Teisėja Vida Dirgėlienė                                          Baudž. byla Nr. 1A-244-349/2011

                                                                                Teisminio proceso Nr. 1-53-1-103-2008-4

                                                                     Procesinio sprendimo kategorija 2.4.2

 (S)

          

                                                                                          

 

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. gegužės 18 d. 

Panevėžys

 

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko ir pranešėjo Arnoldo Šukaičio, teisėjų S. B. ir Tomo Zdanavičiaus,

sekretoriaujant Vilmai Užkurėlienei,

dalyvaujant:

prokurorui Ignui Railai,

gynėjams advokatams Vytautui Kupcikevičiui, Dainiui Tamošiūnui,

nuteistiesiems D. R., I. N.,

nukentėjusiajai S. M.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. R. ir I. N. apeliacinius skundus dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 26 d. nuosprendžio, kuriuo

I. N. nuteistas:

– pagal BK149 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams;

– pagal BK 150 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 3metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, šias bausmes subendrinus apėmimo būdu, paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams 6 mėnesiams.

D. R. nuteistas pagal BK 149 str. 2 d. laisvės atėmimu 3 metams.

Šiuo nuosprendžiu išteisintas A. S. nuosprendžio apeliacine tvarka neskundžia.

 

          

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

 

n u s t a t ė :

 

I. N. nuteistas už tai, kad naktį iš 2008 m. kovo 10 d. į 2008 m. kovo                     11 d. atvyko į S. M. butą, , ir pas S. M. svečiavosi kartu su D. R., H. Š. ir A. S.. Po to D. R., H. Š. ir               A. S. išėjus parūkyti į koridorių, jis liko S. M. bute su S. M.. Ištraukęs varpą, prieš S. M. valią, ją  rankomis sugriebęs už plaukų, jėga pritraukė jos galvą prie varpos, įkišo jai į burną ir taip prieš jos valią, nesant nukentėjusios sutikimo, oraliniu būdu tenkino savo lytinę aistrą. Po to prieš S. M. valią, nesant nukentėjusios sutikimo, savo varpą įvedė į jos makštį ir prieš jos valią atliko lytinį aktą. Atlikęs lytinį aktą išėjo į koridorių.

D. R. nuteistas už tai, kad naktį iš 2008 m. kovo 10 d. į 2008 m. kovo 11 d. atvyko į S. M. butą, , ir pas S. M. svečiavosi kartu su I. N., H. Š. ir A. S.. S. M. bute gėrė alkoholinius gėrimus. Po to jis su H. Š., A. S., palikę I. N. su S. M. jos bute, išėjo į koridorių parūkyti. I. N. išėjus iš S. M. buto, jis užėjo į S. M. butą ir prieš S. M. valią, nesant nukentėjusios sutikimo, savo varpą įvedė į jos makštį ir prieš jos valią atliko lytinį aktą.

Apeliaciniu skundu D. R. prašo panaikinti apylinkės nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 149 str. 2 d., ir jį išteisinti. Skunde teigia, kad jį su kitu nuteistuoju ir               A. S. į nukentėjusiosios butą nuvedė H. Š., nukentėjusiąją apibūdinęs kaip palaido būdo moterį, sutiksiančią su jais santykiauti savo noru. Tikėdamiesi pabendrauti su malonia moterimi, jie pas nukentėjusiąją nusinešė alkoholio ir girtavo. Išgertuvių metu jie nukentėjusiajai leido suprasti apsilankymo tikslą ir ji tam neprieštaravo. Nukentėjusiajai nepagarbiai atsiliepus apie tuometinę H. Š. draugę, šis nukentėjusiajai trenkė per veidą. Jam su H. Š. ir A. S. išėjus parūkyti į koridorių, jis spėjo, kad nukentėjusioji lytiškai santykiaus su I. N., tačiau nemanė, kad tai bus daroma prievarta. Po to jis užėjo į nukentėjusiosios kambarį, ši jo laukė, gulėdama pusnuogė ant lovos, ir lytiškai santykiavo abipusiu sutarimu. Vėliau jis nematė, kas lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja, tačiau ji nereiškė jokio nepasitenkinimo, nė vienas iš santykiavusių jam nesakė, kad nukentėjusioji būtų nenorėjusi to daryti ir priešintųsi. Vėliau jis sužinojo, kad                 H. Š. nepavyko pabaigti lytinio akto, todėl jis kitą dieną nukentėjusiajai vėl pasiūlė susitikti, jai atsisakius grasino išspirti buto duris, todėl nukentėjusioji kreipėsi į policiją. Tyrėja I. R. padarė taip, kad nukentėjusioji nebegalėjo atsiimti savo pareiškimo, nors ne kartą išreiškė tokį norą. Pasak apelianto, tyrėja nukentėjusiajai grasino baudžiamąja atsakomybe už melagingų parodymų davimą ir viliodama civilinio ieškinio sumomis. Tyrėja I. R. dalyvavo nukentėjusiosios apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nors apklausos protokole ši pareigūnė neįrašyta. Šios apklausos metu nukentėjusioji dėl tyrėjos dalyvavimo pakeitė savo parodymus dėl A. S. ir ėmė tvirtinti, kad šis ją taip pat išžagino. Apeliantas teigia, kad apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją yra pagrindinis dokumentas, leidžiantis kaltinamuosius nuteisti ir be nukentėjusiojo dalyvavimo, tačiau tyrėja                             I. R., pažeisdama BPK nuostatas, vėl apklausė nukentėjusiąją ir ją privertė duoti jį kaltinančius parodymus, prieštaraujančius duotiesiems pas ikiteisminio tyrimo teisėją.                      I. R. nukentėjusiajai paskyrė gynėją, kuris teisminio nagrinėjimo metu apšaukė nukentėjusiąją, bandžiusią pasakyti tiesą apie savanoriškus lytinius santykius.

Apeliantas teigia, kad nukentėjusioji, apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, patvirtino jam nesipriešinusi ir pusnuogė laukusi lovoje, jis jokios prievartos prieš ją nevartojęs, po lytinių santykių spermą nuleidęs ant pledo, nors išžaginimo atveju tokio akivaizdaus įkalčio nebūtų palikęs. Nukentėjusioji kreipėsi į policiją tik kitą rytą, kai                    H. Š. ėmė reikalauti lytinių santykių. Apeliantas nurodo nemušęs ir negrasinęs nukentėjusiajai, ji nebuvusi bejėgiškos būklės ir galėjusi pasipriešinti, bet to sąmoningai nedariusi.

Nukentėjusiosios parodymai yra nenuoseklūs, nes akistatos metu ji neigė lytiškai santykiavusi su A. S., o apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjo teigė tai dariusi savo noru, teisme prisipažino apkalbėjusi A. S., nes šis jai nepasiūlęs pabėgti iš buto. Nukentėjusioji motinai L. K. sakė buvusi išžaginta keturių nepažįstamų vyrų, nors byloje nustatyta, kad ne visi ją žagino, ir du iš jų ji pažinojusi, be to, nukentėjusioji pas ikiteisminio tyrimo teisėją tvirtino nežinojusi, už ką jai H. Š. trenkė per veidą, o po to patikslino, kad už apkalbas. Apelianto teigimu, teismas neturėjo pagrindo remtis nukentėjusiosios sugyventinio V. N. ir motinos L. K. parodymais, nes jie suinteresuoti bylos baigtimi. Teismas neturėjo pagrindo remtis teismo medicinos specialisto išvada, kuria nukentėjusiajai nustatyta apatinės lūpos gleivinės kraujosruva, nes ją sužalojo  H. Š. ir šis sužalojimas nesusijęs su lytiniais santykiais.

Apeliantas taip pat teigia, kad teismas jo veiką nepagrįstai kvalifikavo kaip padarytą bendrininkų grupe, nes jis su kitu nuteistuoju iš anksto nesitarė išžaginti nukentėjusiosios ir nepadėjo vienas kitam to daryti.

Apeliaciniu skundu nuteistasis I. N. prašo panaikinti nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 149 str. 2 d., 150 str. 2 d. ir jį išteisinti. Skunde pateikia analogiškus  D. R. skunde išdėstytiems motyvus.

Teismo posėdyje nuteistieji prašė jų apeliacinius skundus tenkinti, gynėjai prašė jų ginamųjų apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

Apeliaciniai skundai atmestini.

Kolegija pastebi, kad apylinkės teismas, surašydamas nuosprendžio aprašomąją dalį, nevisiškai laikėsi BPK 305 str. reikalavimų ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato          2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ išdėstytų išaiškinimų. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, surašant nuosprendį, neduoda pagrindo apeliacinės instancijos teismui pripažinti skundžiamą nuosprendį neteisėtu, nes padaryti pažeidimai ištaisomi kolegijos priimama nutartimi.  

Apylinkės teismo nuosprendis pagrįstas teisiamajame posėdyje patikrintais įrodymais, kuriuos įvertinęs teismas nuteistųjų veiksmus teisingai kvalifikavo kaip išžaginimą, padarytą bendrininkų grupe.  Abu apeliantai savo skunduose pakartoja pirmosios instancijos posėdyje pateiktą versiją, kurios esmė ta, kad nukentėjusioji su abiem jai anksčiau nepažįstamais  nuteistaisiais lytiškai santykiavo savo noru,  nuteistieji prieš ją nei psichinės, nei fizinės prievartos nevartojo. Šią nuteistųjų versiją paneigia bylos įrodymai: nukentėjusiosios S. M., liudytojų V. N. ir L. K. parodymai, teismo biologinių tyrimų ir teismo medicinos specialistų išvados.

Pagrindiniai apeliacinių skundų argumentai grindžiami nukentėjusiosios parodymais, tačiau šie parodymai pateikiami fragmentiškai, iš parodymų visumos išskiriant ir pabrėžiant tam tikras jų dalis, analizuojant tik siaurą nukentėjusiosios veiksmų dalį, kuomet nukentėjusioji praktiškai nebesipriešino lytinės prievartos veiksmus atlikusiems apeliantams ir sąmoningai nesigilinant į tokio elgesio priežastis, susijusias su prieš tai apeliantų prieš nukentėjusiąją pavartotu smurtu, atėmusiu jai galimybę priešintis. Apeliantams nukentėjusiosios parodymus interpretuojant sau naudinga linkme, dirbtinai kuriami prieštaravimai tarp šių parodymų ir byloje nustatytų aplinkybių, stengiamasi sumenkinti šių parodymų įrodomąją reikšmę ir pagrįsti savo įvykio versiją. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusiosios parodymai apie esmines apeliantų prieš ją įvykdyto nusikaltimo aplinkybes buvo nuoseklūs viso proceso metu: ji konkretizavo abiejų nuteistųjų veiksmus, apibūdino kiekvieno nuteistojo elgesį, nurodė išžaginimo seką. Nukentėjusioji išsamiai paaiškino, kuo pasireiškė nuteistųjų prieš ją vartotas fizinis smurtas ir kokiais veiksmais ji išreiškė nesutikimą lytiškai santykiauti su nuteistaisiais. Nukentėjusiosios parodymais nustatyta, kad apeliantai kartu su H. Š. (šiuo metu jau mirusiu), naktį spardydami nukentėjusiosios buto duris, įsibrovė į butą, H. Š. nukentėjusiajai trenkė į veidą ir prakirto lūpą, nepaisydami nukentėjusiosios prašymų išteiti, girtavo bute, draudė kviesti policiją. H. Š. pasakius, kad ji žinanti, ko iš jos norima, kambaryje likęs I. N., tampydamas už plaukų, vartodamas necenzūrinius žodžius, parvertęs ant lovos ir prievarta nurengęs, tenkino lytinę aistrą oraliniu būdu ir išžagino, tuoj po to ją išžagino D. R.. Nors apeliantai skunduose detaliai aptaria nukentėjusiosios veiksmus, kuriais ji, pasak jų, išreiškė savo norą lytiškai santykiauti: gulėjimą ant lovos, nusirengimą, aktyvaus fizinio pasipriešinimo nenaudojimą, tačiau iš byloje nustatytų aplinkybių ir pačios nukentėjusiosios parodymų matyti, kad susidariusioje situacijoje ji apeliantams aiškiai ir vienareikšmiškai išreiškė savo nesutikimą turėti lytinius santykius. Nukentėjusioji parodė verkusi, spardžiusis, prašiusi apeliantų jos neprievartauti. Apeliantams lytinės prievartos vartojimą palengvino ir įvykio metu buvusios aplinkybės: apeliantai turėjo aiškią jėgos persvarą prieš moterį, buvusią bute su dviem mažamečiais išsigandusiais vaikais, dėl kurių saugumo ji turėjo pagrindo bijoti. Visos šios aptartos aplinkybės rodo, kad apeliantai suprato su nukentėjusiąja lytiškai santykiavę prieš jos valią, ir tai pasiekė, pavartodami fizinį ir psichinį smurtą.

Liudytojai V. N., L. K. nusikaltimo tiesiogiai nematė, tačiau jų parodymai netiesiogiai patvirtina nukentėjusiosios parodymus apie jos išžaginimo aplinkybes. Liudytojai parodė, kad rytą po įvykio nukentėjusioji jiems pasakė praėjusią naktį buvusi išprievartauta kelių nepažįstamų vyrų, po įvykio tapo nervinga ir baili, o vyresniajam sūnui dėl išgąsčio reikėjo psichologų pagalbos. Iš liudytojų parodymų matyti, kad nukentėjusiosios būklė po įvykio rodo ją ir jos sūnų patyrus sunkius psichologinius išgyvenimus. Šie parodymai netiesiogiai paneigia abiejų nuteistųjų parodymus, kad nukentėjusioji su jais lytiškai santykiavo savo noru, nuteistiesiems nevartojant jokios prievartos, netriukšmaujant ir to negirdint kitame kambaryje buvusiems vaikams. Nukentėjusiosios parodymus, kad                 H. Š. jai smogė į veidą, patvirtina teismo medicinos specialisto išvada, kuria jai nustatyta apatinės lūpos gleivinės kraujosruva, padaryta vienu smūgiu (1 t., 43 b. l.).

Apeliantai skunde teisingai nurodo, kad proceso metu nukentėjusiosios parodymai dėl išteisintojo A. S. veiksmų nebuvo nuoseklūs, nes ji proceso metu keitė parodymus dėl A. S. veiksmų ir teisminio nagrinėjimo metu galutinai paneigė anksčiau nurodytą aplinkybę, kad išteisintasis prieš ją taip pat vartojo lytinę prievartą. Tačiau įvertinus jau aptartą nukentėjusiosios parodymų nuoseklumą ir jos pačios išdėstytą parodymų pakeitimo priežastį – pyktį dėl to, kad pažįstamas A. S. jos neįspėjo pabėgti su vaikais –nesivadovauti visais nukentėjusiosios parodymais, kaip siūloma apeliaciniame skunde, nėra jokio pagrindo.

Skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas teisingai pažymėjo, kad pačių nuteistųjų parodymai apie įvykio aplinkybes proceso metu buvo nenuoseklūs. Apklausti po įvykio jie tvirtino lytinių santykių su nukentėjusiąja apskritai neturėję (2 t., 4–6, 38–40 b. l.), vėliau ėmė teigti, kad tai įvyko abipusiu sutikimu, todėl jie neturintys ko slėpti, nors iš jų parodymų matyti, kad po įvykio manė priešingai, be to, nė vienas nesugebėjo paaiškinti, kodėl nukentėjusioji būtų sutikusi lytiškai santykiauti su jai visiškai nepažįstamais asmenimis. Įvertinus nuteistųjų parodymų nenuoseklumą ir prieštaringumą, jų prieštaravimą nukentėjusiosios parodymams ir kitiems bylos įrodymams, vertinti juos kaip patikimus nėra pagrindo.

Apeliantai pagrįstai pripažinti nusikalstamas veikas padarę esant veiką kvalifikuojančiam požymiui – bendrininkų grupei. Skunde nuteistieji nurodo, kad žaginti nukentėjusiosios jie nesitarė ir nieko nežinojo apie galimus kitų nuteistųjų veiksmus su nukentėjusiąja. Tačiau pagal BK 25 str. 2 d. nuostatas susitarimas galimas bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje: nuo kėsinimosi iki užbaigimo, todėl išankstinio susitarimo nebuvimas bendrininkavimo nepaneigia. Bendrininkų grupė reiškia ne mažiau kaip dviejų vykdytojų veiksmų bendrumą ir suvokimą, kad veikia bendrai, siekdami vieningo tikslo. Iš bylos aplinkybių matyti, kad šie bendrininkavimo požymiai nuteistųjų veikoje buvo. Jau aptartais nukentėjusiosios parodymais nustatyta, kad apeliantai į jos butą pateko ir ten pasiliko, pavartodami prievartą – H. Š. spardant jos buto duris, smogus nukentėjusiajai į veidą, neleidus iškviesti policijos, laidant užuominas apie mažamečių vaikų saugumą ir abiem apeliantams pritariant tokiam elgesiui. Vėliau, matant ir girdint tame pačiame kambaryje buvusiems apeliantams, H. Š. pastūmė nukentėjusiąją ant lovos, aiškia užuomina leisdamas suprasti, kad visi nori lytinių santykių, o nukentėjusiosios nesutikimas neturi reikšmės. Fizinis smurtas ir grasinimai palaužė nukentėjusiosios pasipriešinimą ir sudarė sąlygas atlikti lytinės prievartos veiksmus. Pirmas nukentėjusiąją žaginęs ir seksualiai prievartavęs  I. N. jai perkeltine prasme paaiškino, kad ji lytinius santykius turės paeiliui su visais, o tolesnė įvykių eiga šiuos žodžius patvirtino. Šios aplinkybės rodo, kad abu nuteistieji suvokė, jog nusikaltimą daro veikdami bendrai, savo veiksmais palengvindami vienas kitam palaužti nukentėjusiosios valią ir kiekvienas atliko prievartinius lytinius santykius, todėl yra nusikaltimo bendravykdytojai.

Apibendrinus daroma išvada, kad abiejų nuteistųjų veikoje yra visi jiems inkriminuotų nusikaltimų objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, jų veikos kvalifikuotos teisingai, todėl tenkinti jų skundų prašymą išteisinti juos dėl šių nusikaltimų padarymo nėra pagrindo.

Apeliantų skunduose esančių teiginių, kad juos kaltinančius parodymus nukentėjusioji davė paveikta tyrėjos I. R., jokie bylos duomenys nepatvirtina. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiosios pareiškimą priėmė ir pirmą kartą apklausė ne ši tyrėja, o pareigūnas               A. P. (1 t., 1, 10–14 b. l.). Kadangi nukentėjusioji jokių esminių pirmojoje apklausoje nurodytų aplinkybių, susijusių su apeliantų veiksmais, nekeitė, nėra jokio pagrindo teigti apie tyrėjos poveikį nukentėjusiajai. Apeliantų skunduose minimoje ikiteisminio tyrimo teisėjos atliktoje apklausoje tyrėja tiesiogiai nedalyvavo – tą patvirtina apklausos protokolas  (1 t., 29–36 b. l.), pagal nukentėjusiosios parodymus tyrėja ją tik palydėjo į apklausą, be to, nė vienas iš tuo metu įtariamųjų ar jų gynėjų protokole neišreiškė jokių pastabų dėl apklausos tvarkos. Apklausta teisminio nagrinėjimo metu, tyrėja kategoriškai paneigė bet kokios įtakos nukentėjusiajai galimybę. Tyrėjos nukentėjusiajai išaiškintos procesinės teisės ir pareigos, tarp jų – pareiga duoti teisingus parodymus ir įspėjimas dėl atsakomybės už melagingų davimą – yra kiekvieno nukentėjusiojo asmens apklausų privaloma dalis, todėl negali būti laikoma poveikio jam darymu.

            Teismas, parinkdamas nuteistiesiems vienintelės BK 149 str. 2 d., 150 str. 2 d. sankcijose numatytos bausmės rūšies – laisvės atėmimo – trukmę, teisingai įvertino BK       54 str. 2 d. numatytų aplinkybių reikšmę bausmės dydžiui. Nuteistiesiems paskirtos žymiai mažesnės už sankcijos vidurkį bausmės yra tinkamai individualizuotos, nėra aiškiai per griežtos, todėl nešvelnintinos.

 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

 

n u t a r ė :

 

Nuteistųjų D. R. ir I. N. apeliacinius skundus atmesti.

 

 

Kolegijos pirmininkas                                                                         A. Šukaitis

 

 

Teisėjai                                                                                                Sigitas Bagdonavičius

 

  

Tomas Zdanavičius