Administracinė byla Nr. A-1393-552/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02065-2016-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas D. P. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. spalio 10 d. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas paaiškino, jog jis nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. birželio 31 d. buvo kalinamas Kauno TI kamerose, netinkamomis sąlygomis. Kamerose nepakako ploto (ypač atsižvelgiant į baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą). Neužtikrintas socialinės reabilitacijos programų įgyvendinimas, lokalinio sektoriaus teritorijoje jis negalėjo sportuoti, lankyti įvairių renginių ir dirbti. Jis turėdavo valgyti atšalusį maistą, nes neužtekdavo vietos prie stalo. Pasivaikščiojimo lauke trukmė buvo nepakankama, kiemeliai nevalomi. Pareiškėjui nepakako natūralaus apšvietimo (trečiojo aukšto langai tamsinti, neatsidarė), dėl labai stiprios dirbtinės apšvietos, kurios išjungti nebuvo galimybių (jungtuko), skaudėjo akis ir galvą. Kamerose neužtikrinta pakankama temperatūra, kameros neremontuotos, lubos ir sienos pasidengusios pelėsiu, grybeliu, dažai nuo sienų atsilupę, sienos nepritaikytos valymui, dėl to pareiškėjui nuolat skaudėjo galvą ir gerklę, pakildavo temperatūra. Maistas buvo nepakankamai kaloringas ir skanus, kasdien trūko apie 798 kcal. Nebuvo sąlygų eiti į valgyklą. Kartais maistas buvo dalijamas neužsidėjus pirštinių, puodelis būdavo tiesiog panardinamas į indą su kompotu ar arbata.
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
4. Atsakovas pripažino, kad tam tikrais periodais pareiškėjui Kauno TI kamerose teko mažiau ploto nei reglamentuota teisės aktuose, bet tai lėmė objektyvios, ne nuo atsakovo atstovo valios priklausiusios priežastys. Kauno TI pareiškėjui buvo suteikiami pasivaikščiojimai gryname ore, jis galėjo naudotis kiemeliais su sporto įranga, teniso kambariu, kompiuterių klase, biblioteka, skaitykla, koplyčia, Socialinės reabilitacijos ir Sveikatos priežiūros specialistų teikiamomis paslaugomis. Pasivaikščiojimo gryname ore laikas gali būti prailginamas, tačiau ilginti pasivaikščiojimo trukmę pareiškėjui nebuvo pagrindo. Atsakovo teigimu, Kauno TI kamerų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Suimtieji gauna nemokamą maitinimą, kurio normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė, taip pat turi teisę įsigyti maisto produktų įstaigos parduotuvėje. Pareiškėjo pareiškimų, prašymų, pasiūlymų ir skundų dėl maitinimo kiekio ir kokybės nebuvo gauta.

II.

5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 20 d. sprendimu pareiškėjo D. P. skundą tenkino iš dalies ir jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, priteisė 130 Eur neturtinei žalai atlyginti.
6. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas į Kauno TI atvyko 2014 m. rugpjūčio 18 d. ir buvo laikomas iki 2016 m. birželio 21 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punkte įtvirtinta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais apie jam Kauno TI ginčo laikotarpiu tekusio gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodiką ir pabrėžė, jog, apskaičiuojant vienam kalinimo įstaigoje laikomam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, teisės aktai nenumato reikalavimo eliminuoti kameroje laikomo inventoriaus užimamą plotą. Nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui 21 parą nebuvo užtikrintas minimalus kameros plotas.
7. Dėl pareiškėjo teiginių, kad vienos valandos trukmės pasivaikščiojimas prieštarauja
   CPT standartams, pasivaikščiojimo kiemeliai nevalomi, o jis turi teisę kasdien būti lauke
   8 valandas, teismas akcentavo, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsniu ir Kauno TI direktoriaus 2010 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. 1-114 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo pasivaikščioti gryname ore ir į kiemus, kuriuose įrengta sportinė įranga, tvarkos aprašo 13 punktu, suimtiesiems ir nuteistiesiems suteikiama teisė kasdien vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas neneigė, kad jis buvo vedamas pasivaikščioti ne mažiau kaip vieną valandą per parą. Be to, byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl pasivaikščiojimo laiko pailginimo. Atsižvelgiant į tai, šie skundo argumentai atmesti.
8. Dėl sąlygų kamerose atitikimo higienos normų reikalavimams teismas pastebėjo, kad duomenų apie natūralų apšvietimą ar dirbtinę apšvietą, drėgmę, pelėsį, ventiliaciją, temperatūrą kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas, į bylą nepateikta. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Kauno TI pareigūnus, administraciją ar į Kauno visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamo apšvietimo, didelės drėgmės, pelėsio, netinkamos ventiliacijos ar temperatūros nesikreipė. Pareiškėjas nenurodė, kokios aplinkybės jam sutrukdė pasinaudoti šia teise, todėl padaryta išvada, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos. Remiantis tuo, pareiškėjo argumentai dėl sąlygų kamerose, kuriose jis laikytas, netinkamo higienos normų reikalavimams atmesti.
9. Dėl pareiškėjo argumentų apie vietos prie stalo trūkumą, dėl kurio jam tekdavo valgyti atšalusį maistą, teismas atkreipė dėmesį į Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintas Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisykles, kurių 14.6 punkte nurodyta, jog kamerose turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Atsakovas atsiliepime į skundą tvirtino, kad Kauno TI kameros įrengtos taip, kaip reikalauja minėtos taisyklės. Iš Kauno TI pateiktos pažymos matyti, kad kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, niekada nebuvo daugiau nei trijų asmenų. Pareiškėjas skunde nepaaiškino, kodėl, esant pakankamai vietos atsisėsti prie stalo, jis tuo nesinaudojo, o laukdavo, kol maistas atšals. Atsižvelgiant į tai, šie skundo argumentai atmesti.
10. Dėl užimtumo organizavimo teismas konstatavo, kad pateikti dokumentai (įvairios Kauno TI direktoriaus patvirtintos taisyklės) įrodė, jog suimtieji ir nuteistieji turi galimybę naudotis sporto kambariu, kompiuterių klase, pasivaikščiojimo kiemais su sportine įranga, biblioteka, skaitykla, dalyvauti Suimtųjų ir laikinai atvežtų nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programoje. Nenustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į atsakovą, prašydamas suteikti galimybę naudotis sporto kambariu, kompiuterių klase, biblioteka, skaitykla, laisvalaikio užimtumo programa, dėl užsiėmimų ir / ar renginių ne kameros sąlygomis lankymo, sportavimo trukmės, bet atsakovas atsisakė tokį prašymą tenkinti. Todėl pareiškėjo pretenzijos dėl užimtumo organizavimo atmestos.
11. Dėl tiekiamo maisto kaloringumo, skonio teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog maistas jam buvo tiekiamas pažeidžiant Fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14, Skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. IR-144, ar Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117, reikalavimus. Duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis dėl maisto kokybės ar kaloringumo į administraciją, byloje nebuvo. Todėl šie skundo teiginiai atmesti.
12. Teismas, vertindamas pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį, atsižvelgė į, be kita ko, aplinkybę, kad byloje nebuvo jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog būtent dėl netinkamų laikymo sąlygų Kauno TI pareiškėjui sutriko sveikata, į pareiškėjo patirtus nepatogumus dėl atsakovo veiksmų (neveikimo), pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, kurie viršijo kalinimui būdingus nepatogumus, neteisėtų veiksmų pobūdį, jų tęstinumą, bei į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo trukmę, mastą (minimali ploto norma pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeista tik atskirais trumpais laikotarpiais (21 parą) bei nežymiai (0,23 kv. m). Nuspręsta, jog pareiškėjui padarytą neturtinę žalą atlygins 130 Eur suma.

III.

13. Pareiškėjas D. P. apeliaciniu skundu dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimo prašo sprendimą pakeisti ir jam iš atsakovo priteisti 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
14. Pareiškėjo nuomone, 130 Eur suma už 23 mėnesius kalinimo nežmoniškomis sąlygomis, prilygusiomis kankinimui, neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų. Pareiškėjas, apžvelgęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus, pabrėžia, kad teismas akivaizdžiai neteisingai įvertino jam padarytos žalos mastą.
    Į pareiškėjui tekusį kameros plotą nepagrįstai buvo įskaičiuotas sanitarinio mazgo ir stalo užimamas plotas. Teismas nesilaikė lygiateisiškumo, nešališkumo, teisingumo bei teisinės valstybės principų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

15. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Kauno TI laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. birželio 31 d. neužtikrinimu pareiškėjui, atlyginimo.
16. Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje
    Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.
17. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, iš esmės pakankamai detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo
    Kauno TI sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjo pretenzijos dėl pasivaikščiojimų trukmės, vietos prie stalo trūkumo, užimtumo organizavimo, maisto kokybės ir kaloringumo yra nepagrįstos, tačiau pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Apeliaciniame skunde šios aplinkybės iš esmės nebuvo ginčytos, apsiribota deklaratyvaus pobūdžio argumentais ir bendro pobūdžio teiginiais. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau minėtas teisės normas, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, taip pat įvertindama non reformatio in peius principą, draudžiantį apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, jei kiti suinteresuoti asmenys nepateikė apeliacinių skundų, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia ginčą, t. y. dėl pareiškėjui tekusio kameros ploto ir neturtinės žalos atlyginimo dydžio.
18. Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija), vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisų Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos
    3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo
    Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).
19. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. birželio 31 d.) pareiškėjas 21 parą buvo laikytas Kauno TI kamerose, pažeidžiant jo teisę į minimalų gyvenamąjį plotą. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis (Kauno TI 2016 m. gruodžio 6 d. pažyma Nr. 11-6021, b. l. 27–37), su šia nustatyta aplinkybe iš esmės sutinka ir patikslina, kad minimali ploto norma pareiškėjui nebuvo užtikrinta 23 paras. Pareiškėjas atsakovo atstovo pateiktų duomenų apie kamerų, kuriose jis buvo laikytas, plotą ar su juo laikytų asmenų skaičių neginčijo. Taigi, ginčo laikotarpiu 23 paras Kauno TI pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymus buvo įpareigota veikti.
20. Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.
21. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui 23 paras teko nuo 3,08 kv. m iki 3,37 kv. m kameros ploto (įskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamą plotą). Kitu metu jam teko nuo 3,75 kv. m iki
    16,53 kv. m kameros ploto. Byloje nėra duomenų apie sanitarinio mazgo plotą kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas, todėl, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika
    (žr., pvz., 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje A-768-520/2018; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-931-520/2018), laikytina, kad sanitarinio mazgo zona užėmė 1,5 kv. m plotą. Patikrinus duomenis Kauno TI 2016 m. gruodžio 6 d. pažymoje
    Nr. 11-6021, pripažintina, kad pareiškėjui 3 kv. m kameros ploto norma nebuvo užtikrinta
    3 pusdienius, tuo metu jam teko 2,78 kv. m ploto (atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą), jis laikytas su 4 asmenimis. Laikytina, kad pareiškėjo galimybė laisvai judėti kameroje trumpais atsitiktiniais laikotarpiais buvo nežymiai suvaržyta. Iš byloje esančių duomenų (išrašas iš asmens sveikatos istorijos, b. l. 38–53) nematyti, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kilusi žala pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Be to, nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai būtų siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų subjektų. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai nesudarė prielaidų pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.
22. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjui 23 paras nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo jam sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).
23. Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas teigė dėl ploto trūkumo negalėdavęs ramiai pailsėti, išsimiegoti, buvęs priverstas nuolat gulėti arba sėdėti. Pareiškėjas skunde nurodė patirdavęs įvairius sveikatos negalavimus, pavyzdžiui, galvos ir gerklės skausmus, temperatūros pakilimą, tačiau jis tai siejo su kitomis sąlygomis kamerose, kurių pirmosios instancijos teismas nekonstatavo (pareiškėjas pirmosios instancijos teismo išvadų šiuo aspektu neginčijo), pavyzdžiui, labai stipria dirbtine apšvieta, netinkama temperatūra kamerose. Nors išraše iš asmens sveikatos istorijos užfiksuoti keli pareiškėjo nusiskundimai dėl sutrikusio miego, tai buvo siejama su jo nerimu dėl bylos, nuovargiu dėl dažno konvojavimo. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad sveikatos priežiūros specialistai būtų nustatę neigiamą netinkamų kalinimo sąlygų poveikį jo fizinei ar psichinei sveikatai. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją ar kitas kompetentingas įstaigas. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė sunkias neigiamas pasekmes.
24. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti jo prašoma 50 000 Eur suma. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Kauno TI padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas pareiškėjui priteisti 130 Eur neturtinei žalai atlyginti laikytinas adekvačiu atsakovo padarytam teisės pažeidimui.
25. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. P. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Laimutis Alechnavičius

              Ramūnas Gadliauskas

              Dalia Višinskienė