Civilinė byla Nr. e3K-3-356-684/2019
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-19054-2017-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.11.16; 3.2.4.11.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. lapkričio 27 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algio Norkūno ir Donato Šerno,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. B. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. B. ieškinį atsakovei A. S. (B.) dėl restitucijos taikymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir vertinimą, sprendžiant dėl automobilio pirkimo–pardavimo sutarties įvykdymo, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovas M. B. kreipėsi į teismą, prašydamas taikyti vienašalę restituciją – iš atsakovės A. B. priteisti jam automobilį „Audi Q7“, valst. Nr. duomenys neskelbtini.
3. Ieškovo teigimu, 2017 m. liepos 7 d. buvo sudaryta automobilio „Audi Q7“ pirkimo–pardavimo sutartis, kuria ieškovas perdavė sau nuosavybės teise priklausantį automobilį, o atsakovė įsipareigojo už jį sumokėti 9500 Eur. Atsakovei buvo perduoti automobilio dokumentai, tačiau atsakovė už automobilį nesumokėjo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
4. Kauno apylinkės teismas 2018 m. gegužės 16 d. sprendimu ieškinį atmetė.
5. Teismas nustatė, kad ieškovą ir atsakovę siejo draugiški santykiai, todėl, ieškovui dirbant užsienyje, atsakovė naudojosi ginčo transporto priemone. Vėliau sandorio šalys susitarė, kad ieškovas parduos automobilį atsakovei už mažesnę nei rinkos kainą. Ieškovas teigia, kad su atsakove buvo sutarta, kad ji atsiskaitys už automobilį per vieną mėnesį nuo sutarties sudarymo, o atsakovė teigia, kad ji už automobilį buvo sumokėjusi dar iki sutarties sudarymo. Praėjus vos kelioms dienos nuo ginčo automobilio pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, atsakovė nusprendė parduoti ginčo automobilį dėl šio trūkumų. Teismas nurodė, kad automobilio pirkimo–pardavimo sutartyje buvo nurodyti tam tikri automobilio gedimai, be to, atsakovė ir iki sutarties sudarymo naudojosi automobiliu, todėl jai automobilio techninė būklė turėjo būti gerai žinoma.
6. Teismas nurodė, kad šalių paaiškinimai dėl sutarties kainos ir jos mokėjimo iš esmės skiriasi, konkrečių sutarties sąlygų, susijusių su kaina ir jos mokėjimo tvarka, šalys nepasirašė, ir tokių aplinkybių iš šalių susirašinėjimo negalima nustatyti, kitų įrodymų (liudytojų parodymų, kt. pobūdžio duomenų) nėra pateikta, todėl ginčas spręstinas pagal teisės aktų nuostatas. Teismas nurodė, kad šiuo atveju būtina vadovautis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.314 straipsniu. Atitinkamai teismas sprendė, kad, nesant sutarties nuostatų dėl kainos sumokėjimo atidėjimo, mokėjimo dalimis ir pan., visa sutartyje nurodyta kaina turėjo būti sumokėta sutarties sudarymo metu ir tuo metu, kai atsakovei buvo perduoti disponavimas automobiliu, t. y. jis buvo registruotas atsakovės vardu ir jai buvo atiduoti automobilio dokumentai.
7. Teismas nustatė, kad atsakovė užsiima individualia veikla, dirba kirpėja. Byloje pateiktos atsakovės deklaracijos patvirtina, kad ji gauna pajamų, todėl pagal deklaruotas pajamas, tikėtina, galėjo sumokėti sutartyje nurodytą 9500 Eur sumą už perkamą automobilį. Kadangi ji automobilį pirko kaip fizinis asmuo, šiuo metu įstatymų leidėjas nėra nustatęs, kad tokiam sandoriui turi būti rašomi pakvitavimai. Teismas nurodo, kad nei sutarties sudarymo metu, nei šiuo metu nėra ribojamos piniginės operacijos grynaisiais pinigais.
8. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2019 m. kovo 4 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2018 m. gegužės 16 d. sprendimą paliko nepakeistą.
9. Kolegija nurodė, kad, sprendžiant dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo, nustatant kainos sumokėjimo faktą, svarbu įvertinti visas bylos aplinkybes. Nagrinėjamu atveju šalys sudarė standartinę rekomenduojamą rašytinę automobilio pirkimo–pardavimo sutartį, kurios forma yra viešai prieinama internete. Sutartyje nėra tiesiogiai nurodytas pinigų sumokėjimo terminas ar faktas, todėl nėra įmanoma tiksliai nustatyti, kokią konkrečiai atsiskaitymo datą šalys buvo nustačiusios sudarydamos sutartį. Šalis, teigianti, kad buvo sudarytas žodinis susitarimas dėl mokėjimo termino atidėjimo, šias aplinkybes turi įrodyti (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis).
10. Kolegija sprendė, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog šalys susitarė, kad pinigai už parduodamą automobilį bus pervedami į ieškovo sąskaitą. Automobilio pirkimo–pardavimo sutartyje transporto priemonės kaina nurodyta 9500 Eur, jokių kitų sąlygų, susijusių su parduodamo daikto kaina, jos mokėjimo tvarka ar sumokėjimo faktu nėra nurodyta. Ieškovo teiginiai, kad buvo žodinis susitarimas su atsakove dėl pinigų sumokėjimo ateityje maždaug per mėnesį, nepagrindžiami jokiais kitais įrodymais (CPK 178 straipsnis). Kolegija nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog šalys byloje dėl automobilio kainos mokėjimo ir terminų savo pozicijas grindė tik savo paaiškinimais, kurie iš esmės skyrėsi, taip pat susirašinėjimu, iš kurio negalima spręsti nieko konkretaus apie buvusį šalių susitarimą, šių paaiškinimų nepagrindžiant kitais įrodymais, byloje yra pakankamas pagrindas vadovautis CK 6.314 straipsnio reguliavimu, kuris sudaro prielaidas vertinti, kad, neįrodžius kitaip, atsakovė laikytina sumokėjusia perduodamą daikto kainą jo perdavimo momentu.
III. Kasacinių skundų teisiniai argumentai
11. Kasaciniu skundu ieškovas M. B. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 4 d. nutartį ir Kauno apylinkės teismo 2018 m. gegužės 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Vadovaujantis lingvistiniu CK 3.314 straipsnio 2 dalies aiškinimu, darytina išvada, kad ši norma reguliuoja momentą, kada pirkėjas privalo sumokėti kainą už prekę pardavėjui. Tačiau pirkimo–pardavimo sutarties sudarymas ir jos vykdymas turėtų būti laikomos dviem skirtingais sandoriais, todėl vien tai, kad šalys pasirašo VĮ „Regitra“ nustatytos formos pirkimo–pardavimo sutartį, nereiškia ir prievolės sumokėti kainą įvykdymo. Sutarties sudarymas ir sutarties vykdymas yra dvi skirtingos aplinkybės, kurios turi būti įrodinėjamos atskirai, ir vien aplinkybė, kad pirkėja turėjo prievolę pardavėjui, nereiškia, kad pirkėja ją įvykdė.
11.2. Bylą nagrinėję teismai pažeidė įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisykles, nes CK 6.314 straipsnio 2 dalis nereglamentuoja aplinkybių, kurių nereikia įrodinėti. Tačiau bylą nagrinėję teismai sprendė, kad aplinkybė, jog prievolė turėjo būti įvykdyta, įrodo, kad prievolė buvo įvykdyta, todėl ieškovas, teigdamas priešingai, turi tai įrodyti, o ne atsakovė turi įrodyti, kad ji prievolę įvykdė tinkamai.
12. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė A. S. (B.) prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti, palikti nepakeistą Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 4 d. nutartį ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:
12.1. Transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis yra realinė, vadinasi, sutarties sudarymas ir įvykdymas sutampa. Nagrinėjamu atveju šalys susitarė tik dėl transporto priemonės kainos, tačiau papildomai sutartyje nenustatė jokių kitų sąlygų, susijusių su parduodamo daikto kaina, jos mokėjimo tvarka, terminais ir t. t. CK 1.73 straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatyta, kad motorinės transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis turi būti rašytinės formos, tačiau automobilio pirkimo–pardavimo sutarties įvykdymo patvirtinimui, kaip ir daugeliui kitų sutarčių, teisės aktuose nenustatyta privalomų formos reikalavimų. Ieškovas automobilį pardavė kaip fizinis asmuo, todėl negalėjo išrašyti kvito ar kito pinigų gavimą patvirtinančio dokumento, taip pat nei įstatymas, nei teismų formuojama praktika nenustato šalims pareigos patvirtinti pinigų perdavimą padarant atitinkamą įrašą pirkimo–pardavimo sutartyje.
12.2. Pagal CK 6.314 straipsnio 1 dalį kainos sumokėjimo vieta yra daiktų perdavimo vieta, todėl ir kainos sumokėjimo laikas siejamas su daiktų perdavimo momentu. Ieškovas tinkamais ir leistinais įrodymais privalėjo įrodyti savo teiginį, t. y. paneigti CK 6.314 straipsnio ir 2017 m. liepos 7 d. pirkimo–pardavimo sutarties nuostatas, ir įrodyti, kad pinigų pagal sudarytą sutartį jis negavo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų formulavimo ir atsiskaitymo pagal sutartį įrodinėjimo
13. Pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą) (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymas siejamas su momentu, kai šalys susitaria dėl esminių sutarties sąlygų (CK 6.162 straipsnio 2 dalis). Esminė pirkimo–pardavimo sutarties sąlyga yra susitarimas dėl sutarties dalyko, t. y. daikto (prekės) perdavimo, ši sąlyga laikoma suderinta, jeigu sutarties turinys leidžia nustatyti daikto (prekės) pavadinimą ir kiekį (CK 6.306 straipsnis).
14. Pagal CK 6.156 straipsnio 5 dalį, jeigu sutarties sąlygas nustato dispozityvioji teisės norma, tai šalys gali susitarti šių sąlygų netaikyti arba susitarti dėl kitokių sąlygų. Jeigu tokio šalių susitarimo nėra, sutarties sąlygos nustatomos pagal dispozityviąją teisės normą. CK 4.49 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad daikto (turto) įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus (turtą) įgyja nuo jų perdavimo įgijėjui momento, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kito. CK 4.49 straipsnio 3 dalis tiesiogiai nurodo, kad sutartyje gali būti nustatyta, jog nuosavybės teisė pereina įgijėjui tik po to, kai jis įvykdys tam tikrą sutartyje nustatytą sąlygą.
15. CK 6.349 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta galimybė pirkimo–pardavimo sutartyje nustatyti, kad nuosavybės teisė į perduotus pirkėjui daiktus išlieka pardavėjui iki tol, kol už juos bus visiškai sumokėta arba įvykdytos kitokios sąlygos. Ši galimybė kildinama iš sutarčių sudarymo laisvės principo (CK 1.2, 6.156 straipsnio 1 dalis), pagal kurį šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenurodytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams.
16. Pirkimo–pardavimo sutartyje ginčo šalims nesusitarus dėl kainos sumokėjimo terminų, tvarkos ar būdo, nustatydamas kainos sumokėjimo sąlygas, teismas remiasi CK 6.314 straipsniu: jeigu pirkėjas neįpareigotas sumokėti kainą konkrečioje vietoje, jis privalo sumokėti ją pardavėjui daiktų perdavimo vietoje (CK 6.314 straipsnio 1 dalis); jeigu pirkėjas neįpareigotas sumokėti kainą konkrečiu laiku, jis privalo ją sumokėti daiktų perdavimo momentu (CK 6.314 straipsnio 2 dalis); jeigu sutartyje nenustatyta ko kita, pirkėjas privalo iš karto sumokėti visą kainą (CK 6.314 straipsnio 4 dalis). Tais atvejais, kai pirkėjas laiku nesumoka už jam perduotus daiktus, pardavėjas turi teisę reikalauti iš pirkėjo sumokėti kainą bei įstatymų ar sutarties nustatytas palūkanas (CK 6.314 straipsnio 5 dalis).
17. CK 6.189 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sutartis ir iš jos kylančios pareigos galioja tol, kol įstatymo nustatyta tvarka nėra pakeičiama, pabaigiama ar pripažįstama negaliojančia. Kai sudaryta sutartis ir viena jos šalis reikalauja sutartį vykdyti, tai kita šalis arba turi tam paklusti ir ją vykdyti, arba nuo vykdymo gintis tokiais teisių gynimo būdais, kurie leidžia sustabdyti ar panaikinti vykdymo prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-512/2010).
18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl automobilio pirkimo–pardavimo sutarties vykdymo. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad 2017 m. liepos 7 d. ieškovas ir atsakovė sudarė transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį pagal VĮ „Regitra“ pateiktą standartinę sutarties formą. Sutartyje buvo aiškiai apibrėžtas sutarties dalykas – automobilis „Audi Q7“ ir jo kaina – 9500 Eur. Jokios kitos papildomos sąlygos, pavyzdžiui, dėl mokėjimo atidėjimo, nurodytos nebuvo. Ieškovas reikalavo vienašalės restitucijos, teigdamas, kad sutarties šalys buvo žodžiu sutarusios, jog sutarties kainą atsakovė sumokės per vieną mėnesį, ieškovas įrodinėjo, kad atsakovė nesumokėjo sutartyje nurodytos kainos. Bylą nagrinėję teismai ieškinį atmetė, nurodydami, kad sutartis buvo sudaryta atsakovės gyvenamojoje vietoje, teismai pripažino atsakovės finansines galimybes sumokėti už automobilį sutarties kainą, faktas, kad transporto priemonė parduota (pirkta) sutarties sudarymo dieną, patvirtintas šalių parašais, atsakovei perduoti nuosavybės teisę į transporto priemonę patvirtinantys dokumentai, atlikta automobilio nuosavybės teisės registracija atsakovės vardu. Šias aplinkybes teismai pripažino pakankamomis, kad konstatuotų atsakovės atsiskaitymo pagal sutartį faktą (CK 6.314 straipsnio 1 dalis). Pateiktą į bylą šalių susirašinėjimą SMS žinutėmis bylą nagrinėję teismai pripažino abstrakčiu, neteikiančiu pagrindo pripažinti pagrįstais ieškovo argumentus dėl sutarties neįvykdymo.
19. Kasaciniame skunde ieškovas nurodo, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai sutapatino pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą su sutarties vykdymu ir pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Sprendžiant dėl šių kasacinio skundo argumentų, aktualūs proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo klausimai.
20. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu, todėl tai yra šalių pareigos dalykas, o šios pareigos vykdymas siejamas su tam tikros procesinės laisvės turėjimu. Bylos šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymas yra orientuotas į bylą nagrinėjančio teismo įtikinimą, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai, tačiau civiliniame procese nereikalaujama nustatyti objektyviąją tiesą, t. y. teismo įsitikinimas dėl faktinių aplinkybių, sudarančių bylos nagrinėjimo (ginčo) dalyką, egzistavimo ar neegzistavimo neturi būti absoliutus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018 22–23 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką).
21. Parduodamo daikto kainos sumokėjimas tiesiogiai lemia sandorio įvykdymą. Kadangi kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, pagrindžiančias jos reikalavimą, nesant nustatytų kainos sumokėjimo sąlygų, yra taikomos dispozityviosios normos, pagal kurias kaina laikoma sumokėta daikto perdavimo momentu (CK 6.314 straipsnio 2 dalis), todėl pardavėjas, teigiantis, kad pirkėjas neatsiskaitė su juo pagal pirkimo–pardavimo sutartį, turi tai įrodyti.
22. Nagrinėjamoje byloje ieškovas savo reikalavimą dėl netinkamo sutarties vykdymo iš esmės grindė dviem pagrindiniais argumentais: 1) šalių žodiniu susitarimu dėl sutarties kainos mokėjimo atidėjimo; 2) pirkimo–pardavimo sutartyje nenurodytu faktu, kad atsakovė sumokėjo automobilio pirkimo–pardavimo kainą. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju šalys, nors ir turėdamos teisę ir galimybę nustatyti kainos sumokėjimo sąlygas (taip pat ir dėl atsiskaitymo pagal sutartį fiksavimo būdo), tokios sąlygos dėl vėlesnio sutarties kainos sumokėjimo sutartyje nenustatė, t. y. ieškovas nereikalavo sutarties papildyti tokia sąlyga, nors pareiškęs ieškinį teisme ja remiasi kaip esą sulygta. Atsakovė nepripažino ieškovo argumento dėl susitarimo sumokėti sutarties kainą ateityje, teigė, kad sutarties kainą sumokėjo sutarties sudarymo dieną. Aplinkybes, paneigiančias CK 6.314 straipsnyje įtvirtintą kainos sumokėjimo daikto perdavimo metu, jei nenustatyta kitaip, taisyklę, turėjo įrodyti ieškovas. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad vien tai, jog automobilio pirkimo–pardavimo sutartyje nėra patvirtintas kainos sumokėjimo faktas, nėra pakankamas įrodymas teigti, kad atsakovė neatsiskaitė su ieškovu pagal sutartį, nes byloje nustatyta, kad atsakovei perduotas sutarties dalykas. Pinigų nesumokėjimo faktą turėjo įrodyti ieškovas, teigdamas, kad sutarties dalyką jis perdavė esant kitam žodiniam susitarimui dėl kainos mokėjimo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad buvo pažeistos įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės (CPK 178 straipsnis). Teismai pagrįstai sprendė, kad ieškovas privalėjo įrodyti susitarimo dėl vėlesnio kainos sumokėjimo buvimo faktą, tačiau jis šių aplinkybių neįrodė.
23. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė pirkimo–pardavimo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir nepažeidė proceso teisės nustatytų įrodinėjimo taisyklių. Nustatę, kad ieškovas neįrodė, jog buvo sutarta dėl sutarties kainos sumokėjimo ateityje, o atsakovei pirkimo–pardavimo sutarties dalykas – automobilis ir nuosavybės teisę į jį patvirtinantys dokumentai buvo perduoti sutarties sudarymo metu, bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, kad atsakovė su ieškovu už parduodamą (perkamą) daiktą yra atsiskaičiusi ir ieškovo reikalavimas dėl daikto išreikalavimo yra nepagrįstas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
24. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Netenkinus kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsiliepimą į kasacinį skundą pateikusiai šaliai. Atsakovė prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, pateikė įrodymus, kad už advokato pagalbą parengiant atsiliepimą į kasacinį skundą ji sumokėjo 500 Eur. Ši suma neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), 7 ir 8.14 punktuose nurodyto rekomenduojamo priteisti užmokesčio dydžio, todėl, netenkinus kasacinio skundo, iš ieškovo priteistina 500 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas atsakovės A. S. naudai.
25. Kasacinis teismas patyrė 6,08 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 18 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus ieškovo kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 4 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei A. S. (a. k. duomenys neskelbtini) iš ieškovo M. B. (a. k. duomenys neskelbtini) 500 (penkis šimtus) Eur kasaciniame teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Priteisti valstybei iš ieškovo M. B. (a. k. duomenys neskelbtini) 6,08 Eur (šešis Eur 8 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Virgilijus Grabinskas
Algis Norkūnas
Donatas Šernas