Civilinė byla Nr. 2A-448-611/2011
(S)
Teisminio proceso kategorija: 2-01-3-18901-2009-6
Procesinio sprendimo kategorija: 21.4.1.1.;22.4; 30.4.1;41;42.11.3;121.15; 121.18.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2011 m. gruodžio 14 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Romualdos Janovičienės ir Andžej Maciejevski (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų L. M. ir G. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie ŽŪM, L. M. ir G. M., tretieji asmenys Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Vilniaus rajono 1 notarų biuras dėl Vilniaus apskrities AVA sprendimo dalies panaikinimo ir kt.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999-11-05 sprendimo Nr.41-8161 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui B. S.“ dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo, suteikiant neatlygintinai nuosavybėn 0,14 ha valstybinės reikšmės miško plotą, patenkantį į 1,11 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); pripažinti negaliojančia 2002-09-12 žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos tarp B. S. ir L. M. bei G. M. dalį dėl minėto valstybinės reikšmės miško ploto pardavimo bei taikyti restituciją, priteisiant iš atsakovų L. M. ir G. M. valstybės naudai 0,14 ha valstybinės reikšmės miško žemę, patenkančią į jiems sutuoktinių bendrosios jungtines nuosavybės teise priklausantį 1,11 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini).
Nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999-11-05 sprendimu buvo atkurtos nuosavybes teises į jam tenkantį buvusio savininko P. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą - 5 ha žemės (duomenys neskelbtini). Šiuo sprendimu buvo nuspręsta B. S. grąžinti natūra bendrą 4,35 ha ploto žemės sklypą žemes ūkio veiklai ir bendrą 0,65 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai, esantį (duomenys neskelbtini). Pagal LR aplinkos ministerijos Valstybines miškų tarnybos pateiktus dokumentus ginčo žemes sklype yra 0,14 ha valstybines reikšmės miško plotas. Nuosavybės teisių atkūrimo būdu tokie miško žemės plotai privačion nuosavybėn negali būti perduodami. Ginčo žemės sklype augantis miško plotas valstybinės reikšmės miškų plotams buvo priskirtas 1997-10-23 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 1154 „Dėl valstybines reikšmės miškų plotų patvirtinimo“, todėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau –VAVA) 1999-11-05 sprendimu Nr.41-8161 atkuriant nuosavybes teises į 1,11 ha žemės sklypą B. S. buvo pažeistos imperatyvios Konstitucijos bei kitų įstatymų nuostatos. Panaikinus administracinį aktą, turi būti panaikintos ir šio akto pagrindu atsiradusios teisines pasekmės.
Pažymėjo, kad žemės sklypo pirkėjai L. M. ir G. M. nelaikytini sąžiningais įgijėjais: iš pirkimo-pardavimo sutarties matyti, kad jie žinojo, jog šiame žemės sklype yra miško, pirkimo metu miškas buvo brandus (apie 80 metų amžiaus), todėl atsakovai turėjo ir galėjo būti atidūs bei rūpestingi, pasidomėti teisės aktais, reglamentuojančiais jų sudaromo sandorio sąlygas bei tvarką, t.y. įsigydami ginčo sklypą, privalėjo elgtis apdairiai, rūpestingai ir žinoti bei vykdyti įstatymų reikalavimus, draudžiančius įgyti privačion nuosavybėn valstybinės reikšmės mišką.
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu ginčo žemės sklypas nebuvo priskirtas valstybinės reikšmės miškams. Ginčo žemės sklypas nepatenka į LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – atkūrimo įstatymas) 13 str. l d. 2-6 punktuose nustatytas išimtis. Pabrėžė, kad sprendimo panaikinimas nesukels siekiamų teisinių pasekmių. Teismo sprendimu panaikinus Vilniaus apskrities viršininko 1999-11-05 sprendimą Nr. 41-8161, o po to patikslinus valstybinės reikšmės miškų schemas, vėl būtų vykdomas nuosavybės atkūrimas mirusiajam B. S. į šiuo metu ginčijamą miško plotą, todėl toks teismo sprendimas nepašalintų atitinkamų materialinių teisinių padarinių, neleistų apginti viešojo intereso, taip pat sukurtų nestabilumą susiformavusiuose teisiniuose santykiuose. Kita vertus, teismo posėdžio metu pažymėjo, kad toks patikslinimas būtų galimas tik esant teismo sprendimui, kuriuo būtų pripažintas negaliojančiu atitinkamas apskrities viršininko administracijos sprendimas (jo dalis) ir esant pretendento atkurti nuosavybės teises kreipimuisi, o šiuo atveju pretendentas atkurti nuosavybės teises (B. S.) jau yra miręs, jo teisių perėmėjų nėra.
Atsakovai L.M. bei G. M. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad neaišku, kuo remdamasis ieškovas nustatė būtent tokio dydžio valstybinės reikšmės miško plotą, patenkantį į žemės sklypą. LR Aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnyba nurodo, kad žemės sklype yra 0,14 ha miško žemės, tuo tarpu VĮ Registrų centras pateiktame išraše nurodoma, kad žemės sklype yra 0,1242 ha miško žemės. 1997 metais, kai buvo priimamas atitinkamas LR Vyriausybės nutarimas dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo, dar nebuvo suformuotas atsakovų sklypas, Miškų tarnybos pažyma yra netiksli, nėra aišku, kelintais metais, kada buvo nustatyta, kad atsakovams priklausančiame sklype yra būtent 0,14 ha valstybinio miško plotas. 2002-09-12 pirkimo-pardavimo sutartyje nėra nurodyta apie tai, kad parduodamame sklype yra miško ir kad šis miškas priklauso valstybei, notarei tvirtinant sandorį nebuvo nustatyta jokių teisinių kliūčių, todėl L.M. ir G. M. yra sąžiningi žemės sklypo įgijėjai. Jeigu ir būtų pagrindas taikyti restituciją, jos taikymas akivaizdžiai pažeistų atsakovų teises: viena iš sandorio šalių (B. S.) bei įpėdinis yra mirę, nėra jų teisių perėmėjų, L.M. ir G. M. padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, nes jie prarastų nuosavybės teises į dalį žemės sklypo, tačiau pinigai, sumokėti už sklypą, grąžinti nebūtų.
Tretysis asmuo LR Aplinkos ministerija su ieškiniu sutiko. Pažymėjo, kad valstybinės reikšmės miškų plotai buvo patvirtinti 1997 m. LR Vyriausybės nutarimu ir tik po to buvo suformuotas žemės sklypas, į kurį B. S. buvo atkurtos nuosavybės teisės, į kurį pateko ir dalis valstybinės reikšmės miško. Imperatyvioms įstatymų normoms prieštaraujantys sandoriai negali likti galioti. Kita vertus, nuo 2010-07-01 atsirado galimybė teisės aktų nustatyta tvarka tikslinti valstybinės reikšmės miško plotų schemas bei pačius plotus, kurios nuosavybės teisių B. S. atkūrimo metu nebuvo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2010 m. rugsėjo 28 d. sprendimu ieškinį patenkino, panaikino Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999-11-05 sprendimo Nr. 41-81691 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui B. S.“ dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo, suteikiant neatlygintinai nuosavybėn 0,14 ha valstybinės reikšmės miško plotą, patenkantį į 1,11 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), pripažino negaliojančia 2002-09-12 žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties (reg. Nr. 9133), sudarytos tarp B. S. bei L. M. ir G. M. dalį dėl 0,14 ha valstybinės reikšmės miško ploto, patenkančio į 1,11 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), pardavimo, ir taikė restituciją natūra, įpareigodamas atsakovus L. M. ir G. M. grąžinti Lietuvos valstybei 0,14 ha valstybinės reikšmės miško plotą, patenkantį į 1,11 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini).
Teismas nustatė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999-11-05 sprendimu Nr.41-8161 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui B. S.“ B. S. buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko P. S. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamojo turto dalį – 5 ha žemės, grąžinant natūra bendrą 4,35 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai ir 0,65 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai. Šio sprendimo pagrindu buvo suformuotas žemės sklypas, ir Nekilnojamojo turto registre įregistruota B. S. nuosavybės teisė į 1,1100 ha žemės ūkio pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties žemės sklypą (duomenys neskelbtini). 2002-09-12 žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi B. S. 1,1100 ha žemės sklypą bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise pardavė atsakovams L. M. ir G. M. už 20000 Lt.
Iš LR Aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos 2010-01-26 pažymos Nr. P1001-0025 apie grafinius Lietuvos Respublikos Miškų valstybės kadastro duomenis (valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmento), 2010-01-26 pažymos Nr.19250 apie tekstinius LR Miškų valstybės kadastro duomenų taksacinius rodiklius, 2010-01-29 ištraukos Nr. P1001-0040 iš Vilniaus rajono savivaldybės Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos, 1986 m. Lietuvos TSR Miškų ūkio ir miško pramonės ministerijos Vilniaus MŪGS Pagrindinės įmonės Paežerio girininkijos Medynų plano ir taksoraščio, LR Aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos 2010-02-01 rašto Nr.201, VĮ Vilniaus miškų urėdijos 2010-01-06 rašto Nr.I-30, LR Aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos 2010-07-07 rašto Nr.1127 teismas nustatė, kad nurodytame 1,11 ha žemės sklype yra 0,14 ha valstybinės reikšmės miško plotas. Iš LR Aplinkos ministerijos Valstybinės miškų urėdijos 2010-07-07 rašto Nr.1127 ir prie jo pridėtų rašytinių įrodymų teismas nustatė, kad 0,14 ha miško plotas, patenkantis į žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), Vilniaus apskrities viršininko 1999-11-05 sprendimo Nr. 41-8161 priėmimo metu iš tikrųjų jau buvo priskirtas valstybinės reikšmės mišku plotams LR Vyriausybės 1997-10-23 nutarimu Nr.1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pagal 1986 metų valstybinės miškų inventorizacijos duomenis.
Atsižvelgiant į visas nurodytas aplinkybes bei LR Konstitucijos 47 str., LR Miškų įstatymo (1998-06-02 redakcija) 5 str., LR Žemės įstatymo (1999-07-08 redakcija) 4 str. LR Žemės reformos įstatymo 14 str., LR Piliečių nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1999-05-13 redakcija) 6 str. 2, 4 d., 13 str. 1 p. reglamentavimą teismas padarė išvadą, kad VAVA, priimdama ginčijamą sprendimą, pažeidė LR Konstitucijos 47 str. bei kitas imperatyviąsias įstatymų bei poįstatyminių teisės aktų normas, taip pat viešą interesą išsaugoti atitinkamas bendrąsias vertybes visuomenės narių poreikiams tenkinti. Tai sudaro pagrindą panaikinti imperatyvioms teisės normoms prieštaraujančio individualaus administracinio akto dalį, susijusią su valstybinės reikšmės miško suteikimu B. S..
Teismas konstatavo, kad iš dalies panaikinus ginčijamą sprendimą, turi būti panaikintos ir šio akto pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės, t.y. pripažintina negaliojančia žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties dalis, susijusi su 0,14 ha valstybinės reikšmės miško ploto pirkimu- pardavimu, tuo pačiu taikytina restitucija natūra, ir žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalis, užimta valstybinės reikšmės mišku – 0,14 ha - grąžintina iš atsakovų L. M. bei G. M. valstybės nuosavybėn. Teismas atmetė atsakovų L. ir G. M. argumentus, jog žemės sklypo dalis negali būti išreikalauta iš atsakovų, kadangi jie buvo sąžiningi sklypo įgijėjai. Teismas nurodė, kad nustačius, kad nuosavybės teisė buvo įgyta neteisėtai, asmens teisės į ginčo nuosavybės objektą negali būti ginamos taip pat, kaip ir teisėtai įgyta nuosavybė. Pagal LR Konstitucijos 47 str. valstybinės reikšmės miškai išimtine teise priklauso tik valstybei, taigi, jų privati nuosavybė apskritai negalima ne tik dėl atskiruose įstatymuose esančių normų, bet ir dėl tiesiogiai taikytinos konstitucinės nuostatos.
Teismas atmetė atsakovų L. ir G. M. argumentus, jog nėra aišku, kuo remdamasis ieškovas nustatė būtent tokio dydžio – 0,14 ha valstybinės reikšmės miško plotą, patenkantį į žemės sklypą, kadangi byloje esančiuose rašytiniuose įrodymuose skiriasi nurodomi miško plotai. Teismas nustatė, kad VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registre nurodyta, kad atsakovams nuosavybės teise priklausančiame 1,1100 ha žemės ūkio paskirties žemės sklype miško žemės plotas sudaro 0,1242 ha, toks miško plotas nurodytas ir UAB „Geoksis“ Žemės sklypo kadastro duomenyse. Teismas pažymėjo, kad ieškovo pateikti oficialūs rašytiniai įrodymai nėra nuginčyti ar paneigti bei patvirtina, jog 1,11 ha žemės sklype yra ginčijamas 0,14 ha valstybinės reikšmės miško plotas, yra nurodyta jo dislokacijos vieta, dydis, kadastrinis numeris.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovai apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinį skundą grindžia šiomis aplinkybėmis:
1. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į viešojo intereso buvimą nagrinėjamoje byloje, turėjo būti aktyvus ir išsiaiškinti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes, inter alia, ar ginčijamame apeliantams priklausančiame žemės sklype de fakto yra miškas, t.y. ar iš 0,14 ha ieškovo nurodyto miško ploto, bent 0,1 ha žemės plotas yra apaugęs medžiais ir kita miško augalija arba laikinai jos netekęs (kirtavietės, degimvietės). Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas nebuvo pakankamai aktyvus, minėtų aplinkybių netyrė, nepagrįstai nepareikalavo Valstybinės miškų tarnybos paaiškinimų dėl faktinio miško buvimo apeliantams priklausančiame žemės sklype. Taip pat pirmosios instancijos teismas, esant abejonėms dėl faktinio miško buvimo ginčijamame žemės sklype, galėjo paskirti ekspertizę dėl šių aplinkybių išsiaiškinimo, tačiau to nepadarė, dėl ko nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių.
2. Apeliantai nagrinėjamos bylos kontekste apskritai negali būti laikomi nesąžiningais asmenimis, neteisėtai įsigijusiais nuosavybę į ginčijamą žemės sklypo dalį (0,14 ha), kadangi tokių faktų konstatavimas sprendime, jam įsiteisėjus ir įgavus res judicata galią, galėtų užkirsti kelią ar apsunkinti galimybes apeliantams ginti savo pažeistas teises pareiškiant ieškinį valstybei dėl žalos, atsiradusios dėl atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos bei jo teisių perėmėjo neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Toks ieškinys teismo galėtų būti atmetamas vien tuo pagrindu, kad sprendime yra konstatuotas apeliantų nesąžiningumas, dėl ko jų kaip nesąžiningų asmenų teisių, galėtų būti atsisakoma ginti. Sandoris, kurio pagrindu ginčo žemės sklypą įsigijo apeliantai, pats savaime nėra neteisėtas, kadangi jo panaikinimą iš esmės nulėmė tik atsakovo VAVA neteisėtas sprendimas B. S. atkurti nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą. Dėl to, apeliantų veiksmuose nesant jokio neteisėtumo bei nesąžiningumo, jie turi teisę reikalauti atlyginti žalą iš neteisėtus veiksmus atlikusio asmens, šiuo atveju valstybės institucijos.
3. Skundžiamo sprendimo rezoliucinė dalis nėra aiški ir suprantama, kadangi jame nenurodyta, kokiu būdu ir kam konkrečiai apeliantai turėtų grąžinti 0,14 ha valstybinės reikšmės miško plotą.
Atsiliepimu į atsakovų apeliacinį skundą ieškovas prašo apeliantų skundą atmesti, o Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiomis aplinkybėmis:
1. Teismas tinkamai ištyrė visus ieškovo pateiktus rašytinius įrodymus ir pagrįstai konstatavo, jog ginčo žemės sklype yra 0,14 ha valstybinės reikšmės miško plotas. Teismas Valstybinės miškų tarnybos parengtus dokumentus apie valstybinės reikšmės miško plotą, tinkamai tyrė bei vertino ir pagrįstai konstatavo, jog ginčo žemės sklype yra nurodytas valstybinės reikšmės miško plotas. Juolab, kad teismų praktikoje tokie įrodymai yra laikomi pakankamais ir patikimais, įrodinėjant valstybinės reikšmės miško ploto faktą bei jo dydį (2009-09-21 LVAT sprendimas administracinėje byloje Nr. Al46-976/2009; 2009-09-28 LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A63-998/2009 ir kt.).
2. Teismas sprendime pagrįstai konstatavo atsakovų nesąžiningumą, nurodydamas, jog šioje byloje taikant restituciją natūra, sąžiningo įgijėjo teisių gynimas, numatytas LR CK 4.96 str. netaikytinas, kadangi šiuo atveju atsakovai laikytini nesąžiningais įgijėjais tuo požiūriu, kad įgijo valstybinės reikšmės miško dalį iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti. Vertinant 2002-09-12 žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį ne teisinės pasekmės panaikinimo aspektu, bet kaip savarankiškai ginčijamą sandorį, būtų galima konstatuoti, jog toks sandoris, kuriuo buvo sudarytos prielaidos disponuoti valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančiu turtu ir be kita ko, daiktu, kuris LR CK 1.97 str. 2 d. prasme yra laikytinas išimtu iš civilinės apyvartos, atsirastų pagrindas ir šį sandorį pripažinti niekiniu (LR CK 1.80 str.), nes jo sudarymo metu buvo pažeistos LR Konstitucijos 49 str. nuostatos, LR miškų įstatymo bei kitų teisės aktų nuostatos, draudžiančios disponuoti valstybinės reikšmės miško plotais, kurie remiantis 1997-10-23 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 1 154 ..Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų atvirtinimo" buvo tokiems priskirti.
Atsiliepimu į atsakovų apeliacinį skundą atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiomis aplinkybėmis:
1. Ginčijamas žemės sklypas nepatenka į Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 2-6 punktuose nustatytas išimtis ir į tai, kad žemės sklypas pretendentui B. S. buvo grąžintas natūra, valstybinės reikšmės miškų plotų schemos turi būti tikslinamos, išimant 0,14 ha miško plotą iš valstybinės reikšmės miškų plotų.
2. Vilniaus apskrities viršininko 1999-11-05 sprendimo Nr. 41-8161 panaikinimas nesukels siekiamų teisinių pasekmių. Nuosavybės teisės pretendentui B. S. jau atkurtos. Teismo sprendimu panaikinus Vilniaus apskrities viršininko 1999-11-05 sprendimą Nr. 41-8161, o po to patikslinus valstybinės reikšmės miškų schemas, vėl būtų vykdomas nuosavybės atkūrimas mirusiajam B. S. į šiuo metu ginčijamą miško plotą, todėl toks teismo sprendimas nepašalintų atitinkamų materialinių teisinių padarinių, neleistų apginti viešojo intereso, taip pat sukurtų nestabilumą susiformavusiuose teisiniuose santykiuose.
3. Pareiškėjas konstatuoja, kad iš ginčijamo piliečio vardu grąžinto sklypo tik dalis yra miško ploto. Pareiškėjas, ginčydamas VAVA 1999-11-05 sprendimą, nenurodė konkrečios šios sklypo dalies buvimo vietos. Pareiškėjas, ginčydamas privačiam asmeniui priklausančio žemės sklypo nuosavybės teisę, turėjo konkrečiai suformuluoti reikalavimus ir nurodyti tikslias ginčo objekto ribas.
4. Kadangi teismas, naikindamas dalį VAVA 1999-11-05 sprendimo Nr.41-81691 bei įpareigodamas atsakovus grąžinti Lietuvos valstybei 0,14 ha ploto valstybinės reikšmės miško plotą, nenurodė konkrečios žemės sklypo buvimo vietos, tokio sprendimo įvykdyti nebus galimybės. Teismas turėjo pasiūlyti pareiškėjui konkrečiai suformuluoti reikalavimus ir nurodyti tikslias ginčo objekto ribas, atsižvelgiant į patvirtintus žemės sklypo kadastrinius matavimus.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis LR CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti ar nėra LR CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999-11-05 sprendimu Nr.41-8161 B. S. buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko P. S. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamojo turto dalį – 5 ha žemės, grąžinant natūra bendrą 4,35 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai ir 0,65 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai (b.l.12, 27-31), B. S. buvo suformuotas žemės sklypas ir viešame registre įregistruota B. S. nuosavybės teisė į 1,1100 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (b.l. 16). B. S. pagal 2002-09-12 žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį minėtą 1,1100 ha žemės sklypą pardavė atsakovams L. M. ir G. M. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise už 20000 Lt (b.l. 8-11, 57-58).
Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, konstatavo, kad minėtame 1,11 ha žemės sklype yra 0,14 ha valstybinės reikšmės miško plotas (b.l. 19-24, 32-35, 134-137). Vilniaus miškų urėdijos teritorijoje esantys valstybinės reikšmės miškų plotai buvo patvirtinti LR Vyriausybės 1997-10-23 nutarimu Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (vėliau buvo tikslinti). Vertindamas minėtus įrodymus, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Paežerio girininkijoje 78 kvartalo 15 sklypo plotas (0,14 ha), šiuo metu patenkantis į aukščiau minėtą 1,11 ha žemės sklypą, ginčijamo Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999-11-05 sprendimo Nr. 41-8161 priėmimo metu jau buvo priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams minėtu LR Vyriausybės 1997-10-23 nutarimu Nr. 1154 (b.l. 19-24, 32-35, 134-137). Atsakovai šių pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių neginčija, o teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada. Atsakovai apeliaciniame skunde teigdami, kad pirmosios instancijos teismas turėjo išsiaiškinti aplinkybę, ar ginčijamame apeliantams priklausančiame žemės sklype de fakto yra miškas, t.y. ar iš 0,14 ha ieškovo nurodyto miško ploto, bent 0,1 ha žemės plotas yra apaugęs medžiais ir kita miško augalija arba laikinai jos netekęs, nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių valstybinės reikšmės miško buvimo ginčo sklype faktą ar galinčių kelti abejones dėl tokio fakto, pirmosios instancijos teisme neprašė skirti ekspertizės. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina 0,14 ha valstybinės reikšmės miško buvimo apeliantų sklype faktą ir nenuginčijus minėtų duomenų teigti kitaip nėra teisinio pagrindo. Apeliantų sklype de fakto nesant valstybinės reikšmės miško, turėjo būti inicijuojamas sklypo paskirties keitimo ar išbraukimo iš valstybinės reikšmės miškų procesas, tačiau duomenų apie 0,14 ha sklypo paskirties pakeitimą nėra. Pirmosios instancijos teismas pripažinęs, kad byloje esantys įrodymai patvirtina valstybinės reikšmės miško buvimo faktą, ir byloje nesant tai paneigiančių įrodymų, priešingai nei teigia apeliantai, neprivalėjo skirti ekspertizės. Todėl minėtas apeliantų argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.
Valstybinės reikšmės miškai pagal Konstitucijos 47 str. 4 d. išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Tokia pati nuostata įtvirtinta ginčijamo administracinio akto priėmimo metu galiojusios redakcijos Miškų įstatymo 4 str. 4 d.. Todėl, pagal galiojantį teisinį reguliavimą nesant galimai valstybinės reikšmės miško privatinei nuosavybei, valstybinės reikšmės miškas negali būti privatizuojamas (Miškų įstatymo 14 str.1d.) ar kitais būdais negali būti įgyjamas privatinėn nuosavybėn (Žemės įstatymo 4 str. 2 d.). Be to, į valstybinės reikšmės mišką negali būti atkuriamos nuosavybės teisės (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 6 str. 2 d., 13 str. 1 p.). Minėtas teisinis reguliavimas reiškia, kad valstybinės reikšmės miškas Lietuvos Respublikoje nėra civilinės apyvartos objektas ir jokiomis sąlygomis negali būti privačios nuosavybės objektas. Žemėtvarkos projektas ir kiti sklypo formavimo dokumentai nesukuria apskrities viršininko administracijai pareigos priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, jeigu tai prieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, galiojančioms sprendimo priėmimo metu. Asmenys, įgiję valstybinės reikšmės turtą privatinėn nuosavybėn, negali būti ginami pagal CK 1.80 str. 4 d. ir CK 4.96 str. taisykles ir toks turtas iš jų turi būti paimamas bei grąžinamas valstybės nuosavybėn, nepriklausomai ar yra pripažinti jie sąžiningais, ar ne. Todėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999-11-05 sprendimas dalyje dėl 0,14 ha valstybinės reikšmės miško neatlygintino suteikimo B. S. nuosavybėn ir 2002-09-12 žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis dalyje dėl minėto sklypo prieštaravo imperatyviam teisiniam reguliavimui (Konstitucijos 47 str. 4 d., Miškų įstatymo 4 str. 4 d., Žemės įstatymo 4 str. 2 d.), todėl jie yra niekiniai, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo panaikinti.
Nuosavybės teisių atkūrimas vyksta pagal griežtai įstatyme nustatytas procedūras, kurių vykdymą užtikrina tam įgaliotos valstybės institucijos. Pretendentui į nuosavybės teisių atkūrimą nesuteikta kompetencija ir įgalinimai priimti sprendimus nuosavybės teisių atkūrimo procese, vertinant, ar valstybės valdomas turtas, kurį numatoma skirti nuosavybės teisių atkūrimui, pagal įstatymą gali tapti nuosavybės teisių atkūrimo proceso objektu. Pretendentas ar bet kurie tretieji privatūs asmenys ne tik neturi įgaliojimų ir kompetencijos priimti sprendimus dėl turto, perduodamo nuosavybės teisių atkūrimo procese privačion nuosavybėn, bet ir neturi jokios pareigos abejoti valstybės institucijų sprendimų nuosavybės teisių atkūrimo procese teisėtumu arba tokių sprendimų teisėtumą tikrinti ir vertinti. Todėl atsakovai fiziniai asmenys, kurių sudarytus sandorius ginčija ieškovas, yra apsaugoti galiojančia sąžiningumo prezumpcija, o pirmosios instancijos teismo išvada dėl šių asmenų nesąžiningumo yra nepagrįsta ir neteisėta. Tačiau sandorio šalies sąžiningumas dėl aukščiau nurodytų motyvų ir esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms yra nepakankama sąlyga atsisakyti taikyti restituciją. Būdamas išimtine valstybės nuosavybe, valstybinės reikšmės miškas tampa ribotos civilinės apyvartos turtu, todėl negali būti privačios nuosavybės teisės objektas (CK 1.97 str. 2 d.). Įstatyme numatyta, kad sąžininga šalis gali būti įpareigota grąžinti pagal negaliojantį sandorį gautą turtą. CK 6.150 str. numatyta, kad grąžinti privalančio asmens išlaidos, susijusios su grąžintino turto priežiūra ir saugojimu, atlyginamos pagal CK ketvirtosios knygos normas, reglamentuojančias sąžiningą ir nesąžiningą valdymą. Pagal CK 6.151 str. 1d. ir 2 d. iš grąžinamo pagal restituciją turto gauti vaisiai ir pajamos priklauso privalančiam grąžinti turtą asmeniui, išskyrus atvejus, kai šis asmuo yra nesąžiningas arba restitucija taikoma dėl jo kaltės. Toks teisinis reguliavimas patvirtina, kad restitucija paimant pagal negaliojantį sandorį gautą turtą iš sąžiningos sandorio šalies tam tikrais atvejais galima. Be to, teismų praktika tokios kategorijos bylose nuosekliai formuojama taikant valstybinės reikšmės miško grąžinimą valstybei (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-12-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2009, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-02-05 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-47/2010 ir kt.). Todėl teisėjų kolegija sutinka su apeliantų argumentu, kad jie yra sąžiningi, tačiau dėl aukščiau nurodytų motyvų ši aplinkybė nesudaro pagrindo netaikyti restituciją. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, mirus B. S. ir nesant jo teisių paveldėtojams, atsakovai dėl panaikintos 2002-09-12 pirkimo-pardavimo sutarties dalies patirtą žalą turi teisę reikalauti iš valstybės, kadangi dėl jos institucijų neteisėtų veiksmų, atkuriant B. S. nuosavybės teises, jie patyrė žalą (CK 6.273 str. 1 d.).
Apeliantai nurodo, kad skundžiamo teismo sprendimo rezoliucinė dalis nėra aiški ir suprantama. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu apeliantu argumentu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo kasacinėje praktikoje, aiškindamas CK 1.109 str. normą dėl miško ploto apibrėžtumo, yra pasisakęs, kad miškui apibrėžti būtini kriterijai yra jo dislokacija tam tikroje teritorijoje ir dydis, o tai reiškia tai, kad teismo sprendimui, kuriuo panaikinta administracinio sprendimo dalis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į valstybinės reikšmės mišką bei, taikant restituciją, miškas grąžintas valstybei, įgyvendinti pakanka teismo sprendime nurodyti abu pirmiau įvardytus miško konkretizavimo kriterijus. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-559/2009). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodė valstybei grąžinamo miško dislokaciją ir dydį, todėl skundžiamo teismo sprendimo rezoliucinė dalis yra aiški ir įvykdoma.
Kadangi bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas apibrėžia apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas bei dalykas, todėl teisėjų kolegija nepasisako dėl atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą keliamų argumentų, viršijančių apeliantų apeliacinio skundo ribas ir kurių nekėlė apeliantai (CPK 320 str.).
Atsižvelgdama į aukščiau minėtus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, taip pat įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas dėl ieškinio pagrįstumo, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių atsakovų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
nutarė:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjai Rasa Gudžiūnienė
Romualda Janovičienė
Andžej Maciejevski