Civilinė byla Nr. 2A-555-585/2021
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-03310-2011-6
Procesinio sprendimo kategorija 2.6.9.2.
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. kovo 18 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Gintaro Pečiulio ir Vytauto Zeliankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Evangelikų reformatų labdaros ir paramos fondo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. K. ieškinį atsakovams Z. K., V. K., V. K., L. K., Evangelikų reformatų labdaros ir paramos fondui, trečiasis asmuo Lietuvos evangelikų reformatų konsistorija, J. S. (J. S.) dėl be pagrindo įgytų lėšų grąžinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovai V. K. ir R. L. pradiniu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos evangelikų reformatų konsistorijos (buvęs pavadinimas – Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegija) ieškovo V. K. naudai 300 000 Lt avansą, 100 000 Lt baudą ir 8 602,03 Lt palūkanas, ieškovo R. L. naudai – 150 000 Lt avansą, 50 000 Lt baudą ir 4 301,80 Lt palūkanas.
2. Nurodė, kad 2011 m. balandžio 7 d. su atsakove sudarė preliminariąją sutartį, kuria šalys įsipareigojo iki 2011 m. spalio 15 d. sudaryti pagrindinę pirkimo – pardavimo sutartį dėl atsakovei priklausančio žemės sklypo su pastatais, esančių (duomenys neskelbtini), pardavimo ieškovams už bendrą 1 900 000 Lt kainą. Ieškovas V. K. pagal preliminariąją sutartį sumokėjo atsakovei 300 000 Lt, o ieškovas R. L. – 150 000 Lt. Atsakovė pažeidė preliminariąją sutartį ir žemės sklypą su pastatais 2011 m. birželio 27 d. pardavė kitiems asmenims. Nesudarius pagrindinės pirkimo – pardavimo sutarties, atsakovė privalo grąžinti ieškovams sumas, sumokėtas atsakovei pagal preliminariąją sutartį, kaip be teisėto pagrindo įgytas lėšas, taip pat sumokėti ieškovams preliminariosios sutarties 6.1. punkte numatytą 150 000 Lt baudą už tai, kad pažeidė preliminariosios sutarties sąlygas. Atsakovės vardu preliminariąją sutartį sudaręs trečiasis asmuo J. S. veikė 2011 m. kovo 30 d. notariškai patvirtinto įgaliojimo pagrindu, todėl ieškovai neturėjo pagrindo abejoti, kad trečiasis asmuo neturi teisės atsakovės vardu sudaryti preliminariosios sutarties.
3. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. kovo 8 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: priteisė iš atsakovės Lietuvos evangelikų reformatų konsistorijos ieškovo V. K. naudai 300 000 Lt avansą, 100 000 Lt baudą, 8 602,03 Lt palūkanas, 5 procentų metines palūkanas už priteistą avanso ir baudos sumą nuo bylos iškėlimo teise dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; ieškovo R. L. naudai – 150 000 Lt avansą, 50 000 Lt baudą, 4 301,80 Lt palūkanas ir 5 procentų metines palūkanas už priteistą 200 000 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; paskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
4. Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. gegužės 13 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 8 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje konstatavo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. balandžio 13 d. sprendimu pripažino negaliojančiu 2011 m. kovo 30 d. įgaliojimą, pasirašytą A. K., atstovaujančio Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegiją (notarinio registro Nr. AR-704) bei 2011 m. balandžio 7 d. preliminariąją sutartį, sudarytą V. K., R. L. ir Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos, atstovaujamos Evangelikų labdaros ir paramos fondo direktoriaus J. S. Nurodyti prejudiciniai faktai keičia ginčo esmę, nes tokiu atveju turi būti sprendžiama ne dėl 2011 m. balandžio 7 d. preliminariosios sutarties neįvykdymo teisinių pasekmių, o dėl 2011 m. balandžio 7 d. preliminariosios sutarties negaliojimo teisinių pasekmių. Teismams konstatavus, kad 2011 m. balandžio 7 d. preliminarioji sutartis negalioja nuo sudarymo momento, spręstina, kad ji nesukūrė civilinių teisių ar pareigų, kurių siekė ją sudarę asmenys, todėl ieškovai praranda teisę reikalauti sutartinių netesybų – baudos ir palūkanų. Šalys preliminariojoje sutartyje taip pat susitarė ir dėl ieškovų mokėtino avanso, ši sutarties sąlyga yra įvykdyta. Tiek preliminariosios sutarties negaliojimo atveju, tiek nesudarius pagrindinės sutarties laikytina, kad perduotomis piniginėmis lėšomis yra disponuojama be teisinio pagrindo. Tačiau svarbu nustatyti, kam faktiškai buvo perduotos piniginės lėšos ir kas jomis disponuoja (Lietuvos Aukščiausiojo 2011 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2011). Ieškovai dalį avanso (100 000 Lt ir 150 000 Lt) sumokėjo grynaisiais pinigais Evangelikų reformatų bažnyčios labdaros ir paramos fondo direktoriui J. S., kuri buvo apskaityta kaip sumokėta Evangelikų reformatų bažnyčios labdaros ir paramos fondui. Likusi sumokėto avanso dalis (200 000 Lt) taip pat buvo pervesta į Evangelikų reformatų bažnyčios labdaros ir paramos fondo sąskaitą. Byloje liko neištirtos sutarties sudarymo ir piniginių lėšų perdavimo aplinkybės. Nenustačius asmens, kuris faktiškai įgijo pinigines lėšas, neatskleista bylos esmė. Dėl neteisėtų veiksmų turto netekęs asmuo įgyja teisę reikšti reikalavimą dėl nepagrįsto neteisėto praturtėjimo tam asmeniui, kuris turi naudos nukentėjusiojo sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-25-695/2019).
5. Grąžinus bylą naujam nagrinėjimui, ieškovai V. K. ir R. L. pateikė patikslintą ieškinį, kuriuo atsakovais nurodė Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegiją, Evangelikų reformatų labdaros ir paramos fondą, J. S., A. K., trečiasis asmuo Lietuvos Evangelikų reformatų bažnyčios konsistorija, prašė priteisti iš atsakovų skolą solidariai ieškovui V. K. 86 886,01 Eur ir 1 892,64 Eur palūkanų, 5 procentų procesines palūkanas, ieškovui R. L. – 43 443 Eur skolą ir 946,32 Eur palūkanų, 5 procentų procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.
6. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 19 d. nutartimi ieškovas R. L. pakeistas jo teisių perėmėju V. K.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. gruodžio 1 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė ieškovui V. K. iš atsakovo Evangelikų reformatų labdaros ir paramos fondo 130 329,01 Eur, 2 838,96 Eur palūkanų, 5 procentų metines palūkanas palūkanos nuo 133 167,97 Eur nuo bylos iškėlimo teisme, 2019 m. birželio 26 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; ieškinį atsakovų Z. K., V. K., V. K., L. K. atžvilgiu atmetė; priteisė ieškovui iš atsakovo Evangelikų reformatų labdaros ir paramos fondo 4 494,81 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš ieškovo atsakovui V. K. 1 200 Eur bylinėjimosi išlaidų.
8. Teismas nurodė, kad ieškovai ieškinį atsakovams grindžia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.237 straipsnio 1 dalimi, CK 6.6 straipsnio 3 dalimi, CK 6.240 straipsniu. Teismas pažymėjo, kad ieškovai pasirenka savo pažeistų teisių gynimo būdus, atsakovus, kuriems reiškia reikalavimą byloje.
9. CK 6.237 straipsnyje nustatyta pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, nurodant, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyta pareiga atsiranda, jei pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas teisės doktrinoje ar teismų praktikoje dažnai nurodomas kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas. Kitų (sutartinių, deliktinių) šalių santykių buvimas savaime neužkerta galimybės taikyti nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo taisykles tuo atveju, kai turtas, kurį reikalaujama priteisti, buvo vienos šalies perduotas, o kitos įgytas nesant iš tų santykių kylančios prievolės jam perduoti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013).
10. Nustatyta, kad ieškovai pagal preliminarią sutartį lėšas 450 000 Lt sumokėjo Evangelikų reformatų labdaros ir paramos fondui, o vėliau šios lėšos iš fondo pasisavintos trečiojo asmens J. S. Nors atsakovai byloje kvestionavo ieškovų nesąžiningumo klausimą, jų galimą fiktyvų dalyvavimą sandoriuose, byloje nėra nustatyta šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų. Teismo vertinimu, panaikinus sandorius, kurio pagrindu buvo perduotos lėšos atsakovui Evangelikų reformatų labdaros ir paramos fondui, jam kyla pareiga šias lėšas grąžinti, todėl ieškovo reikalavimą teismas tenkino, V. K. iš Evangelikų reformatų labdaros ir paramos fondo priteisė 130 329,01 Eur be pagrindo įgytų lėšų. Teismas pažymėjo ir tai, kad atsakovui nėra užkirstas kelias nurodytas lėšas išsireikalauti iš trečiojo asmens J. S.
11. Teismo vertinimu, nėra teisinio pagrindo taikyti atsakovo A. K. teisių perėmėjams solidarią atsakomybę, nes A. K. neturėjo naudos ieškovų perduotų lėšų sąskaita, todėl ieškinys šių atsakovų atžvilgiu atmestinas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
12. Atsakovas Evangelikų reformatų labdaros ir paramos fondas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 1 d. sprendimą, ieškinį atsakovo Evangelikų reformatų labdaros ir paramos fondo atžvilgiu atmetant; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
12.1. Teismas nustatė, kad pinigines lėšas gavo tuometinis fondo vadovas J. S., tačiau nepagrįsto praturtėjimo institutą nepagrįstai pritaikė fondo atžvilgiu. Tinkamu atsakovu šioje byloje yra J. S., kas turėjo būti nustatyta bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.
12.2. Patys ieškovai atsisakė ieškinio reikalavimų asmens, kuris gavo jų pinigines lėšas, t. y. J. S. atžvilgiu ir turėtų prisiimti dėl to atsakomybę. Pasekmių, kurios turėtų atsirasti dėl tokio atsisakymo, teismas neturėtų perkelti fondui, nepagrįstai iš jo priteisdamas J. S. gautas lėšas.
12.3. Teismas nepagrįstai nevertino ir nenustatė šioje byloje nepagrįsto praturtėjimo sąlygų, suformuluotų kasacinio teismo praktikoje.
12.4. Teismas nepagrįstai nevertino fondo nurodytos kasacinio teismo nutarties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2011), kurioje buvo sprendžiamas analogiškas atsakomybės be pagrindo įgijus pinigines lėšas klausimas. Šioje nutartyje kasacinis teismas išaiškino, kad atsakyti už be pagrindo įgytas lėšas turėtų įgaliotinis, o ne įgaliotojas.
12.5. Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gegužės 13 d. nutartyje nurodytos šioje byloje nustatytinos aplinkybės yra ištirtos ir nustatytos, atliekant ikiteisminį tyrimą Nr. 10-9-00235-11. Nepaisant to, teismas neišreikalavo duomenų iš minėtos baudžiamosios bylos, nenutarė sustabdyti šią civilinę bylą, kol įsiteisės procesinis sprendimas baudžiamojoje byloje, nors turėjo tai padaryti.
13. Atsakovas V. K. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 1 d. sprendimo dėl A. K. atsakomybės dalį palikti nepakeistą; dėl apeliacinio skundo spręsti teismo nuožiūra. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
13.1. Atkreipia dėmesį, kad visi pinigai buvo gauti J. S. (įskaitant tuos, kurie buvo pervesti į fondo sąskaitą, nes netrukus po to jie buvo išgryninti). To niekas neneigė ir nepaneigė.
14. Ieškovas V. K. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo jį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
14.1. Sumas, kurias prašoma priteisti, ieškovai sumokėjo būtent atsakovui Evangelikų reformatų labdaros ir paramos fondui, pervedant pinigus į fondo sąskaitą bei perduodant grynuosius pinigus fondo vadovui. Patvirtinant grynųjų pinigų perdavimą, buvo pasirašytas dokumentas pavadinimu „kasos pajamų orderis“, kuriame nurodyti fondo rekvizitai bei uždėtas fondo antspaudas. Taigi ieškovai pinigus sumokėjo būtent fondui, o ne J. S. Kadangi, pripažinus sutartis negaliojančiomis, fondas nebeturi jokios teisės šiomis sumomis disponuoti, ieškovai ir prašė teismo priteisti šias sumas iš fondo kaip be pagrindo įgytą turtą.
14.2. Ieškovai turėjo santykių su juridiniu asmeniu – fondu, o su J. S. – tik kaip šio juridinio asmens atstovu, veikiančiu juridinio asmens vardu. Taigi ieškinio reikalavimą ieškovai ir adresavo tam atsakovui, su kuriuo juos siejo tam tikri santykiai ir kuriam jie perdavė (pervedė) pinigus. Be to, jei juridinio asmens vadovas savo neteisėtais veiksmais padaro žalos įmonei, tai įmonė turi teisę tokią žalą iš jo išsireikalauti.
14.3. Fondo minimoje nutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2011) negrąžintas avansas ieškovui buvo priteistas solidariai iš juridinio asmens ir vadovo. Be to, toje byloje nėra tapačios bylos aplinkybės kaip šioje byloje, nes toje byloje įgaliojimai buvo duoti tiek juridiniam asmeniui, tiek ir jo vadovui.
14.4. Šiuo atveju ir be detalaus pasisakymo teismo sprendime yra aišku, kad egzistuoja visos sąlygos nepagrįsto praturtėjimo institutui taikyti, o kaip matyti iš fondo apeliacinio skundo ir pats apeliantas nenurodė, kokios nepagrįsto praturtėjimo taikymo sąlygos, išskyrus vieną (kad fondas nėra praturtėjęs), šiuo atveju nėra išpildytos.
15. Trečiasis asmuo Lietuvos evangelikų reformatų konsistorija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą tenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
15.1. Nebuvo nei teisinio, nei faktinio pagrindo fondo atžvilgiu taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą.
15.2. Tik po išsamaus sutarties sudarymo ir prašomų priteisti piniginių lėšų perdavimo aplinkybių ištyrimo (ko teismas nepagrįstai nepadarė), galėjo būti pereita prie klausimo nagrinėjimo dėl tikrojo piniginių lėšų gavėjo nustatymo ir dėl šių lėšų (ne)grąžinimo.
15.3. Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gegužės 13 d. nutartyje įvardintos aplinkybes, kurios turėtų būti tiriamos bylą iš naujo nagrinėjant pirmojoje instancijoje, yra pilna apimtimi nustatytos ir ištirtos atliekant minėtą ikiteisminį tyrimą Nr. 10-9-00235-11.
15.4. Patys ieškovai pateikė pareiškimą, kuriuo atsisakė ieškinio reikalavimų atsakovo J. S. atžvilgiu. Tai rodo, kad vienintelis atsakingas asmuo – J. S. išsisuko nuo atsakomybės ir tas įvyko išimtinai tik dėl pačių ieškovų valios.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Dėl apeliacinio skundo argumentų
17. Apelianto teigimu, nors pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pinigines lėšas gavo tuometinis fondo vadovas J. S., tačiau nepagrįsto praturtėjimo institutą nepagrįstai pritaikė fondo atžvilgiu. Teisėjų kolegija su tuo nesutinka. CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti kito sąskaita be įstatyme ar sutartyje nustatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2014; 2014 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014; kt.). CK 6.242 straipsnis reglamentuoja nepagrįsto praturtėjimo institutą. Šio straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas.
18. Kasacinio teismo praktikoje yra išskirtos tokios nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos: 1) turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; 2) turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); 3) turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; 4) atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); 5) nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; 6) šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; 7) ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-611/2016, 67 punktas). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pirmiau įvardytos nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos yra kumuliatyvios – bent vienos sąlygos nebuvimas eliminuoja galimybę taikyti šį teisių gynimo būdą pažeistai materialiajai subjektinei teisei apginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-57-695/2020, 28 punktas).
19. Lietuvos teisėje laikomasi vadinamojo non cumul principo – asmuo neturi pasirinkimo teisės, kokį ieškinį reikšti. Pavyzdžiui, jeigu šalis sieja sutartiniai santykiai, pažeistas teises reikia ginti remiantis sutarčių teisės normomis; jeigu yra deliktas, turi būti reiškiamas ieškinys dėl žalos atlyginimo, bet ne dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo; jeigu pažeistos teisės gali būti apgintos daiktinės teisės normų pagrindu, ieškinys dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo taip pat negali būti reiškiamas. Tik tuo atveju, jeigu sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės normos neužtikrina teisingo bylos išsprendimo, papildomai (subsidiariai) gali būti taikomas nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-90/2010; 2020 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-523-248/2020).
20. Nustatyta, kad 2011 m. balandžio 7 d. ieškovai su Lietuvos evangelikų reformatų konsistorija (ankstesnis pavadinimas – Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegija) sudarė preliminariąją sutartį, kuria šalys įsipareigojo iki 2011 m. spalio 15 d. sudaryti pagrindinę pirkimo – pardavimo sutartį dėl konsistorijai priklausančio žemės sklypo su pastatais, esančių (duomenys neskelbtini), pardavimo ieškovams už bendrą 1 900 000 Lt kainą. Pagal šią sutartį ieškovas V. K. sumokėjo 100 000 Lt grynais Evangelikų reformatų bažnyčios labdaros ir paramos fondui, lėšas priėmė fondo direktorius J. S., o ieškovas R. L. – 150 000 Lt (ERLPF 2011 m. balandžio 7 d. kasos pajamų orderiai), V. K. pervedė 200 000 Lt Evangelikų reformatų labdaros ir paramos fondui į fondo sąskaitą Swedbank AB. J. S. gautų 250 000 Lt į fondo kasą ar banko sąskaitą neįnešė, taip pat jis iš Fondo sąskaitos pagal preliminarią sutartį gautus 200 000 Lt išsigrynino (198 400 Lt išgryninti, 1 600 Lt banko mokesčiai), nurodytos lėšos į banko sąskaitą neįneštos. Tokiu būdu apeliantas įgijo 450 000 Lt pagal preliminarią sutartį sumokėtų lėšų.
21. Evangelikų reformatų bažnyčios labdaros ir paramos fondas, atstovaudamas Lietuvos evangelikų reformatų konsistoriją, santykyje su ieškovu veikė 2011 m. kovo 30 d. notariškai patvirtinto įgaliojimo pagrindu. Nors pačiame įgaliojimo tekste nurodomas įgaliotas asmuo J. S., tačiau jis nurodomas kaip Evangelikų reformatų bažnyčios labdaros ir paramos fondo direktorius, o Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos ir Evangelikų reformatų bažnyčios labdaros ir paramos fondo 2011 m. kovo 29 d. susitarime nurodoma, kad disponavimo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos turtu teisę įgyja Evangelikų reformatų bažnyčios labdaros ir paramos fondas tik su sąlyga, kad bus gautas savininko (Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos) sutikimas. Iš to teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal išankstinio susitarimo dėl bendradarbiavimo ir galimo disponavimo turtu prasmę ir tikslą, savininko vardu disponuodamas jo turtu veikti buvo numatyta Evangelikų reformatų bažnyčios labdaros ir paramos fondui. Tą patvirtina ir 2011 m. vasario 26 d. Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos posėdžio protokolas, kurio 2 punkte užfiksuota, kad nutarta pritarti Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos ir Evangelikų reformatų bažnyčios labdaros ir paramos fondo bendradarbiavimui. Santykį tarp Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos ir Evangelikų reformatų bažnyčios labdaros ir paramos fondo patvirtina ir šalių veiksmai – dalis pinigų pagal preliminarias sutartis buvo pervesta į Evangelikų reformatų bažnyčios labdaros ir paramos fondo sąskaitą, išrašyti Evangelikų reformatų bažnyčios labdaros ir paramos fondo 2011 m. balandžio 7 d. kasos pajamų orderiai gavus avansą. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pinigus pagal preliminarias sutartis pirkėjai sumokėjo Evangelikų reformatų bažnyčios labdaros ir paramos fondui.
22. Taip pat nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. balandžio 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-739-809/2018 pripažino negaliojančiais 2011 m. kovo 30 d. įgaliojimą, pasirašytą A. K., atstovaujančio Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegiją (notarinio registro Nr. AR-704), ir 2011 m. balandžio 7 d. preliminarią sutartį sudarytą tarp V. K., R. L. ir Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kolegijos, atstovaujamos Evangelikų labdaros ir paramos fondo direktoriaus J. S. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. kovo 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-490-258/2019 Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 13 d. sprendimą paliko nepakeistą.
23. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių (žr. šios nutarties 20-21 punktus) matyti, kad šalis iki Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. balandžio 13 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismas 2019 m. kovo 26 d. nutarties priėmimo siejo sutartiniai teisiniai santykiai, kurių pagrindu ieškovai perdavė prašomas priteisti lėšas. Minėtais teismų procesiniais sprendimais pripažinus negaliojančiais 2011 m. kovo 30 d. įgaliojimą ir 2011 m. balandžio 7 d. preliminarią sutartį, lėšų perdavimas neteko teisinio pagrindo. Tai leidžia spręsti, kad nagrinėjamu atveju nepagrįsto praturtėjimo institutas kaip subsidiarus teisių gynimo būdas ieškovų pasirinktas ir pirmosios instancijos teismo pritaikytas pagrįstai.
24. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime eksplicitiškai nepasisakė dėl kiekvienos iš nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygų, nagrinėjamu atveju jos egzistuoja. Pirma, ieškovai pagal 2011 m. balandžio 7 d. preliminarią sutartį atsakovui perdavė 450 000 Lt, iš kurių 250 000 Lt buvo priimti į atsakovo kasą, o 200 000 Lt pervesti į atsakovo banko sąskaitą, kas reiškia, kad atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovų veiksmų 450 000 Lt. Antra, ieškovų turtas sumažėjo 450 000 Lt, kas atitinka atsakovo praturtėjimą. Trečia, atsakovas praturtėjo, nes ieškovai jam perdavė lėšas pagal 2011 m. balandžio 7 d. preliminarią sutartį, t. y. egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp ieškovų turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo. Ketvirta, pripažinus negaliojančiais 2011 m. kovo 30 d. įgaliojimą ir 2011 m. balandžio 7 d. preliminarią sutartį, išnyko teisinis pagrindas atsakovo praturtėjimui. Penkta, nepagrįstas praturtėjimas egzistavo, pareiškus patikslintą ieškinį. Šešta, nėra pagrindo spręsti, kad ieškovai būtų prisiėmę nuostolių atsiradimo riziką. Septinta, ieškovai negali apginti savo pažeistų teisių kitais gynybos būdais (žr. šios nutarties 22 punktą).
25. Atsižvelgdama į šios nutarties 23 punkte išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija apelianto argumentus dėl to, kad fondas yra netinkamas atsakovas byloje bei kad pastaruoju turėtų būti J. S., atmeta. Šiame kontekste akcentuotina, kad, kaip nustatyta nutarties 21 punkte, ieškovai 2011 m. balandžio 7 d. preliminarios sutarties pagrindu reikalaujamas priteisti lėšas perdavė ne J. S., o fondui, kurio direktoriumi buvo J. S. Tai, kad dalis lėšų buvo pervesta į fondo banko sąskaitą, o likusi dalis priimta į fondo kasą, patvirtina į bylą pateikti įrodymai. Aplinkybė, kad J. S. faktiškai įgijo šias lėšas, neįnešęs dalies jų į fondo kasą bei likusią dalį išgryninęs iš banko sąskaitos, nekeičia fakto, kad pastarosios lėšos buvo perduotos fondui.
26. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad juridinio asmens vadovas dalyvauja dvejopo pobūdžio teisiniuose santykiuose. Jis yra įmonės valdymo organas ir atstovas, galintis pagal įstatymą veikti įmonės vardu ir jai atstovauti santykiuose su trečiaisiais asmenimis, tačiau įmonės vadovą sieja ir vidiniai teisiniai santykiai dėl vadovavimo įmonei su pačia įmone. Kai įmonės vadovą sieja išoriniai santykiai su trečiaisiais asmenimis, jis veikia įmonės vardu, t. y. veikia kaip pati įmonė. Tuo tarpu vidiniai santykiai su pačia įmone vadovą sieja kaip fizinį asmenį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-295/2008). Taigi šiuo atveju ieškovai turėjo santykių su juridiniu asmeniu – fondu, o su J. S. – tik kaip šio juridinio asmens atstovu, veikiančiu juridinio asmens vardu. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas paaiškina, kad fondas gali ginti savo pažeistas teises, siekdamas išsireikalauti ginčo lėšas iš savo buvusio direktoriaus J. S.
27. Pagal CK 6.240 straipsnio 3 dalį be teisinio pagrindo gavęs turto ir neužtikrinęs jo priežiūros tiek, kiek ją būtų užtikrinęs protingas skolininkas, asmuo turi atlyginti už turto sumažėjimą, t. y. atsakovas atsako už savo vadovo veiksmus, dėl kurių lėšos buvo prarastos ir šios normos pagrindu.
28. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė išaiškinimais, pateiktais jo nurodytoje kasacinio teismo nutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2011). Teisėjų kolegija su tuo nesutinka. Apelianto nurodyta nutartimi remtis nagrinėjant šią bylą pagrindo nėra. Tai lemia aplinkybė, kad nagrinėjamos bylos ir civilinės bylos Nr. 3K-3-420/2011 ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa. Civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2011 buvo sprendžiamas sutartinės civilinės atsakomybės klausimas, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje – nepagrįsto praturtėjimo.
29. Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas turėjo sustabdyti šią bylą iki bus baigtas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-9-00235-11, išreikalauti iš jo bylai aktualią medžiagą. Apeliacinės instancijos teismas su tuo nesutinka. CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punktą, nurodė, kad sustabdyti civilinę bylą nurodytu pagrindu galima tik tada, kai nagrinėjamos bylos yra susijusios taip, kad kitoje byloje nustatyti faktai turės įrodomąją, prejudicinę ar privalomąją galią sustabdomai bylai. Be to, negalėjimas išnagrinėti civilinės bylos, kol nebus išnagrinėta kita byla, reiškia, kad teismui, siekiančiam išspręsti byloje pareikštą reikalavimą, reikalingi tam tikri faktai, kuriuos būtina nustatyti kitoje byloje, ir bylą nagrinėjantis teismas pats negali jų nustatyti. Jei teismas visus teisiškai reikšmingus faktus gali nustatyti pats nagrinėjamoje byloje, kai tarp bylų nėra prejudicinio ar kito teisinio ryšio, teismas neturi teisės sustabdyti bylos ir savo kompetencijos perkelti kitam teismui ar kitai institucijai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2012; 2020 m. liepos 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-219/2020). Nagrinėjamu atveju visi reikšmingi faktai ir aplinkybės galėjo būti ir buvo nustatytos šioje byloje, todėl stabdyti šią bylą pagal CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punktą pagrindo nėra.
30. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl panaikinti ar pakeisti skundžiamą sprendimą apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme
31. Apeliacinį skundą atmetus, yra pagrindas apelianto prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, priteisimo atmesti, o ieškovo V. K. ir trečiojo asmens Lietuvos evangelikų reformatų konsistorijos – tenkinti ir iš apelianto ieškovui priteisti 315,41 Eur, o trečiajam asmeniui – 500 Eur (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš apelianto Evangelikų reformatų labdaros ir paramos fondo, juridinio asmens kodas 302589529, ieškovo V. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), naudai 315,41 Eur (tris šimtus penkiolika eurų, 41 ct) bylinėjimosi išlaidų, o trečiojo asmens Lietuvos evangelikų reformatų konsistorijos, juridinio asmens kodas 292077730, naudai – 500 Eur (penkis šimtus eurų, 00 ct), patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme,
Teisėjai Dalia Kačinskienė
Gintaras Pečiulis
Vytautas Zelianka