Baudžiamoji byla Nr. 1A-642/2014

            Proceso Nr. 1-31-1-01765-2013-1           

            Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

            1.1.8.1; 1.1.8.9.2.                                              

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš  kolegijos pirmininko Viktoro Kažio, 

teisėjų: Laimos Garnelienės ir Lino Žukausko,

sekretoriaujant Živilei Vološinienei, 

dalyvaujant prokurorui  A. M.,

gynėjui advokatui A. S.,

nuteistajam D. L.,

nukentėjusiojo V. M. atstovei advokatei D. R.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. L. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. birželio 30 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. L. pripažintas kaltu pagal:

- Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir nubaustas 2 (dvejiems) metams laisvės atėmimo;

- Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį ir nubaustas 30 (trisdešimčiai) parų arešto.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalies, 5 dalies 1 punktu, paskirtosios bausmės subendrintos apėmimo būdu, paskirta galutinė subendrinta bausmė – 2 (dveji) metai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo laikas nuo 2013 m. lapkričio 2 d. iki 2013 m. lapkričio 4 d. (dvi paros).

Iš nuteistojo D. L. nukentėjusiojo V. M. naudai priteista 5 589,35 Lt turtinės žalos atlyginimo, 86 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Iš nuteistojo D. L. civilinio ieškovo Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos Apsaugos ministerijos naudai priteista 14 197,85 Lt.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

n u s t a t ė :

D. L. nuteistas už tai, kad viešoje vietoje įžūliais ir vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams, matant kitiems žmonėms, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką bei dėl chuliganiškų paskatų sunkiai sutrikdė žmogaus sveikatą. Nuteistasis D. L., 2013 m. lapkričio 2 d. apie 19.30 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, Klaipėdoje, prie prekybinio kiosko, esančio (duomenys neskelbtini), demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, matant kitiems žmonėms, panaudodamas mažareikšmę dingstį, kad jis neva nenori atsiskaityti už suteiktas taksi paslaugas, alaus buteliu išdaužė UAB „Autopunkto reikmenys“  priklausančio taksi automobilio „Opel Zafira“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 1 500 Lt vertės galinio stiklo langą. Po to dėl chuliganiškų paskatų buteliu smogė taksi vairuotojui V. M. į galvą, padarydamas atvirą įspaustinį kaukolės skliauto kairės pusės kaulų (smilkinkaulio bei momenkaulio) lūžį ir galvos smegenų kairės momeninės skilties sumušimą, kas sukėlė V. M. sunkų sveikatos sutrikdymą.

Nuteistasis D. L. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. birželio 30 d. nuosprendį ir Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies arba 62 straipsnio 2 dalies pagrindu paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Nuteistasis nurodo, kad skundžiamu nuosprendžiu jam paskirta per griežta bausmė, kadangi jis prisipažino padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, savo kaltės neneigė nuo pat pirmos apklausos. Nuteistojo teigimu, jis ne tik nuoširdžiai gailėjosi dėl jo padarytų nusikaltimų, tačiau ir stengėsi sušvelninti jų pasekmes, nes dar ikiteisminio tyrimo metu susitiko su nukentėjusiuoju, bei atsiprašė jo, o nukentėjusysis jam atleido. Nuteistasis teigia, kad jis iš dalies atlygino nukentėjusiajam padarytą neturtinę žalą, nes per tris kartus perdavė nukentėjusiajam  bendrą 4 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo sumą dar iki ieškinio pateikimo. Nuteistasis nurodo, kad jis visiškai sutiko su pareikštu civiliniu ieškiniu, jo neginčijo, visiškai atlygino žalą, padarytą taksi bendrovei dėl automobilio lango išdaužymo. Nuteistojo nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai nesvarstė galimybės jo atžvilgiu taikyti Lietuvos Respublikos BK 53 straipsnio 4 dalį arba 62 straipsnio 2 dalį, vien dėl to, kad jis nepateikė duomenų, jog jis vienintelis išlaiko savo vaikus ir izoliavus jį nuo visuomenės, nebus kam jų prižiūrėti. Nuteistasis nurodo, kad jis susitaikė su nukentėjusiuoju dar nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nukentėjusysis ir jo atstovė prašė teismo neskirti nuteistajam laisvės atėmimo bausmės; be to, jis dirba, todėl turi galimybę reguliariai skirti dalį jo uždirbtų lėšų nukentėjusiojo turtinės ir neturtinės žalos atlyginimui. Nuteistasis pažymi, kad jis turi tris tik jo išlaikomus nepilnamečius vaikus, kurių gyvenamąjį būstą jis išlaiko, ugdo juos bei palaiko su jais ryšį, ir, nuteistajam būnant izoliuotam nuo visuomenės, iš esmės pablogės jo nepilnamečių vaikų gyvenimo kokybė, nes nebūtų kam jų prižiūrėti.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti bei ištaisyti skundžiamame nuosprendyje padarytą techninę klaidą, nes tiek nustatomojoje, tiek aprašomojoje nuosprendžio dalyje teismas nuteistojo veiką kvalifikuoja pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 8 dalį, tačiau nuosprendžio rezoliucinėje dalyje teismas klaidingai nurodė, kad bausmę skiria pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Nuteistasis D. L. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Nukentėjusiojo V. M. atstovė palaikė nuteistojo ir jo gynėjo nuomonę.

Nuteistojo D. L. apeliacinis skundas atmetamas.

Nuteistasis D. L. apeliaciniame skunde neginčija kaltės ir jo veikos kvalifikavimo, tik prašo paskirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos K. T. 2003 m. birželio 10 d. nutarime, konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje. Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Šie atvejai numatyti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalyje ir Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnyje. Paprastai švelnesnė negu numatyta įstatymo bausmė skiriama vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio nuostatomis, Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir kai nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę, remiantis Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio nuostatomis. Pagal Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 1 dalį, teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Nurodyto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir: 1) kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti, arba 2) kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, arba 3) kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, arba 4) veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, arba 5) veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, arba 6) veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas.

Nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, už kurios padarymą D. L. pripažintas kaltu ir nuteistas, sankcijoje nustatyta bausmė – laisvės atėmimas nuo dvejų iki dvylikos metų, alternatyvių bausmių laisvės atėmimui baudžiamasis įstatymas nenumato. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas D. L. bausmę, atsižvelgė į tai, kad jis tyčia padarė labai sunkų nusikaltimą, kad jo atsakomybę sunkina tai, jog veiką padarė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, kad nuteistojo atsakomybę lengvina tai, jog jis nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo ir atlygino dalį nukentėjusiajam V. M. padarytos žalos. Be to, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į nuteistojo asmenybę (nuteistojo ankstesni teistumai išnyko, jis dirba, teikia išlaikymą vaikams, baustas administracine tvarka, atlygino taksi bendrovei, kurioje dirbo nukentėjusysis, žalą) bei nukentėjusiojo V. M. poziciją griežtai nebausti D. L.. Teismas, įvertinęs šių aplinkybių visumą, paskyrė nuteistajam D. L. minimalią, straipsnio, nustatančio atsakomybę už jo padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytą bausmę.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo paskirta laisvės atėmimo bausmė yra per griežta ir turi būti švelninama Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 2 dalies arba 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, skiriant bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Kaip minėta, paprastai švelnesnė negu numatyta įstatymo bausmė skiriama vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio nuostatomis, Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir kai nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę, remiantis Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio nuostatomis. Taikyti Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 2 dalį teismas gali tik tuo atveju, kai yra ne mažiau kaip dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, taip pat nustatyta viena iš alternatyvių savarankišką teisinę reikšmę turinčių aplinkybių, numatytų Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 2 dalies 1 - 6 punktuose.

Susipažinus su baudžiamojoje byloje esančiais faktiniais duomenimis, matyti, jog nėra įstatyminio pagrindo nuteistojo D. L. atžvilgiu taikyti Lietuvos Respublikos Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatų. Nors nuteistasis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios savo kaltę sunkiai sutrikdžius nukentėjusiojo V. M. sveikatą pripažino, nuoširdžiai gailėjosi dėl padarytos nusikalstamos veikos, šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas pripažino D. L. atsakomybę lengvinančia, nuteistasis atlygino nežymią dalį (4 000 Lt) nusikalstama veika padarytos žalos bei 2014 m. spalio 23 d. pasirašė su nukentėjusiuoju Klaipėdos rajono trečiame notaro biure susitarimą dėl žalos atlyginimo, tačiau šių aplinkybių nepakanka, kad būtų galima Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 2 dalies pagrindu D. L. paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę.

Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 2 dalies taikymas siejamas su konkrečiomis straipsnyje nurodytomis aplinkybėmis, tarp jų – kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti (Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. 2 p.). Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad jis išlaiko tris nepilnamečius vaikus, kurių dėl skundžiamu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės nebūtų kam prižiūrėti. Iš byloje esančių D. L., T. A. ir G. V. gimimo liudijimų (II b. t., 67-69 l.) matyti, kad nuteistasis yra tėvas dviejų mažamečių vaikų, t. y. D. L., gim. 2009 m. kovo 4 d., ir T. A., gim. 2001 m. balandžio 25 d., o G. V., gim. 1999 m. gegužės 31 d., yra nuteistojo sugyventinės D. G. ir D. V. duktė. Byloje nėra duomenų apie tai, kad nurodytų nepilnamečių vaikų motinos, t. y. A. A. ir nuteistojo dabartinė sugyventinė D. G. netinkamai atlieka tėvų pareigas jų nepilnamečių vaikų atžvilgiu arba kad jų motinystės teisės yra apribotos. Todėl byloje nėra pagrindo teigti, kad dėl nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės nebūtų kam prižiūrėti jo išlaikomus mažamečius vaikus. Byloje nenustatytos kitos Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 2 dalyje numatytos aplinkybės, todėl skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta bausmė negali būti švelninama Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 2 dalies pagrindu. Be to, net ir nustačius Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, pagal šios teisės normos nuostatas teismas gali, bet neprivalo paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę.

Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visuma, rodančia, kad nustatytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Šiuo požiūriu Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas laikytinas išimtiniu, t. y. minėto straipsnio taikymas susijęs su išimtinių aplinkybių, darančių įtaką padarytos nusikalstamos veikos ar asmens, padariusio nusikaltimą, pavojingumui, buvimu, dėl ko sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai pažeistų bausmės teisingumo principą.

Nuteistojo D. L. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės – jis dirba, išlaiko tris nepilnamečius vaikus, atlygino žalą įmonei, kurioje dirbo nukentėjusysis, susitaikė su nukentėjusiuoju, kuris taip pat prašo neskirti nuteistajam laisvės atėmimo bausmės, atlygino dalį nukentėjusiojo žalos bei pasirašė su juo susitarimą dėl likusios dalies mokėjimo tvarkos, nuteistojo sugyventinė turi sveikatos problemų – nėra išimtinės aplinkybės. Tai, kad D. L. dirba, turi jo išlaikomų nepilnamečių vaikų, yra įprastos, būdingos daugeliui asmenų aplinkybės, kurios nėra išimtinės. Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistojo sugyventinė D. G. turi sveikatos problemų (II b. t., 70-71 l.), nukentėjusysis neprieštarauja, kad nuteistajam laisvės atėmimo bausmė nebūtų skiriama, tačiau nurodytos aplinkybės nemažina nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo. Visas šias aplinkybes jau įvertino pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam minimalią bausmę sankcijos ribose. Nuteistasis D. L. sunkiai sužalojo nukentėjusįjį V. M., t. y. dėl įžūlių paskatų padarė nusikalstamą veiką, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai. Nusikalstamais nuteistojo veiksmais buvo padaryta itin didelė žala nukentėjusiojo sveikatai, nes po sužalojimo pastarasis neteko 70 proc. darbingumo, ir iš esmės sumažėjo jo potencialios galimybės įsidarbinti bei išlaikyti save ir savo šeimą (II b. t. 20 l.). Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina pakankamai didelį nuteistojo asmenybės ir jo padarytos veikos pavojingumą: nuteistasis D. L. iš esmės be jokios priežasties sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo V. M. sveikatą, smogdamas pastarajam į gyvybiškai svarbią žmogaus organizmo vietą – galvą, įrankiu, galinčiu sukelti pavojingą kūno sužalojimą – pilnu stikliniu buteliu alaus, tokiu būdu sukeldamas sunkias pasekmes, susijusias su nukentėjusiojo esminiu sveikatos pablogėjimu ir didesnės dalies darbingumo (70 proc.) netekimu. Pirmosios instancijos teismas paskyrė minimalią bausmę, numatytą Lietuvos Respublikos 135 straipsnio 2 dalyje. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą išnagrinėjus pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme nenustatyta kokių nors išimtinių aplinkybių, susijusių su D. L. padaryta nusikalstama veika ar nuteistojo asmenybe, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog straipsnio sankcijoje numatytos minimalios bausmės paskyrimas D. L. už jo padarytą nukentėjusiojo sunkų sveikatos sutrikdymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Tai, kad dėl nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės sumažės nukentėjusiojo galimybė gauti iš nuteistojo skundžiamu teismo nuosprendžiu priteistą žalos atlyginimą, taip pat negali būti vertinama kaip išimtinė aplinkybė, dėl kurios nuteistajam turėtų būti švelninama pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė. Nurodyta aplinkybė nesusijusi su nuteistojo padarytos veikos ir asmenybės pavojingumo vertinimu, reikšmingu, sprendžiant klausimą dėl teismo paskirtos bausmės švelninimo Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu. Pirmosios instancijos teismo paskirta nuteistajam laisvės atėmimo bausmė atitinka Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytus bausmės skyrimo tikslus.

Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, apeliacinio skundo ribose nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

nuteistojo D. L. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas                                                                                Viktoras Kažys

Teisėjai                                                                                                       Laima Garnelienė       

                                                                                                                    Linas Žukauskas