Civilinė byla Nr. 2A-713/2013

(Proceso Nr. 2-55-3-02708-2011-6)

                                                                               Procesinio sprendimo kategorija 44.5.2.4; 44.5.2.8; 73.2.5.5; 121.21

(S)

                                            LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

                                                     N U T A R T I S

                                            LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

                                                            2013 m. kovo 20 d.

                                                                        Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Gailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Gasiūnienės ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės „If P&C Insurance AS“, veikiančios per filialą Lietuvoje, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-359-656/2012 pagal ieškovės „If P&C Insurance AS“, veikiančios per filialą Lietuvoje, ieškinį atsakovėms UAB „Eika“, UAB „Dokaras“ ir UAB „Santariškių namai“ (trečiasis asmuo M. L.) dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje ginčas kilo dėl išmokėjusio draudimo išmoką draudiko teisės reikalauti atlyginti žalą iš už žalą atsakingo asmens dėl 2008 m. sausio 12 d. (duomenys neskelbtini), įvykusio autoįvykio, kurio metu automobilis atsitrenkė į kelyje gulėjusį gelžbetoninį pamatų bloką ir buvo apgadintas. Ieškovė automobilio savininkui sumokėjo 105 700 Lt draudimo išmoką ir papildomai turėjo 660,80 Lt išlaidų, susijusių su žalos įvertinimu. Ieškovės tvirtinimu, ji, sumokėjusi draudimo išmoką, įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į žalos atlyginimą iš už žalą atsakingo asmens.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės „If P&C Insurance AS“, veikiančios per filialą Lietuvoje, ieškinį atsakovėms UAB „Eika“, UAB „Dokaras“ ir UAB „Santariškių namai“ (trečiasis asmuo M. L.) dėl žalos atlyginimo ir nustatęs: kad UAB „Santariškių namai“, kuri turėjo statybos leidimą gyvenamųjų namų statybai, statybvietė buvo aptverta tvora; vieta, kurioje planuojama tiesti gatvę ir gulėjo betoninis blokas, yra už aptvertos statybvietės ribos; statybos darbai nebuvo vykdomi; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nurodytos aplinkybės apie galimą atsakovių atsakomybę už žalą šioje civilinėje byloje negali būti laikomos prejudiciniu faktu, nes joje pateiktas tam tikras sutarčių ar faktų aiškinimas negali atleisti ieškovės nuo pareigos iš naujo šioje civilinėje byloje įrodyti visas atsakovių civilinės atsakomybės sąlygas bei aplinkybę, kad gatvės dalis, kurioje įvyko autoįvykis buvo perduota valdyti atsakovėms; eismo įvykio metu faktinę situaciją atspindi eismo įvykio schema, iš kurios aiškiai matyti, kad pamatinis blokas yra tiesiai už kelio ženklo, žyminčio gatvės susiaurėjimą, t. y. už (duomenys neskelbtini) ribų; žala ne tik atsirado, tačiau ir žymiai padidėjo dėl vairuotojos didelio neatsargumo (akseleratoriaus pedalo paspaudimas po smūgio yra aiškus elementarių saugumo, vairavimo ir elgesio taisyklių pažeidimas); Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimu ieškovės reikalavimas priteisti žalą iš ankstesnės atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės buvo iš dalies atmestas tuo pagrindu, kad trečiojo asmens M. L. veiksmuose buvo didelio neatsargumo požymiai, ši teismo sprendimo dalis įsiteisėjo ir kasacine tvarka nagrinėjant bylą nebuvo keičiama, priėjo prie išvados, kad ieškovė, kaip nukentėjusiojo asmens teisių perėmėja, neįrodė, kad jos žala atsirado dėl pamatinio bloko (kuris nėra didesnio pavojaus šaltinis) valdytojo (kuris, beje, nėra žinomas) tyčios ar didelio neatsargumo, ar nenugalimos jėgos. Teismas sprendė, kad apdrausto automobilio valdytojos M. L. kaltė kvalifikuotina kaip didelis neatsargumas ir tai sudaro savarankišką pagrindą atmesti ieškinį (CK 6.266 str. ir 6.270 str.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovė, nesutikdama su skundžiamu sprendimu, padavė teismui apeliacinį skundą, kuriame prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – apelianto ieškinį patenkinti visiškai, priteisti solidariai iš atsakovių jos naudai 106 360,80 Lt žalos atlyginimą, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, pagal CPK taisykles perskirstyti bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidas bei priteisti atstovavimo išlaidas, patirtas apeliacinėje instancijoje. Apeliacinį skundą pagrindė šiais argumentais:

1. Lietuvos Aukščiausias Teismas nutartyje konstatavo, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai atsakomybės subjektu pripažino savivaldybę, nes žemės ploto, kuriame buvo atliekami statybos darbai, valdymo ir naudojimosi teises ji perdavė tretiesiems asmenims (atsakovėms UAB „Dakaras“ ir UAB „Eika“) pagal 2007 m. vasario 13 d. sutartį Nr. A326-39-(7.7-EUD-2). Ši aplinkybė laikytina prejudiciniu faktu.
2. Prejudicinais faktais laikytinos ir kitos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nurodytos aplinkybės: 1) kelias, kuriame įvyko įvykis, buvo pradėtas, bet neužbaigtas statyti ir nebuvo perduotas naudoti savivaldybei; 2) eismo įvykio vietoje esanti teritorija yra laikytina statybvietės teritorija, kuri išeina už aptverto statybos sklypo ribų ir už šios statybvietės teritorijos apsaugą buvo atsakingi statytojai (atsakovės); 3) Vilniaus miesto savivaldybė nevaldė ir nesinaudojo statybos objektu (susisiekimo komunikacijomis), nes valdymo teises buvo perdavusi atsakovėms.
3. Teismas netinkamai taikė ir aiškino CPK 182 straipsnio 2 dalį, dėl to priėmė neteisingą ir neteisėtą sprendimą.
4. Ginčo atveju valdymo fakto įrodinėti nereikia, nes Vilniaus miesto savivaldybė ginčo gatvės ruožą, kuriame įvyko eismo įvykis, perdavė valdyti atsakovėms.
5. Teismo padarytas trečiojo asmens kaltės laipsnio įvertinimas – 100 procentų, yra aiškiai per didelis. Policijos pareigūnai, tyrę administracinio teisės pažeidimo bylą, jokiais įrodymais (specialiomis priemonėmis) neįrodė, kad trečiasis asmuo eismo įvykio metu viršijo leistiną greitį. M. L. neviršijo leistino greičio ir jos veiksmai negali būti traktuojami kaip didelis neatsargumas. Trečiasis asmuo, apvažiuodamas kelio ženklą iš kairės pusės ir įvažiuodamas į susiaurėjusią kelio dalį, negalėjo tikėtis, kad kelio viduryje gulės didelis gelžbetoninis pamatinis blokas. Esant tamsiam paros metui, kelio ženklai, apšvietus juos automobilio žibintais, matosi puikiai, todėl M. L., pastebėjusi kelio ženklą, jį apvažiavo, o gelžbetoninio bloko nepastebėjo arba pastebėjo per vėlai, kad būtų galima išvengti eismo įvykio ir žalos.
6. Trečiojo asmens atžvilgiu negali būti taikomas CK 6.253 straipsnis. Eismo įvykis  nebūtų įvykęs, jeigu kelyje nebūtų buvusios kliūties, t. y. pamatinio statybinio bloko. M. L., nesant kitų ženklų, negalėjo numatyti, kad jos važiuojamame kelyje bus niekaip nepažymėta kliūtis. Nėra jokio pagrindo teigti, kad ji buvo nepakankami atsargi, jog pastebėtų kliūtį laiku.
7. Teismas, pažeisdamas CPK 182 straipsnio 2 dalį ir nepripažindamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nustatytų aplinkybių prejudiciniais faktais, iš esmės pažeidė CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą, o tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.
8. Jeigu ginčo atveju būtų konstatuota, kad teismas, nepripažindamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nustatytų aplinkybių prejudiciniais faktais, buvo teisus, vadinasi teismas skundžiamu sprendimu nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialinių teisių ir pareigų, nes pasisakė, kad gatvės atkarpos valdytoja buvo Vilniaus miesto savivaldybė.

Atsakovės UAB „Eika“ ir UAB „Santariškių namai“ su paduotu apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovė UAB „Santariškių namai“ prašė iš ieškovės priteisti 1 815 Lt patirtų išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti. Atsiliepimą į apeliacinį skundą pagrindė šiais motyvais:

1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nėra konstatavęs jokių faktinių aplinkybių žalos atlyginimo klausimu šioje civilinėje byloje.
2. Teismas visapusiškai ir išsamiai ištyrė bylos rašytinių įrodymų visumą bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
3. Teismo išvados, kad atsakovės nebuvo įvykio vietos teritorijos valdytojos, yra pagrįstos byloje esančiais rašytiniais įrodymais bei nenuginčytos, o tai yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti.
4. Administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyta, kad M. L. 2008 m. sausio 12 d. eismo įvykio metu pažeidė KET 172 ir 173 punktus, dėl to jai buvo paskirta administracinė nuobauda pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį. Ji važiavo nesaugiu greičiu ir elgėsi neatsargiai.
5. Byloje yra visos sąlygos, būtinos pripažinti lengvojo automobilio vairuotojos atsakomybę atlyginti ieškinyje nurodytą sumą.

Atsakovė UAB „Dokaras“ su paduotu apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašė iš ieškovės priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą į apeliacinį skundą pagrindė šiais argumentais:

1. Teismas pagrįstai ir teisėtai sprendė, kad apeliantas privalėjo įrodyti valdymo perdavimo faktą ir atsakovių civilinės atsakomybės sąlygas leistinomis įrodinėjimo priemonėmis.
2. Teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo byloje esančius rašytinius įrodymus, pagrįstai sprendė, kad jie patvirtina, jog gatvės atkarpos valdymo teisės nebuvo perduotos atsakovėms.
3. Teismas pagrįstai ir teisėtai M. L. veiksmus kvalifikavo kaip didelį neatsargumą.
4. Apeliantas savo skunde nenurodė jokių kitų aplinkybių ir nepateikė argumentų ar įrodymų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumą ir teisėtumą. Priešingai, pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad vairuotoja viršijo leistiną ir saugų greitį.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.).

Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo tinkamai taikyti, aiškinti įstatymus tam, kad tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga. Remiantis CPK 176 straipsnio nuostatomis, įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku. Vadovaujantis CPK 12 ir 178 straipsniais, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 str.). CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teisėjų kolegija, ad hoc, pažymi, kad  tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.), tačiau mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, nes teismas neteisingai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes, pažeidė proceso teisės normas dėl įrodymų vertinimo, iš esmės netinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas, nukrypo nuo teismų praktikos, dėl to padarė nepagrįstas išvadas.

Šios apeliacijos objektas yra statinių savininko (valdytojo) deliktinės atsakomybės sąlygos.

Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad saugant ir ginant žmogaus (ir apskritai asmens – ne tik fizinio, bet ir juridinio) teises ir laisves, inter alia, žmogaus orumą, ypatinga svarba tenka žalos atlyginimo institutui (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas). Būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2009 m. kovo 27 d. nutarimai). Įtvirtinant šį konstitucinį principą siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus atlyginta (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad Konstitucijoje įtvirtintas asmeniui padarytos (ir atlygintinos) žalos skirstymas į materialinę ir moralinę lemia su atitinkamos rūšies žalos atlyginimu susijusių santykių teisinio reguliavimo ypatumus. Vienas iš šių ypatumų yra susijęs su padarytos žalos dydžio nustatymu (įvertinimu) ir atlyginimo už tą žalą forma. Atlyginant materialinę žalą visais atvejais yra įmanoma vadovautis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu (restitutio in integrum), kai padarytos žalos dydis gali būti išreiškiamas piniginiu ekvivalentu ir ta žala gali būti atlyginama pinigais (tai nepaneigia galimybės materialinę žalą atlyginti ir kitu turtu ar dar kitaip); taigi už materialius praradimus atlyginama materialiomis vertybėmis. Būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas ir Konstitucija įpareigoja įstatymų leidėją nustatyti pakankamas asmens teisės į jam padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą įgyvendinimo priemones. Įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos padarytą žalą atlyginti teisingai; konstitucinis teisingumo principas suponuoja ir tai, kad žalą paprastai turi atlyginti ją padaręs asmuo ar už jo veiksmus atsakingas kitas asmuo.

Byloje ginčo dėl to, kad ieškovė, kaip draudimą išmokėjęs draudikas, turi teisę reikalauti atlyginti žalą iš už žalą atsakingo asmens dėl 2008 m. sausio 12 d. (duomenys neskelbtini), įvykusio autoįvykio, kurio metu automobilis atsitrenkė į kelyje gulėjusį gelžbetoninį pamatų bloką ir buvo apgadintas, nėra. Byloje ginčo dėl žalos dydžio taip pat nėra.

Byloje iš esmės kilo ginčas dėl to, ar šioje byloje atsakovės yra tinkami civilinės (deliktinės) atsakomybės subjektai pagal CK 6.266 straipsnio nuostatas.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime yra pažymėjęs, kad teismo priedermė teisingai išspręsti bylą ir nustatyti objektyvią tiesą kyla iš Konstitucijos. Taigi teismas, nagrinėdamas konkrečią bylą, turi siekti nustatyti tikrąją tiesą, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirdamas ir įvertindamas tos konkrečios bylos faktus.

Kaip jau minėta, teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str. 1 d.), jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis. Tai yra laisvo įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau atsižvelgdamas į įrodymų leistinumą ir sąsajumą (CPK 177 str. 4 d., 180 str.), kitas įrodinėjimo taisykles (CPK 182 str.).

Vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, todėl teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į Teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus (CPK 4 str.).

Byloje nustatyta, kad Lietuvos Aukščiausias teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės ir ieškovės „If P&C Insurance” kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės „If P&C Insurance” ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei, tretiesiems asmenims UAB „Eika“, UAB „Hanner development“ (šiuo metu UAB „Dakaras“), UAB „Santariškių namai“ ir M. L. dėl žalos atlyginimo, 2011 m. birželio 28 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 4 d. nutartį bei priėmė naują sprendimą, kuriuo ieškovės „If P&C Insurance” ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei atmetė, nes teismas konstatavo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nepagrįstai pripažino atsakovę Vilniaus miesto savivaldybę atsakomybės subjektu.

Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas  netinkamai taikė ir aiškino CPK 182 straipsnio 2 punktą, o minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nustatytos faktinės aplinkybės ir pateiktas teisės taikymo išaiškinimas nagrinėjamoje byloje turi prejudicinę reikšmę, nes civilinėje byloje Nr. 2-2611-585/2010 ir nagrinėjamoje byloje nors ir skirtingu procesiniu statusu, tačiau dalyvauja tie patys asmenys, abejose civilinėse bylose bylai reikšmingos aplinkybės yra/buvo įrodinėjimo dalykas. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 str. 4 d.). Tai yra vadinamasis pozityvusis res judicata principo taikymo efektas – teismo sprendimas gali būti naudojamas kaip reikalavimo pagrindas kitoje byloje. Pozityviojo efekto išraiška įtvirtinta CPK 182 straipsnio 2 punkte, kuriame nustatyta, kad šalis ar kitas dalyvavęs byloje asmuo kitose bylose gali remtis teismo sprendimu kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu ir tų faktų jam nereikės įrodinėti. Tam, kad teismo sprendimui būtų pripažinta prejudicinė reikšmė, turi būti konstatuotas visetas reikšmingų prielaidų: prejudiciniais faktais laikytinos teismo sprendimu kitoje byloje nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukuria teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad nustatomas faktas būtų reikšmingas abejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno žydų religinė bendruomenė v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-554/2009; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ Interbolis v. VĮRegistrų centro Kauno filialas, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2010 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB bankas Hansabankas v. R. N., bylos Nr. 3K-7-173/2010; 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Rasa“ v. VšĮ Klaipėdos jūrininkų ligoninė ir kt., bylos Nr. 3K-3-408/2012; kt.).

Taigi teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas nurodyta anksčiau, vertina, kad ginčo atveju nereikia įrodinėti šių bylai reikšmingų aplinkybių, jos laikytinos įrodytomis: 1) valdydami statybvietėje esančią nebaigtą statyti (duomenys neskelbtini) atkarpos dalį tretieji asmenys (šioje byloje – atsakovės) privalėjo užtikrinti kitų (atsitiktinių) asmenų apsaugą nuo statybvietės teritorijoje atliekamų statybos darbų keliamo pavojaus; 2) Vilniaus miesto savivaldybė žemės ploto, kuriame buvo atliekami statybos darbai, valdymo ir naudojimosi teises perdavė tretiesiems asmenims (ginčo atveju – atsakovėms) pagal 2007 m. vasario 13 d. sutartį, ir šie asmenys tapo atsakingi už statybvietės apsaugą; 3) Vilniaus miesto savivaldybė nevaldė ir nesinaudojo statybos objektu (susisiekimo komunikacijomis), nes valdymo teises buvo perdavusi tretiesiems asmenims 2007 m. vasario 13 d. sutartimi. Tai, kad Vilniaus miesto savivaldybė buvo kelio atkarpos greta statybvietės savininkas (valdytojas), negali lemti jos atsakomybės, kai žala turtui padaroma statybvietėje, už kurios eksploatavimo saugumą ji neatsakė.

Civilinę (deliktinę) atsakomybę reglamentuojančio CK 6.266 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio Kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės. Pagal aptariamą teisės normą statinių (tarp jų ir tiesiamų ar nutiestų kelių) atsakomybės subjektu įvardytas savininkas (valdytojas) atsako be kaltės. Statinio, pastato ar kitokios konstrukcijos, įskaitant kelius, valdymas pagal CK 6.266 straipsnį suprantamas kaip objekto turėjimas savo žinioje ir teisė daryti jam ūkinį bei fizinį poveikį. Valdytoju gali būti laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolinės teisės pagrindu pavesta eksploatuoti, prižiūrėti ar tvarkyti objektą. Pagal CK 6.266 straipsnio 2 dalį, pastato, statinio, kelio savininku (valdytoju) preziumuojamas asmuo, kuris yra nurodytas viešajame registre. Tai nuginčijama prezumpcija. Dėl to, esant registracijos duomenims viešajame registre, jame nurodytas asmuo gali įrodyti, kad atsakingas už žalą asmuo iš tikrųjų yra kitas. Juo gali būti objekto savininkas ar valdytojas, nors jo teisės ir nebūtų įregistruotos viešajame registre. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 24 d. nutartyje AB „If draudimas“ v. Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos, valstybės įmonė „Automagistralė“, bylos Nr. 3K-3-62/2009, konstatuota, kad CK 6.266 straipsnyje įtvirtintu objektyviosios civilinės atsakomybės atveju nustatytinos tokios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos: 1) įstatyme nurodyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktas; 2) žalos asmeniui padarymas; 3) įstatyme nurodyto objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų ir padarytos žalos priežastinis ryšys. Kaltė šiuo atveju yra formaliai pašalinta iš civilinės atsakomybės sąlygų. Statinių savininko (valdytojo) deliktinei civilinei atsakomybei atsirasti kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, nenustatinėjama (CK 6.248 str. 1 d., 6.266 str. 1 d.). Veiksmų neteisėtumas nesiejamas su daikto valdytojo veikimu ar neveikimu ir jo rūpestingumo klausimas nekeliamas, užtenka objektyvaus daikto su trūkumais valdymo fakto.

Anksčiau nurodytų bylai reikšmingų faktinių aplinkybių visuma ir nurodytų teisės normų sisteminė analizė, Lietuvos Aukščiausiojo teismo pateikti išaiškinimai, teisėjų kolegijai suponuoja, kad nagrinėjamoje byloje yra visos atsakovių civilinės (deliktinės) atsakomybės pagal CK 6.266 straipsnį sąlygos. Ginčo teritorija, kurioje įvyko eismo įvykis ir dėl kurio ieškovei buvo padaryta žala, buvo atsakovių žinioje ir jos turėjo teisę šiai teritorijai daryti ūkinį bei fizinį poveikį, t. y. Vilniaus miesto savivaldybė pagal 2007 m. vasario 13 d. sutartį pavedė UAB „Eika“ ir UAB „Dakaras“ (buvusi UAB „Hanner development“) atlikti susisiekimo komunikacijų projektavimo ir plėtros darbus, o UAB „Santariškių namai“ 2007 m. birželio 20 d. buvo išduotas statybos leidimas gyvenamųjų namų statybai. Atsakovės privalėjo užtikrinti kitų (atsitiktinių) asmenų apsaugą nuo statybvietės teritorijoje atliekamų statybos darbų keliamo pavojaus, tačiau to nepadarė, t. y. neatitvėrė pašalinių asmenų ir eismo dalyvių, judančių besiribojančia (duomenys neskelbtini) atkarpa, patekimo į statybvietės teritoriją, nesiėmė kokių nors kitų pakankamų apsaugos priemonių, siekdamos išvengti nelaimingų atsitikimų statybvietėje ir sumažinti jų potencialius neigiamus padarinius (žalą). Eismo įvykis, dėl kurio buvo padaryta žala, įvyko ir žala atsirado dėl transporto priemonės susidūrimo su kelio važiuojamojoje dalyje buvusia nepažymėta kliūtimi – statybiniu bloku. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad pašalinė kliūtis, kurios pagal paskirtį neturi būti važiuojamojoje dalyje, yra kelio trūkumas CK 6.266 straipsnio 1 dalies prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-362/2009). Eismo įvykio priežastimi buvo kelio trūkumas, dėl kurio ieškovei kilo žalingos pasekmės. Ginčo atveju egzistuoja tiek faktinis, tiek teisinis priežastinis ryšys tarp kelio trūkumo ir kilusios žalos.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju žalos atsiradimą nulėmė CK 6.266 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės ir ieškovei padaryta žala šioje teisės normoje nustatytu būdu, nes žala atsirado dėl kelio trūkumo. Atsakovės nevykdė joms įstatymais nustatytų pareigų ir dėl tokio jų bendro neveikimo ieškovei buvo padaryta žala, kurią atsakovės, pagal CK 6.6 straipsnio 3 dalį ir 6.279 straipsnio 1 dalį, turi atlyginti solidariai, kaip bendrai žalą padarę asmenys.

Kaip minėta, pagal CK 6.266 straipsnio 1 dalį, už žalą, padarytą dėl pastatų, statinių ar kitokių konstrukcijų sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), kuris atsako be kaltės, tačiau gali būti atleistas nuo atsakomybės, jeigu įrodo, kad žala atsirado dėl force majeure aplinkybių arba nukentėjusiojo tyčios ar didelio neatsargumo (CK 6.266 str. 1 d., 6.270 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad trečiojo asmens atžvilgiu netaikytinos CK 6.253 straipsnio nuostatos. Civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą/nebuvimą galima įrodinėti visomis įstatymo numatytomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 str.). Teisėjų kolegija akcentuoja, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu bylose iš administracinių teisinių santykių ir administracinės teisenos bylose, pareigūno nutarimu administracinės teisės pažeidimo bylose neturi prejudicinės galios žalos atlyginimo civilinėje byloje, tačiau jei vertintini kartu su kitais rašytiniais įrodymais (CPK 185 str. 2 d.). Iš 2008 m. sausio 12 d. administracinio teisės pažeidimo protokolo matyti, kad M. L. neatsižvelgė į eismo sąlygas, nepasirinko saugaus greičio, atsiradus kliūčiai nesugebėjo automobilio sustabdyti, atsitrenkė į gelžbetonio pamatinį bloką ir sugadino automobilį. Nutarime dėl administracinio teisės pažeidimo konstatuota, kad trečiasis asmuo nepasirinko saugaus greičio, neatsižvelgė į oro sąlygas. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo vairuotojos padarytą kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimą bei didelį jos neatsargumą. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kiekvienam vairuotojui, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojui, yra keliami padidinto atsargumo ir atidumo standartai, ir kelių eismo įvykių metu didesnio pavojaus šaltinio kaltė nustatoma pagal tai, ar transporto priemonę vairavęs asmuo pažeidė kelių eismo taisykles, ir kiek tai sąlygojo eismo įvykį bei žalos atsiradimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-744/2003; 2008 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2008). Teismo išvadą apie vairuotojos didelį neatsargumą patvirtina bylos įrodymai. Nagrinėjamu atveju, vairuotoja jai nepažįstamoje vietovėje tamsiu paros metu turėjo būti ypatingai atidi, pasirinkti saugų greitį, tačiau ji neįvertino kelio būklės ir nepasirinko saugaus greičio, o tai turėjo įtakos eismo įvykio sukėlimui. Policijos tarnybiniame pranešime apie eismo įvykį nurodyta, kad vairuotoja nepastebėjo įspėjamųjų kelio ženklų, nurodančių, kad kelias susiaurėja, o administracinio teisės pažeidimo protokole, kaip jau minėta, konstatuota, kad vairuotoja viršijo saugų greitį, ir tai taip pat buvo avarijos priežastimi. Nors faktai, nustatyti pareigūno nutarimu administracinio pažeidimo byloje, neturi prejudicinės galios žalos atlyginimo civilinėje byloje, bet nagrinėjamoje byloje nėra ir įrodymų, paneigiančių nurodytais dokumentais užfiksuotą faktą, kad vairuotoja nesilaikė paminėtų reikalavimų, nepasirinko saugaus greičio (CPK 178 str., 185 str.). Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad trečiojo asmens – M. L. – veiksmuose nustatytas didelis neatsargumas sudaro savarankišką pagrindą ieškinį atmesti vadovaujantis CK 6.266 ir 6.270 straipsniais.

Bylai reikšmingų faktinių aplinkybių visuma suteikia pagrindą teisėjų kolegijai daryti pagrįstą išvadą, kad vairuotoja (trečiasis asmuo) nesiėmė reikiamų atsargumo priemonių, važiavo akivaizdžiai buvusioms sąlygoms nesaugiai, per dideliu greičiu, ir tai pripažintina dideliu jos neatsargumu, o pripažinus nukentėjusiosios didelį neatsargumą, ginčo atveju yra pagrindas sumažinti ir atsakovių atsakomybę (CK 6.270 str. 1 d.). Remdamasi teisingumo, protingumo, proporcingumo ir sąžiningumo principais, teisėjų kolegija mano, kad ginčo atveju atsakovių atsakomybė mažintina 50 procentų.

Taigi, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, vadovaudamasi ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma, nurodytų teisės normų sistemine analize, remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika bei pateiktais teisės taikymo išaiškinimais, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino CPK 182 straipsnio 2 punktą ir aptartą teismų praktiką, todėl be pagrindo nepripažino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 2-2611-585/2010 nustatytų aplinkybių prejudiciniais faktais šioje byloje. Kadangi pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes ir iš esmės netinkamai jas kvalifikavo, todėl skundžiamas sprendimas keistinas. Patenkinus apeliacinį skundą iš dalies, pagal CK 6.37 ir 6.2010 straipsnius, priteistinos ir 6 procentų procesinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (CPK 329 str. 1 d.ir 330 str.).

Nurodytais motyvais patenkinus ieškovės apeliacinį skundą iš dalies dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nagrinėjamos bylos kontekste pripažintini teisiškai nereikšmingais.

  Dėl bylinėjimosi išlaidų.

CPK 93 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Nagrinėjamu atveju bylos baigtis yra naudinga ieškovei. Patenkinus apeliacinį skundą iš dalies, remiantis CPK 93 straipsnio 1-3 ir 5 dalimis, proporcingai perskirstytinos ir bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmosios instancijos teisme, bei proporcingai patenkintiems reikalavimas priteistinos bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme.

Ieškovė pirmosios instancijos teisme prašė priteisti 3 127 Lt žyminio mokesčio ir 2 420 Lt advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Apeliacinės instancijos teismui pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir patenkinus ieškinį iš dalies, iš atsakovių ieškovei priteistina po 521,17 Lt žyminio mokesčio ir po 320 Lt už advokato padėjėjo suteiktą teisinę pagalbą (3x800=2 400; 2 400x0,80/3=640; 640x0,5) (CPK 93 str. 1 d., 98 str., Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių 2 , 5 ir 8.3 p.).

Pirmosios instancijos teismas iš ieškovės atsakovėms UAB „Eika“ ir UAB „Santariškių namai“ buvo priteisęs po 3 025 Lt bylinėjimosi išlaidų. Patenkinus ieškinį iš dalies, iš ieškovės proporcingai atmestiems reikalavimas atsakovėms UAB „Eika“ ir UAB „Santariškių namai“ priteistina po 1 512,50 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Ieškovė apeliacinėje instancijoje prašė priteisti 3 127 Lt sumokėto žyminio mokesčio ir 1 800 Lt advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Taigi patenkinus apeliacinį skundą iš dalies, ieškovei iš atsakovių priteistina po 521,17 Lt ieškovės sumokėto žyminio mokesčio ir po 300 Lt (1 800x0,5/3=300) už advokato padėjėjo suteiktą teisinę pagalbą (CPK 93 str. 1 d., 98 str., Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių 2 , 5 ir 8.9 p).

Atsakovė UAB „Santariškių namai“ prašė priteisti 1 815 Lt patirtų bylinėjimosi išlaidų. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, 98 straipsniu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių  2  ir 8.11 punktais, iš ieškovės atsakovės UAB „Santariškių namai“ priteistina 600 Lt advokato teisinei pagalbai apmokėti.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

                 n u t a r ė:

pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 28 d. sprendimą.

Ieškovės „If P&C Insurance AS“, veikiančios per filialą Lietuvoje, ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei „If P&C Insurance AS“, veikiančiai per filialą Lietuvoje (į. k. 302279548), solidariai iš atsakovių UAB „Eika“ (į. k. 121191079), UAB „Dokaras“ (į. k. 111474036 (buvusi UAB „Hanner development“) ir UAB „Santariškių namai“ (į. k. 300142629) po 17 726,80 Lt (septyniolika tūkstančių septynis šimtus dvidešimt šešis litus ir 80 cnt) žalai atlyginti bei po 6 procentus procesinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovių UAB „Eika“ (į. k. 121191079), UAB „Dokaras“ (į. k. 111474036 (buvusi UAB „Hanner development“) ir UAB „Santariškių namai“ (į. k. 300142629) ieškovei If P&C Insurance AS“, veikiančiai per filialą Lietuvoje (į. k. 302279548), po 521,17 Lt žyminio mokesčio pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose, iš viso 3 127 Lt (tris tūkstančius vieną šimtą dvidešimt septynis litus), ir po 320 Lt (tris šimtus dvidešimt litų) už advokato padėjėjo suteiktą teisinę pagalbą pirmosios instancijos teisme ir po 300 Lt (tris šimtus litų) už advokato padėjėjo suteiktą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

Iš ieškovės If P&C Insurance AS“, veikiančios per filialą Lietuvoje (į. k. 302279548), atsakovėms UAB „Eika“ ir UAB „Santariškių namai“ priteisti po 1 512,50 Lt (tūkstantį penkis šimtus dvylika litų ir 50 cnt) bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme, o atsakovei UAB „Santariškių namai“ 600 Lt (šešis šimtus litų) advokato teisinei pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai                                                                                        

                                           Algirdas Gailiūnas

                                           Danutė Gasiūnienė

                                                                                                                                  Egidijus Žironas