Civilinė byla Nr. e2A-73-943/2020
Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00135-2018-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.4.; 2.6.9.2.
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. sausio 22 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Antano Rudzinsko ir Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Panevėžio rajono žemės ūkio bendrovės ,,Karužiškiai“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2019 m. sausio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-177-755/2019 pagal ieškovo V. S. ieškinį atsakovei Panevėžio rajono žemės ūkio bendrovei ,,Karužiškiai“ dėl 75 964,72 Eur priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės 63 716,40 Eur sumokėto avanso pagal 2008 m. balandžio 3 d. preliminariąją pirkimo – pardavimo sutartį; 12 248,32 Eur panaudotų pastatų remontui; 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovas nurodė, kad tarp ieškovo ir Panevėžio rajono žemės ūkio bendrovės (toliau – Panevėžio rajono ŽŪB) „Karužiškiai“ 2008 m. balandžio 3 d. buvo pasirašyta preliminarioji pirkimo –pardavimo sutartis, kuria šalys susitarė, kad Panevėžio rajono ŽŪB „Karužiškiai“ parduoda ieškovui grūdų sandėlį, svarstykles ir silosines (toliau ir – ginčo turtas arba turtas). Sutartimi buvo nustatyta, kad visas turtas parduodamas už 63 716,40 Eur (220 000 Lt).
3. Pagal nurodytą sutartį ieškovas iš karto sumokėjo 4 344,30 Eur (15 000 Lt) avansą. Nuo 2008 m. balandžio 4 d. iki 2012 m. vasario 9 d. ieškovas Panevėžio rajono ŽŪB „Karužiškiai“ sumokėjo 48 656,16 Eur (168 000 Lt). Pagal bendrovės direktoriaus prašymą taip pat buvo apmokėti Panevėžio rajono ŽŪB „Karužiškiai“ įsiskolinimai UAB „Litagra“ 15 060,24 Eur (52 000 Lt) sumai. Iš viso ieškovas Panevėžio rajono ŽŪB „Karužiškiai“ už pastatus pagal sutartį sumokėjo 63 716,40 Eur (220 000 Lt).
4. Siekiant įteisinti pardavimą ir užtikrinti, kad turtas parduotas, Panevėžio rajono ŽŪB „Karužiškiai“ 2012 m. vasario 9 d. perdavimo – priėmimo aktu perdavė ieškovui valdyti turtą ir išrašė PVM sąskaitas faktūras 63 716,40 Eur (220 000 Lt) sumai už nupirktus pastatus, kurios buvo apmokėtos. Šis turtas ieškovo, kaip ūkininko, eksploatuojamas, prižiūrimas ir naudojamas, ūkininko apskaitoje pastatai įregistruoti kaip ilgalaikis materialus turtas.
5. Ieškovas nurodo, kad po šių atliktų veiksmų Panevėžio rajono ŽŪB „Karužiškiai“ direktorius teigė, kad sandoris įvykęs ir yra tik formalumas tai patvirtinti pirkimo – pardavimo sutartimi. Jokių sąlygų, trukdančių užbaigti preliminariąją sutartį, Panevėžio rajono ŽŪB „Karužiškiai“ direktorius nenurodė, bet vengė pasirašyti pirkimo – pardavimo sutartį, vis nurodydamas, kad tai bus atlikta vėliau.
6. Ieškovo teigimu, Panevėžio rajono ŽŪB „Karužiškiai“ po preliminariosios pirkimo – pardavimo sutarties pasirašymo, jam buvo perduotas turtas ir jis 2008-2010 metais atliko turto remontą: pakeitė pastatų stogų dangą, vėjalentes, atvedė elektros įvadus. Pasak ieškovo, be šių pagerinimų pastatų eksploatacija buvo negalima, nes jie buvo avarinės būklės. Viso pastatų remontui buvo išleista 12 248,32 Eur (42 290,99 Lt).
7. 2017 m. rugpjūčio 24 d. ieškovas kreipėsi į Panevėžio apygardos teismą dėl 2008 m. balandžio 3 d. preliminariosios sutarties pripažinimo pirkimo – pardavimo sutartimi (civilinė byla Nr.e2-252-544/2018). Atsakovė Panevėžio rajono ŽŪB „Karužiškiai“ sutiko su ieškiniu bei pasiūlė pasirašyti taikos sutartį, tačiau teismas atsisakė tvirtinti taikos sutartį, nes nurodė, kad ginčo turtui yra pritaikytas areštas, vienam iš pastatų taikoma priverstinė hipoteka.
8. Panevėžio apygardos teismas 2018 m. kovo 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr.e2-252-544/2018 V. S. ieškinį atmetė, nurodydamas, kad galiojant ginčo turto areštui pagrindinė pirkimo – pardavimo sutartis negali būti sudaryta. Apie šias aplinkybes (ginčui turtui taikomą areštą), ieškovui tapo žinoma tik nurodytos civilinės bylos nagrinėjimo metu.
9. Ieškovo teigimu, atsakovė, nutylėdama aplinkybę apie ginčo turtui taikomą areštą elgėsi nesąžiningai, pažeidė 2008 m. balandžio 3 d. Preliminariosios pirkimo – pardavimo sutarties 4.1 – 4.2 punktus, kuriais pardavėjas patvirtino, kad parduodamas turtas sutarties sudarymo dienai priklauso pardavėjui ir kad turto pardavimas nepažeidžia įstatymų, nuslėpė esmines faktines aplinkybes apie pastatams taikomą areštą ir hipoteką, valdybos sutikimo parduoti pastatus nebuvimą, todėl remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir – CK) 6.165 straipsnio 4 dalimi privalo atlyginti ieškovui padarytus nuostolius.
10. Atsakovė su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad ji ginčo turtą perdavė naudoti ieškovui iki to momento, kuomet bus sudaryta pagrindinė pirkimo – pardavimo sutartis, panaudos pagrindais. Siekdamas atlikti turto pagerinimus, ieškovas privalėjo gauti atsakovės sutikimą, tačiau atsakovė tokio sutikimo niekada nėra davusi, todėl reikalavimas atlyginti turto pagerinimo išlaidas, kurių vertė yra 12 248,32 Eur, yra nepagristas.
11. Atsakovė pažymėjo, kad preliminarioji sutartis sudaryta tinkamai, atsakovė sutinka, jog ginčo turtas būtų perleistas ieškovui pagal sudaromą pagrindinę pirkimo – pardavimo sutartį. Vien tai, kad pagrindinė sutartis iki šiol nesudaryta, nesudaro pagrindo teigti, jog ieškovas sumokėjo 63 716,40 Eur sumą atsakovei nepagrįstai. Šalys turi pilną teisę sudaryti pagrindinę pirkimo –pardavimo sutartį, kai tik bus panaikinti laikini turto apribojimai. Atsakovės nuomone, svarbiausia pagrindinės sutarties nesudarymo priežastis buvo ta, kad pats ieškovas nenorėjo pastatų pirkti, kadangi nesutarė su žemės, ant kurios pastatai stovi, savininkais dėl pardavimo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
12. Panevėžio apygardos teismas 2019 m. sausio 9 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė iš Panevėžio rajono ŽŪB „Karužiškiai“ V. S. naudai 75 964,72 Eur, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1 700 Eur atstovavimo išlaidų ir 1 364 Eur bylinėjimosi (žyminio mokesčio) išlaidų.
13. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje esančiais duomenimis, Panevėžio apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-252-544/2018 nustatytais faktais, kaip prejudiciniais, nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog ieškovas pagal preliminariąją sutartį už ketintus įsigyti nuosavybėn pastatus sumokėjo 63 716,40 Eur. Remdamasis šiomis aplinkybėms bei kasacinio teismo praktika dėl lėšų, sumokėtų pagal preliminariąją sutartį, teisinio statuso, teismas konstatavo, kad nurodytos lėšos laikytinos avansu, kuris, nesant sudarytai pastatų perleidimo sutarčiai, priteistinas ieškovui iš atsakovės.
14. Spręsdamas dėl ieškovo reikalavimo priteisti iš atsakovės 12 248,32 Eur už atliktus ginčo pastatų remonto darbus, teismas nurodė, kad atsakovė neginčija nei investuotų lėšų fakto, nei jų dydžio, o ieškovas įrodė jų realumą, todėl teismas pripažino, kad ieškovas patyrė nurodyto dydžio išlaidas, kurios CK 6.240 straipsnio pagrindu ieškovui priteisiamos. Atmesdamas atsakovės argumentus, kad ji nėra davusi ieškovui sutikimo atlikti pastatų pagerinimo, teismas nurodė, kad ieškovo atlikti turto pagerinimo darbai buvo būtina galimybės naudoti pastatus pagal jų paskirtį sąlyga. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų prieštaravusi dėl jų atlikimo, kas leidžia vertinti, jog statinių būklės pakeitimai vyko su atsakovės žinia.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
15. Atsakovė Panevėžio rajono ŽŪB „Karužiškiai“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2019 m. sausio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
16. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
16.1. Teismo išvados dėl to, kad atsakovė sutiko su ieškovo atliktu turto pagerinimu, pagrįstos prielaidomis. Atsakovė turtą ieškovui iki pagrindinės pastatų pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo buvo perdavusi valdyti panaudos pagrindais, todėl ieškovui siekiant atlikti turto pagerinimus, turėjo būti gautas atsakovės sutikimas, o apie jo buvimą byloje įrodymų nėra.
16.2. Sprendimu nepagrįstai iš atsakovės ieškovui priteista 63 716,40 Eur suma, kadangi preliminarioji sutartis yra galiojanti, atsakovė neatsisako sudaryti pagrindinės sutarties, ji nėra sudaryta tik dėl nuo atsakovės nepriklausančių aplinkybių.
17. Ieškovas V. S. atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
18. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
18.1. Byloje esantys duomenys apie ginčo pastatų būklę, 2019 m. vasario 9 d. pasirašytas patalpų priėmimo – perdavimo aktas bei Panevėžio apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-252-544/2018 nustatyti faktai patvirtina, kad atsakovei apie ieškovo atliekamus pastatų pagerinimo darbus buvo žinoma, ji jiems neprieštaravo.
18.2. Ieškovas nesutinka su atsakovės teiginiais, jog pagrindinė sutartis nėra sudaryta dėl ne nuo jos priklausančių aplinkybių. Byloje esantys duomenys įrodo, kad ginčo turtui taikomi disponavimo apribojimai, tačiau šias aplinkybes atsakovė nuo ieškovo slėpė, o ieškovo pagal sutartį sumokėtas lėšas, manytina, panaudojo atsiskaitymui su kitais kreditoriais.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis), todėl bylą nagrinėja laikydamasi apeliacinio skundo ribų.
Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių
20. 2008 m. balandžio 3 d. tarp ieškovo ir atsakovės buvo sudaryta Nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo preliminarioji sutartis (toliau ir – Preliminarioji sutartis; t. 1, b. l. 13–14), kuria šalys susitarė, kad pardavėjas (atsakovė) už 220 000 Lt pardavė, o pirkėjas (ieškovas) nupirko nuosavybės teise patalpas: sandėlį, svarstykles bei siloso tranšėjas, esančias (duomenys neskelbtini).
21. Pagal Preliminariosios sutarties 2.1 punktą Šalių susitarimu Turtas parduodamas už 220 000 Lt, iš kurių 15 000 Lt Pardavėjas gavo iš Pirkėjo prieš sudarant Sutartį. Likusi dalis Šalių susitarimu turėjo būti apmokėta iki 2012 m. vasario 9 d.
22. Atsakovė ieškovui 2010 m. spalio 21 d. išrašė apmokėjimui tris PVM sąskaitas faktūras (t. 1, b. l. 24-26) už nupirktus pastatus: KAR Nr. 000480 – 180 000 Lt, KAR Nr. 000481 – 24 000Lt ir KAR Nr. 000482 – 16 000Lt. Viso išrašytų sąskaitų suma 220 000 Lt( 63 716,40 Eur).
23. Parduodamo turto kainą pirkėjas (ieškovas) sumokėjo atsakovei grynaisiais pinigais ir pavedimais į atsakovės kasą ar sąskaitą banke (t. 1, b. l. 27–30) sumokėdamas 168 000 Lt (48 656,16 Eur) bei atsakovės nurodymu padengdamas atsakovės įsiskolinimus – 52 000 Lt (15 060,24 Eur), UAB „Litagra“. Visa pagal Preliminariąją sutartį mokėtina turto kaina buvo sumokėta 2012 m. vasario 9 d.
24. Preliminariosios sutarties 3.1 punktu šalys susitarė, kad pagal CK 6.393 str. 4 d. nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą Pirkėjui pereina nuo daikto perdavimo. Pagal CK 6.398 str. 1 d. nekilnojamojo daikto perdavimas ir jo priėmimas turi būti įformintas Pardavėjo ir Pirkėjo pasirašytu priėmimo-perdavimo aktu arba kitokiu Sutartyje nurodytu dokumentu.
25. Preliminariosios sutarties 3.2 punktu šalys susitarė minėtą Turtą perduoti Pirkėjui nuosavybėn pasirašius ir patvirtinus perdavimo-priėmimo aktą per 2 (dvi) darbo dienas nuo galutinio atsiskaitymo pagal šią Sutartį dienos. Ieškovui sumokėjus už turtą pagal Preliminariąją sutartį 2012 m. vasario 9 d. šalys sudarė Patalpų perdavimo-priėmimo aktą prie Negyvenamųjų patalpų preliminarios pardavimo sutarties, sudarytos 2008 m. balandžio 3 d. (t. 1, b. l. 15). Šiuo aktu šalys patvirtino, kad Pardavėjas perduoda Pirkėjui nuosavybės teise naudotis nupirktomis Pastato - sandėlio, Pastato - svarstyklių bei siloso tranšėjų patalpomis, esančiomis (duomenys neskelbtini), patalpų unikalūs numeriai: (duomenys neskelbtini), Pardavėjui priklausančias nuosavybės teise.
26. Ieškovės atstovas 2016 m. rugpjūčio 8 d. atsakovei pateikė Pretenziją (raginimą) dėl įsipareigojimų pagal 2008 m. balandžio preliminariąją pirkimo – pardavimo sutartį. Šia pretenzija ieškovas pareikalavo per dešimt dienų nuo jos gavimo dienos pasirašyti notariškai patvirtintą pastatų pirkimo – pardavimo sutartį, arba grąžinti sumokėtas pinigines sumas už pastatus bei sumas už stogo dangos medžiagas (t. 1, b. l. 20–23). Pakartotinė ieškovo pretenzija buvo pateikta atsakovei 2018 m. balandžio 5 d. (t. 1, b. l. 42–43).
27. Panevėžio apygardos teismas, išnagrinėjęs ieškovo ūkininko V. S. ieškinį atsakovei Panevėžio rajono ŽŪB „Karužiškiai“ dėl preliminariosios sutarties pripažinimo pagrindine pirkimo – pardavimo sutartimi, 2018 m. kovo 23 d. sprendimu sprendė, kad tuo metu, kai šalys buvo sutarę ginčo turtą perduoti ieškovo nuosavybėn, tam turtui buvo taikomi apribojimai bei buvo kitos teismo sprendime aptartos priežastys, kliudančios sudaryti pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį. Todėl konstatavo, kad 2008 m. balandžio 3 d. sutartis nėra pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis CK 6.305 straipsnio prasme ir yra kvalifikuotina kaip preliminarioji sutartis dėl pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ateityje ir ji atitinka visus preliminariosios sutarties požymius. Papildomai sprendime pažymėjo, jog, teismo nuomone, nagrinėjamu atveju jokia teisminė prievarta nėra reikalinga, kadangi tiek ieškovas, tiek atsakovė siekia pagrindinės sutarties sudarymo, atsakovė ieškovo ieškinį pripažįsta visiškai. Taigi, atsakovė nevengia notarine forma su ieškovu sudaryti pagrindinę ginčo turto pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau ji jos negali sudaryti dėl ginčo turtui taikomų apribojimų.
Dėl lėšų, sumokėtų pagal ginčo sutartį, prigimties ir jų priteisimo
28. Nagrinėjamoje byloje ginčo dėl aptartos sutarties kvalifikavimo preliminariąja nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartimi nėra, todėl sprendžia dėl tokios sutarties nesudarymu sukeltų teisių padarinių.
29. Preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį (CK 6.165 straipsnio 1 dalis). Pagal kasacinio teismo praktiką preliminarioji sutartis – tai ikisutartinių santykių stadijoje sudaromas organizacinio pobūdžio susitarimas dėl kitos sutarties sudarymo ateityje; tai nėra susitarimas dėl konkrečių veiksmų (turinčių tam tikrą vertę savaime arba tokių, kuriais perduodama tam tikra vertybė) atlikimo; vienas iš esminių preliminariosios sutarties bruožų yra tas, kad jos negalima reikalauti įvykdyti natūra, tačiau jos pažeidimo (nepagrįsto vengimo ar atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį) atveju kaltoji šalis privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. gegužės 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-209-695/2018, 25 punktas).
30. Pagal preliminariąją sutartį jokie piniginiai mokėjimai ar atsiskaitymai tarp šalių nėra atliekami, nes tai, kaip minėta, - organizacinė (parengiamoji) sutartis dėl sutarties sudarymo ateityje, pagal kurią mokėjimo pareiga neatsiranda. Tokia sutartimi nė viena iš šalių neįgyja turtinės naudos, kas yra būdinga pagrindinėms sutartims. Nors pagal preliminarųjį susitarimą nesukuriama piniginės prievolės, t. y. prievolės, kurioje pinigai atlieka mokėjimo – atsiskaitymo funkcijos, tačiau pinigų perdavimo pagal preliminariąją sutartį galimybė egzistuoja. Pinigų perdavimas pagal preliminariąją sutartį gali turėti kitas reikšmes ir atlikti kitas funkcijas, todėl teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti, kaip kvalifikuoti tokius perduotus pinigus. Visais atvejais perduodamų pinigų reikšmė nustatoma pagal šalių valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008).
31. Šiuo atveju nustatyta, kad ieškovas, pasirašęs su atsakove preliminariąją sutartį ir tikėdamasis ateityje sudaryti ginčo turto pirkimo – pardavimo sutartį, sumokėjo visą preliminariąja sutartimi sutartą ginčo turto įsigijimo kainą, t. y. 63 716,40 Eur (220 000 Lt). Atsakovė šios bylos nagrinėjimo metu taip pat neneigė, kad ieškovas atliko mokėjimus, būsimų mokėjimų, vykdant pagrindinę sutartį, sąskaita, todėl teisėjų kolegija, atsižvelgusi į šalių paaiškinimus, bei vykdytų mokėjimų paskirtį, sprendžia, kad šiuo atveju ieškovo parduoti daiktą įsipareigojusiam asmeniui (atsakovei) sumokėta suma pripažįstama avansu (CK 6.309 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad šios teismo išvados nekeičia ir tai, kad nagrinėjamu atveju ieškovas atsakovei yra sumokėjęs ne dalį, bet visą ketinamos ateityje sudaryti sutarties kainą, kadangi teisės normos, reglamentuojančios avanso sumokėjimą, to nedraudžia, o šalys sutartimi nustatė, kad parduodamų daiktų kaina sumokama padavėjui iki sueinant CK 6.165 straipsnio 3 dalyje nustatytam terminui (t. 1, b. l. 13).
32. Nepaisant šalių susitarimo ir jo vykdymo, nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis per CK 6.165 straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą, t. y. per metus laiko nuo preliminariosios sutarties sudarymo, nebuvo sudaryta, todėl ieškovas kreipėsi į teismą dėl atsakovei sumokėtų lėšų grąžinimo.
33. Remiantis kasacinio teismo praktika, avansas vykdo mokėjimo paskirtį, bet šia paskirtimi gali būti naudojamasi, jeigu ateityje atsiranda mokėjimo prievolė. Jeigu ateityje mokėjimo prievolė neatsiranda, nes, pvz., pagrindinė sutartis nesudaroma, tai nėra pagrindo sumokėtą avansą naudoti pagal mokėjimo paskirtį. Tuo atveju, kai preliminarioji sutartis neįgyvendinama ir pagrindinė sutartis nesudaroma, pardavėjas netenka teisinio pagrindo disponuoti jam perduotais pinigais ir jie turi būti grąžinami arba priteisiami ieškovui kaip be teisinio pagrindo įgytas turtas (CK 6.237 straipsnio 1, 2 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-73-687/2016 ir joje nurodyta teismų praktika). Taigi preliminariosios sutarties pagrindu avansą sumokėjusi šalis turi teisę reikalauti jį grąžinti, jei nėra sudaroma pagrindinė sutartis.
34. Bylą nagrinėjęs teismas nenustatė, kad ieškovas būtų nepagrįstai atsisakęs sudaryti pagrindinę sutartį ar kad kokie nors jo veiksmai būtų sutrukdę sutartį sudaryti sutartu terminu, todėl teisėjų kolegija, įvertinusi ir tai, kad atsakovė jos civilinę atsakomybę šalinančių aplinkybių neįrodinėjo (CK 6.253 straipsnio 1 dalis), sprendžia, jog ieškovo atsakovei avansu sumokėta suma turi būti jam grąžinta remiantis CK 6.237 straipsnio nuostatomis.
35. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad atsakovės prievolei grąžinti iš ieškovo gautas lėšas CK 6.237 straipsnio pagrindu įtakos nedaro CK 6.165 straipsnio 5 dalies normos, nustatančios, kad jeigu šalys per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą pagrindinės sutarties nesudaro, tai prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia, kadangi šalių santykiai gali būti kvalifikuoti kaip kilę iš nepagrįsto praturtėjimo ne tik tada, kai nebuvo teisinio pagrindo turtui įgyti, bet ir tada, kai toks pagrindas buvo, bet vėliau išnyko (CK 6.237 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-60/2012).
36. Šiuo atveju atsakovė, prašydama netenkinti ieškinio reikalavimų taip pat nurodo, kad ji nevengia sudaryti pagrindinės ginčo turto pirkimo – pardavimo sutarties, ji, atsakovės teigimu, nesudaroma dėl ne nuo jos priklausančių aplinkybių. Nors pagal CK 6.165 straipsnio 5 dalį termino pagrindinei sutarčiai sudaryti suėjimas yra prievolės sudaryti pagrindinę sutartį pasibaigimo pagrindas, tačiau tai nereiškia, jog pasibaigus joje nustatytam terminui pagrindinei sutarčiai sudaryti šalys nebegali tokios sutarties įvykdyti laisva valia. Vertinant nurodytų atsakovės skundo argumentų pagrįstumą reikia atsižvelgti į tai, kad bet kokiu atveju šalies ketinimai turi sutapti su realiai egzistuojančiomis galimybėmis įgyvendinti sutartinius įsipareigojimus. Panevėžio apygardos teismo civilinės bylos Nr. e2-252-544/2018 nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės (2018 m. sausio 22 d. nutartyje, kuria atsisakyta tvirtinti ieškovo ir atsakovės pateiktą taikos sutartį, išdėstyti faktai) bei Valstybės įmonės Registrų centras Nekilnojamojo turto registro išrašas (CPK 179 straipsnio 3 dalis) patvirtina, kad šiuo atveju ginčo turtui yra taikomi disponavimo apribojimai, siekiant užtikrinti atsakovės kreditorių pareikštų reikalavimų įvykdymą. Ginčo turtui disponavimo apribojimai taikomi dėl atsakovės negalėjimo ar nenoro padengti įsiskolinimus kitiems kreditoriams, t. y. nulemti išimtinai nuo jos priklausančių aplinkybių.
37. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė neįrodė dedanti pastangas sudaryti pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį, t. y. byloje nėra duomenų apie tai, kad ji atsiskaitė ar ketina atsiskaityti ar veda derybas su kreditoriais, kurių reikalavimų užtikrinimui taikomi disponavimo apribojimai ginčo turtui, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl to, jog atsakovė neatsisako ateityje sudaryti pagrindinės ginčo turto pirkimo – pardavimo sutarties, atmestini kaip neturintys teisinės reikšmės ginčo situacijos teisiniam įvertinimui ir nesudarantys pagrindo priimti byloje kitokį procesinį sprendimą. Teismo nuomone, susiklosčiusioje situacijoje preliminariosios sutarties šalys, nesudariusios pagrindinės sutarties per sutartyje ar įstatyme nustatytą terminą (CK 6.165 straipsnio 3 dalis), negali likti tokioje padėtyje neapibrėžtą terminą, todėl nesant šalių susitarimo dėl tokio pobūdžio sutartinių teisinių santykių pratęsimo bei egzistuojant objektyvioms kliūtims sudaryti pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį, vienos iš šalių reikalavimu teismas privalo spręsti dėl tokios sutarties pasibaigimo teisinių pasekmių. Dėl šių argumentų, apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu pagrįstai ieškovui priteisė jo avansu atsakovei sumokėtą pinigų sumą pagal Preliminariąją sutartį.
Dėl reikalavimo atlyginti pastatų remonto išlaidas
38. Ieškiniu taip pat buvo pareikštas reikalavimas priteisti iš atsakovės ir ieškovo patirtas 12 248,32 Eur išlaidas ginčo pastatų remontui.
39. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad šalims pasirašius preliminariąją pirkimo – pardavimo sutartį, joje aptartas nekilnojamasis turtas buvo perduotas valdyti ieškovui 2012 m. vasario 9 d. patalpų perdavimo - priėmimo aktu (t. 1, b. l. 15). Atsakovė patalpų perdavimo ieškovui faktą pripažįsta, tačiau teigia, kad tai buvo atlikta panaudos teisiniais pagrindais, todėl, atsakovės nuomone, bet kokius ginčo turto remonto darbus jis turėjo teisę atlikti tik gavęs atsakovės sutikimą. Atsakovė neigia davusi tokį sutikimą ir mano, kad pirmosios instancijos teismas tokį ieškinio reikalavimą patenkino nepagrįstai.
40. Vertindama šių apeliacinio skundo argumentų pagrįstumą, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad ji nesutinka su atsakovės nurodomu turto perdavimo pagrindo teisiniu kvalifikavimu. Nagrinėjamu atveju patalpų perdavimas ieškovui valdyti neatitinka CK 6.629 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos panaudos sutarties sąvokos ir panaudos teisinių santykių skiriamųjų požymių. CK 6.629 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad panaudos sutartimi panaudos davėjas gavėjui perduoda nesunaudojamąjį daiktą laikinai ir neatlygintinai valdyti ir juo naudotis, o gavėjas įsipareigoja grąžinti tą daiktą. Nei iš šalių paaiškinimų, nei iš kitų bylos aplinkybių negalima daryti išvados, kad šalys būtų susitarusios dėl laikino ir neatlygintinio patalpų perdavimo naudotis. Priešingai, atsakovė nurodė, kad patalpas perdavė ieškovui iki bus sudaryta pagrindinė patalpų pirkimo – pardavimo sutartis, kuria ieškovui bus perleistos visos nuosavybės teisės, ieškovas, kaip atsakovės įrodinėjamo teisinio santykio šalis, neprisiėmė įsipareigojimo pasibaigus laikino naudojimo laikotarpiui grąžinti nekilnojamuosius daiktus atsakovei kaip tų daiktų savininkei, o tvarkė ir remontavo juos, apskaitė šį turtą kaip savo (t. 1, b. l. 73–75), be to, šalys pasirašė patalpų priėmimo – perdavimo aktą jame nurodydamos, kad jis sudaromas remiantis šalis siejančios preliminariosios pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu (t. 1, b. l. 15). Vertinant tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių prigimtį, teisėjų kolegijos nuomone, reikšminga ir aplinkybė, kad patalpos ieškovui buvo perduotos tik pastarajam sumokėjus visą turto kainą pagal Preliminariąją sutartį (Preliminariosios sutarties 3.2 punktas). Šių aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovės argumentai dėl šalis siejusių panaudos teisinių santykių atmestini kaip nepagrįsti, kadangi tiek šalių atlikti veiksmai (visos ginčo patalpų kainos sumokėjimas, patalpų perdavimas ieškovui), tiek ir pačios atsakovės prieštaravimų dėl patalpų remonto darbų nebuvimas leidžia teigti, kad patalpos ieškovui buvo perduotos ne laikinai valdyti, o patvirtinant ateityje ketinamą sudaryti pagrindinę ginčo turto pirkimo – pardavimo sutartį.
41. Aptarti veiksmai, teisėjų kolegijos nuomone, ieškovui sudarė pakankamą pagrindą tikėtis, kad ginčo turtas bus perleistas jo nuosavybėn, dėl ko jis, perdavus turtą, pagrįstai tvarkė jį kaip savo, t. y. atliko būtinus pastatams eksploatuoti remonto darbus, todėl, nesudarius pagrindinės ginčo turto pirkimo – pardavimo sutarties, ieškovas turi teisę, kad būtų atlygintos jo turėtos būtinos išlaidos be pagrindo įgytam turtui išlaikyti (CK 6.240 straipsnio 2 dalis). Būtent šiuo teisiniu pagrindu pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovo reikalavimą. Tokį ieškovo pasirinktą teisių gynimo būdą analogiškose situacijose pripažįsta ir teismų praktika (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-334-823/2019, 55 punktas).
42. Remiantis ieškovo pateiktais įrodymais nustatyta, kad 2008 - 2010 metais jis iš UAB „Plieniniai stogai“ pirko statybines medžiagas bendrai 12 248,32 Eur sumai (t. 1, b. l. 67–72). Sąskaitose faktūrose nurodytos prekės (t. 1, b. l. 67–69) iš esmės patvirtina jų panaudojimą ieškovo nurodytiems darbams (stogo dangos keitimas). Teismui pateiktos pastatų nuotraukos (t. 1, b. l. 76–83), bei šalių bylos nagrinėjimo metu nurodytos aplinkybės (2018 m. gruodžio 20 d. vykusio teismo posėdžio metu ieškovas paaiškino, kad jis ginčo nekilnojamąjį turtą eksploatuoja, prižiūri ir naudoja pagal paskirtį ūkininko ūkyje), teisėjų kolegijai leidžia spręsti, kad ieškovas atliko būtinus pastatams pagal jų tiesioginę paskirtį naudoti remonto darbus. Ieškovo atlikti darbai atitinka būtinųjų išlaidų turtui išlaikyti sąvoką, įtvirtintą CK 6.240 straipsnio 2 dalyje. Atsakovė šios aplinkybės ir prašomų priteisti remonto darbams atlikti panaudotų lėšų pagrįstumo neginčija, todėl teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai priteisė iš atsakovės ieškovui atlyginti ir 12 248,32 Eur išlaidas, patirtas atliekant ginčo pastatų remontą.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų
43. Teisėjų kolegija, apibendrindama pirmiau nurodytus argumentus, konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovo lėšas, sumokėtas pagal preliminariąją pirkimo – pardavimo sutartį, laikė avansu ir, pripažinęs, kad atsakovė pažeidė sutartinius įsipareigojimus, priteisė jas ieškovui iš atsakovės kartu su patirtomis būtinomis išlaidomis ginčo turtui išlaikyti. Pirmosios instancijos teismo išvados yra pagrįstos bylos duomenimis ir padarytos tinkamai taikant įrodymų pakankamumo civiliniame procese taisyklę. Naikinti ar keisti teismo sprendimo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
44. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Netenkinus atsakovės apeliacinio skundo, iš jos priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas ieškovui.
45. Ieškovas, pateikęs atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašo priteisti iš atsakovės jo išlaidas, patirtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme. Kadangi apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo išspręstas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas ir ieškovui iš atsakovės priteista 1 700 Eur atstovavimo teisme išlaidų bei 1 364 Eur žyminio mokesčio išlaidų, paliko nepakeistą, sprendžiamas tik ieškovo išlaidų, patirtų dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo klausimas.
46. Ieškovas pateikė duomenis, patvirtinančius, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sumokėjo 480 Eur (t. 1, b. l. 199–200). Kadangi ieškovo prašomos priteisti išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose rekomendacijose „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas)“ nustatyto maksimalaus dydžio (8.11 punktas), todėl jos yra priteistinos ieškovui iš apeliantės.
47. Apeliantei 1 364 Eur žyminio mokesčio už apeliacinio skundo padavimą mokėjimas Panevėžio apygardos teismo 2019 m. vasario 28 d. nutartimi buvo atidėtas iki apeliacinės instancijos teisme bus priimtas sprendimas (nutartis) (t. 1, b. l. 185). Apeliacinio skundo netenkinus iš apeliantės valstybės naudai priteisiamas 1 364 Eur žyminis mokestis (CPK 84 ir 96 straipsniai).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Panevėžio apygardos teismo 2019 m. sausio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui V. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės Panevėžio rajono žemės ūkio bendrovės „Karužiškiai“, juridinio asmens kodas 168559125, 480 Eur (keturis šimtus aštuoniasdešimt eurų) atstovavimo apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš atsakovės Panevėžio rajono žemės ūkio bendrovės „Karužiškiai“, juridinio asmens kodas 168559125, valstybės naudai 1 364 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus šešiasdešimt keturis eurus) žyminio mokesčio, mokėtino už apeliacinį skundą, šią sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.
Teisėjai Marius Bajoras
Antanas Rudzinskas
Egidija Tamošiūnienė