Civilinė byla Nr. 2-632/2013

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01718-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 126.8.; 122.4.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 21 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Konstantino Gurino (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo UAB ,,Talada“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 31 d. nutarties, kuria atmestas skundas dėl kreditorių susirinkimo nutarimo pripažinimo negaliojančiu, civilinėje byloje Nr. 2-5442-450/2012 pagal pareiškėjo UAB „Talada“ skundą suinteresuotam asmeniui BUAB „Delada“, atstovaujamam administratoriaus UAB „Top Consult“, dėl BUAB „Delada“ kreditorių susirinkimo nutarimo pripažinimo negaliojančiu.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.Ginčo esmė

Pareiškėjas UAB „Talada“ kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė: pripažinti negaliojančiu 2012 m. birželio 15 d. vykusio BUAB „Delada“ kreditorių susirinkimo nutarimą 3 darbotvarkės klausimu; įpareigoti BUAB „Delada“ administratorių pasiūlyti turto vertintoją, kuris atliktų bendrovės turto vertinimą, o gavus turto įvertinimo ataskaitą, įpareigoti sušaukti pakartotinį kreditorių susirinkimą dėl BUAB „Delada“ turto įvertinimo tvarkos nustatymo bei turto kainos nustatymo; įpareigoti BUAB „Delada“ administratorių skelbti BUAB „Delada“ turto pardavimo varžytynes, patvirtinant pradinę turto pardavimo kainą pagal eksperto nustatytą kainą.

Nurodė, kad 2012 m. birželio 15 d. įvyko BUAB „Delada“ kreditorių susirinkimas, kuriame kreditoriai, balsavę raštu, nutarė patvirtinti BUAB „Delada“ turto kainą ir turto pardavimo tvarką: 940,01 kv.m negyvenamoji patalpa - prekybos ir autoserviso patalpos su 27/1000 dalimis kitų statinių (inžinierinių) - kiemo statinių (tvora, kiemo aikštelė, tepalų sandėlis), esančios Draugystės g. 17, Kaune, pirmose varžytinėse pardavinėti už pradinę 1 000 000 Lt (be PVM) kainą; prekių atsargas pagal sąrašą Nr. 1 pirmose varžytinėse pardavinėti kaip vieną turtinį vienetą už bendrą 1 861 549,07 Lt (be PVM) kainą; nustatyti varžytinėse 3 proc. turto kainos didinimo intervalą; nustatyti 100 Lt dydžio mokestį varžytinių žiūrovui; turto nepardavus pirmosiose varžytinėse ir įkaito turėtojui jo neperėmus, kviesti kreditorių susirinkimą dėl tolimesnių turto pardavimo kainų ir tvarkos nustatymo. Pareiškėjo teigimu, priimtas nutarimas yra neteisėtas, ekonomiškai nepagrįstas, pažeidžiantis visų BUAB „Delada“ kreditorių teises bei teisėtus interesus. Šiuo atveju kreditorių susirinkimas, priimdamas nutarimą dėl BUAB „Delada“ turto pardavimo kainų, pažeidė teisės aktus, nustatančius bankrutuojančių bendrovių turto pardavimo iš varžytinių tvarką, nesivadovavo teisingumo, protingumo, sąžiningumo ir neleistinumo piktnaudžiauti teise principais. Iš kreditorių susirinkimo protokolo nutarimo matyti, kad BUAB „Delada“ nekilnojamasis turtas varžytynėse bus pardavinėjamas nenustačius šio turto vertinimo tvarkos, pradinė turto pardavimo varžytynėse kaina nustatyta neturint jokių turto įvertinimo duomenų, ji buvo nustatoma nereali, t.y. nepagrįstai žema. Tokiomis kainomis pardavus turtą būtų nepagrįstai sumažinta galimybė BUAB „Delada“ kreditoriams gauti savo reikalavimų patenkinimą bankroto byloje. Iš posėdžio protokolo matyti, kad kreditorių susirinkimo svarstytas klausimas dėl varžytynėse parduodamo turto pradinės pardavimo kainos nustatymo nebuvo išdiskutuotas, nebuvo pasiūlyti nepriklausomi turto vertintojai, taip pat nebuvo vadovaujamasi jokiomis tokio turto vertinimo rekomendacijomis ar specialiais metodais, principais, nebuvo nustatyta turto vertinimo tvarka. Turto kaina buvo nustatyta vienašališkai Danske Bank A/S Lietuvos filialo atstovo pasiūlymu ir visiškai ekonomiškai nepagrįstai. Banko atstovas nepateikė jokių išaiškinimų dėl turto kainos nustatymo kriterijų ar metodų. Todėl, manytina, kad Danske Bank A/S Lietuvos filialas elgiasi nesąžiningai, siekia pasinaudoti savo dominuojančia padėtimi ir patenkinti tik savo kreditorinį reikalavimą, kadangi parduodamas turtas yra įkeistas Danske Bank A/S Lietuvos filialui.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. spalio 31 d. nutartimi pareiškėjo UAB „Talada“ skundą dėl BUAB „Delada“ kreditorių susirinkimo nutarimo pripažinimo negaliojančiu atmetė. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nenurodė ir teismas nenustatė imperatyvių teisės normų, kurios reglamentuoja bankrutuojančios įmonės turto pardavimo klausimus, pažeidimų. Pažymėjo, kad pareiškėjo nurodomi Vyriausybės 1997 m. spalio 1 d. nutarimu Nr. 1074 patvirtinti Bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių turto pardavimo viešose varžytinėse nuostatai bei konkrečios šių nuostatų normos, kuriomis remiasi pareiškėjas, šiuo atveju nėra aktualūs. Atsižvelgiant į Nuostatuose nurodytą jų taikymo sritį, t.y. bankrutuojančios įmonės turtas parduodamas varžytinėse pagal šiuos nuostatus, kai bankroto procesas pradėtas iki 1997 m. spalio 1 d., akivaizdu, kad BUAB „Delada“ turto pardavimo procedūroms netaikytinos nurodytų Nuostatų normos. Teismas, atsižvelgęs į ginčijamo sprendimo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, konstatavo, kad bankrutuojančios įmonės parduodamo turto, įskaitant turto kainos ir tvarkos patvirtinimo, klausimus buvo įgaliotas spręsti kreditorių susirinkimas (Įmonių bankroto įstatymo 33 str. 1 d. 2 p., 3 p., Nuostatų 7 p.), tačiau teisės normos nenumatė pareigos kreditorių susirinkimui ar administratoriui atliktį konkretų parduodamo turto vertinimą. Šiuo atveju ginčijamu nutarimu kreditoriai nusprendė dėl BUAB „Delada“ kilnojamojo ir nekilnojamojo turto pardavimo tvarkos bei šio turto pardavimo kainos. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad kreditorių nutarimas parduoti turtą už nustatytą kainą yra ekonomiškai nepagrįstas, nes pareiškėjas neįrodė, jog nustatyta pradinė parduodamo turto kaina yra per maža ir kad šis turtas turėtų ir galėtų būti parduotas už didesnę kainą. Pareiškėjas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, pagrindžiančių aplinkybes dėl nustatytos parduodamo turto kainos neteisingumo (Civilinio proceso kodekso 178 str. – 179 str.). Pareiškėjas neįrodinėjo kitokios nei kreditorių susirinkimo nutarimu patvirtintos turto vertės ir kainos, už kurią šis turtas galėtų būti parduotas. Teismas sprendė, kad neįrodžius šių aplinkybių, nėra pagrindo spręsti apie pareiškėjo įvardijamų principų (teisingumo, protingumo ar sąžiningumo) pažeidimą. Teismas taip pat pažymėjo, kad kreditoriai nutarė BUAB „Delada“ priklausantį nekilnojamąjį turtą, t.y. negyvenamąsias patalpas su kiemo statiniais, esančius Draugystės g. 17, Kaune, parduoti už pradinę 1 000 000 Lt (be PVM) kainą. Pastarojo turto vidutinė rinkos vertė pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis sudaro bendrą 1. 632 222 Lt sumą. Rinkos vertės nustatymo data: 2007 m. balandžio 26 d. Lygindamas kreditorių susirinkimo nustatytą parduodamo nekilnojamojo turto pardavimo kainą bei Nekilnojamojo turto registre nurodytą šio turto vidutinę rinkos kainą, teismas konstatavo, kad skirtumas sudaro 632 222 Lt. Motyvavo, kad toks skirtumas pats savaime neįrodo, jog nustatyta parduodamo turto kaina yra per maža, nes registre nurodyta nekilnojamojo turto kaina nustatyta prieš 5 metus, o pareiškėjas nepateikė duomenų bei įrodymų, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu parduodamo BUAB „Delada“ turto kaina buvo didesne, nei kreditorių susirinkimo patvirtina. Teismas atmetė pareiškėjo motyvus dėl galimo hipotekos kreditoriaus AB Danske bankas A/S Lietuvos filialo piktnaudžiavimo, šiam pasiūlant parduodamo turto kainą bei pardavimo tvarką. Nurodė, kad pats faktas, jog nutarimas priimtas pagal hipotekos kreditoriaus pasiūlymą, iš esmės nedaro priimto nutarimo neteisėtu. Teismo vertinimu, hipotekos kreditorius AB Danske bankas A/S Lietuvos filialas, kaip verslininkas, negali būti suinteresuotas įkeisto turto pardavimu už kainą, kuri nėra artima ar lygi šio turto rinkos kainai, nes kuo didesne kaina bus parduotas bankrutuojančios įmonės turtas, tuo didesne apimtimi bus patenkintas tiek hipotekos kreditoriaus AB Danske bankas A/S Lietuvos filialo, tiek kitų kreditorių finansiniai reikalavimai.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Pareiškėjas UAB „Talada“ atskiruoju skundu prašo: panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartį; tenkinti apelianto UAB „Talada“ prašymą ir panaikinti 2012 m. birželio 15 d. kreditorių susirinkimo nutarimą Nr. 3, kuriuo nuspręsta parduoti bankrutuojančios įmonės UAB „Delada“ ilgalaikį turtą bei įkeistas atsargas. Nurodo, kad vienas iš bankroto proceso tikslų - ginti kreditorių teises, kuo greičiau patenkinant jų pagrįstus reikalavimus bankroto byloje. Pagrindinis kreditoriaus interesas įmonės bankroto byloje yra gauti savo finansinio reikalavimo patenkinimą iš teisės aktų nustatyta tvarka realizuoto įmonės turto. Įmonės kreditorių susirinkimas be kitų įgaliojimų turi teisę tvirtinti įmonės turto pardavimo kainą (Įmonių bankroto įstatymo 23 str. 5 p.). Nekilnojamasis ir įkeistas turtas parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka (Įmonių bankroto įstatymo 33 str. 1 d. 2 p). Vyriausybės 2008 m. sausio 16 d. nutarimu Nr. 60 patvirtinto Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašo 7 p. nustato, kad iš varžytynių parduodamo nekilnojamojo, taip pat įkeisto turto vertinimo tvarką nustato ir pradinę turto pardavimo kainą tvirtina kreditorių susirinkimas. Tuo atveju, kai rengiantis bankrutuojančios įmonės likvidavimo procedūroms kreditorių susirinkimas priima nutarimą dėl įmonės turto pardavimo būdo, tvarkos ir kainos nustatymo, šiuo nutarimu turi būti nustatytas toks turto pardavimo būdas, turto pardavimo tvarka bei kaina, kad tai atitiktu tiek įmonės, tiek ir daugumos kreditorių interesus. Bankroto procese vykdant įmonės priverstinio likvidavimo procedūras, siekiama kuo didesnio visų kreditorinių reikalavimų patenkinimo, taip pat visų kreditorių interesų pusiausvyros užtikrinimo. Jeigu visi įmonės kreditoriai sutinka su pasiūlyta pradine turto pardavimo kaina ar pardavimo būdu bei tvarka, parduodamo turto įvertinimo gali būti ir nereikalaujama. Tačiau jeigu dėl įmonės turto pardavimo kainos, būdo ar tvarkos kyla ginčas, įmonės bankroto administratorius paprastai turėtų organizuoti parduodamo turto įvertinimą. Kaip minėta, teisės aktais parduodamo įkeisto turto vertę ir tvarką nustatyti pavesta kreditorių susirinkimui, t.y. patiems bankrutavusios įmonės kreditoriams, kurie labiausiai suinteresuoti turto pardavimu už didžiausią įmanomą kainą ir savo kreditorinių reikalavimų kuo didesniu patenkinimu. Apeliantas yra įsitikinęs, kad BUAB „Delada“ bankroto administratorius privalėjo kreiptis į nepriklausomą turto vertintoją ir įvertinti turtą. Apeliantas mano, kad buvo nustatyta ženkliai per žema turto kaina, kas pažeidžia visų kreditorių teisėtus interesus.

Suinteresuotas asmuo BUAB „Delada“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad Bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytinių tvarkos apraše, patvirtintame Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 831 nustatyta, jog turto vertinimo tvarką nustato ir pradinę turto pardavimo kainą tvirtina kreditorių susirinkimas. Dėl bankrutuojančios įmonės turto pardavimo ir kainų sprendžia įmonės kreditoriai kreditorių susirinkime. Pagal Įmonių bankroto įstatymo 24 str. 1 d. kreditorių susirinkimas nutarimus priima kreditorių balsų dauguma. Nutarimas laikomas priimtu, kai už jį balsavo kreditoriai, kurių teismo patvirtintų reikalavimų suma vertine išraiška sudaro daugiau kaip pusę visų kreditorių patvirtintų reikalavimų sumos. Už AB Danske banko A/S Lietuvos filialo pasiūlymą dėl turto kainos ir turto pardavimo tvarkos balsavo kreditoriai turintys 96,14 % balsų nuo visos teismo patvirtintos kreditorių reikalavimo sumos. Apeliantas negali teigti, kad kreditorių susirinkimo nutarimai yra priimti pažeidžiant turto pardavimo kainos ir tvarkos nustatymą, teisingumo ir sąžiningumo principus, nes nepateikė jokių dokumentais pagrįstų įrodymų, kurie patvirtintų jo suformuluotas abejones ir prielaidas. Apeliantas nėra jokiomis daiktinėmis teisėmis susijęs su BUAB „Delada“ Danske bankui įkeistu nekilnojamuoju turtu. Tačiau kaip matyti iš skundo argumentų ir reikalavimų, apeliantas nesutinka su tuo kreditorių susirinkimo nutarimu, kuris yra susijęs su bankui įkeistu turtu. Šiuo atveju būtent bankas yra suinteresuotas, kad įkeistas turtas būtų parduotas už kuo aukštesnę kainą, siekiant iš bankui įkeisto turto susigrąžinti BUAB „Delada“ skolą. BUAB „Delada“ bankroto administratorius UAB „Top Consult“ bei įmonės kreditorių susirinkimas bankroto procese jokių galiojančių norminių aktų nepažeidė. Nustatant turto kainas, bankroto administratorius įstatymiškai nebuvo įpareigotas kreiptis į turto vertintojus.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Apeliacine tvarka sprendžiama, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo UAB „Talada“ skundo dėl kreditorių susirinkimo nutarimo, kuriuo buvo nustatyta pradinė parduodamo varžytynėse turto kaina, panaikinimo.

Pagal Įmonių bankroto įstatymo 33 str. 1 d. nuostatas bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turtas bei reikalavimo teisės pagal įmonės skolininkų prievoles bankrutuojančiai ar bankrutavusiai įmonei įvertinami ir parduodami šio įstatymo nustatyta tvarka; nekilnojamasis turtas parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka; kito turto, išskyrus įkeistą, pardavimo tvarką nustato kreditoriai. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 831 patvirtinto Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašo 4 punkte taip pat nurodyta, kad iš varžytynių parduodamas nekilnojamasis įmonės turtas ir įkeistas turtas, o kito turto pardavimo tvarką nustato kreditoriai. Nurodyto Aprašo 7 punkte numatyta, kad iš varžytynių parduodamas įmonės turtas kreditorių susirinkimo sprendimu gali būti įvertintas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu; pradinę įmonės turto pardavimo kainą tvirtina kreditorių susirinkimas. Iš nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad bankrutuojančios įmonės kreditoriams (kreditorių susirinkimui, komitetui) suteiktos plačios teisės bankrutuojančios įmonės turto valdymo ar disponavimo klausimais. Kita vertus, įstatymas suteikia teismui teisę vertinti kreditorių susirinkimuose priimtų nutarimų teisėtumą ir pagrįstumą, jų atitikimą teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijams, jeigu dėl to teisme nagrinėjamas ginčas (Įmonių bankroto įstatymo 24 str. 5 d., Civilinio proceso kodekso 1 str.). Bet kuriuo atveju svarbu nustatyti, ar ginčijamu nutarimu nustatyta įkeisto ir kito bankrutavusios įmonės turto pardavimo tvarka yra ekonomiškai pagrįsta ir geriausiai atitinka visų kreditorių teisėtus lūkesčius bei interesus patenkinti jų finansinius reikalavimus (Įmonių bankroto įstatymo 3 str., 34 str.). Teismas, nustatęs tiek esminius procedūrinius pažeidimus, galėjusius lemti neteisėtų nutarimų priėmimą, tiek ir nustatęs, kad priimti nutarimai prieštarauja imperatyviosioms Įmonių bankroto įstatymo, kitų įstatymų normoms, Civilinio kodekso 1.5 straipsnyje įtvirtintiems principams ir dėl to pažeidžia bankrutuojančios įmonės, jos kreditorių grupės teisėtus interesus, kreditorių susirinkimo arba komiteto nutarimus turi panaikinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2012). Spręsdamas įmonės turto pardavimo tvarkos ir pardavimo kainos nustatymo klausimus, kreditorių susirinkimas arba komitetas negali peržengti įstatymo jam nustatytų įgaliojimų ribų ir priimti sprendimus, kurie įmonei būtų nenaudingi arba iš esmės pažeistų atskirų kreditorių teises bei teisėtus lūkesčius. Įstatymai ir lydimieji teisės aktai detaliai nereglamentuoja bankrutuojančios įmonės turto pardavimo tvarkos ir kainos nustatymo kriterijų. Sprendžiant šiuos klausimus, turi būti taikoma įstatymo analogija arba teisės analogija – bendrieji civilinės teisės principai (teisingumas, protingumas, sąžiningumas), kuriais turi vadovautis bylą nagrinėjantis teismas (Civilinio kodekso 1.5 str., 1.8 str., Civilinio proceso kodekso 3 str. 1 d., 3 str. 6 d.). Bankroto procese vykdant įmonės priverstinio likvidavimo procedūras, siekiama kuo didesnio visų kreditorinių reikalavimų, bet ne tik tų, kurių reikalavimai užtikrinti hipoteka, patenkinimo, taip pat visų kreditorių interesų pusiausvyros užtikrinimo. Jeigu visi įmonės kreditoriai sutinka su pasiūlyta pradine turto pardavimo kaina ar pardavimo būdu, parduodamo turto įvertinimo gali būti ir nereikalaujama. Tačiau jeigu dėl įmonės turto pardavimo kainos ar būdų kyla ginčas, įmonės bankroto administratorius paprastai turėtų organizuoti parduodamo turto įvertinimą. Tik atlikus parduodamo turto įvertinimą pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo reikalavimus arba gavus kitų parduodamo turto rinkos vertę patvirtinančių įrodymų, galima spręsti dėl įmonei ir visiems jos kreditoriams tinkamiausio pardavimo būdo bei kainos (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-788/2012; 2011 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1896/2011).

Apeliantas, skundu ginčydamas kreditorių susirinkimo nustatytas pradines iš varžytynių parduodamo turto kainas, teigė, jog šios kainos yra per mažos, neatitinkančios rinkos kainų ir jas turėjo nustatyti nepriklausomas turto vertintojas. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus, padarė išvadą, jog kreditorių susirinkimo nustatyta pradinė parduodamo turto kaina yra tinkama ir nėra nepagrįstai per maža. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis bei nurodomais argumentais.

Pagal Civilinio proceso kodekso 178 str. nuostatą, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas UAB „Talada“ tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme nepateikė turto vertinimo ataskaitų, paneigiančių kreditorių susirinkimo nutarimu nustatytų iš varžytynių parduodamo turto pradinių kainų dydžio pagrįstumą, ar kitų įrodymų, patvirtinančių teiginius dėl netinkamo parduodamo turto kainos nustatymo. Todėl nesant šių duomenų, teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo ginčijamą kreditorių susirinkimo nutarimą ir atitinkamai pirmosios instancijos teismo nutartį pripažinti nepagrįstais.

Apelianto nuomone, bankroto administratorius turėjo organizuoti parduodamo turto įvertinimą, kadangi dėl parduodamo turto kainos kilo ginčas. Kaip matyti iš bylos medžiagos kiti bankrutuojančios įmonės kreditoriai neginčijo skundžiamo nutarimo, skundą padavė tik pareiškėjas UAB „Talada“, kurio kreditorinis reikalavimas sudaro nedidelę dalį visų įmonės kreditorinių reikalavimų sumos. Teismų praktikoje yra laikomasi nuostatos, kad kreditorių susirinkimo nustatyta turto kaina ir pardavimo tvarka turi iš esmės atitikti įmonės ir daugumos kreditorių interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. liepos 25 d. nutarti, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2028/2011). Kadangi kiti kreditoriai neginčijo kreditorių susirinkime priimto nutarimo dėl parduodamo turto pradinės kainos nustatymo, yra pagrindas teigti, jog toks nutarimas atitinka daugumos kreditorių interesus. Be to, teisėjų kolegija pažymi, jog turto vertintojo nustatyta turto vertė yra neprivaloma kreditorių susirinkimui, priimant sprendimą dėl pradinės turto pardavimo kainos patvirtinimo. Šiuo atveju kreditoriai patys balsuodami nusprendžia, kokia kaina, jų manymu, yra teisingiausia.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pradinės turto pardavimo kainos nustatymas nelemia kainos, už kurią turtas realiai bus parduotas. Jei potencialūs turto pirkėjai vertins parduodamą objektą kaip patrauklią investiciją, egzistuos stipri pirkėjų konkurencija, ir varžytynėse parduodamo objekto kaina padidės. Pareigą aktyviai dalyvauti realizuojant turtą, siekti jį varžytynėse parduoti kuo didesne kaina turi bankroto administratorius. Ši jo pareiga kyla iš bendrosios administratoriaus pareigos ginti visų kreditorių interesus (Įmonių bankroto įstatymo 11 str. 3 d. 14 p.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-338/2012). Tačiau teisės aktai nedraudžia apeliantui, bendradarbiaujant su bankroto administratoriumi, reklamuoti parduodamą objektą ir informuoti potencialius pirkėjus.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, atmestini ir kiti apelianto atskirajame skunde nurodyti argumentai, nes jie nesudaro pagrindo daryti kitokias, nei šioje nutartyje padarytos, išvadas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 31 d. nutarties, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias kreditorių susirinkimo nutarimų priėmimo tvarką ir parduodamo varžytynėse turto pradinės kainos nustatymą, bei pagrįstai, įvertinęs byloje surinktus rašytinius įrodymus, konstatavo, jog ginčijamu kreditorių susirinkimo nutarimu nustatyta parduodamo varžytynėse turto pradinę kaina yra tinkama ir nėra nepagrįstai per maža. Todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas, kaip nepagrįstas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartį palikti nepakeistą.