Administracinė byla Nr. I-3305-406/2016
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00965-2016-3
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.; 15.2.3.2.; 74.
(S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. spalio 3 d.
Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Gintaras Čekanauskas,
sekretoriaujant Henrikai Žibutytei,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teismas
n u s t a t ė:
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 10000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde (b. l. 5-7) teigia, kad nuo 2015 m. birželio 23 d. Alytaus Pataisos namuose buvo apribota jo laisvė, laikant jį netinkamomis sąlygomis ir pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Nurodo, jog buvo laikomas patalpose, kuriose leistina vienam asmeniui tenkančio ploto norma (3.6 kv. m.) buvo kelis kartus viršyta. Pasimatymų kambariuose yra tarakonų, kuriuos administracija naikina tik po pakartotinių prašymų. Pabrėžia, kad kamerose nėra užtikrinamas tinkamas patalpos apšvietimas. Tokios nežmoniškos laikymo sąlygos, prilyginamos kankinimui, sukelia neigiamas pasekmes jo gyvenimo kokybei, saugioms suėmimo sąlygoms. Teigia, kad dėl to jis nuolat patiria gilius dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, kurie pasireiškia baime, emocine depresija, pažeminimu, stresu ir kitais nepatogumais. Jam padarytą neturtinę žalą kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Alytaus pataisos namuose ir vertina 10000 Eur.
Atsakovo atstovas su skundu nesutinka. Nurodė, kad nuo 2015 m. birželio 26 d. pareiškėjas buvo laikomas įvairiuose bendrabučio tipo miegamuosiuose, kuriuose vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas svyravo nuo 3.031 kv. m. iki 3.34 kv. m. Pabrėžia, kad pareiškėjas bausmę atliko pataisos namuose, t. y. įstaigoje, kuri nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga. Atstovo nuomone, nedidelį gyvenamojo ploto trūkumą kompensuoja jam taikomas režimas, pagal kurį nuteistieji pataisos namuose dienotvarkėje nustatytu laiku gali laisvai judėti visoje teritorijoje, sportuoti, nevaržomai užsiimti kita leistina, prasminga veikla. Pažymi, kad pareiškėjas nesikreipė į administraciją dėl netinkamų laikymo sąlygų, jam diagnozuotos ligos yra tipinės, kuriomis serga ir laisvėje esantys žmonės. Akcentuoja, kad pagal sudarytą sutartį su Mulersko IĮ įstaigoje pagal poreikį atliekami dezinfekcijos dezinsekcijos ir deratizacijos darbai, visos gyvenamosios patalpos atitinka higienos normoms, tai patvirtina Alytaus visuomenės sveikatos centro atlikti tikrinimo aktai. Mano, kad pareiškėjo teiginiai, kad pareigūnai piktnaudžiavo savo teisėmis, kad kalinimo sąlygos buvo žeminančios ir nežmoniškos, nepagrįsti. Pabrėžia, kad nuteistasis, siekdamas žalos atlyginimo, remiasi abstrakčiais teiginiais, prielaidomis. Prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jam atliekant bausmę Alytaus pataisos namuose teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos institucijos (nagrinėjamu atveju – Lukiškių TI-K) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Lukiškių TI-K arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Pažymėtina, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pareiškėjas žalą kildina iš atsakovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų.
Pabrėžtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – Konvencija). EŽTT, vertindamas įkalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tokių kaip galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę ir kt.
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, priklausantis nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau tekste – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 111.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 m2 vienam žmogui.
Gyvenamosios patalpos sąvoka laisvės atėmimo vietų patalpų kontekste yra apibrėžta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai“ ( toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010). Joje nurodyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Alytaus pataisos namuose nuo 2015 m. birželio 26 d. iki 2015 m. liepos 2 d., nuo 2015 m. liepos 2 d. iki 2015 m. rugpjūčio 6 d. buvo paskirtas į 7 būrį 1 bendrabučio tipo miegamąjį, kuris yra 44.37 kv. m. ploto, jame įrengta 14 miegamųjų vietų, vienam asmeniui teko 3.16 kv. m.; nuo 2015 m. rugpjūčio 6 d. iki 2015 m. spalio 22 d. – į 12 būrio 33.49 kv. m. ploto 2 miegamąjį, kuriame 10 vietų, vienam asmeniui teko 3.34 kv. m.; nuo 2015 m. spalio 22 d. iki 2016 m. kovo 7 d. - į 20 būrio 30.31 kv. m. ploto 6 miegamąjį, kuriame 10 vietų, vienam asmeniui teko 3.031 kv. m.; nuo 2016 m. kovo 7 d. iki 2016 m. balandžio 26 d. - į 16 būrio 45.15 kv. m. ploto 2 miegamąjį, kuriame 14 vietų, vienam asmeniui teko 3.22 kv. m.; nuo 2016 m. balandžio 26 d. iki 2016 m. gegužės10 d. - į 19 būrio 44.76 kv. m. ploto 2 miegamąjį, kuriame 14 vietų, vienam asmeniui teko 3.19 kv. m. ir nuo 2016 m. gegužės 10 d. iki 2016 m. birželio 1 d. - į 19 būrio 44.57 kv. m. ploto 4 miegamąjį, kuriame 14 vietų, vienam asmeniui teko 3.18 kv. m. Pažymėtina, jog apskaičiuojant vienam kalinimo įstaigoje laikomam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, teisės aktai nenumato reikalavimo, eliminuoti kameroje laikomo baldų, inventoriaus užimamą plotą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Vadovaujantis minėtų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 p., garantuojančiu minimalų 3,1 m2 kameros plotą, nuostatomis ir teismui pateiktų duomenų pagrindu darytina išvada, jog ši Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta minimali ploto norma vienam asmeniui nagrinėjamam ginčui aktualiu, šioje byloje vertinamu laikotarpiu labai nežymiai buvo pažeista nuo 2015 m. spalio 22 d. iki 2016 m. kovo 7 d., kuomet pareiškėjas buvo laikomas 20 būrio 30.31 kv. m. ploto 10 vietų 6 miegamajame ir vienam asmeniui teko 3.031 kv. m., t. y. pareiškėjas 4 mėnesius ir 17 dienų praleido patalpose, kurių plotas mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma. Toks pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1. punkto reikalavimų nesilaikymas patvirtina valstybės valdžios institucijos veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą, todėl nagrinėjamu atveju konstatuotina, jog buvo pažeista subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose minėtu laikotarpiu.
Sprendžiant ginčą, akcentuotinos bausmės atlikimo Pataisos įstaigoje bendrosios sąlygos, t. y. kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas atliko bausmę gyvendamas bendrabučio tipo patalpose ir turėjo reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji, gyvendami bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų, turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, gali sportuoti, lankyti biblioteką, koplyčią, užsiimti kita leistina veikla. Taigi pareiškėjo buvimas gyvenamojoje patalpoje buvo privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Ribota erdvė sąlyginai gali būti kompensuojama didele bendrabučio tipo patalpa ir suteikta judėjimo laisve (žr., pvz., EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo nr. 44558/98, 2004 m. rugsėjo 16 d. sprendimą N. prieš Rusiją, bylos Nr. 30138/02 ir kt.), todėl darytina išvada, kad laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 22 d. iki 2016 m. kovo 7 d. pareiškėjui miego metu tekusį nežymiai mažesnį, nei nustatyta teisės aktuose, gyvenamąjį plotą kompensavo pareiškėjui suteikta judėjimo laisvė. Teismas taip pat nenustatė, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Nors pateiktame 2016 m. birželio 22 d. Pataisos įstaigos gydytojo Medicinos pažymėjime nurodyta, kad pareiškėjas sirgo lėtiniu gastritu, lėtiniu bronchitu, miego sutrikimu (b.l. 14), tačiau tokio pobūdžio susirgimai nėra reikšmingi, sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, kadangi teismas nenustatė atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu. Duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba, taip pat kad jis kreipėsi į psichologinę tarnybą dėl psichologinių, emocinių problemų ar gyvenimo sąlygų byloje nėra.
Pareiškėjas savo teisių pažeidimą sieja su tarakonais, esančiais pasimatymų kambariuose. Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Pataisos įstaigos pasimatymų patalpose buvusių parazitų. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų bausmės atlikimo sąlygų (tarakonų) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Atsakovo į bylą pateikta tarp V. M. IĮ ir Alytaus pataisos namų sudaryta sutartis Nr. 39 skiriamos lėšos deratizacijos ir dezinsekcijos darbams (b.l. 35-38) teismui nekelia abejonių, jog Pataisos įstaigoje, esant poreikiui, yra atliekamas kenkėjų naikinimas. Teismui nepateikti jokie rašytiniai duomenys, patvirtinantys, jog aukščiau nurodytos sutarties šalys nesilaiko, todėl pareiškėjo teiginiai dėl buitinių parazitų buvimo pripažintini deklaratyviais ir nepagrįstais.
Pareiškėjas savo teisių pažeidimą sieja su teisės aktuose numatyto apšvietimo neužtikrinimu. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Reikalavimai gyvenamųjų patalpų apšvietai reglamentuoti HN 76:2010 22 punkte, pagal kurį gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Pareiškėjas skunde nurodė tik deklaratyvius ir abstrakčius teiginius dėl netinkamos apšvietos, į bylą nepateikdamas jokių įrodymų, patvirtinančių, kad Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos patalpose, kuriose jis buvo apgyvendintas, neužtikrinama tinkamas apšvietimas. Iš Alytaus visuomenės sveikatos centro atliktų tikrinimo aktų (b. l. 24 – 29) matyti, kad HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ pažeidimų nenustatyta, todėl konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą, pareiškėją laikant teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, t. y. pažeidžiant HN 76:2010 reikalavimus, nėra pagrindo.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė (moralinė) žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D.s prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, administracinėse bylose Nr. A2-718/2007, Nr. A556-1906/2012 taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui panašaus pobūdžio bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.
Įvertinęs paminėtas aplinkybes, t.y. pažeidimo trukmę, bendrąsias kalinimo sąlygas Alytaus pataisos namuose, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas buvo kalinamas patalpose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo tik nežymiai mažesnis nei nustatyta teisės aktuose minimali gyvenamojo ploto norma, kad pareiškėjas bausmę atliko Pataisos įstaigoje, kuri nėra izoliatorius – kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę, bei į tai, kad pareiškėjas per visą buvimo Alytaus pataisos namuose laikotarpį nei karto dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė su skundais ar prašymais į Pataisos įstaigos administraciją, nesant byloje įrodymų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, teismas sprendžia, jog šioje byloje yra pakankamas pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės, į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas, pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.
Todėl pripažintina, kad laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 22 d. iki 2016 m. kovo 7 d. buvo pažeista pareiškėjo Ž. D. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas (teisės aktais reglamentuotą vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamosios patalpos plotą), o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas
n u s p r e n d ž i a :
Skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 22 d. iki 2016 m. kovo 7 d. buvo pažeista Ž. D. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Marijampolės pataisos namuose sąlygas.
Pareiškėjo Ž. D. reikalavimą dėl 10000 Eur neturtinės žalos priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.
Teisėjas Gintaras Čekanauskas