Administracinė byla Nr. A-1022-492/2016

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00025-2012-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 17.2; 35.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan, Virginijos Volskienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjos Lietuvos Respublikos Seimo narės I. Š. atstovui advokatui Deividui Poškai,

atsakovo Palangos miesto savivaldybės atstovui Vytautui Korsakui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos Seimo narės I. Š. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos Seimo narės I. Š. pareiškimą atsakovams Palangos miesto savivaldybei, Palangos miesto savivaldybės tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Palangos miesto savivaldybės administracijai, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, savivaldybės įmonei „Vilniaus planas“, uždarajai akcinei bendrovei sveikatos centras „Energetikas“ dėl norminių administracinių aktų ištyrimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja Lietuvos Respublikos Seimo narė I. Š. (toliau – ir pareiškėja, Seimo narė) pareiškimu, kurį patikslino (II t., b. l. 67–74), kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydama:

1) ištirti, ar Palangos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 30 d. sprendimas Nr. T2-317 „Dėl Palangos miesto bendrojo plano patvirtinimo“ (toliau – ir 2008 m. sprendimas) ir Palangos miesto savivaldybės tarybos 2009 m. sausio 29 d. sprendimas Nr. T2-20 „Dėl Palangos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr. T2-317 papildymo“ (toliau – ir 2009 m. sprendimas) atitinka Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas) 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, 3 straipsnio 2 dalį, 7 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 10 straipsnio 4 dalį, 11 straipsnio 8, 9, 11 dalis, 12 straipsnio 3 dalį, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 14 straipsnio 1 dalį ir 71 straipsnio 5 dalį, Lietuvos Respublikos visuomenės dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) 1996 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. 1079 (2007 m. kovo 14 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 247 redakcija), 20.4 punktą, 21 punktą ir 27 punktą, Vyriausybės 2004 m. liepos 16 d. nutarimu Nr. 920 patvirtintą Teritorijų planavimo dokumentų sprendinių poveikio vertinimo tvarkos aprašą;

2) 2008 m. sprendimą ir 2009 m. sprendimą pripažinti prieštaraujančiais Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 7 punktui, 3 straipsnio 2 daliai, 7 straipsnio 2 dalies 2 punktui, 10 straipsnio 4 daliai, 11 straipsnio 8, 9, 11 dalims ir 12 straipsnio 3 daliai, ABTĮ 14 straipsnio 1 daliai ir 71 straipsnio 5 daliai, Lietuvos Respublikos visuomenės dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. 1079 (2007 m. kovo 14 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 247 redakcija), 20.4 punktui, 21 punktui ir 27 punktui; Vyriausybės 2004 m. liepos 16 d. nutarimu Nr. 920 patvirtintam Teritorijų planavimo dokumentų sprendinių poveikio vertinimo tvarkos aprašui;

3) 2008 m. sprendimą ir 2009 m. sprendimą laikyti panaikintais.

2. Pareiškėja paaiškino, kad Palangos miesto savivaldybės taryba (toliau – ir Taryba) 2008 m. sprendimu patvirtino Palangos miesto bendrąjį planą (toliau – ir Bendrasis planas). Priimtas sprendimas prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 7 punktu numatytam vienam iš bendrųjų teritorijų planavimo tikslų – „suderinti fizinių ir juridinių asmenų ar jų grupių, visuomenės, savivaldybių ir valstybės interesus dėl teritorijos ir žemės sklypų naudojimo bei veiklos plėtojimo šioje teritorijoje sąlygų. Taryba, nustatydama Palangos miesto bendrojo teritorijų planavimo tikslus, neatsižvelgė į visuomenės poreikius, žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkų teises, todėl visas Palangos miesto bendrojo teritorijų planavimo procesas, taip pat ir atsakovo 2008 m. sprendimas bei jį keičiantis 2009 m. sprendimas, prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 2 daliai. Bendruoju planu numatomos dviejų lygių sankryžos, sankirtos, tiltai, tramvajaus linija ant pajūrio juostos ribos, šalia jos ar visai šalia jūros, nauji magistraliniai keliai, pavyzdžiui, virš sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Palangoje, gretimai pajūrio juostos ribos (Bendrojo plano brėžinys Nr. 3 „Susisiekimo sistema“), papildomi keliai aplink sanatorinę veiklą vykdančių subjektų teritoriją, o taip pat Šventosios uosto teritorijos praplėtimas. Planuojami keliai priartėja prie pajūrio juostos ribų. Tai neatitinka Teritorijų planavimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punktu įtvirtintos optimizavimo užduoties, tokie Bendrojo plano sprendiniai nesuderinami su visuomenės interesais, viešuoju interesu. Bendrajame plane nėra pažymėti kai kurie nekilnojamojo turto objektai Šventosios gyvenvietėje. Bendrojo plano brėžiniuose nėra pažymėti nameliai (duomenys neskelbtini), tiltas per Šventąją į teritoriją (duomenys neskelbtini), pakankamai didelio ploto krepšinio, lauko teniso, tinklinio aikštynai, esami keliai, nors tokie objektai atitinka Bendrojo plano mastelio kriterijus. Bendrajame plane nepažymėjus visų esamų objektų, nenumačius optimalių jų tvarkymo režimų, reikšmingai pažeistos Bendrojo plano rengimo, tikrinimo teisinės procedūros.
3. Pareiškėja taip pat nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. birželio 3 d. administracinėje byloje Nr. AS63-337/2008 priėmė nutartį (toliau – ir 2008 nutartis), kuria uždraudė Palangos miesto savivaldybės administracijai (toliau – ir Administracija) ir Klaipėdos apskrities viršininko administracijai atlikti Palangos miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano dalies, apimančios uždarosios akcinės bendrovės sveikatos centro „Energetikas“ (toliau – ir UAB „Energetikas“) 148 433 kv. m teritoriją, teisės aktų nustatytas bendrojo plano rengimo procedūras (tikrinimo, tvirtinimo, registravimo). Klaipėdos apskrities viršininko administracija, atlikdama bendrojo planavimo sprendinių tikrinimo procedūras, Administracija, atlikdama Bendrojo plano rengimo veiksmus, Taryba, priimdama 2008 m. sprendimą bei jį keičiantį 2009 m. sprendimą, atliko veiksmus, kurie prieštaravo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. AS63-337/2008 išdėstytai pozicijai. Konstatavus, kad Klaipėdos apskrities viršininko administracija patikrino visus Bendrojo plano sprendinius, pažeisdama taikytas reikalavimo užtikrinimo priemones, Bendrojo plano tvirtinimas visa apimtimi buvo neteisėtas, o konstatavus, jog Bendrasis planas visa apimtimi nebuvo patikrintas, taip pat konstatuotina, kad Bendrasis planas patvirtintas neteisėtai. Teismas uždraudė atlikti baigiamojo etapo paskutinės stadijos veiksmus, tačiau Administracija, atlikdama bendrojo planavimo sprendinių procedūras bei Bendrojo plano rengimo veiksmus, Taryba, priimdama 2008 m. sprendimą ir jį keičiantį 2009 m. sprendimą, pažeidė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutartis dėl taikytų reikalavimo užtikrinimo priemonių. Tuo atsakovai grubiai pažeidė ABTĮ įtvirtintus teismo sprendimo, nutarimo, nutarties privalomumo principo reikalavimus, todėl ginčijami aktai, pareiškėjos nuomone, prieštarauja ABTĮ 14 straipsnio 1 dalies reikalavimams, 71 straipsnio 1 daliai.
4. Pareiškėja paaiškino, jog 2009 m. sprendimas neteisėtas dėl to, jog buvo pažeistos Bendrojo plano tvirtinimo (tikrinimo, tvirtinimo, registravimo) procedūros, dėl to nesukūrė bei negalėjo sukurti jokių teisinių pasekmių; priimant 2009 m. sprendimą buvo pažeistas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. D1-354 patvirtintų Savivaldybės teritorijos bendrojo plano rengimo taisyklių 58.1 punktas, o taip pat Teritorijų planavimo įstatymo 12 straipsnio 3 dalis. Be to, dirbtinis bendrojo plano dalies išskyrimas ir tvirtinimas yra negalimas, nes teritorijų planavimo įstatymo 11 straipsnio 11 dalis kalba tik apie savivaldybės teritorijos dalies plano parengimą, tačiau ne teritorijos dalies išskyrimą iš jau rengiamo Bendrojo plano. Teigiama išvada dėl Bendrojo plano tvirtinimo visa apimtimi buvo pateikta nepatikrinus viso Bendrojo plano sprendinių, tuo buvo pažeista Teritorijų planavimo įstatymo 11 straipsnio 9 dalis ir 11 straipsnio 11 dalis. Bendrojo plano keitimai turi būti rengiami, derinami ir tvirtinami ta pačia tvarka, kaip ir Bendrasis planas, tačiau 2009 m. sprendimas buvo priimtas pažeidžiant nustatytas procedūras. Tuo buvo pažeista Teritorijų planavimo įstatymo 12 straipsnio 3 dalis.
5. Pareiškėja taip pat nurodė, kad įvardijamais sprendimais patvirtinto norminio administracinio akto sprendiniai prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo 11 straipsnio 8 daliai, darančiai nuorodą į poįstatyminius teisės aktus, nes prieštarauja teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatoms. Teigė, kad pažeistos Aplinkos ministro 2005 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. D1-151 įtvirtintos imperatyvios nuostatos, įpareigojančios bendrojo plano spalvinius žymėjimus ir kitas specifikacijas (kodų sistema ir kita) numatyti taip, kaip yra reglamentuojama įsakyme. Pažymėjo, jog dar 2008 m. liepos 3 d. Klaipėdos apskrities viršininko patvirtintame Bendrojo plano patikrinimo akte buvo pareikšta 14 pastabų, kurių esmė buvo ta, kad pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties, naudojimo būdų ir pobūdžių spalvinis žymėjimas neatitinka Žemės sklypų pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties, būdų, pobūdžių specifikacijos bei 2005 m. spalio 18 d. sutarties Nr. 139-K/117 „Dėl Palangos miesto bendrojo plano rengimo“ 9 punkto reikalavimų. Bendrasis planas pagal pastabas pataisytas nebuvo, tačiau Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo valstybinės priežiūros skyriaus viršininkas M. M. jau 2008 m. gruodžio 18 d. pateikė teigiamą išvadą dėl Bendrojo plano, o Klaipėdos apskrities viršininkas minėtą išvadą patvirtino. Nurodė, kad patvirtinus Bendrąjį planą, savavališkai nustatyta kita sistema, kuri leis savo nuožiūra atsakingoms institucijoms nurodyti žemės naudojimo paskirtis, būdus, pobūdžius, galimai įteisinti ankstesnius pažeidimus, kitaip neteisėtai manipuliuoti Bendruoju planu. Pažeisti ir Visuomenės dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatai, patvirtinti 1996 m. rugsėjo 18 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1079 (Vyriausybės 2007 m. kovo 14 d. nutarimo Nr. 247 redakcija), Savivaldybės teritorijos bendrojo plano rengimo taisyklių 40-42.5 punktai. 2008 m. liepos 3 d. Klaipėdos apskrities viršininko patvirtintame Bendrojo plano patikrinimo akte buvo pareikšta 14 pastabų, pasiūlyta Bendrojo plano projektą pataisyti ir pakartotinai teikti tikrinti. Pakartotinio privalomo svarstymo ir derinimo procedūros buvo pradėtos, tačiau atliekamos pažeidžiant nustatytą tvarką ir nebaigtos. Pažymėjo, kad laikraštyje ,,Vakarinė Palanga“ buvo paskelbta, jog 2008 m. lapkričio 19, 20, 21 dienomis bus eksponuojamas Bendrasis planas, patikslintas pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos ir Klaipėdos apskrities viršininko administracijos pastabas, tačiau jau 2008 m. gruodžio 18 d. Klaipėdos apskrities viršininkas pasirašė patikrinimo aktą su teigiama išvada. Teigė, jog visuomenės supažindinimo procedūra su Bendrojo plano projektu truko mažiau nei mėnesį, Bendrojo plano projektas buvo eksponuojamas tik tris dienas, o Bendrojo plano sprendiniai nebuvo pristatyti visuomenei viešame susirinkime, nebuvo surašytas viešo susirinkimo protokolas.
6. Pareiškėja akcentavo, jog nesilaikyta Vyriausybės 2004 m. liepos 16 d. nutarimu Nr. 920 patvirtinto Teritorijų planavimo dokumentų sprendinių poveikio vertinimo tvarkos aprašo normų, Savivaldybės teritorijos bendrojo plano rengimo taisyklių 44 punkto, nes, rengiant Bendrąjį planą, nebuvo parengta Bendrojo plano sprendinių poveikio vertinimo ataskaita. Teigė, kad Bendrasis planas buvo parengtas praleidus vieną Bendrojo plano rengimo etapą – Bendrojo plano sprendinių poveikio vertinimo etapą, o tai yra esminis Bendrojo plano rengimo procedūros pažeidimas. Nors vėliau, nagrinėjant apeliacine tvarka kitą administracinę bylą, sprendinių poveikio ataskaita buvo pateikta, tačiau tai yra sudėtinė Bendrojo plano dalis, ji turėjo būti pateikta visuomenės svarstymui kartu su visa Bendrojo plano medžiaga. Bendrąjį planą rengęs J. K., apklausiamas liudytoju pirmosios instancijos teisme, teigė, jog tokia ataskaita iš viso nebuvo parengta, nes jos nereikėjo. Todėl neaišku, kada tokia ataskaita buvo parengta. Buvo pažeisti Miestų ir miestelių teritorijų bendrųjų planų rengimo taisyklių, patvirtintų Aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. D1-591, (toliau – ir Miestų ir miestelių teritorijų bendrųjų planų rengimo taisyklės) (įvertinant ir 2006 m. gruodžio 14 d. įsakymo Nr. D1-591 redakciją) 33.3.3, 34.1, 34.2 punktų reikalavimai. Tarybos 2004 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu Nr. 224 patvirtintos Bendrojo plano rengimo darbų programos 5.2–5.1.2 punktai nustatė, kokie turi būti parengti Bendrojo plano brėžiniai ir kokio mastelio brėžiniai turi būti, tačiau ne visi buvo parengti. Dauguma Bendrojo plano brėžinių parengti masteliu 1:25000, kai Savivaldybės bendrojo plano rengimo taisyklių nuostatos reikalauja rengti brėžinius masteliu 1:50000, brėžinių pavadinimai ir turinys daugeliu atveju neatitinka nei Miestų ir miestelių teritorijų bendrųjų planų rengimo taisyklių ankstesnės redakcijos, nei Savivaldybės teritorijos bendrojo plano rengimo taisyklių redakcijos suformuluotų reikalavimų.
7. Atsakovai Palangos miesto savivaldybė, Palangos miesto savivaldybės taryba ir trečiasis suinteresuotas asmuo Palangos miesto savivaldybės administracija atsiliepimais (I t., b. l. 130–133, 137) prašė Seimo narės I. Š. prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
8. Atsiliepimuose nurodė ir paaiškino, jog vadovaujantis patvirtintu Bendruoju planu jau yra vykdomos statybos, rengiami detalieji planai, keičiama žemės paskirtis. Pareiškėja yra suinteresuota ginti vien tik ūkio subjekto UAB „Energetikas“ interesus. Pažymėjo, kad pareiškėja neturi tiek kompetencijos vertinti, kur Palangos mieste turi būti nutiesta tramvajaus linija ar išdėstytos gatvės bei prekybos centrai. Tramvajaus linijos tiesimui ir gatvių tiesimui pasirinktos tos teritorijos, kur mažiausiai privataus turto, be to, aplink upę visur yra durpynai. Susisiekimo sistema užtikrina žmonių susisiekimą su pajūriu. Nurodė, kad pareiškėjos minimas Bendrojo plano spalvinis žymėjimas teisės akto teisėtumui įtakos neturi, pagal Aplinkos ministerijos išaiškinimą spalvinis žymėjimas yra tik rekomendacinio pobūdžio. Bendrojo plano aiškinamajame rašte nurodyta, kad pajūrio juosta yra paliekama ir nustatoma tokia, kokia yra nustatyta Vyriausybės. Dėl pareiškėjos argumentų, jog nebuvo padaryti visi brėžiniai, pažymėjo, jog aukštybinių pastatų ir naujų prekybos centrų išdėstymo brėžiniai nebuvo rengiami, nes tokie pastatai nebuvo numatomi statyti. Dėl susisiekimo sistemos struktūros teigė, jog uostas Šventojoje ir Būtingės kurorto pocentris privalo būti pasiekiamas visuomeniniu ir aptarnaujančiu transportu, todėl Bendrajame plane buvo numatyta būtent tokia gatvių sistema. Būtingės rajono urbanizacija iki galo gali būti įgyvendinta po 2015 m., tačiau vykdant valstybės ir savivaldybės įsipareigojimus piliečiams atstatyti nuosavybės teises į žemę, Bendrasis planas numato galimybę vystyti Būtingės rajoną dar iki 2015 metų. Poveikio vertinimo ataskaita atlikta, skelbimas 2008 m. balandžio 19 d. laikraštyje buvo publikuotas, viešojo svarstymo ataskaita Bendrojo plano medžiagoje pateikta. Atsakovo teigimu, Palangos miesto Bendrasis planas neprieštarauja nei apskrities lygmens, nei specialiojo planavimo dokumentų sprendiniams, taip pat teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatoms. Tai patvirtina Klaipėdos apskrities viršininko administracijos teigiama išvada dėl Bendrojo plano tvirtinimo. Ši išvada duota dėl viso Bendrojo plano, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad Bendrasis planas visa apimtimi nebuvo patikrintas. Sprendimu Nr. T2-20 nebuvo keičiamas Bendrasis planas, o tik sustabdomas tam tikros jo dalies galiojimas, o tai nėra Bendrojo plano keitimas ir nereikalaujama vykdyti tokių procedūrų, kaip rengiant Bendrąjį planą. Bendrasis planas yra Tarybos sprendimo dalis, todėl Taryba turėjo teisę sustabdyti jos pačios priimto sprendimo dalį, tokia teisė yra numatyta ir Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 18 straipsnio 1 dalyje. Taip pat nurodė, kad 2009 m. sprendimas buvo priimtas įgyvendinant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. nutartį, kuria buvo taikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės, todėl tokiu reikalavimo užtikrinimo priemonių įgyvendinimu nepažeidė teisinio reguliavimo. 2009 m. sprendimas nėra norminis aktas, jis skirtas tik vienam žemės sklypui – UAB „Energetikas“.
9. Trečiasis suinteresuotas asmuo savivaldybės įmonė „Vilniaus planas“ atsiliepime į pareiškėjos prašymą (I t., b. l. 140) nurodė, kad pritaria atsakovų ir trečiojo suinteresuoto asmens Palangos miesto savivaldybės administracijos atsiliepimuose išdėstytiems argumentams.
10. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Energetikas“ atsiliepime į prašymą (I t., b. l. 116–120) prašė tenkinti pareiškėjos prašymą. Savo argumentus grindė analogiškais motyvais ir teisiniu argumentavimu, kaip ir pareiškėja savo prašymą.

II.

11. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 11 d. sprendimu nutraukė norminės bylos dalį, kuria prašoma ištirti 2009 m. sprendimo atitiktį Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 7 punktui, 3 straipsnio 2 daliai, 7 straipsnio 2 dalies 2 punktui, 10 straipsnio 4 daliai, 11 straipsnio 8 daliai, 9 daliai, 11 daliai, 12 straipsnio 3 daliai, ABTĮ 14 straipsnio 1 daliai, 71 straipsnio 5 daliai, Lietuvos Respublikos visuomenės dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. 1079 (2007 m. kovo 14 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 247 redakcija), 20.4 punktui, 21 punktui, 27 punktui, Vyriausybės 2004 m. liepos 16 d. nutarimu Nr. 920 patvirtintam Teritorijų planavimo dokumentų sprendinių poveikio vertinimo tvarkos aprašui, taip pat nutraukė norminės bylos dalį, kuria prašoma ištirti 2008 m. sprendimo atitiktį Teritorijų planavimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punktui, 10 straipsnio 4 daliai, 11 straipsnio 8 daliai, 9 daliai, 11 daliai, 12 straipsnio 3 daliai, Vyriausybės 2004 m. liepos 16 d. nutarimu Nr. 920 patvirtintam Teritorijų planavimo dokumentų sprendinių poveikio vertinimo tvarkos aprašui. Teismas pripažino, kad 2008 m. sprendimas neprieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 7 punktui, 3 straipsnio 2 daliai, Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. 1079 patvirtintų Lietuvos Respublikos visuomenės dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatų 27.3 punktui, 28 punktui, ABTĮ 14 straipsnio 1 daliai ir 71 straipsnio 6 daliai.
12. Teismas pažymėjo, kad bendrojo planavimo dokumentai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstami norminiais administraciniais aktais. Minėtas teismas, nagrinėdamas administracinius ginčus dėl teritorijų planavimo, yra nurodęs, kad bendrasis planas atitinka ABTĮ 2 straipsnio 13 dalyje įtvirtintus norminio teisės akto požymius, todėl laikytinas norminiu administraciniu teisės aktu. ABTĮ 18 straipsnio 2 dalies 1 punktas apygardų administraciniams teismams suteikia kompetenciją nagrinėti bylas dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė teritoriniai ar savivaldybių administravimo subjektai, teisėtumo. Šiuo atveju pareiškėja yra Seimo narė ir ji patenka į ABTĮ 110 straipsnio 1 dalyje numatytą subjektų ratą, turinčių teisę kreiptis į teismą su abstrakčiu pašymu ištirti norminių teisės aktų teisėtumą (ABTĮ 2 str. 13 ir 14 d.).
13. Teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju iš paties 2009 m. sprendimo turinio matyti, kad jis priimtas vieno konkretaus subjekto – UAB „Energetikas“ atžvilgiu ir yra skirtas tik 2008 m. nutarčiai vykdyti. Jame nėra suformuluotos abstraktaus pobūdžio elgesio taisyklės, skirtos individualiais požymiais neapibūdintų asmenų ratui, taikytinos daug kartų. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo sprendimu nebuvo keičiamos jokios Bendrajame plane nustatytos elgesio taisyklės, juo tik buvo nustatytos Bendrojo plano sprendinių taikymo ribos vieno subjekto atžvilgiu, atsižvelgiant į teismo nurodymą. Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija padarė išvadą, jog ginčijamas 2009 m. sprendimas nėra normino pobūdžio, todėl administracinės bylos dalis dėl Sprendimo Nr. T2-20 teisėtumo ištyrimo nutrauktina.
14. Teismas pažymėjo, kad Teritorijų planavimo įstatymo nuostatos nuo Bendrojo plano patvirtinimo buvo keičiamos. 2013 m. birželio 27 d. Teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. XII-40 buvo pakeistas Teritorijų planavimo įstatymas, jis išdėstytas nauja redakcija (toliau – ir naujos redakcijos Teritorijų planavimo įstatymas). Naujos redakcijos Teritorijų planavimo įstatyme kai kurios įstatymo nuostatos buvo pakeistos iš esmės, pakito įstatymo straipsnių numeracija ir atskiruose įstatymo straipsniuose reglamentuojamų klausimų turinys. Teisėjų kolegija pažymėjo, jog pagal ABTĮ šešioliktojo skirsnio, nustatančio pareiškimų ištirti norminių administracinių aktų teisėtumą nagrinėjimo tvarką, nuostatas, norminės administracinės bylos nagrinėjimo ribas pirmiausia apibrėžia pareiškėjo pareiškime pateiktas prašymas, jo apimtis, taip pat šį prašymą pagrindžiantys teisiniai argumentai. Administracinės bylos nagrinėjimo metu ne kartą buvo atkreiptas pareiškėjos atstovo dėmesys į pasikeitusį Teritorijų planavimo įstatyme nustatytą reglamentavimą, siūlyta tikslinti pareiškimą, tačiau pareiškėjos atstovas išreiškė nuomonę, kad teismas turi vertinti Bendrojo plano atitikimą tiems teisės aktams, kurie galiojo Bendrojo plano tvirtinimo metu, bei teikė argumentus dėl Bendrojo plano galimo prieštaravimo jo patvirtinimo metu galiojusių teisės aktų nuostatoms.
15. Teismas nurodė, jog norminės administracinės bylos nagrinėjimo metu pakeistas Teritorijų planavimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkte, 10 straipsnio 4 dalyje, 11 straipsnio 8, 9, 11 dalyse ir 12 straipsnio 3 dalyse buvęs įtvirtintas teisinis reguliavimas, kurio atžvilgiu pareiškėja prašė ištirti ginčijamo norminio administracinio akto – Bendrojo plano teisėtumą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje nuosekliai laikomasi praktikos, jog įtakos norminio administracinio akto teisėtumo patikros bylai turi ne tik tiriamo norminio administracinio akto, bet ir teisės akto, kuriam galimai prieštarauja ginčijamas norminis administracinis aktas, panaikinimas (pakeitimas). Kai į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą kreipiasi ne individualią bylą nagrinėjantis teismas, o Seimo narys, inicijuodamas abstrakčią norminio administracinio akto teisėtumo patikrą, teisės akto, kuriam galimai prieštarauja norminis administracinis aktas, panaikinimas (pakeitimas) daro norminio administracinio akto teisėtumo teiseną nebegalima. Pripažinimas, kad norminis administracinis aktas prieštaravo nebegaliojančiam įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, nebetektų prasmės, nes neturėtų poveikio visuomeniniams santykiams, naujas teisinis reguliavimas pareiškėjo argumentus daro neaktualiais.
16. Teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju Seimo narė I. Š. į teismą kreipėsi su abstrakčiu prašymu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą. Pažymėjo, jog tais atvejais, kai į administracinį teismą kreipiasi subjektai su abstrakčiu prašymu dėl norminių administracinių aktų teisėtumo, administraciniams teismams priskiriama tirti tik galiojančių norminių administracinių aktų (jų dalių) atitiktį galiojantiems aukštesnės galios teisės aktams.
17. Teismas pažymėjo, kad viena iš teritorijų planavimo rūšių yra kompleksinis teritorijų planavimas, kuris apibrėžiamas kaip teritorijų planavimas jų erdvinio vystymo kryptims, naudojimo ir apsaugos prioritetams nustatyti, o bendrasis planas yra kompleksinio teritorijų planavimo dokumentas, kuriame pagal teritorijų planavimo lygmenį ir uždavinius nustatoma planuojamos teritorijos erdvinė struktūra ir teritorijos naudojimo privalomosios nuostatos ir reikalavimai bei apsaugos principai. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi, teikdama savo reikalavimus bei atsikirtimus. Pareiškėja Bendrojo plano neteisėtumą šioje dalyje grindžia neigiamu poveikiu aplinkai, pateikdama iš esmės tik deklaratyvius argumentus. Atsakovų paaiškinimuose, Bendrojo plano rengėjų paaiškinimuose bei Bendrojo plano aiškinamajame rašte pateikiamas konkretus pasirinktos susisiekimo sistemos planavimo pagrindimas. Paaiškinimuose teigiama, kad dėl ekonominio nepagrįstumo lėšos lengvųjų automobilių aptarnavimui neturėtų būti skiriamos ir pagrindinis dėmesys sutelkiamas visuomeniniam transportui. Vienintele alternatyva tokiai nereguliuojamai lengvojo transporto invazijai yra ilgalaikė visuomeninio transporto plėtros strategija, intensyvus traukinių bei autobusų panaudojimas. Planuojama tramvajaus linija prie pajūrio juostos priartėja tik vienoje vietoje, o konkrečiai – ties UAB „Energetikas“ naudojama teritorija, į kurią patenkama pėsčiųjų tiltu per Šventosios upę. Moderniojo tramvajaus ar kitos alternatyvios greitos visuomeninės bėginės elektrinės transporto priemonės įvedimo į pajūrio regiono aptarnavimo sistemą buvo išsamiai nagrinėtas anksčiau rengtuose teritorijų planavimo dokumentuose ir moksliniuose darbuose (1988–2007 m.). Pagrindiniai kriterijai pasirenkant šią naują greitą regioninę visuomeninę transporto rūšį buvo darnios urbanistinės ir susisiekimo plėtros užtikrinimas ir ekologinės situacijos pagerinimas, siekiant sumažinti oro taršą, užtikrinti greitą ir reguliarų susisiekimą su tarptautiniu Palangos oro uostu. Atsakovų atstovas teismo posėdyje paaiškino, kad tramvajaus linijos tiesimui buvo pasirinkta vieta, kur yra mažiausiai privataus turto, kad tramvajaus linijos ir aptarnaujančios C1 kategorijos gatvės vieta suplanuota daugiausiai užstatytų ar numatomų užstatyti teritorijų pakraščiu.
18. Teismo vertinimu, pareiškėja nenurodė jokių pagrįstų argumentų, kodėl nagrinėjamu atveju prioritetas turėtų būti teikiamas vienam iš pareiškėjos nurodytų teritorijų planavimo tikslų, juolab, kad Bendrojo plano sprendinių poveikio ataskaitoje neigiamas poveikis gamtinei aplinkai nėra nustatytas. Bendrojo plano sprendinių poveikio ataskaitoje padaryta išvada, kad Bendrojo plano sprendinių poveikis gamtinei aplinkai ir kraštovaizdžiui yra teigiamas. Pajūrio juostos ribos yra nustatytos Vyriausybės 2005 m. vasario 10 d. nutarimu Nr. 155, pažymėtos Bendrajame plane, ir Bendrojo plano sprendiniai, susiję su Susisiekimo sistemos planavimu, pajūrio juostos ribų nepažeidžia. Nėra pagrindo konstatuoti, kad Bendruoju planu nustatytu reglamentavimu nėra suderinti fizinių ir juridinių asmenų, jų grupių, visuomenės, savivaldybių ir valstybės interesai ar neatsižvelgta į visuomenės poreikius, planuojamos teritorijos kraštovaizdžio ypatumus, aplinkosaugos reikalavimus.
19. Teismas konstatavo, kad Bendrasis planas neprieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 7 punktui ir 3 straipsnio 2 daliai.
20. Teismas pažymėjo, kad Vyriausybės 2013 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 1267 buvo pakeistas Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 18 d. nutarimas Nr. 1079 ir išdėstytas nauja redakcija, patvirtinti Visuomenės informavimo, konsultavimo ir dalyvavimo priimant sprendimus dėl teritorijų planavimo nuostatai (toliau – ir Nuostatai). Todėl tikslinga vertinti ir Bendrojo plano atitikimą Nuostatų 27.3, 28 punktams. Prie šios nagrinėjamos bylos prijungtos Klaipėdos apygardos administracinio teismo administracinės bylos Nr. I-130-583/2012 priede „Palangos miesto bendrojo plano medžiaga (2)“ yra pateikta Bendrojo plano sudėtinės bylos Nr. 7.5.1 ir Nr. 7.5.2 Bendrojo plano sprendiniai, Viešo svarstymo su visuomene ataskaita (toliau – ir Bendrojo plano medžiaga), kurie patvirtina, kad informacija apie Bendrojo plano baigiamojo etapo viešo svarstymo procedūras buvo paskelbta savivaldybės interneto svetainėje, vietinėje spaudoje – laikraštyje „Vakarinė Palanga“, 2007 m. rugpjūčio 1–4 dienos Nr. 58, nuo 2007 m. rugpjūčio 14 d. iki 2007 m. rugsėjo 14 d. vyko vieša ekspozicija, 2007 m. rugsėjo 14 d. įvyko viešasis svarstymas (iki Nuostatų pakeitimo vadintas viešuoju susirinkimu) (Bendrojo plano medžiaga (2)). Viešojoje ekspozicijoje buvo demonstruojami Bendrojo plano sprendiniai – aiškinamasis raštas, brėžiniai, Bendrojo plano iki 2015 metų sprendinių poveikio ataskaita, Bendrojo plano koncepcijos iki 2025 metų sprendinių strateginio pasekmių aplinkai vertinimo ataskaita – aiškinamasis raštas. Buvo parengta viešo svarstymo su visuomene ataskaita (Bendrojo plano medžiaga). Tai leidžia daryti išvadą, kad parengtas Bendrasis planas buvo tinkamai viešai apsvarstytas. Vien ta aplinkybė, kad Bendrojo plano medžiagoje nėra Nuostatų 39 punkte numatyto viešo svarstymo protokolo, laikytinas formaliu pažeidimu ir nėra pakankamas pagrindas pripažinti Bendrąjį planą neteisėtu, nes Bendrojo plano medžiaga patvirtina, kad viešas svarstymas įvyko, savo dalyvavimą viešajame svarstyme (susirinkime) asmenys patvirtino savo parašais, svarstymo metu buvo užregistruoti jo metu pateikti pasiūlymai (Bendrojo plano medžiaga), Bendrojo plano medžiagoje yra pateikta išsami viešo svarstymo eiga (Bendrojo plano medžiaga (2).
21. Pareiškėjos argumentą, jog viešam svarstymui nebuvo pateikta Bendrojo plano sprendinių poveikio vertinimo atskaita, paneigia Klaipėdos apygardos administracinio teismo byloje Nr. I-89-386/2012 (toliau – ir Klaipėdos byla), pateikta Bendrojo plano iki 2015 metų sprendinių poveikio vertinimo ataskaita, kurioje nurodyta jos atlikimo data – 2007 metai, atliktų darbų priėmimo aktas Nr. 139-K/117-6, patvirtinantis, kad Bendrojo plano sprendinių poveikio vertinimo ataskaita Administracijai buvo perduota 2007 m. birželio 19 d. Pareiškėja teigė, kad pagal tikrinančios institucijos rekomendaciją Bendrojo plano viešo svarstymo procedūros turėjo būti atliktos iš naujo, tačiau Vyriausybės 2013 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 1267 buvo pakeistas Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 18 d. nutarimas Nr. 1079 ir išdėstytas nauja redakcija, patvirtinti Nuostatai, o jų 27.3, 28 punktai nenustato pakartotiniam svarstymui teikiamo teritorijų planavimo dokumento viešojo svarstymo procedūrų terminų. Atlikus kai kuriuos Bendrojo plano pataisymus pagal patikrinimo akte išdėstytas pastabas, Bendrasis planas buvo pateiktas visuomenei susipažinti, vyko vieša ekspozicija, todėl kolegija vertino, jog patikrinimo akte nurodyta rekomendacija yra įgyvendinta tinkamai.
22. Teismas konstatavo, kad Bendrasis planas neprieštarauja Nuostatų 27.3, 28 punktams.
23. Teismas nurodė, kad individualioje Klaipėdos apygardos administraciniame teisme nagrinėtoje byloje (prie Panevėžio apygardos administraciniame teisme nagrinėjamos bylos prijungtoje Klaipėdos byloje) buvo taikoma reikalavimų užtikrinimo priemonė pagal UAB „Energetikas“ teismui paduotą prašymą, kuriuo jis pareiškė reikalavimus panaikinti atsakovų Administracijos ir Klaipėdos apskrities viršininko administracijos priimtus individualius administracinius aktus, įpareigoti atsakovą Administraciją pakoreguoti Bendrąjį planą pagal UAB „Energetikas“ pateiktus pasiūlymus ir pastabas. Šioje byloje nagrinėjamas individualus ginčas, kilęs tarp UAB „Energetikas“ ir Administracijos, Klaipėdos apskrities viršininko administracijos (dabar Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos), kurioje pareiškėjas siekia apginti, jo nuomone, pažeistas subjektines teises. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pabrėžta, kad bylų dėl norminių administracinių aktų nagrinėjimo proceso paskirtis yra ne pažeistų subjektinių teisių apsauga, o abstrakti viešojo administravimo subjektų veiklos, priimant norminius administracinius aktus, teisėtumo kontrolė; administracinių teismų kompetencija, nagrinėjant bylas dėl norminių aktų teisėtumo, yra aiškiai apibrėžta įstatyme ir plečiamai neaiškintina. Minėtomis teismų nutartimis taikyta reikalavimų užtikrinimo priemonė yra procesinio pobūdžio priemonė, priimta vien tik individualų teisminį ginčą inicijuojančio juridinio asmens atžvilgiu, skirta užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą individualioje administracinėje byloje. Minėtos nutartys yra procesinio pobūdžio sprendimai, kuriuose nurodyta jų vykdymo tvarka ir būdas. Įsiteisėjusios teismų nutartys pagal ABTĮ 14 straipsnio 1 dalį yra privalomos visiems subjektams, jų nevykdymo pasekmės yra aiškiai įvardytos ABTĮ 71 straipsnio 7 dalyje, todėl jų vykdymo ar nevykdymo pasekmės niekaip negali lemti teritorijų planavimo dokumentų sprendinių. ABTĮ 14 straipsnyje bei 71 straipsnyje įtvirtintos normos nereglamentavo ir nereglamentuoja teritorijų planavimo dokumentų rengimo, svarstymo, derinimo, tvirtinimo procedūrų.
24. Teismas nusprendė, kad Bendrasis planas negali prieštarauti ir neprieštarauja ABTĮ 14 straipsnio 1 daliai ir 71 straipsnio 6 daliai.

III.

25. Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos Seimo narės I. Š. pareiškimą tenkinti.
26. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

(1) Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimais ginčo norminiai teisės aktai, kuriais buvo patvirtintas Bendrasis planas, jau buvo panaikinti tris kartus. Ginčo norminių teisės aktų teisėtumo klausimai buvo itin išsamiai ištirti, o pirmosios instancijos teismas išanalizavo ir ištyrė aplinkybes, nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A620-32/2012. Teismo nuorodos į pakeistą teisinį reguliavimą negali paneigti ilgai trukusio teisminio proceso metu neabejotinai įrodytų ir konstatuotų aplinkybių, o priešinga išvada suponuotų teisminio proceso neefektyvumą, neveiksmingumą ir beprasmiškumą;

(2) teismo išvada, jog ginčijamas Sprendimas Nr. T2-20 yra ne norminio pobūdžio, yra nepagrįsta ir neteisėta, nes Bendrojo plano pakeitimai turėjo ir turi būti rengiami, derinami ir tvirtinami ta pačia tvarka, kaip ir Bendrasis planas. Sprendimas Nr. T2-20 buvo parengtas ir patvirtintas akivaizdžiai pažeidžiant galiojančias teritorijų planavimo įstatymu įtvirtintas procedūras – be jokių teisės aktais imperatyviai nurodytų suderinimų ir svarstymų. Bendrojo plano pakeitimas iš esmės lemia tai, kad atitinkamoje teritorijoje Bendrojo plano sprendiniai nėra taikomi ir negalioja. Tokio pobūdžio sprendimai neabejotinai liečia ne tik vieno konkretaus subjekto teises ir pareigas, tačiau daro įtaką visų subjektų atžvilgiu. Pareiškėjos vertinimu, Bendrojo plano papildymu, pakeitimu yra nustatomi sprendimai, turintys tą pačią taikymo apimtį ir pakartotinumą, kaip ir paties Bendrojo plano. Bendrojo plano tvirtinimo (tikrinimo, tvirtinimo, registravimo) procedūros buvo atliktos neteisėtai ir dėl to nesukūrė bei negalėjo sukurti jokių teisėtų pasekmių (ex injuria jus non oritur). Akivaizdu, jog, neteisėtai priėmus 2008 m. sprendimą, negalėjo teisėtai būti priimtas ir šį sprendimą papildantis ir / ar pakeičiantis 2009 m. sprendimas. Priimant 2009 m. sprendimą buvo pažeistas Savivaldybės teritorijos bendrojo plano rengimo taisyklių, patvirtintų Aplinkos ministro 2007 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. Dl-354, 58.1 punktas, o taip pat Teritorijų planavimo įstatymo 12 straipsnio 3 dalis. Dirbtinis bendrojo plano dalies išskyrimas ir tvirtinimas yra negalimas, nes 2009 m. sausio 29 d. galiojusio Teritorijų planavimo įstatymo 11 straipsnio 11 dalyje kalbama tik apie savivaldybės teritorijos dalies plano parengimą ir patvirtinimą, tačiau ne teritorijos dalies išskyrimą iš jau rengiamo miesto Bendrojo plano. Priešingu atveju Bendruoju planu numatyti keliai, tramvajaus linijos, infrastruktūra, daugelis kitų sprendinių dirbtinai būtų nutraukiami prie tariamai nesuplanuotos teritorijos ribos ir toliau tęstųsi už tariamai nesuplanuotos teritorijos ribos. Teritorijų planavimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punktas patikslina, kad Teritorijų planavimo įstatymo kontekste savivaldybės teritorijos dalis yra suprantama kaip savivaldybės miestas ir miesteliai. Minėto Teritorijų planavimo įstatymo 11 straipsnio 9 dalis pažeista, nes teigiama išvada dėl Bendrojo plano tvirtinimo visa apimtimi buvo išduota nepatikrinus viso Bendrojo plano sprendinių. Teritorijų planavimo įstatymo 11 straipsnio 11 dalis pažeista, kaip minėta, ir aukščiau, nes esamas reglamentavimas neleidžia tvirtinti miesto Bendrojo plano iš dalies ar su sąlygomis, išimtimis, ypač išimtimis tokio pobūdžio, kokios buvo įgyvendintos atsakovo. Teritorijų planavimo įstatymo 12 straipsnio 3 dalis buvo pažeista, nes Bendrojo plano keitimai turi būti rengiami, derinami ir tvirtinami ta pačia tvarka, kaip ir Bendrasis planas, Sprendimas Nr. T2-20 buvo parengtas ir patvirtintas akivaizdžiai pažeidžiant teritorijų planavimo įstatymu įtvirtintas procedūras – be jokių teisės aktais imperatyviai nurodytų suderinimų ir svarstymų;

(3) norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo pradėjimo atveju lemiamą procesinę reikšmę turi ne atitinkamas suinteresuoto asmens prašymas, o teismo nutartis pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą. Būtent teismo nutartyje pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą turi būti aiškiai apibrėžta, kokio norminio administracinio akto ar jo dalies teisėtumas bus tiriamas. Tokio pobūdžio teismo nutartis yra tas procesinis dokumentas, kuris apibrėžia iškeliamos norminės administracinės bylos nagrinėjimo dalyką bei ribas ir pagal kurį ši byla turi būti nagrinėjama. Būtent teismas galutinai konstatuoja, kokios norminių aktų nuostatos taikytinos byloje ir kaip jos turi būti aiškinamos. Pareiškėja į teismą dėl norminių teisės aktų pripažinimo neteisėtais, prieštaraujančiais aukštesnę galią turintiems aktams kreipėsi dar 2012 m. sausio 18 d., o Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 1 d. sprendimu pareiškimas buvo patenkintas. Kaip minėta, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. lapkričio 15 d. nutartimi šią bylą grąžino nagrinėti, bet tik dėl atitinkamų papildomai atliktinų veiksmų renkant įrodymus. 2012 m. gruodžio 12 d. šią bylą toliau nagrinėti gavo Panevėžio apygardos administracinis teismas. Pirmosios instancijos teismas absoliučiai nepagrįstai vengė atlikti tyrimą visa apimtimi. Deklaratyvus pakitusio teisinio reglamentavimo konstatavimas lemia daugiau nei tris su puse metų (nuo 2012 m. sausio 18 d.) trunkančio teisminio proceso beprasmiškumą ir teisminės sistemos neveiksmingumą. Ginčijami norminiai aktai yra galiojantys, iki šiol taikomi, nors patvirtinti neabejotinai neteisėtai, grubiai pažeidžiant galiojusią tvarką. Pareiškėjos vertinimu, teismas kiekvienoje tokio pobūdžio byloje privalo vertinti, ar pripažinimas, kad norminis administracinis aktas prieštarauja atitinkamam įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, turi prasmę, t. y. ar toks pripažinimas turėtų poveikį visuomeniniams santykiams. Kita vertus, akivaizdu, kad priešingu atveju, t. y. konstatavus tolesnio proceso negalimumą dėl Teritorijų planavimo įstatymo esminių pokyčių, apskritai būtų paneigta galimybė pripažinti iki 2014 m. sausio 1 d. neteisėtai patvirtintą Bendrąjį planą neteisėtai ir / ar nepagristai patvirtintu (dėl iš esmės pakeistos teritorijų planavimo dokumentų rengimo, derinimo, patikros, tvirtinimo tvarkos, netgi nėra galimybių nurodyti atitinkamų prieštaravimų šio įstatymo normoms). Neteisėtai ir nepagrįstai patvirtinto Bendrojo plano galiojimas suinteresuotiems subjektams sudarytų galimybes toliau vadovautis tokio Bendrojo plano sprendiniais. Bendruoju planu numatytos dviejų lygių sankryžos, sankirtos, tiltų, tramvajaus linija ant pajūrio juostos ribos, šalia jos ar visai šalia jūros, nauji magistraliniai keliai, pavyzdžiui, virš sklypo (duomenys neskelbtini), Palangoje, gretima pajūrio juostos ribos, papildomi keliai aplink sanatorinę veiklą vykdančių subjektų teritoriją, o taip pat Šventosios uosto teritorijos praplėtimas, taip pat pagal uosto jūros pakrantės ruožą dešiniajame Šventosios jūros krante, neatitinka Teritorijų planavimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punktu įtvirtintos optimizavimo užduoties, todėl prieštarauja šiam norminiam reglamentavimui ir yra negalimas – tokie Bendrojo plano sprendiniai yra nesuderinami su visuomenės interesais, viešuoju interesu. Be to, žinoma, kad Bendrajame plane akivaizdžiai nėra pažymėti kai kurie nekilnojamojo turto objektai. Bendrajame plane nepažymėjus visų esamų objektų, nenumačius optimaliųjų tvarkymo režimų, reikšmingai pažeistos Bendrojo plano rengimo, tikrinimo teisinės procedūros. Teismas vėlgi deklaratyviai konstatuoja, kad, pavyzdžiui, tramvajaus įrengimo vieta pasirinkta pagal mažiausiai privataus turto turinčios vietovės kriterijų. Pareiškėjos vertinimu, tokio kriterijaus taikymas apskritai negali nulemti tramvajaus linijos kaip esminio sprendinio numatymo vienoje ar kitoje vietoje, o proceso dalyviai nėra pateikę jokių duomenų, įrodymų, pagrindžiančių tokio pobūdžio teiginius;

(4) teismas, sprendimu deklaratyviai konstatuodamas proceso negalimumą dėl teisinio reglamentavimo kaitos, apskritai nepasisakė dėl tokio pobūdžio pažeidimų ir tokiu būdu leido toliau galioti ydingiems Bendrojo plano sprendiniams. Kaip išsamiai buvo atskleista bylos nagrinėjimo metu, pažeistos aplinkos ministro 2005 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. Dl-151 įtvirtintos imperatyvios nuostatos, įpareigojančios Bendrojo plano spalvinius žymėjimus ir kitas specifikacijas (kodų sistema ir kita) numatyti įsakymo nustatyta tvarka. Bendrojo plano patikrinimo akte, kurį parengė E. B., buvo pareikšta 14 pastabų, iš kurių esmingiausia 14-oji pastaba. Patikrinimo aktu su neigiama išvada buvo pasiūlyta Bendrojo plano projektą pataisyti ir, atlikus privalomas svarstymo ir derinimo procedūras, pakartotinai teikti tikrinti. Bendrasis planas pagal šią pastabą pataisytas nebuvo, t. y. pasiūlymai pataisyti, svarstyti, derinti buvo neįvykdyti, tačiau M. M. jau 2008 m. gruodžio 18 d. pateikė teigiamą išvadą Bendrajam planui, o Klaipėdos apskrities viršininkas patvirtino išvadą. Akivaizdu, kad patvirtinus Bendrąjį planą buvo ignoruota aplinkos ministro įsakymu patvirtinta kodavimo, o taip pat spalvinė sistema. Bendruoju planu savavališkai nustatyta kita sistema, kuri leidžia atsakingoms institucijoms savo nuožiūra nurodyti žemės naudojimo paskirtis, būdus, pobūdžius, galimai įteisinti ankstesnius pažeidimus, neteisėtai manipuliuoti Bendruoju planu galimai tikslingai sudarytomis spragomis ir tai gali vykti tol, kol Bendrasis planas galios;

(5) pažeisti Visuomenės dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatai, patvirtinti Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. 1079 (2007 m. kovo 14 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 247 redakcija), Savivaldybės teritorijos bendrojo plano rengimo taisyklių 40–42.5 punktai. 2008 m. liepos 3 d. patikrinimo aktu su neigiama išvada buvo pasiūlyta Bendrojo plano projektą pataisyti ir, atlikus privalomas svarstymo ir derinimo procedūras, pakartotinai teikti tikrinti. Pakartotinio privalomo svarstymo ir derinimo procedūros buvo pradėtos, tačiau atliekamos pažeidžiant nustatytą tvarką, o taip pat privaloma tvarka nebaigtos. Visuomenės supažindinimo procedūra su Bendrojo plano projektu truko mažiau nei mėnesį. Pagal Nuostatus bendrojo plano projektas turėjo būti eksponuojamas 15 dienų, o buvo eksponuojamas tik tris. Bendrojo plano sprendiniai nebuvo pristatyti visuomenei viešame susirinkime, nors toks veiksmas pagal Nuostatus yra privalomas. Atsižvelgiant į tai, teismo Sprendimo motyvai vertintini itin kritiškai;

(6) pažeistos Vyriausybės 2004 m. liepos 16 d. nutarimu Nr. 920 patvirtinto Teritorijų planavimo dokumentų sprendinių poveikio vertinimo tvarkos aprašo normos, Savivaldybės teritorijos bendrojo plano rengimo taisyklių 44 punktas. Rengiant Bendrąjį planą nebuvo parengta Bendrojo plano sprendinių poveikio vertinimo ataskaita. Bendrasis planas buvo parengtas praleidus vieną Bendrojo plano rengimo etapą – Bendrojo plano sprendinių poveikio vertinimo etapą, o tai yra vienas iš esminių Bendrojo plano rengimo procedūros pažeidimų. Bylos nagrinėjimo metu pateikta išsami argumentacija, tačiau paminėtina ir tai, kad ataskaita nebuvo pateikta teisminio nagrinėjimo metu, taip nevykdant teismo įpareigojimo pateikti visos apimties Bendrojo plano medžiagą, įskaitant procedūrinius dokumentus – pirminio teisminio proceso dėl Bendrojo plano teisėtumo eigoje. Atstovo buvo pripažinta, jog ataskaita nebuvo rengta, ataskaita nebuvo pristatyta visuomenei ir visuomenės svarstyta, ataskaita netgi nenurodyta Bendrojo plano turinyje ir nepridėta prie bendrai surištos Bendrojo plano medžiagos, o tai tik dar kartą leidžia teigti, kad ši ataskaita nebuvo pateikta ir žinoma visuomenei, visuomenės akceptuota Bendrojo plano rengimo ir tvirtinimo metu. Bylos nagrinėjimo metu teismas įpareigojo atsakovą pateikti duomenis, patvirtinančius minėtos ataskaitos pateikimo ir gavimo datas (gautų dokumentų registravimo žurnalo duomenis). Nepaisant to, tokie duomenys nebuvo pateikti, o pateikti netiesioginiai duomenys (sąskaita faktūra už atitinkamų darbų atlikimą). Pareiškėjos vertinimu, sąskaitos faktūros pateikimas neįrodo atitinkamos ataskaitos pateikimo fakto;

(7) pažeisti Miestų ir miestelių teritorijų bendrųjų planų rengimo taisyklių, patvirtintų aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. Dl-591, 33.3.3 punkto, 34.1 punkto, 34.2 punkto, galiojančių Savivaldybės teritorijos bendrojo plano rengimo taisyklių reikalavimai. Dar 2004 m. rugpjūčio 26 d. Tarybos sprendimu Nr. 224 patvirtintos Bendrojo plano rengimo darbų programos 5.2–5.1.2 punktai nustatė, kokie turi būti parengti Bendrojo plano brėžiniai ir koks jų mastelis. Nebuvo parengti darbų programoje numatyti brėžiniai: erdvinės struktūros vystymo, aukštybinių pastatų ir didžiųjų prekybos centrų išdėstymo ir miesto įtakos brėžiniai. Tiek pagal anksčiau galiojusią Miestų ir miestelių teritorijų bendrųjų planų rengimo taisyklių, patvirtintų aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. Dl-591 redakciją, tiek ir ją keičiančią Savivaldybės teritorijos bendrojo plano rengimo taisyklių redakciją, minėti brėžiniai privalomai turėjo būti parengti. Dauguma Bendrojo plano brėžinių parengti masteliu 1:25000, o Savivaldybės teritorijos bendrojo plano rengimo taisyklių nuostatos reikalauja rengti brėžinius masteliu 1:50000. Brėžinių pavadinimai ir turinys daugeliu atvejų neatitinka Miestų ir miestelių teritorijų bendrųjų planų rengimo taisyklių ankstesnės redakcijos ir Savivaldybės teritorijos bendrojo plano rengimo taisyklių. Šie pažeidimai patvirtina, jog Bendrojo plano sprendiniai buvo rengiami nepaisant teisės aktų. Teismas dėl šių pažeidimų nepasisakė;

(8) Klaipėdos apskrities viršininko administracija, atlikdama bendrojo planavimo sprendinių tikrinimo procedūras, Administracija, atlikdama Bendrojo plano rengimo veiksmus, Taryba, priimdama 2008 m. sprendimą, jį keičiantį sprendimą, pažeidė 2008 m. nutartį, nustatančią atsakovams reikalavimo užtikrinimo priemones – laikinai, kol neįsigalios Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimas byloje, uždrausti atlikti Bendrojo plano teisės aktų nustatytas tvirtinimo (tikrinimo, tvirtinimo, registravimo) procedūras. Aplinkos ministro 2007 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. Dl-354 buvo pakeistos Savivaldybės teritorijos bendrojo plano rengimo taisyklės, patvirtintos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. Dl-263 „Dėl Apskrities teritorijos bendrojo (generalinio) plano rengimo, Savivaldybės teritorijos bendrojo plano rengimo ir Miestų ir miestelių bendrųjų planų renginio taisyklių patvirtinimo“ ir išdėstyta nauja redakcija. Taisyklių 7-12 punktai apibrėžia bendrųjų planų rengimo etapus, nustato ir bendrųjų planų rengimo baigiamojo etapo sudedamąsias dalis. Bendrojo plano baigiamojo etapo – tvirtinimo procedūros stadijos yra Bendrojo plano tikrinimas, tvirtinimas ir registravimas. Klaipėdos apskrities viršininko administracija, Administracija, o taip pat ir Taryba pažeidė teismo draudimus ir atliko veiksmus, kurie sąlygojo Bendrojo plano patvirtinimą. Klaipėdos apskrities viršininko administracija patikrino visus Bendrojo plano sprendinius, bet patikrinimo veiksmai buvo atliekami pažeidžiant taikytas reikalavimo užtikrinimo priemones, todėl Bendrojo plano tvirtinimas visa apimtimi buvo neteisėtas. Bendrasis planas nebuvo visa apimtimi patikrintas ir neteisėtai patvirtintas savivaldybės sprendimu. 2009 m. sprendimas buvo priimtas neteisėtai ir nepagrįstai. Neabejotina, kad ginčijami Taryboje galutinai patvirtinti teisės aktai buvo parengti ir priimti pažeidžiant ABTĮ 14 straipsnio 1 dalį, dėl to neteisėti. Visi neteisėtą teisės aktą keičiantys ar naikinantys aktai neturi teisinės galios ir teisinių pasekmių nesukelia, Palangos miesto savivaldybės sprendimai, kurie keičia, naikina ar kitaip daro įtaką 2008 m. sprendimui ir 2009 m. sprendimui, yra taip pat neteisėti ir jokių teisinių pasekmių nesukelia ir negali sukelti. Teismas tik deklaratyviai konstatuoja, kad tokio pobūdžio situacija lemia procesinių sankcijų taikymą pagal teisenos taisykles – tačiau visiškai ignoruojamas faktas, kad tokio pobūdžio viešojo administravimo subjektų veiksmai sąlygojo dalies Bendrojo plano sprendinių nepatikrinimą, o vėliau ir teisės aktų nustatyta tvarka nepatikrinto Bendrojo plano patvirtinimą.

27. Atsakovai ir trečiasis suinteresuotas asmuo Palangos miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydami apeliacinį skundą atmesti.
28. Atsakovai ir trečiasis suinteresuotas asmuo Palangos miesto savivaldybės administracija nurodo sutinkantys su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuris yra motyvuotas, teisingas ir pagrįstas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

(1) Taryba priėmė 2009 m. sprendimą, kuris yra susijęs tik su vienu sklypu. 2009 m. sprendimas priimtas atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. nutartį. Pareiškėja nepagrįstai teigė, kad nebuvo galima tvirtinti viso miesto Bendrojo plano, nes buvo kilęs ginčas dėl vieno sklypo. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje Nr. AS63-337/2008 konstatavo, kad nėra pagrindo stabdyti viso Bendrojo plano procesą, jei ginčas kilęs tik dėl vieno sklypo. Priešingai aiškinant, miesto bendrųjų planų savivaldybėse niekada nebūtų įmanoma patvirtinti, nes nuolatos keičiasi sklypų savininkai ir dažnai atsiranda toks savininkas, kuris mano, kad susisiekimo komunikacijos turi būti numatomos (braižomos) kitoje vietoje;

(2) atsakovas sutinka su pareiškėjos teiginiu dėl trunkančio teisminio proceso beprasmiškumo, tačiau pati pareiškėja turi prisiimti atsakomybę dėl teisminio proceso. Tarp UAB „Energetikas“ ir Palangos miesto savivaldybės nebėra jokio ginčo. Liko neišspręstas tik UAB „Energetikas“ ginčas su kaimynais, t. y. kaimyninių sunykusių medinių poilsio namelių savininkais, bet tai niekaip nėra susiję su viso miesto Bendruoju planu. Seimo narės I. Š. apeliacinis skundas neturėtų būti bauginimo ar įtakos darymo įrankiu. Pareiškėja nepagrįstai teigia, esą Bendrojo plano sprendiniai yra nesuderinami su visuomenės interesais, viešuoju interesu. Priešingai, pareiškėjos reikalavimai yra nesuderinami su visuomenės interesais, nes pagal bendrąjį planą žemės savininkai, susigrąžinę žemę, turi teisę keisti ir keičia žemės paskirtį iš žemės ūkio į kitos paskirties žemę. Šimtai savininkų, nerengdami detaliųjų planų, pagal bendrąjį planą iš karto gali rengti techninius projektus, gauti statybos leidimus ir statyti statinius;

(3) Bendrojo plano sprendinių poveikio vertinimo ataskaita, skirtingai nei teigia pareiškėja, buvo pateikta teismui apeliacinio proceso metu, todėl nepagrįstai teigiama, kad jos nebuvo rengiant Bendrąjį planą. Šalių paaiškinimai taip pat yra įrodymai. Ataskaita yra pateikta į bylą, SĮ „Vilniaus planas“ atstovai taip pat patvirtino, kad ataskaita buvo parengta, niekas to neginčija, išskyrus pareiškėją, kuri net nedalyvavo Bendrojo plano rengimo procese;

(4) pareiškėja siekia, kad Bendrasis planas būtų pripažintas neteisėtu, nes nebuvo parengti erdvinės struktūros vystymo, aukštybinių pastatų ir didžiųjų prekybos centrų išdėstymo ir miesto įtakos brėžiniai, kurie buvo numatyti programoje. Tai, kad nėra minėtų brėžinių, nesudaro pagrindo pripažinti planą neteisėtu, Palangoje nenumatoma statyti aukštybinių pastatų ir didžiųjų prekybos centrų, todėl negalėjo parengti tokių statinių brėžinių, kurie nenumatyti;

(5) viešo svarstymo procedūros pakartotinai nebuvo atliekamos, nes Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) pastabos nebuvo esminės. SĮ „Vilniaus planas“ 2008 m. spalio 31 d. rašte Nr. 328 ir SĮ „Vilniaus planas“ 2008 m. gruodžio 18 d. rašte Nr. 432 yra išsamiai išdėstyti motyvai dėl neesminių pastabų ir nurodyta, kad visi sprendiniai yra pristatyti ir suderinti su Inspekcijos centrine atstovybe.

29. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydama apeliacinį skundą iš dalies atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

(1) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad daugelis ABTĮ 2 straipsnio 13 dalyje nurodytų požymių yra vertinamieji, todėl būtina išsiaiškinti teisės akte įtvirtintų elgesio taisyklių pobūdį, subjektų ratą, kuriems taikomas aktas, aktą priėmusio subjekto statusą bei kitas akto priėmimo aplinkybes. Panevėžio apygardos administracinis teismas nagrinėjamu atveju teisingai įvertino Sprendime Nr. T2-20 įtvirtintų taisyklių pobūdį, minėto sprendimo tikslą bei tai, kad šis sprendimas priimtas vieno konkretaus subjekto – UAB „Energetikas“ atžvilgiu ir yra skirtas tik 2008 m. nutarčiai vykdyti. Todėl visų šių aplinkybių kontekste Sprendimas Nr. T2-30 nelaikytinas norminiu administraciniu aktu;

(2) dėl 2008 m. sprendimo, kuriuo buvo patvirtintas Bendrasis planas, paliekama spręsti teismo nuožiūra.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

30. Prieš pasisakydama dėl bylos esmės, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį, administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl byla išnagrinėta vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.
31. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja Lietuvos Respublikos Seimo narė I. Š. į teismą kreipėsi prašydama ištirti Palangos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr. T2-317 „Dėl Palangos miesto bendrojo plano patvirtinimo“ (toliau – ir 2008 m. sprendimas) ir Palangos miesto savivaldybės tarybos 2009 m. sausio 29 d. sprendimo Nr. T2-20 „Dėl Palangos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr. T2-317 papildymo“ (toliau – ir 2009 m. sprendimas) atitiktį Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2008 m. lapkričio 25 d. iki 2010 m. sausio 1 d.) 3 straipsnio 1 dalies 7 punktui, 3 straipsnio 2 daliai, 7 straipsnio 2 dalies 2 punktui, 10 straipsnio 4 daliai, 11 straipsnio 8, 9, 11 dalims, 12 straipsnio 3 daliai, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (redakcija, galiojusi nuo 2004 m. gruodžio 29 d. iki 2009 m. birželio 25 d.) 14 straipsnio 1 daliai ir 71 straipsnio 5 daliai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. 1079 patvirtintų Lietuvos Respublikos visuomenės dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatų (toliau – ir Visuomenės dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatai) (2007 m. kovo 14 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 247 redakcija) 20.4, 21 ir 27 punktams, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. liepos 16 d. nutarimu Nr. 920 patvirtintam Teritorijų planavimo dokumentų sprendinių poveikio vertinimo tvarkos aprašui (toliau – ir Aprašas). Kartu pareiškėja prašė minėtus Tarybos sprendimus pripažinti prieštaraujančiais minėtoms teisės aktų nuostatoms ir laikyti juos panaikintais.
32. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, pareiškėja abejoja dviejų Tarybos sprendimų, susijusių su Palangos miesto bendruoju planu (toliau – ir Bendrasis planas), teisėtumu. Pirmuoju iš pareiškėjos prašomų ištirti sprendimų – Palangos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. T2-317 „Dėl Palangos miesto bendrojo plano patvirtinimo“ (2008 m. sprendimu), vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 11 straipsnio 5 dalimi ir atsižvelgiant į Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2008 m. gruodžio 18 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. PL-589-(14.16), buvo patvirtintas Palangos miesto bendrasis planas. Antruoju – Palangos miesto savivaldybės tarybos 2009 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. T2-20 „Dėl Palangos miesto savivaldybės 2008 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr. T2-317 papildymo“ (2009 m. sprendimu), vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsniu, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi, 2008 m. sprendimas buvo papildytas 2 punktu, kuriuo nustatyta, kad „Palangos miesto bendrojo plano kvartalų Š1 ir Š2 reglamentai dalyje, apimančioje UAB sveikatos centras „Energetikas“ 148 433 kv. m teritoriją (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-337/2008), negalioja“.
33. Nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS63-337/2008 pagal atsakovo Palangos miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. gegužės 10 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės sveikatos centro „Energetikas“ skundą atsakovams Palangos miesto savivaldybės administracijai ir Klaipėdos apskrities viršininko administracijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo pakoreguoti Palangos miesto savivaldybės bendrąjį planą, buvo pakeista Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. gegužės 10 d. nutarties dalis, ir sumažintas pritaikytų byloje pareikštų reikalavimų užtikrinimo priemonių mastas – uždrausta atsakovams atlikti Palangos miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano dalies, apimančios pareiškėjo UAB sveikatos centras „Energetikas“ 148 433 kv. m teritorijos, teisės aktų nustatytas tvirtinimo (tikrinimo, tvirtinimo, registravimo) procedūras. Vėliau Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 30 d. nutartimi dar kartą buvo sumažintas reikalavimų užtikrinimo priemonių mastas ir Palangos miesto savivaldybės taryba 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. T2-306 „Dėl tarybos 2008 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr. T2-317 pakeitimo“ vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsniu, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi, Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-70-386/2013, nuspręsta pakeisti Palangos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr. T2-317 „Dėl Palangos miesto bendrojo plano patvirtinimo“ 2 punktą ir nustatyti, kad Palangos miesto bendrojo plano kvartalų Š1 ir Š2 reglamentai dalyje, apimančioje UAB sveikatos centras „Energetikas“ išnuomotą 9,5917 ha teritoriją, negalioja.
34. Atsižvelgdama į skirtingas aplinkybes, nulėmusias ginčijamų administracinių aktų priėmimo tikslus bei paskirtį, siekdama aiškumo pagrindžiant nevienodą teisės aktų reikalavimų, keliamų šių aktų turiniui ir priėmimo procedūrai, vertinimą, išplėstinė teisėjų kolegija kiekvieną jų aptaria atskirai.
35. Administracinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nutraukė norminės bylos dalį, kuria prašoma ištirti 2009 m. sprendimo atitiktį Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 7 punktui, 3 straipsnio 2 daliai, 7 straipsnio 2 dalies 2 punktui, 10 straipsnio 4 daliai, 11 straipsnio 8 daliai, 9 daliai, 11 daliai, 12 straipsnio 3 daliai, ABTĮ 14 straipsnio 1 daliai, 71 straipsnio 5 daliai, Lietuvos Respublikos visuomenės dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. 1079 (2007 m. kovo 14 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 247 redakcija), 20.4 punktui, 21 punktui, 27 punktui, Vyriausybės 2004 m. liepos 16 d. nutarimu Nr. 920 patvirtintam Teritorijų planavimo dokumentų sprendinių poveikio vertinimo tvarkos aprašui, taip pat nutraukė norminės bylos dalį, kuria prašoma ištirti 2008 m. sprendimo atitiktį Teritorijų planavimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punktui, 10 straipsnio 4 daliai, 11 straipsnio 8 daliai, 9 daliai, 11 daliai, 12 straipsnio 3 daliai, Vyriausybės 2004 m. liepos 16 d. nutarimu Nr. 920 patvirtintam Teritorijų planavimo dokumentų sprendinių poveikio vertinimo tvarkos aprašui. Teismas pripažino, kad 2008 m. sprendimas neprieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 7 punktui, 3 straipsnio 2 daliai, Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. 1079 patvirtintų Lietuvos Respublikos visuomenės dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatų 27.3 punktui, 28 punktui, ABTĮ 14 straipsnio 1 daliai ir 71 straipsnio 6 daliai.

V.

36. Remiantis tikrinamų sprendimų priėmimo metu galiojusiomis aktualiomis įstatymų ir juos lydinčių teisės aktų nuostatomis, bendrojo teritorijų planavimo dokumentai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstami norminiais administraciniais aktais, pažymint, kad bendrasis teritorijos planas atitinka ABTĮ 2 straipsnio 13 dalyje įtvirtintus norminio teisės akto požymius (pvz., 2005 m. balandžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS8-115/2005; 2011 m. gegužės 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1415/2011 ir kt.). Atitinkamai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pirmą kartą nagrinėdamas šią bylą, 2012 m. lapkričio 15 d. nutartyje, remdamasis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1285/2010, nurodė, kad 2008 m. sprendimas patvirtinti Bendrąjį planą yra norminis administracinis aktas. Tačiau tai savaime nereiškia, kad 2009 m. sprendimas, kuriuo, minėta, 2008 m. sprendimas papildytas nustatant, kad atitinkami Bendrojo plano kvartalų reglamentai atitinkamoje dalyje negalioja, taip pat laikytinas norminiu administraciniu teisės aktu.
37. Šiame kontekste pažymėtina, kad individualus teisės aktas ABTĮ 2 straipsnio 14 dalyje apibrėžiamas kaip vienkartinis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 2 straipsnio 9 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas – tai vienkartinis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam asmeniui ar nurodytai asmenų grupei. ABTĮ 2 straipsnio 13 dalyje norminis aktas apibrėžiamas kaip įstatymas, administracinis ar kitas teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei. Atitinkamai VAĮ 2 straipsnio 10 dalyje nurodoma, kad norminis administracinis aktas – tai teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei. Iš šių įstatymuose įtvirtintų norminio akto apibrėžimų matyti, kad norminio administracinio akto esminiai požymiai yra: akto turinys apima elgesio taisykles – teisės normas; šios normos skirtos individualiais požymiais neapibrėžtai (neapibūdintai) asmenų grupei. Be to, nagrinėjamos bylos kontekste reikšminga aplinkybe, nulemiančia individualaus ir norminio administracinio akto skirtumą, laikytinas tikslas, kurio siekiama priimant vieną ar kitą administracinį aktą. Sprendžiant apie administracinio akto rūšį (norminis ar individualaus pobūdžio), reikia nustatyti ne tik tai, ar administraciniu aktu siekiama nustatyti norminio pobūdžio (nustatančias teises ir pareigas) elgesio taisykles individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei, taip pat būtina atsižvelgti ir į jo taikymo paskirtį, priėmimo sąlygas bei įvertinti teisinį reglamentavimą, kuriuo grindžiamas konkretaus administracinio akto priėmimas
38. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad norminiai teisės aktai – tai rašytine forma išreikšti teisėkūros subjektų sprendimai (oficialūs rašytiniai dokumentai), kuriuose yra teisės normų. Juose įtvirtinami bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, kurie orientuojami į ateitį ir numatomi taikyti daug kartų. Šie aktai adresuoti neapibrėžtam asmenų ratui arba adresuoti ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais. Jie visada abstraktūs ir apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius, toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje (pvz., 2003 m. kovo 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A5-63/2003; 2007 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A403-3/2007; 2012 m. gegužės 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-210/2012; 2013 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-555/2013 Administracinė jurisprudencija. 2013, 25, p. 180-191).
39. Kaip matyti iš paties 2009 m. sprendimo turinio, jis priimtas vykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-337/2008 (toliau – ir 2008 m. nutartis).
40. Pastarąja nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paliko galioti, kaip jau buvo minėta, Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. gegužės 10 d. nutarties dalį, kuria laikinai, iki įsiteisės Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimas byloje, atsakovams uždrausta atlikti Palangos miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano dalies, apimančios pareiškėjo UAB sveikatos centro „Energetikas“ 148 433 kv. m teritoriją, dėl kurios kyla ginčas, teisės aktų nustatytas tvirtinimo (tikrinimo, tvirtinimo, registravimo) procedūras, kitą nutarties dalį panaikino. Reikalavimo užtikrinimo priemonė buvo pritaikyta pagal pareiškėjo UAB „Energetikas“ prašymą, paduotą administracinėje byloje, kurioje jis pareiškė šiuos reikalavimus: panaikinti atsakovo Palangos miesto savivaldybės administracijos 2007 m. spalio 4 d. sprendimą Nr. (4.17.)-D3-3055 ir atsakovo Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2007 m. lapkričio 30 d. sprendimą Nr. 2-4642-(2.20); įpareigoti atsakovą Palangos miesto savivaldybės administraciją pakoreguoti Palangos miesto savivaldybės teritorijos bendrąjį planą pagal UAB „Energetikas“ pateiktus pasiūlymus ir pastabas. Kitaip sakant, pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė yra procesinio pobūdžio priemonė, skirta užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą administracinėje byloje, kurioje pareiškėjas UAB „Energetikas“ ginčija konkrečius Palangos miesto savivaldybės administracijos ir Klaipėdos apskrities viršininko administracijos sprendimus ir nagrinėjamas individualus ginčas, kilęs tarp UAB „Energetikas“ ir Palangos miesto savivaldybės administracijos, Klaipėdos apskrities viršininko administracijos (dabar Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos). Šiuo metu pastaroji byla sustabdyta iki sprendimo šioje norminėje byloje priėmimo.
41. Taigi, 2009 m. sprendimą atsakovas priėmė vykdydamas teismo 2008 m. nutartį dėl reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo. Nepaisant aplinkybės, kad 2009 m. sprendimu buvo nuspręsta dėl Bendrojo plano dalies negaliojimo, t. y. laikinai įsiterpta į teritorijų planavimo teisinius santykius, šiuo sprendimu buvo siekiama ne Bendrojo plano sprendinių nustatymo ar pakeitimo, bet buvo įgyvendinta teismo nutartis, kuria, kilus ginčui, buvo uždrausta atlikti Palangos miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano dalies, apimančios pareiškėjo UAB sveikatos centro „Energetikas“ 148 433 kv. m teritoriją, teisės aktų nustatytas tvirtinimo (tikrinimo, tvirtinimo, registravimo) procedūras. Atsakovas, šalia kitos teisės aktais jam suteiktos kompetencijos ir nustatytų funkcijų, taip pat turi pareigą vykdyti teismų procesinius sprendimus, tarp jų ir nutartis dėl reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo. ABTĮ 71 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. ABTĮ 14 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutarimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikoje. Toks reglamentavimas reiškia, kad atsakovas neturėjo kitokio sprendimo priėmimo galimybės, privalėjo vykdyti teismo nutartį, t. y., 2009 m. sprendimo, kuriuo buvo nustatyta, atitinkama Bendrojo plano dalis negalioja, priėmimo tikslas – 2008 m. nutarties įvykdymas, o ne elgesio taisyklės, skirtos individualiais požymiais neapibūdintam subjektų ratui sukūrimas. Atitinkamai 2009 m. sprendimas, kurio taikymas yra skirtas vieno subjekto – UAB sveikatos centro „Energetikas“ ginčijamų teisių ir teisėtų interesų apsaugai, nelaikytinas norminiu administraciniu aktu, jo priėmimui negalėjo ir neturėjo būti taikomos teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos, jis negali būti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo bylos dalyku.
42. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 30 d. nutartimi pakeitė 2008 m. nutartimi nustatytą reikalavimo užtikrinimo priemonės mastą ir laikinai, iki įsiteisės Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimas, uždraudė atsakovams Palangos miesto savivaldybės administracijai ir Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie aplinkos ministerijos atlikti Palangos miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano dalies, apimančios UAB „Energetikas“ išnuomotą 9,5917 ha teritoriją, teisės aktų nustatytas tvirtinimo (tikrinimo, tvirtinimo, registravimo) procedūras. Palangos miesto savivaldybės taryba 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. T2-306 „Dėl Tarybos 2008 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr. T2-317 pakeitimo“ pakeitė 2008 m. sprendimo 2 punktą, jį išdėstant taip: „Nustatyti, kad Palangos miesto bendrojo plano kvartalų Š1 ir Š2 reglamentai dalyje, apimančioje UAB sveikatos centras „Energetikas“ išnuomotą 9,5917 ha teritoriją, negalioja“.
43. Taigi, 2009 m. sprendimas pakeistas kitu sprendimu ir nebeaktualus. Teritorija, kurioje negalioja atitinkami Bendrojo plano kvartalų reglamentai, sumažinta 5,2516 ha (nuo 14,8433 ha).
44. Konstatavus, kad 2009 m. sprendimas nėra norminis administracinis teisės aktas, be to, jis buvo pakeistas kitu Tarybos sprendimu, kurio teisėtumo pareiškėja neginčija, nėra pagrindų vertinti pareiškėjos keltas abejones dėl 2009 m. sprendimo atitikties pareiškėjos nurodytoms teisės aktų nuostatoms. Todėl laikytina, kad norminės bylos dalis dėl 2009 m. sprendimo teisėtumo pagrįstai nutraukta ir ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista.

VI.             

45. Kitas administracinis aktas, kurio atitiktį atitinkamoms teisės aktų nuostatoms pareiškėja prašo ištirti, kaip minėta, – 2008 m. sprendimas, kuriuo buvo patvirtintas Palangos miesto bendrasis planas. Išplėstinė teisėjų kolegija nutartyje jau pažymėjo, kad šis sprendimas yra norminis administracinis aktas, tad argumentai šiuo aspektu nekartojami.
46. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad 2008 m. sprendimas neprieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 7 punktui, 3 straipsnio 2 daliai, Visuomenės dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatų 27.3 punktui, 28 punktui, ABTĮ 14 straipsnio 1 daliai, 71 straipsnio 6 daliai, bei nutraukė norminės bylos dalį, kuria prašoma ištirti 2008 m. sprendimo atitiktį Teritorijų planavimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punktui, 10 straipsnio 4 daliai, 11 straipsnio 8 daliai, 9 daliai, 11 daliai, 12 straipsnio 3 daliai, Teritorijų planavimo dokumentų sprendinių poveikio vertinimo tvarkos aprašui.
47. Bylą patikrinusi išplėstinė teisėjų kolegija, remdamasi toliau pateikiamais argumentais, su pastarosiomis pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimis sutinka tik iš dalies.
48. Norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimo administraciniuose teismuose specifika, be kita ko, reiškia, kad bylos dėl šių aktų atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui pagrindas yra teisiškai motyvuota abejonė (teisiniai argumentai, kuriais pareiškėjas grindžia savo abejonę), kad visas aktas ar jo dalis prieštarauja aukštesnės teisinės galios aktams pagal: 1) normų turinį; 2) reguliavimo apimtį; 3) formą; 4) nustatytą priėmimo, pasirašymo, paskelbimo ar įsigaliojimo tvarką. Kaip yra pažymėjusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. lapkričio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-1586/2014, reikalaujama, kad pareiškėjo pozicija dėl norminio administracinio akto (jo dalies) atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui būtų nurodyta aiškiai, nedviprasmiškai, pareiškime turi būti išdėstyti argumentai ir motyvai, pagrindžiantys abejonę, kad teisės aktas (jo dalis) prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui. Pareiškėjas negali apsiriboti vien bendro pobūdžio teiginiais, taip pat vien tik tvirtinimu, kad norminis administracinis aktas, jo manymu, prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijamo norminio administracinio akto punktai (jų pastraipos ar punktų papunkčiai), kokia apimtimi prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, ir savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamo norminio administracinio akto (jo dalies) nuostatos atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Pareiškėjas, formuluodamas teisinius argumentus, keliančius abejonių norminio administracinio akto teisėtumu, turi išnagrinėti tiek atitinkamo norminio administracinio akto (jo dalies) turinį, tiek aukštesnės galios teisės akto (įstatymo ar Vyriausybės norminio akto) turinį ir pateikti savo konkrečią nuomonę dėl prieštaravimų tarp šių aktų. Aptariamame prašyme (pareiškime) neturėtų būti ir nutylėtų motyvų, neįvertintų reikšmingų teisinio reguliavimo aspektų. Nesant dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo tinkamai suformuluoto tyrimo pagrindo bei tyrimo dalyko, byla dėl norminio administracinio akto teisėtumo, kurioje nėra tyrimo dalyko, nenagrinėtina administraciniame teisme, o tai yra pagrindas šią bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 114 straipsnio 1 dalis, 101 straipsnio 1 punktas) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1586/2014 Administracinė jurisprudencija. 2014, 28, p. 54-64, 2015 m. rugsėjo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2096-502/2015; 2016 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A641-442/2016).
49. Kartu primintina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad ginčijamo norminio administracinio akto panaikinimas iki sprendimo byloje priėmimo reiškia, jog tais atvejais, kai į administracinį teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo kreipėsi ne teismai, administracinio akto teisėtumo byla praranda savo objektą. Taigi tais atvejais, kai į administracinį teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo kreipiasi ne teismai, o kiti Administracinių bylų teisenos įstatymo 110 straipsnyje nurodyti subjektai, t. y. teisme nagrinėjama norminė administracinė byla pagal abstraktų prašymą ištirti norminio administracinio akto (ar jo dalies) teisėtumą, administraciniams teismams yra priskiriama tirti tik galiojančių norminių administracinių aktų teisėtumą, todėl ginčijamo norminio administracinio akto panaikinimas iki sprendimo byloje priėmimo tokiais atvejais yra pagrindas nutraukti bylą kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (pvz., 2009 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I444-1/2009, 2009 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1449/2009; 2013 m. birželio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I444-3/2013 ir kt.). Toks vertinimas taikomas ir tais atvejais, kai ginčijamo norminio administracinio akto nuostatos nors nėra panaikintos, tačiau yra panaikintas (pakeistas) teisinis reguliavimas, kurio atitikčiai turėjo būti tiriamos ginčijamos normos, nes teisės akto, kuriam galimai prieštarauja norminis administracinis aktas, panaikinimas (pakeitimas) turi įtakos norminio administracinio akto teisėtumo bylai. Kitaip sakant, įtakos norminio administracinio akto teisėtumo patikros bylai turi ir teisės akto, kuriam galimai prieštarauja ginčijamas norminis administracinis aktas, panaikinimas (pakeitimas). Kai į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą kreipiasi ne individualią bylą nagrinėjantis teismas, o Lietuvos Respublikos Seimo narys, inicijuodamas abstrakčią norminio administracinio akto teisėtumo patikrą, teisės akto, kuriam galimai prieštarauja norminis administracinis aktas, panaikinimas (pakeitimas) daro norminio administracinio akto teisėtumo teiseną nebegalima. Pripažinimas, kad norminis administracinis aktas prieštaravo nebegaliojančiam įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, nebetektų prasmės, nes neturėtų poveikio visuomeniniams santykiams (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I444-4/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 16, 2008 m.; 2015 m. sausio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I438-1/2014).
50. Administracinių bylų teisenos įstatymo 110 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų asmenų pareigos argumentuoti kontekste pažymėtina, jog iš minėtoje administracinių teismų praktikoje suformuotų proceso taisyklių išplaukia ir reikalavimas, kad abstraktų prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą pateikęs pareiškėjas savo abejonę paprastai turi grįsti (argumentuoti) remdamasis galiojančiomis ginčo teisiniams santykiams aktualiomis teisės aktų normomis (galiojančiu teisiniu reglamentavimu). Tokį vertinimą pagrindžia ir tai, kad neretai konkrečios teisės normos turinys bei jos taikymo ypatumai nustatomi ją (normą) analizuojant (aiškinant) kitų teisės normų, įtvirtintų tiek tame pačiame, tiek kituose teisės aktuose, kontekste. Todėl pastarųjų (reikšmingas) pasikeitimas (panaikinimas) gali iš esmės pakeisti ir tikrinamos norminio administracinio akto normos aiškinimo bei taikymo taisykles, be kita ko, apsprendžiančias šios normos santykį su įstatymu ar Vyriausybės norminiu aktu, kurių atitikčiai ji yra tikrinama (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1586/2014 Administracinė jurisprudencija. 2014, 28, p. 54-64).
51. Nagrinėjamu atveju beveik visas teisinis reguliavimas, kuriuo pareiškėja grindžia 2008 m. sprendimo neteisėtumą, yra pakeistas. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į aptartą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tokiu atveju teismas turi vertinti, kaip buvo keistos pareiškėjos nurodomos teisės normos, ar toks koregavimas tolygus atitinkamo teisinio reguliavimo išnykimui. Tuo atveju, kai teisės normos pakeistos nežymiai (ne iš esmės) arba išliko, tačiau buvo įtvirtintos kitoje to paties ar kito teisės akto vietoje (straipsnyje, dalyje), teismas turėtų pasisakyti dėl ginčijamo teisės akto atitikimo šioms teisės normoms, pareiškėjos pateiktų, jos nuomone prašymą pagrindžiančių, teisinių argumentų kontekste. Ir tik tuomet, kai reguliavimas pakeičiamas iš esmės ar panaikinamas, teismas galėtų bylą ar atitinkamą jos dalį nutraukti. Tokią poziciją pagrindžia ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika – pavyzdžiui, 2015 m. vasario 24 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas, priimtas byloje, kurioje tirtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 665 „Dėl Valstybės turtinių ir neturtinių teisių įgyvendinimo valstybės valdomose įmonėse tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Valstybės turtinių ir neturtinių teisių įgyvendinimo valstybės valdomose įmonėse tvarkos aprašo 54 punkto atitinkamos dalies atitikimas Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 19 straipsnio 2 daliai, nors pastarasis įstatymas buvo pakeistas jį išdėstant nauja redakcija ir konstitucinės justicijos bylai aktuali nuostata buvo įtvirtinta kitame straipsnyje (22 straipsnio 2 dalyje).

VII.

52. Ankstesnės redakcijos Teritorijų planavimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2008 m. lapkričio 25 d. iki 2010 m. sausio 1 d.) 3 straipsnio 1 dalies 7 punktas, numatė, kad teritorijų planavimo tikslu yra, be kita ko, suderinti fizinių ir juridinių asmenų ar jų grupių, visuomenės, savivaldybių ir valstybės interesus dėl teritorijos ir žemės sklypų naudojimo bei veiklos plėtojimo šioje teritorijoje sąlygų. Naujos redakcijos Teritorijų planavimo įstatyme (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-407 redakcija) pastaroji 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostata pakeista nežymiai, nurodant, kad vienas iš teritorijų planavimo tikslų – derinti fizinių ir juridinių asmenų ar jų grupių, savivaldybių ir valstybės interesus dėl teritorijos naudojimo ir veiklos plėtojimo teritorijoje sąlygų.
53. Iš esmės toks pat nežymus skirtumas yra ir tarp pareiškėjos nurodomos redakcijos ir naujos redakcijos Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatų. Ankstesnėje redakcijoje buvo nurodyta: „Nustatant konkrečių teritorijų planavimo tikslus, būtina atsižvelgti į visuomenės poreikius, planuojamos teritorijos kraštovaizdžio ypatumus, geografinę padėtį, geologines sąlygas, urbanistikos, architektūros, techninius, aplinkosaugos, paveldosaugos, žemės ūkio paskirties žemės naudojimo ir tvarkymo reikalavimus, žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkų ir trečiųjų asmenų teises, valstybės saugumo ir gynybos poreikius.“, o naujoje redakcijoje – „Nustatant konkrečios teritorijos planavimo tikslus, būtina atsižvelgti į visuomenės poreikius, planuojamos teritorijos kraštovaizdį ir biologinę įvairovę, geografinę padėtį, geologines sąlygas, esamas urbanistines, inžinerines, susisiekimo, agrarines sistemas, žemės ir kito nekilnojamojo turto valdytojų, naudotojų ir trečiųjų asmenų interesus ir teises, architektūros, aplinkosaugos, visuomenės sveikatos saugos, gamtos apsaugos, paveldosaugos reikalavimus, valstybės ir viešojo saugumo, gynybos ir kitus poreikius“.
54. Pareiškėja 2008 m. sprendimo neatitikimą pastarosioms nuostatoms iš esmės argumentuoja tuo, kad atsakovas, nustatydamas Palangos miesto bendrojo teritorijų planavimo tikslus, neatsižvelgė į visuomenės poreikius, žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkų teises. Teigia, kad Bendruoju planu numatytos dviejų lygių sankryžos, sankirtos, tiltų, tramvajaus linija ant pajūrio juostos ribos, šalia jos ar visai šalia jūros, nauji magistraliniai keliai, pavyzdžiui, virš sklypo (duomenys neskelbtini), Palangoje, gretimai pajūrio juostos ribos, papildomi keliai aplink sanatorinę veiklą vykdančių subjektų teritoriją, Šventosios uosto teritorijos praplėtimas, įskaitant pagal uosto jūros pakrantės ruožą dešiniajame Šventosios jūros krante, nesuderinami su visuomenės interesais, viešuoju interesu, neatitinka minėtose teisės normose įtvirtintos optimizavimo užduoties. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pareiškėja, kuriai tenka pareiga pateikti abejonę norminio akto (jo dalies) teisėtumu pagrindžiančius (teisinius) argumentus, išdėstė deklaratyvius teiginius, tačiau nepateikė konkrečių įrodymų ar išsamių teisinių argumentų, patvirtinančių konkrečių aptariamos susisiekimo sistemos sprendinių ydingumą (neteisėtumą). Tiek bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovų bei Bendrojo plano rengėjų paaiškinimus, Bendrojo plano aiškinamajame rašte pateiktą konkretų susisiekimo sistemos planavimo pagrindimą, tiek bylą patikrinusi išplėstinė teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kad Bendrojo plano sprendiniai, susiję su Susisiekimo sistemos planavimu, pažeistų nustatytas pajūrio juostos ribas, neatitiktų viešojo intereso, būtų nesuderinti su fizinių ir juridinių asmenų, jų grupių, visuomenės, savivaldybių ir valstybės interesais ar būtų priimti neatsižvelgiant į visuomenės poreikius, planuojamos teritorijos kraštovaizdžio ypatumus, aplinkosaugos reikalavimus. Bendrojo plano sprendinių strateginio poveikio aplinkai ataskaitoje padaryta išvada, kad Bendrojo plano sprendinių poveikis gamtinei aplinkai ir kraštovaizdžiui yra teigiamas.
55. Nekartojant visų pirmosios instancijos teismo šiuo aspektu išdėstytų motyvų, pažymėtina, kad pareiškėja, nesutikdama su faktiniais Bendrojo plano sprendiniais, konkrečių argumentų dėl netinkamo fizinių ir juridinių asmenų ar jų grupių, visuomenės, savivaldybių ir valstybės interesų derinimo nepateikia, nors, kaip minėta, tokio pobūdžio bylose reikšmingi teisiniai argumentai bei įrodomaisiais faktais pagrįsti duomenys, kad Bendrojo plano sprendiniai pažeidžia teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus. Teisėtumas vertinamas per tinkamą teritorijų planavimo procedūrų atlikimą. Šioje byloje nėra nustatyta, kad 2008 m. sprendimu patvirtinus Bendrąjį planą buvo pažeisti Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 7 punkte ir 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti reikalavimai, tai sudaro pagrindą iš esmės sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2008 m. sprendimas atitinka Teritorijų planavimo įstatymo (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-407 redakcija) 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą ir 3 straipsnio 2 dalį, tenkinti pareiškėjos reikalavimus aptarta apimtimi nebuvo pagrindo.
56. Kitos nagrinėjamoje byloje aktualios Teritorijų planavimo įstatymo nuostatos, vertinant jų lingvistinę struktūrą, buvo pakeistos ženkliau, nei jau aptartosios, perkeltos į kitus įstatymo straipsnius, tačiau esminės jų nuostatos, ta apimtimi, kuria jomis remiasi pareiškėja, išliko. Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo, kokia apimtimi įstatymo nuostatos išliko nepakitę nepriklausomai nuo jų išdėstymo kituose naujos redakcijos įstatymo straipsniuose, ir apskritai netyrė pareiškėjos argumentų dėl kvestionuojamo norminio administracinio akto atitikties nurodytoms nuostatoms. Minėta, kad aplinkybė, kai teisės akto nuostata išlieka iš esmės nepakitusi, tačiau išdėstoma kitame to paties akto naujos redakcijos straipsnyje, neeliminuoja keliamo norminio administracinio teisės akto teisėtumo aktualumo ir nekliudo atlikti tyrimą iškeltoje norminėje byloje. Norminio akto teisėtumo tyrimo aktualumo nelieka tik tais atvejais, kai teisinis reglamentavimas pasikeičia iš esmės arba jo apskritai nelieka. Dėl nurodytos priežasties pirmosios instancijos teismas nepagrįstai bylą šioje dalyje – t. y. dėl 2008 m. sprendimo atitikties Teritorijų planavimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punktui, 10 straipsnio 4 daliai, 11 straipsnio 8 daliai, 9 daliai, 11 daliai, 12 straipsnio 3 daliai, nutraukė nevertindamas pareiškėjos argumentų pakankamumo ir pagrįstumo. Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi teisinio reglamentavimų pokyčius ir atsižvelgdama į aplinkybę, kad tos Teritorijų planavimo įstatymo nuostatos, nors ir išdėstytos kituose naujos redakcijos įstatymo straipsniuose, yra iš esmės išlikę, pažymi, kad turi būti aptartas 2008 m. sprendimo teisėtumas atitikties šioms nuostatoms aspektu.
57. Ankstesnės redakcijos Teritorijų planavimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkte buvo numatyta, kad bendrojo teritorijų planavimo uždaviniu, be kita ko, yra optimizuoti teritorijos urbanistinę struktūrą ir infrastruktūros sistemą. Iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta ir naujos redakcijos Teritorijų planavimo įstatymo 14 straipsnio „Savivaldybės lygmens ir vietovės lygmens bendrieji planai, objektai ir uždaviniai“ 6 dalies 2 punkte, numatančiame, kad savivaldybės lygmens ir vietovės lygmens bendrųjų planų uždavinys yra, be kita ko, optimizuoti planuojamos teritorijos urbanistinę struktūrą, socialinę ir inžinerinę infrastruktūrą.
58. Pareiškėja, teigdama, kad 2008 m. sprendimas neatitinka minėtos Teritorijų planavimo įstatymo nuostatos, nepateikė konkrečių teisinių argumentų, kodėl Bendrojo plano sprendiniai neatitinka tokiam teritorijų planavimo dokumentui keliamo optimizavimo uždavinio, t. y. nėra tinkamai suformuluotas norminės bylos pagrindas bei dalykas. Atsižvelgiant į teismui pateiktame skunde ir apeliaciniame skunde išdėstytus reikalavimus ir nurodytais argumentais apibrėžtas ginčo ribas, tokiu atveju, t. y. byloje pagal abstraktų prašymą atliekant norminio administracinio akto tyrimą, tai (konkrečių teisinių argumentų nepateikimas) sąlygoja administracinės bylos šioje dalyje – dėl 2008 m. sprendimo atitikimo Teritorijų planavimo įstatymo (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-407 redakcija) 7 straipsnio 2 dalies 2 punktui – nutraukimą.
59. Kartu pažymėtina, jog administracinis teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (ABTĮ 3 str. 2 d.). Tai eliminuoja pareigą vertinti abstrakčius pareiškėjos teiginius dėl Bendrajame plane numatytų sprendinių pagrįstumo. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai, kad atitinkami Bendrojo plano sprendiniai gali turėti įtaką atitinkamų subjektų nuosavybės ar kitų, su turto valdymu susijusių teisių apimčiai, negali savaime suponuoti tikrinamo Bendrojo plano neteisėtumo. Aptariamais Bendrojo plano sprendiniais nėra paneigiama šiuos sprendinius įgyvendinsiančių ir kitų subjektų pareiga užtikrinti, jog esant būtinybei atitinkamų subjektų nuosavybės ar kitos valdymo teisės būtų ribojamos tik įstatymų nustatytais pagrindais bei tvarka ir tik tinkamai atlyginant patiriamus praradimus, kartu įgyvendinant ir pareiškėjos akcentuojamą optimizavimo principą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014).
60. Kartu su teiginiais dėl 2008 m. sprendimo neatitikimo Teritorijų planavimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punktui pareiškėja nurodo ir tai, kad Bendrajame plane nėra pažymėti kai kurie nekilnojamojo turto objektai Šventosios gyvenvietėje – nameliai (duomenys neskelbtini), tiltas per Šventąją į teritoriją (duomenys neskelbtini), krepšinio, lauko teniso, tinklinio aikštynai, esami keliai.
61. Atsižvelgiant į jau aptartą norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimo administraciniuose teismuose specifiką, pastaruoju aspektu pažymėtina, kad pareiškėja vėlgi nepateikė konkrečios argumentacijos kokiai teisės akto nuostatai, jos daliai, dėl kokių priežasčių tai prieštarauja, tad išplėstinė teisėjų kolegija neturi pagrindo atlikti 2008 m. sprendimo teisėtumo tyrimo ir šiuo aspektu. Minėta, kad nesant dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo tinkamai suformuluoto tyrimo pagrindo bei tyrimo dalyko, byla dėl norminio administracinio akto teisėtumo, kurioje nėra tyrimo dalyko, nenagrinėtina administraciniame teisme, o tai yra pagrindas šią bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 114 straipsnio 1 dalis, 101 straipsnio 1 punktas, 2016 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-641-442/2016).
62. Teisėjų kolegija, konstatavusi, kad bylos dalis dėl 2008 m. sprendimo atitikties Teritorijų planavimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintai nuostatai „optimizuoti teritorijos urbanistinę struktūrą ir infrastruktūros sistemą“ (naujos redakcijos 14 straipsnio 6 dalies 2 punkto nuostatai „optimizuoti planuojamos teritorijos urbanistinę struktūrą, socialinę ir inžinerinę infrastruktūrą“) yra nutrauktina, išdėsčiusi naujus motyvus ir nurodžiusi kitus pagrindus, pirmosios instancijos teismo sprendimo atitinkamą dalį iš esmės palieka nepakeistą.
63. Ankstesnės redakcijos Teritorijų planavimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis numatė, kad „Bendrojo teritorijų planavimo procesą sudaro parengiamasis etapas, teritorijų planavimo dokumento rengimo etapas, sprendinių pasekmių vertinimo etapas, baigiamasis etapas. Rengiant savivaldybės teritorijos dalies (miestų ir miestelių), kurioje gyvena ne daugiau kaip 20 tūkstančių gyventojų, bendruosius planus ar keičiant visus galiojančius bendrųjų planų sprendinius, šio straipsnio 3 dalyje numatytos bendrojo plano rengimo etapo stadijos gali būti sujungtos motyvuotu savivaldybės tarybos sprendimu, o konkretūs planavimo darbai atliekami pagal planavimo organizatoriaus patvirtintą planavimo darbų programą“, o to paties straipsnio 4 dalis – „Teritorijų planavimo dokumento sprendinių pasekmių vertinimo etapas yra reikalingas teritorijų planavimo dokumentų sprendinių poveikiui Vyriausybės nustatyta tvarka įvertinti. Įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais atvejais ir tvarka atliekamas teritorijų planavimo dokumento sprendinių strateginis pasekmių aplinkai vertinimas“.
64. Naujos redakcijos Teritorijų planavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis numato teritorijų planavimo dokumentų rūšis: 1) kompleksinio teritorijų planavimo dokumentai; 2) specialiojo teritorijų planavimo dokumentai. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kompleksinio teritorijų planavimo dokumentams priskiriami: 1) valstybės teritorijos bendrasis planas ir valstybės teritorijos dalių bendrieji planai (rengiami valstybės lygmeniu); 2) savivaldybių (rengiami savivaldybės lygmeniu) ar jų dalių (rengiami vietovės lygmeniu) bendrieji planai; 3) detalieji planai (rengiami vietovės lygmeniu); 25 straipsnio 1 dalis numato, kad kompleksinio teritorijų planavimo procesą sudaro šie etapai: 1) parengiamasis; 2) rengimo; 3) baigiamasis. Šio straipsnio 5 dalies 2 punktas įtvirtina, kad kompleksinio teritorijų planavimo dokumento rengimo antrajame etape „Bendrųjų sprendinių formavimas“ – atsižvelgiant į teritorijų planavimo lygmenis ir planuojamą teritoriją, atitinkamai teritorijai taikomų valstybės ir regionų strateginio planavimo dokumentų nuostatas, nustatomos svarbiausios teritorijos vystymo kryptys, parengiama koncepcija, jeigu planavimo darbų programoje numatyta ją rengti. Vyriausybės nustatyta tvarka atliekamas SPAV, jeigu parengiamuoju etapu priimamas sprendimas šį vertinimą atlikti. To paties straipsnio 6 dalis detalizuoja, jog baigiamąjį etapą sudaro šios stadijos: 1) kompleksinio teritorijų planavimo dokumento sprendinių viešinimas – supažindinimas su parengtu teritorijų planavimo dokumentu, pasiūlymų nagrinėjimas ir konsultavimasis arba viešas svarstymas; 2) kompleksinio teritorijų planavimo dokumento derinimas teritorijų planavimo dokumentą derinančiose institucijose ar Teritorijų planavimo komisijoje; 3) kompleksinio teritorijų planavimo dokumento tikrinimas teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą atliekančioje institucijoje; 4) kompleksinio teritorijų planavimo dokumento tvirtinimas ir registravimas Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų registre.
65. Tiek, kiek tai susiję su pastarosiomis Teritorijų planavimo įstatymo nuostatomis, pareiškėja akcentuoja aplinkybę, kad Bendrasis planas parengtas praleidus sprendinių poveikio vertinimo etapą, teigia, kad nebuvo parengta Bendrojo plano sprendinių poveikio vertinimo ataskaita. Tačiau pirmosios instancijos teismo ištirta bylos medžiaga – Palangos miesto bendrojo plano koncepcijos iki 2025 metų sprendinių strateginio pasekmių aplinkai vertinimo ataskaita, atliktų darbų priėmimo aktas Nr. 139-K/117-6, patvirtina, kad sprendinių vertinimo ataskaita savivaldybės administracijai perduota 2007 m. liepos 19 d. (III t., b. l. 50–68, 142; Bendrojo plano medžiaga (1) b. l. 193-199, Bendrojo plano medžiaga (2) b. l. 200-211), tai, kad Viešo svarstymo su visuomene procedūrų ataskaitoje nurodyta, kad Palangos miesto bendrojo plano iki 2015 metų sprendinių poveikio ataskaita ir Palangos miesto bendrojo plano koncepcijos iki 2025 metų sprendinių strateginio pasekmių aplinkai vertinimo ataskaita-aiškinamasis raštas buvo demonstruojami viešojoje ekspozicijoje (Bendrojo plano medžiaga (2) b. l. 233) – paneigia pareiškėjos argumentus, jog nebuvo atliktas teritorijų planavimo dokumentų sprendinių poveikio vertinimas, viešam svarstymui nebuvo pateikta Bendrojo plano sprendinių poveikio ataskaita.
66. Aptariant pareiškėjos argumentus dėl 2008 m. sprendimo neteisėtumo tuo aspektu, kad nebuvo parengta ir viešam svarstymui nepateikta Bendrojo plano sprendinių poveikio ataskaita, kartu nagrinėti, kaip betarpiškai susiję, pareiškėjos argumentai dėl 2008 m. sprendimo prieštaravimo 2004 m. liepos 16 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 920 patvirtintam Teritorijų planavimo dokumentų sprendinių poveikio vertinimo tvarkos aprašui, kuris buvo parengtas vadovaujantis ankstesnės redakcijos Teritorijų planavimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalimi, 17 straipsnio 4 dalimi, 25 straipsnio 4 dalimi. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. lapkričio 5 d. nutarimu Nr. 1024 „Dėl kai kurių Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų pripažinimo netekusiais galios“ minėtas Aprašas pripažintas netekusiu galios. Šiuo metu galiojantis Planų ir programų strateginio pasekmių aplinkai vertinimo tvarkos aprašas, patvirtintas nauja redakcija Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1467, numato privalomą strateginį pasekmių aplinkai vertinimą, kai rengiamas ar keičiamas bendrasis planas. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjai (jos atstovui) teismo posėdžių metu, atsižvelgdamas į teisinio reglamentavimo esminį pasikeitimą, siūlė tikslinti savo skundą, tačiau pareiškėja tokia teise nepasinaudojo. Be to, 2008 m. sprendimo neatitikimą minėtam Aprašui pareiškėja argumentuoja tik tuo, kad rengiant Bendrąjį planą nebuvo parengta jo sprendinių poveikio vertinimo ataskaita, tačiau, kaip išplėstinė teisėjų kolegija jau nurodė pasisakydama dėl pareiškėjos argumentų, susijusių su ankstesnės redakcijos Teritorijų planavimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalimi, vadovaujantis kuria Aprašas ir buvo rengiamas, bylos medžiaga paneigia pareiškėjos teiginius, jog nebuvo atliktas teritorijų planavimo dokumentų sprendinių poveikio vertinimas, viešam svarstymui nebuvo pateikta Bendrojo plano sprendinių poveikio ataskaita.
67. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad 2008 m. sprendimas pareiškėjos nurodytų argumentų apimtyje laikytinas atitinkančiu Teritorijų planavimo įstatymo (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-407 redakcija) 25 straipsnio 5 dalies nuostatas (ankstesnės redakcijos Teritorijų planavimo įstatymo 10 str. 4 d.), numatančias Bendrojo plano sprendinių poveikio ataskaitos parengimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria nutraukta norminės administracinės bylos dalis dėl 2008 m. sprendimo atitikties įstatymo reikalavimui dėl teritorijų planavimo dokumentų sprendinių poveikio Vyriausybės nustatyta tvarka įvertinimo, naikintina, konstatuojant ginčijamo 2008 m. sprendimo teisėtumą minėtu aspektu bei atmetant aptariamą pareiškėjos prašymo dalį. Atitinkamai pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria prašoma ištirti 2008 m. sprendimo atitiktį Aprašui, kuris yra netekęs galios, paliekama nepakeista, bylos dalis nutraukta pagrįstai.
68. Ankstesnės redakcijos Teritorijų planavimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalis numatė, kad „Bendrųjų planų rengimo, svarstymo, derinimo, tikrinimo, tvirtinimo ir galiojimo tvarką nustato šis Įstatymas ir Aplinkos ministerijos patvirtintos apskrities teritorijos, savivaldybės teritorijos ir jos dalių bendrųjų planų rengimo taisyklės. Valstybės teritorijos bendrasis (generalinis) planas rengiamas Vyriausybės nustatyta tvarka“, o to paties straipsnio 8 dalis nustatė, kad  „Savivaldybės teritorijos ir jos dalių bendrieji planai turi neprieštarauti apskrities lygmens bendrojo ir specialiojo planavimo dokumentų sprendiniams, taip pat teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatoms“.
69. Atitinkamai naujos redakcijos Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 1 dalis numato, kad „Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų derinimo, tikrinimo, tvirtinimo ir įsigaliojimo tvarką nustato šis įstatymas ir Aplinkos ministerijos patvirtintos Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklės“, o to paties straipsnio 6 dalis nustato, kad „Savivaldybės lygmens ir vietovės lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų derinimo metu patikrinama, ar, 1) pateiktas derinti kompleksinio teritorijų planavimo dokumentas atitinka ūkio šakų plėtros programas ir strateginių dokumentų nuostatas, galiojančius aukštesnio ir to paties lygmens teritorijų planavimo dokumentų sprendinius, specialiąsias žemės naudojimo sąlygas ir teritorijų planavimo normų reikalavimus, besiribojančių savivaldybių bendruosiuose planuose nurodytus sprendinius, šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nurodytus teritorijų planavimo dokumentus; 2) pateiktas derinti kompleksinio teritorijų planavimo dokumentas neprieštarauja visuomenės (viešajam) interesui, įstatymams ir kitiems teisės aktams, reglamentuojantiems teritorijų planavimo dokumentų rengimą, ar jų sprendinių įgyvendinimas nedaro neigiamo poveikio kitoms (gretimoms) teritorijoms; 3) įvykdytos planavimo sąlygos (planavimo sąlygų reikalavimų įgyvendinimas kompensacinėmis ar alternatyviomis priemonėmis derinamas su planavimo sąlygas išdavusiomis institucijomis).“
70. Sprendžiant dėl 2008 m. sprendimo atitikties kitiems teisės aktams Teritorijų planavimo įstatymo (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-407 redakcija) 26 straipsnio 6 dalies (ankstesnės redakcijos Teritorijų planavimo įstatymo 11 str. 8 d.) kontekste, aptartini pareiškėjos nurodyti  galimi  Bendrojo plano prieštaravimai kitiems teisės aktams.
71. Pareiškėja teigia, kad patvirtintas Bendrasis planas prieštarauja teritorijų planavimo reglamentuojančių teisės aktų nuostatoms, konkrečiai Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. D1-151 „Dėl Žemės sklypų pagrindinės žemės naudojimo paskirties, būdų ir pobūdžių specifikacijos patvirtinimo“ patvirtintai Žemės sklypų pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties, būdų ir pobūdžių specifikacijai (toliau – ir Specifikacija), akcentuoja, kad viena iš Bendrojo plano patikrinimo akte pareikštų pastabų buvo tai, kad pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties, naudojimo būdų ir pobūdžių spalvinis žymėjimas neatitinka Specifikacijos 1 lentelėje nustatytos kodavimo sistemos. Tiek ankstesnės redakcijos, tiek naujos redakcijos įstatymas numatė reikalavimą, kad Savivaldybės teritorijos ir jos dalių bendrieji planai turi neprieštarauti <...> teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatoms (kompleksinio teritorijų planavimo dokumentas neprieštarauja <...> įstatymams ir kitiems teisės aktams, reglamentuojantiems teritorijų planavimo dokumentų rengimą), todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo patikrinti Bendrojo plano atitiktį minėtai įstatymo nuostatai pareiškėjos nurodomų argumentų apimtimi.
72. Pasisakant dėl šių argumentų pastebėtina, pirma, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. D1-28 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. kovo 17 d. įsakymo Nr. D1-151 „Dėl Žemės sklypų pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties, būdų ir pobūdžių specifikacijos patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. rugsėjo 28 d. įsakymo Nr. D1-298 „Dėl Žemės sklypo plano, išduodamo asmenims perkant ar nuomojant žemės sklypą, parengimo tvarkos patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos 1996 m. spalio 1 d. įsakymo Nr. 133 „Dėl Pretenzijos pateikimo teritorijų planavimo dokumentų svarstymo su visuomene metu formos patvirtinimo“ pripažinimo netekusiais galios“ Specifikacija nuo 2014 m. sausio 18 d. neteko galios. Antra, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, toks pobūdžio neatitikimas laikytinas neesminiu. Atitinkamų teritorijų spalvinis žymėjimas nekeičia tų teritorijų teisinio režimo, tai tik papildomi reikalavimai teritorijų planavimo dokumentui, nedarantys jokios esminės įtakos atitinkamų sprendinių teisėtumui ir pagrįstumui.
73. Pareiškėja taip pat nurodo, kad buvo pažeisti Miestų ir miestelių teritorijų bendrųjų planų rengimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. D1-263 (nurodytas teisės akto Nr. D1-591 laikytinas rašymo apsirikimu) (įvertinant ir 2006 m. gruodžio 14 d. įsakymo Nr. 591 redakciją) redakcijos, 33.3.3, 34.1, 34.2 punktų, Savivaldybės teritorijos bendrojo plano renginio taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. D1-354, reikalavimai. 2004 m. rugpjūčio 26 d. Tarybos sprendimu Nr. 224 patvirtintos Bendrojo plano rengimo darbų programos 5.2–5.1.2 punktai nustatė, kokie turi būti parengti Bendrojo plano brėžiniai ir koks jų mastelis. Tačiau nebuvo parengti darbų programoje numatyti brėžiniai: erdvinės struktūros vystymo, aukštybinių pastatų ir didžiųjų prekybos centrų išdėstymo ir miesto įtakos brėžiniai.
74. Pasisakydama dėl pastarųjų argumentų teisėjų kolegija visų pirma pažymi tai, kad abu pastarieji teisės aktai Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. D1-9 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymo Nr. D1-263 „Dėl Apskrities teritorijos bendrojo (generalinio) plano rengimo, savivaldybės teritorijos bendrojo plano rengimo ir miestų ir miestelių bendrųjų planų rengimo taisyklių patvirtinimo“ ir dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymo Nr. D1-239 „Dėl Detaliųjų planų rengimo taisyklių patvirtinimo“ ir juos keitusių įsakymų pripažinimo netekusiais galios“ pripažinti netekusiais galios.
75. Antra, minėtose Taisyklių nuostatose išvardyti šie Bendrojo plano brėžiniai ir schemos: architektūrinės erdvinės kompozicijos formavimo (33.3.3 p.), aukštybinių pastatų išdėstymo (34.1 p.) ir didžiųjų prekybos centrų išdėstymo (34.2 p.). Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdu, jog atsižvelgiant į tai, kad Bendrasis planas nenumato aukštybinių pastatų ir didžiųjų prekybos centrų (Bendrojo plano medžiaga (1) b. l. 48), reikalavimai jame pateikti tokių pastatų išdėstymo schemas ir brėžinius neturėtų būti taikomi. O tai, kad Bendrojo plano brėžinių mastelis 1:25000, o ne 1:50000, t. y. vietovės dydis sumažintas mažiau, brėžiniai yra išsamesni, nors formaliai ir laikytina nukrypimu nuo teisės akte nustatytų reikalavimų, yra neesminis ir realiai palankesnis (aiškesnis ir išsamesnis) teritorijos atvaizdavimo būdas. Byloje nėra duomenų ir pareiškėja teisiniais argumentais neįrodė, kad tai sukėlė ar tikėtina gali sukelti realius teisinius padarinius. Tas pats pasakytina ir dėl pareiškėjos teiginių, kad brėžinių pavadinimai ir turinys daugeliu atvejų neatitinka minėtų taisyklių reikalavimų.
76. Remiantis aptartais argumentais bei atsižvelgiant į aplinkybę, kad pareiškėjos nurodyti teisės aktai yra netekę galios, laikytina, kad pareiškėja nepateikė teisinių argumentų, tinkamai neapibrėžė tyrimo pagrindo nei tyrimo dalyko, norminės bylos dalis dėl 2008 m. sprendimo atitikties Teritorijų planavimo įstatymo (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-407 redakcija) 26 straipsnio 6 dalies (ankstesnės redakcijos Teritorijų planavimo įstatymo 11 str. 8 d.) nuostatai neprieštarauti įstatymams ir kitiems teisės aktams pareiškėjos nurodytų argumentų apimtyje yra nutrauktina, o pirmosios instancijos teismo sprendimo atitinkama dalis, atsižvelgiant į teisėjų kolegijos papildomai išdėstytus motyvus, paliktina nepakeista.
77. Pareiškėja nurodo, kad 2008 m. sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. 1079 patvirtintų Visuomenės dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatų (2007 m. kovo 14 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 247 redakcija), 20.4, 21 ir 27 punktuose išdėstytų reikalavimų. Nuostatai buvo pakeisti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 1267 patvirtinant Visuomenės informavimo, konsultavimo ir dalyvavimo, priimant sprendimus dėl teritorijų planavimo, nuostatus. Tačiau Visuomenės dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatų 20.4, 21 ir 27 punktuose įtvirtinti reikalavimai dėl supažindinimo su parengto teritorijų planavimo dokumento projektu laikotarpio, viešo susirinkimo ir jo organizavimo tvarkos iš esmės išliko ir Visuomenės informavimo, konsultavimo ir dalyvavimo, priimant sprendimus dėl teritorijų planavimo nuostatų 27.3 ir 28 punktuose, tad byloje pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad turi būti vertinama ir 2008 m. sprendimo atitiktis pastarosioms normoms.
78. Visuomenės dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatų 20.4 punktas numatė, kad „Parengus teritorijų planavimo dokumento projektą, planavimo organizatorius supažindinti su parengto teritorijų planavimo dokumento projektu skiria ne trumpesnį kaip mėnesio laikotarpį, jo metu surengia ne mažiau kaip 15 darbo dienų trunkančią teritorijų planavimo dokumento sprendinių viešą ekspoziciją. Šiuo laikotarpiu visuomenė supažindinama su rengiamais sprendiniais, teritorijų planavimo dokumento sprendinių poveikio vertinimo ataskaita, SPAV ataskaita pateikiama visuomenei (jeigu SPAV buvo atliktas nustatytąja tvarka).“. Pagal to paties teisės akto 21 punktą, pasibaigus susipažinimo su sprendiniais laikotarpiui, planavimo organizatorius parengtus teritorijų planavimo dokumento sprendinius, juos iliustruojančią medžiagą, teritorijų planavimo dokumento sprendinių poveikio vertinimo ataskaitą, informaciją apie gautus pasiūlymus ir SPAV rezultatus (jeigu SPAV buvo atliktas nustatytąja tvarka) pristato visuomenei viešame susirinkime šių Nuostatų 27–31 punktuose nustatyta tvarka. Visuomenės dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatų 27 punktas nustatė, kad „Planavimo organizatorius viešą susirinkimą rengia praėjus šių Nuostatų 20.4 ir 25.3 punktuose nustatytam susipažinimo su teritorijų planavimo dokumento projektu laikotarpiui šių Nuostatų 20.1, 24.1 ir 25.1 punktuose minimame skelbime nurodytu laiku ir nurodytoje vietoje. Susirinkimo vieta ir laikas gali būti patikslinti ta pačia tvarka, kaip buvo apie jį skelbta (pranešta), bet ne vėliau kaip prieš 10 darbo dienų iki viešo susirinkimo pradžios“.
79. Pagal Visuomenės informavimo, konsultavimo ir dalyvavimo, priimant sprendimus dėl teritorijų planavimo, nuostatų 27 punktą, parengus teritorijų planavimo dokumento projektą, planavimo organizatorius ar jo įgaliotas asmuo supažindina visuomenę su parengtu teritorijų planavimo dokumentu; susipažinti su parengtu teritorijų planavimo dokumentu skiriama ne mažiau kaip 10 darbo dienų nuo jo paskelbimo Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų rengimo ir teritorijų planavimo proceso valstybinės priežiūros informacinėje sistemoje, iš jų ne mažiau kaip 5 darbo dienos – teritorijų planavimo dokumento sprendinių viešai ekspozicijai, per šį laiką visuomenė supažindinama su rengiamais sprendiniais ir SPAV ataskaita (jeigu SPAV atliktas nustatyta tvarka). To paties teisės akto 28 punktas numato, kad pasibaigus susipažinimo su sprendiniais laikui, planavimo organizatorius parengtus teritorijų planavimo dokumento sprendinius, juos iliustruojančią medžiagą, informaciją apie gautus pasiūlymus ir SPAV ataskaitą (jeigu SPAV atliktas nustatyta tvarka) pristato visuomenei viešo svarstymo metu Nuostatų 35–39 punktuose nustatyta tvarka.
80. Pareiškėja teigia, kad visuomenės supažindinimo su Bendruoju planu procedūra truko mažiau nei mėnesį, bendrojo plano projektas buvo eksponuojamas 3, o ne 15 dienų, sprendinių poveikio ataskaita nebuvo visuomenei pristatyti viešame susirinkime, nesurašytas viešojo susirinkimo protokolas.
81. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad prie šios nagrinėjamos bylos prijungtos Klaipėdos apygardos administracinio teismo administracinės bylos Nr. I-130-583/2012 priede „Palangos miesto bendrojo plano medžiaga (2)“ yra pateikta Bendrojo plano sudėtinės bylos Nr. 7.5.1 ir Nr. 7.5.2 Bendrojo plano sprendiniai, Viešo svarstymo su visuomene ataskaita (toliau – ir Bendrojo plano medžiaga), kurie patvirtina, kad informacija apie Bendrojo plano baigiamojo etapo viešo svarstymo procedūras buvo paskelbta savivaldybės interneto svetainėje, vietinėje spaudoje – laikraštyje „Vakarinė Palanga“, 2007 m. rugpjūčio 1–4 dienos Nr. 58, nuo 2007 m. rugpjūčio 14 d. iki 2007 m. rugsėjo 14 d. vyko vieša ekspozicija, 2007 m. rugsėjo 14 d. įvyko viešasis svarstymas (iki Nuostatų pakeitimo vadintas viešuoju susirinkimu) (Bendrojo plano medžiaga (2). Viešojoje ekspozicijoje buvo demonstruojami Bendrojo plano sprendiniai – aiškinamasis raštas, brėžiniai, Bendrojo plano iki 2015 metų sprendinių poveikio ataskaita, Bendrojo plano koncepcijos iki 2025 metų sprendinių strateginio pasekmių aplinkai vertinimo ataskaita – aiškinamasis raštas. Buvo parengta viešo svarstymo su visuomene ataskaita (Bendrojo plano medžiaga). Aplinkybę, kad Bendrojo plano medžiagoje nėra Nuostatų 39 punkte numatyto viešo svarstymo protokolo, pirmosios instancijos teismas įvertino kaip formalų trūkumą, nes savo dalyvavimą viešajame svarstyme (susirinkime) asmenys patvirtino parašais, buvo užregistruoti pateikti pasiūlymai, pateikta išsami viešo svarstymo eiga (Bendrojo plano medžiaga (2), l. 234).
82. Pareiškėjos nurodoma abejonė dėl ginčo norminio akto atitikties minėtiems reikalavimams, įtvirtinantiems aukštesnės galios teisės aktuose, remiasi tik selektyviu į bylą pateiktų duomenų vertinimu. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjos argumentus, remdamasis byloje esančių duomenų visuma, pagrįstai konstatavo, kad 2008 m. sprendimas iš esmės atitinka Visuomenės informavimo, konsultavimo ir dalyvavimo, priimant sprendimus dėl teritorijų planavimo nuostatų 27.3 ir 28 punktus (Visuomenės dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatų 20.4, 21 ir 27 p.), ir pareiškėjos prašymą šioje dalyje atmetė.
83. Ankstesnės redakcijos Teritorijų planavimo įstatymo 11 straipsnio 9 dalis numatė, jog tuo atveju, kai valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančios institucijos išvada dėl bendrojo teritorijų planavimo dokumento tvirtinimo yra neigiama, šis teritorijų planavimo dokumentas tvirtinti neteikiamas.
84. Naujos redakcijos Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 15 dalis numato, kad tuo atveju, kai teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą atliekanti institucija kompleksinio teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktu nepritaria teritorijų planavimo dokumento teikimui tvirtinti, šis teritorijų planavimo dokumentas tvirtinti neteikiamas. Šiuo atveju Teritorijų planavimo įstatymo nuostata, kad esant valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančios institucijos neigiamai išvadai (nepritarimui) dėl bendrojo teritorijų planavimo dokumento tvirtinimo, šis teritorijų planavimo dokumentas tvirtinti neteikiamas, liko iš esmės nepakitusi, todėl pirmosios instancijos teismas taip pat turėjo vertinti pareiškėjos atitinkamus argumentus dėl 2008 m. sprendimo teisėtumo.
85. Pareiškėjos teigimu, pastaroji ankstesnės redakcijos Teritorijų planavimo įstatymo nuostata 2008 m. sprendimu pažeista, nes teigiama išvada dėl Bendrojo plano tvirtinimo visa apimtimi buvo išduota nepatikrinus viso Bendrojo plano sprendinių. Tačiau šis teiginys nėra pagrįstas teisiniais argumentais ar įrodymais, todėl atmestinas kaip nepagrįstas. Priešingai, byloje pateikiamas 2008 m. gruodžio 18 d. Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktas Nr. PL-589-(14.16) (III t., b. l. 48) su teigiama patikrinimo išvada, kuri yra galiojanti. 2008 m. nutartimi dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo buvo uždrausta atlikti Palangos miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano dalies planavimo procedūras, susijusias tik su vienos subjekto – UAB sveikatos centro „Energetikas“ interesais, tačiau, remiantis teisėjų kolegijos anksčiau aptartais argumentais dėl teismo nutarties taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę įtakos teritorijų planavimo procedūroms bendrai, nėra jokio pagrindo teigti, kad egzistavo teisinės kliūtys kompetentingam subjektui patvirtinti Teritorijų planavimo patikrinimo aktą, kuris buvo tik teisinė prielaida ginčo 2008 m. sprendimui priimti. Teismo nutarties taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę vykdymo kontekste reikšminga yra tai, kad kitu – 2009 m. sprendimu teismo 2008 m. nutartimi nustatyti įpareigojimai buvo įvykdyti, pareiškėjos nurodomo galimo pažeidimo apskritai neliko.
86. Aptariamu atveju taip pat darytina išvada, kad pareiškėja tinkamai nepagrindė savo reikalavimo dėl 2008 m. sprendimo atitikties Teritorijų planavimo įstatymo (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-407 redakcija) 26 straipsnio 15 daliai (ankstesnės redakcijos Teritorijų planavimo įstatymo 11 str. 9 d.), jos argumentai sietini ne su teritorijų planavimo procedūrų teisėtumu, bet su tinkamu teismo nutarties įvykdymu individualioje byloje dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, todėl laikytina, kad pareiškėja nepateikė teisinių argumentų, tinkamai neapibrėžė tyrimo pagrindo nei tyrimo dalyko. Byla dėl norminių administracinių aktų teisėtumo, kurioje nėra tyrimo dalyko, nenagrinėtina administraciniame teisme, tai yra pagrindas šią bylos dalį nutraukti (ABTĮ 114 straipsnio 1 dalis, 101 straipsnio 1 punktas, 2016 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-641-442/2016). Atitinkamai pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria norminės bylos dalis dėl 2008 m. sprendimo atitikties minėtoms įstatymo nuostatoms buvo nutraukta, atsižvelgiant į teisėjų kolegijos papildomai išdėstytus motyvus, paliktina iš esmės nepakeista.
87. Ankstesnės redakcijos Teritorijų planavimo įstatymo 11 straipsnio 11 dalis (2007 m. kovo 22 d. įstatymo Nr. X-1061 redakcija) numatė, jog patvirtintas savivaldybės ar jos dalies teritorijos bendrasis planas įsigalioja kitą dieną po jo paskelbimo vietinėje spaudoje arba kitą dieną po oficialaus informacinio pranešimo vietinėje spaudoje apie teritorijų planavimo dokumento patvirtinimą ir viso teritorijų planavimo dokumento paskelbimo atitinkamos savivaldybės interneto tinklalapyje, jeigu pačiame teisės akte nenustatyta vėlesnė jo įsigaliojimo data.
88. Naujos redakcijos Teritorijų planavimo įstatymo 27 straipsnio „Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų tvirtinimas ir įsigaliojimas“ 6 dalis nustato, kad „Teisės aktas ir juo patvirtintas teritorijų planavimo dokumentas įsigalioja kitą dieną po jo įregistravimo ir paskelbimo Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų registre, jeigu sprendime dėl kompleksinio teritorijų planavimo dokumento patvirtinimo nenustatyta vėlesnė jo įsigaliojimo data. Oficialus informacinis pranešimas apie kompleksinio teritorijų planavimo dokumento patvirtinimą skelbiamas kompleksinio teritorijų planavimo dokumentą tvirtinančios institucijos svetainėje ir Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų rengimo ir teritorijų planavimo proceso valstybinės priežiūros informacinėje sistemoje.“.
89. Pareiškėja 2008 m. sprendimo prieštaravimą aptariamoms nuostatoms vėlgi argumentuoja ne teritorijų planavimo dokumento įsigaliojimo ir paskelbimo tvarkos pažeidimu, nors būtent šiuos teisinius santykius reglamentuoja minėtos teisės akto nuostatos, bet aplinkybe, kad įstatymas neleidžia rengti ir tvirtinti savivaldybės teritorijos plano išskiriant teritorijos dalį iš jau rengiamo miesto bendrojo plano, kas buvo padaryta priėmus 2009 m. sprendimą; toks trūkumas yra kliūtis Bendrajam planui įsigalioti.
90. Kaip minėta, 2008 m. sprendimu buvo patvirtintas visas Bendrasis planas. Pareiškėjos įvardijamas „dirbtinis Bendrojo plano dalies išskyrimas ir tvirtinimas“ susijęs išimtinai su 2008 m. nutartimi, kuria individualioje administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Energetikas“ skundą buvo pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės – 2008 m. nutartyje buvo konstatuota ir tai, jog draudimas atsakovams Palangos miesto savivaldybės administracijai ir Klaipėdos apskrities viršininko administracijai atlikti viso Palangos miesto savivaldybės bendrojo plano tvirtinimo procedūras ginčo situacijoje, įvertinus pareikšto reikalavimo apimtį, būtų neproporcingas pareiškėjo siekiamiems tikslams, nes ginčas kyla ne dėl visos Bendruoju planu apibrėžtos teritorijos, pareiškėjas prašo įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus, susijusius tik su konkrečiai apibrėžta teritorija, todėl teismas negali spręsti galimų atsakovo veiksmų, kurių atlikimas ar neatlikimas nesietinas su reikalavimu nagrinėjamoje byloje, uždraudimo klausimo.
91. Išplėstinės teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aplinkybę, kad aptartos įstatymo nuostatos, kurių atitikčiai kvestionuojamas 2008 m. sprendimo teisėtumas, reglamentuoja kitus teisinius, negu pareiškėjos nurodomi su Bendrojo plano neteisėtumu susiję pagrindai, bei į aplinkybę, kad Bendrojo plano teritorijos dalies išskyrimas buvo pasekmė teismo nutartimi pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės, kilusi ne teritorijų planavimo teisinių santykių, bet teismo priimtų procesinių sprendimų privalomo vykdymo rezultate, daro išvadą, kad byla dalyje pagal pareiškėjos prašymą dėl 2008 m. sprendimo atitikties Teritorijų planavimo įstatymo (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-407 redakcija) 27 straipsnio 6 daliai (ankstesnės redakcijos Teritorijų planavimo įstatymo 11 str. 11 d.) yra nutrauktina, nes nėra tinkamai suformuluotas norminio administracinio akto tyrimo dalykas. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, atsižvelgiant į teisėjų kolegijos papildomai išdėstytus motyvus, paliktina iš esmės nepakeista.
92. Ankstesnės redakcijos Teritorijų planavimo įstatymo 12 straipsnio „Bendrojo teritorijų planavimo dokumentų įgyvendinimas ir keitimas“ 3 dalis (2006 m. birželio 8 d. įstatymo Nr. X-679 redakcija) numatė, kad „Bendrojo plano keitimai rengiami, derinami ir tvirtinami ta pačia tvarka kaip ir bendrasis planas. Bendrųjų planų sprendiniai gali būti keičiami ne dažniau kaip vieną kartą per metus. Bendrasis planas keičiamas tik tais atvejais, kai keičiama principinė teritorijos tvarkymo, naudojimo ir apsaugos koncepcija ir numatomi keitimai turi esminės įtakos urbanistinės struktūros, infrastruktūros sistemos ar bendrojo naudojimo teritorijų panaudojimui. Sprendimą dėl bendrojo plano keitimo būtinumo planavimo organizatoriaus motyvuotu siūlymu priima bendrąjį planą tvirtinusi institucija.“
93. Naujos redakcijos Teritorijų planavimo įstatymo 28 straipsnio 1 dalis numato, kad kompleksinio teritorijų planavimo dokumentai keičiami sprendimą rengti atitinkamą dokumentą priėmusios valstybės ar savivaldybės institucijos sprendimu dėl dokumento keitimo, taikant šiame įstatyme numatytą teritorijų planavimo procesą ir tą pačią dokumento tvirtinimo procedūrą.
94. Pasisakydama dėl 2008 m. sprendimo neatitikimo nuostatoms, reglamentuojančioms reikalavimus Bendrojo plano keitimo procedūras, pareiškėja nurodo tik tai, kad jos buvo pažeistos priimant 2009 m. sprendimą. Šioje nutartyje jau konstatuota, kad 2009 m. sprendimas nelaikytinas norminiu administraciniu teisės aktu. Argumentų, kad Teritorijų planavimo įstatymo 12 straipsnio 3 dalies nuostatos neatitinka ir 2008 m. sprendimas, pareiškėja apskritai nepateikė. Tai sudaro pakankamą pagrindą nutraukti administracinės bylos dalį pagal pareiškėjos skundą dėl 2008 m. sprendimo ištyrimo jo atitikties Teritorijų planavimo įstatymo (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-407 redakcija) 28 straipsnio 1 daliai (ankstesnės redakcijos Teritorijų planavimo įstatymo 12 str. 3 d.) aspektu. Patikslinus aptariamos bylos dalies nutraukimo pagrindus, pirmosios instancijos teismo sprendimo atitinkama dalis paliekama iš esmės nepakeista.
95. Pareiškėja taip pat prašė ištirti jos ginčijamų sprendimų atitiktį ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies ir 71 straipsnio 5 dalies (redakcija, galiojusi nuo 2007 m. gruodžio 29 d. iki 2009 m. birželio 25 d.) nuostatoms.
96. ABTĮ 14 straipsnio 1 dalis nuo 2008 m. sprendimo priėmimo iki 2016 m. liepos 1 d., kai buvo priimta nauja ABTĮ redakcija, kuri šioje byloje, kaip jau minėta, netaikoma, keista nebuvo. Ji numatė, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutarimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. ABTĮ redakcijoje, galiojusioje nuo 2004 m. gruodžio 29 d. iki 2009 m. birželio 25 d., buvo nurodyta, kad: „Teismo nutartis užtikrinti reikalavimą skubiai vykdoma. Nutartis pakeisti vieną reikalavimo užtikrinimo priemonę kita arba panaikinti reikalavimo užtikrinimą vykdoma pasibaigus terminui toms nutartims apskųsti, o jeigu skundas paduotas, – priėmus nutartį atmesti skundą. Šiame straipsnyje nurodytos nutartys vykdomos teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka.“. Bylos nagrinėjimo metu buvusioje aktualioje ABTĮ redakcijoje ši norma įtvirtinta į ABTĮ 71 straipsnio 6 dalyje.
97. 2008 m. sprendimo atitiktį šioms proceso nuostatoms pareiškėja sieja su 2008 m. birželio 3 d. nutartimi administracinėje byloje AS63-337/2008 nustatytų reikalavimo užtikrinimo priemonių – draudimo atlikti tam tikrus veiksmus – nepaisymu. Nutartimi, pareiškėjos nuomone, atsakovui buvo uždrausta priimti sprendimą dėl Bendrojo plano patvirtinimo.
98. Pasisakydama dėl pastarojo argumento, išplėstinė teisėjų kolegija pastebi, jog 2008 m. nutartimi nebuvo nustatyta, kad Palangos miesto savivaldybės tarybai apskritai draudžiama priimti sprendimą dėl Bendrojo plano patvirtinimo. Laikinai, iki įsiteisės Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimas byloje, atsakovams Palangos miesto savivaldybės administracijai ir Klaipėdos apskrities viršininko administracijai uždrausta atlikti Palangos miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano dalies, apimančios pareiškėjo UAB „Energetikas“ 148 433 kv. m teritoriją, dėl kurios kyla ginčas, teisės aktų nustatytas tvirtinimo (tikrinimo, tvirtinimo, registravimo) procedūras, teismo nutarties reikalavimai buvo įvykdyti priimant 2009 m. sprendimą. Nors 2008 m. sprendimas buvo priimtas jau po 2008 m. nutarties priėmimo (2008 m. nutartis priimta 2008 m. birželio 3 d., o 2008 m. sprendimas – 2008 m. gruodžio 30 d.), ir galima būtų daryti prielaidą apie galimą 2008 m. spendimo neatitikimą ABTĮ 14 straipsnio 1 daliai, šiuo atveju reikšmingomis aplinkybėmis laikytina tai, kad, kaip minėta, 2008 m. sprendimas buvo pakeistas 2009 m. sprendimu įvykdant 2008 m. nutartį, o vėliau – ir 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. T2-306. Taigi galimas pažeidimas išnykęs, nebeaktualus, todėl išplėstinė teisėjų kolegija bylos dalį, kuria prašoma ištirti 2008 m. sprendimo atitiktį ABTĮ (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 14 straipsnio 1 daliai bei ABTĮ (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 71 straipsnio 6 daliai (ABTĮ 71 str. 5 d. redakcija, galiojusi nuo 2007 m. gruodžio 29 d. iki 2009 m. birželio 25 d.) nutraukia, ir atitinkamai keičia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį.

VII.

99. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, daro išvadą, kad pagrindų tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą visa apimtimi nėra. Tačiau nustatyti norminio administracinio akto teisėtumo bylos nagrinėjimo trūkumai, atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo pareigą patikrinti bylą visa apimtimi, sudaro pagrindą iš naujo įvertinti dalį pareiškėjos pateikto prašymo reikalavimų ir dėl jų priimti kitokį negu pirmosios instancijos teismo sprendimą (ABTĮ 136 str., 142 str. 1 d.). Pakeisdama pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija panaikina pirmąją jo dalį, kuria buvo nutraukta norminės bylos dalis dėl 2008 m. sprendimo Nr. T2-317 atitikties ankstesnės redakcijos Teritorijų planavimo įstatymo 10 straipsnio 4 daliai ir pareiškėjos prašymas dalyje dėl 2008 m. sprendimo Nr. T2-317 atitikties Teritorijų planavimo įstatymo (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-407 redakcija) 25 straipsnio 5 dalies nuostatoms (ankstesnės redakcijos Teritorijų planavimo įstatymo 10 str. 4 d.), numatančioms Bendrojo plano sprendinių poveikio ataskaitos parengimą, atmetamas, pripažįstant jį neprieštaraujančiu minėtai įstatymo nuostatai. Taip pat panaikinama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria pareiškėjos prašymas dalyje dėl 2008 m. sprendimo Nr. T2-317 atitikties ABTĮ 14 straipsnio 1 daliai, 71 straipsnio 6 daliai buvo atmestas bei pripažinta, kad jis neprieštarauja minėtoms nuostatoms, ir norminės bylos dalis pagal šią pareiškėjos prašymo dalį nutraukiama. Likusi pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis iš esmės paliekama nepakeista.
100. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 114 straipsnio 1 dalimi, 101 straipsnio 1 punktu išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos Lietuvos Respublikos Seimo narės I. Š. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 11 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 11 d. sprendimo dalį, kuria norminės administracinės bylos dalis dėl Palangos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr. T2-317 „Dėl Palangos miesto bendrojo plano patvirtinimo“ atitikties Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 10 straipsnio 4 daliai nutraukta, ir priimti naują sprendimą – pripažinti, kad Palangos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr. T2-317 „Dėl Palangos miesto bendrojo plano patvirtinimo“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-407 redakcija) 25 straipsnio 5 dalies nuostatoms (ankstesnės redakcijos Teritorijų planavimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalis), numatančioms Bendrojo plano sprendinių poveikio ataskaitos parengimą.

Panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 11 d. sprendimo dalį, kuria pripažinta, kad Palangos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 30 d. sprendimas Nr. T2-317 „Dėl Palangos miesto bendrojo plano patvirtinimo“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 14 straipsnio 1 daliai, 71 straipsnio 6 daliai, ir priimti naują sprendimą – administracinę bylą pagal šią pareiškėjos prašymo dalį nutraukti.

Likusią Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 11 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.