Civilinė byla Nr. 3K-3-538/2008 (S)
Procesinio sprendimo kategorijos: 30.3; 92; 114.11; 114.12
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. lapkričio 4 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas), Janinos Januškienės (pranešėja) ir Gintaro Kryževičiaus,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Vigysta“ kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų L. D., R. D., R. Š., K. N., A. K., S. S., L. N. L., G. A., I. Č., H. Č., L. K., E. K., V. J., P. B., D. U., V. N., D. N., K. K., V. M., V. K., I. B., A, Š., L. L., E. V., D. K., M. G., A. V., A. M., R. Č., T. B., V. S., D. Z., R. Z., S. B., I. B., R. L., P. A., J. G., I. N., N. N., S. L. ieškinį atsakovams UAB „Vigysta“, P. G., Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentui, VĮ Registrų centrui dėl akto, sandorio, teisinės registracijos panaikinimo; tretieji asmenys: G. Š., V. Š., J. T., B. Ž., M. A., M. A., F. P., I. T., P. K., A. A., A. A., R. M., A. Ž., A. Ž., N. R., J. G., G. Č., A. K., M. S., S. S., A. S., K. V., A. B., Č. S.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
- Ginčo esmė
Byloje kilo ieškovų ir atsakovų ginčas dėl nuosavybės teisės į ginčo stovėjimo aikštelę, esančią šalia daugiabučio namo adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovai ieškiniu prašė: pripažinti negaliojančia Vilniaus apskrities viršininko administracijos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2006 m. gegužės 17 d. pripažinimo tinkamu naudoti akto Nr. (101)-11.4-1055 dalį dėl 22 vietų automobilių stovėjimo aikštelės, kurio pagrindu UAB „Vigysta“ įgijo teisę svetimame žemės sklype registruoti nuosavybę; panaikinti UAB „Vigysta“ ir atsakovo P. G. 2006 m. liepos 1 d. pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią P. G. įsigijo 2/22 dalis ginčo aikštelės; panaikinti atsakovo VĮ Registrų centro atliktą 1198,73 kv. m ginčo aikštelės teisinę registraciją ir įpareigoti atsakovus UAB „Vigysta“ bei P. G. nusikelti neteisėtą statinį; įpareigoti UAB „Vigysta“ sutvarkyti (duomenys neskelbtini) namui priskirtą sklypą pagal projektą; pripažinti, kad antžeminių automobilių parkavimo vietų kaina buvo įskaičiuota į žemės bei butų, esančių daugiabučiame name (duomenys neskelbtini), pardavimo kainą. Ieškovai nurodė, kad atsakovas UAB „Vigysta“, kai pardavė ieškovams 1/58 dalį žemės sklypo, neturėdamas naujų žemės sklypo savininkų (ieškovų) sutikimo bei suteiktos užstatymo teisės, savavališkai užgrobė kitiems savininkams (ieškovams) priklausančią žemės sklypo dalį ir 2006 m. balandžio 27 d. įregistravo nuosavybės teise naują statinį – ginčo automobilių stovėjimo aikštelę, nors ieškovai šią žemę nusipirko kartu su butais.
- Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimu ieškovų ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovas UAB „Vigysta“, kaip statytojas, turėjo teisę įgyvendinti savo statytojo teises įrengdamas ginčo automobilių stovėjimo aikštelę. Teismas nurodė, kad ginčo žemės savininku statybos leidimo išdavimo metu buvo atsakovas UAB „Vigysta“, kuri parengė statinio projektą, suderino šį parengtą projektą su kompetentingomis institucijomis ir gavo statybos leidimą bei pastatė daugiabutį gyvenamąjį namą ir ginčo aikštelę. Dėl to pirmosios instancijos teismas sprendė, kad tiek daugiabučio namo, tiek vėliau pastatytos ginčo automobilių aikštelės įrengtos ir statiniai pastatyti nepažeidžiant įstatymo reikalavimų. Teismas konstatavo, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2006 m. gegužės 17 d. pripažinimo tinkamu naudotis aktas priimtas laikantis įstatymų nustatytos tvarkos ir 22 vietų, 1198,73 kv. m ploto, automobilių stovėjimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), teisinė registracija VĮ Registrų centre atlikta iš esmės nepažeidžiant normatyvinių aktų nustatytos teisinės registracijos tvarkos. Atmesdamas ieškinį, pirmosios instancijos teismas įvertino ir ieškovų argumentus dėl nepagrįsto atsakovo UAB „Vigysta“ reikalavimo sudaryti papildomą automobilių aikštelės pirkimo-pardavimo sutartį, nurodydamas, kad ieškovai byloje esančiais įrodymais nepagrindė teiginių, jog atsakovas UAB „Vigysta“ negali būti laikomas teisėtu ginčo automobilių stovėjimo aikštelės statytoju ir neteisėtai įgyvendino teisę statyti ginčo automobilių aikštelę (CK 1.5, 4.20, 4.36 straipsniai).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. birželio 10 d. nutartimi ieškovų apeliacinį skundą iš dalies tenkino: panaikino Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimą ir iš dalies patenkino ieškovų ieškinį – panaikino 2006 m. liepos 1 d. pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą atsakovų UAB „Vigysta“ ir P. G., įpareigojant UAB „Vigysta“ grąžinti P. G. 34 000 Lt; panaikino 20/22 dalių automobilių stovėjimo aikštelės teisinę registraciją UAB „Vigysta“ vardu ir 2/22 ginčo aikštelės teisinę registraciją atsakovo P. G. vardu; pripažino, kad antžeminių automobilių parkavimo vietų kaina buvo įskaičiuota į žemės bei butų, esančių (duomenys neskelbtini), pardavimo kainą; pripažino Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2006 m. gegužės 17 d. akto dalį dėl 22 vietų automobilių stovėjimo aikštelės negaliojančia; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad nuo 2006 m. gegužės 29 d. 20/22 dalys ginčo automobilių stovėjimo aikštelės buvo įregistruotos VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registre atsakovo UAB „Vigysta“ vardu, o nuo 2006 m. gruodžio 2 d. 2/22 dalys ginčo aikštelės buvo įregistruotos VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registre atsakovo P. G. vardu. Nuosavybės teisių į ginčo aikštelę įregistravimo pagrindas buvo atsakovo – Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento, 2006 m. gegužės 17 d. aktas, kuriame inter alia nurodyta, kad daugiabutis namas ir priklausiniai tinkami naudoti, kitas statinio svarbus rodiklis yra antžeminė aikštelė (kiemo aikštelė) (1198,73 kv. m ploto, 22 vnt.; garažų 10 vnt.) ir požeminė aikštelė (17 vnt.) (akto 4 punktas). Ginčo aikštelę atsakovas UAB „Vigysta“ pastatė ant žemės sklypo, parduoto ieškovams pirkimo–pardavimo sutarčių, sudarytų 2005 m. lapkričio-gruodžio mėn., pagrindu Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad minėtu aktu buvo pripažintas tinkamu naudoti vienas statinys - gyvenamasis namas, o akto 3 ir 4 punktuose nurodyti kiti pastato svarbūs rodikliai negalėjo būti įregistruoti kaip atskiri statiniai. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad 2006 m. gegužės 17 d. statinio pripažinimo tinkamu naudotis akto dalis, kuria 6 punkte nurodyta, jog statinio pagrindinis rodiklis yra antžeminė aikštelė (22 vnt., 1198,73 kv. m ploto), pripažintina negaliojančia, nes ši buvo sudėtinė vieno projekto dalis. Ginčijamu aktu daugiabutis namas buvo pripažįstamas tinkamu naudoti kaip vienas objektas - daugiabutis gyvenamasis namas, stovėjimo aikštelių skaičius šiam pastatui suprojektuotas pagal STR 2.06.01: 1999. Būtent šios stovėjimo aikštelės įrašymas kaip gamybos, transporto, ryšių ir kito statinio buvo pagrindas VĮ Registrų centrui jį registruoti atsakovo UAB „Vigysta“ nuosavybės teisę į ginčo aikštelę, dėl to apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad ieškinio reikalavimai dėl šio akto dalies pripažinimo negaliojančia tenkintini. CK 6.397 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad, parduodant žemės sklypą, neaptarus statinių, esančių parduodamame žemės sklype perėjimo nuosavybėn klausimo, laikoma, kad nuosavybės teisė į parduotame žemės sklype esančius statinius perėjo žemės sklypo pirkėjui. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad VĮ Registrų centras neturėjo pagrindo registruoti nuosavybės teisių į statinius atsakovui UAB „Vigysta“. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad, pirmosios instancijos teismui netaikius CK 6.397 straipsnio 1 dalies nuostatos, kuri turėjo būti taikoma nagrinėjamoje byloje, teismo sprendimas naikintinas CPK 330 straipsnio pagrindu, priimant naują sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas ieškovų reikalavimą pripažinti, kad parkavimo vietų kaina buvo įskaičiuota į žemės ir butų pardavimo kainą, tenkino tuo pačiu CK 6.397 straipsnio 1 dalies pagrindu, nes atsakovai nereiškė reikalavimo pripažinti pirkimo-pardavimo sutarčių dalių negaliojančiomis dėl to, kad nebuvo įtraukta automobilių stovėjimo aikštelių kaina į pardavimo kainą. Apeliacinės instancijos teismui pripažinus, kad atsakovas UAB „Vigysta“ nepagrįstai įregistravo savo nuosavybėn aikšteles, UAB „Vigysta“ sudarytas sandoris su atsakovu P. G. teismo taip pat buvo pripažintas neteisėtu, nes atsakovas UAB „Vigysta“ pardavė daiktą, kuris jam nepriklausė, o atsakovas P. G. turėjo žinoti, kad aikštelės yra butų savininkų nuosavybėn perėjusios kartu su žemės sklypo įsigijimu, nes jis pats buvo įsigijęs žemės sklypo dalį nuosavybėn. Teismas sprendė, kad atsakovui P. G. atsakovas UAB „Vigysta“ turi grąžinti pinigų sumą, gautą už parduotas 2 aikšteles. Apeliacinės instancijos teismas ieškovų reikalavimą įpareigoti atsakovus UAB „Vigysta“ ir P. G. nusikelti neteisėtą statinį, įpareigoti UAB „Vigysta“ sutvarkyti namui priskirtą sklypą pagal projektą atmetė, nes, remiantis statinio priėmimo tinkamu naudotis aktu, pripažino, kad statant daugiabutį namą atlikti statybos darbai tenkina projekto ir normatyvinių statybos dokumentų reikalavimus, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad ginčo statinys neteisėtas, kad sklypas nesutvarkytas pagal projektą.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai, prisidėjimas prie kasacinio skundo
Atsakovas UAB „Vigysta“ kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 10 d. nutartį ir palikti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo sprendimą nepakeistą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais motyvais:
1. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad ginčo aikštelė negali būti registruota kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas, juolab kad byloje neginčijamas 2004 m. rugpjūčio 24 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento išduotas statybos leidimas Nr. (duomenys neskelbtini), kuris buvo teisinis pagrindas ginčo aikštelei statyti ir statytojo UAB „Vigysta“ nuosavybės teisei į ją atsirasti (CK 4.47 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Nekilnojamojo turto kadastro nuostatai (32.2.6, 63.5, 102.2 punktai, 5 priedas) ir Nekilnojamojo turto registro nuostatai (23.5 punktas) įtvirtina statytojo teisę statyti ir registruoti inžinerinės paskirties statinius. 2006 m. gegužės 17 d. akto 6 dalyje užfiksuoti pagal projektą pastatyti statiniai: 10 garažų, 17 požeminių automobilių stovėjimo aikštelių, 22 antžeminių automobilių stovėjimo aikštelių. Į visus juos šiuo aktu buvo pripažinta statytojo UAB „Vigysta“ nuosavybės teisė, todėl visi šie statiniai buvo įregistruoti kasatoriaus vardu nekilnojamojo turto registre ir vėliau požeminiai garažai bei aikštelės kaip atskiri turtiniai vienetai buvo įsigyti ieškovų ir trečiųjų asmenų. Apeliacinės instancijos teismas panaikino tik šio akto 6 punkto dalį dėl automobilių aikštelės, tačiau toks teismo sprendimas nepagrįstas, nes visi objektai buvo sukurti ir įteisinti to paties statytojo, tų pačių dokumentų pagrindu, todėl liko neaišku, kodėl vienus objektus teismas laiko teisėtais, o kitus - ne. Atskirų objektų suformavimą lėmė ne pripažinimo tinkamu naudoti aktas, o nuosavybės teisių į naujai pagamintą daiktą atsiradimo pagrindai (CK 4.47 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje ne kartą yra nurodyta, kad asmens nuosavybės teisei į tam tikrą turtą atsirasti turi būti konkretus nuosavybės teisės įgijimo pagrindas; nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą gali būti įgyjama ir statybos procese pastatant naują statinį ar dėl pastato rekonstrukcijos padidinant rekonstruojamojo turto vertę, tačiau įgyti nuosavybę į statinį ir kartu įgyti visas savininko teises bei savininko teisių garantijas galima tik tokiu atveju, jei statyba buvo vykdoma laikantis jos procesą reglamentuojančių norminių aktų reikalavimų, t. y. jei statybos procesas buvo teisėtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. birželio 2 d. nutartis, priimta byloje UAB „Pirmoji kregždutė" v. VšĮ S. Dariaus ir S. Girėno sporto centras, Kauno m. valdyba, Katino apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-224/1999; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 25 d. nutartis, priimta byloje L. B. v. A. D., Klaipėdos apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2007). Apeliacinės instancijos teismas, iš dalies tenkindamas ieškinį, iš viso nepasisakė dėl tokio savo sprendimo teisinių motyvų, kuriais buvo keliamas statybos procesą reglamentuojančių teisės normų taikymo klausimas, ir toks pažeidimas turėjo esminės įtakos teismo sprendimo teisėtumui.
3. Ieškovai privalėjo įrodyti, o apeliacinės instancijos teismas, iš dalies tenkinęs ieškinį, pripažinti, kad atsakovas UAB „Vigysta“ neturėjo statytojo teisių, t. y. įrodyti esminę aplinkybę, kad aikštelės statytojo teisę galėjo įgyvendinti patys ieškovai, nes tik šiuo atveju ieškovai galėtų tokią teisę perleisti (suteikti) atsakovui, taip pat duoti atsakovui reikalingus jų sutikimus, suteikti užstatymo teisę ir pan., tačiau teismai tokių aplinkybių nenustatė. 2004 m. rugpjūčio 24 d. statybos leidime yra nuoroda į projektą, kurį įgyvendinti leidžiama statybos leidimu, o šiuo projektu suprojektuota ginčo aikštelės statyba. Projekto pavadinimas „Daugiabutis gyvenamasis namas“ yra statybos objekto pavadinimas ir jokiu būdu nereiškia, kad statybos leidimu yra leidžiama statyti tik gyvenamąjį namą.
4. Ieškovai negalėjo įgyti ginčo aikštelės, o jos kaina negalėjo būti įskaičiuota į žemės sklypo dalių kainą, nes, sudarant notarines butų ir žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartis su ieškovais, aikštelės, kaip daiktinių teisių objekto, iš viso nebuvo, todėl jokios teisės į ją ieškovams pagal šias sutartis negalėjo pereiti. Statybos įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad nebaigto statyti statinio perleidimo kitam juridiniam ar fiziniam asmeniui sutartis gali būti notaro patvirtinta tik pateikus šio statinio statybos valstybinę priežiūrą atliekančio viešojo administravimo subjekto pažymą, kad statinys statomas be esminių nukrypimų nuo projekto. Tai reiškia, kad su ieškovais 2005 m. gruodžio mėnesį sudarytomis pirkimo-pardavimo sutartimis aikštelė, kaip nebaigtas statyti statinys, galėjo būti parduota ir tokia sutartis notaro patvirtinta tik esant atitinkamai Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento pažymai. Pažymėtina, kad sudarytose pirkimo-pardavimo sutartyse yra aiškiai nurodytas sutarties objektas - žemės sklypo dalis, butas ir požeminė automobilių stovėjimo aikštelė nebaigtame statyti name.
5. CK 1.125 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad atskirų rūšių reikalavimams šis kodeksas bei kiti Lietuvos Respublikos įstatymai nustato sutrumpintus ieškinio senaties terminus. Šioje byloje inter alia yra pareikšti reikalavimai ištirti viešojo administravimo subjekto individualaus teisės akto teisėtumą, t. y. šie reikalavimai yra kilę iš administracinių teisinių santykių. Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesi nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje ir 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teritorinio registratoriaus priimtas sprendimas per vieną mėnesį skundžiamas centriniam registratoriui išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo sprendimas įregistruoti UAB „Vigysta“ nuosavybės teises į ginčo aikštelę turėjo būti per vieno mėnesio laikotarpį skundžiamas centriniam registratoriui, tačiau ieškovai šio sprendimo neskundė, kaip ir VĮ Registrų centro Vilniaus filialo (teritorinio registratoriaus) 2006 m. liepos 26 d. sprendimo Nr. PS-27857, kuriuo atsisakyta tenkinti ieškovo K. N. prašymą panaikinti ginčo aikštelės teisinę registraciją, nors šiame sprendime yra išaiškinta jo apskundimo tvarka.
6. Skundžiama nutartimi yra panaikinta kasatoriaus nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis su atsakovu P. G., nes, apeliacinės instancijos teismo teigimu, atsakovas pardavė daiktą, kuris jam nepriklausė. CK 4.96 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Sąžiningo įgijėjo apsauga yra plačiai aptariama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje E. D. B. v. L. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-288/2001; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje T. N. S. v. J. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-328/2006). Byloje nėra jokių įrodymų, o skundžiamoje nutartyje - jokių motyvų, kad P. G., įgydamas dalį ginčo aikštelės, buvo nesąžiningas. Panaikindamas P. G. nuosavybės teisę į įsigytą turtą, apeliacinės instancijos teismas visiškai neanalizavo sąžiningo įgijėjo teisių apsaugos instituto, todėl padarė nepagrįstas bei neteisėtas išvadas, todėl skundžiama nutartis naikintina.
7. Teismas, priimdamas sprendimą, turi vertinti visus byloje esančius įrodymus, kurie vienareikšmiškai patvirtina, jog ginčo aikštelė yra sukurta teisėtai (pastatyta pagal techninį projektą ir turint statybos leidimą), taip pat kad ji priklauso nuosavybės teise statytojui, o statytojas yra atsakovas UAB „Vigysta“, o ne formaliai vertinti tik tą faktą, kad valstybės institucija nepateikė savo pozicijos, visiškai nepasisakant dėl byloje pateiktų įrodymų turinio ir jų nevertinant. Be to, CPK 44 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kiekvienas iš bendrininkų turi teisę savarankiškai vesti bylą. Vien tas faktas, kad vienas iš bendraatsakovių nedalyvavo bylos nagrinėjimo procese, negali reikšti, kad aktualios bylai aplinkybės yra nustatytos arba ne. Konstatuodamas, kad nuosavybė į ginčo aikštelę yra įregistruota neteisėtai, t. y. panaikinant 2006 m. gegužės 17 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto dalį, apeliacinės instancijos teismas privalėjo aiškintis, kokie statybų procesą reglamentuojantys teisės aktai buvo pažeisti. Skundžiamoje nutartyje jokių Statybos įstatymo ar Statybos techninių reglamentų pažeidimų nekonstatuota. Statybų teisės normos yra administracinės - viešosios teisės sritis, todėl šiame kontekste negalimas teisės pažeidimo konstatavimas vien remiantis ta aplinkybe, kad Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas nedalyvavo byloje.
Atsakovas VĮ Registrų centras pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie atsakovo UAB „Vigysta“ kasacinio skundo, kuriuo palaiko atsakovo kasacinio skundo argumentus ir motyvus bei prašo atsakovo kasacinį skundą patenkinti bei panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 10 d. nutartį ir palikti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo sprendimą nepakeistą.
Atsiliepime į atsakovo UAB „Vigysta“ kasacinį skundą ieškovai prašo atsakovo kasacinį skundą atmesti ir palikti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 10 d. nutartį nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad:
1. Ieškovų nuomone, apeliacinės instancijos teismas teisingai nustatė ir konstatavo, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2006 m. gegužės 17 d. aktu buvo pripažintas tinkamu naudoti tik vienas statinys - gyvenamasis namas, o pagalbinės patalpos (sandėliukai, požeminė aikštelė, garažai, tarp jų ir ginčijama antžeminis 22 vietų aikštelė (kiemo aikštelė) yra priskirti prie kitų pastato svarbių rodiklių, kurie pripažintini sudėtine vieno projekto dalimi, o ne atskirais savarankiškais statiniais. Atsakovai nepateikė įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, kad pagal vieną statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą būtų galima įregistruoti statytojui kelis atskirus objektus, ir aplinkybę, jog daugiabučio gyvenamojo namo akte buvo privalu nurodyti kaip kitą statinį - antžeminę 22 vietų aikštelę (kiemo aikštelę) ir kad ji nebuvo gyvenamojo namo projekto sudėtinė dalis. Akivaizdu, kad daugiabučio namo projekte buvo numatyta 19 automobilių stovėjimo vietų sklype, bet ne atskiras statinys - 22 vietų antžeminė automobilių stovėjimo aikštelė. Automobilių stovėjimo vietas, o ne atskirą statinį prie statomo daugiabučio suprojektuoti privalo kiekvienas statytojas pagal STR reikalavimus. Nesuprojektavus tokių vietų, nebūtų išduotas statybos leidimas. Taigi apeliacinės instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai vertino kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visetą ir vadovaudamasis įstatymu bei įrodymų pakankamumo taisykle visiškai pagrįstai konstatavo, kad antžeminė 22 vietų automobilių stovėjimo aikštelė yra tik gyvenamojo namo projekto sudėtinė dalis ir negalėjo būti įregistruota kaip atskiras statinys.
2. Pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu ieškovai nuosavybės teise įsigijo ne tik butus, esančius daugiabučiame name, bet ir po 1/58 dalį iš 2000/4133 dalies 0,4133 ha bendro ploto žemės sklypo, todėl šis žemės sklypas bendrosios nuosavybės teise priklauso tiek (duomenys neskelbtini) daugiabučio namo gyventojams (ieškovams ir tretiesiems asmenims), tiek gretimo namo, esančio (duomenys neskelbtini), daugiabučio namo gyventojams. Kiekvienam (duomenys neskelbtini) daugiabučio namo butui (jų savininkams) priklauso 1/58 dalis iš 2000/4133 dalies, tai sudaro vienam butui po 34,48 kv. m. Nekilnojamojo turto registre savininko dalys pažymėtos kaip 1000/239714 arba 2000/239714. Taigi 2000 kv. m žemės sklypo dalis pripažintina bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu ir ieškovai, atsakovas P. G., tretieji asmenys laikytini šios žemės sklypo dalies bendraturčiais. Vadovaujantis CK 4.75 straipsnio 1 dalimi, bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, todėl 2000 kv. m žemė, esanti ne tik po namu, bet ir aplink namą, t. y. kiemas, šiukšlių konteinerių saugojimo vietos, vaikų žaidimo aikštelė bei visas žemės sklypo ribose esantis kiemo grindinys turi būti valdoma, ja naudojamasi ir disponuojama visų bendraturčių - ieškovų, atsakovo P. G. ir trečiųjų asmenų - sutarimu. Norint statyti automobilių stovėjimo aikštelę žemės sklype, kuris bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso visiems bendraturčiams, turi būti bendras visų bendraturčių sutarimas dėl tokio sprendimo. Dėl to apeliacinės instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad VĮ Registrų centras, įregistravęs žemės nuosavybės teises į sklypą butų ir žemės sklypo dalies pirkėjams (ieškovams), neturėjo pagrindo registruoti nuosavybės teisių į statinius atsakovui UAB „Vigysta”.
3. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovų reikalavimą pripažinti, kad automobilių stovėjimo vietų kaina buvo įskaičiuota į žemės ir butų pardavimo kainą. Nei 2004 m. pabaigoje pasirašant preliminariąsias butų, garažų, požeminių automobilių stovėjimo aikštelių ir sandėliukų pirkimo-pardavimo sutartis, nei vėliau sudarant notarines nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis atsakovo UAB „Vigysta“ siūlymo ieškovams įsigyti antžemines automobilių stovėjimo vietas nebuvo pateikta. Atsakovas į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad, prieš sudarant pirkimo-pardavimo sutartis, informavo ieškovus apie savo ketinimus pardavinėti antžemines automobilių stovėjimo vietas už papildomą kainą. Dėl to ieškovai, pasirašydami pirkimo-pardavimo sutartis, pagrįstai suprato, kad nuosavybės teise įsigijo nekilnojamąjį turtą, t. y. žemės sklypo dalį, o į šią kainą yra įskaičiuota visa pagal projektą ir statybos techninius reglamentus sutvarkyta teritorija aplink namą. CK 6.397 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai parduodamas žemės sklypas, į jo kainą įeina ir jame esančių pastatų, statinių, įrenginių, sodinių ir kitokių objektų kaina, jei ko kita nenumato įstatymai ir sutartis.
4. Kasatorius, savavališkai užimdamas 1198,73 kv. m žemės sklypo dalį ir asmeninės nuosavybės teise įregistruodamas jame naują statinį, pažeidžia ieškovų nuosavybės teisę ir kliudo jiems naudotis nuosavybe savo nuožiūra. CK 4.98 straipsnis įtvirtina savininko teisę reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nenurodė ieškovams įrodinėti, jog kasatorius elgėsi neteisėtai ir neturėjo ginčo aikštelės statytojo teisių. Ieškovų manymu, apeliacinės instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai vertino kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visetą ir, vadovaudamasis įstatymu bei įrodymų pakankamumo taisykle, padarė pagrįstą išvadą dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2006 m. gegužės 17 d. pripažinimo tinkamu naudotis akto Nr. 101 dalies negaliojimo.
5. Vadovaujantis teismų praktika, toks negatorinis ieškinys gali būti pareikštas, kol tęsiasi teisių pažeidimas arba nelikviduotos pažeidimu sukeltos pasekmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. S. L. v. B. F., Kauno miesto valdyba, bylos Nr. 3K-3-177/2002, (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės valdyba v. R. M., Nr. 3K-3-358/2002). Teisei reikšti negatorinį ieškinį ieškinio senaties terminas prasideda kiekvieną atlikto pažeidimo dieną. Jei nuosavybės teisės pažeidimas yra tęstinio pobūdžio, tada neturi reikšmės, kada nuosavybės teisės pažeidimas prasidėjo, svarbu nustatyti, kad pažeidimas tebesitęsia ieškinio pareiškimo dieną. Kasatoriaus savavališkas svetimo žemės sklypo užėmimas ir naudojimasis juo yra tęstinio pobūdžio pažeidimas, todėl šiuo atveju ieškinio senaties terminas nepasibaigia ir pripažintina, jog ieškovas šio termino nepraleido. Taigi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai gynė pažeistą teisę nepaisydami ieškinio senaties terminų.
Atsakovų Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento ir P. G. bei trečiųjų asmenų atsiliepimų į atsakovo UAB „Vigysta“ kasacinį skundą negauta.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų priimtus sprendimus teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl kasaciniame skunde keliamų teisės taikymo klausimų, yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį teisės taikymo aspektu keliami materialinės teisės normų, reglamentuojančių statinio pripažinimą tinkamu naudotis, nuosavybės teisių į statinį atsiradimą, sąžiningo įgijėjo teisių apsaugą, bei proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų pakankamumą ir tinkamą vertinimą, klausimai, dėl kurių teisėjų kolegija pasisako.
Dėl statinio pripažinimo tinkamu naudotis akto teisėtumo
Kasatorius (atsakovas) nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino 2006 m. gegužės 17 d. statinio pripažinimo tinkamu naudotis aktą iš dalies negaliojančiu nekonstatavęs statybos procesą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo. Su šiais kasacinio skundo argumentais teisėjų kolegija iš dalies sutinka. Byloje konstatuota, kad atsakovas UAB „Vigysta“ 2004 m. gegužės 6 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įgijo nuosavybės teisę į 2000/4848 dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (Nekilnojamojo turto registro išrašo 4.126, 4.121 punktai). UAB „Jungtinės architektų dirbtuvės“, kaip projektuotojas, parengė atsakovui statinio techninį projektą statyti daugiabutį gyvenamąjį namą su kūrybinėmis dirbtuvėmis, garažais, sandėliukais ir požeminėmis bei antžeminėmis automobilių stovėjimo vietomis. Nuolatinė statybų komisija posėdžio protokolu pritarė parengto gyvenamojo namo statybos projekto sprendimui. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos plėtros departamentas išdavė statybos leidimą, kuriuo leido statytojui statyti daugiabutį gyvenamąjį namą pagal projektuotojo parengtą ir įstatymų nustatyta tvarka suderintą techninį projektą.
Statinių pripažinimą tinkamais naudoti reglamentuoja Statybos įstatymo 24 straipsnis ir aplinkos ministro 2002 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 242 patvirtintas statybos techninis reglamentas STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“ (toliau – Reglamentas). Pagal Reglamento 9.1 punktą tinkamu naudoti statiniu laikomas statinys, kuris atitinka statinio projektą, tenkina statinio reikalavimus ir gali būti saugiai naudojamas pagal savo paskirtį. Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tikslas yra aplinkybių, kad statinys yra pastatytas pagal įstatymų nustatyta tvarka suderintą techninį projektą bei tinkamas ir saugus naudoti pagal savo paskirtį, konstatavimas. Byloje teismų nustatyta, kad statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktu komisija nustatė, jog statytojas pastatė gyvenamąjį namą bei kitus suprojektuotus statinius pagal parengtą projektą ir statybos leidimą. Statybos procesą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo dėl techninių sąlygų atitikties byloje nekonstatuota ir dėl to pripažinti ginčijamą statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto dalį dėl automobilių parkavimo aikštelės nėra teisinio pagrindo.
Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2006 m. liepos 26 d. rašte nurodyta, kad 2004 m. rugpjūčio 24 d. buvo išduotas statytojui ir rangovui UAB „Vigysta“ daugiabučio gyvenamojo namo statybos leidimas pagal patvirtintą projektą, kuriame buvo suprojektuoti 58 butai, 5 kūrybinės dirbtuvės, 27 sandėliukai, 10 garažų boksų, 37 automobilių stovėjimo vietos (17 vietų požeminėje aikštelėje, 22 vietos – antžeminėje), katilinė ir kiti inžinieriniai techniniai įrenginiai. Antžeminės automobilių stovėjimo aikštelės suprojektuotos ir pripažintos tinkamomis naudoti kaip vienas objektas - „Daugiabutis gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini)“. Statybos valstybinę priežiūrą vykdanti institucija pažymėjo, kad automobilių stovėjimo skaičius šiam pastatui buvo suprojektuotas pagal STR 2.06.01:1999, kuriame nustatyta pareiga įrengti ne mažiau kaip 80 proc. butų automobilių stovėjimo vietų. Neįvykdžius šio reikalavimo, gyvenamojo namo statyba negalima. Tokia nuostata įtvirtinta pirmiau nurodyto reglamento VI skyriaus „Automobilių aptarnavimo infrastruktūra“ 2 dalies „Automobilių stovėjimo vietų poreikio nustatymas“ 1.2 punkte – daugiabučiai namai – 0,8 automobilių stovėjimo aikštelės kiekvienam butui. Kasaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad ginčo aikštelės statyba buvo vykdoma pagal suderintą techninį projektą ir turint galiojantį leidimą, laikantis teisės normų nustatytų techninių reikalavimų. Taigi atsakovas turėjo teisę ir pareigą vykdyti statytojo ir rangovo funkcijas taip pat ir statant ginčo antžeminę automobilių stovėjimo aikštelę. Tačiau byloje konstatuota, kad 2005 m. lapkričio – gruodžio mėnesiais kasatorius (atsakovas) su ieškovais ir trečiaisiais asmenimis sudarė butų, patalpų ir žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis. Pagal šias sutartis kasatorius (pardavėjas) perdavė sutarties objektus ieškovams ir tretiesiems asmenims (pirkėjams), o pirkėjai priėmė sutarties objektus ir sumokėjo už juos nustatytą pinigų sumą. Pirkimo–pardavimo sutarčių objektais buvo butai, esantys daugiabučiame name, ir po 1/58 dalį iš 2000/4133 dalies 0,4133 ha bendro ploto žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (Sutarties 1 punktas). Kai kurie ieškovai pirkimo–pardavimo sutarčių pagrindu papildomai įsigijo garažus, požemines automobilių stovėjimo aikšteles, sandėliukus. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu ieškovai nuosavybės teise įsigijo ne tik butus, esančius daugiabučiame name, bet ir po 1/58 dalį iš 2000/4133 dalies 0,4133 ha bendro ploto žemės sklypo. Kaip nurodoma atsiliepime į kasacinį skundą tokios dalys apskaičiuotos idealiai dalijant 2000 kv. m 58 butams pagal formulę 2000 (4133x58). Teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad 2000 kv. m žemės sklypo dalis, esanti po namu ir aplink jį, pripažintina bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu, tai patvirtina butų daugiabutyje ir atitinkamos dalies žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartys. Byloje konstatuota, kad ginčo aikštelės pripažinimo tinkama naudotis metu atsakovas valdė 10000/239714 dalį žemės sklypo, tai sudaro 172,4 kv. m; ginčo aikštelė yra 1198,73 kv. m ploto, kiekvienam bendraturčiui priklauso idealioji bendro turto dalis, esanti po namu ir prie jo. Naudojimosi šiuo žemės sklypu tvarkos nenustatyta.
Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad statytojas įgyvendinti savo teisę juo būti gali esant šioms sąlygoms: 1) statytojas žemės sklypą valdo nuosavybės teise ar kitais įstatymų nustatytais pagrindais; 2) statytojas turi nustatyta tvarka parengtą ir patvirtintą statinio projektą, statytojas turi nustatyta tvarka išduotą statybos leidimą. Minėta, kad kasatorius 2004 m. gegužės 6 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įgijo nuosavybės teisę į 2000/4848 dalį ginčo žemės sklypo. Apeliacinės instancijos teismo konstatuota, kad šiame žemės sklype pastatytas daugiabutis gyvenamasis namas ir įrengta ginčo aikštelė. Kaip nurodoma kasaciniame skunde bei atsiliepime į jį, dauguma butų ir žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarčių buvo sudarytos 2005 m. lapkričio-gruodžio mėnesiais, kai ginčo aikštelės, kaip daiktinių teisių objekto, nebuvo. Bylos duomenimis, ginčo aikštelė, kaip nuosavybės teisės objektas, įstatymo nustatyta tvarka buvo suformuotas ją pastačius, atlikus jos kadastrinius matavimus, statinį pripažinus tinkamą naudoti ginčijamu 2006 m. gegužės 17 d. aktu. Atsakovas (kasatorius) 2005 m. lapkričio–gruodžio mėnesiais žemės sklypą, kuriame vėliau buvo įrengta ginčo aikštelė, bendrosios dalinės nuosavybės teise (kartu su butais) pardavė ieškovams ir tretiesiems asmenims. Perleidęs nuosavybės teisę į žemės sklypą, kasatorius negali būti laikomas teisėtu statytoju Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies prasme, ir ginčo aikštelė įrengta ant vien statytojui nepriklausančio žemės sklypo negali būti registruojama registre kaip statytojo nuosavybė.
CK 4.77 straipsnyje įtvirtinta, kad jeigu bendraturtis nori savo lėšomis pakeisti arba padidinti bendrąjį daiktą ar jo vertę, tai jis privalo gauti kitų bendraturčių sutikimą; jeigu bendraturtis padidina bendrąjį daiktą ar jo vertę neturėdamas kitų bendraturčių sutikimo, jis įgyja nuosavybės teisę į tą padidintą dalį, jeigu ją galima atskirti nesužalojant bendro daikto; jeigu padidintos daikto ar jo vertės dalies negalima atskirti nesužalojant bendro daikto, tai visų bendraturčių dalys padidėja proporcingai jų bendrosios nuosavybės teise turimoms dalims. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje susiklostė tokia teisinė situacija, kad kasatorius (statytojas) pagal projektinę statybos dokumentaciją turėjo pareigą įrengti antžeminę automobilių stovėjimo aikštelę, tačiau žemės sklypą, ant kurio turėjo būti įrengta ši aikštelė, jis bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis perdavė ieškovams ir tretiesiems asmenims. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorius, pastatydamas ginčo aikštelę ant kitiems asmenims priklausančio žemės sklypo, netapo šio statinio (aikštelės) teisėtu savininku. Priešingas tokios situacijos vertinimas prieštarautų aptartoms CK ir Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatoms. Taigi apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino ginčo aikštelės teisinę registraciją atsakovo vardu negaliojančia.
Ieškovai prašo pripažinti, kad kasatoriaus turėti ginčo aikštelės statybos kaštai yra įskaičiuoti į butų ir žemės sklypo dalių pardavimo kainą. Nekonstatavus šios aplinkybės, kasatorius turi teisę tik į įdėtų statybos kaštų, kaip į svetimo daikto pagerinimo, atlyginimą. Teisėjų kolegija pritaria kasatoriaus nurodytam argumentui, kad nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą gali būti įgyjama ir statybos procese pastatant naują statinį, tačiau įgyti nuosavybės teisę į statinį ir kartu visas savininko teises galima ne bet kokio statybos proceso metu, bet tik tokiu atveju, jei statyba buvo vykdoma laikantis jos procesą reglamentuojančių norminių teisės aktų reikalavimų, t. y. jei statybos procesas buvo teisėtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. birželio 2 d. nutartis, priimta byloje UAB „Pirmoji kregždutė" v. VšĮ S. Dariaus ir S. Girėno sporto centras, Kauno m. valdyba, Katino apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-224/1999; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 25 d. nutartis, priimta byloje L., B. v. A. D., Klaipėdos apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2007). Šiuo atveju, kai statytojas ginčo aikštelę pastatė ant jam vienam nuosavybės teise nepriklausančio ar kitu pagrindu teisėtai nevaldomo žemės sklypo, teigti, kad šios aikštelės statybos procesas buvo visiškai teisėtas, negalima.
Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai panaikino ginčo aikštelės teisinę registraciją statytojo (kasatoriaus) vardu. Remdamasi tuo, kas aptarta, teisėjų kolegija nesutinka su kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo naikinti ginčo statinio teisinės registracijos statytojo vardu (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Minėta, kad ginčo aikštelė pastatyta pagal teisės normų nustatyta tvarka suderintą techninį projektą ir išduotą statybos leidimą bei yra sudėtinė vieno projekto dalis ir nekonstatavus nukrypimo nuo projekto ir turint statybos leidimą ir pan., teisėjų kolegija laiko, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti negaliojančia statinio pripažinimo naudoti tinkamu 2006 m. gegužės 17 d. akto 6 dalį dėl antžeminės automobilių stovėjimo aikštelės. Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad statinio pripažinimo tinkamu naudotis 6 dalis panaikinta nepagrįstai, netinkamai taikant teisės normas ginčo santykiams reglamentuoti (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Dėl įrodymų vertinimo
Teisėjų kolegija laiko pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad išvada, jog aikštelės įrengimo kaina yra įskaičiuota į butų kainą apeliacinės instancijos teismas padarė nekonstatavęs ir neišanalizavęs šiuo aspektu teisiškai reikšmingų faktų, taip pažeisdamas CPK 185 straipsnio nuostatas, kuriose reikalaujama, kad teismas įrodymus vertintų remdamasis bylos medžiaga. Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymo reikalavimas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištirti bylos aplinkybes yra tiesiogiai susijęs su medžiaga, kuri surinkta ir išnagrinėta vykstant procesui. Kasatorius (atsakovas), nagrinėjant bylą žemesnės instancijos teismuose, atsikirsdamas į pareikštą reikalavimą dėl konstatavimo, kad antžeminės automobilių stovėjimo aikštelės įrengimo kaštai statytojo yra įtraukti į buto ir žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo kainą, neįrodinėjo aikštelės įrengimo kaštų ir nereiškė priešinio reikalavimo dėl aikštelės įrengimo kaštų išieškojimo, nes užėmė poziciją, jog yra teisėtas ginčo aikštelės savininkas. Tai, teisėjų kolegijos nuomone, apsunkino įrodinėjimą byloje ir tinkamą ginčo sprendimą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad antžeminės automobilių stovėjimo aikštelės įrengimas yra numatytas pagal gyvenamojo namo statybos projektinę dokumentaciją, jos nukėlimas ir bylos šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo atlaisvinimas nagrinėjamos bylos teisinėje situacijoje nėra galimas (CK 4.77 straipsnio 2 dalis). Nustačius, kad ginčo aikštelės įrengimo kaštai nėra įtraukti į butų ir žemės sklypo kainą, spręstina, ar atsakovas neturi teisės į dėl ginčo aikštelės įrengimą įdėtų kaštų, kaip be bendraturčių sutikimo pagerinto daikto pagerinimo vertės, atlyginimą (CK 4.77 straipsnio 2 dalis, 4.56 straipsnio 2 dalis).
Atsiliepime į kasacinį skundą nurodoma, kad kasatorius siekė ginčo aikštelę įregistruoti kaip savo nuosavybę ir sąmoningai tai nuslėpė nuo žemės sklypo bendrasavininkių, apie tai jų neinformuodamas. Šie argumentai nėra pagrįsti bylos duomenimis. Kasatorius nurodo, kad pagal projektą ir statybos leidimą pastatęs požemines automobilių stovėjimo aikšteles, garažų boksus ir kt., juos įregistravo kaip savo nuosavybę ir vėliau pardavė kartu su butais ir dalimi žemės sklypo ieškovams ir tretiesiems asmenims, ir mano, jog analogiškai galėjo pasielgti ir su antžeminėmis automobilių stovėjimo aikštelėmis. Tai neleidžia daryti vienareikšmės išvados, kad kasatorius (atsakovas) sąmoningai siekė suklaidinti butų ir žemės sklypo pirkėjus ir gauti naudos. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovui, kaip verslininkui, užsiimančiam daugiabučių gyvenamųjų namų statyba, turėjo būti žinoma, kad, pardavus žemės sklypą bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis kartu su butais, jis neteko nuosavybės teisės į parduotą žemės sklypą ir galimybės pagal projektą pastatytą antžeminę automobilių stovėjimo aikštelę įregistruoti kaip savo nuosavybę. Apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis dėl šių ieškovų reikalavimų naikinama dėl to, kad nekonstatuota teisiškai reikšmingų faktų, kurie yra būtini sprendžiant, ar atsakovo turėti ginčo aikštelės įrengimo kaštai buvo įskaičiuoti į butų ir dalies žemės sklypo kainą, sudarant butų pirkimo-pardavimo sutartis (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Dėl pirkimo-pardavimo sutarties teisėtumo
Kasatorius nurodo, kad P. G. buvo sąžiningas ginčo aikštelės dalies įgijėjas, ir dėl to negalima restitucija natūra. Su šiais kasacinio skundo argumentais sutikti negalima. P. G., kaip buto ir dalies žemės sklypo savininkas, turėjo žinoti apie kliūtis kasatoriui perleisti ginčo aikštelės dalį jo nuosavybėn, nes žemės sklypas bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausė visiems ieškovams, tretiesiems asmenis ir atsakovams P. G. ir UAB „Vigysta“. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo aikštelės dalies išreikalavimas iš atsakovo P. G., panaikinus pirkimo-pardavimo sandorį, yra galimas, nes CK 4.96 straipsnyje įtvirtinta sąžiningo įgijėjo teisių apsauga atsakovui P. G. šiuo atveju netaikytina. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pripažinus, jog kasatorius nepagrįstai įregistravo savo nuosavybėn ginčo aikštelę, su atsakovu P. G. sudarytas dalies ginčo aikštelės pirkimo-pardavimo sandoris pripažintinas negaliojančiu, nes kasatorius pardavė daiktą, kuris jam nepriklausė. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovui P. G. kasatorius turi grąžinti pinigų sumą, gautą už parduotą ginčo aikštelės dalį.
Remdamasi tuo, kas aptarta, teisėjų kolegija laiko, kad nurodytos ir kitos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant ieškovų reikalavimą dėl pripažinimo, jog į butų ir žemės sklypo dalies kainą buvo įskaičiuoti atsakovo turėti antžeminės automobilių stovėjimo aikštelės įrengimo kaštai, gali būti nustatytos perduodant bylą nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 2 dalimi ir 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 10 d. nutarties dalį, kuria Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimo dalis dėl ieškinio reikalavimo pripažinti, kad antžeminės automobilių stovėjimo aikštelės vietų kaina buvo įskaičiuota į žemės bei butų, esančių (duomenys neskelbtini) pardavimo kainą, ir sprendimo dalis, kuria patenkintas ieškinio reikalavimas pripažinti negaliojančiu Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2006 m. gegužės 17 d. akto dalį dėl 22 vietų automobilių stovėjimo aikštelės, panaikinta ir šie ieškinio reikalavimai patenkinti, panaikinti.
Bylos dalį dėl ieškinio reikalavimo pripažinti, kad antžeminės automobilių stovėjimo aikštelės vietų kaina buvo įskaičiuota į žemės bei butų, esančių (duomenys neskelbtini), pardavimo kainą, grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimo dalį, kuria ieškinio reikalavimas pripažinti negaliojančiu Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2006 m. gegužės 17 d. akto dalį dėl 22 vietų automobilių stovėjimo aikštelės atmestas, palikti nepakeistą.
Kitą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 10 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Pranas Žeimys
Janina Januškienė
Gintaras Kryževičius