Administracinė byla Nr. eA-2181-629/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00549-2025-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.4
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. liepos 9 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Egidijaus Šileikio ir Mildos Vainienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Y. H. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. gegužės 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Y. H. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Drekar“) dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas Y. H. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2025 m. sausio 24 d. sprendimą Nr. 25S25471 (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Sprendimu buvo panaikintas jam išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760282322, galiojantis iki 2025 m. rugpjūčio 30 d., nes jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) nustatytu pagrindu.
3. Pareiškėjo teigimu, Sprendimas yra nemotyvuotas, priimtas nenustačius visų faktinių aplinkybių, pažeidžiant jo teisę dalyvauti administracinėje procedūroje, todėl nepagrįstas ir neteisėtas, pažeidžia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) įtvirtintus įstatymo viršenybės, objektyvumo principus bei 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Priimdamas Sprendimą atsakovas naudojosi vieninteliu šaltiniu – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) duomenimis informacinėje sistemoje, papildomo individualaus tyrimo atsakovas neatliko, visų svarbių faktinių aplinkybių nenustatė ir nevertino.
4. Pareiškėjas 2024 m. gegužės 14 d. su UAB „Drekar“ (toliau – ir Bendrovė) sudarė darbo sutartį (toliau – ir Darbo sutartis), kurioje nurodyta, kad darbuotojui vykstant į komandiruotes jam išmokami dienpinigiai. Vykstant į komandiruotes, jam buvo mokami dienpinigiai. Tačiau atsakovas nesikreipė nei į pareiškėją, nei į Bendrovę tam, kad išsiaiškinti visas aplinkybes. Jokių argumentų dėl jo vykdytų darbo funkcijų pobūdžio, faktiškai gauto atlyginimo, jo santykio su Bendrovės įsipareigojimu Sprendime nenurodoma.
5. Sprendime klaidingai nurodyta, jog 2024 m. lapkričio mėn. darbo užmokestis mokėtas nebuvo, kas reiškia, kad nurodytu laikotarpiu jis Bendrovėje nedirbo. 2024 m. rugpjūčio–lapkričio mėn. jis gydėsi kilmės valstybėje stacionare dėl (duomenys neskelbtini). Po gydymo jam buvo paskirta reabilitacija, gydymo pabaiga 2024 m. gruodžio 7 d. Jam buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas, Bendrovė jam mokėjo darbo užmokestį už pirmas tris nedarbingumo dienas, kita dalis bus apmokėta iš VSDFV lėšų.
6. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
7. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo pateikti papildomi duomenys nekeičia Migracijos departamento vertinimo, susijusio su pareiškėjui išmokėtu darbo užmokesčiu, kadangi dienpinigiai nėra laikomi darbo užmokesčio dalimi. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 107 straipsnio 2 ir 3 dalimis, pagal teisės aktus dienpinigiai yra atskirti nuo darbo užmokesčio. Dienpinigiai gali būti vertinami kaip darbo užmokesčio dalis, jei tai yra numatyta darbo sutartimi. Pareiškėjo atveju darbo sutartyje yra aiškiai įvardytas darbo užmokesčio dydis (Darbo sutarties 3 p.: Darbo užmokestis – Vyriausybės nustatytas minimalus mėnesinis atlyginimas (MMA), padidintas 1,65 koeficientu) ir atskirai nurodoma, jog vykstant į komandiruotę skiriami 50 proc. dydžio dienpinigiai nuo maksimalaus dienpinigių dydžio, nustatyto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 526 „Dėl dienpinigių ir kitų komandiruočių išlaidų apmokėjimo“ (toliau – ir Nutarimas) patvirtintame Maksimalių dienpinigių dydžių sąraše (Darbo sutarties 16 p.). Taigi nėra pagrindo teigti, kad šiuo atveju dienpinigiai yra darbo užmokesčio dalis.
8. Tarpininkavimo rašte Bendrovė nurodė Darbo sutarties laikotarpiu mokėti 1 789 Eur mėnesinį darbo užmokestį. Minimali mėnesinė alga 2024 m. – 924 Eur, o Darbo sutartimi pareiškėjui numatyta mokėti 1 524,60 Eur. Taigi darbo užmokesčio dydis yra mažesnis už tą, kurį mokėti įmonė įsipareigojo tarpininkavimo rašte ir kurį mokėti įpareigoja Įstatymo 62 straipsnio 5 dalimi (ne mažesnį negu paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje).
9. Pareiškėjo pridedamoje Bendrovės pažymoje apie apskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas pateikiamos darbo užmokesčio sumos atitinka Sprendime nurodytas išmokas. Pareiškėjas nepateikė informacijos, kuri galėtų turėti įtakos Migracijos departamento atliktam darbo užmokesčio vertinimui. Pareiškėjo pateiktas medicininės kortelės išrašas nurodo, kad jis sirgo nuo 2024 m. rugpjūčio 27 d. iki 2024 m. spalio 27 d., bet ne lapkričio mėn.
10. Migracijos departamentas įvertino tik tas aplinkybes ir tokia apimtimi, kiek tai galėjo nulemti Sprendimo priėmimą. Atsakovas neturėjo pareigos vertinti kitas, su pareiškėju susijusias aplinkybes, kadangi Sprendimo priėmimui būtinos ir pakankamos aplinkybės buvo konstatuotos, pakankamai išsamiai ir aiškiai išdėstytos, tinkamai įvertintos bei susietos su teisės normomis.
11. Sprendime teisingai nurodyta, jog lapkričio mėn. darbo užmokestis pareiškėjui nebuvo mokamas. Šį faktą patvirtina ir pareiškėjo pridedama pažyma apie darbo užmokestį. Pareiškėjas nepateikė nedarbingumo pažymėjimo, pateikė tik neinformatyvų prašymą VSDFV (GPK1.2 versija 2), kuris negali būti vertinamas kaip įrodymas, nes neatskleidžia jokios informacijos, bei išrašą iš ambulatorinio, stacionarinio gydymo dokumento, kuriame nurodomas gydymosi laikotarpis nuo 2024 m. rugpjūčio 27 d. iki 2024 m. spalio 27 d. Pareiškėjo teiginys, kad jis gydėsi kilmės valstybėje lapkričio mėn. nėra pagrįstas jokiais įrodymais. Pateikiamuose kilmės valstybės dokumentuose nurodoma gydymosi pabaigos data – 2024 m. spalio 27 d. Dokumentai, kuriuos pareiškėjas žadėjo pateikti teismui iki ginčo nagrinėjimo negali būti vertinami kaip tinkami Sprendimui pagrįsti, nes nei Sprendimo metu, nei rengiant skundą teismui pareiškėjas vis dar negalėjo jų pateikti. Migracijos departamentas neturėjo pagrindo vertinti įrodymais nepagrįstų paaiškinimų, kad pareiškėjui galbūt buvo paskirta reabilitacija kilmės valstybėje.
12. Sprendimas priimtas nustačius, jog pareiškėjui nei vieną mėnesį nebuvo mokamas darbo užmokestis, numatytas tarpininkavimo rašte ir atitinkantis Įstatymo reikalavimus. Jei pareiškėjas ir pagrįstų įrodymais, kodėl lapkričio mėnesį jam iš viso nebuvo mokamas darbo užmokestis, tokiu būdu iš aplinkybių viseto būtų pašalinta viena aplinkybė, kuri nepaneigia Sprendimo priėmimo pagrindo – kad pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurių pagrindu jam išduotas leidimas laikinai gyventi.
13. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos lakoniškai, tačiau pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, aktualus Sprendimo priėmimui, konstatuotos aplinkybės susietos su taikomomis teisės normomis.
14. Darbo sutartyje nenurodyta, kad dienpinigiai įtraukiami į minimalų darbo užmokestį. Atsižvelgiant į pareiškėjo su skundu pateiktą pažymą, kurioje matomos priskaičiuotos sumos ir nuo jų išskaičiuoti mokesčiai, akivaizdu, kad pareiškėjui išmokėti dienpinigiai nėra laikomi darbo užmokesčiu, nes nėra apmokestinami kaip darbo užmokestis.
15. Migracijos departamentas neturėjo pagrindo kreiptis į pareiškėjo darbdavį su paklausimu dėl pareiškėjui mokamo darbo užmokesčio, kadangi darbo užmokestis Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatyta tvarka yra apmokestinamas socialinio draudimo mokesčiais ir šios sumos yra matomos VSDFV. Pareiškėjo nedarbingumo pažymėjimas šioje byloje nei kartu su skundu, nei vėliau nėra pateiktas. Taip pat nėra pateiktas dokumentas, įrodantis pareiškėjo ligos ar reabilitacijos laikotarpį, kuris apimtų 2024 m. lapkričio mėnesį.
16. Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Drekar“ atsiliepime į skundą prašė jį tenkinti.
17. Bendrovė nurodė, kad nuo 2013 m. birželio 28 d. vykdo krovininio kelių transporto veiklą. 2023 m. gegužės 9 d. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimu Nr. SD-127-11229 Bendrovė įtraukta į laikinojo įdarbinimo įmonių sąrašą. Bendrovė yra sudariusi sutartis su Švedijos, Estijos, ir Vokietijos įmonėmis, kurioms įsipareigojo teikti darbuotojus pagal laikinojo darbo sutartį. Užsieniečius Bendrovė kviečia ketindama įdarbinti licencijuojamai veiklai, jie dirba tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonių vairuotojais.
18. Asmenims, kurie yra komandiruojami, Bendrovė įsipareigoja mokėti dienpinigius, kaip tai yra numatyta Nutarime. Dienpinigiai yra įskaitomi į minimalų komandiruojamam darbuotojui mokėtą darbo užmokestį, nes neatlieka išlaidų kompensavimo funkcijos. Bendrovė tai nurodo darbo sutartyse. Tokį sprendimą Bendrovė priėmė vadovaudamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-123-1075/2023 pateiktu išaiškinimu, kuriuo remiantis, pagal 2018 m. birželio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2018/957 dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje (toliau – ir Direktyva) 3 straipsnio 1 dalies c punktu, komandiruojamiems darbuotojams, be kita ko, turi būti garantuotos komandiravimo valstybės teisės aktuose ir (ar) kolektyvinėmis sutartimis ar arbitražo sprendimais, kurie buvo paskelbti visuotinai taikytinais arba yra kitais atžvilgiais taikomi pagal 8 dalį, nustatytos darbo sutarties sąlygos dėl minimalių užmokesčio normų. Direktyvos 3 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad pagal šią direktyvą minimalaus darbo užmokesčio dalimi yra laikomi komandiruotpinigiai, nebent jie yra mokami kompensuojant su komandiruote susijusias faktiškąsias kelionės, buto ir maisto išlaidas.
19. Atsakovas nesikreipė į Bendrovę siekdamas nustatyti, kokios darbo pajamos buvo mokamos pareiškėjui. Darbuotojui vykstant į komandiruotes buvo mokami dienpinigiai. Pareiškėjas 2024 m. rugpjūčio–lapkričio mėn. gydėsi kilmės valstybėje. Jam išduotas nedarbingumo pažymėjimas, šiuo metu pareiškėjas nurodė, kad jam paskirta reabilitacija. Migracijos departamentas šių duomenų ar informacijos nevertino, t. y. nesiaiškino aplinkybių dėl pareiškėjo gaunamų dienpinigių, nevertino ar yra pagrindas į pareiškėjo gaunamas pajamas įskaičiuoti dienpinigius, kokia šių mokamų dienpinigių paskirtis, koks jų dydis ir kt., todėl negali būti laikoma, kad yra nurodytas Sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos Sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės.
II.
20. Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2025 m. gegužės 22 d. sprendimu pareiškėjo Y. H. skundą atmetė.
21. Teismas nustatė šias ginčui svarbias aplinkybes:
21.1. Pareiškėjas, Tadžikistano pilietis, ketindamas dirbti UAB „Termo trans“ pagal Darbo sutartį, 2023 m. rugpjūčio 8 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytais pagrindais.
21.2. Pareiškėjui 2023 m. rugpjūčio 30 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760282322, galiojantis iki 2025 m. rugpjūčio 30 d.
21.3. Pareiškėjas tuo pagrindu, kad ketina dirbti UAB „Transrada“ 2024 m. sausio 16 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą leisti pakeisti darbdavį.
21.4. Migracijos departamentas 2024 m. kovo 13 d. sprendimu leido pakeisti darbdavį.
21.5. Pareiškėjas tuo pagrindu, kad ketina dirbti UAB „Drekar“ 2024 m. kovo 28 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą leisti pakeisti darbdavį.
21.6. Migracijos departamentas 2024 m. gegužės 10 d. sprendimu leido pakeisti darbdavį. Pareiškėjo darbdavys UAB „Drekar“ tarpininkavimo rašte nurodė, jog pareiškėjui, ketinančiam dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, Darbo sutarties laikotarpiu bus mokamas 1 789 Eur darbo užmokestis.
21.7. Sprendimu, vadovaujantis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, nuspręsta panaikinti minėtą leidimą, nes asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu UTPĮ nustatytu pagrindu.
22. Teismas nurodė, kad, vadovaujantis teisiniu reguliavimu, pareiškėjui tenka pareiga laikytis Įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas. Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies keliamus reikalavimus pareiškėjas turi atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo galiojimo metu. Išimtys Įstatyme, kad tam tikrą laiką galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi šalyje, nėra numatytos.
23. Iš Sprendimo turinio matyti, kad spręsdamas, jog pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu UTPĮ nustatytu pagrindu, Migracijos departamentas rėmėsi VSDFV informacinės sistemos duomenimis. Iš šių duomenų atsakovas nustatė, kad asmuo Bendrovėje įdarbintas nuo 2024 m. gegužės 15 d. ir jam nei karto nebuvo mokėtas Bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 1 789 Eur. Įvertinant tai, kad MMA 2024 m. buvo 924 Eur, tai Darbo sutartimi pareiškėjui numatyta mokėti 1 524,60 Eur darbo užmokestį. Šis darbo užmokesčio dydis yra mažesnis už tą, kurį mokėti įmonė įsipareigojo tarpininkavimo rašte ir kurį mokėti įpareigoja Įstatymo 62 straipsnio 5 dalis (ne mažesnį negu paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje). Pareiškėjui 2024 m. gegužės mėn.–2024 m. rugpjūčio mėn. ir 2024 m. gruodžio mėn. buvo mokamas darbo užmokestis, siekiantis 900,90–1 524,60 Eur, 2024 m. rugsėjo – spalio mėn. buvo išmokėtas darbo užmokestis, mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA (72,60 Eur–344,85 Eur), o 2024 m. lapkričio mėn. užsieniečiui nebuvo mokėtas darbo užmokestis. Todėl atsakovas konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka UTPĮ nustatytų sąlygų dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, nes jam mokamas darbo užmokestis, mažesnis nei bruto darbo užmokestis (BDU).
24. Iš byloje esančių VSDFV duomenų nustatyta, kad pareiškėjui už 2024 m. gegužės mėn. išmokėta 900,90 Eur, už 2024 m. birželio ir liepos mėn. 1 524,60 Eur, už 2024 m. rugpjūčio mėn. – 1 521,48 Eur, už 2024 m. rugsėjo mėn. – 72,60 Eur, už 2024 m. spalio mėn. – 344,85 Eur, už 2024 m. lapkričio mėn. – 0 Eur, už 224 m. gruodžio mėn. – 1 123,36 Eur.
25. Iš pareiškėjo pateiktos darbdavio pažymos apie apskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas nustatyta, kad pareiškėjui už 2024 m. gegužės mėnesį apskaičiuota 1 427,90 Eur, už 2024 m. birželio mėnesį – 2 454,60 Eur, už 2024 m. liepos mėnesį – 2 485,60 Eur, už 2024 m. rugpjūčio mėnesį – 2 265,48 Eur, už 2024 m. rugsėjo mėnesį – 72,80 Eur, už 2024 m. spalio mėnesį – 344,85 Eur, už 2024 m. lapkričio mėnesį – 0,00 Eur, už 2024 m. gruodžio mėnesį – 1 836,36 Eur. Iš nurodytos pažymos matyti, kokios pinigų sumos priskaičiuotos už kitas išmokas (dienpinigiai, nedarbingumo kompensacija ir t.t.). Darbdavys pareiškėjui nurodytu laikotarpiu ligos pašalpų neapskaičiavo. Teismas atkreipė dėmesį, kad pateiktoje pažymoje nėra nurodytas ją sudaręs asmuo ir ji yra nepasirašyta.
26. Pareiškėjas į bylą pateikė 2024 m. spalio 27 d. ir 2024 m. gruodžio 7 d. Tadžikistano Respublikos išrašus iš ambulatorinės/stacionarinės paciento medicininės istorijos. Minėtais išrašais pareiškėjas siekė įrodyti, kad laikotarpiais nuo 2024 m. rugpjūčio 27 d. iki 2024 m. spalio 27 d. ir nuo 2024 m. spalio 29 d. iki 2024 m. gruodžio 7 d. buvo nedarbingas. Tačiau 2024 m. gruodžio 7 d. išrašą pareiškėjas į bylą pateikė tik 2025 m. balandžio 14 d., o skundą su priedais teismui pateikė 2025 m. vasario 7 d. Šiuo išrašu pareiškėjas siekė pagrįsti, kad lapkričio mėnesį buvo nedarbingas. Pareiškėjo nedarbingumą būtent lapkričio mėnesį pagrindžiančių įrodymų nebuvimą akcentavo atsakovas savo atsiliepime (2025 m. vasario 27 d.) ir vėliau pateiktuose paaiškinimuose (2025 m. kovo 14 d.). Šios aplinkybės teismui sukėlė pagrįstas abejones dėl pareiškėjo pateiktų įrodymų patikimumo.
27. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas VSDFV Vilniaus skyriui 2025 m. sausio 19 d. pateikė prašymą dėl nedarbingumo pažymėjimo išdavimo. VSDFV 2025 m. kovo 5 d. ir 2025 m. balandžio mėn. (tiksli data nenurodyta) nusprendė neišduoti pažymėjimą ir neskyrė ligos išmokos, nes pareiškėjas pateikė medicinos dokumentų skaitmenines kopijas, o ne medicinos dokumentų originalus. Nustatyta, kad pateiktuose medicinos dokumentuose nepakanka informacijos pažymėjimo išdavimui (nepateikti ambulatorinių apsilankymų, gydytojo reabilitologo statusai).
28. Pareiškėjas tiek VSDFV, tiek teismui pateikė medicinos dokumentų skaitmenines kopijas, ne originalus. Taip pat pareiškėjas į bylą pateikė nepasirašytą darbdavio pažymą apie darbo užmokestį. Įvertinęs šiuos duomenis, teismas laikė, kad pareiškėjas į bylą pateikė įrodymus, kurie neatitinka įrodymų leistinumo kriterijus. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjo pateiktus dokumentus teismas nelaikė patikimais įrodymais ir jais nesirėmė. Kadangi pareiškėjas nepateikė jokių kitų įrodymų, pagrindžiančių jo nedarbingumą bei gautas pajamas nurodytu laikotarpiu, o atsakovo pateikti rašytiniai įrodymai atitiko įrodymų leistinumo kriterijus, teismo vertinimu, tai lėmė, kad pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka neįrodė savo skundo teiginių pagrįstumo, o atsakovo surinkti šiuo klausimu įrodymai juos paneigė bei patvirtino atsakovo išvadas, kad nagrinėjamu laikotarpiu pareiškėjas neatitiko sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu UTPĮ nustatytu pagrindu (nebuvo mokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 1 789 Eur).
29. Teismas pažymėjo, kad darbdavio pažymą apie išmokėtą darbo užmokestį net laikant patikimu rašytiniu įrodymu ir prie darbo užmokesčio priskaičiavus kitas išmokas (dienpinigius), vis tiek pareiškėjui kelis mėnesius nebuvo mokamas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis (1 789 Eur), o 2024 m. lapkričio mėn. visai nebuvo mokamas darbo užmokestis bei jokios kitos išmokos. Todėl pareiškėjo skundo argumentų dėl dienpinigių teismas detaliau neanalizavo. Sprendimui priimti užteko iš oficialių institucijų informacinių sistemų (VSDFV) gautų duomenų, o galiojantys teisės aktai nenumato Migracijos departamento pareigos kreiptis į pareiškėją dėl papildomų paaiškinimų. Pareiškėjo teisė būti išklausytam yra realizuojama vykdant teisminę priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolę, t. y. bylą nagrinėjant teisme, kuomet tiek pareiškėjas, tiek jo atstovai gali teikti papildomus įrodymus ir paaiškinimus, taip pat savo samprotavimus dėl sprendimo.
30. Teismo vertinimu, Sprendimas priimtas įvertinus duomenų visumą, o surinkti duomenys iš kompetentingos institucijos vertintini kaip nedviprasmiški ir pakankami sprendimui priimti. Migracijos departamentas turėjo teisinį pagrindą konstatuoti, jog pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (Įstatymo 35 str. 1 d. 14 p.).
31. Teismas pažymėjo, kad tai savaime neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu jis atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindų ir 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas.
III.
32. Pareiškėjas Y. H. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. gegužės 22 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taip pat pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog byloje ginčas kilo dėl to, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, rėmėsi vieninteliu šaltiniu – VSDFV informacinės sistemos duomenimis. Taigi Sprendimu buvo pažeista pareiškėjo teisė būti išklausytam administracinėje procedūroje, nes jis neturėjo galimybės pateikti paaiškinimų ir papildomų įrodymų. Pareiškėjas kartu su skundu pirmos instancijos teismui pateikė įrodymus, kuriais siekė pagrįsti, kad dirbdamas UAB „Drekar“ gavo tarpininkavimo rašte nurodytą darbo užmokestį (pažyma apie apskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas), o laikotarpiais nuo 2024 m. rugpjūčio 27 d. iki 2024 m. spalio 27 d. ir nuo 2024 m. spalio 29 d. iki 2024 m. gruodžio 7 d. jis buvo nedarbingas, todėl jam nebuvo mokėtas arba buvo mokėtas mažesnis nei nurodyta tarpininkavimo rašte darbo užmokestis (2024 m. spalio 27 d. ir 2024 m. gruodžio 7 d. Tadžikistano Respublikos išrašai iš ambulatorinės/stacionarinės paciento medicininės istorijos). Tačiau teismas nepagrįstai atsisakė remtis pareiškėjo į bylą pateiktais įrodymais, motyvuodamas tuo, kad vienu atveju nėra pateikti išrašų originalai bei įrodymai pateikti tik po to, kai buvo gautas atsakovo atsiliepimas, kitu – pažyma apie pareiškėjo darbo užmokestį nėra pasirašyta. Vien šios aplinkybės negali būti laikomos pakankamomis teismui atsisakyti remtis į bylą pateiktais įrodymais, siekiant nustatyti, ar atsakovas sprendimą priėmė įvertinęs visas aplinkybes. Pareiškėjas teikė medicininių išrašų originalų kopijas. Jis šiuo metu yra Tadžikistane ir vykdo VSDFV reikalavimą pateikti dokumentų originalus. Teikdamas dokumentų originalus VSDFV, pareiškėjas tuo pačiu metu neturi galimybės pateikti originalų ir teismui. Nei teismas, nei atsakovas nenurodė, ar yra aplinkybių, kuriomis remiantis yra abejojama pareiškėjo įrodinėjamos aplinkybės tikrumu. Pažymą apie apskaičiuotą darbo užmokestį bei kitas išmokas pateikė darbdavys – UAB „Drekar“. Nei atsakovas, nei teismas žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, proceso metu šios pažymos leistinumo ir sąsajumo (teisėtumo) nekvestionavo. Priešingai nei nurodė teismas, laikotarpiais, kai pareiškėjui nebuvo mokamas tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis arba buvo mokama tik jo dalis, pareiškėjas buvo nedarbingas.
34. Teismas atsisakė vertinti galimybę, kad pareiškėjas nurodytais laikotarpiais buvo nedarbingas bei nevertino ir fakto, kad darbdavys visais kitais laikotarpiais, kai pareiškėjas galėjo dirbti sąžiningai mokėjo tarpininkavimo rašte nurodytą darbo užmokestį, bendradarbiavo su institucijomis, nėra baustas už nelegalų darbą. Darbdavys dalyvauja byloje kaip trečiasis suinteresuotas asmuo, teikia paaiškinimus, teikia finansinius dokumentus, kurių tikrumą nesunku patikrinti, abejoti pareiškėjui išmokėtomis sumomis nėra jokios priežasties. Teismo sprendime nenurodyta, kodėl neatsižvelgta į pareiškėjo darbdavio teikiamus duomenis. Savo sprendimą teismas grindė apsiribodamas vienintele, iš konteksto išimta aplinkybe, t. y. kad pareiškėjas nepateikė medicininių išrašų originalų, kurie buvo į bylą atsiųsti tik po to, kai buvo gautas atsakovo atsiliepimas.
35. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
36. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, jog pateiktoje darbdavio pažymoje apie apskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas nėra nurodytas ją sudaręs asmuo ir ji yra nepasirašyta. Taip pat teismas pasisakė dėl įrodymų dėl pareiškėjo nedarbingumo lapkričio mėnesį nebuvimo bei pareiškėjo pateiktų medicininių dokumentų skaitmeninių kopijų. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo pateiktus dokumentus nelaikė patikimais įrodymais. Be to, net laikant patikimu rašytiniu įrodymu darbdavio pažymą apie išmokėtą darbo užmokestį ir prie darbo užmokesčio priskaičiavus kitas išmokas (dienpinigius), vis tiek pareiškėjui kelis mėnesius nebuvo mokamas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis (1 789 Eur), o 2024 m. lapkričio mėn. visai nebuvo mokamas darbo užmokestis bei jokios kitos išmokos, todėl pareiškėjo argumentai dėl įrodymų leistinumo nėra reikšmingi.
37. Įvertinus visų aplinkybių visumą, Migracijos departamentas turėjo teisinį pagrindą konstatuoti, jog pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (Įstatymo 35 str. 1 d. 14 p.).
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
38. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. sausio 24 d. sprendimo Nr. 25S25471, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo.
39. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėjas neatitiko imperatyvių Įstatymo nustatytų reikalavimų, todėl Migracijos departamentas pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą Leidimą.
40. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame iš esmės nesutinka su teismo atlikti įrodymų vertinimu.
41. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
42. Byloje nustatyta, kad Sprendimas, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu.
43. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte (2024 m. birželio 20 d. įstatymo Nr. XIV-2784 redakcija) nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1–19 punktuose nustatyti pagrindai.
44. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu.
45. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad Migracijos departamentas 2023 m. rugpjūčio 24 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytais pagrindais.
46. UAB „Drekar“ tarpininkavimo rašte Nr. 20240328-063110 nurodytas darbo užmokestis – 1 789 Eur. VSDFV duomenimis, pareiškėjas UAB „Drekar“ įdarbintas nuo 2024 m. gegužės 15 d. Pareiškėjui už 2024 m. gegužės mėn. išmokėta 900,90 Eur, už 2024 m. birželio ir liepos mėn. 1 524,60 Eur, už 2024 m. rugpjūčio mėn. – 1 521,48 Eur, už 2024 m. rugsėjo mėn. – 72,60 Eur, už 2024 m. spalio mėn. – 344,85 Eur, už 2024 m. lapkričio mėn. – 0 Eur, už 2024 m. gruodžio mėn. – 1 123,36 Eur.
47. Pareiškėjas kartu su skundu pateikė 2025 m. vasario 7 d. pažymą apie apskaičiuotą ir išmokėta darbo užmokestį bei kitas išmokas, iš kurių matyti, kad 2024 m. gegužės mėn. pareiškėjui apskaičiuota 900,90 Eur darbo užmokesčio ir 527 Eur kitų išmokų (viso 1 427,90 Eur), 2024 m. birželio mėn. – 1 524,60 Eur darbo užmokesčio ir 930 Eur kitų išmokų (viso 2 454,60 Eur), 2024 m. liepos mėn. – 1 524,60 Eur darbo užmokesčio ir 961 Eur kitų išmokų (viso 2 485,60 Eur), 2024 m. rugpjūčio mėn. – 1 234,20 Eur darbo užmokesčio, 287,28 Eur už kasmetines atostogas, 744 Eur kitų išmokų (viso 2 265,48 Eur), 2024 m. rugsėjo mėn. – 72,60 Eur už kasmetines atostogas, 2024 m. spalio mėn. – 344,85 Eur už kasmetines atostogas, 2024 m. lapkričio mėn. – 0 Eur, 2024 m. gruodžio mėn. – 1 123,36 Eur darbo užmokesčio, 713 Eur kitų išmokų (viso 1 836,36 Eur). Su pareiškėju 2024 m. gegužės 14 d. sudarytos Darbo sutarties 11 punkte nustatyta, kad darbuotojui išvykus į komandiruotę kiekvieną penktadienį pervedamas 200 Eur avansinis mokėjimas, į kurį įskaitomas darbo užmokestis, dienpinigiai ir pridedamos patirtos papildomos išlaidos, jei tokios buvo. Likusi dienpinigių ir darbo užmokesčio suma, jei tokia yra, išmokama artimiausia penktadienį po komandiruotės pabaigos kartu su atostoginiais, tik esant pateiktam atostogų prašymui ir nuskaičius tachografo kortelę. Pagal minėtos Darbo sutarties 12 punktą „<...>Atostogos apmokamos kiekvieną kartą kartu su dienpinigių dalimi pasibaigus komandiruotei. <...>“.
48. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš skundžiamo Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas, spręsdamas dėl pareiškėjo gaunamų pajamų rėmėsi tik VSDFV informacinės sistemos duomenimis ir jokių kitų duomenų ar informacijos (pvz., Darbo sutarties) nevertino, t. y. nesiaiškino aplinkybių dėl pareiškėjo gaunamų dienpinigių, nevertino ar yra pagrindas į pareiškėjo gaunamas pajamas įskaičiuoti dienpinigius, kokia šių mokamų dienpinigių paskirtis, koks jų dydis ir kt. VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nustatyta, kad administraciniame sprendime, be kita ko, turi būti nurodyta administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintas nuostatas, yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1470-756/2018; 2019 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-432-502/2019; 2021 m. rugsėjo 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2099-602/2021). Ši teisės norma yra siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1548-629/2020; 2021 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-602/2021). Individualiam administraciniam aktui taip pat yra keliamas motyvuotumo reikalavimas. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas.
49. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, bylos rašytinę medžiagą, Sprendimo turinį, sprendžia, kad tinkamo, išsamaus ir pagrįsto individualaus vertinimo, kurio reikalaujama priimant ginčijamą Sprendimą, Migracijos departamentas nagrinėjamu atveju neatliko, nes nenustatė visų esminių aplinkybių, būtinų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto bei 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymui. Migracijos departamentas priėmė Sprendimą, neatitinkantį VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), teisės normomis, taikomas poveikio priemones motyvuoti.
50. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) 2023 m. balandžio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-123-1075/2023 pateikė 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje (toliau – ir Direktyva) 3 straipsnio 1 dalies c punkto išaiškinimą. Minėtoje nutartyje LAT nurodė, kad vadovaujantis Direktyvos dėl komandiravimo 3 straipsnio 1 dalies c punktu, komandiruojamiems darbuotojams, be kita ko, turi būti garantuotos komandiravimo valstybės teisės aktuose ir (ar) kolektyvinėmis sutartimis ar arbitražo sprendimais, kurie buvo paskelbti visuotinai taikytinais arba yra kitais atžvilgiais taikomi pagal 8 dalį, nustatytos darbo sutarties sąlygos dėl minimalių užmokesčio normų. Direktyvos dėl komandiravimo 3 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad pagal šią direktyvą minimalaus darbo užmokesčio dalimi yra laikomi komandiruotpinigiai, nebent jie yra mokami kompensuojant su komandiruote susijusias faktiškąsias kelionės, buto ir maisto išlaidas. Taigi pagal direktyvoje, reglamentuojančioje komandiruojamiems darbuotojams taikomas garantijas dėl darbo sutarties sąlygų, išdėstytą reguliavimą, dienpinigiai (komandiruotpinigiai) gali būti vertinami dvejopai – kaip minimalaus komandiruojamam darbuotojui mokamo darbo užmokesčio dalis arba kaip darbdavio mokama suma, atliekanti komandiruojamo darbuotojo kelionės, apgyvendinimo ir maitinimo išlaidų kompensavimo funkcijas. Tuo atveju, jeigu darbuotojui mokėti dienpinigiai neatliko jo išlaidų kompensavimo funkcijos ir buvo įskaitomi į minimalų komandiruojamam darbuotojui mokėtą darbo užmokestį, dienpinigiai turėtų būti įtraukiami ir skaičiuojant darbuotojo vidutinį darbo užmokestį <...>. Todėl siekiant nustatyti, ar dienpinigiai gali būti įskaitomi į darbuotojui mokėtiną darbo užmokestį, turi būti įvertinta konkrečiu atveju darbuotojui mokėtų dienpinigių paskirtis.
51. Pažymėtina, kad paminėtais kasacinio teismo išaiškinimais nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-123-1075/2023 vadovaujasi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1946-822/2024; 2025 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1107-789/2025; 2025 m. sausio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1114-442/2025). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad tokiais atvejais Migracijos departamentas turi pareigą išsiaiškinti visas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo gaunamais dienpinigiais.
52. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas turėjo pareigą išsiaiškinti visas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo gaunamais dienpinigiais ir atlikti individualų pareiškėjo situacijos vertinimą, tačiau to neatliko, bei priėmė Sprendimą neatitinkantį VAĮ įtvirtintų išsamumo, objektyvumo principų.
53. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo Migracijos departamento Sprendimas naikinamas.
54. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.
55. Pareiškėjas prašo atlyginti 1 694 Eur už skundo parengimą ir atstovimą pirmosios instancijos teisme bei 484 Eur už apeliacinio skundo parengimą. Patirtoms išlaidoms pagrįsti pateikti įrodymai, t. y. sąskaitos faktūros bei sąskaitų išrašai.
56. Pareiškėjo prašomo priteisti bylinėjimosi išlaidų sumos už skundo ir apeliacinio skundo parengimą (2 178 Eur) neviršija maksimalaus Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – ir Rekomendacijos) nustatyto dydžio.
57. Prie bylinėjimosi išlaidų taip pat priskirtinas žyminis mokestis. Byloje pateikti duomenys, kad pareiškėjas už skundą pirmosios instancijos teisme sumokėjo 22,50 Eur, už apeliacinį skundą – 11,25 Eur.
58. Nors pareiškėjo prašoma suma neviršija Rekomendacijose įtvirtintų maksimalių dydžių, tačiau įvertinus tai, kad byloje sprendžiami klausimai nebuvo išskirtiniai, reikalavimui pagrįsti nebuvo būtina remtis specialiomis žiniomis, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais pareiškėjui priteistina bylinėjimosi išlaidų suma mažintina iki 1 000 Eur.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 41 straipsnio 3 dalimi, 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo Y. H. apeliacinį skundą tenkinti.
Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. gegužės 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjo Y. H. skundą tenkinti.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. sausio 24 d. sprendimą Nr. 25S25471.
Priteisti pareiškėjo Y. H. naudai iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1 000 Eur (tūkstantį eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Egidijus Šileikis
Milda Vainienė