|
Baudžiamoji byla Nr.
2K-265/2011
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.4.1; 1.2.14.5; 1.2.22.1; 2.3.2.2.11; 2.3.6.4.4; 2.4.2.1.
(S)
|
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011
m. gegužės 31 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
pirmininko Viktoro Aiduko, Alvydo Pikelio ir pranešėjo
Vladislovo Ranonio,
sekretoriaujant Dianai
Šataitytei,
dalyvaujant prokurorui Arūnui
Meškai,
nukentėjusiajam A. G.
Z.,
nukentėjusiojo atstovui Arvydui
Aleknai,
išteisintajam J. B.,
gynėjui Giedriui Baziuliui,
teismo posėdyje kasacine tvarka
išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro
pavaduotojo kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 3 d. nutarties ir nukentėjusiojo
A. G. Z. kasacinį
skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 9 d. nuosprendžio
bei Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010
m. gruodžio 3 d. nutarties.
Tauragės
rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 9 d. nuosprendžiu J.
B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182
straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio
2 dalies 9 punktą bei 253 straipsnio 1 dalį išteisintas jam nepadarius veikų,
turinčių šių nusikaltimų požymių.
Klaipėdos
apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 3
d. nutartimi Šilalės rajono apylinkės prokuratūros prokuroro ir nukentėjusiojo
A. G. Z. apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų
kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą ir paaiškinimus: prokuroro, palaikiusio
prokuroro kasacinį skundą ir prašiusio nukentėjusiojo kasacinį skundą
patenkinti iš dalies; nukentėjusiojo ir jo atstovo, prašiusių nukentėjusiojo
kasacinį skundą patenkinti ir palaikiusių prokuroro kasacinį skundą;
išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių prokuroro ir nukentėjusiojo kasacinius
skundus atmesti,
n u s t a t ė :
J.
B. buvo kaltinamas tuo, kad apgaule išvengė didelės vertės turtinės
prievolės:
2004 m. birželio mėn.
(tikslesnis laikas nenustatytas) A. G. Z.
bute, esančiame (duomenys neskelbtini), iš A. G.
Z. pasiskolino grynais pinigais 110 000 eurų (379 808 Lt), kuriuos pagal
tarpusavio žodinį susitarimą įsipareigojo grąžinti iki 2004 m. gruodžio 31 d.
Sutartu laiku skolos negrąžino, todėl pagal žodinį tarpusavio susitarimą nuo
2005 m. sausio 1 d. pradėjo mokėti A. G. Z. sutarto
dydžio palūkanas – 2 procentus kas mėnesį nuo negrąžintos skolos. 2005 m. rugsėjo
mėnesį (tikslesnis laikas nenustatytas) A. G.
Z. bute per du kartus grynais pinigais pasiskolino dar 45 000 Lt, kuriuos
pagal tarpusavio žodinį susitarimą įsipareigojo grąžinti artimiausiu metu kartu
su ankstesne skola. 2006 m. kovo - balandžio mėnesiais (tikslesnis laikas
nenustatytas) grąžino grynais pinigais 20 000 eurų (69 056 Lt) skolą A. G. Z. bei iki 2006 m. rugpjūčio mėnesio imtinai mokėjo
sutartą dydį palūkanų nuo negrąžintos skolos, o nuo 2006 m. rugsėjo mėn.
palūkanų nebemokėjo ir skolos negrąžino. Žinodamas, kad A. G.
Z. kaip ieškovas dalyvauja civilinėje byloje dėl didelės sumos pinigų
prisiteisimo, ir siekdamas apgaule išvengti skolos grąžinimo, nuo 2005 m.
gegužės mėnesio pradėjo A. G. Z. siūlyti savo
paslaugas, manipuliuodamas įvairių aukšto rango politikų, valstybės tarnautojų
ir teisėsaugos institucijų pareigūnų pavardėmis bei apgaulingai žadėdamas
vertingas teisines konsultacijas ir pagalbą, kad būtų priimtas palankus
sprendimas civilinėje byloje, nors realiai nieko nedarė ir daryti neketino. Po
to, sužinojęs, kad 2006 m. sausio 16 d. Vilniaus apygardos teismo
nutartimi civilinėje byloje buvo patvirtinta taikos sutartis, kuria atsakovas
įsipareigojo sumokėti A. G. Z. didelę pinigų sumą (3
milijonus litų), melagingai pateikė A. G. Z. tikrovės
neatitinkančią informaciją, t. y. jog jis aukšto rango pareigūnams ir
politikams už tariamai suteiktas teisines konsultacijas ir pagalbą civilinėje
byloje (kad būtų priimtas A. G. Z. palankus
sprendimas) sumokėjo daug didesnę pinigų sumą negu jam skolingas, todėl J. B. pareiškė, kad skolos nukentėjusiajam nebegrąžins. Tyčia
suklaidindamas A. G. Z. apie neva sumokėtus pinigus
už pagalbą civilinėje byloje, išteisintasis J. B. nukentėjusiajam
likusios skolos - 90 000 eurų (310 752 Lt) ir 45 000 Lt negrąžino, neigdamas iš
viso skolinęsis iš A. G. Z. šiuos pinigus, taip
apgaule išvengė didelės vertės turtinės prievolės bei padarė nukentėjusiajam A. G. Z. bendrą 90 000 eurų (310 752 Lt) ir 45 000 Lt turtinę
žalą. Šie J. B. veiksmai buvo kvalifikuoti pagal Lietuvos
Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalį.
J.
B. taip pat buvo kaltinamas tuo, kad 2007 m. rugpjūčio pabaigoje – rugsėjo
mėnesio pradžioje (tikslesnis laikas nenustatytas) Jatkančių k., Tauragės r.,
autoserviso administracinėse patalpose, siekdamas A. G. Z. atkeršyti už pastarojo kreipimąsi į teisėsaugos institucijas
dėl negrąžinamos skolos ir jį įbauginti, per kelis kartus primygtinai prašė A. D. organizuoti A. G.
Z. sumušimą, už tai pastarajam žadėdamas 5000 eurų atlygį. Šiam sutikus,
nors to daryti A. D. neketino, nurodė, kur ir kaip turi
būti sumuštas A. G. Z., t. y. turėtų būti Kaune stipriai
sumuštas, kad nuo patirtų traumų mažiausiai savaitę gydytųsi ligoninėje,
kontroliavo, kaip vykdomas jo užsakymas: nuolat klausinėjo A.
D., ar jau įvykdytas jo užsakymas, ragino tai padaryti kuo greičiau.
Maždaug po savaitės, A. D. melagingai pasakius, kad
pasikėsinimas sumušti A. G. Z. nepavyko, nes
pastarasis apsigynė ginklu, J. B. supyko ir ragino vėl kuo
skubiau įvykdyti užsakymą. Maždaug po savaitės nuo tariamo pirmojo pasikėsinimo
sumušti A. G. Z., A. D. melagingai
pranešus, kad užsakymas įvykdytas ir A. G. Z. stipriai
sumuštas gydosi ligoninėje, J. B. buvo patenkintas A. D. darbu ir rezultatais, bet žadėto atlygio nesumokėjo. Taip
išteisintasis J. B. organizavo pasikėsinimą nesunkiai
sutrikdyti A. G. Z. sveikatą dėl savanaudiškų
paskatų, tačiau nusikalstama veika nebuvo baigta dėl nuo jo valios
nepriklausančių priežasčių, nes A. D. užsakymo neįvykdė ir
A. G. Z. nebuvo sumuštas. Šie J. B. veiksmai
kvalifikuoti pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio
2 dalies 9 punktą.
J.
B. taip pat buvo kaltinamas tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu
laiku ir aplinkybėmis, neteisėtai įsigijo 35 vnt. fabrikinės gamybos 9 mm
kalibro (9x18 „Makarov“) karinių šovinių, ir neteisėtai juos laikė Tauragės r.,
(duomenys neskelbtini) savo gyvenamojo namo miegamajame kambaryje esančiame
seife iki 2008 m. sausio 22 d. 12.40 val., kol kratos metu juos surado ir paėmė
policijos pareigūnai. Šie J. B. veiksmai kvalifikuoti
pagal BK 253 straipsnio 1 dalį.
Tauragės rajono
apylinkės teismas 2010 m. balandžio 9 d. nuosprendžiu J. B. išteisino
pagal visus jam pareikštus kaltinimus, konstatavęs, kad nepadarytos veikos,
turinčios nusikaltimų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje, 24 straipsnio 4 dalyje,
22 straipsnio 1 dalyje, 138 straipsnio 2 dalies 9 punkte bei 253 straipsnio 1 dalyje,
požymių.
Kasaciniu skundu
Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas prašo panaikinti
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m.
gruodžio 3 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Prokuroras
nurodo, kad teismo sprendimai turi turėti objektyvų pagrindą, kuris
susiformuoja tik išsamiai ir visapusiškai ištyrus bei patikrinus bylos
duomenis, laikantis baudžiamojo proceso nuostatų, reglamentuojančių bylos
nagrinėjimą teisme. Pasak prokuroro, šių Lietuvos Respublikos baudžiamojo
proceso kodekso (toliau – ir BPK) reikalavimų Klaipėdos apygardos teismas,
išnagrinėjęs prokuroro ir nukentėjusiojo apeliacinius skundus, nesilaikė.
Kasatorius įžvelgia
prieštaravimą tarp nuosprendžio aprašomojoje dalyje padarytos išvados nesant
įrodymų, kad J. B. išvengė didelės vertės turtinės
prievolės, ir nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyto išteisinimo pagrindo,
kad jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Prokuroro nuomone,
apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs civilinių teisinių santykių tarp
nukentėjusiojo A. G. Z. ir išteisintojo J.
B. buvimą, nors ir atmesdamas apeliacinius skundus, faktiškai pakeitė
pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir išteisinimo pagrindą.
Kasaciniame skunde nurodoma,
kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą,
t. y. netinkamai aiškino ir taikė sukčiavimo nusikalstamos veikos apgaulės
požymio turinį, apimtį bei esmę šioje byloje. Pagal BK 182 straipsnį atsako
tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę,
išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Įstatymo dispozicijoje sukčiavimo
požymiai nurodyti alternatyviai, todėl BK 182 straipsnis taikomas padarius bent
vieną iš joje nurodytų veikų. Vienas iš sukčiavimo požymių – turtinės prievolės
išvengimas – pasireiškia savo pareigos, atsiradusios sandorio ar kitu pagrindu,
nevykdymu. Tai reiškia, kad kaltininko tyčia padaryti nusikalstamą veiką gali
susiformuoti ir po sandorio sudarymo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą
yra pasisakęs, kad paprastai turtiniai santykiai pirmiausia yra civilinės
teisės reguliavimo dalykas, tačiau, esant tam tikroms sąlygoms, jei viena iš
sutarties šalių sąmoningais veiksmais užkerta kelią sutarties įvykdymui, jie
gali peraugti į baudžiamuosius teisnius santykius. Tokiais atvejais apgaulė
naudojama ne įtraukiant nukentėjusįjį į jam nenaudingą sandorį, o išvengiant
būtinumo vykdyti savo pareigą. Turtinės prievolės išvengimas gali pasireikšti
neteisėtai atsisakant vykdyti savo pareigą kreditoriui, sudarant situaciją, kai
kreditorius negali civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos
teisės, arba toks teisių gynimo būdas yra apsunkintas.
Prokuroro nuomone,
apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad nėra jokio pagrindo daryti išvadą,
jog A. G. Z. buvo apgaudinėjamas, nepagrįstas. Kasatorius
teigia, kad Klaipėdos apygardos teismas nepakankamai įsigilino į apgaulės esmę,
kuri pasireiškė tuo, kad J. B. teikė nukentėjusiajam
A. G. Z. objektyvios tikrovės neatitinkančią,
melagingą informaciją ir taip jį suklaidino. Apgaulė buvo aiškiai nukreipta į
tai, kad išteisintasis išvengtų skolos grąžinimo. Be to, vėliau J. B. visiškai neigė pasiskolinęs pinigus iš A. G. Z.. Prokuroro nuomone, nusikalstamų veiksmų visuma, jų eiliškumas
bei nuoseklumas rodo, kad J. B. atliko tyčinių veiksmų grandinę,
siekdamas apgaule išvengti turtinės prievolės. Kasatorius nurodo, kad šie
argumentai buvo išdėstyti ir prokuroro apeliaciniame skunde, tačiau apygardos
teismas nepasisakė dėl jų ir dėl skundo esmės ir taip padarė esminį BPK 320
straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimą.
Prokuroro teigimu,
Klaipėdos apygardos teismas nepagrįstai neaptarinėjo apeliacinio skundo
argumentų dėl liudytojo A. D. parodymų dėl sukčiavimo.
Liudytojas A. D. davė parodymus apie visas tris
nusikalstamas veikas, kuriomis buvo kaltinamas J. B.,
todėl jo parodymų patikimumą, kasatoriaus nuomone, reikėtų vertinti bendrai,
neatsiejamai nuo kitų nusikalstamų veikų ir kitų byloje esančių duomenų.
Negalima išimti iš konteksto dalį asmens parodymų, be pagrindo sureikšminti
vienas aplinkybes, visiškai ignoruojant kitas. Prokuroro teigimu, teismas
neturėjo jokio pagrindo abejoti A. D. parodymais dėl
pasikėsinimo nesunkiai sutrikdyti A. G. Z. sveikatą
organizavimo, nes A. D. parodymus tiek dėl sukčiavimo, tiek
dėl neteisėto disponavimo šaudmenimis patvirtina kiti byloje surinkti duomenys.
Vien tai, kad išteisintojo J. B. ir liudytojo A. D. santykiai yra blogi, savaime nedaro šio liudytojo
parodymų niekiniais, melagingais. Kasaciniame skunde nurodoma, kad Klaipėdos
apygardos teismas, suabejojęs liudytojo A. D. parodymų
patikimumu, nurodęs, kad jie yra prieštaringi, nesiėmė jokių priemonių šiems
prieštaravimams pašalinti, t. y. neatliko šios dalies išsamaus įrodymų tyrimo,
nors to bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu prašė nukentėjusysis A. G. Z. ir jo atstovė. Taigi apeliacinės instancijos teismas,
nagrinėdamas bylą pagal prokuroro ir nukentėjusiojo apeliacinius skundus ir
neatlikęs išsamaus įrodymų tyrimo, pažeidė įstatymo (BPK 20 straipsnio 5
dalies, 324 straipsnio 6 dalies) reikalavimus.
Klaipėdos apygardos
vyriausiojo prokuroro pavaduotojas kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės
instancijos teismas netinkamai aiškino nusikalstamos veikos, numatytos BK 253
straipsnio 1 dalyje, sudėtį, klaidingai konstatuodamas, kad J.
B. veikoje nėra tyčios, būtinos atsakomybei už neteisėtą šaudmenų įgijimą
ir laikymą kilti. Teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes
vertindami išteisintojo J. B. parodymus, akcentavo tik tą
jų dalį, kuri buvo reikalinga jo nekaltumui pagrįsti, nevertino jo parodymų visumos,
nelygino jų su kitais byloje surinktais duomenimis bei tarpusavyje, nors šie
argumentai buvo išdėstyti prokuroro apeliaciniame skunde.
Apygardos teismas,
atmesdamas apeliacinio skundo dalį dėl neteisėto disponavimo šaudmenimis,
didelį dėmesį skyrė neteisėtai laikytų „Makarov“ ir legaliai laikytų „Sig
Saeur“ šovinių skirtumų bei panašumų aptarimui ir tuo iš esmės grindė
išteisintojo J. B. nekaltumą. Prokuroras pažymi, kad šovinių
vizualinis panašumas negali šalinti asmens atsakomybės už neteisėtą šaudmenų
laikymą. Kasatorius nurodo, kad apygardos teismas neatkreipė dėmesio į kitas
aplinkybes (legaliai ir nelegaliai laikytų šovinių kiekius, jų įsigijimo
Lietuvos Respublikoje galimybes, J. B. elgesį po šovinių
radimo bei kt.) ir į tai, kad išteisintojo J. B. versijos
dėl „Makarov“ šovinių įsigijimo aplinkybių byloje buvo paneigtos.
Nepasisakydamas dėl
visų apeliaciniuose skunduose išdėstytų argumentų ir dėl skundų esmės, apeliacinės
instancijos teismas, pasak prokuroro, bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo
prašoma skunduose. Apeliacinės instancijos teismo padaryti Baudžiamojo proceso kodekso
20 straipsnio 5 dalies ir 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimai yra
esminiai ir tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir
priimti teisingą sprendimą.
Kasaciniu skundu
nukentėjusysis A. G. Z. prašo
panaikinti Tauragės rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 9 d. nuosprendį
ir Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gruodžio 3 d. nutartį ir bylą perduoti iš
naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatoriaus nuomone, byloje buvo netinkamai
pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir padaryti esminiai Baudžiamojo proceso
kodekso pažeidimai.
Nukentėjusysis
kasaciniame skunde nurodo, kad, be objektyvių nusikaltimo, numatyto BK 182
straipsnio 1 dalyje, požymių, būtina nustatyti ir atitinkamą kaltės turinį, t.
y. kad asmuo suprato naudojamos apgaulės, gaunamos naudos ir daromos žalos
pobūdį, šiuos padarinius numatė ir jų norėjo. Kasatorius pažymi, kad vien tik
turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties sąlygų
nesilaikymas neatitinka sukčiavimo požymių ir neturi užtraukti baudžiamosios
atsakomybės. Todėl teismų praktikoje tais atvejais, kai vertinama veika,
susijusi su tam tikros turtinės prievolės nevykdymu, svarbiomis aplinkybėmis,
rodančiomis baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį, laikoma tai, kad kaltinamo
asmens naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui dalyvauti jam
žalingame sandoryje ir tai, jog kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją,
kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo
pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų apsunkintas.
Kasaciniame skunde teigiama,
kad tiek Tauragės rajono apylinkės teismas, tiek Klaipėdos apygardos teismas
išteisintojo J. B. veiksmuose nustatė nusikaltimo,
numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, požymių, tačiau teismai, kasatoriaus
nuomone, iki galo neatskleidė išteisintojo įvykdytos nusikalstamos veikos esmės,
todėl padarė klaidingas išvadas. Nukentėjusysis A. G. Z. kasaciniame
skunde cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį byloje Nr. 2K-224/2008 ir remiasi
joje išdėstytais argumentais dėl vieno iš sukčiavimo požymių – turtinės
prievolės išvengimo, pasireiškiančio sandorio nevykdymu.
Iš byloje nustatytų
aplinkybių matyti, kad J. B. siekė išvengti turtinės
prievolės sugrąžinti skolą nukentėjusiajam ir tam naudojo apgaulę, kuri aiškiai
pasireiškė tuo, kad jis nukentėjusiajam pastoviai teikė objektyvios tikrovės
neatitinkančią informaciją.
Apeliacinės
instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad tarp nukentėjusiojo ir
išteisintojo buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, tačiau,
kasatoriaus teigimu, teismas padarė neteisingą išvadą, kad nukentėjusysis A. G. Z. išteisintajam J. B. buvo pažadėjęs
nemažą pinigų sumą už pagalbą civilinėje byloje su G. M..
Nukentėjusiojo
A. G. Z. kasaciniame skunde nurodoma, kad J. B. bylą nagrinėję teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies
nuostatas, nes buvo šališki, vertindami įrodymus atsižvelgė tik į J. B. teisinančias aplinkybes, o jį kaltinančių įrodymų
netyrė ir nevertino. Pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolai ir
priimto nuosprendžio turinys rodo, kad nebuvo laikomasi BPK 20 straipsnio 5
dalies reikalavimų.
Kasatoriaus
teigimu, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies bei
332 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes iš esmės neišnagrinėjo apeliacinio
skundo, nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma skunde, motyvuotai nepasisakė
dėl nuosprendyje padarytų išvadų pagrįstumo, motyvuotai neatsakė, kodėl
atmetami apeliantų argumentai.
Kasatorius
nurodo, kad teismo išvados dėl bylos aplinkybių ir asmens (J.
B.) veikos bei nekaltumo turi būti pagrįstos išsamiu ir nešališku visų
bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Tais atvejais, kai pirmosios instancijos
teismas neištyrė visų esminių bylos aplinkybių, nepašalino ištirtų įrodymų
prieštaravimų, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą teismo posėdyje
ne tik gali, bet ir privalo atlikti išsamų įrodymų tyrimą (BPK 324 straipsnio 6
dalis). Tačiau, kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas visiškai
nesilaikė šių reikalavimų bei nuostatų. Prieštaringų įrodymų, turinčių reikšmės
teismo išvadoms, neištyrimas reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas
visiškai nesilaikė BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų, t. y.
bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma nukentėjusiojo apeliaciniame
skunde. Todėl, pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas padarė
neteisingą ir nepagrįstą išadą dėl J. B. nekaltumo.
Nukentėjusysis
A. G. Z. kasaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios bei
apeliacinės instancijos teismai nagrinėdami šią bylą nukrypo nuo Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos taikant BPK normas,
reglamentuojančias įrodinėjimą. Teismai neteisingai įvertino surinktus ir
ištirtus įrodymus, nepatikrino kiekvieno įrodymo tikrumo, liečiamumo,
leistinumo, įrodymų pakankamumo, jų tarpusavio ryšio ir nevertino visų byloje
surinktų įrodymų kaip visumos.
Dėl šių argumentų,
kasatoriaus nuomone, skundžiamas nuosprendis ir nutartis yra naikintini ir byla
perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Prokuroro kasacinis
skundas tenkintinas iš dalies, nukentėjusiojo A. G. Z. kasacinis
skundas atmestinas.
Dėl BK 182
straipsnio taikymo
Pagal BK 182 straipsnį atsako tas, kas apgaule
savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės
prievolės arba ją panaikino.
Įstatymo
dispozicijoje sukčiavimo požymiai nurodyti alternatyviai, todėl BPK 182
straipsnis taikomas padarius bent vieną iš joje nurodytų veikų. Vienas iš
sukčiavimo požymių – turtinės prievolės išvengimas pasireiškia savo pareigos,
susijusios su sandorio (ar kitu pagrindu) nevykdymu. Tai reiškia, kad
kaltininko tyčia padaryti nusikalstamą veiką gali susiformuoti ir po sandorio
sudarymo. Tokiais atvejais apgaulė naudojama ne įtraukiant nukentėjusįjį į jam
nenaudingą sandorį, o išvengiant būtinumo vykdyti savo pareigą. Turtinės
prievolės išvengimas gali pasireikšti neteisėtai atsisakant vykdyti savo
pareigą kreditoriui, sudarant situaciją, kai kreditorius negali civilinėmis
teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių
gynimo būdas yra apsunkintas, pvz., tyčia tapus beturčiu, kad nebūtų į ką
nukreipti reikalavimo, ir pan.
Išteisintajam
J. B. buvo inkriminuotas alternatyvus sukčiavimo požymis,
kad jis apgaule išvengė turtinės prievolės grąžinti nukentėjusiajam A. G. Z. pagal paskolos sutartį gautą pinigų sumą. Kaltinamajame
akte konstatuojama, kad paskolos sutartis buvo sudaryta, tačiau sutarties
sudarymas neinkriminuojamas kaip apgaulės būdas, siekiant įgyti svetimą turtą.
Paskolos sutarties byloje nėra, išteisintasis visą laiką neigė tokią sutartį
sudaręs ir gavęs iš nukentėjusiojo pinigus.
Civiliniai
įstatymai numato reikalavimus sandorių formai. Pagal CK 6.871 straipsnio 1
dalį fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma
viršija du tūkstančius litų. Šios formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai
kyla ginčas dėl sandorio sudarymo, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti
(CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Taigi sandorio sudarymo faktas pirmiausia yra
civilinio ginčo dalykas. Baudžiamojo proceso priemonėmis sandorio sudarymo faktas
gali būti įrodinėjamas tik tuo atveju, kai tas sandoris yra nusikalstamos
veikos objektyviųjų požymių išraiška. Minėta, kad toks kaltinimas išteisintajam
J. B. nebuvo pareikštas, jam pareikštas logiškai netikslus
kaltinimas apgaule išvengus didelės vertės turtinės prievolės, atsiradusios iš
paskolos sutarties, kurios sudarymas įstatymų nustatyta tvarka ir priemonėmis
nėra įrodytas. Esant tokiam kaltinimui, paskolos sutarties sudarymo fakto
įrodinėjimas baudžiamojo proceso priemonėmis išeina už BPK 255 straipsnio 1
dalyje apibrėžtų bylos nagrinėjimo teisme ribų. Apeliacinės instancijos teismo
išvada dėl skolinių santykių tarp nukentėjusiojo ir išteisintojo buvimo yra
nesusijusi su šioje byloje nagrinėtinais klausimais ir neturi įtakos priimto
sprendimo teisėtumui.
Nesant
nustatytam paskolos sutarties sudarymo faktui, iš kurio kiltų išteisintojo J. B. turtinė prievolė, negali būti nustatytas ir turtinės
prievolės išvengimas.
Kita
vertus, tie veiksmai, kurie buvo inkriminuoti išteisintajam J.
B., t. y. melagingas aiškinimas nukentėjusiajam A. G. Z.,
esą nukentėjusiojo civilinėje byloje su kitu asmeniu išteisintasis yra išleidęs
didesnę pinigų sumą, negu yra skolingas nukentėjusiajam, nesudaro būtinojo šios
nusikalstamos veikos objektyviojo požymio – turtinės prievolės išvengimo. Teismų
praktikoje laikomasi nuostatos, kad baudžiamosios atsakomybės taikymo
pagrįstumą tokiais atvejais rodo sąlygos, susijusios su sudarytų civilinių
sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningais
neteisėtais veiksmais užkerta kelią vykdyti sutartį, sumenkina kreditoriaus
galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis (baudžiamosios
bylos Nr. 2K-7-198/2008, 2K-7-388/2007 ir kt.). J. B. inkriminuoti
veiksmai kliūčių nukentėjusiajam A. G. Z. atkurti
pažeistą teisę nesudarė ir negalėjo sudaryti. Tokią kliūtį sukuria ta
aplinkybė, kad įstatymo nustatytomis priemonėmis nėra įrodytas pats paskolos
sutarties sudarymo faktas.
BPK 305 straipsnio 5
dalyje numatyti du išteisinamojo nuosprendžio priėmimo pagrindai: 1)
nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; 2)
nenustatyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Kasaciniame
skunde prokuroras nurodo prieštaravimą, esantį, jo manymu, tarp nuosprendžio
aprašomojoje dalyje padarytos teismo išvados dėl įrodymų, kad J.
B. išvengė didelės vertės turtinės prievolės, nebuvimo ir rezoliucinėje
dalyje nurodyto išteisinimo pagrindo, kad J. B. nepadarė
veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Jokio prieštaravimo tarp atskirų
nuosprendžio dalių kolegija neįžvelgia, nes įrodymų nebuvimas padarius
inkriminuotą nusikalstamą veiką lemia būtent teismo nurodytą išteisinimo
pagrindą.
Dėl BK 21 straipsnio 1 dalies taikymo
J. B. pagal
BK 24 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 9
punktą išteisintas teismui nenustačius pasikėsinimo fakto, t. y. veiksmų,
kuriais būtų tiesiogiai pradėtas daryti šis nusikaltimas. Teismas konstatavo,
kad J. B. inkriminuoti veiksmai, jeigu jie būtų įrodyti,
duotų pagrindą kvalifikuoti jo veiksmus ne kaip pasikėsinimą, o kaip rengimąsi padaryti
nusikaltimą, tačiau asmuo atsako tik už rengimąsi padaryti sunkų ar labai sunkų
nusikaltimą (BK 21 straipsnio 1 dalis). Už rengimąsi padaryti apysunkį
nusikaltimą, toks nusikaltimas pagal BK 11 straipsnio 4 dalį buvo inkriminuotas
J. B., baudžiamoji atsakomybė nenumatyta.
Nei prokuroras, nei nukentėjusysis
savo kasaciniuose skunduose BK 21 straipsnio 1 dalies pritaikymo tinkamumo (BPK
369 straipsnio 1 dalies 1 punktas) neskundžia, o kaip apskundimo pagrindą
nurodo, jų nuomone, teismų padarytus esminius BPK pažeidimus vertinant liudytojo
A. D. parodymus ir kitus bylos duomenis, kurie su jų
neginčijama teismo išvada nėra susiję ir neturi reikšmės jos teisingumui.
Kolegija, vadovaudamasi BPK 372 straipsnio 4 dalies 4 punktu, tokius kasacinių
skundų argumentus palieka nenagrinėtus.
Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų
vykdymo ir BK 253 straipsnio 1 dalies taikymo
Apeliaciniame skunde prokuroras,
ginčydamas pirmosios instancijos teismo išvadą, esą išteisintojo J. B. veikoje nėra jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK
253 straipsnio 1 dalyje sudėties, nenustačius jo tiesioginės tyčios neteisėtai
disponuoti kratos metu jo seife rastais šaudmenimis, išdėstė byloje nustatytas
aplinkybes, kurios, prokuroro vertinimu, paneigia šią teismo išvadą. Prokuroras
atkreipė dėmesį į paties išteisintojo paaiškinimų, kaip ne jo legaliai laikomam
pistoletui skirti šoviniai galėjo pas jį atsirasti, kitimą priklausomai nuo
byloje nustatytų aplinkybių, skirtumus tarp legaliai ir nelegaliai laikytų
šovinių, būtinumą juos realiai apžiūrėti, jų įsigijimo galimybes, kiekį,
laikymo vietą, kitas bylos aplinkybes, kurių visumos ir tarpusavio atitikties
aspektu pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nepasisakė.
Išvadas apie
nusikalstamos veikos faktines aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijų
teismai daro įvertinę byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų
visumą. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus
įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų
bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.
Pagal šią
normą ypač svarbu, kad teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus būtų
pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi
įrodymai turi būti vertinami tiek kiekvienas atskirai, tiek ir jų visuma,
argumentuojant, ar įrodymų visuma yra pakankama reikšmingoms bylos aplinkybėms
nustatyti.
Tuo tarpu
apeliacinės instancijos teismas, teigdamas, kad pagal specialisto išvadą
šaudmenų parametrai skiriasi nežymiai, patys kratą atlikę policijos pareigūnai
iš karto nesuprato, kad šaudmenys netinka išteisintojo J. B. legaliai
laikomam ginklui, apsiribojo tik dalies bylos duomenų vertinimu. Teismas
sprendė nesant duomenų, kad ir pats išteisintasis žinojo laikantis šovinius,
netinkamus šaudyti iš jo legaliai turimo ginklo. Pasak teismo, išteisintasis
nesuvokė savo veikos pavojingumo, jo veikoje nėra tyčios, būtinos atsakomybei
už neteisėtą šaudmenų įgijimą ir laikymą kilti.
Teismas išvadą
dėl tyčios nebuvimo grindė aplinkybėmis, kurios tokios išvados nepatvirtina.
Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 253 straipsnio 1 dalį nustatyta tam, kas
neturėdamas leidimo disponavo šaudmenimis. Taigi esminę reikšmę turi ne tai,
ar išteisintasis suprato, kad šoviniai netinka jo legaliai turimam ginklui, o
tai, ar jis suprato neturintis leidimo disponuoti tais šaudmenimis. Supratimas,
kad šaudmenys tinka legaliai laikomam ginklui, dar nereiškia, kad asmuo turi
teisę tais šaudmenimis disponuoti.
Pagal BPK 320
straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti bylą tiek,
kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinės instancijos teismas
motyvuotų išvadų dėl prokuroro apeliacinio skundo argumentų, kuriais grindžiama
išteisintojo J. B. kaltė neteisėtai disponavus
šaudmenimis, nepateikė. Tai esminis BPK reikalavimų pažeidimas, nes dėl jo
apeliacinės instancijos teismo priimtos nutarties negalima laikyti teisėta (BPK
369 straipsnio 3 dalis).
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382
straipsnio 1 ir 5 punktais,
n u t a r i a :
Panaikinti Klaipėdos
apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio
3 d. nutarties dalį, kuria atmestas prokuroro apeliacinis skundas dėl J. B. išteisinimo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, ir perduoti
šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Atmesti
nukentėjusiojo A. G. Z. kasacinį
skundą.
Teisėjai Viktoras
Aidukas
Alvydas
Pikelis
Vladislovas
Ranonis