Administracinė byla Nr. P-78-858/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02457-2015-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.2.; 60.3.10.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2017 m. gruodžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. S. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A848-602/2017 pagal pareiškėjo E. S. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Klaipėdos AVMI) atliko pareiškėjo E. S. (toliau – ir pareiškėjas) laikotarpio nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) pakartotinį patikrinimą ir konstatavo, kad pareiškėjas sudarytomis preliminariosiomis sutartimis siekė gauti mokestinę naudą, išvengti GPM mokėjimo į biudžetą, todėl, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 69 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 5 straipsnio 1 dalies, 6 straipsnio 3 dalies nuostatomis, papildomai už 2008 metus pareiškėjui apskaičiavo 238 414 Lt GPM. Klaipėdos AVMI 2014 m. spalio 3 d. sprendimu Nr. FR0682-577, vadovaudamasi MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatomis, pareiškėjui apskaičiavo 155 912,36 Lt GPM delspinigius bei, vadovaudamasi MAĮ 139 straipsnio nuostatomis ir atsižvelgusi į pažeidimo pobūdį, skyrė 30 proc. dydžio 71 524 Lt (238 414 Lt x 30 proc.) GPM baudą. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2014 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. 69-245 patvirtino Klaipėdos AVMI 2014 m. spalio 3 d. sprendimą Nr. FR0682-577. Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2015 m. balandžio 3 d. sprendimu Nr. S-49 (7-24/2015) patvirtino VMI 2014 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr. 68-245 dalį dėl nurodymų sumokėti 69 049 Eur GPM, 34 280 Eur GPM delspinigių, 13 809 Eur GPM baudą, o sprendimo dalį dėl nurodymo sumokėti 6 905 Eur GPM baudą panaikino.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Komisijos 2015 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. S-49 (7-24/2015); 2) panaikinti VMI 2014 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. 68-245; 3) panaikinti Klaipėdos AVMI 2014 m. spalio 3 d. sprendimą patvirtinti patikrinimo aktą Nr. FR0682-577.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2008 m. sausio 11 d. su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Metva“ sudarė preliminariąją žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 01/2008, kuria jis įsipareigojo iki 2008 m. birželio 30 d. parduoti jam nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, o UAB „Metva“ įsipareigojo iki nurodyto termino nupirkti žemės sklypą už 1 900 000 Lt ir iki 2008 m. kovo 30 d. sumokėti 475 000 Lt avansą, kuris bus įskaičiuotas į žemės sklypo kainą.

2008 m. sausio 11 d. tarp šalių buvo sudaryta ir kita preliminarioji žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 02/2008, kuria pareiškėjas įsipareigojo iki 2008 m. birželio 30 d. parduoti jam nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, o UAB „Metva“ įsipareigojo iki nurodyto termino nupirkti žemės sklypą už 2 100 000 Lt. Sutartyje iki 2008 m. kovo 30 d. UAB „Metva“ taip pat įsipareigojo sumokėti 525 000 Lt avansą, kuris bus įskaičiuotas į žemės sklypo kainą.

2008 m. sausio 11 d. preliminariosiose sutartyse Nr. 01/2008 ir Nr. 02/2008 (toliau – ir preliminariosios sutartys) nustatyta, kad pirkėjui sutartyse aptartomis sąlygomis ir terminais nenupirkus iš pardavėjo turto, avansu sumokėta suma lieka pardavėjui kaip bauda už prievolės nevykdymą. UAB „Metva“ įvykdė preliminariųjų sutarčių reikalavimą sumokėti pareiškėjui avansą, iš viso 1 000 000 Lt, tačiau vis dėlto pagrindinės žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartys nebuvo sudarytos. 2008 m. rugsėjo 18 d. UAB „Metva“ išsiuntė pareiškėjui pranešimą, kuriame paaiškino, kad susiklosčiusi ekonominė situacija stipriai pakoregavo įmonės veiklos planus ir ji neturi finansinių galimybių pirkti preliminariosiose sutartyse nurodyto turto, todėl paprašė grąžinti sumokėtus avansinius mokėjimus, iš viso 1 000 000 Lt. Atsakydamas į UAB „Metva“ prašymą, pareiškėjas nurodė, jog pagrindinės jam priklausančių žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartys nebuvo pasirašytos dėl UAB „Metva“ vilkinimo, turtas negalėjo būti parduotas kitiems pirkėjams, todėl jis patyrė nuostolių. Nurodė, jog iš UAB „Metva“ gautas avansas lieka kaip bauda už prievolės neįvykdymą (netesybos), taigi jis negali būti priskirtas prie apmokestinamųjų pajamų remiantis GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 31 punktu ir nekyla pareiga mokėti GPM.

Pareiškėjas teigė, kad vienas iš pagrindinių ginčijamų sprendimų argumentų yra tai, jog ketinamų parduoti žemės sklypų pardavimo kaina (4 000 000 Lt) neatitiko tuo laikotarpiu buvusių rinkos kainų. Nurodė, kad nustatant jam priklausančio turto vertę buvo remtasi pasenusia ir neaktualia informacija. VMI pateikė papildomus duomenis iš valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Klaipėdos filialo dėl jam priklausančių žemės sklypų rinkos verčių 2008 m. gegužės 1 d. – 2009 m. sausio 31 d. laikotarpiu, iš kurių matyti, kad parduodamo turto orientacinė vertė buvo 999 121 Eur. Komisija kažkodėl vertino tik laikotarpį nuo 2007 m. gegužės 1 d. iki 2008 m. balandžio 30 d., kai, pagal valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro duomenis, orientacinė vertė galėjo būti apie 351 043 Eur.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pagal VĮ Registrų centro duomenis pareiškėjo UAB „Metva“ ketinamo parduoti 15 ha žemės sklypo vidutinė vertė buvo 6 658 Lt (nustatyta 2005 m. birželio 22 d.), 16,80 ha žemės sklypo vidutinė rinkos vertė – 21 855 Lt (nustatyta 2005 m. birželio 22 d.). Iš viešai prieinamos interneto svetainės UAB „Agro Managment Team“, VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro, internetinio puslapio www.manoukis.lt pateiktos informacijos buvo atliktas žemės sklypų preliminarios vertės apskaičiavimas 2008 metais ir nustatyta, kad vidutinė 15 ha ginčo žemės sklypų vertė galėjo būti 70 500 Lt ir 16,80 ha – 78 960 Lt, todėl 2008 m. sausio 11 d. preliminariosiose sutartyse nurodyta ketinamų parduoti žemės sklypų pardavimo kaina už 15 ha žemės sklypą (1 900 000 Lt), už 16,80 ha žemės sklypą (2 100 000 Lt) neatitiko tuo laikotarpiu buvusių rinkos kainų. Pažymėjo, kad ir pagal VĮ Registrų centro 2015 m. balandžio 1 d. rašto Nr. (4.6.11)RA-1612 duomenis vidutinė rinkos vertė laikotarpiu nuo 2007 m. gegužės 1 d. iki 2008 m. balandžio 30 d. buvo 86 790 Eur ir 264 283 Eur. Be to, pareiškėjas tuo metu, kai buvo sudarytos preliminariosios sutartys, dirbo UAB „Metva“ (nuo 2003 m. sausio 2 d. iki 2009 m. rugsėjo 10 d. padalinio vadovu, vėliau – vadybininku), todėl vykdydamas darbo funkcijas galėjo turėti įtakos 2008 m. sausio 11 d. preliminariųjų sutarčių sudarymui.

Paskutiniai mokėjimai pareiškėjui pagal preliminariąsias sutartis buvo atlikti 2008 m. birželio 16 d. (290 000 Lt), t. y. likus 2 savaitėms iki galutinių notarinių sutarčių sudarymo termino, antruoju atveju – 2008 m. rugsėjo 5 d. (143 109,20 Lt), t. y. praėjus 2 mėnesiams po preliminariosiose sutartyse numatyto termino notarinėms sutartims sudaryti, žinant, jog realiai sandoriai nebus sudaromi. Šios aplinkybės leido teigti, kad mokėjimai pareiškėjui buvo atliekami nesiekiant įsigyti iš jo preliminariosiose sutartyse nurodytų žemės sklypų, o siekiant išmokėti pareiškėjui lėšas, kurios pagal įvardytą išmokų pobūdį būtų priskirtos neapmokestinamosioms pajamoms. Atsakovo nuomone, pareiškėjas ir UAB „Metva“ sudarė sandorius siekdami vienintelio tikslo – mokestinės naudos, t. y. šalys faktiškai net neketino sudaryti galutinių turto pirkimo–pardavimo sandorių. Realią mokestinę naudą gavo pareiškėjas, nes UAB „Metva“, neturėdama ekonomiškai pagrįstų tikslų, pagal sudarytus sandorius išmokėjo 1 000 000 Lt.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 29 d. sprendimu pareiškėjo E. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad atsakovas atliko preliminariųjų sutarčių Nr. 01/2008 ir Nr. 02/2008, kurių objektai yra 15,00 ha (duomenys neskelbtini) ir 16,8 ha (duomenys neskelbtini) žemės sklypai, vertės analizę ir nustatė, kad vidutinė ginčo žemės sklypų vertė, remiantis VĮ Registrų centro informacija ir viešai prieinama internetu svetainės UAB „Agro Managment Team“, VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro, interneto puslapio www.manoukis.lt pateikta informacija, buvo kelis kartus mažesnė. Vidutinė 15 ha žemės sklypo rinkos vertė buvo 299 668,51 Lt, o 16,8 ha rinkos vertė buvo 912 516,34 Lt, nors preliminariosiose sutartyse 15 ha žemės sklypo kaina numatyta 1 900 000 Lt ir 16,8 ha žemės sklypo – 2 100 000 Lt, iš viso 4 000 000 Lt. Atsakovas įvertino įrodymus dėl pareiškėjo ir UAB „Metva“ ryšių. Įvertinus UAB „Metva“ galimybes įsigyti ginčo turtą, buvo konstatuota, kad įmonė buvo nepajėgi nusipirkti žemės sklypų sutarta kaina. Taip pat atsižvelgta į preliminariųjų sutarčių vykdymo ypatumus, t. y. pareiškėjas iš esmės nepagrindė nuostolių, dėl kurių nusprendė negrąžinti avanso, o UAB „Metva“ iš esmės neprieštaravo, kad avansas nebūtų grąžintas.

Teismas pažymėjo, jog aptarta situacija įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp šalių prasme lėmė, kad pareiškėjui teko pareiga įrodyti, t. y. pareiga pateikti papildomus tiesioginius ir / ar netiesioginius įrodymus, kurie patvirtintų teisiškai reikšmingą aplinkybę, kad preliminariosiomis sutartimis buvo siekiama sukurti realias teisines pasekmes, o 1 000 000 Lt avanso negrąžinimas yra sąlygotas realiu preliminariųjų sutarčių vykdymu. Pareiškėjo pateikiamus motyvus ir rašytinius įrodymus teismas laikė formaliais, todėl sprendė, kad pagal preliminariąsias sutartis pareiškėjas turėjo teisę sumokėto avanso negrąžinti, o sudaryta žemės nuomos sutartis nebūtų trukdžiusi žemės sklypo parduoti. Pareiškėjas iš esmės siekė įrodyti tai, kad UAB „Metva“, neatlikusi jokio įvertinimo, sutiko įsigyti daug didesne nei vidutinė rinkos vertė sklypus iš pareiškėjo, savo darbuotojo, sumokėjo jam 1 000 000 Lt avansą, būdama sunkioje ekonominėje padėtyje, ir nusprendė, kad 1 000 000 Lt (1/4 sutartos žemės sklypų vertės pagal preliminariąsias sutartis) avansas yra adekvatūs pareiškėjo nuostoliai, neturėdama jokių duomenų, kokius realius nuostolius jis patyrė.

Taip pat teismas nustatė, kad pareiškėjas ir UAB „Metva“ yra susiję, t. y. pareiškėjas buvo šios įmonės darbuotojas. Preliminariųjų sutarčių vykdymo chronologija taip pat kelia abejonių – sutartys sudarytos 2008 m. sausio 11 d., o 2008 m. vasario 25 d. ir 2008 m. birželio 16 d. jam buvo sumokėtos avanso dalys, atitinkamai 300 000 Lt ir 290 000 Lt. Byloje nėra įrodymų, jog nuo 2008 m. birželio 16 d. iki 2008 m. rugsėjo 5 d. būtų vykusios kokios nors derybos arba pareiškėjas būtų raginęs kitą sutarties šalį pasirašyti notarines žemės pardavimo sutartis, nors pagal preliminariąsias sutartis pagrindinės sutartys turėjo būti pasirašytos iki 2008 m. birželio 30 d. UAB „Metva“ 2008 m. rugsėjo 5 d. sumokėjus 143 109,20 Lt (nors jau pažeidus preliminariosiose sutartyse nustatytus terminus tiek sumokėti avansą, tiek sudaryti pagrindines sutartis), pareiškėjas 2008 m. rugsėjo 15 d. pateikė UAB „Metva“ raginimą vykdyti preliminariąsias sutartis, ši 2008 m. rugsėjo 18 d. nurodė, jog neturi galimybių, ir paprašė grąžinti avansą, o atsakydamas į tai pareiškėjas 2008 m. rugsėjo 25 d. pranešė, kad nutraukia preliminariąsias sutartis ir avanso negrąžins. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas taip pat nepaneigė mokesčių administratoriaus nustatytos aplinkybės, kad žemės sklypus buvo susitarta parduoti už daug didesnę nei vidutinę kainą. Sklypai nebuvo įvertinti individualiai, o tai reiškė, kad UAB „Metva“ pirko daug didesne nei vidutinė rinkos verte sklypus iš savo darbuotojo, kas neatitiko tikrosios sklypų vertės rinkoje.

Teismas nesutiko su pareiškėju, kad Komisija rėmėsi netinkamo laikotarpio vidutine rinkos verte, t. y. vidutinę ginčo žemės sklypų vertę vertino tik laikotarpiu nuo 2007 m. gegužės 1 d. iki 2008 m. balandžio 30 d. teismo vertinimu, šis laikotarpis atitiko preliminariųjų sutarčių sudarymo datą (2008 m. sausio 11 d.), t. y. dieną, kai pareiškėjas ir UAB „Metva“ įkainojo žemės sklypus. Paaiškinimus, kad buvo ketinama keisti sklypų paskirtį ar kitą jų vertingumą, teismas laikė abstrakčiais, prieštaringais ir nepagrįstais. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad pareiškėjas mokestinio ginčo metu nepateikė jokių įrodymų, kokių nuostolių patyrė dėl preliminariųjų sutarčių nutraukimo.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepaneigė mokesčių administratoriaus surinktų įrodymų, jog siekė mokestinės naudos. Teismo nuomone, tokių įrodymų nebuvimas įrodymų vertinimo prasme reiškia, kad pareiškėjas neįrodė savo teiginių pagrįstumo bei jų pagrindu padarytų išvadų, kad 1 000 000 Lt avanso negrąžinimą lėmė mokestinės naudos siekimas.

Teismas atsižvelgė į tai, kad šiame sprendime yra konstatuota, jog sudarytomis preliminariosiomis sutartimis buvo siekiama mokestinės naudos, todėl vertino, kad nėra pagrindo pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktą atleisti pareiškėją nuo baudos, kadangi jis įrodymais nepaneigė savo kaltės. Apmokestinimo prasme preliminariosios sutartys neteko bet kokios teisinės reikšmės konstatavus, kad šalių pasirinkta veikimo forma (sudarant preliminariąsias sutartis) neatitinka jų tikrojo turinio (mokestinės naudos siekimo).

III.

Pareiškėjas E. S. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas nesutiko su mokesčių administratoriaus vertinimu dėl preliminariųjų sutarčių fiktyvumo. Pažymėjo, kad niekada nebuvo nei UAB „Metva“ savininkas, nei šios įmonės vadovas, todėl objektyviai negalėjo turėti jokios įtakos UAB „Metva“ priimamiems sprendimams dėl sandorių. Pareiškėją ir UAB „Metva“ siejo darbiniai teisiniai santykiai, todėl nebuvo jokio pagrindo teigti, jog sudarydamas sutartis pareiškėjas elgėsi nesąžiningai, t. y. siekė gauti neapmokestinamąsias pajamas ir tokiu būdu išvengti mokesčių mokėjimo. Sudarytos sutartys buvo realios, pagal jas buvo sumokėtas avansas. Mokesčių administratorius iki šiol nepateikė jokių duomenų, kokiu kitu tikslu minėtos sumos buvo sumokėtos, nors jam tenka pareiga tai įrodyti. Šiuo atveju teismas iš esmės atleido mokesčių administratorių nuo įrodinėjimo pareigos ir šią pareigą perkėlė pareiškėjui. Tuo tarpu, pagal MAĮ 67 straipsnio 1 dalį, būtent mokesčių administratorius visų pirma turi surinkti ir teikti atitinkamus įrodymus dėl mokesčių apskaičiavimo mokesčių mokėtojui. Pažymėjo, kad jeigu preliminariųjų sutarčių sudarymo metu UAB „Metva“ turėjo galimybę sumokėti 1 000 000 Lt dydžio avansą, negalima tvirtinti, jog tuo metu įmonės finansinė padėtis buvo bloga ir ji iš anksto žinojo žemės sklypų neįsigysianti. Pirkimo–pardavimo sutarties buvo atsisakyta sudaryti dėl kilusios ekonominės krizės. Be to, E. S. neturėjo pagrindo abejoti įmonės finansinėmis galimybėmis su juo atsiskaityti. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtino, jog turtas buvo pardavinėjamas už realią kainą, todėl visiškai nepagrįsta teismo išvada, jog pareiškėjas nepaneigė mokesčių administratoriaus nustatytos aplinkybės, kad žemės sklypus buvo susitarta parduoti už daug didesnę nei vidutinę kainą.

Pareiškėjas pažymėjo, kad vien aplinkybė, jog sudarydamas atitinkamus sandorius ar juose dalyvaudamas mokesčių mokėtojas įgijo tam tikrą mokestinį pranašumą, savaime nėra pagrindas konstatuoti, jog šie sandoriai buvo sudaryti piktnaudžiaujant mokesčių mokėtojui suteiktomis teisėmis. Tuo tikslu būtina nustatyti įgyjamo mokestinio pranašumo prieštaravimą mokesčių įstatymų nuostatomis siekiamam tikslui, taip pat nustatyti objektyvių požymių visumą, kuri patvirtintų, kad nagrinėjamų sandorių pagrindinis tikslas yra įgyti mokestinį pranašumą. Šiuo atveju sprendimas išieškoti iš pareiškėjo nesumokėtą GPM priimtas neįvertinus byloje surinktus įrodymus, bet vadovaujantis prielaidomis, kad sandoriai neatitiko tikrosios pareiškėjo ir UAB „Metva“ valios. Jei pareiškėjas būtų turėjęs nesąžiningų tikslų, užuot sudaręs preliminariąsias sutartis, jis galėjo iškart sudaryti pirkimo–pardavimo sandorius ir parduoti sklypus už tą pačią 1 000 000 Lt sumą, tokiu atveju mokestinė prievolė nebūtų atsiradusi. Iš esmės minėtų sandorių realumą pripažino ir UAB „Metva“ bankroto administratorius, nes jų neginčijo.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kokių nuostolių patyrė dėl preliminariųjų sutarčių nutraukimo. Dėl to buvo susitarta preliminariosiose sutartyje, kur nurodyta, kad neįvykdžius sutarčių sumokėtas avansas lieka kaip bauda už prievolės neįvykdymą. Minėta suma ir padengė pareiškėjo patirtus nuostolius. Šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų skirta tam, kad kreditoriui nereikėtų įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio. Neįvertinta ir tai, kad daugelį aplinkybių įrodyti nėra įmanoma dėl praėjusio ilgo laiko tarpo.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 6 d. nutartimi Nr. A-848-602/2017 pareiškėjo E. S. apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 29 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas nurodė, kad pareiškėjo su UAB „Metva“ sudarytomis preliminariosiomis sutartimis nebuvo siekiama sukurti realių civilinių teisinių santykių, t. y. susitarti dėl žemės sklypų pirkimo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui išmokėtos 1 000 000 Lt išmokos negali būti laikomos neapmokestinamosiomis pajamomis pagal GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 26 punktą. Minėtos sutartys sudarytos neturint ekonomiškai pagrįstų tikslų, siekiant mokestinės naudos, todėl mokesčių administratorius pagrįstai rėmėsi MAĮ 69 straipsnio 1 dalimi ir atkūrė pareiškėjo neteisingai pateiktas aplinkybes. Pasirinkus šį kelią, t. y. padidinus parduodamo turto kainą, pagal kurią pareiškėjui didžioji dalis sumos sumokėta grynaisiais pinigais, siekta įforminti neapmokestinamų GPM piniginių lėšų išmokėjimą ir kitų (ne turto pardavimo) pajamų įteisinimą, o tai vertintina kaip mokestinės naudos siekimas.

Teismas atkreipė dėmesį, jog mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas, tačiau ir pats mokesčių mokėtojas savo galimybių ribose turi teikti įrodymus, patvirtinančius jo paaiškinimus apie vienas ar kitas esmines faktines bylos aplinkybes. Tai reiškia, kad ir pareiškėjas, kaip proceso šalis, turėjo teisę bei pareigą teikti įrodymus, patvirtinančius jo nurodomas aplinkybes, bet jų nepateikė. Esama įrodymų visuma leidžia tvirtinti, jog tikrai buvo siekta mokestinės naudos ir mokesčių administratorius pagrįstai papildomai priskaičiavo mokėtinus mokesčius, taikydamas turinio viršenybės prieš formą principą. Pareiškėjo teiginys apie realiai sudarytas preliminariąsias sutartis ir šalių siekį jas įvykdyti yra paneigtas byloje nustatytomis aplinkybėmis ir mokestinio tyrimo metu surinktais įrodymais, kurie buvo aptarti. Pareiškėjas, neigdamas mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes, priešingų (kitokių) duomenų nepateikė. Tik abstraktaus pobūdžio pareiškėjo paaiškinimai negali paneigti mokesčių administratoriaus surinktų ir administracinėje byloje esančių įrodymų.

Teismas pažymėjo, kad MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad delspinigiai mokesčių mokėtojui skaičiuojami už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą deklaruojamą ar neapskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį (įskaitant mokestį, kuris turėjo būti apskaičiuotas muitinės deklaracijoje). Šiuo atveju delspinigiai skaičiuojami nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, iki patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dienos, o nesumokėjus mokesčio per šio Įstatymo 81 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą (muitinės administruojamo mokesčio – per šio Įstatymo 81 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą), delspinigių skaičiavimas tęsiamas nuo kitos dienos po minėto termino pasibaigimo (MAĮ 97 str. 2 d.). Pagal MAĮ 98 straipsnio 2 dalį delspinigiai, pradėti skaičiuoti šio Įstatymo 97 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka, skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos, o mokesčių mokėtojui nesumokėjus jo (atitinkamo mokesčio įstatyme nustatytu atveju – mokesčių administratoriaus) apskaičiuoto nedeklaruojamo mokesčio, – ne ilgiau kaip 180 dienų nuo atitinkamo mokesčio įstatyme numatyto sumokėjimo termino. Sustabdžius mokesčio priverstinį išieškojimą šio Įstatymo 110 straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju, delspinigiai skaičiuojami už visą sustabdymo laikotarpį, jeigu mokesčių mokėtojo skundas buvo atmestas. Nagrinėjamu atveju delspinigiai pareiškėjui apskaičiuoti nuo 2009 m. gegužės 5 d., kada pareiškėjas neįvykdė pareigos deklaruoti ir sumokėti GPM, iki 2014 m. liepos 18 d. patikrinimo akto surašymo. 180 dienų terminas yra taikomas tik skaičiuojant delspinigius už laikotarpį nuo mokesčių įstatymuose numatytos teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo momento ir nėra taikomas už ankstesnius delspinigių skaičiavimo laikotarpius (už laikotarpį iki patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dienos bei už visą mokestinio ginčo laikotarpį, kai buvo sustabdytas ginčijamos mokestinės nepriemokos priverstinis išieškojimas), t. y. kol mokesčių administratorius nėra įgijęs teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką, tol 180 dienų terminas neskaičiuotinas. Įvertinęs tai, pareiškėjo apeliacinio skundo teiginį, kad jam delspinigiai turėjo būti skaičiuojami tik už laikotarpį, ne ilgesnį kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos, teismas atmetė.

V.

Pareiškėjas E. S. 2017 m. lapkričio 8 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą, kuriuo prašė atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-848-602/2017, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 7 ir 10 punktais.

Pareiškėjas teigia, kad teismai, spręsdami pareiškėjo ginčą su mokesčių administratoriumi, netinkamai aiškino ir taikė MAĮ 69 straipsnyje įtvirtintą turinio viršenybės prieš formą principą ir pritaikydami šį straipsnį nukrypo nuo suformuotos jo taikymo praktikos. Pareiškėjo vertinimu, mokesčių administratorius, siekdamas pasinaudoti turinio viršenybės prieš formą principu, privalėjo atkurti neva pareiškėjo iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja tam tikrų pajamų apmokestinimą - tačiau mokesčių administratorius šiuo atveju tokio reikalavimo neįvykdė. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog administracinėse bylose, kuriose buvo taikomas turinio viršenybės prieš formą principas, vertinant sandorių turinį, visais atvejais buvo aiškinamasi tikroji mokesčių mokėtoja valia ir tikrieji ketinimai, tačiau šiuo atveju nei mokesčių administratorius, nei teismai neįvardijo, kokiais pagrindais pareiškėjas gavo pajamas iš įmonės, kurioje nebuvo nei akcininkas, nei vadovas.

Teismai, spręsdami ginčą, neįvardijo, kokios klasės pajamas gavo pareiškėjas, todėl nepagrįstai netaikė imperatyvių GPMĮ 22 ir 23 straipsnių reikalavimų, nors privalėjo tai daryti. Pareiškėjas pažymi, kad nagrinėjamu atveju buvo būtina nustatyti pareiškėjo gautų pajamų klasę, nes tik tokiu būdu buvo įmanoma nuspręsti, koks teisinis reguliavimas šiai situacijai turėtų būti taikomas: ar pajamos yra apmokestinamos, ar neapmokestinamos, ir, jeigu apmokestinamos, tai kam buvo priskirta mokestinė prievolė mokėti pajamų mokestį.

Administracinė byla buvo išnagrinėta neįtraukiant į ją kito sandorio dalyvio UAB „Metva“, kuris, pareiškėjo teigimu, pagal imperatyvias teisines normas buvo tikrasis mokestinės prievolės sumokėti pajamų mokestį už pareiškėją turėtojas.

Pareiškėjas pažymi, jog mokesčių administratorius nė karto nepareikalavo, kad mokestinę prievolę įvykdytų tikrasis jos turėtojas - UAB „Metva“, nors turėjo pakankamai laiko tokį reikalavimą įmonei pareikšti ir įmonė buvo finansiškai pajėgi tokį reikalavimą įvykdyti.

Įsiteisėjusiais teismų sprendimais pareiškėjas buvo įpareigotas sumokėti ne tik gyventojų pajamų mokestį, bet ir delspinigius bei baudą - nors mokestinė prievolė šiuo atveju sumokėti gyventojų pajamų mokestį imperatyviomis teisės normomis buvo priskirta visai kitam subjektui - UAB „Metva“.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė atsiliepimą į pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo, kuriuo prašo pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad nagrinėjamu atveju išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka ir priėmus 2017 m. rugsėjo 6 d. nutartį, administracinė byla Nr. A-848-602/2017 buvo užbaigta, minėta nutartis įgijo res judicata galią, t. y. šalių ginčas buvo išspręstas visiškai ir negali būti peržiūrimas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis.

Atsakovas nesutinka, kad šiuo atveju yra pagrindas atnaujinti procesą remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 7 punktu, kadangi nagrinėjamu atveju prašymą dėl proceso atnaujinimo pateikė ne UAB „Metva“, o pareiškėjas.

Atsakovo teigimu, taip pat nėra pagrindo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą, nes pareiškėjas nepateikia jokio alternatyvaus materialiosios teisės normų aiškinimo, kuris akivaizdžiai prieštarautų apeliacinės instancijos teismo išvadoms ir iš kurio būtų galima spręsti apie teismo aiškiai nepagrįstą materialiosios teisės normų interpretavimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija prašymą atnaujinti procesą išnagrinėjo atsižvelgdama į ABTĮ, įsigaliojusio nuo 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, kai siekiama pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, todėl bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas tik griežtai laikantis ABTĮ IV dalies I skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (ABTĮ 156 str. 1 d.). Proceso atnaujinimas negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, pasisakydamas dėl proceso atnaujinimo, taip pat yra pažymėjęs, kad teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, garantuojama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, turi būti aiškinama jos preambulės kontekste, kurioje teisės viršenybės principas įtvirtintas kaip bendro Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją taikančių šalių paveldo dalis. Vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas. Vadovaujantis šiuo principu, prašymai atnaujinti procesą turi būti ribojami laiku, ir res judicata galią įgijęs teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas tik esant proceso atnaujinimo pagrindams bei juos taikant neformaliai. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisės atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms (žr., pvz., 2002 m. liepos 25 d. sprendimą byloje Sovtransavto Holding prieš Ukrainą (pareiškimo Nr. 48553/99), 2007 m. kovo 1 d. sprendimą byloje Sypchenko prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 38368/04), 2007 m. kovo 15 d. sprendimą byloje Volkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 8564/02).

Aptariamu atveju, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka ir priėmus 2017 m. rugsėjo 6 d. nutartį, administracinė byla Nr. A-848-602/2017 buvo užbaigta, minėtas procesinis sprendimas įgijo res judicata galią, t. y. šalių ginčas buvo išspręstas visiškai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Procesas šioje baigtoje byloje gali būti atnaujintas tik išimtiniu atveju, laikantis ABTĮ nustatytos tvarkos ir proceso atnaujinimo pagrindų.

Atkreiptinas dėmesys, kad proceso atnaujinimo klausimai yra išimtinai susiję su bylos išnagrinėjimu iš esmės, o ne atskirų procesinių klausimų sprendimu, todėl procesas gali būti atnaujinamas tik esant įstatyme numatytiems pagrindams dėl įsiteisėjusiame teismo sprendime ar nutartyje, kuriais užbaigta byla, padarytų pažeidimų.

Pareiškėjo E. S. prašymas yra grindžiamas BATĮ 156 straipsnio 2 dalies 7 ir 10 punktuose nustatytas proceso atnaujinimo pagrindais

Dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 7 punktu

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 7 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendime teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ar pareigų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog šis pagrindas skirtas užtikrinti vieną pagrindinių sąžiningo teismo proceso principų – teisę būti išklausytam, todėl šiuo pagrindu inicijuoti proceso atnaujinimą gali tik patys neįtraukti į bylos nagrinėjimą asmenys (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525-224/2011). Procesas šiuo pagrindu atnaujinamas, kai nustatomos dvi esminės sąlygos: 1) asmenys, pateikiantys prašymą atnaujinti procesą, be pakankamo pagrindo nebuvo įtraukti į bylos, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nagrinėjimą, 2) priimtame teismo procesiniame sprendime pasisakyta dėl jų teisių ir pareigų (teismo procesinis sprendimas pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus). Pasisakymas dėl asmenų teisių ar pareigų sprendime suprantamas kaip tiesioginis nurodymas dėl asmens, neįtraukto į procesą, teisių ir pareigų atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo.

Pareiškėjas atnaujinti procesą prašo dėl to, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neteisėtai išsprendė bylą, neįtraukdamas kito sandorio dalyvio UAB „Metva“. Tačiau nagrinėjant proceso atnaujinimą šiuo pagrindu teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju prašymą dėl proceso atnaujinimo pateikė pareiškėjas, o ne UAB „Metva“. Be to, pažymėtina, kad pareiškėjo ginčijamu Komisijos 2015 m. balandžio 3 d. sprendimu Nr. S-49 (7-24/2015) nebuvo sprendžiama dėl UAB „Metva“ teisių ir pareigų, todėl atitinkamai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismas 2017 m. rugsėjo 6 d. nutartimi taip pat nesprendė dėl UAB „Metva“ teisių ir pareigų atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo. Atsižvelgus į tai, kad išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 7 punktu.

Dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

Pažymėtina, kad šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: 1) nustatomas materialiosios teisės normos pažeidimas, ją taikant, 2) nustatytas pažeidimas akivaizdus, 3) toks pažeidimas yra esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu – prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikiama argumentų, kurie akivaizdžiai parodytų, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai.

Pareiškėjas teigia, kad nagrinėdamas administracinę bylą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 6 d. nutartyje netinkamai taikė MAĮ 69 straipsnyje įtvirtintą turinio viršenybės prieš formą principą.

Atkreiptinas dėmesys, jog iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. nutarties matyti, kad teisėjų kolegija ginčijamoje nutartyje atskleidė turinio viršenybės prieš formą principo esmę, rėmėsi jau suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl šio principo taikymo ir, įvertinęs faktines bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė šį principą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-848-602/2017, nagrinėjamu atveju iš esmės nesutinka su faktinių aplinkybių, jog pareiškėjo su UAB „Metva“ sudarytomis preliminariosiomis sutartimis nebuvo siekiama sukurti realių civilinių teisinių santykių, vertinimu, tačiau nenurodo argumentų, pagrindžiančių esminį pažeidimą taikant MAĮ 69 straipsnio nuostatas. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad visi atsakovo nurodyti argumentai dėl netinkamo MAĮ 69 straipsnio, GPMĮ 22 ir 23 straipsnių nuostatų taikymo yra paremti subjektyvia pareiškėjo nuomone dėl faktinių bylos aplinkybių vertinimo ir minėtų teisės normų aiškinimo bei taikymo, kuri, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrįsta ir nesudaro pagrindo procesui atnaujinti. Be to, pažymėtina, kad, kaip teisingai nurodė atsakovas, pareiškėjas nepateikė jokio alternatyvaus MAĮ 69 straipsnio aiškinimo, kuris prieštarautų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. nutartyje nurodytoms išvadoms.

ABTĮ 156 straipsnis, įtvirtinantis administracinių bylų proceso atnaujinimo pagrindus, nenumato, kad procesas galėtų būti atnaujintas proceso šaliai dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo pareiškus, jog byloje buvo netinkamai atliktas faktinių aplinkybių (įrodymų) tyrimas ar vertinimas. Tokia įstatymų leidėjo pozicija yra pagrįsta taisykle, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, ir teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė, kad egzistuoja ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytos aplinkybės užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu bylos proceso atnaujinimui.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad E. S. prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A-848-602/2017 yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Iš pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą argumentų akivaizdu, kad jis iš esmės nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. nutartimi, o jo argumentacija atspindi tik jo nuomonę dėl bylos situacijos vertinimo. Prašyme nurodyti motyvai liudija, kad pareiškėjas E. S. iš esmės siekia, jog būtų iš naujo įvertintos faktinės bylos aplinkybės ir apskritai byla būtų išnagrinėta iš naujo, tačiau Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo156 straipsnio 2 dalis nenumato galimybės dar kartą vertinti faktinių bylos aplinkybių ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu. Proceso atnaujinimo instituto paskirtis yra Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas, kurių nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, E. S. prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-848-602/2017 atmetamas ir atnaujinti procesą minėtoje byloje atsisakoma (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo162 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. S. prašymą atnaujinti procesą atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-848-602/2017 pagal pareiškėjo E. S. skundą atsakovui valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Arūnas Dirvonas

Irmantas Jarukaitis

Ramutė Ruškytė