Baudžiamoji
byla Nr. 2K–213/2009 nuasmeninta
Procesinio
sprendimo kategorija
1.2.14.5.1,
1.2.29.1, 2.3.2.2.11, 2.4.2.1.
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. gegužės
19 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego
Fedosiuko, Vytauto Piesliako, pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio
proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios Z. D.
kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 18 d. nutarties, kuria
jos apeliacinis skundas dėl Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo
2008 m. kovo 6 d. nuosprendžio, kuriuo ji nuteista pagal BK 300
straipsnio 1 dalį 22 MGL (2860 Lt) dydžio bauda, pagal BK 22 straipsnio 1 dalį,
182 straipsnio 1 dalį – 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda, ir, vadovaujantis
BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, subendrinus bausmes iš dalies jas sudedant,
galutinė bausmė paskirta 35 MGL (4550 Lt) dydžio bauda, atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi
teisėjos pranešimą,
n u s t a t ė :
Z. D. nuteista ir už tai, kad,
būdama UAB (duomenys neskelbtini) direktorė, turėdama tikslą apgaule
įgyti svetimą turtą, 2004 m. sausio 12 d., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu
laiku, pateikdama Vilniaus miesto 1–ajam apylinkės teismui, esančiam Vilniuje,
Kareivių g. 1, žinomai suklastotą 2003 m. rugsėjo 12 d. užsakymą–sutartį Nr.
2003/09/12–04 tarp vežėjo UAB (duomenys neskelbtini) ir užsakovo K. P.
firmos (duomenys neskelbtini) dėl krovinio pervežimo su tikrovės
neatitinkančiu ieškiniu, pasikėsino apgaule UAB (duomenys neskelbtini)
naudai įgyti svetimą – K. P. firmos turtą – 15 500 Lt.
Be to, Z. D. nuteista už tai,
kad panaudojo žinomai suklastotą 2003 m. rugsėjo 12 d.
užsakymą–sutartį Nr. 2003/09/12-04, 2004 m. sausio 12 d. pateikdama ją kartu su
ieškiniu Vilniaus miesto 1–ajam apylinkės teismui.
Kasaciniu skundu nuteistoji Z.
D. prašo Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2008 m. lapkričio 18 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti
iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorė teigia, kad pirmosios bei apeliacinės
instancijos teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nagrinėdami bylą
padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų.
Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas
turi patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Tačiau, jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato
esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, turi
patikrinti, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne
tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų
nepadavusiems nuteistiesiems. Ši įstatymo
nuostata įpareigoja apeliacinės instancijos teismą kruopščiai patikrinti, ar nebuvo padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, nors tokie pažeidimai ir nebuvo akcentuoti jos apeliaciniame skunde.
Vilniaus apygardos teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, atmesdama jos skundą, neįvertino ir
neatsižvelgė į tai, kad:
1.
2007 m. rugpjūčio 21 d. prokuroras, prieš
pradedant baudžiamąją bylą nagrinėti iš esmės, pateikė teismui prašymą
pakeisti kaltinimą. Ikiteisminio tyrimo metu
jai buvo pareikštas įtarimas ir ji
buvo atiduota teismui dėl dviejų nusikalstamų veikų, numatytų BK 300 straipsnio 1 dalyje ir BK 22
straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje. Pagal pakeistą kaltinimą ji buvo kaltinama padariusi vieną nusikalstamą
veiką, numatytą BK 22 straipsnio
1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje. Supratusi, kad prokuroras atsisakė
kaltinimo dėl veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, ji dėl to nesigynė. BPK 256 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad
kaltinamasis gali būti pripažintas kaltu remiantis kaltinamajame akte pateiktu veikos kvalifikavimu ir jokiu būdu nesunkinant jo padėties. Tačiau teismas, net nenurodęs motyvų, pripažino ją kalta ir dėl
to, kuo ji nebuvo kaltinama. Taip,
kasatorės nuomone, teismas esmingai pažeidė BPK 255 straipsnio, 44 straipsnio
7, 8 punktų, 22 straipsnio
bei 10 straipsnio nuostatas.
2. Atiduoti ją teismui apskritai nebuvo pagrindo, nes ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, o tęsiamas
neatnaujinus bylos tyrimo. Prokuroras 2004 m.
liepos 21 d. nutarimu ikiteisminį tyrimą byloje Nr. 12–1–2999–03, nutraukė nesant
jos veiksmuose nusikalstamų veikų, numatytų
BK 300 straipsnio 1 dalyje ir BK 22 straipsnio 1 dalyje ir
182 straipsnio 1 dalyje, 294 straipsnyje, požymių
(T. 1, b. l. 3–6 ). Byloje yra prokuroro 2004 m. rugsėjo 15 d. nutarimas (T. 1, b. l. 18 ) atnaujinti
tyrimą, tačiau kitoje, t. y. Nr. 10–2–194–04,
byloje. Tai, kad minėtas nutarimas atnaujinti bylos tyrimą neturi nieko bendro
su šioje byloje atliktu ikiteisminiu tyrimu, patvirtina Vilniaus miesto 1–ojo
apylinkės teismo raštas (T. 2, b. l. 214 ),
kuriame pranešama, jog ikiteisminis tyrimas byloje Nr. 12–1–2999–03
atnaujintas 2004 m. rugsėjo 21 d.
nutarimu. Šioje byloje tyrimas buvo
tęsiamas be teisėto pagrindo, todėl iš esmės buvo pažeisti BPK 3 straipsnio 8 punkto
reikalavimai.
Be
to, teismas nesiėmė priemonių nustatyti, ar jos
veiksmuose nėra baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių.
Pagrindas tokio pobūdžio aplinkybių svarstymui – Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2004 m. vasario 4 d. pranešimas
ir to paties teismo 2004 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
L-2-1741-38/04. Šioje byloje teismas
2004 m. sausio 14 d. priėmė įsakymą išieškoti iš K. P. firmos 15 500 Lt, tačiau, K. P. pareiškus prieštaravimų,
teismas 2004 m. vasario 4 d. pranešimu informavo, kad ji per 14 dienų
turi teisę pareikšti ieškinį, o jo nepareiškus bus laikoma, jog pareiškimas nepaduotas, ir teismo įsakymas bus panaikintas. Teismas 2004 m. kovo 1 d. nutartimi panaikino teismo įsakymą ir pripažino,
kad pareiškimas nepaduotas. Jos
apklausa buvo atlikta 2004 m. vasario 24 d., atsisakymas pateikti ieškinį negali būti siejamas
su nusikalstamos veikos
inkriminavimu. Jos neveikimas turi būti vertinamas kaip atsisakymas vykdyti nusikalstamą veiką, t. y. teismas turėjo
svarstyti BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų taikymą.
Be
to, kasatorė teigia, kad pervežimo paslauga buvo atlikta, todėl didesne ar
mažesne dalimi K. P. firma privalėjo sumokėti už
krovinio pervežimą. Įvertinus šią aplinkybę, turėjo keistis ir kaltinimo
apimtis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą
pasisakė, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų
išvados dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo ir byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio
apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine
tvarka dalykas, tačiau, kaip pažymi kasatorė, svarbiausias viso baudžiamojo proceso
tikslas yra nustatyti tiesą byloje ir priimti teisingą sprendimą. Teisėtas ir pagrįstas sprendimas gali būti priimtas tik tuo atveju, jei
bylos nagrinėjimo metu buvo išsamiai išsiaiškintos visos reikšmingos aplinkybės,
nes tik surinkus visus reikalingus duomenis ir tinkamai juos įvertinus galima nuspręsti, ar buvo padaryta tam tikra
nusikalstama veika ir ar atsakomybėn patrauktas
asmuo yra kaltas dėl tos veikos padarymo. Kasatorės nuomone, svarbu yra ne tai,
ar pakako jos kaltę pagrindžiančių įrodymų, o tai, ar abu teismai išsamiai
išanalizavo visus bylos duomenis, ar juos palygino su gautais iš kitų šaltinių,
ar teismų išvados atitinka tikrąjį bylos įrodymų turinį, ar jos yra nuoseklios
bei logiškos ir t. t. Vilniaus miesto
1–asis apylinkės teismas, priimdamas
apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė esmines Baudžiamojo proceso kodekso
XXIII skyriuje reglamentuojamas pirmosios
instancijos teismo nuosprendžio surašymo taisykles. Nuosprendyje įrodymai
pateikti vienpusiškai, paaiškinimai, kodėl vienais jų remiamasi, o kiti yra
atmetami, nelogiški, įrodymai kiekvienas atskirai neįvertinti ir tarpusavyje
nepalyginti, akivaizdūs prieštaravimai nepašalinti. Vertindamas įrodymus
teismas privalo laikytis visų BPK 20 straipsnio nuostatų: vertinti byloje
esančių duomenų galimybę būti pripažintais įrodymais, analizuoti, ar gauti
duomenys atitinka visus įrodymams keliamus reikalavimus. Pirmosios
instancijos teismas savo išvadas nepagrįstai grindė
liudytojo K. P. parodymais, kad jis užsakymo–sutarties Nr. 2003/09/12-04 su UAB (duomenys neskelbtini) nesudaręs.
Teismas nepagrįstai patikėjo šio liudytojo parodymais. Jų nepatvirtina kiti bylos įrodymai, be to,
K. P. buvo suinteresuotas ne tik šios, bet ir civilinės bylos baigtimi. Kasatorė mano, kad
K. P. versija apie tai, jog jam skambino moteris, prisistačiusi Birute, iš firmos (duomenys
neskelbtini) ir siūliusi savo paslaugas
bei sudariusi su juo sutartį Nr. 34,
kurią K. P. išsiuntęs jos (kasatorės) įmonei priklausančiu fakso numeriu
2101144, yra išgalvota. Liudytojas
nenurodė jokių Birutės anketinių duomenų, nepateikė sutarties Nr. 34 originalo, nors per apklausas garantavo, kad
sutarties originalą pateiks teismui (vėliau jai tapo žinoma, kad sutarties Nr. 34 sudarymo metu
UAB (duomenys neskelbtini)
jokios veiklos nevykdė, K. P.
pateiktoje sutartyje Nr. 34 nėra jokių UAB (duomenys
neskelbtini) firmos rekvizitų:
telefonų, faksų, adreso, firmos įmonės kodo, PVM kodo, o teismui pateiktas UAB (duomenys
neskelbtini) blankas net nepanašus į K. P. pateiktąjį), todėl
patikrinti jo versijos nėra galimybės.
Teismas be pagrindo jos įmonėje dirbusią Berutą Tomaševską sutapatino su K. P. nurodoma Birute. Duomenų, kad Birutė ir
Beruta Tomaševska yra vienas ir tas pats asmuo, byloje nėra. Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas ją dėl
sutarties Nr. 2003/09/12-04
suklastojimo, visiškai netyrė versijos, kad minėtą sutartį tarp UAB (duomenys
neskelbtini) ir K. P. firmos (duomenys neskelbtini) galėjo suklastoti pats K. P., nukopijuodamas
kaltinime minimus antspaudus nuo
sutarties Nr. 34 ar kito dokumento. Kasatorė pažymi, kad jos UAB (duomenys neskelbtini) su UAB (duomenys neskelbtini) jokio ryšio niekada neturėjo, ji sutarties Nr. 34
tarp K. P. firmos (duomenys
neskelbtini) ir UAB (duomenys
neskelbtini) tuo metu nebuvo mačiusi,
apie šią sutartį sužinojo tik
nagrinėjant civilinę bylą Vilniaus miesto 1–ajame apylinkės teisme. Teismas net
nesiaiškino, kokiomis aplinkybėmis atsirado užsakymo sutartis Nr. 34 su veiklos nevykdžiusia įmone, ir kaip
galima remtis tokia sutartimi, kurioje nėra jokių būtinų firmos rekvizitų..
Teismas jos kaltę taip pat grindė specialisto
išvada, tačiau netyrė ir nesiaiškino, ar sutartis Nr. 34 nėra suklastota, ar
negalėjo būti priešingai, t. y. joje esantys antspaudai nukopijuoti nuo
sutarties Nr. 2003/09/12–04. Šioms aplinkybėms patikrinti buvo privalu
apklausti ekspertą, tačiau teismas to nepadarė. Taip pat teismas netinkamai įvertino AB „Lietuvos
telekomas“ pateiktas skambučių išklotines, specialisto S. Kilo parodymus
apie galimybę programuoti faksimilinių aparatų nustatymus, pervežimo paslaugos
kainą, kuri parodo civilinius teisinius santykius, kitus byloje esančius
duomenis bei liudytojų parodymus. Klaidingai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas
padarė akivaizdžiai nelogiškas,
neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, išvadas. Netinkamas aplinkybių
vertinimas turėjo įtakos neteisėto ir nepagrįsto
nuosprendžio priėmimui. Net ir
turėdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo
laisvę, teismas privalo laikytis
griežtų įrodymų vertinimo taisyklių. Pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, iš nepagrįstų prielaidų darydamas
neteisingas išvadas, Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas iš esmės pažeidė Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimus.
Apeliacinės instancijos teismas,
ignoruodamas šiuos pažeidimus, nutartyje nurodė, kad nuosprendyje
padarytos išvados dėl nusikaltimo įvykio,
nusikalstamos veikos sudėties, nuteistosios Z. D. kaltumo pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai
įvertintais įrodymais. Šio teismo
teiginys, kad pirmosios instancijos
teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrįstas jokiais
objektyviais duomenimis.
Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės
prokuratūros prokuroras prašo nuteistosios Z. D. kasacinį skundą atmesti.
Z. D. kasaciniame skunde nurodo, kad, palaikančiam
valstybinį kaltinimą prokurorui 2007 m. rugpjūčio 21 d.
Vilniaus miesto 1-ajam apylinkės teismui pateikus prašymą dėl kaltinimo pakeitimo, byloje liko suformuluotas kaltinimas tik dėl
nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio
1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje. Prokuroras teigia, kad su tokiu
nuteistosios argumentu sutikti negalima, nes,
pabaigus ikiteisminį tyrimą, prokuroras 2007 m. gegužės 30 d. surašė
kaltinamąjį aktą ir bylą perdavė teismui kaltindamas
Z. D. padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 300 straipsnio 1 dalyje ir BK 22 straipsnio
1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje. BPK 256 straipsnio 1 dalyje nustatyta,
kad prokuroras turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį
prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos
faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis. 2007 m. rugpjūčio 21 d. prokuroras teismui pateikė prašymą dėl kaltinimo pagal
BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį pakeitimo. Tai, kad prokuroras
prašyme dėl kaltinimo pakeitimo neminėjo
BK 300 straipsnio 1 dalies, nereiškia, kad jo atsisakė. Nusikalstamos
veikos, numatytos BK 300 straipsnio
l dalyje, faktinės aplinkybės liko tos pačios, todėl prokurorui nebuvo pagrindo
prašyti keisti kaltinimą. Tai, kad
prokuroras neatsisakė kaltinimo dėl Z. D. inkriminuoto kaltinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, patvirtina ir teisiamojo
posėdžio protokole užfiksuota
prokuroro baigiamoji kalba, kurioje jis prašė Z. D. pripažinti kalta padarius
nusikalstamas veikas, numatytas tiek BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 182
straipsnio 1 dalyje, tiek ir BK 300
straipsnio 1 dalyje.
Prokuroras
teigia, kad kasatorės teiginys, jog ikiteisminis tyrimas byloje Nr.
12-1-2999-03 buvo nutrauktas, o vėliau tęsiamas jo neatnaujinus, taip pat
nepagrįstas. 2004 m. liepos 21 d. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra priėmė
nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą byloje Nr. 12-12999-03 nesant UAB (duomenys
neskelbtini) direktorės Z. D. veiksmuose nusikalstamų
veikų, numatytų BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, 294
straipsnyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, požymių, tačiau 2004 m. rugsėjo 15
d. buvo priimtas nutarimas atnaujinti ikiteisminį tyrimą. Tai, kad minėto nutarimo
rezoliucinėje dalyje yra nurodytas kitas ikiteisminio tyrimo numeris, tėra techninė spausdinimo
klaida. Faktą, kad buvo atnaujintas ikiteisminis tyrimas būtent byloje Nr. 12-1-2999-03, patvirtina ne tik
2004 m. rugsėjo 15 d. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros nutarimas, bet ir 2004 m. rugsėjo 15 d.
UAB (duomenys neskelbtini) direktoriui K. P. ir UAB (duomenys
neskelbtini) direktorei Z. D. išsiųsti
raštai, kuriuose informuojama apie ikiteisminio tyrimo Nr. 12-1-2999-03
atnaujinimą, taip pat 2004 m. rugsėjo 15 d. Vilniaus m. apylinkės prokuratūros
prokuroro rašytiniai nurodymai ikiteisminiame tyrime Nr. 12-1-2999-03.
Kasaciniame skunde Z. D. teigia, kad jos
veiksmuose buvo baudžiamąją atsakomybę
šalinanti aplinkybė – tai, kad ji savanoriškai atsisakė pabaigti nusikalstamą
veiką. Esminis sukčiavimo, nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 1 dalyje,
požymis yra apgaulės panaudojimas prieš turto savininkus, teisėtus
valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas,
siekiant užvaldyti turtą. Nuteistoji Z. D. teigia, kad ji savanoriškai
atsisakė UAB (duomenys
neskelbtini) naudai įgyti svetimo turto, nes, K. P.
pareiškus prieštaravimus, ji nepareiškė ieškinio ir dėl to teismas
panaikino teismo įsakymą išieškoti iš K P. firmos 15 500 Lt. Tačiau, prokuroro nuomone, baudžiamojoje byloje surinkti
įrodymai patvirtina kasatorės kaltę pasikėsinus užvaldyti svetimą turtą.
BK 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinė veika, kuria tiesiogiai pradedamas
daryti nusikaltimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Iš bylos medžiagos
matyti, kad Z. D. pradėjo daryti BK 182 straipsnio 1 dalyje
numatytą nusikaltimą – pateikė Vilniaus miesto 1-ajam apylinkės teismui
suklastotą 2003 m. rugsėjo 12 d. užsakymą–sutartį Nr. 2003/09/12-04, kuri
neva buvo sudaryta tarp vežėjo UAB (duomenys neskelbtini) ir
užsakovo K. P. firmos (duomenys
neskelbtini). Tokie nuteistosios Z. D. veiksmai jau sudaro nusikaltimo sudėtį
ir pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 22
straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį kaip pasikėsinimas apgaule įgyti
svetimą turtą.
Prokuroras
atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistosios Z. D. kasacinis skundas surašytas
pažeidžiant BPK 367 straipsnio 3 dalies nuostatas, pagal
kurias galima skųstis tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės
instancijos teisme. Minėti klausimai apeliacinės instancijos teisme nebuvo
nagrinėjami. BPK 376 straipsnio 1 dalyje
nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas apskųstus įsiteisėjusius
nuosprendžius ir nutartis patikrina tik teisės taikymo aspektu BPK 369 straipsnyje
numatytais pagrindais. Nuteistoji Z. D.
teigia, kad nagrinėjant bylą padarytas BPK 20 straipsnio 5 dalies
pažeidimas, tačiau toks teiginys prieštarauja bylos medžiagai. Teismai visas
bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai. Visi įrodymai gauti
teisėtais būdais, baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų
patikimumas Baudžiamojo proceso kodekso nustatytomis
priemonėmis buvo patikrintas.
Kasacinis skundas tenkintinas
iš dalies, pirmosios instancijos teismo nuosprendis bei paskesnė apeliacinės
instancijos teismo nutartis keistini dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo
įstatymo (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl Baudžiamojo proceso
kodekso 217, 255, 256 straipsnių ir 320 straipsnio 3 dalies taikymo
Iš bylos duomenų matyti, kad
ikiteisminis nagrinėjamos bylos tyrimas buvo pradėtas 2003 m. rugsėjo
19 d. Prokuroro 2004 m. liepos 21 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas,
konstatuojant, kad Z. D. veiksmuose nusikalstamų veikų, numatytų BK 22 straipsnio
1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, 294
straipsnyje, požymių nėra, buvo nutrauktas. BPK 217 straipsnio 1
dalyje nustatyta, kad pagal proceso dalyvių skundus ar savo iniciatyva
prokuroras gali atnaujinti ikiteisminį tyrimą. Proceso dalyviui K. P. apskundus
minėtą nutarimą, prokuroras, nusprendęs, kad yra pagrindas atnaujinti įrodymų
tyrimą, 2004 m. rugsėjo 15 d. nutarimu jį atnaujino. K. P.
prašė atnaujinti ikiteisminį tyrimą byloje Nr. 12–1–2999–03; iš prokuroro
priimto nutarimo įžanginės ir aprašomosios dalių akivaizdu, kad ikiteisminis
tyrimas buvo atnaujintas nagrinėjamojoje byloje. Tai, kad prokuroras,
tenkindamas K. P. skundą, nutarimo rezoliucinėje dalyje nurodė ne tą
atnaujinamos ikiteisminio tyrimo bylos numerį, nėra pagrindas, atsižvelgiant ne
tik į nutarimo turinį, bet ir ikiteisminio tyrimo eigą, pripažinti, kad
ikiteisminis tyrimas dėl Z. D. veikų nebuvo atnaujintas. Atnaujintas procesas
yra buvusio proceso tąsa, o ne naujas procesas, todėl kasatorės argumentai, kad
ikiteisminis tyrimas nebuvo atnaujintas ir tęsiamas pažeidžiant BPK 3
straipsnio 8 dalyje įtvirtintas nuostatas, atmestini.
Kasatorės teiginiai, kad byla
išnagrinėta peržengiant nagrinėjimo teisme ribas, kad buvo pažeista jos teisė
žinoti, kuo yra kaltinama, ir teisė gintis, taip pat atmestini.
Pagal BPK 255 straipsnį byla
teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl
kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Kaltinamasis negali būti
nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar
baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės
aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie
tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Nagrinėjama
byla buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje dėl nusikalstamų veiksmų,
numatytų BK 300 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 182
straipsnio 1 dalyje. BPK 255 straipsnyje nustatytos baudžiamosios
bylos nagrinėjimo teisme ribos, kaltinimo pakeitimo galimybė bei sąlygos, o
BPK 256 straipsnyje – kaltinimo pakeitimo procedūra. Kaip matyti iš bylos
duomenų, jos nagrinėjimo metu teismas gavo prokuroro prašymą kaltinamajame akte
išdėstytas faktines aplinkybes dėl kaltinimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182
straipsnio 1 dalį pakeisti skirtingomis, t. y. juo buvo prašoma pakeisti tik
pasikėsinto užvaldyti svetimo turto dydį nuo 10 300 iki 15 500 Lt. Teisme
keičiant kaltinimą BPK 256 straipsnyje nustatyta procedūra nepažeista.
Baudžiamojo proceso įstatyme tokio reikalavimo, kad, prašant pakeisti kaltinimą
dėl vienos nusikalstamos veikos aplinkybių, prašyme turi būti pakartotos ir
kitų kaltinamajame akte išdėstytų nusikalstamų veikų aplinkybės, kurios
nesikeičia, nėra. Kasatorės teiginys, kad ji nesupratusi bylos nagrinėjimo
ribų, maniusi, kad pagal BK 300 straipsnio 1 dalį po pakeisto kaltinimo ji jau
nėra kaltinama ir dėl šio kaltinimo nesigynė, prieštarauja bylos duomenims –
teisiamojo posėdžio protokolo, jos duotų parodymų, keltų gynybos versijų,
baigiamųjų kalbų ir netgi apeliacinio skundo turiniui. Konstatuoti, kad
nagrinėjant bylą buvo suvaržytos Z. D. teisės į gynybą, kad byla
išnagrinėta peržengiant nagrinėjimo teisme ribas, nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad
kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių
paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376
straipsnio 1 dalis), t. y. tik priimtų sprendimų teisėtumą. Nuosprendžių
ir nutarčių pagrįstumas, jeigu jis nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso
įstatymo pažeidimais, nagrinėjant kasacinę bylą netikrinamas. Kasaciniu skundu
nuteistoji prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą
grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl to, kad, kaip teigia
kasatorė, šis teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, t.
y. bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde.
Apeliaciniu skundu nuteistoji prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo
apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį – nuosprendį. Savo
prašymą nuteistoji motyvavo tuo, kad apkaltinamajame nuosprendyje padarytos
išvados kelia abejonių dėl jų pagrįstumo, nes: išvados grindžiamos liudytojo K.
P. parodymais, tačiau jų nepatvirtina kiti bylos įrodymai; jos bendrovėje
dirbusi Beruta Tomaševska be pagrindo sutapatinta su K. P. nurodyta
Birute; sutartį Nr. 2003/09/12–04 galėjo suklastoti pats K. P.; specialisto
išvada, kuria rėmėsi teismas, yra ne kategoriška, o tik tikėtina, įsitikinti,
ar sutartis Nr. 34 nėra suklastota, ekspertizė nebuvo paskirta; išvada,
kad telefonu buvo bendrauta dėl sutartyje Nr. 34 numatyto krovinio, pagrįsta
tik prielaidomis; darant išvadas neatkreiptas dėmesys, kad sąskaitose faktūrose
PĮ (duomenys neskelbtini) už suteiktas paslaugas nurodytos sumos
yra daug mažesnės nei reali paslaugų kaina; darydamas išvadą, kad sutartis buvo
suklastota UAB (duomenys neskelbtini), teismas neišsiaiškino, ar ji
turėjo žinių ir sugebėjimų programuoti faksimilinių aparatų duomenis, ar
logotipo šriftą buvo įmanoma padaryti ir kaip tai buvo padaryta UAB (duomenys
neskelbtini) fakso aparatu; išvada, kad ji žinojo, jog sutartis yra
suklastota, jokiais faktiniais duomenimis nepagrįsta. Apeliacinės instancijos
teismo nutartyje į apeliantės argumentus, kuriais ginčijamas pirmosios
instancijos teismo įrodymų vertinimas, yra atsakyta ir motyvuotai paaiškinta,
kodėl jie atmetami. Konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas padarė
esminį baudžiamojo proceso įstatymo – BPK 320 straipsnio 3 dalies – pažeidimą,
t. y. bylos neišnagrinėjo tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, nėra
pagrindo. Pažymėtina, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka atlikti įrodymų
tyrimą nebuvo prašoma, iš esmės buvo ginčijamas teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų
vertinimas. Kasaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl įrodymų vertinimo iš
esmės yra tie patys, kaip ir buvo nurodyti apeliaciniame skunde, byloje
išnagrinėtų duomenų atitikties BPK 20 straipsnio reikalavimams
klausimas nekeliamas. Konstatuoti, kad vertinant įrodymus nebuvo laikomasi jų
vertinimo taisyklių, kad nuosprendis pagrįstas prielaidomis ir surašytas
pažeidžiant BPK 305 straipsnio reikalavimus, teisėjų kolegija neturi pagrindo.
Kaip jau buvo minėta, byloje ištirtų įrodymų vertinimas yra ne kasacinės, o
apeliacinės bylos nagrinėjimo dalykas, todėl kasacinės instancijos teismas,
nenustatęs esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, naikinti apeliacinės
instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo apeliacine
tvarka neturi teisinio pagrindo.
Dėl Baudžiamojo kodekso 300
straipsnio 1 dalies ir 22 straipsnio 1 dalies, 182 straipsnio 1 dalies
taikymo
Kasatorė savo teiginius, kad
jai baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai, kad teismas turėjo svarstyti
BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų taikymą, argumentuoja tuo, kad,
panaikinus teismo priimtą įsakymą dėl 15 500 Lt išieškojimo iš K. P.
įmonės, ji galėjo pareikšti ieškinį, tačiau to nepadarė, todėl jos neveikimas
turėjo būti vertinamas kaip atsisakymas vykdyti nusikalstamą veiką.
Kasatorės argumentai
atmestini.
Z. D. nuteista ne už baigtą
sukčiavimą, o už pasikėsinimą sukčiauti. Byloje nustatyta, kad ji, žinodama,
jog krovinių pervežimo 2003 m. rugsėjo 12 d. sutartis Nr. 2003/09/12–04 yra
suklastota, 2004 m. sausio 12 d., vadovaudamasi CPK 431 straipsniu, pareiškimu
kreipėsi į Vilniaus miesto 1–ąjį apylinkės teismą dėl teismo įsakymo išdavimo,
pateikė teismui minėtą žinomai suklastotą sutartį ir, ja remiantis, prašė jos
vadovaujamos UAB (duomenys neskelbtini) naudai (be kitų ir pagal kitus
pridėtus dokumentus prašomų priteisti sumų) priteisti iš K. P. firmos (duomenys
neskelbtini) 15 500 Lt. Pirmosios instancijos teismas 2004 m.
sausio 14 d. priėmė teismo įsakymą, kuriuo nutarė iš K. P. firmos (duomenys
neskelbtini) išieškoti, remiantis pateikta sutartimi
Nr. 2003/09/12–04, 15 500 Lt. Pagal CPK 431 straipsnį tokios bylos
CPK XXIII skyriuje nustatyta tvarka nagrinėjamos pagal kreditoriaus pareiškimą
dėl piniginių reikalavimų (atsirandančių iš sutarties, delikto, darbo santykių,
išlaikymo priteisimo ir kitų), taip pat dėl kilnojamojo daikto priteisimo.
Teismo įsakymas, atitinkantis vykdomajam dokumentui nustatytus reikalavimus,
yra vykdytinas dokumentas (CPK 584 straipsnis). Įsakymas apeliacine ar
kasacine tvarka neskundžiamas ir įsiteisėja, jeigu per CPK 437 straipsnio 2
dalies 1 punkte nustatytą terminą skolininkas nepareiškia prieštaravimų dėl
kreditoriaus pareiškimo. Priimant teismo įsakymą kreditoriaus pareikšto
reikalavimo pagrįstumas netikrinamas (CPK 437 straipsnio 2 dalies
4 punktas, CPK 436 straipsnio 7 dalis). Pagal nustatytas
faktines bylos aplinkybes Z. D., pateikdama teismui žinomai suklastotą
dokumentą, siekė, kad būtų priimtas teismo įsakymas, t. y. kad ji
gautų teismo vykdomąjį dokumentą, kurio pagrindu įgytų turtinę teisę į įmonės (duomenys
neskelbtini) 15 500 Lt ir, vykdant teismo įsakymą, juos gautų. Pagal
BK 23 straipsnio 1 dalį savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikaltimą
ar baudžiamąjį nusižengimą yra tada, kai asmuo savo noru nutraukia pradėtą
nusikalstamą veiką suvokdamas, kad gali ją pabaigti. Pasikėsinimas padaryti
nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai
pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo
baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių (BK 22 straipsnio 1
dalis). Pagal nustatytas aplinkybes, Z. D. dalį sukčiavimo objektyviųjų
požymių turinį sudarančių veiksmų atliko, nusikalstama veika nebuvo baigta dėl
aplinkybių, nepriklausančių nuo jos valios. Z. D. pareiškimo dėl teismo
įsakymo išdavimo neatsiėmė, Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2004 m.
sausio 14 d. įsakymas išieškoti iš K. P. firmos (duomenys neskelbtini)
UAB (duomenys neskelbtini) naudai pinigus to paties teismo 2004 m.
kovo 1 d. nutarimu buvo panaikintas K. P. pareiškus prieštaravimus dėl
pareiškimo ir nurodžius teismui, kad užsakymas–sutartis Nr. 2003/09/12–04
yra suklastota ir vyksta ikiteisminis tyrimas, todėl tai, kad Z. D.,
būdama teismo informuota, jog ji turi teisę pateikti ieškinį, to nepadarė, nėra
baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, nėra pagrindas taikyti BK 23
straipsnio nuostatų.
Tačiau pagal pirmosios
instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes Z. D. baudžiamasis įstatymas,
kvalifikuojant jos padarytą veiką pagal du Baudžiamojo kodekso straipsnius,
pritaikytas netinkamai. Byloje nustatyta, kad Z. D. panaudojo (pateikdama
teismui) žinomai suklastotą dokumentą. Kad dokumentą jį pati suklastojo ar jį
klastojant dalyvavo kaip bendrininkė (organizatorė, kurstytoja, padėjėja) –
nenustatyta. Pagal susiformavusią teismų praktiką, jeigu kaltininkas pats
neklastoja, o tik pasinaudoja suklastotu dokumentu, jo veika kvalifikuojama tik
kaip sukčiavimas, nes pasinaudojimas suklastotais dokumentais įeina į
sukčiavimo sudėtį kaip nusikaltimo padarymo būdas, kaip apgaulės priemonė
siekiant užvaldyti ar įgyti teisę į svetimą turtą. Pirmosios instancijos
teismas Z. D. padarytą veiką kvalifikavo kaip nusikaltimų sutaptį pagal BK 300
straipsnio 1 dalį ir 11 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, todėl
teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąjį
įstatymą pritaikė netinkamai. Apeliacinės instancijos teismas padarytos klaidos
neištaisė, todėl tiek nuosprendis, tiek paskesnė apeliacinės instancijos teismo
nutartis keistini BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu,
t. y. Z. D. padaryta veika iš BK 300 straipsnio 1 dalies ir 22 straipsnio
1 dalies, 182 straipsnio 1 dalies perkvalifikuotina į BK 22
straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį ir, atsižvelgiant į tai, kad byla
nagrinėjama pagal nuteistosios kasacinį skundą, skirtina tokio paties dydžio
bausmė, kokia už šią nusikalstamą veiką buvo paskirta pirmosios instancijos
teismo.
Teisėjų kolegija,
vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 6 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus miesto 1–ojo
apylinkės teismo 2008 m. kovo 6 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 18 d. nutartį
pakeisti – Z. D. padarytą veiką iš BK 300 straipsnio 1 dalies ir 22
straipsnio 1 dalies, 182 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 22
straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį ir paskirti 20 MGL (2600 Lt)
dydžio baudą.
Teisėjai Olegas
Fedosiukas
Vytautas
Piesliakas
Aldona
Rakauskienė