Civilinė byla Nr. e2A-216-370/2021

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00426-2019-0

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.10.2.4.1

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 1 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Dalios Kačinskienės ir Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Toresta“ teisių perėmėjos mažosios bendrijos „Skolpreka“, atsakovų Z. M. ir I. L. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. birželio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-615-924/2020 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Toresta“ teisių perėmėjos mažosios bendrijos „Skolpreka“ ieškinį atsakovams L. D., I. L., R. N. ir Z. M. dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Toresta“ (toliau – pradinė ieškovė) 2019 m. gegužės 29 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti solidariai iš atsakovų L. D., I. L., R. N. ir Z. M. 127 611,42 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos bei bylinėjimosi išlaidas.

2.       Kauno apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi pradinė ieškovė pakeista jos teisių perėmėja mažąja bendrija (toliau – MB) ,,Skolpreka“ (toliau – ieškovė), kuriai, 2019 m. birželio 26 d. Sutartimi Nr. 1 Dėl reikalavimo teisių perleidimo, buvo perleistas pradinės ieškovės 127 611,42 Eur dydžio finansinis reikalavimas uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Conlasa“ (toliau – bendrovė).

3.       Pradinė ieškovė nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2016 m. sausio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1227-264/2016 ieškovei buvo iškelta bankroto byla, įmonės bankroto administratore paskirta UAB „Bankroto administravimo paslaugos“. 

4.       Kauno apygardos teismo 2017 m. vasario 28 d. nutartimi civilinėje byloje                        Nr. B2-1789-638/2017 bendrovei (UAB „Conlasa“) buvo iškelta bankroto byla. Įmonės bankroto administratore paskirta UAB „Tytus“. Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 23 d. nutartimi bendrovės bankroto byloje patvirtintas kreditorės BUAB „Toresta“ 127 611,42 Eur finansinis reikalavimas. 

5.       Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. kovo 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-332-553/2019 pripažino bendrovės bankrotą tyčiniu. Minėta nutartimi buvo nustatyti prejudiciniai faktai, kad bendrovė jau nemoki buvo 2015 m. gruodžio 31 d. ir bendrovės bankrotą nulėmė tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo, o būtent:

5.1.                      Atsakovė L. D. (bendrovės vadovė laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 2 d. iki 2016 m. kovo 1 d.), nesikreipė į teismą su prašymu iškelti bankroto bylą ir nesiėmė kitų veiksmų atkurti įmonės mokumą, nesiėmė priemonių dėl žalos atlyginimo konfiskavus bendrovei priklausantį automobilį „AUDI A8“ (toliau – automobilis), į PVM ataskaitas įtraukdavo įsigytus daiktus, kurie nebuvo panaudoti PVM apmokestinamai veiklai, tokiu būdu nepagrįstai padidinant PVM. Taip pat į PVM deklaracijas bendrovė nepagrįstai įtraukė PVM už įsigytą benziną ir dujas, kurie nebuvo panaudoti bendrovės PVM apmokestinamai veiklai.

5.2.                      Atsakovas I. L. (bendrovės vadovas laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2016 m. birželio 14 d. ir laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 13 d. iki bankroto bylos iškėlimo bendrovei) nesikreipė į teismą su prašymu iškelti bankroto bylą bendrovei, nesiėmė kitų veiksmų atkurti įmonės mokumą, įmonei esant nemokumo būsenoje, nesiėmė priemonių dėl žalos atlyginimo konfiskavus įmonei priklausantį automobilį, perleido įmonei priklausantį turtą įmonės akcininkei Z. M. arba jį nurašė, savo sutuoktinei pardavė įmonei priklausantį automobilį už tris kartus mažesnę kainą, nei turto vertė, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9301 straipsnyje numatytą mokėjimų eiliškumą – turint aukštesnės eilės kreditorių, atliko mokėjimus atsakovei Z. M..

5.3.                      Atsakovas R. N. (bendrovės vadovas laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 14 d. iki 2016 m. rugsėjo 12 d.) nesikreipė į teismą su prašymu iškelti bankroto bylą bendrovei, nesiėmė kitų veiksmų atkurti įmonės mokumą, įmonei esant nemokumo būsenoje, nesiėmė priemonių dėl žalos atlyginimo konfiskavus įmonei priklausantį automobilį, pažeidė CK 6.9301 straipsnyje numatytą mokėjimų eiliškumą – turint aukštesnės eilės kreditorių, atliko mokėjimus atsakovei Z. M..

5.4.                      Atsakovė Z. M. (bendrovės akcininkė nuo 2015 m. vasario 5 d.) nesikreipė į teismą su prašymu iškelti bankroto bylą bendrovei, nesiėmė kitų veiksmų atkurti įmonės mokumą, priėmė gautus iš įmonės mokėjimus, kurie atlikti pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje numatytą mokėjimų eiliškumą, perėmė įmonės turtą kaip skolos užskaitymo būdą.

6.       Tokie bendrovės vadovų ir dalyvės veiksmai patvirtina kryptingą veikimą siekiant išvengti atsiskaitymo su įmonės kreditoriais. Dėl šių priežasčių atsakovus sieja bendri veiksmai ir jie padarytą žalą įmonei turi atlyginti solidariai.

7.       Atsakovė L. D. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsiliepime į ieškinį nurodė, kad bendrovei nuosavybės teise priklausantis automobilis buvo konfiskuotas dėl tyčinių įmonės darbuotojo G. P. veiksmų. Bendrovė bandė automobilį susigrąžinti, tačiau nesėkmingai. Ji siūlė kreiptis į teismą dėl turtinės žalos atlyginimo iš G. P., tačiau atsakovas I. L. nesutiko. Pažymėjo, kad visus sprendimus, susijusius su bendrove, priiminėdavo atsakovas I. L., kuris buvo bendrovės steigėjas, todėl vienasmeniškai kreiptis į teismą dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo ji negalėjo.

8.       Atsakovas  R. N. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsiliepime į ieškinį nurodė, kad tyčinio bankroto byloje jo kaltė nebuvo įrodinėjama. Į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nuo 2016 metų pradžios turėjo kreiptis atsakovai L. D., I. L. ir atsakovė Z. M., nes bendrovė tapo nemokia vėliausiai nuo 2015 m. gruodžio 31 d. Per jo vadovavimo laikotarpį jokia finansinė atskaitomybė nebuvo teikta ir jokia žala bendrovei jo vadovavimo metu nebuvo padaryta. Tyčinio bankroto pripažinimo nutartyje konstatuota, kad bendrovė nemoki buvo vėliausiai nuo 2015 m. gruodžio 31 d., t. y. tuo metu, kai bendrovei vadovavo atsakovė L. D., o laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2016 m. birželio 14 d. bendrovei vadovavo atsakovas I. L.. Jis bendrovės vadovu buvo trumpą laikotarpį (nuo 2016 m. birželio 14 d. iki 2016 m. rugsėjo 12 d.) ir jo veiksmai neprivedė bendrovės prie tyčinio bankroto.

9.       Atsakovas I. L. atsiliepimo į ieškovės ieškinį nepateikė. 

10.       Atsakovė Z. M. atsiliepimo į ieškovės ieškinį nepateikė, tačiau pirmosios instancijos teismo posėdžio metu atsakovės atstovas advokatas A. G. nurodė, kad su ieškiniu atsakovė nesutinka ir prašė jį atmesti. Paaiškino, kad atsakovė Z. M. bendrovės atžvilgiu neatliko jokių neteisėtų veiksmų. Ji buvo seniausia jos kreditorė. Atsakovė Z. M. laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 30 d. iki 2015 m. gegužės 14 d. paskolos sutartimis buvo suteikusi bendrovei iš viso 134 041,93 Eur paskolą, paskolų grąžinimo terminas – 180 kalendorinių dienų. Atsakovė Z. M. ir bendrovė, atstovaujama bankroto administratoriaus, sudarė taikos sutartį, pagal kurią už jai ieškinyje reiškiamus tuos pačius reikalavimus sumokėjo 10 000 Eur, taip atlygindama bet kokią galimą žalą.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

11.       Kauno apygardos teismas 2020 m. birželio 23 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė ieškovei iš atsakovo I. L. 63 805,71 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas, likusią ieškinio dalį atmetė.

12.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 13 d. nutartimi, kuria bendrovės bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, buvo nustatyti prejudiciniai faktai, tačiau joje nebuvo konstatuota, kad atsakovei L. D. ir atsakovui R. N. buvo žinoma apie bendrovės nemokumą.

13.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad bendrovė tapo nemokia nuo 2015 m. gruodžio 31 d., tačiau atsakovei L. D. nebuvo žinoma apie sunkią įmonės finansinę padėtį ar įmonės nemokumą, nes ji bendrovės vadove buvo iki 2016 m. kovo 1 d. Rangos sutartys, kurių pagrindu atsirado pradinės ieškovės finansinis reikalavimas, buvo sudarytos 2015 m. kovo 9 d. ir 2015 m. rugsėjo 7 d., t. y. iki pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo, todėl atsakovei L. D. nebuvo žinoma, kad jos nebus vykdomos.

14.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovui R. N. per jo vadovavimo įmonei laikotarpį nebuvo žinoma apie sunkią įmonės finansinę padėtį, nors pagal ieškovės pateiktus duomenis, per atsakovo R. N. vadovavimo laikotarpį įmonės finansinė padėtis, įvertinant 17 372 Eur paskolos dalies grąžinimą atsakovei Z. M., pablogėjo 40 475,65 Eur. Teismas padarė išvadą, kad bendrovės finansinė padėtis buvo sunki dar iki jam pradedant vadovauti įmonei ir jo veiksmai nėra susiję priežastiniu ryšiu su tuo, kad liko nepatenkinti ieškovės finansiniai reikalavimai.

15.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas I. L. priimdavo sprendimus, susijusius su įmonės veikla, taip pat teikdavo metinės finansinės atskaitomybės dokumentus, todėl jam turėjo būti žinoma įmonės finansinė padėtis, ir padarė išvadą, kad atsakovas I. L. nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei, taip pat tyčiniais veiksmais pablogino bendrovės turtinę padėtį, sutuoktinei parduodamas įmonės transporto priemonę už nepagrįstai mažą kainą, motinai (atsakovei Z. M.) grąžindamas dalį paskolos ir perduodamas įmonės turtą, savo veiksmais organizuodamas įmonės veiklą taip, kad kreditoriai negalėtų nukreipti išieškojimo į likusį bendrovės turtą.

16.       Teismas atmetė ieškinį atsakovės Z. M. atžvilgiu, nes nenustatė žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų jos veiksmų – bendrovei esant nemokumo būsenoje gautų iš įmonės mokėjimų, kurie atlikti pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje numatytą mokėjimų eiliškumą, taip pat bendrovės turto perėmimo, užskaitant jos skolą. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė nebuvo aukštesnės eilės kreditorius už atsakovę Z. M., taip pat, kad atsakovė Z. M. bendrovei sumokėjo 10 000 Eur už suteiktos paskolos susigrąžinimą ir bendrovės ilgalaikio kilnojamojo turto perėmimą, o 2016 m. liepos 25 d. ir 2016 m. rugsėjo 30 d. bendrovei paskolino dar 7 000 Eur. Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovė Z. M. nepažeidė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos įmonės savininkui kreiptis į teismą su prašymu iškelti bankroto bylą bendrovei, nes pagal šio įstatymo redakciją, galiojusią nuo 2016 m. sausio 1 d., tokia pareiga įmonės savininkui nebuvo nustatyta.

17.       Pirmosios instancijos teismas nusprendė sumažinti priteistinos žalos dydį 50 procentų, nes pradinė ieškovė prisiėmė dalies tiesioginių nuostolių, susijusių su statybos subrangos sutarčių, sudarytų 2015 m. kovo 9 d. ir 2015 m. rugsėjo 7 d. tarp dviejų jau bankrutavusių įmonių, kurios tuo metu buvo faktiškai nemokios, vykdymu, atsiradimo riziką. Pradinė ieškovė, priimdama sprendimą atlikti mokėjimus, turėjo pareigą įvertinti kitos sutarties šalies (bendrovės) finansinę padėtį bei galimybes įvykdyti sutartis, prieš atliekant avansinius mokėjimus, todėl pradinės ieškovės avansu sumokėtų piniginių lėšų nesusigrąžinimas ir vėlesnis jos finansinio reikalavimo bankroto byloje nepatenkinimas, negali būti kompensuojamas visa apimtimi tik atsakovo I. L. sąskaita.

III.                      Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

18.       Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2020 m. birželio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde nurodo šiuos argumentus:

18.1.                      Teismas, priimdamas sprendimą, klaidingai nustatė bendrovę tapus nemokia 2015 m. gruodžio 31 d. Pagal ieškovės pateiktus skaičiavimus bendrovė 2015 m. birželio 30 d. turėjo turto už 201 047,43 Eur, o pradelstos skolos atsakovei Z. M., pagal 2014 metais suteiktas paskolas sudarė 134 041,93 Eur, t. y. pradelstos skolos viršijo daugiau nei pusę įmonės turto vertės. Šie, ieškovės pateikti skaičiavimai ir duomenys bylos nagrinėjimo metu paneigti nebuvo, todėl teismas turėjo padaryti išvadą, kad bendrovė tapo nemokia nuo 2015 m. birželio 30 d. ir šiuo aspektu vertinti atsakovų pareigą kreiptis dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo.

18.2.                      Teismas, padaręs išvadą, kad atsakovė L. D. paneigė priežastinio ryšio prezumpciją tarp savo neteisėtų veiksmų ir žalos atsiradimo fakto, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes rėmėsi atsakovės L. D. atsiliepime į ieškinį nurodytais deklaratyviais teiginiais.

18.3.                      Nustatęs, kad atsakovas R. N. negalėjo žinoti apie bendrovės nemokumą, teismas neatsižvelgė į tai, jog pats atsakovas atsiliepime į ieškinį buvo nurodęs, kad bendrovei sutiko vadovauti žinodamas apie sunkią įmonės padėtį. Atsakovas R. N. įmonės vadovu buvo beveik 3 mėnesius ir per šį laikotarpį galėjo susipažinti su įmonės finansine padėtimi ir kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, tačiau nesiėmęs šių veiksmų prisidėjo, kad įmonės finansinė padėtis būtų bloginama.

18.4.                      Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinį atsakovės Z. M. atžvilgiu, nes nenustatė žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų jos veiksmų. Aplinkybė, kad atsakovė  pagal taikos sutartį sumokėjo bendrovei 10 000 Eur kompensaciją, nėra susijusi su priežastinio ryšio prezumpcija, nes ši kompensacija buvo sumokėta po bankroto bylos įmonei iškėlimo ir tai niekaip nedarė įtakos ieškovės patirtos žalos dydžiui.

18.5.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino priteistos žalos dydį 50 procentų, nes, pripažinus įmonės bankrotą tyčiniu, preziumuojama, kad bankroto byloje nepatenkinti kreditorių reikalavimai yra žala, kurią lėmė dėl tyčinio bankroto kalto asmens veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d, nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

18.6.                      Atsakovai neįrodinėjo aplinkybės, kad pačios pradinės ieškovės neatsargūs ar rizikingi veiksmai prisidėjo prie nuostolių atsiradimo, t. y. nepaneigė žalos dydžio prezumpcijos. Todėl laikytina, kad pirmosios instancijos teismas išėjo už atsakovų atsiliepimų ribų ir šiems nekvestionuojant prašomos priteisti žalos dydžio ir neneigiant jos dydžio prezumpcijos, be pagrindo nusprendė atleisti iš dalies nuo civilinės atsakomybės ir sumažinti priteistos žalos dydį 50 procentų.

19.       Apeliaciniu skundu atsakovė Z. M. prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2020 m. birželio 23 d. sprendimą papildant motyvais, kad ieškinys atmestas ir tuo pagrindu, jog atsakovai sumokėjo ieškovei pastarosios už šioje byloje ginčijamą teisę sumokėtą kainą ir kitas įstatymo nustatytas išlaidas (CK 6.427 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniame skunde nurodo šiuos argumentus:

19.1.                      Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.427 straipsnio nuostatas, nes pradinė ieškovė buvo pareiškusi ieškinį atsakovams prašydama iš jų solidariai priteisti žalos atlyginimą. Pradinė ieškovė 2019 m. birželio 29 d. sutartimi Nr. 1 perleido ieškovei už 100 Eur reikalavimo teises į žalos atlyginimą iš atsakovų. Atsakovai, sumokėję atitinkamų teisių įgijėjui sutarties kainą, sutarties sudarymo išlaidas ir palūkanas, skaičiuojamas nuo kainos, turėjo būti atleisti nuo atitinkamos prievolės. Atsakovės Z. M. atstovui sumokėjus atitinkamą ieškovės nupirktos šioje byloje ginčijamos teisės kainą, ieškovė grąžino pinigines lėšas atsakovės Z. M. atstovui, tokiu būdu ieškovė vengė priimti prievolės įvykdymą. Tačiau atsakovės Z. M. atstovas atitinkamas sumas pervedė į notaro depozitinę sąskaitą ir apie tai informavo ieškovę (CK 6.56 straipsnis). Kiti atsakovai taip pat sumokėjo analogiško dydžio sumas ieškovei, todėl darytina išvada, kad ieškovė gavo kelis kartus didesnę kainą su palūkanomis ir sutarties sudarymo mokestį nei yra sumokėjusi.

19.2.                      Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad bendrovės bankroto byloje buvo pripažinta pradinės ieškovės reikalavimo teisė į bendrovę, o ne į atsakovus, taip pat neatsižvelgė, jog bankroto byloje buvo patvirtinta pradinės ieškovės teisė ne į žalos atlyginimą, o į 127 611,42 Eur finansinį reikalavimą.

20.       Apeliaciniu skundu atsakovas I. L. prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2020 m. birželio 23 d. sprendimą ir panaikinti sprendimo dalį, kuria buvo tenkintas ieškinys, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti ir pagal atmestus ieškinio reikalavimus pakeisti sprendimo dalį dėl valstybei priteisto mokėtino žyminio mokesčio. Apeliaciniame skunde nurodo šiuos argumentus:

20.1.                      Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkinęs ieškinį, neteisingai taikė CK 6.427 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes atsakovas I. L. ieškovei buvo sumokėjęs dvigubai didesnę sumą, nei už atitinkamas reikalavimo teises ieškovė buvo sumokėjusi pradinei ieškovei. Atsižvelgiant į tai, visi atsakovai turėjo būti atleisti nuo prievolės įvykdymo ieškovei.

20.2.                      Nors ieškovė įsigijo reikalavimo teises į visus atsakovus, pirmosios instancijos teismas atmetė įsigytus reikalavimus kitų atsakovų atžvilgiu, todėl darytina išvada, kad ieškovės įsigytas reikalavimas yra ginčijamų teisių pirkimas ir jam turėjo būti taikomos su tokių ginčijamų teisių pardavimu susijusios teisinės pasekmės.

20.3.                      Pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo realaus žalos dydžio, tik formaliai sprendė, kad žalos dydžio nustatinėti nereikia, nes atitinkamas reikalavimas buvo patvirtintas bankroto byloje, t. y. kitoje byloje, kurioje atsakovas nedalyvavo. Jeigu teismas būtų sprendęs dėl patirtos žalos dydžio, teismas būtų konstatavęs, kad pradinė ieškovė (BUAB „Toresta“) jokios žalos dėl atsakovų veiksmų nepatyrė. Pirmosios instancijos teismas netyrė pradinės kreditorės finansinio reikalavimo patvirtinimo aplinkybių, nes tik dėl netinkamų bankroto administratoriaus veiksmų nei atskiroje civilinėje byloje, nei bankroto byloje nebuvo ginčijamas kreditorės reikalavimas, pareikštas dėl avansinių mokėjimų už atliktus darbus pagal rangos sutartį pripažinimo negaliojančiais ir grąžinimo. Avansiniai ir daliniai mokėjimai buvo atlikti pagrįstai, nes bendrovė tinkamai ir laiku atliko ir perdavė visus sutartus darbus.

20.4.                      Pažymėjo, kad UAB „Conlasa“ ir BUAB „Toresta“ buvo sudariusios ne vieną sandorį, tačiau byloje nėra duomenų, kokio sandorio pagrindu UAB „Conlasa“ būtų turėjusi prievolę mokėti ieškovei. Teismas, nenustatęs būtinos civilinės atsakomybės sąlygos – žalos ir jos dydžio, ieškinį turėjo atmesti visiškai.

21.       Atsakovė Z. M. su ieškovės apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir palikti Kauno apygardos teismo 2020 m. birželio 23 d. sprendimą jos atžvilgiu nepakeistą. Atsiliepime nurodė šiuos argumentus:

21.1.                      Tenkinus atsakovės Z. M. apeliacinį skundą ir konstatavus, kad atsakovai, sumokėję ieškovei teisių į šioje byloje pareikštą ieškinį įsigijimo kainą, sutarties sudarymo išlaidas ir palūkanas, skaičiuojamas nuo kainos, visiškai atleisti nuo prievolės, kurią šioje byloje ieškovė siekia prisiteisti (CK 6.427 straipsnio 3 dalis).

21.2.                      Atsakovė Z. M. buvo didžiausia bendrovės kreditorė, kuriai bendrovė buvo skolinga iš viso 134 041,93 Eur, todėl su ja turėjo būti atsiskaitoma penktąja eile (CK 6.9301 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Ieškovė neįrodo, kad atsakovės  veiksmai lėmė tai, jog įmonės bankrotas buvo pripažintas tyčiniu.

22.       Ieškovė su atsakovės Z. M. apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodo, kad ieškovė buvo informavusi byloje dalyvaujančius asmenis, jog neparduoda ir neketina parduoti turimos reikalavimo teisės ir nesutinka priimti jokių mokėjimų už sutarties sudarymo išlaidas, todėl atsakovė Z. M. nepagrįstai vadovaujasi CK 6.427 straipsnio 3 dalimi.

23.       Ieškovė su atsakovo I. L. apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

23.1.                      Ieškovė buvo informavusi byloje dalyvaujančius asmenis, kad neparduoda ir neketina parduoti turimos reikalavimo teisės ir nesutinka priimti jokių mokėjimų už sutarties sudarymo išlaidas, todėl atsakovas I. L. nepagrįstai vadovaujasi CK 6.427 straipsnio 3 dalimi.

23.2.                      Atsakovas I. L. nepagrįstai nurodo, kad byloje nebuvo įrodytas žalos dydis, nes remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo aktualia praktika dėl tyčinio bankroto atsakingas asmuo turi teisę paneigti šią priežastinio ryšio prezumpciją, įrodinėdamas, kad įmonė nebūtų pajėgi atsiskaityti su konkrečiu kreditoriumi net asmeniui neatlikus neteisėtų veiksmų, dėl kurių bankrotas buvo pripažintas tyčiniu.

24.       Atsakovė Z. M. su atsakovo I. L. apeliaciniu skundu sutinka, prašo jį tenkinti. Atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ieškovės patirtos žalos dydžio ir pagrįstumo, nes tik formaliai nurodė, jog ieškovės finansinis reikalavimas buvo patvirtintas bankroto byloje.

25.       Atsakovas R. N. su ieškovės apeliaciniu skundu nesutinka. Atsiliepime į ieškovės, atsakovės Z. M. ir atsakovo I. L. apeliacinius skundus nurodė, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog atsakovas R. N. per savo vadovavimo laikotarpį neatliko jokių neteisėtų veiksmų bendrovės atžvilgiu, todėl jo atžvilgiu priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Nurodė, kad dėl atsakovės Z. M. ir atsakovo I. L. apeliacinių skundų pagrįstumo apeliacinės instancijos teismas turėtų spręsti savo nuožiūra įvertinęs byloje esančius duomenis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

26.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniuose skunduose nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

27.       Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl dalies ieškinio tenkinimo, dėl dalies ieškinio atmetimo ir dalies, kurioje nebuvo konstatuota, kad ieškinys atmetamas CK 6.427 straipsnio 3 dalies pagrindu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių

28.       Byloje nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2016 m. sausio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1227-264/2016 buvo iškelta UAB „Toresta“ bankroto byla. Įmonės bankroto administratore paskirta UAB „Bankroto administravimo paslaugos“.

29.       Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 23 d. nutartimi civilinėje byloje                        Nr. B2-1789-638/2017 buvo iškelta UAB „Conlasa“ bankroto byla. Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 23 d. nutartimi bendrovės bankroto byloje patvirtintas kreditorės BUAB „Toresta“ 127 611,42 Eur finansinis reikalavimas.

30.       Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 13 d. nutartimi UAB „Conlasa“ bankrotas pripažintas tyčiniu. Teismas padarė išvadą, kad UAB „Conlasa“ jau nemoki buvo 2015 m. gruodžio 31 d. ir bankrotą nulėmė tyčiniai įmonės valdymo organų (atsakovų) veiksmai:

30.1.                      Atsakovė L. D. (bendrovės vadovė laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 2 d. iki 2016 m. kovo 1 d.), nesikreipė į teismą su prašymu iškelti bankroto bylą ir nesiėmė kitų veiksmų atkurti įmonės mokumą, nesiėmė priemonių dėl žalos atlyginimo konfiskavus bendrovei priklausantį automobilį, į PVM ataskaitas įtraukdavo įsigytus daiktus, kurie nebuvo panaudoti PVM apmokestinamai veiklai, tokiu būdu nepagrįstai padidinant PVM. Taip pat į PVM deklaracijas bendrovė nepagrįstai įtraukė PVM už įsigytą benziną ir dujas, kurie nebuvo panaudoti bendrovės PVM apmokestinamai veiklai.

30.2.                      Atsakovas I. L. (bendrovės vadovas laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2016 m. birželio 14 d. ir laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 13 d. iki bankroto bylos iškėlimo bendrovei) laiku  nesikreipė į teismą su prašymu iškelti bankroto bylą bendrovei (kreipėsi tik 2017 m. vasario 10 d.), nesiėmė kitų veiksmų atkurti įmonės mokumą, įmonei esant nemokumo būsenoje, nesiėmė priemonių dėl žalos atlyginimo konfiskavus įmonei priklausantį automobilį, perleido įmonei priklausantį turtą įmonės akcininkei Z. M. arba jį nurašė, savo sutuoktinei pardavė įmonei priklausantį automobilį už tris kartus mažesnę kainą, nei turto vertė, pažeidė CK 6.9301 straipsnyje numatytą mokėjimų eiliškumą – turint aukštesnės eilės kreditorių, atliko mokėjimus atsakovei Z. M..

30.3.                      Atsakovas R. N. (bendrovės vadovas laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 14 d. iki 2016 m. rugsėjo 12 d.) nesikreipė į teismą su prašymu iškelti bankroto bylą bendrovei, nesiėmė kitų veiksmų atkurti įmonės mokumą, įmonei esant nemokumo būsenoje, nesiėmė priemonių dėl žalos atlyginimo konfiskavus įmonei priklausantį automobilį, pažeidė CK 6.9301 straipsnyje numatytą mokėjimų eiliškumą – turint aukštesnės eilės kreditorių, atliko mokėjimus atsakovei Z. M..

30.4.                      Atsakovė Z. M. (bendrovės akcininkė nuo 2015 m. vasario 5 d.) nesikreipė į teismą su prašymu iškelti bankroto bylą bendrovei, nesiėmė kitų veiksmų atkurti įmonės mokumą, priėmė gautus iš įmonės mokėjimus, kurie atlikti pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje numatytą mokėjimų eiliškumą, perėmė įmonės turtą kaip skolos užskaitymo būdą.

31.        2019 m. birželio 26 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi Nr. 1 BUAB „Toresta“ perleido MB „Skolpreka“ 127 611,42 Eur dydžio finansinį reikalavimą BUAB „Conlasa“ bankroto byloje. Kauno apygardos teismo 2019 m. liepos 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-291-638/2019 BUAB „Toresta“ buvo pakeista nauja kreditore MB Skolpreka su 127 611,42 Eur finansiniu reikalavimu.

32.       Kauno apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi šioje byloje pradinė ieškovė BUAB „Toresta“ pakeista jos teisių perėmėja MB ,,Skolpreka“, kuriai 2019 m. birželio 26 d. Sutartimi Nr. 1 „Dėl reikalavimo teisių perleidimo“ perleistas BUAB „Toresta“ 127 611,42 Eur dydžio finansinis reikalavimas UAB „Conlasa“.

33.       Kauno apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. B2-122-264/2019, nuspręsta pripažinti BUAB „Toresta“ veiklą pasibaigusia likvidavus dėl bankroto, sprendimas įsiteisėjo 2020 m. spalio 8 d. Įmonė iš Juridinių asmenų registro išregistruota 2019 m. spalio 14 d.

34.       Kauno apygardos teismo 2020 m. gegužės 25 d. sprendimu civilinėje byloje                         Nr. B2-138-638/2020, nuspręsta pripažinti BUAB „Conlasa“ veiklą pasibaigusia likvidavus dėl bankroto, sprendimas įsiteisėjo 2020 m. birželio 26 d. Įmonė iš Juridinių asmenų registro išregistruota 2020 m. liepos 8 d.

35.       Nagrinėjamoje byloje pradinė ieškovė pareiškė reikalavimą prašydama priteisti solidariai iš atsakovų 127 611,42 Eur žalai atlyginti. Tačiau visiems atsakovams nukreipti reikalavimai ieškinyje grindžiami iš esmės tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, nustatinėtomis bei įvertintomis BUAB „Conlasa“ priimant nutartį dėl įmonės tyčinio bankroto (nutarties 30.1.–30.4. papunkčiai).

Dėl kreditoriaus teisės reikšti tiesioginį ieškinį dėl žalos atlyginimo bankrutavusios bendrovės vadovams ir dalyviui

36.       Aktualioje kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad kreditorius gali reikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams dviem atvejais. Visų pirma, tiesioginis ieškinys gali būti reiškiamas CK 6.263 straipsnio pagrindu tuo atveju, kai šie subjektai padaro tiesioginę žalą kreditoriui, o jų neteisėti veiksmai nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą, t. y. veiksmų neteisėtumas pasireiškia specifiškai tik konkretaus kreditoriaus atžvilgiu ir jei toks neteisėtumas atitinka bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų. Tokiam individualiam kreditoriaus ieškiniui tenkinti turi būti įrodytos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos, kurios kreditoriaus pareikšto ieškinio atveju reiškia į konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimą (kreditoriaus klaidinimą, apgaulingos informacijos teikimą bendrovei sudarant sutartį su konkrečiu kreditoriumi ar kitais į konkretų kreditorių nukreiptais nesąžiningais veiksmais) ir būtent dėl tų veiksmų kreditoriui atsiradusią žalą, o ne bendro juridinio asmens nemokumo sukėlimą ar mokumo sumažėjimą, kuris vienodai paveikia tiek ieškinį pareiškusį kreditorių, tiek kitus juridinio asmens kreditorius. Kreditoriaus teisės reikšti tiesioginį ieškinį ir jo reikalavimo pareiškimo momento bei tvarkos neriboja bankroto stadija, išskyrus reguliavimą dėl prievolės subsidiarumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014; 2017 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114-378/2017; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-115-915/2017). Antra, kreditoriai turi teisę reikšti tiesioginį ieškinį įmonės vadovui ir (ar) dalyviui tais atvejais, kai įmonės bankrotas pripažįstamas tyčiniu ir nustatoma, kad šie subjektai kalti dėl tyčinio bankroto (ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalis). Kasacinio teismo išaiškinta, kad veiksmai, kurie buvo pagrindas pripažinti bankrotą tyčiniu, pažeidžia ne konkretaus kreditoriaus teises, o visų kreditorių teises tokiu būdu, jog lemia įmonės negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais. Dėl šios priežasties, pripažinus bankrotą tyčiniu, turi būti sudaryta galimybė kiekvienam kreditoriui atskirai reikšti reikalavimą dėl žalos, kurią sudaro bankroto procese jo nepatenkintų reikalavimų dalis, atlyginimo, nereikalaujant įrodyti prieš konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-211-469/2017).

37.       Kreditoriaus galimybei prisiteisti žalos atlyginimą iš skolininko įmonės vadovo neturi reikšmės ta aplinkybė, ar bankroto byla dar nagrinėjama, ar skolininko įmonė dėl bankroto jau likviduota ir išregistruota, nes, kaip yra išaiškinęs savo praktikoje kasacinis teismas, kreditorių teisė pareikšti tiesioginį ieškinį ribojama ne bankroto proceso stadijos, o pasirinkto ieškinio pagrindo. Ieškinys buvusiam vadovui yra galimas išimtiniais atvejais, kai atsakovo neteisėti veiksmai nėra bendras pareigos bendrovei CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu pažeidimas, o nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą. Nagrinėjamu atveju pradinė ieškovė pareiškė atsakovams ieškinį ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalies pagrindu dėl 127 611,42 Eur žalos atlyginimo, teigdama, jog jai UAB „Conlasa“ bankroto administratorė 2019 m. gegužės 21 d. raštu patvirtino, kad ieškovės finansinis reikalavimas bankroto byloje nebus tenkinamas, nes nėra turto, kurį realizavus būtų galima tenkinti kreditorių reikalavimus. Nagrinėjamu atveju abi bendrovės yra likviduotos ir išregistruotos iš Juridinių asmenų registro.

38.       Spręsdamas dėl atsakovų atsakomybės pirmosios instancijos teismas vadovavosi UAB „Conlasa“ bankroto byloje priimtoje nutartyje, kuria bankrotas pripažintas tyčiniu, nustatytomis aplinkybėmis. Teismas pripažino įrodytais ir pagrįstais ieškovės argumentus: kad atsakovas I. L. priimdavo sprendimus, susijusius su įmonės veikla, taip pat teikdavo metinės finansinės atskaitomybes dokumentus, todėl jam turėjo būti žinoma įmonės finansinė padėtis, ir padarė išvadą, kad atsakovas I. L. nevykdė pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei, taip pat, kad jis tyčiniais veiksmais pablogino bendrovės turtinę padėtį, sutuoktinei parduodamas įmonės transporto priemonę už nepagrįstai mažą kainą, motinai (atsakovei – Z. M.) grąžindamas dalį paskolos perduodamas įmonės turtą ir savo veiksmais organizuodamas įmonės veiklą taip, kad kreditoriai negalėtų nukreipti išieškojimo į likusį bendrovės turtą. Kitų atsakovų atžvilgiu teismas ieškinį atmetė nenustatęs žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų jų veiksmų bei pripažinęs, jog šie atsakovai paneigė priežastinio ryšio tarp jų veiksmų ir ieškovei atsiradusios žalos buvimą.

39.       Ieškovė apeliaciniu skundu kvestionuoja teismo išvadas dėl ieškinio atmetimo atsakovų L. D., R. N. ir Z. M. atžvilgiu, teigdama, jog teismas šių atsakovų veiksmų teisėtumą revizavo atsižvelgęs į nemokumo datą (2015 m. gruodžio 31 d., nustatytą nutartyje dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, o ne į jos ieškinyje pateiktus nemokumo momento nustatymo paskaičiavimus. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apeliantės argumentais. Bendrovės nemokumo momentas, susietas su įmonės tyčinio bankroto faktu, yra nustatytas įsiteisėjusia teismo nutartimi. Sprendžiant bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą visos nagrinėjamos bylos šalys dalyvavo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai bendrovės nemokumo momentą vertino kaip prejudicinį faktą (CPK 182 straipsnio 2 punktas) ir su tokiomis išvadomis apeliacinės instancijos teismas sutinka ir nemato teisinio pagrindo daryti priešingą išvadą.

40.       Iš nutarties, kuria įmonės bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, matyti, kad pradinė ieškovė buvo tyčinio įmonės bankroto pripažinimu suinteresuotas asmuo (pareiškėja), tačiau nebuvo nurodžiusi jokių aplinkybių ir įrodymų, kad atitinkami įmonės vadovų / akcininkės veiksmai buvo tiesiogiai nukreipti prieš šią kreditorę, ir teismas tokio prejudicinio fakto nenustatė. Be to, nutartyje, kuria buvo nustatytas įmonės tyčinis bankrotas, teismas iš esmės pasisakė dėl atitinkamų Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnyje nurodytų tyčinio bankroto pripažinimo pagrindų, kartu nurodydamas įmonės valdymo organų / dalyvio veiksmus, lėmusius įmonės tyčinį bankrotą.

41.       Pagal Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, jeigu įmonės bankroto bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, administratorius ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo teismo nutarties bankrotą pripažinti tyčiniu, privalo patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinius teisme pagal įmonės buveinės vietą dėl sandorių, priešingų įmonės tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais.

42.       Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovams L. D., R. N. ir Z. M. pareikšto ieškinio faktines aplinkybes, nustatė, kad iš esmės bankroto administratorė, reikšdama atskirus ieškinius atsakovams ir kitiems asmenims dėl žalos atlyginimo (dėl patirto automobilio konfiskavimo) (Kauno apylinkės teismo civilinė byla Nr. e2-5971-986/2018), piniginių sumų dėl per maža kaina parduoto turto (Kauno apylinkės teismo civilinė byla Nr. e2-428-188/2018), dėl neteisėtai perduoto turto ar lėšų įskaitant skolas, grąžinimo (Kauno apylinkės teismo civilinė byla Nr. e2-8214-347/2019), ėmėsi priemonių tyčinio bankroto pasekmėms pašalinti, tačiau išieškotų lėšų nepakako kreditorių reikalavimams patenkinti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė ir į šias aplinkybes, konstatuodamas šių aplinkybių reikšmingumą vertinant atsakovų veiksmų teisėtumo ir ieškovei padarytos žalos priežastinio ryšio prezumpcijos paneigimą.

43.       Tačiau teisėjų kolegija iš dalies sutinka su ieškovės apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai 50 proc. sumažino iš atsakovo I. L. priteistiną žalos atlyginimo dydį, nes atsakovas neįrodinėjo ir nepaneigė priežastinio ryšio tarp jo neteisėtų veiksmų ir žalos dydžio prezumpcijos. Taip pat teisėjų kolegija tik iš dalies sutinka su atsakovo I. L. apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybe, kad pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo jo neteisėtų veiksmų su nurodomos žalos dydžiu priežastinio ryšio, nors jis ginčija kreditoriaus finansinio reikalavimo patvirtinimo pagrindą ir procedūrą, teigdamas, jog jam žinoma, kad bankroto administratorius neteisėtai pripažino šio kreditoriaus reikalavimą, nors kreditorius buvo iškėlęs ginčo teisenos bylą. Skundžiamame sprendime nėra nurodyta ir vertinta aplinkybių ir įrodymų, susijusių su atsakovo pozicija dėl nepagrįsto žalos dydžio nustatymo, patikrinant žalos dydį patvirtinančius įrodymus, tokiu būdu atsakovui siekiant paneigti veiksmų ir žalos dydžio priežastinio ryšio prezumpciją, bet yra pasisakyta, jog šis atsakovas byloje buvo pasyvus ir neteikė įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovės žala būtų kilusi ir jei nebūtų buvę jo neteisėtų veiksmų (privedimo prie bankroto tyčia). Tačiau byloje, sprendžiant klausimą dėl šio atsakovo iš dalies atleidimo nuo civilinės atsakomybės (sumažinimo žalos dydžio), pirmosios instancijos teismas vertino žalos atsiradimo aplinkybes bei žalos dydį. Taip pat vertino pačios pradinės ieškovės veiksmus kaip neteisėtus, aptardamas mokėjimo pavedimais pervestas sumos dydį, tačiau, kolegijos nuomone, nepagrįstai neatsižvelgė į mokėjimų datas ir pavedimo paskirtį (2015 m. lapkričio 9 d. 7 000 Eur „dalinis apmokėjimas už atliktus darbus“, 2015 m. lapkričio 20 d. 30 000 Eur „Dalinis apmokėjimas už atliktus darbus“, 2015 m. lapkričio 20 d. 65 000 Eur „avansinis apmokėjimas už prekes“, 2015 m. lapkričio 24 d. 8 450 Eur „avansinis apmokėjimas už atliktus darbus“) ir nemokumo momentą (2015 m. gruodžio 31 d.), formaliai pasisakydamas dėl žalos dydžio ir jos mažinimo pagrindo.

44.       Pažymėtina, kad Lietuvos teismų informacinėje sistemoje Liteko (toliau – Liteko), jokios civilinės bylos (ginčo teisenos) pagal pradinės ieškovės ieškinį atsakovei UAB „Conlasa“ dėl mokėjimų pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo nerasta. Šios sistemos duomenimis nustatyta, jog BUAB „Conlasa“ bankroto byloje (civilinės bylos Nr. B2-138-638/2020) BUAB „Conlasa“, atstovaujama bankroto (nemokumo) administratorės UAB „Tytus“, pateikdama teismui prašymą tvirtinti bendrovės kreditorių sąrašą, kartu su prašymu pateikė BUAB „Toresta“ – 2017 m. gegužės 17 d. reikalavimą dėl 124 161,44 Eur skolos ir 3 449,98 Eur palūkanų finansinio reikalavimo patvirtinimo. Šiam reikalavimui pagrįsti kreditorės bankroto administratorius pridėjo Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 25 d. įsakymą dėl 13 227,19 Eur skolos ir 8,5 proc. palūkanų priteisimo  (Liteko duomenimis šis teismo įsakymas civilinėje byloje Nr. eL2-27520-375/2016 buvo priimtas formaliai, pareiškėjas nebuvo prie pareiškimo pridėjęs jokių skolą patvirtinančių įrodymų), taip pat BUAB „Toresta“ 2016 m. lapkričio 30 d. ieškinio ir 2017 m. balandžio 18 d. dubliko kopijas, teiktas Kauno apygardos teismui civilinėje byloje Nr. e2-1444-324/2017 pagal ieškovės BUAB „Toresta“ ieškinį atsakovei UAB „Conlasa“ dėl mokėjimų pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, kuriuo BUAB „Toresta“ bankroto administratorius  ginčijo ieškovės atliktus avansinius mokėjimus UAB „Conlasa“ už atliktus darbus pagal rangos sutartį 110 450 Eur sumai (pavedimuose nurodant avansinio mokėjimo ir dalinio atsiskaitymo pagal sutartį paskirtis). Iš ieškinio ir dubliko kopijų turinio matyti, kad BUAB „Toresta“ nurodė, jog ji atliko avansinius mokėjimo pavedimus UAB „Conlasa“, pačiai BUAB „Toresta“ esant faktiškai nemokiai, neturint lėšų visiems pradelstiems esamų kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti, pažeidžiant kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumą. Nors sumokėjo 110 450 Eur sumą, tačiau UAB „Conlasa“ buvo atlikusi darbų už 77 872,32 Eur, be to, neatsiskaičiusi už kitas teiktas prekes. Kauno apygardos teismas, tvirtindamas UAB „Conlasa“ kreditorių sąrašą, kartu ir BUAB „Toresta“ finansinį reikalavimą, tokių aplinkybių netyrė ir nevertino. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl civilinės atsakomybės atsakovui I. L. taikymo klausimą, neatskleidė bylos esmės, todėl padarė nepagristą išvadą, jog yra pagrindas atsakovui taikyti civilinę atsakomybę, priteisiant ieškovei iš šio atsakovo 50 proc. dydžio žalos atlyginimą. Šiuo atveju pripažintina, jog atsakovui, nedalyvavus tvirtinant pradinės ieškovės finansinio reikalavimą (dydį), kuris patvirtintas ne ginčo tvarka, jis, siekdamas paneigti priežastinio ryšio prezumpciją, turi teisę kvestionuoti jam pareikšto žalos atlyginimo pagrindą ir dydį, tačiau tokių bylos aplinkybių, kurių netyrė ir nevertino pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismas ištyrimo atlikti negali, nes tai prieštarautų apeliacijos paskirčiai.

Dėl atsakovės Z. M. apeliacinio skundo

45.       Atsakovė Z. M. prašo apeliacinės instancijos teismą papildyti skundžiamą sprendimą motyvais, kad atsakovai sumokėjo ieškovei pastarosios už šioje byloje ginčijamą teisę sumokėtą kainą ir kitas įstatymo nustatytas išlaidas (CK 6.427 straipsnio 3 dalis).

46.       Kasacinis teismas dėl galimybės skųsti teismo procesinio sprendimo motyvus yra suformulavęs šias teisės aiškinimo ir taikymo taisykles: tais atvejais, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje padarytos išvados ir išdėstyti motyvai savarankiškai, t. y. nepriklausomai nuo teismo sprendimo rezoliucinės dalies konkrečioje byloje, daro poveikį byloje dalyvaujančių asmenų teisėms ar pareigoms, jų teisiniam statusui ir gali jiems sukurti teisinius padarinius ateityje, byloje dalyvaujančiam asmeniui turėtų būti suteikta galimybė skundu kvestionuoti šias motyvuojamosios dalies išvadas (motyvus); aiškinimas, kad byloje dalyvaujantis asmuo visada gali skųsti vien tik tam tikrus teismo sprendimo (nutarties) motyvus, neatitiktų civilinio proceso tikslų ir principų, pagal kuriuos teismo paskirtis yra ginti ne bet kokio, o suinteresuoto asmens, kurio teisės ar įstatymo saugomi interesai yra pažeisti, interesus (CPK 2 straipsnis, 5 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-238-915/2015).

47.       Teisėjų kolegijos vertinimu atsakovės Z. M. prašymas papildyti sprendimą papildomais motyvais apeliacinės instancijos teismui, nėra darantis poveikį atsakovės teisiniam statusui, todėl negali būti tenkinamas.

48.       Kartu pripažintini nepagrįstais atsakovų Z. M. ir I. L. apeliaciniuose skunduose nurodyti argumentai, susiję su nurodytomis aplinkybėmis, kad apeliantai yra ieškovei sumokėję teisų perleidimo sutarties kainą ir sutarties sudarymo išlaidas, todėl yra pagrindas juos atleisti nuo civilinės atsakomybės. Kaip teisingai pažymėjo atsiliepimuose ieškovė, nagrinėjamojo byloje ieškovė buvo pakankamai aiškiai nurodžiusi, jog nesutinka dėl tokio atsiskaitymo, nes nesiruošia reikalavimo teisių perleisti. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantai faktiškai savo poziciją grindžia teise išpirkti reikalavimo teises, tačiau byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad apeliantai įstatymo nustatyta tvarka tokias teises ginčija, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesprendė atsakovų atleidimo nuo prievolės klausimo (CK 6.427 straipsnis).

Dėl procesinės bylos baigties

49.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio pagrįstumo atsakovo I. L. atžvilgiu, netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias įmonės vadovo atsakomybę dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu bei įrodymų vertinimą (CPK 330 straipsnis), todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria iš dalies tenkinta ieškinio dalis, naikintina, ir ši bylos dalis grąžintina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

50.       Bylos duomenimis nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas priteisė valstybei iš atsakovo I. L. 1 182 Eur mokėtino žyminio mokesčio ir 11,13 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Taip pat iš ieškovės atsakovui R. N. priteisė 1 100 Eur bylinėjimosi išlaidų, valstybei priteisė 11,13 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

51.       Atsižvelgiant į tai, kad Kauno apygardos teismo 2020 m. birželio 23 d. sprendimo dalis, kuria ieškinio dalis atsakovo I. L. atžvilgiu patenkinta, panaikinama ir ši bylos dalis perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, naikintina ir sprendimo dalis, kuria valstybei iš atsakovo I. L. priteistos 1 193,13 Eur bylinėjimosi išlaidos.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

52.       CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 8.11 punktą, už atsiliepimą į apeliacinį skundą taikomas 1,3 koeficientas nuo Lietuvos statistikos departamento skelbiamo už praėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių).

53.       Remiantis Statistikos departamento viešai skelbiama informacija, vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) 2020 m. pirmąjį ketvirtį sudarė 1 381 Eur, todėl maksimali už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą advokatui priteistina suma sudaro 1 795,30 Eur (1 381 Eur x 1,3).

54.       Atsakovas R. N. pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas. Taip pat pateikė duomenis, įrodančius, kad patyrė 300 Eur atsiliepimo į apeliacinius skundus paruošimo ir pateikimo teismui išlaidas, kurias prašė priteisti iš ieškovės. Atsižvelgiant į tai, kad šios išlaidos neviršija Rekomendacijose nurodytą maksimalią už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą advokatui priteistiną sumą, jos yra priteisiamos atsakovui R. N. iš ieškovės.

55.       Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškinio dalis atsakovo I. L. atžvilgiu patenkinta ir grąžinus bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, I. L. bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliekamas spęsti bylos dalį iš naujo nagrinėsiančiam pirmosios instancijos teismui.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2020 m. birželio 23 d. sprendimo dalį, kuria ieškinio dalis atsakovo I. L. atžvilgiu patenkinta ir paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, panaikinti ir šią bylos dalį perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Likusią Kauno apygardos teismo 2020 m. birželio 23 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui R. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės mažosios bendrijos „Skolpreka“, juridinio asmens kodas 304082599, 300 Eur (tris šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjos                                                                     Rasa Gudžiūnienė

                                                                                     Dalia Kačinskienė

                                                                             Danguolė Martinavičienė