceso atnaujinimo pateikė 2019 m. liepos 8 d., teigdamas, kad apie nurodomą naujai paaiškėjusią aplinkybę sužinojo tik 2019 m. gegužės 28 d., kai, gavęs prokurorės leidimą, susipažino su ikiteisminio tyrimo duomenimis. Ginčo tarp šalių dėl CPK 368 straipsnio 1 dalies nuostatų laikymosi nėra, taigi klausimas dėl termino pateikti prašymą dėl proceso atnaujinimo nepatenka į apeliacijos ribas.

24.       Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad yra bent vienas iš šioje dalyje išvardytų požymių, dėl kurio kilo bankrotas. ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalyje nurodytos aplinkybės, kurioms esant preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis. ĮBĮ, reglamentuodamas tyčinio bankroto pripažinimą, neįpareigoja įvardyti atsakingo (kaltojo) asmens, tačiau teismo nutartyje motyvuojant tyčinio bankroto pripažinimą, analizuojami įvairūs įmonės veiklos epizodai ir įmonės valdymo organų narių bei kitų asmenų veiksmai. Taigi nors teismo sprendimo rezoliucinėje neturi būti įvardijami konkretūs asmenys, dėl kurių neteisėtų veiksmų įmonė patyrė nemokumą, tačiau teismo procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje atitinkamų asmenų ir jų neteisėtų veiksmų bei priežastinio ryšio su įmonės nemokumo atsiradimu ar esminiu jos turtinės padėties pabloginimu įvardijimas kaip tyčinio bankroto požymių tam tikrais atvejais yra praktiškai neišvengiamas, tuo labiau, kad dalis tyčinio bankroto pagrindų yra siejami su konkrečiais asmenimis.

25.       Pažymėtina, kad bankroto pripažinimas tyčiniu gali lemti ne tik tolesnių tyrimo veiksmų atlikimą (ĮBĮ 20 straipsnio 6 dalis), ieškinių dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais pareiškimą (ĮBĮ 20 straipsnio 5 dalis), bet ir ieškinių dėl žalos atlyginimo pareiškimą (ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalis). ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad likvidavus įmonę dėl bankroto, kuris buvo pripažintas tyčiniu, žalą dėl įmonės neįvykdytos kreditoriui (kreditoriams) prievolės, kurios dydis negali viršyti dėl asmens tyčinės veikos susidariusių ir bankroto proceso metu nepatenkintų reikalavimų sumos, turi atlyginti asmuo (asmenys), dėl kurio (kurių) veikimo ar neveikimo kilo tyčinis bankrotas, jeigu prievolė neįvykdyta dėl šio (šių) asmens (asmenų) veikimo ar neveikimo ir šis kreditorius (kreditoriai) Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka pareiškė ieškinį teismui dėl žalos atlyginimo. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tyčinio bankroto pripažinimas paprastai turėtų reikšti tai, kad jei nebūtų atlikti veiksmai, privedę prie tyčinio bankroto, tai įmonė apskritai nebūtų bankrutavusi. Nesant tyčinio bankroto, įmonė būtų moki, todėl su kreditoriais būtų atsiskaityta. Veiksmai, kurie buvo pagrindas pripažinti bankrotą tyčiniu, pažeidžia ne konkretaus kreditoriaus teises, o visų kreditorių teises tokiu būdu, jog lemia įmonės negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais. Dėl šios priežasties pripažinus bankrotą tyčiniu turi būti sudaryta galimybė kiekvienam kreditoriui atskirai reikšti reikalavimą dėl žalos, kurią sudaro bankroto procese jo nepatenkintų reikalavimų dalis, atlyginimo, nereikalaujant įrodyti prieš konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimo. Be to, kasacinis teismas yra nurodęs, kad esant aplinkybėms, kai nustatyti dėl tyčinio bankroto atsakingo asmens neteisėti veiksmai (kuriais įmonė buvo privesta prie bankroto tyčia) ir tos įmonės kreditoriaus žala (likviduotos įmonės bankroto byloje patvirtinto kreditoriaus reikalavimo suma, neišieškota bankroto procese), priežastinis ryšys tarp šio asmens neteisėtų veiksmų, sukeliant tyčinį bankrotą, ir tos įmonės kreditoriaus žalos (sumos, neišieškotos įmonės bankroto byloje) yra preziumuojamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

26.       Vadinasi, teismas sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje, siekdamas teisingai išspręsti įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą, gali konstatuoti aplinkybes ir padaryti išvadas, kurios ne tik tiesiogiai siejasi su teismo sprendimo (nutarties) rezoliucine dalimi ir ją pagrindžia, bet gali sukelti atskirus teisinius padarinius ir už konkretaus ginčo (bylos) ribų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pripažinimas bankroto tyčiniu sukuria asmenims, dėl kurių veikimo ar neveikimo kilo tyčinis bankrotas, teisinius padarinius, nurodytus ĮBĮ
20 straipsnio 7 dalyje.

27.       Nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos teismas 2015 m. lapkričio 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. B2-5468-585/2015 UAB „ERP“ bankrotą pripažindamas tyčiniu, nutarties motyvuose ne tik nurodė tyčinio bankroto požymius, bet ir įvardino konkrečius asmenis – M. Z., G. R. ir O. R., dėl kurių sąmoningų veiksmų UAB „ERP“ tapo nemokia. Pasisakydamas dėl UAB „ERP“ akcininkų G. R. ir O. R. veiksmų atitikimo tyčinio bankroto požymiams, teismas, be kita ko, konstatavo, kad UAB „ERP“ finansinė padėtis, jos akcininkams pateikus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo ir vėliau atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, kuria buvo atmestas jų pareiškimas, žymiai pablogėjo ir pasiekė ribą, kai turimas turtas, kurio sudėtyje, bendrovei vykdant ūkinę komercinę veiklą, dominavo trumpalaikis turtas – atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys, tapo nepakankamu pradelstiems įsipareigojimams padengti. Nustatytos aplinkybės rodo, kad G. R. ir O. R. siekė ne tik sudaryti bendrovei konkurenciją informacinių technologijų srityje, pereidami dirbti į uždarąją akcinę bendrovę „InnoForce“, bet ir siekė pašalinti bendrovę iš rinkos, pateikdami pareiškimą dėl bankroto bylos jai iškėlimo. Vilniaus apygardos teismo vertinimu, šie suinteresuoti asmenys (G. R. ir O. R.) veikė sąmoningai, tai yra suvokdami, kokias pasekmes sukels toks jų elgesys, ir siekdami tokių pasekmių arba sąmoningai leisdami joms kilti. Tokie jų veiksmai, iš esmės atitinka tyčinio bankroto požymius, numatytus ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte.

28.       Pažymėtina, kad teismai, pripažindami BUAB „ERP“ bankrotą tyčiniu, tikslios bendrovės tapimo nemokia datos nenustatinėjo, tačiau sprendė, kad 2012 m. sausio 30 d. (pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo dieną) UAB „ERP“ dar buvo moki. Šią aplinkybę teismai vertino kaip pagrindą teigti, kad G. R. ir O. R., 2012 m. pereidami dirbti į UAB „InnoForce“ ir 2012 m. sausio 30 d. pirmieji kreipdamiesi į teismą dėl bankroto bylos UAB „ERP“ iškėlimo, tokiais savo veiksmais siekė pašalinti UAB „ERP“ iš rinkos ir tokiu būdu prisidėjo prie UAB „ERP“ privedimo prie bankroto. Tuo tarpu specialisto išvadoje, kuria pareiškėjas grindžia prašymą atnaujinti procesą byloje, pažymima, kad UAB „ERP“ yra nemoki nuo 2011 m. gruodžio 31 d.

29.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 366 straipsnio 1 dalies
2 punktas taikytinas ir tais atvejais, kai pareiškėjas suranda naujų įrodymų, atitinkančių tokius kriterijus: šie įrodymai buvo bylos nagrinėjimo metu, bet jie tuo metu nebuvo žinomi teismui bei pareiškėjui, o tapo žinomi jau įsiteisėjus teismo sprendimui ir turi esminės reikšmės bylai, t. y. priimant sprendimą, būtų turėję jam įtakos. Proceso atnaujinimo dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių metu neteisinga atsisakyti svarstyti kitą informaciją, esančią naujai gautose įrodinėjimo priemonėse, jeigu jos atitinka minėtus įstatymo nustatytus kriterijus, o informacijos turinys susijęs su ieškinio pagrindą sudarančiomis aplinkybėmis. Taigi procesinė norma dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių taip pat taikytina ir tais atvejais, kai pareiškėjas suranda naujų įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458; 2008 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2008).

30.       Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad specialisto išvada, nors ir yra įrodymas, tačiau šioje byloje atitinka naujai paaiškėjusios ir turinčios esminę reikšmę bylos aplinkybės požymius. Šiuo įrodymu grindžiama naujai paaiškėjusi aplinkybė buvo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant teismo sprendimą, tačiau apie ją buvo sužinota tik įsiteisėjus sprendimui dėl bankroto pripažinimo tyčiniu (ginčo dėl šių aplinkybių nėra). Tokio specialisto surašyto dokumento išvadų įvertinimas gali turėti esminės reikšmės bylai, nes tuo atveju, jei pasitvirtintų specialisto išvadoje pateiktas vertinimas, kad UAB „ERP“ tapo nemoki 2011 m. gruodžio 31 d., galėtų kilti abejonių dėl G. R. ir O. R. veiksmų, atliktų po šios datos, t. y. ieškinio dėl bankroto bylos UAB „ERP“ iškėlimo ir perėjimo dirbti į UAB „InnoForce“ kvalifikavimo kaip sąmoningo prisidėjimo prie UAB „ERP“ privedimo prie nemokumo. Atkreiptinas dėmesys, kad ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis nustato pareigą įmonės vadovui ar kitiems asmenims pagal kompetenciją laiku ir nedelsiant kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo po to, kai įmonė tampa nemoki, taigi tuo atveju, jei UAB „ERP“ iš tiesų tapo nemoki nuo 2011 m. gruodžio 31 d., G. R. ir O. R. kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pripažinimas tyčinio bankroto požymiu pažeistų visuotinai pripažintą principą, kad negalima to paties kartu ir teigti, ir neigti (allegans contraria non est audiendus). 

31.       Taip pat pažymėtina, kad konkreti UAB „ERP“ nemokumo atsiradimo data byloje dėl įmonės tyčinio bankroto nebuvo nustatyta todėl, kad bendrovėje buvo netinkamai tvarkoma įmonės buhalterinė apskaita ir bankroto administratoriui nebuvo perduoti buhalterinės apskaitos dokumentai, iš kurių būtų pagrindas spręsti apie tikslų įmonės nemokumo atsiradimo momentą. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl proceso atnaujinimo, šią aplinkybę taip pat pripažino, tačiau skundžiama nutartimi atsisakydamas atnaujinti procesą savo išvadas nepagrįstai grindė tik prielaida, jog nemokumo atsiradimo momentas galimai neturės teisinės reikšmės bylos rezultatui. 

32.       Nors šiuo atveju buvo nustatyta ir daugiau UAB „ERP“ tyčinio bankroto požymių, tačiau visi kiti nustatyti tyčinio bankroto požymiai siejami ne su akcininkų G. R. ir O. R., bet su UAB „ERP“ vadovo M. Z. atliktais veiksmais. Įmonės vadovas proceso bankroto pripažinimo tyčiniu byloje atnaujinti neprašo. Taigi, nors naujai paaiškėjusi aplinkybė įtakos M. Z. atliktų veiksmų kvalifikavimui neturi ir galutinio rezultato civilinėje byloje Nr. B2-5468-585/2015 negali pakeisti, t. y. UAB „ERP“ bankrotas išliktų pripažintas tyčiniu, tačiau ši nauja aplinkybė, susijusi su UAB „ERP“ nemokumo momentu, gali turėti įtakos teismo išvadų, lemiančių konkrečių asmenų – UAB „ERP“ akcininkų G. R. ir O. R. – teises ir pareigas, pagrįstumui. Lietuvos Aukščiausiais Teismas
2018 m. lapkričio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-7-284-611/2018, keisdamas ankstesnę savo praktiką dėl draudimo atnaujinti procesą bankroto bylose ir išaiškindamas, kad toks draudimas neapima įsiteisėjusių teismo nutarčių dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, atsižvelgė į bankroto pripažinimo tyčiniu teisines pasekmes. Taigi vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, spręstina, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas procesui atnaujinti (CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

33.       Remiantis nurodytais motyvais, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – procesas civilinėje byloje
Nr. B2-5468-585/2015 dėl uždarosios akcinės bendrovės „ERP“ bankroto pripažinimo tyčiniu atnaujinamas. Atnaujinus procesą, civilinė byla nagrinėjama iš naujo pagal CPK nustatytas taisykles, tačiau neperžengiant ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai (CPK 370 straipsnio 4 dalis). Tai reiškia, kad atnaujinus procesą, teismas turi pasisakyti dėl pareiškėjo nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo ir jį analizuoti atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, nes tik šitaip galima atsakyti į klausimus, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas iš tikrųjų leidžia abejoti byloje priimto ir įsiteisėjusio sprendimo (nutarties) teisėtumu ir pagrįstumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. 3K-3-303-378/2019). Kadangi UAB „ERP“ vadovas M. Z. proceso atnaujinti neprašė ir tokį prašymą pateikė tik bendrovės akcininkas G. R., kurį palaikė ir bendrovės akcininkė O. R., darytina išvada, kad M. Z. veiksmų (neveikimo) vertinimas nepatenka į proceso atnaujinimo ribas ir procesas Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. B2-5468-585/2015 dėl uždarosios akcinės bendrovės „ERP“ bankroto pripažinimo tyčiniu atnaujintinas tiek, kiek tai susiję su UAB „ERP“ akcininkų G. R. ir O. R. veiksmų (neveikimo) privedant įmonę prie bankroto tyčia teisėtumo ir priežastinio ryšio su tyčiniu bankrotu įvertinimu.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 366 straipsnio 1 dalies
2 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 5 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atnaujinti procesą Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. B2-5468-585/2015 dėl uždarosios akcinės bendrovės „ERP“ bankroto pripažinimo tyčiniu, kiek tai susiję su uždarosios akcinės bendrovės „ERP“ akcininkų G. R. ir O. R. veiksmų (neveikimo), privedant įmonę prie bankroto tyčia, teisėtumo ir priežastinio ryšio su tyčiniu bankrotu įvertinimu.

Teisėjas                                                                                   Artūras Driukas