Civilinė byla Nr. 3K-3-102/2011
Proceso Nr. 2-07-3-02467-2009-2
Procesinio sprendimo
kategorijos:
20.3.3; 21.4.1.5; 42.11.1;
50.1; 50.5 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. kovo 10 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Gintaro
Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo
uždarosios akcinės bendrovės „Kotesa“ kasacinį skundą dėl
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 5 d. nutarties ir Šiaulių miesto
apylinkės teismo 2010 m. gegužės 5 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje
byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Kotesa“ ieškinį atsakovui
uždarajai akcinei bendrovei „Autoera“ dėl sutarties nutraukimo pripažinimo
neteisėtu.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas
dėl terminuotos nuomos sutarties vienašalio nutraukimo teisėtumo.
2008 m. gruodžio
15 d. ieškovas uždaroji akcinė bendrovė „Kotesa“ ir atsakovas uždaroji akcinė
bendrovė „Autoera“ sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 1411/08,
kuria ieškovas įsipareigojo perduoti atsakovui pagal priėmimo-perdavimo aktą
laikinai naudotis ir valdyti 962 kv. m patalpas, esančias Šiauliuose, Televizorių
g. 11 ir Televizorių g. 7. Be to, ieškovas įsipareigojo atlikti patalpų
rekonstrukciją pagal suderintą priedą Nr. 2, o atsakovas – ne vėliau kaip
iki 2009 m. balandžio 1 d. pagal priėmimo-perdavimo aktą priimti
patalpas, kurios, be kitų reikalavimų, atitiks Sutarties priede Nr. 2
įtvirtintus reikalavimus. Sutarties 1.4 punkte nustatyta, kad ji įsigalioja nuo
pasirašymo momento ir galioja iki 2013 m. kovo 31 d. Sutarties 5.3.1 punktu
susitarta, kad nuomininkas turi teisę nutraukti nuomos sutartį prieš terminą,
jei nuomotojas neperduoda nuomojamų patalpų nuomininkui.
2009 m.
balandžio 9 d. atsakovas pranešė ieškovui, kad nutraukia negyvenamųjų
patalpų nuomos sutartį, remdamasis jos 5.3.1 punktu, nes ieškovas neįvykdė savo
įsipareigojimų – neperdavė atsakovui patalpų iki 2009 m. balandžio 1 d.,
neatliko sutarties priede Nr. 2 numatytų darbų (neįrengė naujų buitinių
patalpų, vartų tarp sandėlių, lango I a. administracinėse patalpose,
nepakeitė I a. administracinių patalpų durų, neišdažė I a.
administracinių patalpų, neįrengė kompiuterinio tinklo).
Ieškovas nurodė,
kad aktyviais veiksmais siekė išnuomoti negyvenamąsias patalpas atsakovui: sudarė
negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties su UAB „Ramirent“ pakeitimo susitarimą,
įsigijo iš UAB „Šiaulių tauro detalės“ duris bei vitriną, sudarė sutartį su UAB
„Lugesta“ dėl administracinių patalpų remonto, tačiau patalpos atsakovui buvo
neperduotos atsakovo atstovo prašymu, šalių žodiniu susitarimu perkėlus terminą
patalpoms perduoti į 2009 m. gegužės 1 d. Atsakovas, ieškovo nuomone,
neatliko jokių veiksmų, kad patalpos būtų perduotos, priešingai – ieškojo
priežasčių išsinuomotoms patalpoms nepriimti, pažeidė sutarties šalių
bendradarbiavimo principą, nenustatė papildomo termino sutarčiai įvykdyti (CK
6.209 straipsnis), pažeidė negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nutraukimo
tvarką, nes nesikreipė dėl sutarties nutraukimo į teismą (CK 6.498 straipsnis),
todėl ieškovas prašė pripažinti neteisėtu 2008 m. gruodžio 15 d. negyvenamųjų
patalpų nuomos sutarties Nr. 1411/08 nutraukimą pagal uždarosios akcinės
bendrovės „Autoera“ 2009 m. balandžio 9 d. pranešimą, priteisti
bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Šiaulių miesto
apylinkės teismas 2010 m. gegužės 5 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Remdamasis liudytojų
M. V., N. S. parodymais, ieškovo
sutarties su UAB „Lugesta“ papildymu, kuriuo nustatyta, kad rangovas
įsipareigoja darbus, susijusius su administracinių patalpų I a. remontu,
pradėti 2009 m. balandžio 20 d. ir baigti 2009 balandžio 30 d.,
teismas nustatė, kad 2009 m. kovo mėn. pradžioje šalys susitarė patalpų
perdavimo terminą atidėti iki 2009 m. gegužės 1 d. Teismas pažymėjo,
kad ieškovo ketinimus vykdyti sutarties nuostatas ir perduoti atsakovui
išnuomotas patalpas patvirtina ir reikalingų patalpų rekonstrukcijai atlikti dviejų
durų, vitrinos įsigijimą pagrindžiantys įrodymai, 2008 m. gruodžio 15 d.
negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties su UAB „Ramirent“ dėl 618 kv. m
patalpų, esančių Šiauliuose, Televizorių g. 11, pakeitimas, kuriuo šalys
susitarė, jog kiekviena iš jų turi teisę vienašališkai nutraukti nuomos sutartį
prieš terminą, įspėjusi raštu kitą šalį prieš 15 kalendorinių dienų, 2009 m.
sausio 27 d. sutartis su UAB „Lugesta“ dėl I a. administracinių patalpų remonto.
Teismas pripažino, kad rašytinės fomos nesilaikymas susitarimą dėl patalpų
perdavimo termino atidėjimo nedaro negaliojančio, be to, nustatęs, jog tarp
šalių atstovų M. M., R. G., atsakovo
direktoriaus R. V. buvo susiklostę draugiški, pasitikėjimu
grįsti santykiai, pažymėjo, kad šiuo konkrečiu atveju netaikytinos CK 1.93 straipsnio
2 dalies nuostatos, nes draudimas ieškovei panaudoti liudytojų parodymus
susitarimui dėl patalpų perdavimo termino atidėjimo įrodyti prieštarautų
sąžiningumo, teisingumo, protingumo principams. Nustatęs, kad patalpų perdavimo
terminas šalių susitarimu buvo atidėtas iki 2009 m. gegužės 1 d.,
todėl pranešimo dėl sutarties nutraukimo surašymo dieną terminas patalpoms
perduoti nebuvo suėjęs, teismas sprendė, jog sutarties nutraukimas CK 6.498 straipsnio
1 dalies 3 punkto pagrindu nebuvo galimas. Atsižvelgdamas į CK 6.498 straipsnyje
įtvirtintą imperatyviąją nuostatą, kad negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis
nuomininko reikalavimu prieš terminą gali būti nutraukta tik pareiškiant
reikalavimą teisme šiame straipsnyje nustatytais pagrindais (nuomotojui
neperdavus daikto nuomininkui ar kitais nuomos sutartyje numatytais pagrindais
– CK 6.498 straipsnio 1 dalies 3, 5 punktai), taip pat į Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, teismas padarė išvadą, kad 2008 m.
gruodžio 15 d. šalių sudaryta negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis Nr.
1411/08 nebuvo nutraukta įstatymo nustatyta tvarka, atsakovas 2009 m.
balandžio 9 d. raštu tik įspėjo ieškovą apie terminuotos nuomos sutarties
nutraukimą. Konstatavęs, kad sutartis nebuvo nutraukta, teismas atmetė ieškinį,
kuriuo prašoma sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegija 2010 m. spalio 5 d. nutartimi tenkino atsakovo
uždarosios akcinės bendrovės „Autoera“ apeliacinį skundą ir iš dalies pakeitė pirmosios
instancijos teismo sprendimą, pašalinusi iš jo motyvus dėl galimybės nutraukti
terminuotą nuomos sutartį prieš terminą tik teismo sprendimu bei išvadą, jog
šalių sutartis nebuvo nutraukta, atsakovas tik įspėjo ieškovą apie nutraukimą, taip
pat išvadas dėl šalių atstovų draugiškų santykių ir susitarimo atidėti patalpų
perdavimą vienam mėnesiui buvimo; nustatė, kad šalių 2008 m. gruodžio 15
d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis Nr. 1411/08 galėjo būti nutraukta
prieš terminą neteismine tvarka vienos iš šalių iniciatyva joje numatytais
atvejais ir buvo teisėtai nutraukta uždarosios akcinės bendrovės „Autoera“ 2009
m. balandžio 9 d. pranešimu; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija
pažymėjo, kad CK 6.217 straipsnio 5 dalyje leidžiama sutarties šalims
vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais ir tada, kai sutarties
pažeidimas nėra esminis, tačiau yra nustatomi sutartyje aptarti vienašališki
jos nutraukimo pagrindai; tokia šios teisės normos taikymo ir aiškinimo
praktika yra suformuota ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacine tvarka
nagrinėtose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės
sesijos 2004 m. birželio 29 d. nutarimas civilinėje byloje J.
Z. v. UAB „Baldras“ ir kt., bylos Nr. 3K-P-346/2004; teisėjų
kolegijos 2006 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje K.
I. ir kt. v. Albertinos Krasovskajos IĮ, bylos Nr. 3K-3-32/2006;
2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Tikroji
vaivorykštė“ v. UAB ,,Glass market“, bylos Nr. 3K-3-430/2008;
kt.). CK normose, reglamentuojančiose nuomos sutarties pabaigą, nenustatyta draudimo
negyvenamųjų patalpų nuomininkui neteismine tvarka nutraukti sutartį prieš
terminą vienašališkai, nesikreipiant į teismą, terminuotos sutarties nutraukimą
kitaip, nei nustatyta CK 6.497 ir 6.498 straipsniuose, šalys gali numatyti
sutartyje. Kolegija nustatė, kad sutarties 5.3.1 punkte nebuvo susitarta dėl
įspėjimo tvarkos, todėl turėtų būti taikomas CK 6.218 straipsnio 1 dalyje nustatytas
30 dienų terminas. Pažymėjusi, kad ieškovas neįrodinėjo, jog sutarties
nutraukimas anksčiau, nei baigėsi terminas jai nutraukti, yra esminis teisinių
santykių stabilumui, t. y. kad šiuo pagrindu panaikinti sutarties
vienašališką nutraukimą yra tikslinga šalių civilinių teisių gynimo aspektu,
siekiant šalių civilinių teisinių santykių stabilumo; be to, ieškovas tik 2010
m. pabaigė įrengti patalpas, dalį patalpų buvo išnuomojęs kitai įmonei, kuri
iki šiol jomis naudojasi, į teismą kreipėsi praėjus beveik vienam mėnesiui nuo
sutarties vykdymo pradžios, kolegija sprendė, kad šiuo atveju bei esant
priimtam teismo sprendimui nustatyto termino nesilaikymas neturi reikšmės
vertinant atsakovo veiksmų vienašališkai nutraukiant sutartį teisėtumą.
Kolegija taip pat pažymėjo, kad liudytojų – ieškovo darbuotojų – parodymai
negali būti vertinami kaip objektyvūs, yra nedetalūs, nenuoseklūs, todėl teismas,
remdamasis CK 1.93 straipsnio 6 dalies nuostatomis, tokius parodymus turėjo
pripažinti neleistinais; ieškovas nepateikė kitų tiesioginių ar netiesioginių
įrodymų; nepasiruošimą perduoti patalpas patvirtina ir tai, kad didžioji dalis
patalpų buvo iki 2013 m. gruodžio 31 d. išnuomotos kitam nuomininkui
(AB „Ramirent“) ir ieškovas nepateikė įrodymų, jog iki 2009 m. balandžio 1 d.
ar vėliau būtų pateikęs šiam nuomininkui pranešimą dėl sutarties nutraukimo,
šias patalpas pastarasis nuomoja iki šiol, taigi ieškovas neketino nei šalių
sutartu laiku, nei 2009 m. gegužės 1 d. perduoti patalpų atsakovui.
Atsižvelgdama į tai, kad nuomos sutarties objektas buvo didelės patalpos,
numatyti dideli nuompinigiai, šalys buvo juridiniai asmenys-verslininkai, jų
sudaromiems sandoriams keliami didesni reikalavimai, kolegija nesutiko su
pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog, esant geriems vadovų tarpusavio
santykiams, būtų protinga ir sąžininga remtis liudytojų parodymais. Kolegija
sprendė, kad sprendimo motyvuojamojoje dalyje pirmosios instancijos teismas
nepagrįstai nurodė, jog šalių sudaryta negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis
nebuvo nutraukta, atsakovas tik įspėjo apie jos nutraukimą. Nustačiusi, kad
ieškovas neperdavė atsakovei patalpų iki 2009 m. balandžio 1 d., neatliko
nuomos sutarties priede numatytų darbų, dėl to patalpos negalėjo būti perduotos
atsakovui, be to, buvo išnuomotos kitam asmeniui, kolegija konstatavo, kad
ieškovas pažeidė savo kaip nuomotojo pagrindinę pareigą, šis pažeidimas yra
esminis, todėl atsakovas pagrįstai nutraukė nuomos sutartį 5.3.1 punkte
nustatytu pagrindu.
III. Kasacinio skundo
ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas uždaroji akcinė bendrovė „Kotesa“
prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. spalio 5 d. nutartį, Šiaulių miesto apylinkės
teismo 2010 m. gegužės 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti
bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis
skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1.
Dėl įrodymų vertinimo taisyklių
pažeidimų vertinant šalių santykius. Apeliacinės
instancijos teismo išvada, kad termino pakeitimas galėjo būti įrodinėjamas tik
rašytiniais įrodymais, laikytina nepagrįsta, pernelyg išplečiamas CK 1.93 straipsnio
2 dalies aiškinimas ir apribojama šalių teisė įrodinėti aplinkybes, kuriomis
jos remiasi, nes įstatymas tik tam tikra apimtimi (bet neabsoliučiai) apriboja
galimybę remtis viena iš CPK 177 straipsnio 2-3 dalyse įrodinėjimo priemonių. Teismas
apsiribojo tuo, kad atsakovas neigė patalpų perdavimo termino nukėlimo faktą,
ir atmetė galimybę taikyti CK 1.93 straipsnio 6 dalį bei analizuoti visus
byloje esančius įrodymus, nors, kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas,
tam buvo akivaizdus pagrindas: tarp šalims atstovaujančių asmenų buvo
susiklostę ilgalaikiai draugiški, pasitikėjimu grįsti santykiai, ieškovas
pateikė ir netiesioginių įrodymų dėl ketinimo vykdyti sutartį bei vykdymo
termino atidėjimo: sutarties su UAB „Lugesta“ papildymu Nr. 1 rekonstrukcijos
darbai nukelti iki 2009 m. balandžio 30 d., terminų sutapimas
laikytinas gana akivaizdžiu įrodymu, todėl konstatuotina buvus ir CK 1.93 straipsnio
6 dalies 1 punkto sąlygą, įgalinančią remtis liudytojų parodymais. Priešingos
apeliacinio teismo išvados neatitinka teismų praktikoje formuojamo reikalavimo
visus byloje esančius duomenis vertinti kompleksiškai, visos bylos kontekste,
remtis logikos dėsniais, taigi laikytina, jog buvo padarytas proceso teisės
normų pažeidimas. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios
(CPK 185 straipsnio 2 dalies), todėl vien tai, kad liudytojai yra kasatoriaus
darbuotojai, nereiškia, jog jų parodymai bus tendencingai nukreipiami tik šios
naudai, todėl apeliacinės instancijos teismas turėjo pareigą vertinti visą byloje
esančių aplinkybių, įskaitant liudytojų parodymus, šalių paaiškinimus,
netiesioginius rašytinius įrodymus ir kt., kompleksą, o nusprendęs vienus ar
kitus įrodymus atmesti, tokį sprendimą motyvuoti (CPK 270 straipsnio 4 dalies
3 punktas, 331 straipsnio 4 dalies 3 punktas). Teismas nevertino atsakovo
konkliudentinių veiksmų (neatvykimo priimti patalpų tariamą jų perėmimo dieną, vertintino
kaip pripažinimas, kad sutartyje nustatytas terminas faktiškai buvo nukeltas)
kaip reikšmingos tinkamam bylos išsprendimui aplinkybės; nekelta klausimo, ar
atsakovas tikrai buvo pasirengęs priimti patalpas 2009 m. balandžio 1 d. ir
pradėti veiklą.
2.
Dėl vienašalio nuomos sutarties
nutraukimo. Byloje svarbus CK 6.217–6.218 ir 6.498 straipsnių konkurencijos klausimas. Vadovaujantis
CK 1.9 straipsniu ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotomis
CK sisteminio aiškinimo taisyklėmis, darytina išvada, kad CK XVIII skyriuje
„Sutarčių pabaiga“ įtvirtintos bendriausios nuostatos, susijusios su sutarčių
pabaiga, įskaitant vienašalį sutarties nutraukimą, o XXVIII skyriuje „Nuoma“ –
specialios nuomos sutarčių nutraukimo taisyklės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos 2004 m. birželio 29 d. nutarime
civilinėje byloje J. Z. v.
UAB „Baldras“ ir kt., bylos Nr. 3K-P-346, suformuluotos
taisyklės CK 6.497 ir 6.218 straipsnių konkurencijos atžvilgiu taikytinos ir CK
6.498 bei 6.218 straipsnių santykiui. Teismų praktikoje, pildant nurodytame
plenarinės sesijos nutarime suformuluotas taisykles, taip pat akcentuojama, kad
įstatymų leidėjo valia yra nustatyta, kuriais atvejais dėl vienašalio sutarties
nutraukimo privalu kreiptis į teismą (CK 6.217 straipsnio 4 dalis, 6.497, 6.498
straipsniai), o kuriais – tai sprendžia pati sutarties šalis (CK 6.217 straipsnio
1–3, 5 dalys). CK 6.498 straipsnis,
reglamentuojantis terminuotos nuomos sutarties nutraukimo pagrindus ir tvarką,
yra specialioji norma, palyginti ją su CK 6.218 straipsniu. CK 6.498 straipsnyje
nenustatyta sutarties šalims teisės nutraukti sutartį nesikreipiant į teismą,
vadinasi, vienašalis sutarties nutraukimas nesuėjus nuomos sutarties terminui
galimas tik teismo tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje UAB
„Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007). CK neįtvirtinta jokių alternatyvų, galimybių sutartimi
nustatyti kitokią sutarties nutraukimo tvarką, taigi yra pagrindas nuostatą dėl
sutarties nutraukimo tvarkos laikyti imperatyviąja. Šalims sutartyje nustačius
galimybę vienašališkai nutraukti nuomos sutartį nesikreipiant į teismą,
konstatuotinas akivaizdus imperatyviosios normos pažeidimas, ir teismas turi
pareigą ex officio konstatuoti niekinio sandorio negaliojimą CK 1.80 straipsnio
pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas, ignoruodamas taisyklę lex
specialis derogat legi generali bei imperatyvųjį CK 6.498 straipsnio pobūdį
dėl sutarties nutraukimo tvarkos, nepagrįstai prioritetą teikė bendrosioms CK
nustatytoms sutarčių nutraukimo taisyklėms (CK 6.217 straipsnio 5 daliai, 6.218
straipsniui) ir sutarties nutraukimą ne teismo tvarka laikė tinkamu. Kasatoriaus
teigimu, teismų praktikoje nėra vieningos nuomonės, kurioms normoms –
bendrosioms sutarčių nutraukimą reglamentuojančioms ar CK 6.497–6.498 straipsniams – teiktinas prioritetas, itin
reikšmingas vaidmuo privatiniuose santykiuose teikiamas dispozityvumo, sutarčių
laisvės principams, pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
2008 m. rugsėjo 29 d. nutartyje civilinėje byloje UAB ,,Tikroji vaivorykštė“ v. UAB ,,Glass market“, bylos
Nr. 3K-3-430/2008; 2006 m. sausio 16 d. nutartyje
civilinėje byloje K. I. ir
kt. v. Albertinos Krasovskajos IĮ, bylos Nr. 3K-3-32/2006, prioritetas teikiamas ne specialiosioms CK XXVIII skyriaus
nuostatoms, o bendrosioms sutarčių nutraukimą reglamentuojančioms normoms, CK
6.497–6.498 straipsniuose įtvirtinta teisminė
vienašalio nuomos sutarties nutraukimo tvarka nelaikoma imperatyviąja ir pripažįstama,
jog šalys yra laisvos susitarti ne tik dėl papildomų vienašalio sutarties
nutraukimo pagrindų, bet ir dėl tokio sutarties nutraukimo tvarkos. Dėl
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos prieštaringumo žemesniųjų instancijų
teismai rėmėsi skirtinga argumentacija ir priėmė kardinaliai priešingus
sprendimus.
3.
Dėl CK 6.218 straipsnyje nustatyto
įspėjimo termino taikymo nutraukiant sutartį ne teismo tvarka. Kasatoriaus nuomone, sutarties nutraukimas ne teismo
tvarka šiuo atveju nebuvo galimas, tačiau, apeliacinės instancijos teismui
pasirinkus kitokią poziciją, konstatuotinas CK 6.218 straipsnio 1 dalies netinkamas
aiškinimas ir taikymas. Įstatymo imperatyviai reikalaujama, kad antrajai
sutarties šaliai privalo būti iš anksto pranešta apie numatomą sutarties
nutraukimą, todėl apeliacinės instancijos teismo teiginiai, jog CK 6.218 straipsnio
1 dalyje įtvirtinto imperatyvaus įspėjimo termino nesilaikymas nėra
reikšmingas, laikytini akivaizdžiai pažeidžiančiais imperatyviųjų normų esmę ir
reikšmę teisės sistemoje. Skundžiamoje nutartyje kasatoriui nepagrįstai primesta
pareiga įrodinėti, kad imperatyviosios normos, įpareigojančios informuoti
sutarties šalį apie ketinimą vienašališkai nutraukti sutartį, taikymas šioje
konkrečioje situacijoje yra būtinas. Nustatydamas vienai iš šalių pareigą
įrodyti imperatyviosioms normos taikymo būtinumą konkrečiai situacijai, teismas
paneigė šalių procesinio lygiateisiškumo, rungimosi, asmenų lygybės įstatymui
principus ir imperatyviųjų įstatymo normų laikymosi būtinybę.
4.
Dėl šalių pareigos
bendradarbiauti (CK 6.38 straipsnio 3 dalis, 6.200 straipsnis) ir elgtis
sąžiningai (CK 6.4, 6.158 straipsniai). Net
jei perdavimo terminas buvo praleistas, tai praleistas nedaug, iš esmės kasatorius
veikė taip, kad sutartis būtų įvykdyta, investavo į patalpų rekonstrukciją. Atsakovas
neturėjo pareigos mokėti nuomos mokesčio iki patalpų perdavimo, taigi jam
nekilo jokių neigiamų padarinių, jis neįrodinėjo, kad buvo pasirengęs
įsikraustyti į nuomojamas patalpas, t. y. nepaneigė byloje iškeltos
akivaizdžios abejonės, jog būtent nuomininkas dėl nepasirengimo pradėti verslą
nuomojamose patalpose prašė atidėti patalpų perdavimo terminą. Manytina, kad,
esant nustatytai tokiai aplinkybių visumai, hipotetiškai laikant, kad sutarties
terminas buvo pažeistas, ir atsakovas iš tiesų siekė abipusio tinkamo sutarties
vykdymo, jis turėjo veikti sąžiningai, bendradarbiauti su kasatoriumi ir, pvz.,
nustatyti protingą papildomą terminą sutarčiai tinkamai įvykdyti (CK 6.209 straipsnis).
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas
uždaroji akcinė bendrovė „Autoera“ prašo kasacinį skundą atmesti, Šiaulių
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio
5 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
1.
Dėl įrodymų vertinimo taisyklių
pažeidimų vertinant šalių santykius. Kasacinio
skundo argumentai, kad patalpų perdavimo terminas buvo nukeltas, grindžiami
faktinių aplinkybių dėstymu ir kasatoriaus pateiktų aplinkybių vertinimu, t. y.
skunde keliami fakto klausimai, kurie nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Apeliacinės
instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių. Atsakovas
atkreipia dėmesį į tai, kad kasatorius ieškinyje nenurodė, jog buvo susitarta
dėl patalpų perdavimo termino nukėlimo, priešingai, nurodė, kad 2009 m.
balandžio 1 d. atsakovas neatvyko priimti patalpų, o 2009 m. balandžio 9 d.,
praleidęs sutartyje nustatytą terminą patalpoms priimti, pateikė pranešimą „Dėl
nuomos sutarties nutraukimo“. Tokia ieškinyje išdėstyta pozicija paneigia kasatoriaus
vėlesnę poziciją dėl šalių sudaryto žodinio susitarimo nukelti patalpų
perdavimo terminą ir jo sąžiningumo prezumpciją. Apeliacinės instancijos
teismas išsamiai motyvavo, kodėl pirmosios instancijos teismas šioje byloje
neturėjo taikyti CK 1.93 straipsnio 6 dalyje nustatytos išimties.
2.
Dėl vienašalio nuomos sutarties
nutraukimo. CK šeštosios knygos
XXVIII skyriaus normose, reglamentuojančiose nuomos sutarties pabaigą, nenustatyta
negyvenamųjų patalpų nuomininkui absoliutaus draudimo neteismine tvarka nutraukti
nuomos sutartį prieš terminą vienašališkai, nesikreipiant į teismą, todėl
atmestini skundo argumentai, kad atsakovė nuomos sutartį galėjo nutraukti tik
teismo tvarka. Apeliacinės instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai
konstatavo, kad terminuotos sutarties nutraukimą kitaip, nei nustatyta CK 6.497
ir 6.498 straipsniuose, šalys gali numatyti sutartyje. Skunde nurodomoje
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m.
gegužės 10 d. nutartyje civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“,
bylos Nr. 3K-3-203/2007, nesuformuluota taisyklės, kad vienašalis nuomos sutarties
nutraukimas nesuėjus terminui galimas tik teismo tvarka, nepaneigtas sutarčių
laisvės principas, priešingai, konstatuota, jog vienašališkai terminuotą nuomos
sutartį galima nutraukti sutartyje ar įstatyme nustatytais pagrindais (CK 6.217–6.220
straipsniai), taip pat nepaneigti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų plenarinės sesijos 2004 m. birželio 29 d. nutarime civilinėje
byloje J. Z. v. UAB „Baldras“, bylos Nr.
3K-P-346/2004, išaiškinimai dėl šalies teisės vienašališkai, nesikreipiant į
teismą, nutraukti terminuotą nuomos sutartį. Taigi kasatorius nepagrįstai
nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika sprendžiant ginčus dėl
vienašalių terminuotų nuomos sutarčių nutraukimo prieš terminą tvarkos yra
nevienoda.
3.
Dėl CK 6.218 straipsnyje nustatyto
įspėjimo termino taikymo nutraukiant sutartį ne teismo tvarka. 2008 m. gruodžio 15 d. negyvenamųjų patalpų nuomos
sutarties Nr. 1411/08 1.5 punktu kasatorius pareiškė, patvirtino ir garantavo,
kad patalpos nėra išnuomotos jokiems kitiems asmenims, tačiau šie patvirtinimai
ir garantijos buvo melagingi, nes dalis patalpų buvo išnuomota UAB „Ramirent“, taigi
kasatorius ne tik pažeidė imperatyvųjį reikalavimą, nustatytą CK 6.486 straipsnio
2 dalyje, bet ir atsirandant šalių teisiniams santykiams pažeidė pareigą elgtis
sąžiningai, laikytis įstatymų reikalavimų. Dėl šių aplinkybių, taip pat
nustačius, kad kasatorius neatliko patalpų rekonstrukcijos darbų, neperdavė
patalpų atsakovui naudotis, apeliacinės instancijos teismas teisėtai ir
pagrįstai sprendė, jog CK 6.218 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino nenurodymas
pranešime dėl nuomos sutarties nutraukimo neturi reikšmės vertinant atsakovo
veiksmų vienašališkai nutraukiant sutartį teisėtumą. Termino nenurodymas
savaime negali reikšti vienašališko nuomos sutarties nutraukimo neteisėtumo, toks
išaiškinimas nurodytomis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis būtų neteisingas.
4.
Dėl šalių pareigos bendradarbiauti (CK
6.38 straipsnio 3 dalis, 6.200 straipsnis) ir elgtis sąžiningai (CK 6.4, 6.158
straipsniai). Būtent kasatorius
pažeidė pareigą sutartiniuose santykiuose elgtis sąžiningai, jų pradžioje
sąmoningai nuslėpė faktus, kurie buvo pasirašant nuomos sutartį, pažeidė
pareigą sutartį vykdyti tinkamai, tai ir lėmė nuomos sutarties vienašališką
nutraukimą. Kasatorius ir po atsakovo 2009 m. balandžio 9 d. pranešimo apie
nuomos sutarties nutraukimą nesiūlė įvykdyti nuomos sutartį pavėluotai, atlikti
patalpų rekonstrukciją, ją atliko tik daugiau kaip po metų – tai neabejotinai
patvirtina apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad kasatorius neketino perduoti
patalpų atsakovui nei 2009 m. balandžio 1 d., nei 2009 m. gegužės 1 d.,
nei vėliau.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353
straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų,
patikrina apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis
teisės taikymo aspektu. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija, nenustačiusi
viešojo intereso buvimo, neperžengia kasacinio skundo, kuriame keliami teisės
klausimai, susiję su terminuotos negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties
nutraukimo tvarka, įrodymų vertinimu, ribų. Vykdydamas kasacijos funkciją,
kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų – jis yra
saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių.
Nagrinėjant bylą kasacine tvarka, fakto klausimai analizuojami tiek, kiek
reikia nustatyti, ar teismai teisingai taikė materialiosios teisės normas, taip
pat ar tinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą civiliniame procese
reglamentuojančias proceso teisės normas.
Dėl
terminuotos negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nutraukimo tvarkos
CK šeštosios
knygos XXVIII skyriaus normos reglamentuoja nuomos santykius. Negyvenamųjų
patalpų nuomos teisiniai santykiai neturi specialaus teisinio reguliavimo,
kaip, pvz., žemės nuoma, todėl tokiems nuomos santykiams taikomos bendrosios
nuomos santykius nustatančios teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje
byloje UAB ,,Sarteksas“ v. UAB ,,Beltateksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007).
Neterminuotą negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį šalys gali nutraukti bet kada,
nenurodydamos pagrindo, prieš nustatytą terminą įspėjusios viena kitą (CK 6.480
straipsnis). Terminu apibrėžti nuomos teisiniai santykiai paprastai atitinka
abiejų šalių interesus, nes juo užtikrinamas tų santykių stabilumas, teisinės
padėties apibrėžtumas, todėl terminuotos sutarties atveju šalies teisė
vienašališkai nutraukti sutartį yra ribojama. Įprastinėmis aplinkybėmis, nesant
ypatingų atvejų (pvz., nurodytų CK 6.204 straipsnyje), sutartis gali būti
vienašališkai (nesikreipiant į teismą) nutraukta esant šiems pagrindams: pirma,
esant esminiam sutarties pažeidimui (CK 6.217 straipsnio 1, 2 dalys, specialiosios
normos, kuriose įvardyti esminiai atskirų sutarčių rūšių pažeidimai, kaip šių
sutarčių vienašalio nutraukimo pagrindai, pvz., CK 6.497, 6.498 straipsniai);
antra, neįvykdžius sutarties per papildomai nustatytą protingą terminą (CK
6.209 straipsnis, 6.217 straipsnio 3 dalis); trečia, šalių sutartyje
nustatytais pagrindais (CK 6.217 straipsnio 5 dalis), kurie gali nebūti siejami
su esminiais sutarties pažeidimais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos 2004 m. birželio 29 d.
nutarimą civilinėje byloje J. Z. v. UAB „Baldras“,
bylos Nr. 3K-P-346/2004). Taigi sutartis gali būti nutraukta vienašališkai,
t. y. nesikreipiant į teismą, tik įstatymuose ar sutartyje nustatytais
atvejais.
CK 6.156
straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarties laisvės principas leidžia sutarties
šalims laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises
bei pareigas, išskyrus atvejus, kai tam tikros sutarties sąlygos nustatytos
imperatyviųjų teisės normų. Taigi sutarties šalys gali visais atvejais
vienašališkai nutraukti sutartį, jei tokia teisė numatyta sutartyje (CK 6.217
straipsnio 5 dalis), nebent įstatyme būtų imperatyviai nustatyta, jog tam
tikros sutartys nutraukiamos tik teismine tvarka.
Kasaciniame
skunde nurodoma, kad CK 6.498 straipsnio, reglamentuojančio terminuotos nuomos
sutarties nutraukimą nuomininko reikalavimu, nuostatos dėl teisminės tokio
nutraukimo tvarkos yra imperatyviosios, todėl vienašalis sutarties nutraukimas
ne teismo tvarka yra neteisėtas ir negaliojantis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
praktikoje ne kartą pažymėta, kad, nustatant, imperatyvi teisės norma ar ne, yra
vienodai svarbūs tiek doktrininis imperatyvo suvokimas kaip tam tikra
abstrakcija, tiek turiningasis konkrečios byloje taikytinos normos vertinimas
taikant bendruosius teisės normų aiškinimo principus. Imperatyviąsias teisės
normas identifikuoja tokie požymiai: jos griežtai formuluoja paliepimą ir
neleidžia paliepimo suprasti dviprasmiškai, tai reiškia, kad jų išraiškos forma
– kategoriški paliepimai, veiksmų aprašymas ir jų atlikimo eiga, nurodytų veiksmų
draudimas, teisės normų įgyvendinimo sąlygos ir būdai. Taigi sprendžiant, ar elgesio
taisyklė yra kategoriška ir teisinių santykių subjektai nuo jos nukrypti negali,
lingvistinės išraiškos priemonės – žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“,
„privalo būti“ ir pan., aiškiausiai parodo teisės normos imperatyvųjį pobūdį.
Tačiau kai teisės normoje nėra taip aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant
dėl normos imperatyvumo, įvertinami jos tikslai, objektas ir interesai, kuriuos
ta teisės norma gina, taip pat jos sisteminiai ryšiai su kitomis normomis ir t.
t. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartį civilinėje byloje D.
K. v. A. K., bylos Nr. 3K-3-432/2008; 2010 m.
lapkričio 30 d. nutartį civilinėje byloje uždaroji akcinė bendrovė
„Impronela Tours“ v. uždaroji akcinė bendrovė „Busturas“, bylos Nr.
3K-3-480/2010). CK 6.498 straipsnyje nustatyta, kad nuomininkas turi teisę
pareikšti teisme reikalavimą nutraukti nuomos sutartį prieš terminą šiame
straipsnyje arba nuomos sutartyje nustatytais pagrindais. Šioje normoje nėra
aiškiai išreikšto imperatyvo dėl teisminės nutraukimo tvarkos (nenustatyta,
pvz., kad sutartis gali būti nutraukta tik teismo tvarka, nenustatyta draudimo
nutraukti sutartį neteismine tvarka), todėl sprendžiant dėl jos imperatyvumo
taikytini bendrieji teisės normų aiškinimo metodai, vadovaujantis teisingumo,
protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Teisėjų
kolegija pažymi, kad imperatyviosiomis civilinės teisės normomis paprastai
siekiama apsaugoti silpnesnės ir labiau pažeidžiamos civilinių teisinių
santykių šalies teises ir teisėtus interesus. Nustatant privalomą teisminę
sutarties nutraukimo tvarką apsaugomi sutarties šalies, kuriai sutarties
nutraukimo padariniai yra reikšmingi ir itin nepalankūs, teisės ir teisėti
interesai, pavyzdžiui, CK 6.610 straipsnyje aiškiai išreikštas imperatyvusis
reikalavimas, kad gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis gali būti nutraukta ir
nuomininkai iškeldinti tik teismo tvarka. Sistemiškai aiškinant nuomos
sutartinių santykių teisinį reguliavimą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad CK 6.564,
6.565 straipsniuose, reglamentuojančiuose terminuotos žemės (socialiai
vertingesnio objekto, nei negyvenamosios patalpos) nuomos sutarties nutraukimo
pagrindus, taip pat CK 6.609 straipsnyje, reglamentuojančiame nuomininko teisę
nutraukti gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, nevartojama formuluotė „turi teisę
pareikšti reikalavimą teisme“, nenustatyta privalomos teisminės nutraukimo
tvarkos, tik reikalavimas prieš tam tikrą terminą įspėti kitą šalį apie
sutarties nutraukimą. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija
konstatuoja, kad reikalavimas nutraukti kitų rūšių terminuotas nuomos sutartis,
kurių nutraukimą reglamentuoja CK 6.497 ir 6.498 straipsniai (transporto
priemonių, negyvenamųjų patalpų, pastatų ir įrenginių, įmonės nuomos) tik
teismo tvarka, būtų nelogiškas, prieštarautų privačių santykių dispozityviškumo,
sutarties laisvės, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, todėl
pripažįsta, kad šių normų nuostatos dėl teisės pareikšti reikalavimą nutraukti
nuomos sutartį teisme nėra imperatyviosios, jose nustatyta galima, tačiau ne
privaloma sutarties nutraukimo tvarka. Tokia išvada atitinka Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos 2004 m.
birželio 29 d. nutarime civilinėje byloje J. Z. v.
UAB „Baldras“, bylos Nr. 3K-P-346/2004, esančius išaiškinimus, kad kiekviena
terminuotos nuomos sutarties šalis gali remtis aplinkybėmis, sudarančiomis
nuomos sutarties nutraukimo pagrindą, ir įgyvendinti jai suteiktą teisę
vienašališkai nutraukti sutartį prieš terminą; tokią teisę lemia įstatymo leidėjo
pripažinimas nukentėjusiai šaliai galimybės operatyviai ginti savo pažeistas
teises. Nurodytame plenarinės sesijos nutarime taip pat pažymėta, kad operatyvus
sutarties nutraukimo būdas nesikreipiant į teismą yra prevencinė priemonė tam,
kad kita sutarties šalis tinkamai vykdytų sutartį, priešingu atveju ji prisiima
riziką dėl vienašalio sutarties nutraukimo ir jai tenkančių nepalankių
padarinių. Teisėjų kolegija pažymi, kad terminuotos negyvenamųjų patalpų nuomos
sutarties pažeistų teisių operatyvaus gynimo ribojimui nėra objektyvios
būtinybės, nes, suteikiant tokios sutarties šalims teisę vienašališkai
nutraukti sutartį įstatyme ar joje nustatytais atvejais, šalių teisių ir
pareigų pusiausvyra nepažeidžiama, o vienai iš šalių piktnaudžiaujant vienašalio
nutraukimo teise, kita turi teisę teisme reikalauti pripažinti tokius veiksmus
neteisėtais ir atlyginti nuostolius, tokiu atveju teismas įvertina, ar sutartis
nutraukta pagrįstai ir teisėtai, taip apgina sąžiningos šalies interesus.
Atsižvelgdama į
tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamos bylos šalys,
nustačiusios sutartyje pagrindus, kuriais tiek nuomotojas, tiek nuomininkas
turi teisę nutraukti nuomos sutartį (inter alia nuomininko teisę
nutraukti nuomos sutartį prieš terminą, jei nuomotojas neperduoda jam nuomojamų
patalpų), pagal CK 6.217 straipsnio 5 dalį įgijo teisę šiais pagrindais sutartį
nutraukti vienašališkai, t. y. nesikreipdamos į teismą; kasacinio skundo
argumentai dėl netinkamo materialiosios teisės normų, reglamentuojančių nuomos
sutarties nutraukimo tvarką, aiškinimo ir taikymo atmestini.
Atsakydama į
kasacinio skundo argumentus dėl nevienodos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
praktikos taikant ir aiškinant CK normas, reglamentuojančias nuomos sutarties
nutraukimo tvarką, teisėjų kolegia pažymi, kad, remiantis Lietuvos Respublikos
Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimu, precedentų
konkurencijos atveju atsižvelgtina į precedento sukūrimo laiką ir į kitus
turinčius reikšmės veiksnius, inter alia į tai, ar atitinkamas
precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į
sprendimo argumentacijos įtikinamumą; jį priėmusio teismo sudėtį (į tai, ar
atitinkamą sprendimą priėmė vienas teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė
teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis). Teisėjų kolegija
pripažįsta, kad kasaciniame skunde nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 4 d. nutartyje
civilinėje byloje VšĮ „Stačiatikių ūkis“ v. „Voltrė“, bylos Nr. 3K-3-
305/2005, ir 2007 m. gegužės 10 d. nutartyje civilinėje byloje UAB
„Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007, nurodyta, jog pagal
CK 6.497 straipsnio 1 dalį sutartis gali būti nutraukiama prieš terminą tik
teismo sprendimu, šio teiginio išsamiau neargumentuojant. Minėta, kad nuomos
sutarties šalių teisė vienašališkai neteismine tvarka nutraukti nuomos sutartį
įstatyme ar sutartyje nustatytais pagrindais pripažįstama Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos 2004 m.
birželio 29 d. nutarime civilinėje byloje J. Z. v.
UAB „Baldras“, bylos Nr. 3K-P-346/2004, analogiškai dėl tokios nuomos
sutarties šalių teisės pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartyje civilinėje
byloje UAB ,,Tikroji vaivorykštė“ v. UAB ,,Glass market“, bylos Nr. 3K-3-430/2008.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad, taikant nurodytas precedentų kolizijos
sprendimo taisykles, turi būti vadovaujamasi plenarinės sesijos nutarime ir 2008 m.
nutartyje esančiais išaiškinimais, kuriuos atitinka šioje nutartyje teisėjų
kolegijos argumentais pagrįsta pozicija, kad CK 6.497 ir 6.498 straipsnių nuostatos
dėl teisės pareikšti reikalavimą nutraukti nuomos sutartį teisme nėra
imperatyviosios.
Dėl įrodymų
vertinimo nustatant šalių sutartyje nustatyto pagrindo nutraukti terminuotą
nuomos sutartį buvimą
Konstatavusi,
kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog atsakovas turėjo teisę, esant
vienam iš sutartyje nustatytų pagrindų, vienašališkai, nesikreipdamas į teismą,
nutraukti šalių sutartį, yra pagrįsta, teisėjų kolegija patikrina, ar šis
teismas tinkamai taikė CK 1.93 straipsnio 6 dalį ir įrodymų vertinimą
reglamentuojančias proceso teisės normas, spręsdamas dėl atsakovo pranešime
apie sutarties nutraukimą nurodyto sutartyje nustatyto pagrindo nutraukti
sutartį buvimo.
CPK
176 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas įrodinėjimo tikslas – teismo
įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam
tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja,
t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų,
kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino
teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. CPK
185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo
įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo
įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie
įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas
išimtis. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo
įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertindamas
įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam
tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų,
paneigiančių tokias išvadas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad
įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo
pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje
byloje G. Š. v. Knygų prekybos valstybinės
firmos „Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m.
balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje UAB „AAA“ v. Lietuvos Respublikos
valstybinis patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-569/2002, 2008 m. vasario 26 d.
nutartis civilinėje byloje S. M. v. UAB „Yazaky
Wiring Technologies Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. kovo
17 d. nutartis civilinėje byloje J. K. v.
UAB „Vilties vaistinė“, bylos Nr. 3K-3-171/2008; kt.). CK
1.93 straipsnio 2 dalyje nustatytas draudimas remtis liudytojų parodymais,
įrodinėjant sandorio, sudaryto nesilaikant įstatymų reikalaujamos paprastos
rašytinės formos, sudarymo faktą, tačiau šio straipsnio 6 dalyje nustatytos šio
draudimo išimtys: teismas gali jo netaikyti, kai inter alia yra kitokių
rašytinių, nors ir netiesioginių sandorio sudarymo įrodymų, draudimas panaudoti
liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo
principams, atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas
svarbias bylai aplinkybes. Nagrinėjamos bylos kontekste ši norma taikytina
sprendžiant dėl šalių susitarimo perkelti patalpų perdavimo nuomininkui terminą
sudarymo fakto. Apeliacinės instancijos teismas pripažino šį faktą neįrodytu, nesutikęs
su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog, esant geriems bylos šalių vadovų
tarpusavio santykiams, būtų protinga ir sąžininga remtis liudytojų parodymais,
pažymėjęs, kad ieškovas nepateikė kitų tiesioginių ar netiesioginių nurodyto
susitarimo sudarymo faktą patvirtinančių įrodymų, didžiąją dalį patalpų iki
šiol nuomoja kitam asmeniui, kurio nebuvo įspėjęs apie ketinimą sutartį
nutraukti. Įvertinusi šiuos apeliacinės instancijos teismo argumentus ir jų
pagrindu padarytą išvadą, teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo
argumentais ir konstatuoja, kad ji padaryta pažeidus įrodymų vertinimo
taisykles ir netinkamai taikius CK 1.93 straipsnio 6 dalį. Apeliacinės
instancijos teismas nevertino pirmosios instancijos teismo ištirtų netiesioginių
susitarimo perkelti patalpų perdavimo terminą sudarymo faktą patvirtinančių įrodymų,
skundžiamoje nutartyje neteisingai nurodė, kad ieškovas tokių nepateikė.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalių
vadovų santykių pobūdis buvo pagrindas netaikyti CK 1.93 straipsnio 2 dalyje
nustatyto ribojimo remtis liudytojų parodymais, taip pat pažymi, jog pirmosios
instancijos teismas, darydamas išvadą, kad šalys susitarė perkelti patalpų
perdavimo terminą, rėmėsi ne tik liudytojų parodymais, bet ir netiesioginiais
įrodymais – ieškovo sutarties su rangovu papildymu, kuriuo terminas darbams,
susijusiems su administracinių patalpų I a. remontu, pabaigti perkeltas į 2009
balandžio 30 d. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatoriaus veiksmai po atsakovo
pranešimo apie nuomos sutarties nutraukimą (nuomos sutarties su ankstesniu
nuomininku nenutraukimas, neskubėjimas atlikti patalpų rekonstrukcijos) neturi
reikšmės sprendžiant dėl susitarimo perkelti patalpų perdavimo terminą buvimo,
todėl apeliacinės instancijos teismo argumentai, susiję su šiomis aplinkybėmis,
negali pagrįsti išvados apie susitarimo buvimą ar nebuvimą. Nustačiusi, kad
apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir
netinkamai taikė CK 1.93 straipsnio 6 dalį, darydamas išvadą, jog šalys nebuvo
susitarusios perkelti patalpų perdavimo terminą, teisėjų kolegija konstatuoja,
kad atsakovas nutraukė nuomos sutartį, nesant jos 5.3.1 punkte nustatyto
pagrindo, taigi, neteisėtai.
Dėl įspėjimo
apie terminuotos nuomos sutarties nutraukimą termino teisinės reikšmės
Kasaciniame
skunde taip pat keliamas klausimas dėl CK 6.218 straipsnio 1 dalies netinkamo
aiškinimo ir taikymo, teigiant, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai
nustatė kasatoriui pareigą įrodinėti, jog nurodytoje normoje nustatyto įspėjimo
apie sutarties nutraukimą termino taikymas yra būtinas. CK 6.218 straipsnio 1
dalis reglamentuoja pranešimo apie numatomą sutarties nutraukimą bendrą tvarką,
nurodant, kad CK 6.217 straipsnio nustatytais pagrindais apie sutarties
nutraukimą vienašališkai (nesikreipiant į teismą), privaloma iš anksto pranešti
kitai šaliai per sutartyje nustatytą terminą, o jeigu toks terminas nenurodytas,
– prieš trisdešimt dienų. Tokios nuostatos leidžia sutartį pažeidusiai šaliai
iš anksto sužinoti nukentėjusios šalies poziciją ir išvengti papildomų
nuostolių, kurių gali atsirasti dėl to, kad nėra aišku, ar bus reikalaujama
įvykdyti sutartį ir ar pavėluotas įvykdymas bus priimtas (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos 2004 m.
birželio 29 d. nutarimas civilinėje byloje J. Z. v.
UAB „Baldras“, bylos Nr. 3K-P-346/2004). Byloje nustatyta, kad šalių nuomos
sutartyje nebuvo susitarta dėl įspėjimo apie numatomą sutarties nutraukimą
terminų, todėl taikytinas CK 6.218 straipsnio 1 dalyje nustatytas trisdešimties
dienų terminas, kurio atsakovas nesilaikė. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad
apeliacinės instancijos teismo išvada, jog termino nesilaikymas neturi reikšmės
vertinant atsakovo veiksmų vienašališkai nutraukiant sutartį teisėtumą,
padaryta netinkamai aiškinant ir taikant CK 6.218 straipsnio 1 dalį. Kasacinio
teismo praktikoje išaiškinta, kad vienašališkai nutraukiama sutartis laikoma
nutraukta nuo įspėjime (pranešime) nurodytos datos (CK 6.218 straipsnis); jeigu
šalis nesilaiko sutartyje ar teisės normose nustatytų įspėjimo terminų, tai
sutarties nutraukimo diena pripažįstama sutartyje ar teisės normoje nustatyto
termino pabaiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m.
rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Tikroji vaivorykštė“ v. UAB
,,Glass market“, bylos Nr. 3K-3-430/2008). Teisėjų kolegija pažymi,
kad tokie įspėjimo apie numatomą nuomos sutarties nutraukimą termino
nesilaikymo padariniai (sutarties pabaigos datos nukėlimas) taikytini tik tuo
atveju, kai nustatoma, kad buvo pagrindas sutartį nutraukti, tačiau
nagrinėjamoje byloje konstatuota, kad tokio pagrindo nebuvo, todėl teisėjų
kolegija įspėjimo apie nuomos sutarties nutraukimą nepateikimą kasatoriui
vertina kaip dar vieną atsakovo nutraukiant sutartį padarytą pažeidimą.
Dėl byloje
priimtų procesinių sprendimų panaikinimo ir naujo sprendimo priėmimo
Kasaciniu skundu
ieškovas prašė panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti
galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo, motyvuojamojoje dalyje
konstatavęs, kad šalių nuomos sutartis nebuvo nutraukta, nes nesilaikyta
privalomos teisminės tokio nutraukimo tvarkos, teismas atmetė ieškinį. Kasacinio
teismo teisėjų kolegija, pirmiau nurodytais argumentais nustačiusi, kad
nagrinėjamu atveju teisminė nuomos sutarties nutraukimo tvarka nebuvo
privaloma, tačiau atsakovas, pasinaudojo teise vienašališkai (neteismine
tvarka) nutraukti sutartį neturėdamas tam teisinio pagrindo, konstatuoja, kad
bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir šalių teisiniams santykiams taikė
nuomos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė
neteisėtus sprendimus, todėl naikina byloje priimtus procesinius sprendimus ir
priima naują sprendimą – ieškinį tenkinti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 4
punktas). Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo
panaikinimas nesant tokio kasatoriaus prašymo nėra kasacinio skundo ribų
peržengimas, nes kasacinio teismo šioje nutartyje atliktas šalių teisinių
santykių kvalifikavimas ir naujo sprendimo, kuriuo ieškinys tenkinamas,
priėmimas atitinka kasatoriaus siekiamą materialųjį bylos išnagrinėjimo
rezultatą.
Dėl
bylinėjimosi išlaidų
Pagal Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 10 d. pažymą apie išlaidas,
susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme
patirta 36 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 88 straipsnio 1
dalies 3, 8 punktai), kurios, tenkinus kasacinį skundą, priteistinos iš
atsakovo į valstybės biudžetą. Byloje yra įrodymų, patvirtinančių kasatoriaus
patirtas bylinėjimosi išlaidas: 132 Lt žyminio mokesčio už ieškinį,
4235 Lt advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme, 2117,5 Lt
advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme, 133 Lt žyminio mokesčio
už kasacinį skundą. Kasaciniam teismui priėmus byloje naują sprendimą, šios
išlaidos priteistinos kasatoriui iš atsakovo (CPK 93 straipsnio 1, 4
dalys).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos
Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362
straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 5 d. nutartį ir Šiaulių miesto
apylinkės teismo 2010 m. gegužės 5 d. sprendimą.
Ieškinį tenkinti
– pripažinti 2008 m. gruodžio 15 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr.
1411/08 nutraukimą pagal uždarosios akcinės bendrovės „Autoera“ 2009 m.
balandžio 9 d. pranešimą neteisėtu.
Priteisti iš uždarosios
akcinės bendrovės „Autoera“ (kodas 145415728) 6617,5 Lt (šešis tūkstančius
šešis šimtus septyniolika litų 50 ct) bylinėjimosi išlaidų uždarajai akcinei
bendrovei „Kotesa“ (kodas 145576350).
Priteisti iš uždarosios
akcinės bendrovės „Autoera“ (kodas 145415728) 36 (trisdešimt šešis) Lt
išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme, į valstybės
biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas
188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita LT24 7300 0101 1239 4300,
įmokos kodas 5660).
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina
Davidonienė
Gintaras
Kryževičius
Vincas
Verseckas