Civilinė byla Nr. 2A-595-258/2013
Teisminio proceso Nr. 2-03-3-03133-2011-2
Procesinio sprendimo kategorija: 11.9.6.; 11.9.9.; 44.2.4.2.; 121.14.; 121.18.;121.21.;
(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2013 m. kovo 1 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Ritos Kisielienės,
teisėjų Almos Urbanavičienės, Andrutės Kalinauskienės,
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. vasario 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. B. ieškinį atsakovui UAB „Respublikinis veterinarijos aprūpinimo centras“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, piniginių išmokų, susijusių su darbo teisiniais santykiais, priteisimo bei neturtinės žalos atlyginimo,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
ieškovė V. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui UAB „Respublikinis veterinarijos aprūpinimo centras“, prašydama: 1) pripažinti jos 2011 m. gegužės 25 d. atleidimą iš darbo pagal DK 129 str. 1 d. neteisėtu; 2) priteisti iš atsakovo išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo; 3) priteisti iš atsakovo 4000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidas (b.l. 2-4). Nurodė, kad atsakovas 2011 m. kovo 18 d. įspėjo ieškovę, kuri dirbo buhaltere – kasininke, apie ketinimą nutraukti 2005 m. vasario 23 d. darbo sutartį pagal DK 129 str. 1 d. nuo 2011 metų gegužės 18 dienos. Atsakovas priėmė 2011-05-06 įsakymą „Dėl atleidimo iš darbo ir atostogų kompensacijos“, kuriame nurodė, jog ieškovė bus atleista iš užimamų pareigų nuo 2011-05-18 pagal DK 129 str. 1 d., išmokant 4 mėnesių atlyginimo dydžio kompensaciją bei kompensaciją už nepanaudotas atostogas. 2011-05-22 atsakovas priėmė įsakymą Nr. 01-05-114 „Dėl atleidimo iš darbo ir atostogų kompensacijos", kuriuo, dėl ieškovės nedarbingumo, įsakė atleisti ją iš užimamų pareigų nuo 2011 m. gegužės 25 d. Ieškovės manymu, ji buvo atleista iš darbo nepagrįstai ir neteisėtai, kadangi nebuvo nurodyta konkreti atleidimo priežastis, o svarbios jos atleidimo iš darbo priežasties ir nebuvo, pažeistas įspėjimo terminas -ieškovė turėjo būti įspėta prieš 4, o ne prieš 2 mėnesius, pažeista įspėjimo tvarka - atleidimo priežastys ir aplinkybės buvo nurodytos žodžiu, atsakovas ieškovei kito darbo nepasiūlė bei pažeidė ieškovės pirmumo teisę likti darbe. Nurodė, jog šiuo metu nedirba, yra iš dalies nedarbinga, jai atlikta širdies vožtuvo operacija. Darbo praradimas sukėlė stresą ir dvasines kančias, pasijuto pažeminta ir nereikalinga, todėl prašė priteisti neturtinę žalą.
Atsakovas prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad su 2011-03-18 įspėjimu dėl darbo sutarties nutraukimo 2011-05-18 DK 129 str. 1 d. pagrindu ieškovė buvo supažindinta pasirašytinai. Kadangi laikotarpiu nuo 2011-05-16 iki 2011-05-20 ieškovė dėl ligos buvo nedarbinga, įspėjimo terminas pratęstas iki 2011-05-25. Sprendimą dėl darbo sutarties nutraukimo su ieškove atsakovas priėmė, 20011m. sausio 3d. įsakymo dėl etatų keitimo ir tvirtinimo pagrindu, esant ekonominiam sunkmečiui dėl įvykusių pokyčių sumažėjo darbų apimtys, todėl siekdamas racionaliai naudoti bendrovės lėšas, buvo būtina atlikti bendrovės darbo organizavimo pertvarkymą. Dėl nurodytų priežasčių buvo nuspręsta panaikinti buhalterės-kasininkės, sargo bei vadybininko darbo vietas (etatus). Bendrovės darbo organizavimo pertvarkymas buvo realus. Šiuo metu bendrovėje yra dvi buhalterių pareigas užimančios darbuotojos, ieškovės darbo vieta (etatas) nebuvo atkurta, į šią darbo vietą nebuvo priimta naujų darbuotojų. Kitos darbuotojos į buhalterės pareigas buvo priimtos anksčiau, nei ieškovė. Darbuotoja L. T. užima UAB „Respublikinis veterinarijos aprūpinimo centras" vyriausiosios buhalterės pareigas, tačiau šios darbuotojos kvalifikacija yra aukštesnė už ieškovės kvalifikaciją. Darbo sutartis su ieškove buvo nutraukta ir dėl jos netinkamo elgesio darbe - ieškovė didžiąją dalį savo darbo laiko skyrė ne jai pavestoms funkcijoms vykdyti, o savo asmeninio gyvenimo problemoms spręsti, į tai įtraukė ir savo bendradarbius, dėl ko kolektyvo tarpe neretai kildavo konfliktai. Atsakovas pripažino, jog 2011-03-18 įspėjime išsamiai nenurodė konkrečių ieškovės atleidimo iš darbo priežasčių ir aplinkybių dėl darbo sutarties nutraukimo, tačiau paaiškino žodžiu, jog dėl įmonės ekonominės padėties bus mažinamas darbuotojų skaičius ir atsisakoma kai kurių funkcijų, tame tarpe ir ieškovės, nes buhalterės-kasininkės (ieškovės) funkcijas galėjo atlikti vyr. finansininkė. Atsakovas per visą ieškovės darbo laikotarpį įmonėje neturėjo duomenų apie jos neįgalumą, šią aplinkybę sužinojo tik prasidėjus teisminiam procesui, kadangi ieškovė neįgaliojo pažymėjimą pateikė tik teismui, be to, nebuvo pateikusi atsakovui jokių duomenų apie tai, kad slaugo savo motiną. Kitas darbas, į kurį buvo priimtas gyvulių identifikavimo specialistas, ieškovei nebuvo pasiūlytas, nes ji neturėjo veterinarijos gydytojos kvalifikacijos, o jos darbo funkcijas galėjo atlikti vyr. finansininkė, ieškovė neturėjo vairuotojo pažymėjimo, todėl į vairuotojo – ekspeditoriaus pareigas buvo priimtas E. V. Ieškovės pirmumo teisė likti darbe nebuvo pažeista, nes darbuotojai – buhalterei S. Z. iki senatvės pensijos buvo likę ne daugiau kaip 3 metai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012 m. vasario 28 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovės V. B. atsakovui UAB „Respublikinis veterinarijos aprūpinimo centras“ 1 420 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir 24,85 Lt pašto išlaidų į valstybės biudžetą. Teismas padarė išvadą, kad 2011-03-18 įspėjimo tekstas neatitiko DK 130 str. 2 d. 1 p. reikalavimų, kadangi jis nebuvo pakankamai informatyvus ir jame buvo nurodytas tik abstraktus darbo sutarties nutraukimo pagrindas - darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės (DK 129 str. 1 d.), nesukonkretinant, nuo kada struktūriniai pertvarkymai bus atliekami, koks šių pertvarkymų mastas ir pobūdis. Tačiau šiuo atžvilgiu svarbia aplinkybe teismas laikė 2011-01-03 įsakymą „Dėl etatų keitimo ir tvirtinimo“ , kuriuo atsakovas pertvarkė bendrovės darbo organizavimą, sumažindamas darbuotojų skaičių. 2011-01-03 įsakymas buvo priimtas anksčiau nei įspėjimas (2011-03-18) ieškovei dėl jos atleidimo iš darbo ir buvo realiai įgyvendintas. Remdamasis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad ieškovė iki jos atleidimo, t.y. nuo 2010 m. spalio mėn., pas atsakovą atliko skolų išieškojimo, o ne buhalterinės apskaitos tvarkymo ar pan., funkcijas, dalis ieškovės funkcijų buvo panaikintos, o dalis – perduotos kitai darbuotojai vyr. buhalterei L. T. Vadinasi, atsakovo veiklai nebuvo reikalingos ieškovės, kaip buhalterės-kasininkės, funkcijos. Tolimesnis buhalterės-kasininkės funkcijų vykdymas būtų iš esmės pažeidęs darbdavio turtinius interesus. Atsakovas, siekdamas išvengti nuostolių, turėjo teisę inicijuoti ieškovės atleidimo iš darbo procedūrą DK 129 str. 1 ir 2 d. pagrindu. Nors ieškovė teismo posėdyje teigė, jog vadybininko etatas nebuvo panaikintas, nes vasario mėnesį buvo priimta nauja vadybininkė B. J., teismas pažymėjo, kad su šia vadybininke darbo sutartis sudaryta 2011-02-07, tačiau ji buvo priimta darbui Kaišiadoryse, pati ieškovė pripažino, jog B. J. atsakovo bendrovėje Vilniuje niekada nebuvo mačiusi. Teismas konstatavo, jog atsakovas 2011-01-03 įsakymu tinkamai įvykdė pareigą informuoti ieškovę apie būsimus struktūrinius ir darbuotojų darbo organizavimo pertvarkymus bei jų priežastis. Teismo vertinimu, atsakovas pagrįstai rėmėsi ekonominiais sunkumais, kaip pagrindu atleisti ieškovė iš darbo, nes tai liudija etatų panaikinimas, jų neatkūrimas, pablogėję įmonės finansiniai rodikliai, tebesantys iki šiol. Kita vertus, ieškovės elgesys, teismo vertinimu, negalėjo būti pagrindu atleisti ją iš darbo, nes ši priežastis ieškovei nebuvo nurodyta 2011-03-18 įspėjime. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas neturėjo pareigos siūlyti ieškovei darbo įsagų skyriuje, nes šioms pareigoms užimti buvo keliamas reikalavimas turėti veterinarijos gydytojo išsilavinimą, ieškovė neturėjo nei išsilavinimo nei patirties, reikalingos darbui nurodytame skyriuje, taip pat įmonėje nebuvo kitų laisvų pareigų, atitinkančių ieškovės kvalifikaciją, išsilavinimą. Atsakovas nepažeidė įstatymo reikalavimų dėl įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą termino, nes aplinkybė apie ieškovės neįgalumą darbdaviui nebuvo žinoma, periodinių med. apžiūrų metu buvo nustatoma, jog ieškovė dirbti gali. Taigi akivaizdu, jog atsakovas neturėjo pagrindo abejoti ieškovės sveikatos būkle. Spręsdamas, ar atsakovas pažeidė ieškovės pirmumo teisę likti darbe, teismas įvertino aplinkybę, jog pažyma ir neįgaliojo pažymėjimas apie vidutinių specialių poreikių lygį, nustatytą ieškovės motinai, buvo pateikti tik teismui, tačiau ne kartu su ieškiniu, o proceso eigoje. Vadinasi, atsakovui tiek ieškovės įspėjimo, tiek jos atleidimo iš darbo metu nebuvo žinomos aplinkybės, sudarančios pagrindą ieškovės pirmenybės teisei būti paliktai dirbti, kai mažinamas darbuotojų skaičius dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų. Tuo tarpu kiti darbuotojai, o būtent buhalterė S. Z., turėjo pirmumo teisę likti darbe pagal DK 135 str. 1 d. 4 p., t.y. jai iki senatvės pensijos buvo likę dirbti ne daugiau kaip 3 metai. Be to, S. Z. atsakovo įmonėje pradėjo dirbti anksčiau, nei ieškovė, ji turėjo pakankamus profesinius gebėjimus, praktinius įgūdžius ir darbo patirtį dirbti buhalterės darbą, todėl jos kvalifikacija buvo pakankama ir atsakovas jos gebėjimus vertino aukščiau nei ieškovės.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė V. B. prašė panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. vasario 28 d. sprendimą, ieškinį tenkinti, pripažinti ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisti visas susijusias išmokas, moralinę žalą, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad jai įteiktame įspėjime apie darbo sutarties nutraukimą nebuvo nurodyta nei viena priežastis, dėl kurios nutraukiama darbo sutartis, nors pats teismas pripažino, kad atleidimo iš darbo priežastys pagal DK 130 str. privalo būti nurodytos. Teismas nenurodė nei vieno argumento, kodėl atsakovo 2011-01-03 įsakymas „Dėl etatų keitimo ir tvirtinimo“ suteikė pagrindą įspėti darbuotoją apie atleidimą, nenurodant įspėjime aplinkybių, dėl kurių ieškovė atleidžiama, nors ji su šiuo įsakymu nebuvo supažindinta, apie jį nežinojo. Apeliantė įsitikinusi, kad turėjo pirmenybės teisę būti palikta dirbti, kai mažinamas darbuotojų skaičius, nes slaugo pensijinio amžiaus mamą, turinčią vidutinių specialiųjų poreikių neįgalią po autoįvykio, pati yra neįgali, turi nustatytą 35 proc. darbingumą. Be to, atsakovas dirba pelningai, įmonėje nebuvo ekonominių sunkumų, sietinų su poreikiu pertvarkyti, mažinti darbuotojų skaičių, buvo priimti nauji darbuotojai. Teismas nepagrįstai atsisakė priimti ieškovės paruoštas etatų sąrašų analizes, įrodančias, kad atsakovas iš tikrųjų nesumažino darbuotojų skaičiaus. Apeliantė mano esanti atsakovo apgauta, nes, nors atsakovas žadėjo, jos į įsagų skyrių nepervedė. Tokį darbdavio pažeidimą teismas vertino paviršutiniškai, nesiaiškino, kokia galimybė buvo siūlyti kitą darbą, kai etatai yra nuolat keičiami, įsagų skyriuje dirba pensininkai, neturintys jokio išsilavinimo, priimta dirbti B. J. neturi aukštesnės kvalifikacijos, nei ieškovė, turinti universitetinį išsilavinimą. Gyvulių identifikavimo skyriuje visi darbuotojai neturi veterinarijos specialybės, nes prekiauti įsagais veterinarijos specialybės nereikia. Apeliantės įsitikinimu kvalifikacijos atžvilgiu ji buvo aukštesnės kvalifikacijos ir turėjo pirmumo teisę būti palikta dirbti, kai mažinamas darbuotojų skaičius pagal CK 135 str. 1 d. 2 p. Apeliantė prašė išnagrinėti jos pateiktus rašytinius paaiškinimus ir prašymus, nenagrinėtus apylinkės teisme, svarstyti galimybę pateikti papildomus įrodymus, papildomai reikalauti atsakovo pateikti į bylą reikiamus dokumentus.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas UAB „Respublikinis veterinarijos aprūpinimo centras“ prašė apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovo finansinė padėtis 2011 metais ženkliai pablogėjo, o tai leidžia daryti išvadą, kad atsakovo akcininkų sprendimas atlikti atsakovo struktūrinius pertvarkymus, kurie buvo susiję ne tik su darbuotojų skaičiaus mažinimu, buvo pagrįstas. Be to, atsakovo finansinės padėties pablogėjimas nebuvo trumpalaikis ar laikinas reiškinys. Visą laikotarpį, kol vyko šios bylos nagrinėjimas, atsakovas vykdė įvairaus pobūdžio struktūrinius pertvarkymus, siekdamas užkirsti kelią dar didesniems nuostoliams ir taip užtikrinti savo veiklos tęstinumą. Dėl atsakovo atliktų struktūrinių pertvarkymų ieškovės užimtas buhalterės – kasininkės etatas buvo panaikintas realiai ir nebuvo atkurtas, nes toms pačioms funkcijoms vykdyti, kurias atliko ieškovė, nebuvo priimtas joks naujas darbuotojas, todėl nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad atsakovo atlikti struktūriniai pertvarkymai, susiję su darbuotojų skaičiaus mažinimu, buvo fiktyvūs. Šiandien pas atsakovą iš buvusių trijų buhalterių dirba tik vyr. finansininkė L. T., kuri puikiai susitvarko su jai pavesti darbu. Atsakovas, net ir esant priešingai teismo išvadai, laikosi pozicijos, jog pagrindas atleisti ieškovę iš darbo buvo ir jos asmeninės savybės (nepagrįsti konfliktai su bendradarbiais), netinkamos jai pavestoms buhalterės – kasininkės pareigoms atlikti. Aplinkybė, kad atsakovas 2011-03-18 įspėjime „Dėl darbo sutarties nutraukimo“ išsamiai nenurodė konkrečių ieškovės atleidimo iš darbo priežasčių ir aplinkybių, kuriomis motyvuojamas darbo sutarties nutraukimas, nėra pakankamas pagrindas pripažinti ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu, nes ieškovė turėjo žinoti ir suprasti, dėl kokių priežasčių atsakovas ketina su ja nutraukti darbo sutartį. Tuo labiau, kad ieškovės pateiktų įrodymų pobūdis (atsakovo vidaus dokumentai ir pokalbių įrašai) akivaizdžiai rodo, jog ieškovė ruošėsi galimam atleidimui iš darbo. Jei būtų pripažinta, kad atsakovas pažeidė DK 130 str. 1 d. įtvirtintą ieškovės įspėjimo dėl atleidimo iš darbo terminą, toks pažeidimas buvo nulemtas pačios ieškovės nesąžiningo neveikimo (ji nėra atsakovui oficialiai pranešusi apie savo negalią) nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad tarp ginčo šalių sudaryta darbo sutartis buvo nutraukta neteisėtai. Teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovui tiek ieškovės įspėjimo, tiek jos atleidimo iš darbo metu nebuvo žinomos aplinkybės, sudarančios pagrindą ieškovės pirmenybės teisei būti paliktai dirbti, kai mažinamas darbuotojų skaičius dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų. Ieškovės įspėjimo ir atleidimo iš darbo laikotarpiu atsakovas neturėjo duomenų, jog ieškovė atitiko DK 135 str. 1 d. 2 p. reikalavimus, todėl pagrįstai nebuvo priskirta prie asmenų, turinčių pirmenybės teisę būti paliktiems dirbti. Tuo tarpu kiti darbuotojai, būtent buhalterė S. Z., turėjo tokią teisę pagal DK 135 str. 1 d. 4 p., nes jai iki senatvės pensijos buvo likę dirbti ne daugiau nei 3 metai. Be to, ieškovės kvalifikacija buvo žemesnė už buhalterės S. Z. ir vyr. buhalterės L. T. Per įspėjimo iš darbo laikotarpį atsakovas neturėjo galimybės pasiūlyti ieškovei kito darbo, nes tuo metu laisvų darbo vietų, atitinkančių ieškovės profesiją, specialybę ir kvalifikaciją, bendrovėje nebuvo. Atsakovo manymu, byloje nustatytos visos reikšmingos ginčo faktinės aplinkybės ir surinkti jas pagrindžiantys įrodymai, todėl jokių papildomų įrodymų, siekiant patikrinti priimti sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismui išreikalauti nereikia.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1, 2 d.).
Išnagrinėjusi bylą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str. 2, 3 dalys), todėl byla nagrinėjama pagal ieškovės apeliacinio skundo bei atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą teisnius bei faktinius argumentus. Teisėjų kolegija vertina visus byloje esančius įrodymus ir šalių paaiškinimus, net jei detaliai dėl kiekvieno iš jų nepasisako, t.y. vertina įrodymų visumą ir remdamasi ja daro išvadas. Teisėjų kolegijos vertinimu į bylą yra pateikta pakankamai rašytinių įrodymų, šalys bei liudytojai buvo apklausti teismo posėdžiuose, byloje yra išsamūs jų paaiškinimai, todėl teisėjų kolegija nemano esant tikslinga reikalauti į bylą pateikti papildomus dokumentus (ypač ieškovei nenurodžius, kokių konkrečiai įrodymų byloje trūksta), taip pat ir tuos, kuriuos priimti atsisakė pirmos instancijos teismas.
Iš bylos duomenų nustatyta, kad 2011-05-25 atsakovas nutraukė su ieškove 2005-02-22 darbo sutartį DK 129 str. 1 d. pagrindu, t.y. darbdavio iniciatyva nesant darbuotojo kaltės (t. 1, b. l. 7, 48). Apie atleidimą iš darbo ieškovė buvo informuota atsakovo 2011-03-18 įspėjimu, kuriame nurodyta atleidimo iš darbo data bei pagrindas (t.1, b.l. 5). Tačiau byloje kilęs ginčas dėl nepakankamo (netinkamo) atsakovės informavimo apie darbo sutarties nutraukimą bei netinkamo darbdavio pareigos siūlyti atsakovei kitą darbą realizavimo (šios pareigos nevykdymo).
DK 130 str. 2 d. be kitų reikalavimų įspėjimo dėl atleidimo iš darbo turiniui numato ir reikalavimą nurodyti atleidimo iš darbo priežastis ir aplinkybes, kuriomis motyvuojamas darbo sutarties nutraukimas. Priežastis ar aplinkybė, esanti atleidimo iš darbo pagrindu, turi būti nurodyta įspėjime tokiu būdu, kad įspėjimas atitiktų savo paskirtį. Įspėjimo paskirtis yra informuoti darbuotoją dėl jo tolesnės padėties darbovietėje ir yra svarbi darbuotojų teisių užtikrinimo priemonė tiek ginant darbuotojo interesus jam dirbant, tiek sprendžiant ginčą dėl jo atleidimo iš darbo pagrįstumo ir teisėtumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civ. b. Nr. 3K-3-186/2008). Kita vertus, kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad ne kiekvienas nukrypimas nuo nustatytos darbuotojų įspėjimo tvarkos reiškia darbuotojo atleidimo iš darbo neteisėtumą. Dėl to teismas, spręsdamas, ar darbuotojas buvo tinkamai įspėtas apie būsimą darbo sutarties nutraukimą, net ir konstatavęs tam tikrus pažeidimus, kiekvienu atveju turėtų įvertinti nustatyto pažeidimo reikšmę bei jo sukeltus teisinius padarinius darbuotojui ir tik priklausomai nuo to, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais spręsti, ar toks pažeidimas konkrečiu atveju sudaro savarankišką pagrindą pripažinti atleidimą neteisėtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 15 d. nutartis civ. b. Nr. 3K-3-294/2012).
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovei pateiktas 2011-03-18 įspėjimas neatitiko DK 130 str. 2 d. 1 p. reikalavimų, kadangi jis nebuvo pakankamai informatyvus, nenurodyta, nuo kada struktūriniai pertvarkymai bus atliekami, koks šių pertvarkymų mastas ir pobūdis. Iš įspėjimo turinio negalima padaryti jokios išvados dėl atleidimo iš darbo priežasties, lėmusios darbdavio sprendimą atleisti ieškovę iš darbo. Tačiau duomenys apie šią priežastį matyti iš kitų įrodymų. 2011-01-03 atsakovas priėmė įsakymą dėl etatų keitimo ir tvirtinimo, kuriame 2011 metais numatė panaikinti buhalterės – kasininkės, sargo ir vadybininko etatus (t.1, b.l. 51). Nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentu, kad šiame įsakyme nėra nurodyta, kad mažinamas būtent jos etatas. Ieškovės darbo sutartis patvirtina, kad ji buvo priimta dirbti būtent buhaltere-kasininke ir daugiau tokių etatų, remiantis atsakovo sudarytu darbuotojų sąrašu, nebuvo (t.1, b.l. 12-14; t.2, b.l. 100). Kiti panašūs etatai buvo buhalterės ir vyriausios buhalterės, todėl esant vienam buhalterės-kasininkės etatui, nėra pagrindo abejoti, kad 2011-01-03 įsakyme minimas būtent ieškovės etatas.
Apeliantė apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nepagrįstai rėmėsi 2011-01-03 įsakymu kaip papildančiu atsakovės 2011-03-18 įspėjimą, nes ji apie šį įsakymą nežinojo, niekada jo nematė, nebuvo su juo supažindinta, niekada nebuvo kalbos apie etatų mažinimą. Nors byloje nėra tikslių duomenų, kada ieškovė sužinojo apie tai, kad atsakovo įmonėje planuojama mažinti etatus ir kada susipažino su 2011-03-18 darbdavio įsakymu, tačiau vien tai, jog ji 2011-12-02 savo paaiškinimuose teismui nurodė, jog apie minėtą įsakymą jai buvo pasakyta, kai ji 2011-04-20 paprašė paaiškinti atleidimo iš darbo priežastį, rodo, jog atleidimo iš darbo priežastis ieškovei buvo žinoma iki jos atleidimo iš darbo (t.2, b.l. 152). Aplinkybė, jog tiek pati ieškovė domėjosi jos atleidimo iš darbo priežastimis, tiek įmonės direktorė jai tokią informaciją suteikė, matyti ir iš atsakovo atstovės M. S. paaiškinimų 2012-02-06 teismo posėdyje, kuriame ji nurodė, jog įspėjimą dėl atleidimo iš darbo ji įteikė ieškovei pati (t.3, b.l. 180), atleidimo iš darbo priežastis įmonės direktorė aiškino ieškovei kiekvieną kartą, kai ieškovė to prašydavo (t.3, b.l. 181). Iš visų bendrovėje dirbusių buhalterių, ieškovės užimtumas buvo mažiausias. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nors įspėjime dėl atleidimo iš darbo atleidimo priežastis nebuvo įrašyta, tačiau faktiškai ji ieškovei buvo išaiškinta. Be to, atleidimą iš darbo ieškovė galėjo numatyti ir iš faktinės situacijos įmonėje, kai dalis ieškovės, kaip kasininkės - buhalterės funkcijų buvo perduotos vyr. buhalterei L. T. (2008-04-14 įsakymas, t.1, b.l. 106), o dalis panaikintos (2008-09-01 įsakymas, t.1, b.l. 107). Kasininkės darbo faktiškai nebeliko, pradėjus bendrovės piniginių lėšų pervedimus atlikti tiesiogiai per banką. Šios aplinkybės rodė, kad ieškovės, kaip buhalterės-kasininkės, paslaugų atsisakoma, nes jos, optimizavus darbą, įmonei tampa nereikalingos.
Apeliantė teigia, jog jos atleidimas iš darbo buvo susietas su jos elgesiu darbe. Nors to neneigė ir atsakovas, tačiau pirmosios instancijos teismo vertinimu, nenurodžius tokios priežasties ieškovei, tai negalėjo būti pagrindas atleisti ją iš darbo. Nepripažinus ieškovės elgesio darbe jos atleidimo ši darbo priežastimi, apeliacinės instancijos teismas dėl su tuo susijusių apeliacinio skundo argumentų plačiau nepasisako.
Apeliantė ginčija teismo išvadą, jog jos atleidimo iš darbo priežastimi buvo įmonės struktūriniai pertvarkymai. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sprendimą dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų darbdavys, išskyrus teisės aktų numatytus atvejus, turi teisę priimti savarankiškai ir savo rizika. Teismas, nagrinėjantis ginčą dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, neįgalintas vertinti darbovietės struktūrinių pertvarkymų tikslingumo ir pagrįstumo, o yra įgalintas tirti ir nustatyti, ar darbovietės struktūriniai pertvarkymai atlikti kompetentingo organo sprendimu, ar jie yra realūs, ar nėra fiktyvūs, turintys tikslą tik pagrįsti darbo sutarties nutraukimą su konkrečiu darbuotoju. Konkrečių struktūrinių pertvarkymų, kaip darbo sutarties nutraukimo svarbios priežasties, realumas nustatomas pagal tai, ar išliko funkcijos arba jų dalis darbovietėje, kurias atliko atleidžiamas darbuotojas. Jeigu dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų darbuotojas nebegali atlikti darbo funkcijų, nes joms atlikti užtenka mažesnio darbuotojų skaičiaus, tai taip pat gali būti teismo pripažįstama svarbia priežastimi nutraukti darbo sutartį su konkrečiu darbuotoju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 27 d. nutartis Nr. 3K-3-204/2007). Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad ieškovės darbo, kaip buhalterės – kasininkės, funkcijos išnyko dalį jų panaikinus, o dalį perdavus kitai buhalterei. Jos etatas panaikintas realiai, nes į jį joks kitas asmuo priimtas nebuvo. Be to, panaikintas ir dar vienas iš ieškovės darbo metu buvusių trijų buhalterės etatų, - S. Z., visas buhalterės funkcijas perdavus vyriausiajai buhalterei L. T. (t.3, b.l. 41, 192-193). Vadinasi, ieškovės etatas panaikintas realiai, ji negali atlikti savo darbo funkcijų, nes joms atlikti užtenka mažesnio darbuotojų skaičiaus, o tai yra pakankama priežastis laikyti buvus teisėtą pagrindą ieškovės atleidimui iš darbo.
Nagrinėjamu atveju neturi reikšmės aplinkybė, kad prieš ieškovės įspėjimą dėl atleidimo iš darbo nebuvo įmonės akcininkų sprendimo dėl įmonės pertvarkymo, o toks sprendimas priimtas jau ieškovę atleidus, t.y. 2011-09-30. Sprendžiant dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, kai jis grindžiamas įmonės struktūriniais pertvarkymais, juos patvirtinančiu dokumentu gali būti laikomas ir įmonės vadovo įsakymas dėl etatų keitimo ir tvirtinimo, kuriuo numatoma, dėl darbų apimties sumažėjimo, tam tikrus etatus naikinti. Teismas nėra įgaliotas spręsti, ar tokius etatus ir tiek, kiek panaikinta, naikinti buvo būtina, ar toks įmonės pertvarkymas, koks buvo atliktas ir planuotas, yra tikslingas, nes tai yra įmonės veiklos rizika ir atsakomybė. Atsižvelgdamas į tai, teismas turėjo pagrindą atsisakyti nagrinėti ieškovės paruoštą etatų sąrašų analizę, nes etatų naikinimas, keitimas ar jų steigimas, tiek, kiek tai nėra susiję su darbo vietos siūlymu atleidžiamam darbuotojui jo atleidimo laikotarpiu, šiuo atveju ieškovei, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Teismas gali spręsti, ir tai jau įvertino, kad ieškovės atliktoms funkcijoms atskiras darbuotojas įmonėje nebuvo reikalingas, būtent jos darbui atlikti joks kitas darbuotojas nebuvo priimtas, vadinasi, teisėtas pagrindas atleisti ieškovę iš darbo buvo.
Darbo kodekso 129 str. 1 d. numatanti, kad atleisti darbuotoją iš darbo, kai nėra darbuotojo kaltės, leidžiama, jei negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą, suponuoja pareigą darbdaviui siūlyti darbą jo įmonėje atleidžiamam darbuotojui. Dėl tinkamos šios pareigos įgyvendinimo byloje yra kilęs ginčas, nes apeliantė įsitikinusi, kad ji nepagrįstai nebuvo perkelta į kitą darbą atsakovo įmonėje. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia apeliantės dėmesį, kad pareiga siūlyti darbą atleidžiamam darbuotojui nėra absoliuti, nes darbdavys yra saistomas individualių sutarčių su kitais darbuotojais, todėl gali būti siūlomos tik laisvos darbo vietos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. birželio 26 d. nutartis civ. b. Nr. 3K-3-356/2005), siūlydamas kitą darbą, darbdavys turi atsižvelgti į atleidžiamo darbuotojo profesiją, kvalifikaciją, kitas dalykines savybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 31 d. nutartis civ. byloje Nr.3K-3-60/2008), pareiga siūlyti laisvą darbo vietą darbdaviui atsiranda nuo darbuotojo įspėjimo apie būsimą atleidimą ir išlieka iki pat atleidimo momento (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. birželio 27 d. nutartis). Nagrinėjamu atveju aktualus yra laikotarpis nuo 2011 m. kovo 18 d., kai ieškovei buvo įteiktas įspėjimas, iki 2011 m. gegužės 285 d., kai ieškovė buvo atleista iš darbo. UAB „Respublikinis veterinarijos aprūpinimo centras“ pateiktas darbuotojų sąrašas rodo, bei tai ne kartą patvirtino atsakovas savo paaiškinimuose, kad aukščiau minėtu laikotarpiu atsakovo įmonėje laisvų etatų, kurie atitiktų ieškovės kvalifikaciją, nebuvo (t.2, b.l. 101); vienintelis šiuo laikotarpiu į įmonę priimtas darbuotojas buvo E. V., tačiau jis priimtas į vairuotojo – ekspeditoriaus pareigas, kurioms reikalingas vairuotojo pažymėjimas, kurio ieškovė neturi ir ginčo dėl to nėra (t.1, b.l. 69-70). Aplinkybė, kad įsagų skyriuje, į kurį tikėjosi būti priimta ieškovė, iki įspėjimo jai įteikimo galimai dirbo ir asmenys, neturintys išsilavinimo, nagrinėjimu atveju nėra nustatyta, be to, neturi reikšmės, nes, pirma, siūlyti darbą galima tik į laisvą darbo vietą, o duomenų, kad ieškovės atleidimo laikotarpiu įsagų skyriuje būtų buvę laisvų darbo vietų, byloje nėra; antra, atsakovo atstovė patvirtino, kad darbuotojams įsagų skyriuje reikalingas veterinarijos gydytojo išsilavinimas, dėl ko 2011-09-12 į veterinarijos gydytojo-specialisto pareigas buvo priimtas V. T., turintis veterinarijos gydytojo kvalifikaciją ir vairuotojo pažymėjimą. Taigi pareigos, į kurias po ieškovės atleidimo iš darbo įsagų skyriuje buvo priimtas darbuotojas, tai veterinarijos gydytojo-specialisto, jo pareigoms užimti veterinarijos gydytojo kvalifikacija būtina, reikalingas ir vairuotojo pažymėjimas, o šių reikalavimų ieškovė neatitiko. Duomenų, kad šiame skyriuje būtų buvę kitų laisvų vietų, nereikalaujančių veterinarijos gydytojo kvalifikacijos, byloje nėra.
DK straipsniai, reglamentuojantys atleidimą iš darbo, numato lengvatas ir papildomas garantijas socialiai labiau pažeidžiamoms asmenų grupėms (DK 129 str. 4 d., 130 str. 1 d.). Tokiems asmenims yra priskirti ir neįgalieji. Pastariesiems asmenims numatytas ilgesnis įspėjimo dėl atleidimo iš darbo terminas, t.y. vietoj bendro 2 mėnesių, - ne mažesnis nei 4 mėnesių terminas. Aplinkybės, susijusios su darbdavio neturėjimu informacijos apie numatomo atleisti iš darbo darbuotojo neįgalumą neeliminuoja darbdavio pareigos ir darbuotojui įstatymu suteiktos teisės būti įspėtam ne prieš du, bet prieš keturis mėnesius. Kita vertus, vertinant darbdavio padarytą klaidą dėl įspėjimo terminų, būtina atsižvelgti ir į konkrečios bylos aplinkybes. DK 2 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintas darbo teisės subjektų lygybės principas; šis įpareigoja tiek darbdavį, tiek darbuotoją bendradarbiauti, siekti, kad vykdant darbo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, šalių veiksmai kiek galima labiau atitiktų abiejų sutarties šalių interesus ir pagrįstus lūkesčius. Taigi informacijos apie neįgalumą pateikimas darbdaviui yra darbuotojo pareiga, kurią jis privalo vykdyti ir yra už tai atsakingas.
Nagrinėjamu atveju ieškovė pati patvirtino, kad atsakovui nėra nurodžiusi apie savo invalidumą (t.3, b.l. 171, 175-176). Nors ji teigė nepateikusi tokios informacijos dėl baimės išsaugoti darbą, tačiau šis faktas, t.y. informacijos apie ieškovės neįgalumą neturėjimas, yra pagrindas atleisti atsakovą nuo DK 129 str. 4 d. numatytos pareigos apie atleidimą iš darbo atleidžiamam darbuotojui pranešti ne vėliau kaip prieš 4 mėnesius, nes atsakovas negali būti verčiamas taikyti DK 129 str. 4 d., jei tokios normos taikymui jis neturėjo pagrindo. Neturi reikšmės šiuo atveju ligos kodai, įrašyti darbuotojo medicinos kortelėje, nes darbdavys nėra įpareigotas šiuos kodus šifruoti, įrašas „dirbti gali“ (t.3, b.l.149-156) bei paties darbuotojo nesirūpinimas informavimu apie savo sveikatos būklę leidžia preziumuoti gerą jo sveikatos būklę. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nepateikdama darbdaviui aiškios informacijos apie savo neįgalumą, ieškovė pati prisiėmė riziką už tai, kad jai nebus taikomos su šia sveikatos būkle susijusios socialinės garantijos.
Soliacines garantijas, iš kurių viena – pirmumo teisė būti paliktam dirbti - DK numato ir asmenims, kurie prižiūri kitus šeimos narius, kuriems nustatytas sunkaus ar vidutinio neįglumo lygis arba mažesnio negu 55 procentai darbingumo lygis, arba šeimos narius, sukakusius senatvės pensijos amžių, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka nustatytas didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis (DK 135 str. 1 d. 2 p.). Ieškovė teismui nurodė, jog turėjo teisę į šią garantiją, nes slaugo motiną, kuriai nustatytas specialus nuolatinės priežiūros poreikis. Visgi pirmosios instancijos teismas nustatė ir tai paneigiančių įrodymų byloje nėra, kad šią informaciją atsakovas sužinojo tik bylos nagrinėjimo metu. Taigi jos nežinojo spręsdamas dėl ieškovės atleidimo iš darbo. Kita vertus, ši garantija yra aktuali ir dėl tos taikymo gali būti sprendžiama tada, kai mažinant darbuotojų skaičių konkuruoja du ar daugiau darbuotojų, kurių kvalifikacija vienoda. Nagrinėjamu atveju, spręsdamas dėl ieškovės kvalifikacijos teismas atsižvelgė ne tik į jos ir kitų darbuotojų išsilavinimą, bet ir kitas aplinkybes, t.y. išdirbtą laiką, paties atsakovo vertinimą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu, nes darbuotojo kvalifikaciją, jo sugebėjimus atlikti jam pavestą darbą geriausiai gali įvertinti tik pats darbdavys, kuris nuolat mato darbuotojo atliekamų funkcijas, jų rezultatus, kokybę. Todėl, nesant įstatymo reikalavimo darbuotojo kvalifikaciją vertinti tik pagal jo išsilavinimą, teismas neturi pagrindo pripažinti atsakovo darbuotojos – ieškovės vertinimą netinkamu ir laiko, kad DK 135 str. 1 d. 2 p. atsakovas nepažeidė.
Atsisakius tenkinti ieškovės apeliacinį skundą, atsakovas įgyja teisę į bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą, kurios, remiantis jas patvirtinančias dokumentais, sudaro 2 420 Lt. Šios išlaidos patirtos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Jos viršija LR Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) 8.11 p. numatytą maksimalų rekomenduotiną dydį, todėl, atsižvelgiant į bylos apimtį ir sudėtingumą, mažintinos iki šio dydžio – 1 200 Lt. Teismas neturi pagrindo vadovautis rekomendacijų 11 punktu ir atstovavimo išlaidų priteisti daugiau, 8.11 p. numatytas maksimalus dydis, be to, atsiliepime į apeliacinį skundą kartojama daugelis jau pirmosios instancijos teisme išsakytų argumentų, pritariama pirmosios instancijos teismo išvadoms, nėra analizuojami jokie tarptautiniai dokumentai, užsienio teismų praktika, nėra kitų aplinkybių, kurios leistų šią bylą vertinti kaip ypatingai sudėtingą ir nukrypti nuo rekomenduojamų dydžių už teisinių paslaugų teikimą apeliacinės instancijos teisme.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str., teisėjų kolegija
n u s p r e n d ė:
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės V. B., a.k. (duomenys neskelbtini) atsakovui UAB „Respublikinis veterinarijos aprūpinimo centras“, į.k. 122249763, 1 200 Lt atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjos Rita Kisielienė
Alma Urbanavičienė
Andrutė Kalinauskienė