2020 m. lapkričio 5 d.

Šiauliai

 (S)

        Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žano Kubecko, Jarūnės Sedalienės ir Virginijaus Stankevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

        rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. R. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

        Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

        Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmuose 2019 m. vasario 27 d. gautas pareiškėjo skundas, kuriuo prašoma panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus 2018 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. VRE-SP2-33246 ir atsakovo Valstybino socialinio fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2019 m. vasario 1 d. sprendimą Nr. (9.8) I-727, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

        Pareiškėjo D. R. skunde nurodoma, kad VSDFV prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2019 m. vasario 1 d. raštu Nr. (9.8) 1-727 netenkino pareiškėjo 2019 m. sausio 14 d. skundo dėl VSDFV Mažeikių skyriaus 2018-12-14 sprendimo „Dėl D. R. vaikų išlaikymo išmokų skolininko skolos išieškojimo priverstine tvarka“ Nr. VRE-SP2-33246 panaikinimo. Remiantis pateikiama Vaikų išlaikymo fondo administracijos 2012-01-16 Pažyma Nr. (7.7) D2-1351 apie įsiskolinimą vaikų išlaikymo fondui matyti, kad pirma išmoka pareiškėjo vaikui buvo išmokėta 2008-08-05, paskutinė - 2011-10-24. Išmokos minėtu laikotarpiu buvo mokamos nepertraukiamai ir buvo mokėtos 44 mėnesius. Vadinasi įsiskolinimas už pirmąją Fondo išmokėtą išmoką pradedamas skaičiuoti nuo 2008-08-06, už paskutiniąją - nuo 2011-10-25. 2017-09-28 LR Vaikų išlaikymo fondo įstatymo Nr. X-987 pakeitimo Įstatymo Nr. XIII-650 (toliau - Pakeitimo įstatymas) (įstatymas paskelbtas: TAR 2017-10-09, I. K. 2017-16000) 1 straipsniu buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija LR Vaikų išlaikymo fondo įstatymas Nr. X-987 (toliau - Vaikų išlaikymo fondo įstatymas), kuris įsigaliojo nuo 2018-01-01. Pakeitimo įstatymo 2 str. 2 d. 5 p. numatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo, t.y. iki 2018-01-01 susidariusiam įsiskolinimui Vaikų išlaikymo fondui išieškoti taikomos įsigaliojus šiam įstatymui galiojančio šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo išmokų įstatymo 14 straipsnio nuostatos. LR Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 14 str. 2 d. numatyta, kad išmokėtos išmokos ir apskaičiuoti delspinigiai iš skolininko išieškomi Valstybinio socialinio draudimo įstatyme nustatytais valstybinio socialinio draudimo įmokų priverstinio išieškojimo būdais ir terminais. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (Suvestinė redakcija nuo 2018-10-01 iki 2018-12-31) 20 str. numatyti įmokų priverstinio išieškojimo būdai, o to paties įstatymo 19 str. 9 d. įtvirtinta, kad į Fondą nesumokėtų draudėjų ir apdraustųjų asmenų socialinio draudimo įmokų ir priskaičiuotų delspinigių, palūkanų bei baudų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai. Atkreiptinas dėmesys, kad joks kitas teisės aktas ar teisės taikymo aktas (teismų praktika) nenumato išimčių dėl kitokio senaties termino taikymo ar tuo labiau netaikymo priverstinai iš skolininko išieškant minėtas išmokas. Nėra jokio teisinio pagrindo sutikti su VSDFV Mažeikių skyriaus priimtu skundžiamu sprendimu tuo aspektu, jog iki 2017-12-31 iš Vaikų išlaikymo fondo išmokėtoms išmokoms išieškoti priverstine tvarka netaikytinas senaties terminas. Pažymėtina, jog jau įsiskolinimo atsiradimo 2008-08-06 (ir vėlesniu laikotarpiu iki 2011-10-25) metu galiojo teisės normos, įtvirtintos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo redakcijos, galiojusios 2008 m., 16 straipsnio 7 dalyje, kur buvo numatyta, kad „../ Fondą nesumokėtų draudėjų ir apdraustųjų asmenų socialinio draudimo įmokų ir priskaičiuotų delspinigių bei baudų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai“, o to paties straipsnio 8 d. buvo numatyta, jog „...Priverstinio išieškojimo senaties terminas taikomas tik nuo 2005 m. sausio 1 d. atsiradusioms socialinio draudimo įmokų, baudų ir delspinigių skoloms“. Tokių teisės normų taikymo praktiką įtvirtino ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010-03-03 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-88/2010 (35 ir 37 punktai). 2018-12-14 Sprendimo „Dėl D. R. vaikų išlaikymo išmokų skolininko skolos išieškojimo priverstine tvarka“ Nr. VRL-SP2-33246 priėmimo metu galiojo analogiška nuostata Valstybinio socialinio draudimo įstatymo redakcijos, galiojusios 2008 m., 16 str. 7 d. įtvirtintai nuostatai, kuri suvestinėje Valstybinio socialinio draudimo įstatymo redakcijoje, galiojusioje nuo 2018-10-01 iki 2018-12-31, buvo (ir šiuo metu yra) įtvirtinta 19 straipsnio 9 dalyje. Atkreiptinas dėmesys, kad nei teisės aktai, nei teismų praktika kitokio senaties termino, priverstiniam vaikų išlaikymo išmokų išieškojimui nenumatė ir negalėjo numatyti atsižvelgiant į aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą. Tuo labiau, kalbėti apie tai, kad apskritai senaties terminas tokio pobūdžio išmokoms išieškoti taikomas nebuvo, būtų nesuprantama ir absoliučiai nelogiška. Pakeitimo įstatymo 2 str. 2 d. 5 p. numatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 2018-01-01 susidariusiam įsiskolinimui Vaikų išlaikymo fondui išieškoti taikomos įsigaliojus šiam įstatymui galiojančio šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo išmokų įstatymo 14 straipsnio nuostatos. Vadinasi, pakeitimo įstatymu pakeitus išlaikymo išmokų administratorių ir išieškojimo prasme išlaikymo išmokas prilyginus kitoms Valstybinio socialinio draudimo įstatyme numatytoms išieškomoms socialinio draudimo įmokoms, priešingai nei teigia skundžiamame sprendime VSDFV Mažeikių skyriaus, įstatymas labai aiškiai ir nedviprasmiškai numato kad įstatymas galioja atgal, t. y. Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo išmokų įstatymo 14 straipsnio nuostatos gali ir turi būti taikomos ir 2008-08-06 ir vėliau atsiradusiam įsiskolinimui buvusiam vaikų išlaikymo fondui, išieškoti. Ši Pakeitimo įstatymo nuostata paneigia skundžiamame sprendime nurodomą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą 2006-09-18 nutartyje administracinėje byloje Nr. A14-1406/06. Visiškai negalima sutikti ir su skundžiamame sprendime VSDFV Mažeikių skyriaus išdėstyta nuomone dėl įstatymo aiškinimo įstatymo leidėjo ketinimo metodu, kad neva įstatymų leidėjas. keisdamas vaikų išlaikymo išmokų administratorių, siekė efektyvesnio vaikų išlaikymo išmokų skolininko skolų išieškojimo ir neturėjo tikslo iki 2017-12-31 išmokėtoms išmokoms taikyti išieškojimo senaties termino. Kaip jau minėta, kitoks nei 5 metų senaties terminas tokioms išmokoms išieškoti nustatytas nebuvo, be to, priešingai, įstatymų leidėjas kaip tik turėjo tikslą labai aiškiai apibrėžti ir reglamentuoti, kokioms ir kada atsiradusioms išmokoms taikomos Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo išmokų įstatymo 14 straipsnio nuostatos, bei siekė numatyti konkrečią tokių išmokų išieškojimo tvarką bei terminus. Toks įstatymo leidėjo siekis atsispindi LR Seimo socialinių reikalų ir darbo komiteto pagrindinio komiteto 2017-09-13 išvadoje Nr. 103-P-39 dėl LR Vaikų išlaikymo fondo įstatymo NR. X-987 pakeitimo įstatymo projekto (Nr. XIIP-4321(2). Minėtos Išvados pasiūlymo eilės Nr. 11 Seimo kanceliarijos Teisės departamento teikimu pataisyta ir papildyta LR Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 14 str. 2 d. norma būtent įrašant į pateiktą įstatymo projektą žodžius „ir terminais“, pasiūlant tokią 14 str. 2 d. ir šiuo metu galiojančią normos redakciją: „...Išmokėtos išmokos ir apskaičiuoti palūkanos delspinigiai iš skolininko išieškomi Valstybinio socialinio draudimo įstatyme nustatytais valstybinio socialinio draudimo įmokų priverstinio išieškojimo būdais ir terminais“. Be to, skundžiamame sprendime cituojamame LR Vaikų išlaikymo fondo įstatymo NR. X-987 pakeitimo įstatymo, LR piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo Nr. IX-1675 8, 17 ir 25 straipsnių pakeitimo įstatymo ir LR Socialinių paslaugų įstatymo Nr. X-493 30 straipsnio pakeitimo įstatymo projektų aiškinamajame rašte nurodyta, kad siekiant užtikrinti teisinio reguliavimo aiškumą įstatymo dėl LR Vaikų išlaikymo fondo įstatymo NR. X-987 pakeitimo projekte siūloma <... > nustatyti, kad išmokėtos išmokos iš skolininkų išieškomos tokia pačia tvarka, kokia yra išieškomos nesumokėtos valstybinio socialinio draudimo įmokos siekiant supaprastinti ir patikslinti išlaikymo išmokų apskaitą“ ir išmokų išieškojimui iš skolininkų laikant analogišką Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme nustatytą nesumokėtų valstybinio socialinio draudimo įmokų priverstinio išmokų išieškojimo iš skolininkų tvarką, tikimasi, kad išmokėtų išmokų išieškojimas iš skolininkų gali siekti 25 proc. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad be išimties visoms socialinio draudimo įmokoms, įskaitant ir vaikų išlaikymo išmokoms išieškoti, turi būti taikomas senaties terminas, kuris pareiškėjo atveju yra pasibaigęs, todėl išieškoti iš jo išmokas nebėra teisinio pagrindo.

        Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus atsiliepime nurodoma, kad atsakovas nesutinka su pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais, nes jame išdėstyti argumentai yra nepagrįsti. R. R. kreipėsi su prašymu į Vaikų išlaikymo fondo administraciją prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau - Fondo administracija) dėl vaiko išlaikymo išmokų gavimo D. R. išlaikymui. Prašymas buvo tenkintas ir nuo 2008 m. vasario 9 d. iki 2011 m. rugsėjo 30 d. D. R. buvo paskirta ir mokama vaiko išlaikymo išmoka (2008 m. vasario mėnuo - 40,90 eurų, kitais paskesniais mėnesiais po 56,48 eurus), t. y. valstybė perėmė D. R. prievolę mokėti lėšas vaikui D. R. išlaikyti ir VIF įgijo teisę įstatymų nustatytais būdais išreikalauti, šiuo konkrečiu atveju iš D. R. iš VIF išmokėtas išmokas ir 5 procentus metinių palūkanų, skaičiuojant nuo išmokėtų sumų iki visiško išieškojimo. Fondo valdybos Mažeikių skyrius 2018 m. rugpjūčio 14 d. D. R. išsiuntė raginimą Nr. VRE RE-16266, kuriuo ragino sumokėti skolą sumoje 3451,35 eurai geruoju. Nurodytu terminu skola nebuvo sumokėta, D. R. nesikreipė su prašymu leisti skolą, padarytą valstybės biudžetui, atlyginti dalimis, nepateikė jokios informacijos ar dokumentų susijusių su skola valstybės biudžetui ir / arba skolos atlyginimu; 2018 m. gruodžio 14 d. Fondo valdybos Mažeikių skyrius priėmė sprendimą Nr. VRE SP2- 33246 „Dėl D. R. vaikų išlaikymo išmokų skolininko skolos išieškojimo priverstine tvarka“, 2018 m. gruodžio 14 d. raštu Nr. VIA NP-1619 sprendimas vykdymui išsiųstas antstoliui Algimantui Maliukevičiui; 2019 m. vasario 1 d. sprendime Nr. (9.8)1-727 Valstybinio socialinio draudimo Fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, konstatavo, kad „Fondo valdybos Mažeikių skyriaus sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas“. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vaikų išlaikymo fondo įstatymo Nr. X-987 pakeitimo įstatymu Nr. XIII-650 (įsigaliojo nuo 2018-01-01, toliau - Pakeitimo įstatymas), Fondo valdybos Mažeikių skyrius nuo 2018-01-01 vykdo vaikų išlaikymo išmokų (toliau - išmoka) skyrimą, mokėjimą bei išmokėtų išmokų, delspinigių išieškojimą iš skolininkų, o taip pat atlieka Fondo administracijos iki 2017-12-31 išmokėtų Vaikų išlaikymo fondo išmokų ir priskaičiuotų 5 procentų metinių palūkanų išieškojimą iš skolininko; Nuo 2018 m. sausio 1 d. vaikų išlaikymo išmokų skolininkams palūkanos neskaičiuojamos, tačiau skaičiuojami delspinigiai už kiekvieną įsiskolinimo dieną (180 dienų); nuo 2018-01-01 įsigaliojusio Pakeitimo įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama, kad išmokėtos išmokos ir apskaičiuoti delspinigiai iš skolininko išieškomi Valstybinio socialinio draudimo įstatyme nustatytais valstybinio socialinio draudimo įmokų priverstinio išieškojimo būdais ir terminais. Tai blanketinė teisės norma, nukreipianti į Valstybinio socialinio draudimo įstatyme (toliau - VSD įstatymas) numatytus skolų išieškojimo būdus ir terminus. Pažymėtina, kad VSD įstatyme iš esmės reglamentuojamas į Fondą nesumokėtų draudėjų ir apdraustųjų asmenų socialinio draudimo įmokų ir priskaičiuotų delspinigių, palūkanų bei baudų 5 metų priverstinio išieškojimo senaties terminas (VSD įstatymo 19 str. 7 d.). Fondo valdybos Mažeikių skyriaus įsitikinimu, negalima apsiriboti vien tik lingvistiniu teisės normų aiškinimu (Pakeitimo įstatymo 14 straipsnio 2 dalies ir VSD įstatymo 19 str. 7 d.), o būtina atsižvelgti į tikruosius įstatymų leidėjo ketinimus, kuriuos įstatymų leidėjas turėjo priimdamas Pakeitimo įstatymą. Pakeitimo įstatymo aiškinamajame rašte nurodyta kad perduodant vaikų išlaikymo išmokų administravimą Fondo valdybai buvo siekiama pagerinti išmokėtų vaikų išlaikymo išmokų išieškojimą, tikintis, jog išmokėtų išmokų išieškojimas iš skolininkų gali siekti 25 proc. Taigi, remiantis įstatymų leidėjo ketinimų metodu aiškinant Pakeitimo įstatymą darytina išvada, kad įstatymų leidėjas, keisdamas vaikų išlaikymo išmokų administratorių, siekė efektyvesnio vaikų išlaikymo išmokų skolininkų skolų išieškojimo ir neturėjo tikslo iki 2017-12-31 išmokėtoms išmokoms taikyti išieškojimo senaties termino. Atkreiptinas dėmesys, kad šioje situacijoje turėtų būti taikomas teisės principas „įstatymas atgal negalioja“, kuris reiškia - teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimas atgal neleidžiamas (2012 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1960/2012). Tai teisės norminiams aktams keliamas reikalavimas, kad juose įtvirtintos teisės normos negali būti taikomos juridiniams faktams ir teisinėms pasekmėms, atsiradusioms dar iki šio akto įsigaliojimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015-02-19 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-220-552/2015, aiškindamas VSD įstatyme įtvirtinto 5 metų priverstinio išieškojimo senaties termino taikymą pasisakė, kad šiuo klausimu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad įstatymų galiojimo laike išimtis lex benignior retro agit (teisės normos retroaktyvus galiojimas iki jos priėmimo susiklosčiusiems teisiniams santykiams) taikoma tik baudžiamąją ar administracinę atsakomybę reglamentuojantiems įstatymams. Tuo tarpu pareiga mokėti socialinio draudimo įmokas yra nustatyta įstatymų ir yra skirta užtikrinti valstybinio socialinio draudimo, kaip valstybės socialinės apsaugos sistemos dalies, funkcionavimą, bei niekaip nėra susijusi su nusikaltimais ar administraciniais teisės pažeidimais ir už juos taikomomis sankcijomis. Net ir delspinigiai yra netesybų už pavėluotai mokamas įmokas forma, o ne administracinė sankcija, todėl teisiniams santykiams, susijusiems su valstybinio socialinio draudimo įmokų bei delspinigių apskaičiavimu ir išieškojimu, lex benignior retro agit taisyklė negali būti taikoma“. Fondo valdybos Mažeikių skyriaus vertinimu, taikant teisės aiškino analogiją, šis teismo išaiškinimas turėtų būti taikomas ir teisiniams santykiams, susijusiems su valstybės išmokėtų vaiko išlaikymo išmokų ir palūkanų išieškojimu. Pakeitimo įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje įstatymų leidėjas nustatė, kad VSD įstatyme numatyti skolų išieškojimo būdai ir terminai, vaiko išlaikymo išmokoms išieškoti, pradedami taikyti nuo 2018-01-01 dienos (Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos), taigi, tik nuo 2018-01-01 išmokėtoms vaiko išlaikymo išmokų ir delspinigių skoloms, kurias išmokų administratorius įgijo teisę išieškoti iš skolininko, taikomas penkerių metų VSD įstatyme numatytas priverstinio išieškojimo senaties terminas (VSD įstatymo 19 str. 7 ir 8 d). Pažymėtina, kad pagal iki 2017-12-31 galiojusį vaiko išlaikymo išmokų išieškojimo teisinį reglamentavimą, vaiko išlaikymo išmokų ir palūkanų išieškojimo senaties terminas nei Įstatyme, nei Išmokėtų iš Vaikų išlaikymo fondo išmokų atgavimo iš skolininkų tvarkos apraše, patvirtintame 2008-05-30 LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įsakymu Nr. AI-179 (toliau - Tvarkos aprašas), nebuvo reglamentuojamas, todėl pareiškėjas D. R., žinodamas apie pareigą grąžinti Fondo administracijai išmokėtas išmokas ir paskaičiuotas palūkanas, negalėjo turėti teisėtų lūkesčių, jog po kelerių metų jo prievolei, kurias jis, pažeisdamas teisės normas, nevykdo, bus taikomas išieškojimo senaties terminas; Tuo tarpu, pareiškėjo, kaip skolininko pareiga grąžinti valstybės išmokėtas išmokas, išieškojimą neapribojant jokiais terminais, yra įtvirtinta tiek LR CK 3.204 straipsnio 3 dalyje, tiek iki 2017-12-31 galiojusiame Įstatyme (1 str. 1 d.), tiek Pakeitimo įstatyme (14 str.) ir yra skirta užtikrinti vaiko teisę į socialinę apsaugą ir garantuoti valstybės įsipareigojimą suteikti vaikui nustatyto dydžio išlaikymą.

        Atsakovės Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime nurodoma, kad Fondo valdyba nesutinka su pareiškėjo skundo reikalavimais ir mano, kad skundžiami Fondo valdybos 2019-02-01 sprendimas Nr. (9.8) I-727 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus 2018-12-14 sprendimas Nr. VRE-SP2-33246 yra teisėti ir pagrįsti. Pareiškėjo skola susidarė Vaikų išlaikymo fondo administracijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos mokėjus išmokas vaiko D. R. išlaikymui. Išmokos buvo mokamos nepertraukiamai laikotarpiu nuo 2008-08-05 iki 2011-10-24 (priskaičiuota už laikotarpį nuo 2008-02-09 iki 2011-09-30). Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyrius priėmė 2018-12-14 sprendimą Nr. VRE-SP2-33246 „Dėl D. R. vaikų išlaikymo išmokų skolininko skolos išieškojimo priverstine tvarka“, kuris 2018-12-14 raštu Nr. VIA_NP-1619 buvo išsiųstas antstoliui Algimantui Maliukevičiui ir pareiškėjui. Šiame sprendime nurodyta išieškoti priverstine tvarka į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą skolą, kuri 2018-12-14 buvo 3584,71 Eur, iš jų: 2469,54 Eur išmokėtų vaikų išlaikymo išmokų, 981,81 Eur palūkanų (kitų įmokų), 133,36 Eur delspinigių. Lietuvos Respublikos Vaikų išlaikymo fondo įstatymo Nr. X-987 pakeitimo įstatymo Nr. XIII-650 (toliau – Pakeitimo įstatymas) 2 straipsnio 2 dalies 5 punkte yra numatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo susidariusiam įsiskolinimui Vaikų išlaikymo fondui išieškoti taikomos įsigaliojus šiam įstatymui galiojančio šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo išmokų įstatymo 14 straipsnio nuostatos. Vadovaujantis Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 6 punktu įsigaliojus šiam įstatymui (nuo 2018-01-01) nutraukiamas palūkanų nuo iki šio įstatymo įsigaliojimo išmokėtų ir negrąžintų Fondo išmokų skaičiavimas pagal Lietuvos Respublikos Vaikų išlaikymo fondo įstatymą ir pradedami skaičiuoti delspinigiai pagal šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Vaikų išlaikymo išmokų įstatymo 14 straipsnio 1 ir 2 dalis nuo negrąžintos Fondo išmokų sumos. Pagal Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo išmokų įstatymo 14 straipsnio 2 dalį išmokėtos vaikų išlaikymo išmokos ir apskaičiuoti delspinigiai išieškomi Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka ir būdais. Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 3 dalį, įsigalioja nuo 2018 m. sausio 1 d. Taigi, remiantis minėta nuostata įstatymų leidėjas Pakeitimo įstatymui nustatė įprastą teisės aktų įsigaliojimo taisyklę – Pakeitimo įstatymo nuostatų galia yra nukreipta į ateitį. Nei Pakeitimo įstatyme, nei Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo išmokų įstatyme nėra nustatyta, kad iki 2017-12-31 susidariusioms vaikų išlaikymo išmokų skoloms materialinės teisės normos, reglamentuojančios skolų išieškojimą, yra taikomos atgaline data. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2006 m. rugsėjo 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14–1406/06) nurodyta, kad teisės normos dėl išieškojimo senaties taikymo pakeičia subjektines asmenų teises ir pareigas, ir tai yra materialinės teisės normos. Pagal bendrąją materialinių teisės normų galiojimo laike taisyklę jos yra taikomos tiems teisiniams santykiams, kurie atsiranda jų galiojimo metu, jeigu įstatymų leidėjas nenustato kitaip. Siekiant teisinių santykių stabilumo, administracinių bylų teisenoje taikomas principas lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja), grindžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią galioja tik paskelbti įstatymai. Pagal šį teisės principą – teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimas atgal neleidžiamas (2012 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1960/2012). Tai teisės norminiams aktams keliamas reikalavimas, kad juose įtvirtintos teisės normos negali būti taikomos juridiniams faktams ir teisinėms pasekmėms, atsiradusioms dar iki šio akto įsigaliojimo. Šiuo principu siekiama užtikrinti teisinio reguliavimo bei asmenų teisinio statuso aiškumą, stabilumą. Nagrinėjamu atveju išdėstyto principo turi būti laikomasi ir Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo išmokų įstatymo 14 straipsnio 2 dalis taikoma juridiniams faktams, atsiradusiems po 2018-01-01. Pareiškėjas iki 2017-12-31 negalėjo turėti teisėtų lūkesčių, kad po 2018-01-01 įsigaliojus naujai minėto įstatymo redakcijai, jo prievolei, kurios jis pažeisdamas teisės normas nevykdo, bus taikomas senaties terminas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas.

        Pareiškėjo D. R. skundas tenkintinas.

        Byloje nagrinėjamas administracinis ginčas dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus 2018 m. gruodžio 14 d. sprendimo Nr. VRE-SP2-33246 ir atsakovo Valstybino socialinio fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2019 m. vasario 1 d. sprendimo Nr. (9.8) I-727 teisėtumo ir pagrįstumo.

        Byloje nustatyta, kad Garantinio ir vaikų išlaikymo fondų administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. liepos 9 d. sprendimu D. R. paskirta mokėti 195 Lt dydžio kasmėnesinę išmoką.

        Pareiškėjas Garantinio ir vaikų išlaikymo fondų administracijos 2008 m. liepos 29 d. raštu buvo informuotas apie tai, kad iš Vaikų išlaikymo fondo jo vaikui buvo paskirta išmoka. Taip pat, kad valstybė perima iš pareiškėjo jo pareigą mokėti lėšas vaikui išlaikyti ir įstatymų nustatytais būdais išreikalauti iš Vaikų išlaikymo fondo išmokėtas sumas ir 5 proc. metinių palūkanų, skaičiuojant nuo išmokėtų sumų iki jų visiško išieškojimo.

        Vaikų išlaikymo fondo administracija 2010 m. balandžio 29 d., 2012 m. balandžio 3 d. raštais išsiuntė pareiškėjui sprendimų, kuriais paskirtas išlaikymas vaikui nuorašus, ir informavo, kad valstybė perima pareiškėjo pareigą mokėti lėšas vaikams išlaikyti ir įstatymų nustatytais būdais išreikalauti iš Vaikų išlaikymo fondo išmokėtas sumas ir 5 proc. metinių palūkanų, skaičiuojant nuo išmokėtų sumų iki jų visiško išieškojimo.

        Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus 2018 m. gruodžio 14 d. sprendimu Nr. VRE-SP2-33246 nuspręsta, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 20 straipsniu, 40 straipsnio 3 dalimi, išieškoti priverstine tvarka į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą iš D. R. turto skolą, kuri 2018 m. gruodžio 14 d. yra 3584,71 Eur, iš jų: išmokėtų vaikų išlaikymo išmokų: 2469,54 Eur, delspinigių: 133,36 Eur, kitų įmokų: 981,81 Eur.

        Pareiškėjas dėl 2018 m. gruodžio 14 d. sprendimo panaikinimo kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su 2019 m. sausio 14 d. skundu. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2019 m. vasario 1 d. sprendimu atsisakė tenkinti pareiškėjo 2019 m. sausio 14 d. skundą. 2019 m. vasario 1 d. sprendimas motyvuojamas tuo, kad „nei Pakeitimo įstatyme, nei Vaikų išlaikymo išmokų įstatyme nėra nustatyta, kad iki 2017 m. gruodžio 31 d. susidariusioms vaikų išlaikymo išmokų skoloms yra taikomos materialinės teisės normos, reglamentuojančios skolų išieškojimą atgaline data. Pakeitimo įstatymo aiškinamajame rašte nurodyta, kad perduodant vaikų išlaikymo išmokų administravimo Fondo valdybai buvo siekiama pagerinti išmokėtų vaikų išlaikymo išmokų išieškojimą, tikintis, jog išmokėtų išmokų išieškojimas iš skolininkų gali siekti 25 proc. Taigi, aiškinant Pakeitimo įstatymą įstatymų leidėjo ketinimo metodu, darytina išvada, kad įstatymų leidėjas keisdamas vaikų išlaikymo išmokų administratorių siekė efektyvesnio vaikų išlaikymo išmokų skolininkų skolų išieškojimo ir neturėjo tikslo iki 2017 m. gruodžio 31 d. išmokėtoms išmokoms taikyti išieškojimo senaties termino“.

        Pareiškėjo skunde akcentuojama, kad priimant skundžiamus sprendimus netinkamai buvo taikytos materialiosios teises normos, apibrėžiančios senatį dėl skolos išieškojimo, netinkamai aiškintas bei taikytas Vaikų išlaikymo išmokų įstatymo Nr. X-987 pakeitimo įstatymas Nr. XIII-650, todėl prašė skundžiamus sprendimus panaikinti.

        Vaikų išlaikymo fondo įstatymo Nr. X-987 pakeitimo įstatymo Nr. XIII-650 1 straipsniu buvo išdėstyta nauja Vaikų išlaikymo išmokų įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2018 m. sausio 1 d. Vaikų išlaikymo fondo įstatymo Nr. X-987 pakeitimo įstatymo Nr. XIII-650 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Vaikų išlaikymo išmokų įstatymas įsigalioja 2018 m. sausio 1 d. Šio straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad įsigaliojus šiam įstatymui, Vaikų išlaikymo fondo išmokos skiriamos ir mokamos šia tvarka: iki šio įstatymo įsigaliojimo susidariusiam įsiskolinimui Vaikų išlaikymo fondui išieškoti taikomos įsigaliojus šiam įstatymui galiojančio šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo išmokų įstatymo 14 straipsnio nuostatos.

        Vaikų išlaikymo išmokų įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išmokų administratorius, šio įstatymo nustatyta tvarka mokantis išmokas, nuo išmokos išmokėjimo momento įgyja teisę išieškoti iš skolininko išmokėtas išmokas ir Lietuvos Respublikos finansų ministro nustatyto dydžio delspinigius už kiekvieną įsiskolinimo dieną, skaičiuojamus nuo negrąžintos įsiskolinimo sumos. Išmokų administratorius pradeda skaičiuoti delspinigius kitą dieną po išmokų išmokėjimo ir baigia skaičiuoti išmokėtų išmokų grąžinimo dieną įskaitytinai. Delspinigiai negali būti skaičiuojami ilgiau kaip 180 dienų po išmokų išmokėjimo dienos. Delspinigių dydį ir jo apskaičiavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos finansų ministras. Antstolis pagal vykdomąjį dokumentą iš skolininko išieškomą vaiko išlaikymo lėšų skolą mažina išmokų administratoriaus išmokėtų išmokų dydžiu. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išmokėtos išmokos ir apskaičiuoti delspinigiai iš skolininko išieškomi Valstybinio socialinio draudimo įstatyme nustatytais valstybinio socialinio draudimo įmokų priverstinio išieškojimo būdais ir terminais. Išmokų administratoriaus sprendimas iš skolininko išieškoti išmokėtas išmokas ir (arba) delspinigius kartu yra vykdomasis dokumentas, vykdomas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad išmokėtų išmokų ir delspinigių išieškojimas iš skolininko gali būti atidėtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintose Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklėse nustatyta tvarka, taikoma valstybinio socialinio draudimo įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimui.

        Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2018 m. sausio 1 d.) 19 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad į Fondą nesumokėtų draudėjų ir apdraustųjų asmenų socialinio draudimo įmokų ir priskaičiuotų delspinigių, palūkanų bei baudų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai. Už laiku nesumokėtų įmokų, delspinigių ir baudų skolos sumokėjimo atidėjimo laikotarpį mokamos palūkanos, kurių dydį nustato finansų ministras Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka. Laiku nesumokėjus skolos pagal draudėjo ir Fondo administravimo įstaigos suderintą įsiskolinimo grąžinimo grafiką, skaičiuojamos padidintos palūkanos. Padidintos palūkanos skaičiuojamos iki tos dienos, kol atitinkamos sumos yra sumokamos (įskaitomos). Padidintų palūkanų dydis yra lygus delspinigių už laiku nesumokėtas įmokas dydžiui. Šio straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad teisė priverstinai išieškoti įmokas, delspinigius, palūkanas ir baudas atsiranda nuo kitos dienos, kai socialinio draudimo įmokos, delspinigiai, palūkanos ir baudos turėjo būti sumokėti. Priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti laiku nesumokėtus socialinio draudimo įmokas, delspinigius, palūkanas ir baudas atsiradimo dienos. Priverstinio išieškojimo senaties terminas taikomas visoms socialinio draudimo įmokų skoloms, neatsižvelgiant į jų atsiradimo momentą (taip pat ir toms socialinio draudimo įmokų skoloms, kurios atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo).

        Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-1302-602/2020 pažymima, kad iki Pakeitimo įstatymo galiojusios Vaikų išlaikymo fondo įstatymo redakcijos 13 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad Fondo išmokėtoms išmokoms išieškoti taikomos tos pačios Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatos, kurios reglamentuoja išlaikymo, mokamo vaikams periodinėmis išmokomis, ypatumus. Taigi iki Vaikų išlaikymo fondo įstatymo pakeitimo, senaties terminas išmokėtoms išmokoms išieškoti nebuvo taikomas.

        Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjo įsiskolinimas Vaikų išlaikymo fondui atsirado galiojant senos redakcijos Vaikų išlaikymo fondo įstatymui, t. y. iki 2018 m. sausio 1 d. (nuo 2008 m. rugpjūčio 6 d. iki 2011 m. spalio 24 d.). Tačiau, kaip jau buvo minėta, Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad įsigaliojus Vaikų išlaikymo išmokų įstatymui, t. y. 2018 m. sausio 1 d., <...> iki šio įstatymo įsigaliojimo susidariusiam įsiskolinimui Vaikų išlaikymo fondui išieškoti taikomos įsigaliojus šiam įstatymui galiojančio šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo išmokų įstatymo 14 straipsnio nuostatos. Lietuvos vyriausiojo administracinio tesimo 2020 m. birželio 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-1302-602/2020 daroma išvada, kad „įstatymų leidėjas aiškiai nustatė, kad ir iki šio įstatymo įsigaliojimo susidariusiam įsiskolinimui Vaikų išlaikymo fondui išieškoti taikomos nuo 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Vaikų išlaikymo išmokų įstatymo nuostatos.” Taip pat teisėjų kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti teisės aiškinimo analogiją dėl valstybės išmokėtų vaiko išlaikymo išmokų ir palūkanų išieškojimui ir vadovautis atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-220-552-2015 pateiktu išaiškinimu dėl VSDĮ įtvirtinto 5 metų priverstinio išieškojimo senaties termino taikymo, kaip atsiliepime į apeliacinį skundą teigia atsakovas, kadangi šiuo atveju nagrinėjamoje byloje Pakeitimo įstatyme yra nurodyta ne tik jo įsigaliojimo data (2018 m. sausio 1 d.), bet ir tai, kad įsigaliojus Vaikų išlaikymo išmokų įstatymui, t. y. 2018 m. sausio 1 d., <...> iki šio įstatymo įsigaliojimo susidariusiam įsiskolinimui Vaikų išlaikymo fondui išieškoti taikomos įsigaliojus šiam įstatymui galiojančio šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo išmokų įstatymo 14 straipsnio nuostatos. Minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtoje byloje aiškinant VSDĮ nuostatas dėl 5 metų priverstinio išieškojimo senaties termino taikymo, VSDĮ pakeitimo ir papildymo įstatyme buvo nurodytas tik jo įsigaliojimo momentas, tačiau nenurodyta, kad įstatymo nuostatos taikomos retrospektyviai. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-220-552/2015 nepagrįstai cituojama ir atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus 2019 m. kovo 8 d. atsiliepime į pareiškėjo skundą.

        Lietuvos vyriausiojo administracinio tesimo 2020 m. birželio 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-1302-602/2020 daroma išvada, kad įstatymų leidėjas nustatė, jog ir įsiskolinimams, susidariusiems iki Vaikų išlaikymo išmokų įstatymo naujos redakcijos įsigaliojimo, taikomos nuo 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojusio įstatymo nuostatos.

        Atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, negalima konstatuoti, kad atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyrius tinkamai taikė nuo 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Vaikų išlaikymo išmokų įstatymo nuostatas dėl 5 metų priverstinio išieškojimo senaties termino taikymo dėl vaiko išlaikymo išmokų ir palūkanų, todėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus 2018 m. gruodžio 14 d. sprendimas Nr. VRE-SP2-33246 naikintinas, kaip neteisėtas ir nepagrįstas.

        Konstatavus, kad atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus 2018 m. gruodžio 14 d. sprendimas Nr. VRE-SP2-33246 yra neteisėtas ir nepagrįstas bei atsižvelgiant į tai, kad revizuodama Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus 2018 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. VRE-SP2-33246 atsakovė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos padarė nepagrįstas išvadas, taip pat netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias 5 metų priverstinio išieškojimo senaties terminą, todėl darytina išvada, kad ir atsakovės Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2019 m. vasario 1 d. sprendimas Nr. (9.8)I-727 yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas.

        Pažymėtina, jog individualaus akto panaikinimas savaime suponuoja atsakovui pareigą teisės aktų nustatyta tvarka priimti naują administracinės procedūros sprendimą, kuriuo, atsižvelgiant į šioje byloje pateiktus išaiškinimus, būtų pakartotinai išnagrinėtas vaikų išlaikymo išmokų išieškojimo priverstine tvarka iš pareiškėjo D. R. į Lietuvos Respublikos biudžetą klausimas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad papildomų teismo patvarkymų atsakovui davimas yra nepagrįstas ir neleistinai peržengiantis pareiškėjo iškeltos bylos nagrinėjimo ribas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutartis administracinėje byloje A-1196-502/2015).

        Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk v. Netherlands). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011).

        Pareiškėjas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas tenkinamas, t. y. sprendimas priimamas pareiškėjo naudai, jis, remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalimi, įgyja teisę į bylinėjimosi ir atstovavimo išlaidų atlyginimą.

        Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas, paduodamas skundą, sumokėjo 22,5 Eur žyminį mokestį (2019 m. vasario 26 d. kvitas Nr. 212/780). ABTĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinėse bylose už kiekvieną skundą (prašymą, pareiškimą), nepaisant to, kiek jame keliama reikalavimų, mokamas 30 Eur žyminis mokestis, išskyrus išimtis, nurodytas šio įstatymo 36 ir 37 straipsniuose, o 3 dalyje nustatyta, kad šiame straipsnyje nurodytus skundus (prašymus, pareiškimus) paduodant teismui tik elektroninių ryšių priemonėmis, mokama 75 procentai už atitinkamą skundą (prašymą, pareiškimą) mokėtinos žyminio mokesčio sumos. Taigi pareiškėjui iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus priteisiamas 22,50 Eur sumokėtas žyminis mokestis.

        Pareiškėjas taip pat prašo priteisti ir atstovavimo išlaidas. Pareiškėją byloje pagal 2018 m. gruodžio 27 d. atstovavimo sutartį atstovavo advokato padėjėja Sigita Rubaževičiūtė-Sajonienė, kuriai pareiškėjas už procesinio dokumento surašymą, kaip matyti iš 2019 m. sausio 9 d. pinigų priėmimo kvito Nr. 1018695, sumokėjo 100 Eur. Prašoma priteisti suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakyme Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) nustatytų maksimalių priteistinų dydžių. Atsižvelgiant į tai, prašoma priteisti 100 Eur suma už skundo parengimą priteisiama pareiškėjui iš atsakovo VSDFV Mažeikių skyriaus. Iš viso pareiškėjui iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus priteistina 122,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.

        Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

        Pareiškėjo D. R. skundą tenkinti.

        Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus 2018 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. VRE-SP2-33246 ir atsakovės Valstybino socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2019 m. vasario 1 d. sprendimą Nr. (9.8) I-727.

        Priteisti pareiškėjui D. R. 122,5 Eur (vienas šimtas dvidešimt du eurai 50 ct) bylinėjimosi išlaidų iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus.

        Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.

Teisėjai                                        Žanas Kubeckas                                

                                        Jarūnė Sedalienė        

                                        Virginijus Stankevičius