Civilinė byla Nr. e2A-45-618/2026

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-15582-2023-7

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.27

     (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. vasario 19 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erikos Misiūnienės, Larisos Šimanskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Giedrės Seselskytės veikianti Vilniaus apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 623 straipsnis),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės Real Logistics SP. z o.o. Sp.k. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „ADR8“ ieškinį atsakovei Real Logistics SP.z o o.Sp.k dėl skolos ir vėlavimo palūkanų už suteiktas logistikos paslaugas priteisimo.

Teismas

nustatė:

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė UAB „ADR8“ kreipėsi į teismą ieškiniu atsakovei Lenkijos Respublikos įmonei Real Logistics SP.z o o.Sp.k prašydama priteisti 55 414,03 EUR skolą, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė ieškinyje, dublike nurodė, kad šalys 2022 m. gegužės 13 d. sudarė ekspedijavimo paslaugų sutartį Nr. RLOA20220513 (toliau – ir Sutartis), kurios pagrindu susitarė dėl jūrinių konteinerių ekspedijavimo paslaugų teikimo sąlygų ir kainos. Ieškovė įvykdė Sutartyje sutartas sąlygas ir pristatė konteinerius į atsakovės nurodytas paskirties vietą Kinijos Liaudies Respublikoje (toliau – ir KLR), atitinkamai išrašė tris sąskaitas faktūras už suteiktas paslaugas 91 000 JAV dolerių (toliau – ir USD) sumai. Atsakovė yra atlikusi mokėjimų tik už 35 724,91 USD, todėl liko skolinga 55 600 USD, kas sudaro 52 294,96 EUR pagal 2023 m. spalio 24 d. oficialų Lietuvos Banko skelbiamą EUR ir USD kursą. Atsakovė teikia tikrovės neatitinkančią informaciją, kad ieškovė neįvykdė savo prievolės TianShun/Xihe Industry pagal šalių 2023 m. vasario 27 d. sudarytą papildomą susitarimą, nes ieškovė šį susitarimą įvykdė visiškai ir sumokėjo visą konteinerių užlaikymo mokestį 21 625 USD. Atsakovė pateikta sąskaita faktūra apie ieškovės nesumokėtą 37 685 USD nėra sąskaita faktūra, o nepatvirtinta buhalterinė pažyma. Atsakovė ieškovei yra išrašiusi dvi sąskaitas už konteinerių sulaikymą už 7 435 USD, kurios yra įskaitytos atsakovės įsiskolinimui padengti. Už konteinerių sulaikymą pagal paties atsakovės pateiktą trišalį susitarimą turėjo būti tiesiogiai atsiskaityta su TianShun/Xihe Industry ir mokėtina suma sudarė 21 625 USD, o ne 30260 USD.

3.       Atsakovė atsiliepimu į ieškinį, tripliku prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad tarp šalių buvo sudaryta sutartis ne tik dėl konteinerių ekspedijavimo, bet ir dėl jų nuomos. Tam tikra ieškovei atsakovės išnuomotų konteinerių dalis priklauso atsakovei, kita konteinerių dalis priklausė kitiems subjektams, tame tarpe ir KLR įmonei TianShun/Xihe Industry. Atsakovės konteineriai ieškovei neatlygintinai buvo nuomojami 60-70 dienų terminą, tuo tarpu parleidus šį terminą buvo skaičiuojamas 5 EUR per dieną mokestis. Pagal Sutartį dalis konteinerių buvo laikyta prarastais, nes jie nebuvo grąžinti ilgiau nei 180 dienų, tačiau vėliau ieškovė juos grąžino. Atsižvelgiant į susidariusią situaciją tarp ieškovės ir TianShun/Xihe Industry buvo nuspręsta sudaryti papildomą susitarimą, pagal kurį atsiskaitymas už nesavalaikį konteinerių grąžinimą bei mokestis už konteinerių grąžinimą į KLR turi būti įvykdytas TianShun/Xihe Industry. Ieškovė šios savo prievolės TianShun/Xihe Industry neįvykdė. TianShun/Xihe Industry nurodė atsakovei, kad šios prievolės įvykdymo laukia iš atsakovės. Ieškovė savo prievoles vykdė netinkamai – konteinerius grąžino žymiai viršydama sutartyje nurodytą terminą, neapmokėjo atsakovei už savalaikį negrąžinimą nustatytą mokestį – 37 685 USD, todėl atsakovei negali kilti pareiga atsiskaityti su ieškove. Ieškovė neinformavo atsakovės apie savo prievolės įvykdymą Hainan Tianyu Avation Service CO., LTD (toliau – ir TIANYU). Kadangi ieškovė betarpiškai bendravo su TIANYU, atsakovė nusprendė pasitraukti iš atsiradusio tiesioginio ieškovės ir TIANYU bendradarbiavimo ir visus finansinius klausimus atsiradusius dėl 27 vnt. TIANYU priklausančių konteinerių grąžinimo bei mokesčio už nemokamą nuomos termino viršijimą ieškovė ir TIANYU turėjo derinti tarpusavyje. Visos šalys dėl to neprieštaravo ir su tuo sutiko, todėl ir buvo sudarytas trišalis susitarimas, pagal kurį už (duomenys neskelbtini) ilgiau nei 260 dienų laikomų ieškovės 27 vnt. konteinerių saugojimą nuo paėmimo (duomenys neskelbtini) iki 2023 m. sausio 31 d. sudaro 21 625 USD. Trišaliame susitarime šalys sutarė, kad gautas mokėjimas bus lygus mokėjimui, kuris turi būti sumokėtas atsakovei. Todėl už saugomus 27 vnt. konteinerius ieškovė tiesiogiai sumoka TIANYU ir už 27 konteinerius ieškovei sumos nebus grąžinamos. Trišaliu susitarimu atsakovė siekė perleisti visas turimas teises ir pareigas į TIANYU priklausančius 27 konteinerius pačiam TIANYU, ir iš santykio išstoti. Trišaliu susitarimu įvyko šalių pasikeitimas prievolėje. Kita vertus, ginčijant trišalio susitarimo esmę, ieškovė viršijo net 24 vnt. sutartyje nurodytų 180 dienų konteinerių pristatymo terminą, ji sutarties pagrindu turi prievolę atsakovei sumokėti 48 000 USD baudą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. liepos 17 d. sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti ir priteisti ieškovei iš atsakovės 55 414,03 EUR skolą, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, t. y. 55 414,03 EUR, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. spalio 30 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 7 660 EUR bylinėjimosi išlaidas.

5.       Teismas nurodė, kad šalių sudaryta Sutartis atitinka įstatyme pateiktą šios rūšies sutarties sampratą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.824 straipsnis). Atsakovas neginčijo, kad ieškovės išrašytose sąskaitose faktūrose paslaugos atsakovei buvo suteiktos. Šią aplinkybę tvirtina ir pačios atsakovės į bylą pateikta atsakovės 2025 m. balandžio 10 d. apskaita, iš kurios turinio matyti, kad atsakovė į savo buhalterinę apskaitą yra įtraukusi ieškovės pateiktas apmokėti sąskaitas. Taigi darytina išvada, kad pagal paslaugų sutartyje numatytos paslaugos atsakovei buvo suteiktos. Ieškovė ir TIANYU 2023 m. kovo 1 d. sutarė, kad ieškovė, atlikus tarpusavio įskaitymą, turi pervesti TIANYU 4 640 USD, kuriuos ieškovė pervedė 2023 m. kovo 9 d., todėl atsakovės teiginiai, jog ieškovė pagal papildomą susitarimą yra neatsiskaičiusi su TIANYU prieštarauja byloje esančiai medžiagai. Be to, atsakovės pozicija byloje yra nenuosekli, kadangi po atsakovės įvardijamo trišalio susitarimo sudarymo atsakovė laikydamasi, jog yra pasitraukusi iš teisinio santykio su ieškove, vis dėlto 2023 m. kovo 2 d. ir 2023 m. gegužės 9 d. pateikė ieškovei apmokėti sąskaitas faktūras 37 685 USD sumai už viršijamą laikotarpį, jas įtraukė į 2023 m. balandžio 29 d. buhalterinę pažymą, o vėlesnio bylos nagrinėjimo metu atsakovė pateikė šias sąskaitas su minuso ženklu, t. y. teigdama, jog jas anuliavo. Atsakovės argumentai ir pateikti įrodymai dėl pasitraukimo iš teisinių santykių nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad įvyko absoliutus pasikeitimas prievolėje trišalio susitarimo pagrindu, todėl tokie argumentai laikytini nepagrįstais ir atmestinais.

6.       Teismas pažymėjo, kad atsakovė tvirtina, jog ginčijant trišalio susitarimo esmę, ieškovė viršijo net 24 vnt. sutartyje nurodytų 180 dienų konteinerių pristatymo terminą, todėl sutarties pagrindu turi prievolę atsakovui sumokėti 48 000 USD baudą už konteinerių praradimą. Tačiau ginčo dėl to, kad dingę konteineriai buvo rasti, nėra. Nenustatyta, kad TIANYU būtų pateikusi reikalavimą ar pretenziją ieškovei ar atsakovei, o atsakovė byloje priešinio reikalavimo dėl baudos priteisimo nereiškė. Duomenų, jog manydama, kad jau nuo 2023 m. vasario 27 d. yra išstojusi iš teisinio santykio, atsakovė reiškė ieškovei reikalavimą apmokėti baudą, atsakovė taip pat nepateikė. Atsakovė neginčijo, kad pažymą ieškovei sumokėti 48 000 USD pateikė tik bylos nagrinėjimo metu. Atsakovė nepateikė duomenų, kad konteineriai buvo parasti ar apgadinti ir konteineriai tapo netinkami naudoti. Taigi, byloje pateikti duomenys nesudaro pagrindo vertinti, jog buvo pažeistas Sutarties 5.4 punktas, kurio pagrindu atsakovė deklaruoja nurodomą ieškovės neapmokėtą baudą. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų spręsti, kad atsakovei buvo apribota teisę reikšti reikalavimą paslaugų sutarties pagrindu, įskaitant dėl baudos, iki ieškovei kreipiantis į teismą su ieškiniu dėl skolos priteisimo.

7.       Teismas nurodė, kad iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad atsakovė neįvykdė sutartinės prievolės visiškai atsiskaityti su ieškove už suteiktas jūrinių konteinerių ekspedijavimo paslaugas, todėl ieškovės reikalavimas tenkintinas ir iš atsakovės ieškovei priteistina 55 600 USD skola, kas sudaro 52 294,96 EUR pagal 2023 m. spalio 24 d. oficialų Lietuvos Banko skelbiamą EUR ir USD kursą (CK 6.38 straipsnis, 6.808 straipsnio 1 dalis). Ieškovė Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 2 straipsnio 5 dalies pagrindu pagal ieškovės sudarytą palūkanų paskaičiavimą už pateiktas apmokėti sąskaitas prašo iš atsakovo priteisti 3 119,07 EUR. Atsakovė prašomų priteisti palūkanų skaičiavimo būdo neginčijo. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas laiku neatsiskaitė su ieškove, taigi savo sutartinius įsipareigojimus vykdė netinkamai, todėl ieškovei iš atsakovo priteistinos 3 119,07 EUR dydžio palūkanos. Vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, ieškovei iš atsakovės priteistinos 6 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą 55 414,03 EUR sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. spalio 30 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovė byloje patyrė 7 660 EUR bylinėjimosi išlaidų, todėl jos priteistinos ieškovei iš atsakovės (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). 

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

8.       Atsakovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 17 d. sprendimą, klausimą išspręsti iš esmės bei priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

9.       Apeliaciniame skunde nurodoma, kad tarp šalių sudaryta Sutartis turi būti klasifikuojama ne tik kaip jūrinių konteinerių ekspedijavimo, tačiau ir kaip jų nuomos sutartis, pagal kurią ieškovei viršijus 70 dienų konteinerių pristatymo terminą, atsakovei turėjo būti mokamas 5 USD mokestis už konteinerį per dieną. Ieškovei žymiai viršijus jūrinių konteinerių pristatymo į KLR terminą, ieškovei kilo pareiga sumokėti atsakovei 37 685 USD sumą. Ši aplinkybė byloje yra patvirtinta 2023 m. balandžio 29 d. buhalterine pažyma Nr. 0001/04/23/WROCON/N. Ieškovei pradėjus tiesiogiai bendrauti ir bendradarbiauti su dalies (27 vnt.), jos gabenamų jūrinių konteinerių savininke KLR bendrove TIANYU, buvo nuspręsta pasirašyti trišalį susitarimą dėl atsakovės pasitraukimo iš šių santykių, kas iš esmės ir įvyko – šalys 2023 m. vasario 27 d. pasirašė susitarimą, ieškovė grąžino konteinerius KLR bendrovei bei su ja atsiskaitė už konteinerių užlaikymą (nuomą). Šiuo atveju atlygis už ieškovės konteinerių užlaikymą, kuris turėjo būti sumokėtas atsakovei, buvo sumokėtas tiesiogiai KLR bendrovei. Pati ieškovė šią aplinkybę patvirtino bei pateikė tai pagrindžiančius įrodymus, kad tarp jos ir KLR bendrovės buvo atliktas užskaitymas. Taip pat atsakovė anuliavo jos ieškovei išrašytas sąskaitas–faktūras 4 815 USD ir 2 620 USD sumoms už konteinerių užlaikymą, išrašydama atitinkamai kreditines sąskaitas faktūras.

10.       Apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas 2023 m. vasario 27 d. šalių sudarytą susitarimą nevertino kaip atsakovės pasitraukimo iš nurodyto teisinio santykio pagrindžiantį dokumentą. Tačiau atsakovė visiškai nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu, kadangi teismas netinkamai aiškino šį susitarimą sutarčių aiškinimo taisyklių kontekste, o būtent nevertino paties ieškovės ir KLR bendrovės TIANYU elgesio po minėto susitarimo sudarymo. Svarbu pabrėžti, kad vadovaujantis kasacinio teismo praktika dėl sutarčių sudarymo, vykdymo ir aiškinimo parašo, kaip formalaus veiksmo nebuvimas nereiškia sutarties (susitarimo) negaliojimo vienai iš šios sutarties šalių. Vertinant visų 2023 m. vasario 27 d. susitarimo subjektų (ieškovės, atsakovės ir TIANYU) elgesį iki ir po šio susitarimo sudarymo yra akivaizdu, kad visų aukščiau minėtų subjektų valia sudarant šį susitarimą buvo būtent atsakovę prievolėje pakeisti KLR bendrove TIANYU. Visos šalys buvo tarpusavyje sulygusios, kad šiuo susitarimu atsakovė pasitrauks iš byloje nagrinėjamos Sutarties, ją pakeičiant KLR bendrove TIANYU. Šias aplinkybes patvirtina ieškovės ir KLR bendrovės TIANYU veiksmai. Ieškovė buvo laikoma pažeidusia Sutartį ir jai iš esmės turėjo kilti pareiga sumokėti ieškovei Sutartyje nurodytą baudą už prarastais laikomus konteinerius, atitinkamai 48 000 USD. Tai, kad konteineriai buvo pristatyti iš esmės neturi jokios teisinės reikšmės, kadangi sutartyje yra aiškiai nurodyta, kad ieškovė yra laikoma pažeidusia sutartį ir pareiga mokėti baudą jai atsiranda tuo atveju kai ieškovė viršija konteinerių pristatymo terminą daugiau negu 180 dienų, kas šiuo atveju ir įvyko. Ieškovę ir atsakovę iki sudarant susitarimą dėl šalies pasikeitimo prievolėje, saistė Sutartis, kuriai yra taikomas sutarties uždarumo principas. Dėl to KLR bendrovės pretenzijos pareiškimas ar nepareiškimas šiuo atveju neturi ir negali turėti jokios reikšmės. Ieškovei pareiškus atsakovei ieškinį, nepaisant to, kad pastaroji iš šio teisinio santykio buvo pasitraukusi, atsakovė pateikė buhalterinę pažymą į bylą, kuria grindė prievolės pažeidimą iš ieškovės pusės, jos nesąžiningumą ir atsakovės teisę į baudą tuo atveju jeigu atsakovė nebūtų išstojusi iš teisinio santykio su ieškove. Jeigu atsakovė iš šio santykio nebūtų pasitraukusi ji reikštų ieškovei reikalavimą dėl 48 000 USD baudos priteisimo, tačiau, kadangi visų šalių valia atsakovė prievolėje su ieškove pakeitė KLR bendrovė, atsakovė šios savo teisės, per įstatymo nustatytą senaties terminą, nerealizavo. CK 1.125 straipsnio 5 dalis numato, kad sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas taikomas ieškiniams dėl netesybų (baudos, delspinigių) išieškojimo. Šalims sudarius 2023 m. vasario 27 d. susitarimą, kuriuo buvo patvirtinta visų santykio šalių valia dėl atsakovės pasitraukimo iš prievolės ir jo pakeitimo KLR bendrove, atsakovė pagrįstai tikėjosi, kad šis susitarimas galios, atsakovė jo laikėsi ir pagrįstai tikėjosi to paties ir iš ieškovės. Dėl to atsakovė nereiškė jokių reikalavimų ieškovei kylančių iš tarp šalių sudarytos Sutarties, kas yra logiška esant galiojančiam 2023 m. vasario 27 d. susitarimui. Ieškovė nesąžiningai pasinaudodama situacija, nepaisant to, kad suprato ir žinojo, jog atsakovė jau nėra prievolės šalimi, jau suėjus 6 mėn. senaties terminui, kai atsakovė buvo praradusi teisę reikšti ieškinį dėl baudos priteisimo, vis tiek pareiškė atsakovei ieškinį. Be to, priteisiamą sumą teismas turėjo skaičiuoti ne pagal 2023 m. spalio 24 d. galiojusį EUR ir USD kursą, kuris buvo 1,0632, o pagal kursą galiojusį teismo sprendimo priėmimo dieną.

11.       Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

12.       Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad

13.       Atsiliepime į apeliacinį skundą teigiama, jog atsakovės nurodytos sąskaitos buvo anuliuotos tik 2024 m. vasario 29 d., t. y. jau bylos nagrinėjimo teisme metu. Atsakovės pateikti apskaitos dokumentai (2024 m. vasario 29 d. kreditinės sąskaitos) dėl nurodytų sąskaitų anuliavimo patvirtina ir parodo, kad sąskaitų anuliavimo priežastys nėra susijusios su jokiu atsakovės pasitraukimu iš teisinio santykio. 2023 m. kovo 2 d. sąskaitos panaikinimas 2024 m. vasario 29 d. kreditine sąskaita nėra niekaip susijęs su jokiu trišaliu susitarimu ir atsakovės išstojimu iš teisinio santykio. 2023 m. gegužės 9 d. sąskaitos panaikinimas 2024 m. vasario 29 d. kreditine sąskaita nėra niekaip susijęs su jokiu trišaliu susitarimu ir atsakovės išstojimu iš teisinio santykio. Vertinant pačios atsakovės elgesį po 2023 m. vasario 27 d. mokėjimo pažymos pasirašymo momento matyti, kad būtent pačios atsakovės veiksmai ir paneigia atsakovės išsigalvotą aplinkybę apie „išstojimą“ iš teisinio santykio su ieškove. Teismas pagrįstai atkreipė dėmesį ir įvertino tai, kad atsakovės trišaliu vadinamas 2023 m. vasario 27 d. susitarimas yra pasirašytas tik ieškovės ir atsakovės, o nurodyto dokumento pavadinimas yra ne susitarimas, o mokėjimo pažyma, kurioje nurodoma, kad ji skirta ieškovei, joje pateikiama informacija, kur ir kaip ieškovė turi sumokėti tiesiogiai KLR bendrovei už 27 vnt. jai priklausančių konteinerių naudojimą. Mokėjimo pažymos priede yra išvardinti visi 27 vnt. KLR bendrovei priklausantys konteineriai, t. y. aiškiai identifikuotas mokėjimo pažymoje nurodyto mokėjimo pagrindas. Sutarties pagrindu buvo išrašytos 3 ieškovės neapmokėtos sąskaitos faktūros iš viso už 120 vnt. jūrinių konteinerių pervežimą, iš kurių didžioji dalis priklausė atsakovei ir nenurodomiems tretiesiems asmenims, o tuo tarpu KLR bendrovei priklausė tik 27 vnt. iš 120 vnt. visų neapmokėtų ginčo sąskaitų dalyką sudarančių konteinerių. Todėl atsakovės teiginiai, kad KLR bendrovė pagal nepasirašytą 2023 m. vasario 27 d. mokėjimo pažymą, kuri skirta ieškovei ir kuria detalizuojama mokėjimo tvarka dėl KLR bendrovei priklausiusių ir pažymoje detalizuotų 27 vnt. konteinerių, tariamai sutiko perimti atsakovės skolą ieškovei už visus 120 vnt. konteinerių, kurių didžioji dalis neturėjo nieko bendro su KLR bendrove, vertintini kaip prasilenkiantys su logika ir realybe.

14.       Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad baudą atsakovė prisiminė tik teikdama tripliką (2024 m. balandžio 5 d.) ir jau ženkliai praleidusi įstatyme (CK 1.125 straipsnio 5 dalis) nustatytą 6 mėnesių terminą netesyboms reikalauti. Teismas teisingai pastebėjo, kad nei vienas iš 2023 m. gegužės 31 d. pažymoje Nr. 0009/05/23/WRO/N nurodytų konteinerių nebuvo prarastas, šie konteineriai priklauso ne atsakovei, o KLR, kuri už nurodytus konteinerius dar 2023 m. kovo 1 d. išrašė sąskaitą, kurią ieškovė tinkamai apmokėjo. Atsakovė dėl šių konteinerių naudojimo nepatyrė visiškai jokių išlaidų. Dėl šios priežasties nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo taikyti kokią nors baudą už konteinerių praradimą ir (ar) sugadinimą. Teismas pagrįstai nevertino atsakovės teiginių apie tariamos 48 000 USD baudos skyrimą ieškovei kaip sudarančių pagrindą atsakovei išvengti atsiskaitymo už suteiktas paslaugas. Ieškovė sutinka, kad ieškinio reikalavimą formavo netiksliai ir, vadovaujantis, CK 6.36 straipsnio 3 dalimi, reikalavimas turėjo būti formuojamas taip – priteisti 55 600 USD skolą, 3 119,07 EUR pavėluoto mokėjimo palūkanas, bet ne perskaičiuoti pagal 2025 m. liepos 17 d. valiutos kursą. Kita vertus, pirmosios instancijos teismo rezoliucinė dalis neturėtų būti keičiama, kadangi atsakovė pirmosios instancijos teisme neginčijo ir neteikė jokių argumentų dėl ieškinio sumos apskaičiavimo.

Teismas

konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmestinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkos

15.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.

16.       CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Ginčo apeliacinės instancijos teisme esmė

17.       Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 17 d. sprendimas, kuriuo nuspręsta tenkinti ieškovės UAB „ADR8“ ieškinį atsakovei Lenkijos Respublikos įmonei Real Logistics SP.z o o.Sp.k dėl skolos ir vėlavimo palūkanų už suteiktas logistikos paslaugas priteisimo ir priteisti ieškovei iš atsakovės 55 414,03 EUR skolą, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, t. y. 55 414,03 EUR, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. spalio 30 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 7 660 EUR bylinėjimosi išlaidas.

18.       Apeliacinis skundas iš esmės motyvuojamas tuo, kad pirmosios instancijos teismo priimtas skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi

Dėl skundžiamo sprendimo teisėtumo

19.       Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad ieškovė ir atsakovė 2022 m. gegužės 13 d. sudarė ekspedijavimo paslaugų sutartį Nr. RLOA20220513, kurios pagrindu šalys susitarė dėl jūrinių konteinerių ekspedijavimo paslaugų teikimo – ieškovė įsipareigojo teikti atsakovei jūrinių konteinerių ekspedijavimo paslaugas, o atsakovė įsipareigojo sumokėti ieškovei už tuščių konteinerių sugrąžinimą į Kinijos Liaudies Respubliką (Sutarties 1.1–1.2 punktai).

20.       Iš 2022 m. gegužės 13 d. užsakymo Nr. RLOA2022051303 matyti, kad šalys sutarė dėl konteinerių kainos – 950 USD už vieną vienetą, visas 21 vienetų konteinerių kiekis grąžinamas per 70 dienų, o viršijus nemokamo naudojimo 70 dienų terminą, mokami 5 USD per dieną. Šalys taip pat susitarė nemokamas konteinerių naudojimas yra 70 dienų nuo tos dienos, kai konteineriai išvyksta iš (duomenys neskelbtini).

21.       Šalys neginčijo, kad Sutarties vykdymo metu 27 vienetai konteinerių, kuriuos ieškovė turėjo pristatyti į KLR, buvo dingę ir apie jų dingimą buvo informuota KLR bendrovė, kurie vėliau buvo surasti.

22.       Iš 2023 m. vasario 27 d. mokėjimo pažymos matyti, kad šalys sutarė, jog ieškovė turi sumokėti 21 625 USD už 27 vnt. konteinerių naudojimą konteinerių savininkui Hainan Tianyu Aviation Service CO.,LTD.

23.       TIANYU 2023 m. kovo 1 d. pateikė ieškovei debetinę sąskaitą už 27 konteinerių sulaikymą iki 2023 m. sausio 31 d. ir išankstinę sąskaitą, kurios suma 21 625 USD.

24.       Ieškovė ir TIANYU 2023 m. kovo 1 d. tarpusavio įsipareigojimų įskaitymu sutarė, kad ieškovė, atlikus tarpusavio įskaitymą, turi pervesti TIANYU 4 640 USD, kuriuos ieškovė pervedė 2023 m. kovo 9 d.

25.       Ieškovė 2023 m. rugpjūčio 31 d. sudarė skolų suderinimo aktą, kuriame nurodoma, jog atsakovės skola ieškovei yra 55 600 EUR, kurį, kaip teigia ieškovė, pateikė atsakovei, tačiau ji jo nepasirašė.

26.       Tiek kasacinio teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje                        Nr. 3K-3-380-690/2018 ir kt., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje R. T. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91).

27.       Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka tiek su pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime, tiek ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytais motyvais ir argumentais.

28.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog teismai, spręsdami su sutarčių vykdymu susijusius ginčus, turi nustatyti tikrąjį sutarties turinį, išaiškinti, kokias dalyvių tarpusavio teises ir pareigas sutartis sukūrė jos šalims. Sutarties šalių valia ir ja prisiimtų įsipareigojimų apimtis nustatytinos pagal sutarčių aiškinimo taisykles, reglamentuotas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.193–6.195 straipsniuose bei suformuluotas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje.

29.       CK 6.193 straipsnyje, be kita ko, reglamentuojama, kad: sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai; aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu; jeigu šalių tikrųjų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (1 dalis); visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes; aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos (2 dalis); jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė (3 dalis); kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai (4 dalis); aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (5 dalis).

30.       Pagal nuoseklią kasacinio teismo praktiką, CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas subjektyvaus sutarties aiškinimo metodo prioritetas: aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-365-403/2019). Kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Tačiau toks sutarties aiškinimo būdas ne visada leidžia tiksliai įvertinti sutarties turinį ir nustatyti bendrą subjektyvią kontrahentų valią sukurti atitinkamus įsipareigojimus. Sutarties šalių ketinimus lemia kiekvienos iš šalių individualios savybės ir poreikiai, taigi šalių ketinimai gali nesutapti. Be to, kilus sutarties šalių ginčui, teisme gali nepavykti nustatyti tikrųjų šalių ketinimų, ypač jei sandorio šalys laikosi priešingų pozicijų, skirtingai interpretuoja sudarant sutartį buvusią jų valią ar ją iškreipia, nesutaria dėl sutarties tikslų ar turinio. Todėl tais atvejais, kai šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui (lingvistiniam aiškinimui), kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio. Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-130-695/2018, 2019 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-611/2019, 2020 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-100-823/2020).

31.       Kasacinio teismo praktikoje taip pat konstatuota, kad sutarties šalių subjektyviais ketinimais nustatant sutarties turinį galima vadovautis, tik jeigu abi šalys sutaria dėl sutarties teksto prasmės. Šalių tikrųjų ketinimų nustatymas yra praktiškai neįmanomas, kai tarp šalių yra ginčas dėl tikrosios sutarties teksto prasmės ir kai šalys skirtingai interpretuoja sutarties tekstą, tokiais atvejais taikytinas objektyvusis sutarties aiškinimo metodas – jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys, t. y. taikoma sisteminė-lingvistinė sutarties teksto analizė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-365-403/2019).

32.       CK 6.193 straipsnio, reglamentuojančio sutarčių aiškinimo taisykles, 2 dalis, pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, aiškinama plačiai, pažymint, kad sutartis turi būti aiškinama sistemiškai, nepaliekant neaptarto nė vieno reikšmingo sutarties punkto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2005), be to, negali būti neaptarta ir neįvertinta nė viena sutarties dalis, priedas ar kita sudedamoji dalis. Šiuo atveju galioja prezumpcija, kad kiekvienas žodis, frazė turi tam tikrą prasmę ir reikšmę, nes šalys be reikalo jų paprastai nevartoja. Šis aiškinimas atkartoja UNIDROIT Tarptautinių komercinių sutarčių principų 4.5 straipsnio nuostatas; toks aiškinimas taikomas ir kasacinio teismo formuojamoje praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2009, 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-181/2013).

33.       Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK 178 straipsnyje įtvirtinta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu. Rungtyniškumo (rungimosi) principo esmė yra ta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti proceso įstatymo nustatyta tvarka (CPK 12 ir 178 straipsniai). Remiantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-916/2021).

34.       Naujausioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo nurodoma, kad įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes teismas gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, jog tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024).

35.       Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, ar įrodymas susijęs su byla, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku (tiesioginis ar netiesioginis, pirminis ar antrinis), ar tas įrodymas yra leistinas ir patikimas, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2011). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524-701/2018).

36.       Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-701/2022).

37.       CK 6.824 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad krovinių ekspedijavimas – krovinių vežimo organizavimas ir su tuo susiję veiksmai, numatyti krovinių ekspedijavimo sutartyje. Pagal šio straipsnio 3 dalį krovinių ekspedicijos sutartimi viena šalis (ekspeditorius) įsipareigoja už atlyginimą kitos šalies – užsakovo (užsakovo kliento) – lėšomis teikti arba organizuoti sutartyje numatytas paslaugas, susijusias su krovinių vežimu.

38.       Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka, kad atsakovė neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad ginčo paslaugos, kurių pagrindu buvo išrašytos atsakovės neapmokėtos sąskaitos, buvo suteiktos, taip pat neginčija ir pirmosios instancijos teismo nustatyto fakto, kad ginčo sąskaitose nurodytos paslaugų kainos – teisingos. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytų faktinių aplinkybių dėl paslaugų suteikimo fakto ir paslaugų kainos teisingumu.

39.       Ieškovė Sutarties pagrindu pateikė atsakovei apmokėti sąskaitą faktūras: 2022 m. rugsėjo 22 d. – Nr. R2200433 37 860 USD sumai, 2022 m. gruodžio 30 d. – Nr. R2200663 35 340 USD sumai ir  2023 m. gegužės 4 d. – Nr. R2300163 17 900 USD sumai. Atsakovė atliko dalinį sąskaitos 2022 m. rugsėjo 22 d. sąskaitos Nr. R2200433 37 860 USD sumai mokėjimą ir per du mokėjimus (2022 m. spalio 19 d. ir 2022 m. spalio 4 d.) sumokėjo iš viso 28 065 USD. Atsakovė išrašė ieškovei 2023 m. kovo 2 d. sąskaitą Nr. 0011/03/23/WRC/FV 4 815 EUR sumai ir 2023 m. gegužės 9 d. sąskaitą Nr. 036/05/23/WRO/FV 2 620 EUR sumai, kurių jų pagrindu sumažinta atsakovės skola ieškovui iki 55 600 USD.

40.       Atsakovė nurodo, kad ji pasitraukė iš teisinio santykio su ieškove dar 2023 m. vasario 27 d. kadangi tą dieną buvo pasirašytas trišalis susitarimas dėl atsakovės pasitraukimo. Ieškovės teigimu, kitu atveju ieškovei žymiai viršijus jūrinių konteinerių pristatymo į KLR terminą Sutarties pagrindu kilo pareiga sumokėti atsakovei 37 685 USD sumą už konteinerių nuomą ir kad šią skolą pagrindžia 2023 m. balandžio 29 d. buhalterinė pažyma Nr. 0001/04/23/WROCON/N, taip pat, kad ieškovė Sutarties pagrindu turi prievolę atsakovei sumokėti 48 000 USD baudą už konteinerių praradimą, kadangi ieškovė viršijo net 24 vnt. sutartyje nurodytų 180 dienų konteinerių pristatymo terminą.

41.       Pirma, sutiktina, kad 2023 m. vasario 27 d. mokėjimo pažyma pagal savo formą, pavadinimą ir dėl KLR bendrovės TIANYU parašo nebuvimo negali būti kvalifikuojama kaip trišalis susitarimas, kuriuo KLR bendrovė būtų sutikusi perimti atsakovės skolą ieškovui pagal Sutartį. Be to, 2023 m. vasario 27 d. mokėjimo pažymoje aiškiai nurodoma, kad pažyma skirta ieškovei, mokėjimo pažymoje yra pateikiama informacija, kur ir kaip ieškovė turi sumokėti tiesiogiai KLR bendrovei už 27 vnt. KLR bendrovei priklausančių konteinerių naudojimą. Mokėjimo pažymos priede yra išvardinti 27 vnt. KLR bendrovei priklausantys konteineriai, t. y. aiškiai identifikuotas mokėjimo pažymoje nurodyto mokėjimo pagrindas. Tuo tarpu, Sutarties pagrindu buvo išrašytos 3 ieškovės neapmokėtos sąskaitos faktūros iš viso už 120 vnt. jūrinių konteinerių pervežimą. Be to, vertinant šalių elgesį po 2023 m. vasario 27 d. mokėjimo pažymos pasirašymo momento matyti, kad būtent pačios atsakovės veiksmai paneigia aplinkybę apie išstojimą iš teisinio santykio su ieškove – atsakovė ir toliau Sutarties pagrindu ieškovei išrašinėjo sąskaitas, mokėjimo dokumentus, kreditinius dokumentus, ir toliau savo apskaitoje apskaitė ieškovės skolą pagal Sutartį, atsakovė taip pat buvo įsitraukusi į savo balansą ieškinio pagrindą sudarančias ieškovės išrašytas sąskaitas. Pažymėtina, kad atsakovės ieškovei išrašytos 2023 m. kovo 2 d. sąskaita Nr. 0011/03/23/WRC/FV 4 815 EUR sumai ir 2023 m. gegužės 9 d. sąskaita Nr. 036/05/23/WRO/FV 2 620 EUR sumai buvo anuliuotos tik 2024 m. vasario 29 d., t. y. jau bylos nagrinėjimo teisme metu, be to, atsakovės pateikti apskaitos dokumentai (2024 m. vasario 29 d. kreditinės sąskaitos) dėl nurodytų sąskaitų patvirtina, kad sąskaitų anuliavimo priežastys nėra susijusios su atsakovė pasitraukimu iš teisinio santykio. Taigi, visiškai sutiktina, kad nėra jokio pagrindo teigti, kad KLR bendrovė TIANYU pagal nepasirašytą 2023 m. vasario 27 d. mokėjimo pažymą, kuri skirta ieškovei ir kuria detalizuojama mokėjimo tvarka dėl KLR bendrovei priklausiusių ir pažymoje detalizuotų 27 vnt. konteinerių, perėmė atsakovės skolą ieškovei už visus 120 vnt. konteinerių.

42.       Antra, apeliacinės instancijos teismas pasisakydamas dėl 37 685 USD sumos už konteinerių nuomą ir dėl 48 000 USD baudos už konteinerių praradimą, pažymi, kad atsakovė vėliau byloje laikėsi ir laikosi pozicijos, jog apskritai yra išstojusi iš teisinio santykio su ieškove ir į jos vietą įstojo KLR bendrovė TIANYU, todėl atsakovės argumentai dėl šių ieškovės prievolių iš esmės prieštarauja pačios atsakovei pozicijai. Nenustatyta, kad KLR bendrovė būtų pateikusi reikalavimą pretenziją ieškovei ar atsakovei sumokėti baudą ar nuomą. Kita vertus, nors akivaizdu, jog tarp šalių kyla ginčas, atsakovė pati taip pat nereiškė jokių priešpriešinių reikalavimų nei dėl 37 685 USD sumos už konteinerių nuomą, nei dėl 48 000 USD baudos už konteinerių praradimą priteisimo iš ieškovės atsakovei. Įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo (CK 6.131 straipsnio 1 dalis), tačiau bylos duomenimis atsakovė taip pat nepasinaudojo ir reikalavimų įskaitymo teise (CK 6.130-6.140 straipsniai), be kita ko, neginčijo ir ieškovės atlikto įskaitymo, kurio pagrindu ieškovė tik iš dalies sumažino atsakovės skolą ieškovei. Teisme pareikštas prašymas taikyti šalių reikalavimams įskaitymą nelaikytinas materialiuoju teisiniu ieškinio (priešieškinio) reikalavimu. Teismas byloje sprendimą priima tik dėl šalių viena kitai pareikštų materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimų (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-329/2012).

43.       Taigi, vertinant tai, kas išdėstyta, atsakovės argumentai, susiję su atsakovės nurodomomis ieškovės prievolėmis, t. y. nuomos mokesčiu ir bauda, atsakovei, nesant ieškovės sutikimo su šiomis prievolėmis ir esant tarp šalių dėl šių prievolių ginčui, taip pat nesant pareikštiems atsakovės reikalavimams dėl šių prievolių, iš esmės neturi reikšmės teisingam šios bylos išnagrinėjimui. Atsakovė turi teisę dėl minėtų prievolių reikšti atskirus materialinius teisinius reikalavimus ieškovei, tačiau teismas nagrinėjamu atveju neturi pagrindo dėl jų spręsti savo iniciatyva, t. y. be atsakovės pareikšto reikalavimo priteisti nuomos mokestį, baudą ar pan. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas atsakovės argumentų ieškovei dėl nuomos mokesčio ir baudos pagrįstumo nenagrinėja ir dėl jų plačiau nepasisako.

44.       Atsakovė nurodo, kad praleido CK 1.125 straipsnio 5 dalyje nustatytą sutrumpintą šešių mėnesių ieškinio senaties terminą, taikomą ieškiniams dėl netesybų (baudos, delspinigių) išieškojimo dėl ieškovės nesąžiningo elgesio. Tačiau, atkreiptinas dėmesys, kad CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. CK 1.132 straipsnyje nurodyta, kad ieškinio senaties terminų sustabdymo, nutraukimo ir atnaujinimo taisyklės (CK 1.129–1.131 straipsniai) taikomos taip pat ir sutrumpintiems ieškinio senaties terminams, jeigu įstatymai nenumato ko kita. Taigi, atsakovė turi teisę kreiptis su prašymu dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo.

45.       CK 6.200 straipsnyje įtvirtinta nuostata, jog šalys savo sutartinius įsipareigojimus privalo vykdyti tinkamai ir sąžiningai. Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, nustatytu terminu pagal sutarties ar įstatymo reikalavimus, o jei tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais (CK 6.38 straipsnio 1 dalis). Kiekvienas asmuo, vykdydamas sutartį, turi elgtis teisėtai, t. y. tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustačius, kad atsakovė neįvykdė sutartinės prievolės visiškai atsiskaityti su ieškove už suteiktas jūrinių konteinerių ekspedijavimo paslaugas, todėl kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimas dėl 55 600 USD skolos laikytinas pagrįstu.

46.       Kaip teisingai apeliaciniame skunde nurodo atsakovė, Sutarties 3.1 punkte yra nurodyta, kad šios sutarties valiuta ir apmokėjimo už darbus (paslaugas) pagal šią sutartį valiuta yra – JAV doleriai. Pagal CK 6.36 straipsnio 3 dalį, kai prievolė teisėtai išreikšta užsienio valiuta, kreditorius, reikšdamas ieškinį Lietuvoje dėl šios prievolės įvykdymo, turi įstatymų suteiktą pasirinkimo teisę: jis gali reikalauti, kad skola būtų priteista užsienio valiuta, kuria buvo išreikšta prievolė, arba Lietuvos Respublikos nacionaline valiuta, taikant mokėjimo dieną galiojantį valiutos keitimo kursą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.36 straipsnio 3 dalyje vartojama sąvoka „mokėjimo diena“ reiškia faktinę dieną, kai skolininkas vykdo teismo sprendimą, t. y. sumoka pinigus arba jie yra išieškomi priverstinai vykdymo proceso metu. Tai nėra prievolės (sutarties) įvykdymo termino suėjimo diena. Todėl, jei prievolė išreikšta užsienio valiuta, reikalavimas priteisti skolą Lietuvos Respublikos nacionaline valiuta turi būti grindžiamas ne ankstesniu valiutų kursu, galiojusiu prievolės sudarymo ar vykdymo metu, bet tuo kursu, kuris galioja faktinio mokėjimo pagal teismo sprendimą dieną (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-493-701/2017).

47.       Taigi, ieškovė reikšdama iš Sutarties kylantį reikalavimą priteisti skolą iš atsakovės turėjo teisę suformuluoti reikalavimą priteisti skolą JAV doleriais (USD) arba Lietuvos Respublikos nacionaline valiuta – EUR, taikant mokėjimo dieną galiojantį valiutos keitimo kursą. Kadangi, ieškinyje ieškovė išreiškė reikalavimą priteisti skolą EUR, darytina išvada, kad ieškovė pasirinko suformuluoti reikalavimą priteisti skolą Lietuvos Respublikos nacionaline valiuta – EUR. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, iš atsakovės ieškovei priteistina 55 600 USD skola, nurodant, jog ji turi būti sumokėtos Lietuvos Respublikos nacionaline valiuta – EUR, taikant mokėjimo dieną galiojantį valiutos keitimo kursą.

48.       Atsižvelgiant į tai, kad procesinės palūkanos skaičiuotinos nuo priteistos (likusios sumokėti sumos), o tiksli mokėtina suma nacionaline valiuta – EUR nagrinėjamu atveju priklauso nuo valiutų kurso, todėl procesinės palūkanos taip pat skaičiuotinos nuo 55 600 USD sumos, nurodant, jog jos taip pat turi būti sumokėtos Lietuvos Respublikos nacionaline valiuta – EUR, taikant mokėjimo dieną galiojantį valiutos keitimo kursą.

49.       Kaip minėta, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2010 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010 ir kt.). Į esminius apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvus ir argumentus atsakyta, todėl kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvai ir argumentai kaip neturintys reikšmės teisingam šios bylos išnagrinėjimui, plačiau neanalizuotini ir dėl jų nepasisakytina.

50.       Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės ieškovės ieškinys tenkintas teisėtai ir nepagrįstai.

Dėl bylos procesinės baigties

51.       Atsižvelgdamas į anksčiau išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria nuspręsta priteisti ieškovei iš atsakovės 55 414,03 EUR skolą, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, t. y. 55 414,03 EUR, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. spalio 30 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, yra pagrindas pakeisti išdėstant ją taip: ieškinį tenkinti ir priteisti ieškovei iš atsakovės 55 600 JAV dolerių skolą, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, t. y. 55 600 JAV dolerių, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. spalio 30 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nurodant, kad skola ir procesinės palūkanos turi būti sumokėtos Lietuvos Respublikos nacionaline valiuta – EUR, taikant mokėjimo dieną galiojantį valiutos keitimo kursą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

52.       Kitoje dalyje skundžiamą sprendimą panaikinti ar pakeisti remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas kitoje dalyje paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo

53.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Šio straipsnio nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis). Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 (teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

54.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši teisės norma nustato bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklę, kurios pagrindu taikomas principas „pralaimėjęs moka“. Taikant šią taisyklę, atsakomybė už bylinėjimosi išlaidas nustatoma pagal bylos proceso rezultatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321-313/2017, 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-916/2021).

55.       Pažymėtina, kad priklausomai nuo valiutų kurso svyravimo, apeliacinės instancijos teismo šia nutartimi daromas skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pakeitimas gali būti naudingas arba nenaudingas tiek ieškovei, tiek atsakovei. Atsižvelgiant į tai, taip pat į tai, jog kitoje dalyje skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas iš esmės nepakeistas, nėra pagrindo konstatuoti, jog ši nutartis yra priimama bent iš dalies atsakovės naudai CPK 93 straipsnio 1 dalies prasme. Atsižvelgiant į tai, atsakovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkintinas.

56.       Ieškovės pateikė duomenis patvirtinančius, jog apeliacinės instancijos teisme patyrė 3 025 EUR bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą parengiant ir pateikiant teismui atsiliepimą į apeliacinį skundą. Šios išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių (Rekomendacijų 7, 8.11 punktai, 2 337,70 Eur x 1,3 koef.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į Rekomendacijų 2 punkte nustatytus kriterijus, mažinti prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydį nagrinėjamu atveju nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, ieškovei iš atsakovės priteistina 3 025 EUR bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teismas

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 17 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „ADR8“, juridinio asmens kodas 302208540, iš atsakovės Real Logistics SP. z o.o. Sp.k., juridinio asmens kodas 360250666, 55 414,03 EUR skolą, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, t. y. 55 414,03 EUR, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. spalio 30 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, pakeisti išdėstant ją taip:

„Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „ADR8“, juridinio asmens kodas 302208540, iš atsakovės Real Logistics SP. z o.o. Sp.k., juridinio asmens kodas 360250666, 55 600 JAV dolerių (USD) skolą, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, t. y. 55 600 JAV dolerių (USD), skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. spalio 30 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nurodant, kad skola ir procesinės palūkanos turi būti sumokėtos Lietuvos Respublikos nacionaline valiuta – eurais (EUR), taikant mokėjimo dieną galiojantį valiutos keitimo kursą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas)“.

Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 17 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisi ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „ADR8“, juridinio asmens kodas 302208540, iš atsakovės Real Logistics SP. z o.o. Sp.k., juridinio asmens kodas 360250666, 3 025 EUR bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjos                                                             Erika Misiūnienė

                     Giedrė Seselskytė

                     Larisa Šimanskienė