Civilinė byla Nr. 2A-802-153/2016;
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-15363-2015-6;
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.39.2.6.1;
3.1.7.5; 3.2.4.11; 3.3.1.18. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. birželio 3 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Leono Jachimavičiaus ir Arvydo Žibo, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. I. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-20728-775/2015 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams D. B. ir V. I. dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
Atsakovas D. B., Švedijoje vairavęs atsakovui V. I. priklausančią transporto priemonę „Ford Mondeo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2013-12-06 įvykdė eismo įvykį, kurio metu buvo padaryta žala. Kaltu dėl eismo įvykio ir padarytos žalos pripažintas atsakovas D. B.. Automobilis „Ford Mondeo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) registruotas Lietuvos Respublikoje, nebuvo apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kaip tai numato Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 str. 1 d., 41 str. 3 ir 8 d. nuostatos. Todėl ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras, atlyginęs eismo įvykio metu padarytą 5 468,05 Eur žalą nukentėjusiesiems, prašo priteisti žalos sumą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas solidariai iš atsakovų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimu ieškovo ieškinio reikalavimai patenkinti visiškai, ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui teismas priteisė solidariai 5 468,05 Eur žalą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir po 316,14 Eur bylinėjimosi išlaidas iš atsakovų D. B. ir V. I.. Taip pat teismas priteisė valstybei po 6,86 Eur bylinėjimosi išlaidų iš kiekvieno atsakovo į valstybės biudžetą.
Teismas nustatė, kad automobilis „Ford Mondeo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) registruotas atsakovo V. I. vardu. Eismo įvykio metu Švedijoje automobilį 2013-12-06 vairavo atsakovas D. B.. Po eismo įvykio Švedijos nacionalinis draudikų biuras atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą nukentėjusiesiems eismo įvykio metu ir pateikė reikalavimą 50 217 SEK sumai ieškovui – transporto priemonės registracijos valstybės – Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui. Ieškovas reikalaujamą sumą sumokėjo Švedijos nacionaliniam draudikų biurui, kreipėsi į bendraatsakovius, reikalaudamas grąžinti Švedijos nacionaliniam draudikų biurui sumokėtus 5 468,05 Eur.
Teismas sprendė, kad esant nustatytai transporto priemonės valdytojo D. B. kaltei dėl padaryto eismo įvykio ir transporto priemonės „Ford Mondeo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininko, atsakovo V. I. nevykdymui pareigos apdrausti automobilį transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, yra visos sąlygos kilti atsakovų D. B. ir V. I. civilinei atsakomybei.
Teismas konstatavo, kad atsakovų V. I. ir D. B. solidarioji atsakomybė atsiranda ne iš CK 6.279 str. normos, nustatančios atsakomybę už kelių asmenų bendrai padarytą žalą, bet iš TPVCAPDĮ 4 str. draudžiamųjų ir imperatyviųjų teisės normų reikalavimų pažeidimo, ir kad dėl tokių atsakovų V. I. ir D. B. padarytų pažeidimų buvo padaryta žala ieškovo Biurui, tad atsakovų atžvilgiu teismas taikė solidarią atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010).
Teismas nelaikė leistinu įrodymu rašytinius L. H. L. E. (L.H. L. E.) ir L. W.‘o (L. W.) paaiškinimus, nes liudytojai nedavė priesaikos už melagingų parodymų davimą notaro akivaizdoje.
Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, ieškovo reikalavimą dėl 5 468,05 Eur nuostolių atlyginimo laikė pagrįstu, įrodytu, todėl tenkino visiškai. Ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių biuro Švedijos nacionaliniam draudikų biurui atlyginta nedraustos transporto priemonės padarytą žalą – 5 468,05 Eur ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisė solidariai iš atsakovų V. I. ir D. B..
Patenkinęs ieškinį teismas atitinkamai paskirstė ieškovo ir valstybės turėtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 str. 1 d.). Priteisė ieškovui lygiomis dalimis byloje turėtas bylinėjimosi išlaidas: 164 Eur žyminį mokestį bei 266,30 Eur už vertimus iš švedų kalbos į lietuvių kalbą, už laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nutarties vykdymą – 201,98 Eur. Atitinkamai priteisė valstybei iš atsakovų lygiomis dalimis 13,71 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų siuntimu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą skundžia atsakovas V. I..
Apeliantas prašė pakeisti iš dalies Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą, atmesti ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro reikalavimą solidariai priteisti iš atsakovo V. I. 5468,05 Eur nuostoliams atlyginti, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 316,14 Eur bylinėjimosi išlaidas. Iš ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro priteisti bylinėjimosi išlaidas pagal pateiktus dokumentus atsakovui V. I.. Kartu su apeliaciniu skundu apeliantas pateikė prašymą dėl rašytinių įrodymų prijungimo, kai bus pašalinti teikiamų rašytinių įrodymų trūkumai. Vėliau, 2016-02-15 apeliantas pateikė į bylą L. H. L. E. ir L. W.‘o rašytinius paaiškinimus (2 t., b. l. 26–30).
Pirmosios instancijos teismas neatskleidė visos ginčo esmės ir netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias savininko atsakomybę, jeigu jam priklausantis automobilis nebuvo draustas, o jį vairavęs asmuo, kuris savavališkai užvaldė transporto priemonę, yra atsakingas už eismo įvykį.
Pirmosios instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo iškilusį ginčą, kadangi turėjo pareigą nustatyti visas teisiškai reikšmingas aplinkybes ir jas įvertinti remdamasis materialinės teisės normomis, kurios reglamentuoja asmenų pareigą drausti jiems priklausančias transporto priemones privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, ir materialinės teisės normomis, reglamentuojančiomis asmenų atsakomybę atlyginti Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro patirtus nuostolius.
Pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad V. I. 2013 m. gruodžio 7 d. nurodė pareigūnams, kad D. B. buvo išgėręs, pasiskolino automobilį V. I. nežinant ir padarė avariją (b. l. 49–50).
Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė LR transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatas. Teismas privalėjo įvertinti ne tik aplinkybę, kad apeliantas V. I., būdama automobilio savininkas, neapdraudė transporto priemonės, bet ir vertinti aplinkybes, kaip neapdrausta transporto priemonė pateko atsakovui D. B., ar apeliantas vykdė imperatyviai įteisintą jam, kaip transporto priemonės savininkui, pareigą nesinaudoti transporto priemone ir neperduoti teisės (leisti) kitam asmeniui naudotis transporto priemone, nes ši nebuvo apdrausta.
Pirmosios instancijos teismas turėjo ne tik nustatyti, bet ir įvertinti atsakovo D. B. užvaldymo transporto priemonės aplinkybes. Kaip neginčijamai nustatyta pirmosios instancijos teismo, atsakovas D. B. be apelianto žinios buvo užvaldęs transporto priemonę ir be apelianto žinios vairavo neapdraustą transporto priemonę. Tai reiškia, kad apeliantas V. I. ne tik neperdavė transporto priemonės, bet ir neišreiškė pritarimo atsakovo D. B. veiksmams. Manytina, kad aplinkybė, jog nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas atsakovo D. B. atžvilgiu, šiuo atveju nėra teisiškai reikšminga, kadangi D. B. yra apelianto giminaitis. Dėl šios priežasties apeliantas neprašė pradėti ikiteisminio tyrimo dėl neteisėtų atsakovo D. B. veiksmų, t. y. transporto priemonės vagystės.
Todėl nesant nustatytai savininko kaltei dėl didesnio pavojaus šaltinio valdymo netekimo, taikytinos ir CK 6.270 str. 3 d. nuostatos, kurių pagrindu ieškovo patirti nuostoliai nepriteistini iš apelianto. Ieškinio reikalavimai apelianto atžvilgiu turėjo būti atmesti.
Pirmosios instancijos teismas nurodė keletą kasacinės instancijos teismo priimtų nutarčių, tačiau minėtose bylose nėra nustatytos identiškos šiai bylai aplinkybės, pagal kurias būtų tenkinti tokie reikalavimai, todėl mano, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš apelianto, nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika šios kategorijos bylose.
Pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė visas teisiškai reikšmingas aplinkybes tokio pobūdžio ginčui išspręsti, nebuvo jos tinkamai įvertintos, tinkamai nesivadovauta jau egzistuojančiu įstatymų aiškinimu ir taikymu.
Pirmosios instancijos teismas priėmė iš apelianto dviejų asmenų, t. y. L. H. L. E. ir L. W.‘o, rašytinius paaiškinimus. Pirmosios instancijos teismas galėjo įvertinti pateiktus apelianto dokumentus su L. H. L. E. ir L. W.‘o parodymais kaip rašytinius įrodymus.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad rašytiniai liudytojų parodymai vertinami tik išimtinais atvejais, kai asmenį yra sudėtinga apklausti. Remiantis ir šiuo motyvu, pirmosios instancijos teismas atsisakė įvertinti rašytinius liudytojų paaiškinimus.
Apeliantas pateikė naujus rašytinius liudytojų paaiškinimus, kurie turėtų būti duoti notaro priesaikoje ir asmenys įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės, todėl kyla būtinybė ginčyti pirmosios instancijos teismo motyvus, kad šie liudytojai turėjo būti iškviesti ir apklausti tiesiogiai teismo posėdyje.
Pirmosios instancijos teismo minima kasacinės instancijos teismo nutartis netaikytina šiam atvejui, ginčo aplinkybės siejasi su įvykiais, įvykusiais Švedijoje, liudytojai yra tiesiogiai matę šioje valstybėje eismo įvykyje dalyvavusią transporto priemonę ir žino jo nenaudojimo aplinkybes bei jos užvaldymą.
Pirmosios instancijos teismas tik skundžiamame teismo sprendime nurodė pateikiamų rašytinių įrodymų trūkumus, todėl apeliantas prašo rašytinius įrodymus priimti ir įvertinti kartu su kitais įrodymais apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje.
Atsiliepimą į atsakovo V. I. apeliacinį skundą ir apelianto atsiųstus į bylą rašytinius įrodymus pateikė Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras. Ieškovo atstovas prašė teismo apelianto apeliacinį skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras pateikė Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo duomenų bazės išrašo kopiją (2 t., b. l. 23).
Liudytojų paaiškinimai negali būti priimti byloje kaip įrodymas, nes, vadovaujantis CPK 314 straipsnio nuostatomis, jie vertintini kaip naujas įrodymas, kuris galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme. Tai nauji įrodymai, jie neįrodo apelianto nurodytos aplinkybės, jog transporto priemonė buvo užvaldyta be apelianto žinios. Nepateikta informacija apie atsakovo ryšius su liudytojais, liudytojų paaiškinimai apie neteisėtą transporto priemonės užvaldymą paremti liudytojų prielaidomis, o liudytojo L. W.‘o paaiškinimai, pateikti pirmosios instancijos teismui, skiriasi nuo paaiškinimų, pateiktų apeliacinės instancijos teismui. L. H. L. E. paaiškinimai taip pat turėtų būti vertinami kritiškai, nes minėtas asmuo, pastebėjęs, jog atsakovas D. B. buvo apsvaigęs nuo alkoholio, leido jam vairuoti automobilį ir sukelti kelis eismo įvykius. Jeigu D. B. iš tiesų pasinaudojo atsakovo V. I. automobiliu, tai atsakovas V. I. neatlygintų žalos nukentėjusiam asmeniui.
Apeliantas nebuvo apdraudęs jam priklausančios transporto priemonės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl šiais veiksmais (neveikimu) pažeidė TPVCAPDĮ reikalavimus, sudarė galimybę (= leido) neapdrausta transporto priemone pasinaudoti (tiek teisėtai, tiek neteisėtai) kitiems asmenims, tuo sukurdamas teisines pasekmes ir teisinį pagrindą taikyti solidariąją atsakomybę.
Remiantis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo duomenų bazės duomenimis (Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (TPVCAPD 28 straipsnis), apeliantas minėtos pareigos nevykdė piktybiškai, t. y. sistemingai, ilgais laikotarpiais nedraudė jam priklausančios transporto priemonės „Ford Mondeo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)
Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą – ieškinį patenkinus tik D. B. atžvilgiu, būtų formuojama praktika, kuri prieštarautų ne tik įstatymų leidėjo valiai, TPVCAPDJ nuostatoms, bet ir jau esamai teismų praktikai.
Transporto priemonės savininko ir už žalą atsakingo asmens tarpusavio santykiai, jų abipusių teisių ir pareigų apimtis ir pobūdis nėra reikšmingi Biurui, kaip žalą atlyginusiam kreditoriui, ir jokiu būdu neriboja ir nepanaikina Biuro reikalavimo teisės. Tik grąžinę Biurui jo išmokėtą sumą, transporto priemonės savininkas (šiuo atveju apeliantas) ir už žalą atsakingas asmuo (šiuo atveju D. B.) galėtų spręsti tarpusavio atsiskaitymo klausimus.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.
CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama, tačiau šis draudimas nėra absoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako juos priimti arba kai tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau, taip pat ir tais atvejais, kai tai būtina siekiant teisingo ir išsamaus bylos išnagrinėjimo. Teisėjų kolegija, siekdama teisingo ir išsamaus bylos išnagrinėjimo, prijungia prie bylos kartu su apeliaciniu skundu atsakovo V. I. teikiamus naujus įrodymus – liudytojų L. W.‘o ir H. E. rašytinius paaiškinimus (2 t., b. l. 26–30).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovo V. I. vardu Lietuvos Respublikoje registruotas automobilis („Ford Mondeo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2013-12-06 pateko į eismo įvykį, automobilį vairavo D. B.. Atsakovas D. B. eismo įvykio metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio, dėl atsakovo įvykdyto eismo įvykio buvo apgadintas automobilis, kurio valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Žalą, kurią patyrė automobilio valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas, atlygino ieškovas.
Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad pagrindinis nacionalinės Lietuvos teisės aktas, reglamentuojantis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykius, yra Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas (toliau – TPVCAPDĮ).
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad V. I. – transporto priemonės „Ford Mondeo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas, nevykdė pareigos apdrausti automobilį transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Todėl transporto priemonės „Ford Mondeo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininko atsakovo V. I. atsakomybė atsirado ne dėl žalos padarymo, o dėl to, kad atsakovas V. I. neapdraudė nuosavybės teise valdytos transporto priemonės „Ford Mondeo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurią vairavęs atsakovas D. B. pažeidė eismo taisykles, padarė eismo įvykį ir sužalojo kitą automobilį, valst. Nr. (duomenys neskelbtini).
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi nagrinėjamoje byloje kasacinio teismo išaiškinimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 27 d. nutartis Nr. 3k-3-296-219/2015, priimta civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovui A. E. ; tretieji asmenys S. I. , R. J. , I. G. individuali įmonė „Svajonių taksi“, uždaroji akcinė bendrovė draudimo kompanija „PZU Lietuva“, dėl draudimo išmokos grąžinimo), kad Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas – garantuoti dėl apdraustos šiuo draudimu transporto priemonės poveikio per eismo įvykį nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą, neviršijant įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sumos, taip pat užtikrinti apdraustojo turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2007 m. birželio 11 d. iki 2012 m. sausio 1 d.) 4 straipsnio 1–3 dalyse buvo imperatyviai nustatyta, kad transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota; šio straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys ir transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės. Už draudimo sutarties sudarymą atsako transporto priemonės savininkas (TPVCAPDĮ 4 straipsnis). Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykių teisiniu reglamentavimu sukurta tokia dėl transporto priemonės poveikio per eismo įvykį nukentėjusių trečiųjų asmenų teisių į nuostolių atlyginimą apsaugos sistema, pagal kurią transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiradus civilinei atsakomybei žalos atlyginimo išmokos mokamos nepriklausomai nuo to, ar transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė dėl žalos padarymo atsirado naudojant apdraustą transporto priemonę, ar, pažeidžiant transporto priemonės savininkui įstatymo nustatytą pareigą privalomai drausti, neapdraustą transporto priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius v. V. M., bylos Nr. 3K-3-198/2009).
Apeliantas kritikuoja pirmosios instancijos skundžiamame sprendime paminėtas kasacinio teismo nutartis, tačiau nenurodo, kokias faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas nustatė neteisingai vadovaudamasis kasacinio teismo suformuota praktika. Nagrinėjamoje byloje ir kasacinio teismo išnagrinėtose bylose (3k-7-300/2010, 3k-3-382/2009) išaiškintos TPVCAPDĮ taikymo nuostatos, kurios yra aktualios taikant turtinę atsakomybę transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos nukentėjusiam. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje atsakovui V. I. taikytinos paminėto įstatymo nuostatos, kadangi, kaip nustatyta byloje, D. B. padarė žalą naudodamas neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę, asmeninės nuosavybės teise priklausančią atsakovui V. I..
Pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą, tuo atveju, kai žala padaroma neapdrausta transporto priemone, draudimo išmoką dėl padarytos per eismo įvykį žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims išmoka Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras, tačiau tokiu atveju Biuras turi teisę reikalauti, jog atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalis). TPVCAPDĮ 2 straipsnio 15 dalyje nustatyta, kad nukentėjęs trečiasis asmuo – tai asmuo, kuriam per eismo įvykį padaryta žala ir kuris šio įstatymo nustatyta tvarka turi teisę kreiptis dėl žalos atlyginimo. TPVCAPDĮ 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad eismo įvykio metu nukentėjęs trečiasis asmuo pretenziją dėl padarytos žalos gali pateikti atsakingam už padarytą žalą asmeniui (kaltininkui), tiesiogiai Europos Sąjungos valstybės narės ar užsienio valstybės draudimo įmonei, apdraudusiai kaltininko civilinę atsakomybę (atsakingam draudikui), atsakingo draudiko atstovui pretenzijoms nagrinėti arba – šio įstatymo 17 ir 18 straipsniuose nurodytais atvejais – Biurui ar jo atstovui. Vienas tokių atvejų, minėta, įtvirtintas 17 straipsnio 1 dalies 1 punkte – jeigu kaltininkas padarė žalą Lietuvos Respublikoje naudodamas neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę, kai dėl žalos padarymo atsiranda transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė (TPVCAPDĮ 2 straipsnio 17 dalis).
Priešingai, nei nurodė apeliantas, skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas išaiškino bylos aplinkybes ir aptarė atsakovams taikomos atsakomybės pagrindą, įvertino atsakovų neteisėtus veiksmus (atsakovo V. I. neveikimą), priežastinį ryšį tarp atsakovų veiksmų (neveikimo), nulėmusių atsakovų civilinę atsakomybę, atsakovų kaltę, žalos atsiradimo faktą.
Vertindamas ginčo šalių argumentus pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi kasacinio teismo praktika ir taikė atsakovams solidarią atsakomybę už padarytą ieškovui žalą (TPVCAPDĮ 23 str. 1 d., CK 6.6 str., 6.270 str.). Teisėjų kolegija nekartoja skundžiamo teismo sprendimo motyvų, jiems pritaria, nes jie yra teisingi.
Apeliantas kritikuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl tariamai netinkamai įvertintų rašytinių įrodymų, susijusių su automobilio „Ford Mondeo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pasinaudojimu be atsakovo V. I. žinios, tačiau su šiais apelianto argumentais sutikti negalima.
Teisėjų kolegija, nustatydama automobilio naudojimosi aplinkybes, vadovaujasi esančiais byloje apklausos protokolais (paaiškinimais), policijos tyrėjo surašytais po eismo įvykio liudytojo H. L. E. (1 t., b. l. 48), atsakovo V. I. (1 t., b. l. 50), B. D. (1 t., b. l. 52, 54), iš kurių matyti, kad nei vienas iš apklaustų asmenų tyrėjams nenurodė, kad atsakovas D. B. atsakovui V. I. priklausantį automobilį „Ford Mondeo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) paėmė be atsakovo V. I. žinios.
Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvais, kad liudytojo L. W.‘o paaiškinimai, pateikti pirmosios instancijos teismui (1 t., b. l. 159–160), skiriasi nuo jo 2016-01-15 paaiškinimų, pateiktų apeliacinės instancijos teismui.
L. W.‘as 2015-09-01 paaiškinime (1 t., b. l. 160) nurodė, kad jam atlygintos visos automobilio remonto išlaidos, kurios padarytos dėl atsakovo D. B. sukelto eismo įvykio. Vėliau, 2016-01-15 L. W.‘as nurodė, jog apie avariją pranešė atsakovui V. I. ir iš atsakovo V. I. reakcijos nusprendė, kad atsakovas V. I. nieko nežino, kas įvyko (2 t., b. l. 30).
Tačiau palyginus H. L. paaiškinimą, duotą tyrimo metu policijai, apie tai, kad L. W.‘as nieko nežinojo apie eismo įvykį ir kad apie automobilio sužalojimą L. W.‘as sužinojo iš pašalinių asmenų, kurie atsitiktinai pastebėjo, kad atsakovas D. B. sužalojo L. W.‘o automobilį, labiau tikėtina, kad L. W.‘o prielaida apie V. I. nežinojimą apie eismo įvykį, kurio metu buvo sužalotas L. W.‘o automobilis, labiau pagrįsta L. W.‘o prielaida, o ne objektyviais faktais. Tad L. W.‘o paaiškinimas vertinamas kritiškai ir sprendžiama, kad minėtas rašytinis įrodymas nepatvirtina apelianto nurodytos aplinkybės, jog atsakovas V. I. nežinojo, kad atsakovas D. B. išvažiavo automobiliu „Ford Mondeo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Šiuo atveju L. W.‘o paaiškinimas, kad atsakovas V. I. nežinojo, jog vairuodamas automobilį atsakovas D. B. padarė avariją, nagrinėjamoje byloje neturi teisinės reikšmės atsakovo V. I. atsakomybei taikyti.
Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvais, kad E. H. paaiškinimai (2 t., b. l. 28) turėtų būti vertinami kritiškai, kadangi minėtas asmuo, pastebėjęs, jog atsakovas D. B. buvo apsvaigęs nuo alkoholio, leido atsakovui vairuoti automobilį ir sukelti kelis eismo įvykius.
Pažymėtina ir tai, kad E. H. išvada apie atsakovo V. I. žinojimą (nežinojimą), kad atsakovas D. B. išvažiavo su atsakovo V. I. automobiliu, yra pagrįsta paties E. H. nuomone, kuri susiformavo tuo pagrindu, kad E. H. pasikalbėjęs su V. I. žmona sužinojo, jog atsakovas V. I. miega. Taigi teisėjų kolegijos vertinimu, E. H. prielaida negali būti laikoma objektyviu įrodymu, patvirtinančiu bylai reikšmingą aplinkybę, todėl vertinant ginčo aplinkybes šiuo paaiškinimu byloje nesivadovaujama.
Taip pat prieštaringas yra E. H. paaiškinimas dėl būtinumo atsakovui D. B. atsiklausti atsakovą V. I. leidimo vairuoti automobilį „Ford Mondeo“. Nes tame pačiame paaiškinime E. H. teigia, kad buvo nustebintas labai purvinu automobiliu ir nežinojo, kam automobilis priklauso, ir matė, kad atsakovas D. B. turėjo automobilio raktelius (2 t., b. l. 28). Taigi E. H. paaiškinimas yra nenuoseklus, todėl atmestinas.
Atsakovo D. B. ir liudytojo H. L. E. paaiškinimai (1 t., b. l. 48, 52, 54) patvirtina, kad atsakovui D. B. nebuvo sudaryta jokių kliūčių pasinaudoti automobiliu „Ford Mondeo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Atsakovas D. B., panorėjęs važiuoti ginčo automobiliu, jį vairavo, kol neįvykdė avarijos. Tad ieškovo argumentas, jog tikėtina, kad asmeninės nuosavybės teise atsakovui V. I. priklausantis automobilis „Ford Mondeo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo tinkamai prižiūrėtas ir saugomas nuo pašalinių asmenų, nors esamoje situacijoje negalėjo būti eksploatuojamas pagal paskirtį, yra pagrįstas ir atitinka surinktus įrodymus (CPK 178, 197 str. 2 d.).
Policijos tyrėjų po eismo įvykio apklaustas atsakovas V. I. (1 t., b. l. 50) paaiškino, kad atsakovas D. B. vairavo automobilį. Atsakovas V. I. nenurodė, kad atsakovas D. B. nuvarė automobilį be atsakovo V. I. žinios. Todėl vėlesni procesiniuose dokumentuose (1 t., b. l. 132) atsakovo V. I. nurodyti argumentai, kad atsakovas D. B. be atsakovo V. I. žinios vairavo automobilį „Ford Mondeo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) teisėjų kolegijos vertinami kaip atsakovo V. I. gynybinė pozicija tikintis išvengti turtinės atsakomybės ieškovui (CPK 12, 185 str.). Tad apelianto motyvai nesudaro pagrindo nagrinėjamoje byloje atmesti ieškovo reikalavimą dėl turtinės žalos priteisimo iš atsakovo V. I..
Ieškovas pagrįstai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad paaiškėjus, jog atsakovas V. I. nebuvo apdraudęs jam priklausančios transporto priemonės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, atsakovas V. I. šiais veiksmais (neveikimu) pažeidė TPVCAPDĮ reikalavimus, sudarė galimybę neapdrausta transporto priemone pasinaudoti (tiek teisėtai, tiek neteisėtai) kitiems asmenims, tuo sukurdamas teisines pasekmes ir teisinį pagrindą taikyti solidariąją atsakomybę. Atsakovo V. I. argumentas, jog jis automobiliu „Ford Mondeo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nesinaudojo, ginčo situacijoje neatleidžia atsakovo V. I. nuo pareigos atlyginti žalą ieškovui.
Bylos duomenimis, atsakovas V. I. nepareiškė jokių pretenzijų atsakovui D. B. dėl ginčo eismo įvykio. Atsakovas V. I. savo poziciją ginčo situacijoje motyvuoja artimais ryšiais su atsakovu D. B.. Vertindama šią aplinkybę teisėjų kolegija sutinka su ieškovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentu, kad atsakovų V. I. ir D. B. tarpusavio santykiai neturi teisinės reikšmės ieškovo reikalavimo dėl turtinės žalos priteisimo iš atsakovų patenkinimui.
Esant tokioms aplinkybėms, surinktų byloje įrodymų visuma, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina, kad atsakovas D. B. vairavo neapdraustą transporto priemonę, asmeninės nuosavybės teise priklausančią atsakovui V. I., todėl abu atsakovai solidariai privalo atlyginti materialinę žalą ieškovui (CPK 178, 185 str.).
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino bylos duomenis ir tinkamai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, plačiau dėl kitų apeliacinio skundo argumentų nepasisako, nes teismų praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų su tuo susijusių skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; kt.).
Esant išdėstytiems argumentams teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis apeliacinio skundo argumentais keisti ar naikinti teismo sprendimo nėra pagrindo, jis priimtas visapusiškai išnagrinėjus bylos aplinkybes, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliktinas nepakeistas (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–333 straipsniais, kolegija
n u t a r i a :
Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimo nekeisti.
Teisėjai Galina Blaževič
Leonas Jachimavičius
Arvydas Žibas