Administracinė byla Nr. I-639-644/2017
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02343-2016-5
Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2; 55.1
(S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. kovo 16 d.
Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Audrius Grauželis, sekretoriaujant Sigitai Damidavičienei,
dalyvaujant pareiškėjui S. S.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teismas
n u s t a t ė :
Pareiškėjas S. S. skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno aps. VPK), 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 4-5, 21-23).
Pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu nurodė, kad laikotarpiu nuo 2004-01-07 iki 2004-02-27 buvo laikomas Kauno aps. VPK Jonavos rajono policijos komisariato areštinės kamerose netinkamomis, kankinančiomis sąlygomis, buvo baudžiamas kankinant. Pažymėjo, kad areštinės kamerose jam nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktais reglamentuotas gyvenamasis plotas, kadangi ankštose 4 kv. m. ploto kamerose buvo laikoma po 3-4 asmenis. Kamerose vietoje lovos buvo įrengti mediniai gultai, patalpose nebuvo langų. Pažymėjo, kad kameroje degė tik naktinis apšvietimas, nebuvo šilto vandens, praustis po dušu buvo leidžiama tik kartą per savaitę 15 min. Tiekiamas maitinimas nepilnavertis, dėl to nusilpsta imuninė sistema, susergama. Sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas nuo gyvenamosios patalpos. Minėtos kalinimo sąlygos lėmė fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, sveikatos pablogėjimą, psichologinį sukrėtimą, pažeminimą ir pan.
Atsakovo atstovas, Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, atsiliepimu (b. l. 9-11, 32-33) su pareiškėjo skundu nesutiko. Pažymėjo, kad pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Jonavos rajono policijos komisariato areštinėje 2004 m., tačiau į teismą kreipėsi tik 2016 metais, t. y. po 12 metų. Pažymėjo, kad Kauno aps. VPK areštinėje nėra išlikusių duomenų apie Jonavos policijos komisariate 1997-2006 metais laikytus asmenis. Prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti.
Skundas netenkintinas
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš jo kalinimo netinkamomis sąlygomis Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Jonavos rajono policijos komisariato areštinėje laikotarpiu nuo 2004-01-07 iki 2004-02-27.
Atsakovo atstovas atsiliepime pareiškėjo reikalavimui prašė taikyti trejų metų ieškinio senatį.
Pareiškėjas pateikė prašymą atnaujinti ieškinio senaties terminą (b. l. 6). Prašyme nurodė, kad Konvencijos 3 straipsnis nenumato galimybės taikyti ieškinio senaties termino, be to, Europos žmogaus teisių teismo sprendimai nėra išversti į lietuvių kalbą ir su jais susipažinti nebuvo galimybės. Tvirtino, kad jo teisė gauti informaciją buvo suvaržyta, jokios informacijos pareiškėjas negavo, prašymai gauti informaciją buvo ignoruojami. Tvirtino, jog nesuvokė, kad jo teisės yra pažeidžiamos ir nežinojo, kad savo teises gali apginti, kas yra objektyvi nuo jo valios nepriklausiusi priežastis. Tvirtino, kad tik neseniai suprato, jog gali kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo.
Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų veiksmais, atlyginimo taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Civilinio kodekso normos (toliau – CK). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 str. 8 d. nustatyta, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.126 str. 2 d. ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu.
Pagal CK 1.127 str. 1 d. įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Nors ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką administracinėse bylose nurodė, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (žr., 2012 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-363/2012).
Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Kauno aps. VPK pradžios, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl jo netenkinančių kalinimo sąlygų į įstaigos administraciją, kitas institucijas. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvusios suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją, todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, tačiau į teismą su skundu kreipėsi tik 2016-11-17 (b. l. 7), todėl skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo praleido senaties terminą.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Pareiškėjas nurodo, kad nagrinėjamu atveju negali būti taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas, nes pareiškėjo skundas paduotas dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, kuris nenumato senaties termino. Teismas pažymi, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o Europos žmogaus teisių teismas (toliau – EŽŽT) yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006-03-29 sprendimą byloje S. prieš Italiją).
Pareiškėjas nurodo, kad negalėjo suprasti apie savo teisių pažeidimus, nes Europos žmogaus teisių teismo nutarimai, kurie aiškina Konvencijos 3 straipsnio taikymą nėra išversti į lietuvių kalbą. Teismas pažymi, kad lietuvių kalba yra tinkamai paskelbti Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys kalinimo sąlygų, neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus (pvz., Civilinis kodeksas). Pareiškėjas skunde nurodo, jog dėl jo pažeistų teisių jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus ir pan. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi nuoseklios pozicijos, kad jei pareiškėjas jautė tokį diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2118-520/2015; 2014 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1096/2014; 2014 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1961/2014 ir kt.).
Pareiškėjas ieškinio senaties termino praleidimą grindė tuo, kad, anot pareiškėjo, pareigūnai jo prašymus gauti informaciją ignoravo. Tačiau, teismo vertinimu, tokio pobūdžio pareiškėjo argumentai yra subjektyvūs ir negali pateisinti ieškinio senaties termino praleidimo. Byloje nėra jokių įrodymų, jog Kauno aps. VPK pareigūnai netinkamai su pareiškėju elgėsi ar atsisakė tenkinti prašymus. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo laikymo Kauno aps. VPK pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų laikymo sąlygų į įstaigos administraciją ar kitas kompetentingas institucijas. Teismo vertinimu, pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, taip pat nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą.
Netinkintinas pareiškėjo prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtintai nuostatai, jog asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas, kadangi teismui nekyla abejonių dėl minėtos teisės nuostatos atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Esant šioms aplinkybėms, atsakovo atstovo prašymas tenkintinas, skundo reikalavimui už laikotarpį nuo 2004-01-07 iki 2004-02-27 taikytina trijų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Atitinkamai pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu ir galimu neturtinės žalos padarymu, nevertintinos.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo S. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.
Teisėjas Audrius Grauželis