Administracinė byla Nr. A-2368-261/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00519-2018-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. O. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Regionų apygardų administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. O. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas V. O. kreipėsi į teismą (b. l. 2–3), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 12 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam nebuvo užtikrintas turėjęs tekti 3,1 kv. m minimalus gyvenamasis plotas, gyvenamosiose patalpose buvo nuo 14 iki 26 asmenų. Patalpos buvo avarinės būklės, langai mediniai, supuvę, žiemą šalta. Pareiškėjas nurodė, kad sanitariniu mazgu naudojosi viso būrio nuteistieji, t. y. daugiau nei 100 nuteistųjų, tačiau yra įrengti tik 5 tualetai ir 5 pisuarai, todėl buvo priverstas laukti eilėse. Pažymėjo, jog prausyklos duše yra slidžios grindys, todėl 2015 m. rugsėjo 25 d. minėtose patalpose paslydo ir susižalojo. Atliekant bausmę Alytaus PN (laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 9 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) pareiškėjui nebuvo išduodamos higienos priemonės (dantų pasta, dantų šepetėlis, skutimosi peiliukai, nagų kirpiklis), todėl buvo verčiamas nesilaikyti asmens higienos, o tai sukėlė didelius išgyvenimus. Pareiškėjas ne kartą žodžiu kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl higienos priemonių išdavimo, tačiau sulaukdavo atsakymo, kad higienos priemonės jam nepriklauso. Pareiškėjas paaiškino, kad dėl dantų nepriežiūros pradėjo skaudėti dantis, todėl teko kreiptis į odontologą. Dėl tokių kalinimo sąlygų patyrė orumo pažeminimą, diskriminaciją, nepatogumus, išgyvenimus. Prašė netaikyti ieškinio senaties termino ir skundą tenkinti.

3. Atsakovo atstovas Alytaus pataisos namai su skundu nesutiko (b. l. 7–12).

4. Nurodė, kad nuo 2015 m. liepos 1 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 10 būrį, 2 miegamąjį. Atsakovo skaičiavimais vienam asmeniui turėjusi tekti ploto norma pažeista nebuvo. Rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, kurioje nurodoma, kad gyvenamojo ploto normos trūkumą kompensavo taikytinas režimas, t. y. galimybė dienos metu laisvai judėti įstaigos teritorijoje. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad baldai ir kitas inventorius mažino gyvenamąjį plotą, nes galiojantys teisės aktai nereglamentuoja gyvenamojo ploto skaičiavimo su baldais ar be jų. Dėl perkėlimo į kitą būrį ar netinkamų laikymo sąlygų į administraciją, atsakovo tvirtinimu, pareiškėjas nė karto nesikreipė. Be to, Alytaus visuomenės sveikatos centras, patikrinęs visas Alytaus PN patalpas, higienos reikalavimų pažeidimų nenustatė. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Alytaus visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė. Atsakovas nurodė, kad Alytaus PN šilumos mazgas yra kompiuterizuotas, nepertraukiamai visą parą palaiko nustatytą temperatūrą, atitinkančią higienos normas visuose pataisos namuose, miegamieji vėdinami per langus. Atsakovas paaiškino, kad iki 2017 m. sausio 1 d. galiojantys teisės aktai nenumatė dantų pastos, dantų šepetėlio ir skutimosi peiliukų išdavimo nuteistiesiems, o nuo 2017 m. sausio 1 d. galiojantys teisės aktai, kuriuose, numatytas dantų šepetėlių, dantų pastos ir skutimosi peiliukų išdavimas, yra vykdomas. Pareiškėjas skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veiksmo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą ir reikalavimui taikyti ieškinio senaties terminą.

II.

5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. birželio 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies (b. l. 141–147).

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš galimai netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 9 d. iki 2016 m. rugsėjo 5 d. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę žinoti apie savo teisių pažeidimą dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo teisių pažeidimo pradžios, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų į atsakovą arba teismą. Pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvusi suvaržyta teisė susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją. Pareiškėjas, žinodamas apie savo teisių pažeidimą, į teismą kreipėsi su skundu tik 2018 m. kovo 8 d., t. y. praėjus daugiau kaip trejiems metams nuo galimo jo teisių pažeidimo pradžios ir nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Teismas pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui nenustatė, todėl pritaikius trejų metu senaties terminą laikė, kad sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 8 d. iki 2017 m. sausio 1 d.

7. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl gyvenamojo ploto trūkumo nurodė, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas patalpos plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Pažymėjo, kad objektyvių duomenų apie konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje gyvenamojoje patalpoje metu joje buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalijant iš miegamųjų vietų skaičiaus. Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis nustatė, kad pareiškėjo teisė į 3,1 kv. m ir 3,6 kv. m plotą ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta, todėl pareiškėjo argumentas dėl jam tekusio per mažo gyvenamojo ploto atmestas kaip nepagrįstas. Dėl pareiškėjo argumento, kad gyvenamosiose patalpose buvo įrengta daugiau miegamųjų vietų nei nurodo atsakovas, teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų, o atsakovo pateikti oficialūs duomenys kitais objektyviais duomenimis nėra paneigti, todėl spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo vadovavosi atsakovo pateiktais duomenimis.

8. Sprendė, kad pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Alytaus PN patalpų, kuriose jis buvo apgyvendintas, buvusių blogos langų, sienų, grindų būklės, temperatūros. Byloje nepateikė įrodymų ir todėl teismas nurodė, kad vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl gyvenamosiose patalpose buvusios netinkamos temperatūros, sienų, grindų ir langų blogos būklės galėjo patirti papildomus nepatogumus. Teismas byloje nenustatė, kad pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų (netinkamos temperatūros, dėl sienų, grindų ir langų blogos būklės) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginius dėl gyvenamosiose patalpose buvusios temperatūros, dėl sienų, grindų ir langų būklės neatitikimo teisės aktais nustatytoms normoms, laikė nepagrįstais.

9. Pareiškėjas skunde nurodė, kad sanitariniu mazgu naudojosi visi būrio nuteistieji, t y. daugiau nei 100 nuteistųjų, tačiau jame yra įrengti tik 5 tualetai ir 5 pisuarai, todėl pareiškėjas buvo priverstas laukti eilėse. Teismas nurodė, kad atsakovas į bylą nepateikė duomenų, kiek būriuose buvo tualetų, pisuarų, koks nuteistųjų skaičius būriuose ir sprendė, kad atsakovas nepaneigė pareiškėjo teiginių dėl įrenginių trūkumo sanitariniame mazge.

10. Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad duše yra slidžios grindys ir 2015 m. rugsėjo 25 d. duše pareiškėjas paslydo, teismas nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nenumato, kaip turi būti įrengtos dušo patalpos. Vadovaudamasis Lietuvos higienos normos 76:2010 ,,Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma 76:2010) nuostatomis ir Alytaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. gruodžio 14 d. patikrinimo aktu, vertino, kad pareiškėjas kaip apdairus ir rūpestingas asmuo, privalo būti atsargus ir dušo patalpose elgtis atsakingai.

11. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo neaprūpinimas skunde nurodytomis asmens higienos priemonėmis vien tuo pagrindu, kad Aprūpinimo asmens higienos priemonėmis normos nenumatė tokių priemonių išdavimo nuteistiesiems, neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 ir 14 straipsnių reikalavimų. Teismas, vadovaudamasis ir nenukrypdamas nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taip pat atsižvelgęs į tai, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo išduotos higienos priemonės, į tai, kad Konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, darė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2015 m. kovo 8 d. iki 2017 m. sausio 1 d. konstatuoti neteisėtą valstybės neveikimą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme.

12. Teismas sprendė, kad pareiškėjas nepateikė patvirtinančių įrodymų, kad dėl higienos priemonių (dantų pastos, dantų šepetėlio, skutimosi peiliukų) neišdavimo jautėsi diskriminuojamas, teko kreiptis į odontologą, nes dėl dantų neprižiūrėjimo pradėjo juos skaudėti, dėl sanitariniame mazge inventoriaus trūkumo jautė nepatogumus, buvo žeminamas jo orumas, patyrė dvasinius bei psichologinius išgyvenimus. Nurodė, kad teismas neturi pagrindo išvadai, kad pareiškėjo nurodytus išgyvenimus ir patirtis, dantų skausmus galėjo sukelti tik higienos priemonių Alytaus PN neišdavimas, taip pat inventoriaus trūkumas sanitariniame mazge. Tačiau teismas darė išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs aprūpintas jo nurodytomis higienos priemonėmis ir būtų buvęs pakankamas kiekis pisuarų ir tualetų sanitariniame mazge. Atsakovui neišdavus asmens higienos priemonių, teismo vertinimu, pareiškėjui galėjo kilti neigiamos pasekmės, kurios patenka į CK 6.250 straipsnio apibrėžtį kaip neturtinė žala, priežastiniu ryšiu susijusi su neteisėtais atsakovo veiksmais (neveikimu), kurie vertintini ir Konvencijos 3 ir 14 straipsnių pažeidimu.

13. Byloje nesant duomenų, kad pareiškėjas buvimo Alytaus PN metu įstaigos administracijai būtų teikęs skundus (prašymus) raštu dėl higienos priemonių išdavimo, ar dėl inventoriaus trūkumo sanitariniame mazge, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, įvertinęs Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 300 Eur suma.

III.

14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 150–152), kuriame prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 1 d. sprendimą.

15. Atsakovas skunde teigia, kad visa su skundu susijusi medžiaga, atsiliepimas į pareiškėjo skundą teismo nebuvo objektyvai įvertinta. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad jam padaryta turtinė ir neturtinė žala, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai pasireiškė. Pareiškėjo teiginiai apie galimai padarytą žalą yra neparemti jokiais faktiniais įrodymais. Siekdamas žalos atlyginimo privalėjo visas aplinkybes tinkamai įrodyti, tačiau jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardinti objektyviais, nepateikė, taip pat nedetalizavo aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti apie jam padarytą tariamą neturtinę žalą. Pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė bei konkrečiai neįvardino valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nebuvo pagrindo priteisti žalos atlyginimą. Pareiškėjo neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galintys veiksniai neįrodė realaus neturtinės žalos atsiradimo ir egzistavimo fakto.

16. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad vadovaujantis 2016 m. balandžio 20 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. 1R-132 įsigaliojusiu 2017 m. sausio 1 d. ,,Dėl atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ iki 2017 m. sausio 1 d. pataisos namai neturėjo prievolės nuteistuosius aprūpinti dantų pasta, dantų šepetėliais ir skutimosi peiliukais.

17. Alytaus PN vertinimu, byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikė pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas atliko bausmę Konvencijos 3 straipsnio nuostatas pažeidžiančiomis sąlygomis. Be to, pareiškėjo skunde cituojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A-1121-858/2017, atsakovo nuomone, nagrinėjamos bylos situacija negalėjo būti laikoma analogiška pareiškėjo cituojamai bylai.

18. Daro išvadą, kad pareiškėjas turi pareigą įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikiant patirtą žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus ir įrodant, kad nurodyta žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų.

19. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 157), kuriame nurodo, kad už patirtus nepatogumus, atliekant bausmę netinkamomis sąlygomis, neturtinė žalą turėtų būti įvertinta 12 000 Eur.

20. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą. Atsakovas iš esmės nurodo tokius pat argumentus kaip ir savo apeliaciniame skunde.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

        24. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

        25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 12 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui V. O. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, dėl netinkamų kalinimo sąlygų.

26. Dėl pareiškėjo prašymo išreikalauti naujus įrodymus, akcentuotina, jog, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Šia nuostata yra ribojama proceso šalies teisė teikti naujus įrodymus, ji užtikrina sąžiningo, operatyvaus teismo proceso pirmosios instancijos teisme buvimą. Pareiškėjas nepagrindžia aplinkybių, kad naujų įrodymų išreikalavimo būtinybė iškilo jau po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ir kad nebuvo galimybės šiuos įrodymus išreikalauti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytas aplinkybes, pareiškėjo prašymo išreikalauti naujus įrodymus netenkina.

28. Dėl atsakovo argumentų, kad visa su skundu susijusi medžiaga, atsiliepimas į pareiškėjo skundą, pirmosios instancijos teismo nebuvo objektyviai įvertinta, pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, kt.).

29. Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog vadovaujantis 2016 m. balandžio 20 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. 1R-132 įsigaliojusiu 2017 m. sausio 1 d. ,,Dėl laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ iki 2017 m. sausio 1 d. pataisos namai neturėjo prievolės nuteistuosius aprūpinti dantų pasta, dantų šepetėliais ir skutimosi peiliukais.

30. Dėl asmenų aprūpinimo higienos reikmenimis atkreiptinas dėmesys į EŽTT jurisprudenciją, kurioje pažymėta, jog sulaikyto asmens higienos priemonių (tarp jų ir muilo, dantų šepetuko, dantų pastos) trūkumas nesuderinamas su pagarba žmogaus orumui. Melnitis byloje Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nusprendęs, kad tai, jog pareiškėjas negalėjo pasirūpinti savo higiena ilgesnį laikotarpį ir nuolat jautėsi nešvarus ir pažemintas, akivaizdžiai sukėlė jam kančią, kurios sunkumo laipsnis viršija sulaikymui būdingą kentėjimą. Dar daugiau, nacionalinės valdžios institucijų nesugebėjimas aprūpinti sulaikytąjį nurodytomis higienos priemonėmis, pažeidė tarptautinius standartus, tarp jų – Europos Tarybos Ministrų komiteto 2016 m. sausio 11 d. priimtų Rekomendacijų šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ 19.6 punktą, numatantį, kad tam, jog kaliniai laikytųsi švaros, įstaigos vadovybė turėtų aprūpinti juos tualeto reikmenimis bei valymo priemonėmis ir medžiagomis. Teismas, be kita ko, akcentavo, kad galimybė asmenims higienos priemones nusipirkti kalėjimo parduotuvėje ar kitaip gauti, neatleidžia valstybės nuo jos pareigų, nustatytų Konvencijoje, tarp kurių pareiga užtikrinti, kad asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios būtų suderinamos su asmens orumu. EŽTT pabrėžė, kad tokiomis aplinkybėmis nacionalinės valdžios atsainus požiūris – aiškus atsisakymas patenkinti pareiškėjo teisėtą prašymą aprūpinti asmens higienos priemonėmis – yra ypač nepriimtinas. Toks nepagrįstas atsisakymas, taikomas suimtiems asmenims, neišvengiamai lemia visiškos priklausomybės nuo kito asmens valios jausmą, bejėgiškumą ir galiausiai – pažeminimą (žr. EŽTT 2012 m. vasario 28 d. sprendimą byloje Melnitis prieš Latviją (pareiškimo Nr. 30779/05).

31. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1121-858/2017 pažymėjo, jog nors tokia EŽTT pozicija išreikšta dėl suimtojo asmens statusą turinčio asmens kalinimo sąlygų, išaiškinimas reikšmingas ir nuteistų asmenų atžvilgiu. Esminių asmens higienos priemonių išdavimas tik suimtiesiems negali būti pateisinamas jų statuso skirtingumu, nes suimtieji bei nuteistieji laikytini asmenimis, esančiais panašioje padėtyje. Todėl EŽTT padaryta išvada, kad sulaikyto asmens higienos priemonių trūkumas nesuderinamas su pagarba žmogaus orumui, atsižvelgus į Konvencijos 14 straipsnį, aktuali ir sprendžiant dėl valstybės pareigos aptartomis higienos priemonėmis aprūpinti nuteistąjį. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendė, jog Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos tiek, kiek jose nenumatyta nuteistiesiems išduoti asmens higienos priemones – dantų pastą, dantų šepetuką bei skutimosi peiliukus, neatitinka Konvencijos nuostatų. Tačiau, atsižvelgusi į įstatymo ir tarptautinės sutarties nuostatų kolizijos sprendimo taisykles (Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 str. 2 d.), teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėjo, kuris atlieka laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, neaprūpinimas skunde nurodytomis asmens higienos priemonėmis vien dėl to, jog Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis norma nenumato tokių priemonių išdavimo nuteistiesiems, neatitinka Konvencijos 3 ir 14 straipsnių reikalavimų. Taigi šioje byloje konstatuotas neteisėtas valstybės neveikimas CK 6.271 straipsnio prasme.

32. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiuo metu (nuo 2017 m. sausio 1 d.) laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio aprūpinimo (taip pat ir aprūpinimo asmens higienos priemonėmis) tvarka įtvirtinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132, kuriuo nauja redakcija išdėstytas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymas Nr. 1R-139, patvirtintame Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos apraše. Galiojantis teisinis reguliavimas numato, kad tiek nuteistiesiems, tiek ir suimtiesiems galioja tos pačios garantijos kaip ir suimtiesiems – tiek nuteistiesiems, tiek ir suimtiesiems be kitų higienos reikmenų išduodama ir dantų pasta, dantų šepetėlis bei skutimosi peiliukai.

33. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinių skundų argumentus dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos ir jos atlyginimo būdo ir / ar dydžio, pažymi, kad teisė į neturtinės žalos atlyginimą, garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

34. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, kt.).

35. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).

36. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo atstovo padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirtą diskomfortą, atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo apskaičiuotas pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydis (300 Eur) yra proporcinga ir adekvati kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

37. Teisėjų kolegija nustatė, jog priteisti pareiškėjo prašomą 12 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą nėra faktinio ir teisinio pagrindo, nes nei skunde, nei apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos dydis.

              38. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinių skundų argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. O. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, apeliacinius skundus atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Stasys Gagys

        Gintaras Kryževičius

        Ramutė Ruškytė