Civilinė byla Nr. e2-4631-251/2020

Teisminio proceso Nr. 2-70-3-01668-2020-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.4.1; 2.6.11.16.; 3.1.7.4.; 3.1.7.6.; 3.2.3.1.; 3.2.6.1.

 (S)

ŠIAULIŲ APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 8 d.

Šiauliai

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų teisėja Gema Janušienė, 

sekretoriaujant Rasai Jonaitienei,

dalyvaujant ieškovės UAB „Minauta“ atstovei advokatei Donatai Motiejūnei,

atsakovės UAB „Industrial group“ atstovui A. T., atstovei advokatei Laimutei Petraitienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Minauta“ ieškinį atsakovei UAB „Industrial group“, trečiajam asmeniui E. Š. dėl nuostolių priteisimo.

Teismas

n u s t a t ė:

ieškovė UAB „Minauta“ kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašo priteisti iš atsakovės UAB „Industrial group“ 2430,32 Eur nuostolius dėl automobilio remonto, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad 2019 m. gruodžio pabaigoje atsakovė UAB „Industrial group“ ieškovei UAB „Minauta“ pristatė atsakovei priklausantį automobilį „Opel Insignia“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), tikslu automobilį parduoti, eksponuojant jį ieškovės automobilių pardavimo salone. Atsakovė ieškovei nurodė, kad automobilis jokių defektų neturi, išskyrus automatinių šviesų aukščio reguliavimą ir „aklą zoną“, dėl ko skydelyje užsidega klaida, ir prašė suremontuoti, o už remonto darbus 2019-12-30 atsiskaitė grynaisiais pinigais. Šalys tarpininkavimo sutarties nepasirašė, tačiau tarpusavyje susitarė, kad kai ieškovė suras pirkėją, tuomet atsakovė atsiųs ieškovei sąskaitą apmokėti, ir perregistruos automobilį ieškovės vardu, o ieškovė vėliau pasirašys sutartį su naujuoju pirkėju, išrašydama jam sąskaitą, tuo pačiu įtraukdama savo išlaidas už tarpininkavimą. Po minimalaus atsakovės nurodyto automobilio remonto 2019 m. gruodžio pabaigoje automobilis buvo nuplautas, išvalytas, buvo nuimti valstybiniai automobilio numeriai, uždėti reklaminiai numeriai ir automobilis buvo eksponuojamas pirkėjams. 2019 m. sausio pradžioje ieškovė surado pirkėją ir pranešė apie tai atsakovei. Atsakovė netrukus - 2020-01-02 išrašė ieškovei PVM sąskaitą - faktūrą VRV Nr. 2214 už parduodamą automobilį, suma - 7500,00 Eur. Tačiau surastas pirkėjas negavo finansavimo automobilio pirkimui, todėl automobilis liko neparduotas ir toliau eksponuojamas ieškovės salone. 2020-01-17 atsirado naujas pirkėjas - trečiasis asmuo E. Š., su kuriuo buvo sudaryta transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartis, tą pačią dieną pirkėjui išrašyta PVM sąskaita faktūra Nr. U2 11000045. Po pirkimo - pardavimo sutarties pasirašymo E. Š. atvyko į ieškovės auto saloną atlikti automobilio techninį aptarnavimą, kurio metu papildomai buvo pastebėtas aušinimo radiatoriaus susidėvėjimas ir jis buvo pakeistas nauju. Netrukus iš E. Š. ieškovė sulaukė pretenzijų telefonu, kad kai jis nuvažiavo daugiau negu 100 km, automobilio skydelyje pradėjo rodyti klaidą, taip pat važiuojant jautėsi kažkoks garsas. Šalys susitarė, kad E. Š. atveš automobilį patikrai. Ieškovė atliko automobilio diagnostiką, remiantis „Opel“ pateikta medžiaga, ir nustatė, kad netinkamai veikė automatinės greičių dėžės valdymas. Automobilis 2020-01-31 vėl pristatytas ieškovei, automobilio remonto darbų paraiškoje nurodant, kad reikalingas pavarų dėžės modulio keitimas.

Tuo tarpu atsakovė kreipėsi į antstolį, kuris 2020-01-29 atsiuntė ieškovei raginimą įvykdyti turtinę prievolę, sumokant 7536,30 Eur. Prievolės įvykdymo terminas dar net nebuvo suėjęs, nes atsakovės sąskaita ieškovei buvo išrašyta tik 2020-01-02, o jos mokėjimo terminas nenurodytas, todėl laikytina, kad sąskaitos apmokėjimo terminas - 30 dienų. Ieškovės nuomone, tokį atsakovės elgesį siekiant kuo greičiau gauti pinigus galėjo sąlygoti ir tai, kad atsakovė apie automobilio defektą - pavarų dėžės gedimą žinojo, jį nuslėpė, todėl bijojo, kad išaiškėjus defektui, visų pinigų už automobilį gali ir negauti. Ieškovė pažymi, kad ji atsakovei pinigus buvo pervedusi dar iki gaudama pretenziją iš E. Š..

2020-02-06 ieškovė išsiuntė atsakovei pranešimą dėl netinkamos kokybės daikto. Atsakovei buvo pasiūlyta arba neatlygintinai kuo skubiau pašalinti automobilio trūkumus savo sąskaita, arba atlyginti išlaidas jiems ištaisyti (pagal pateiktą sąmatą - 2430,32 Eur). Taip pat buvo nurodyta, kad kadangi ieškovė yra įsipareigojusi skubiai pateikti atsakymą apie tolimesnę darbų eigą automobilį įsigijusiam pirkėjui, prašoma apie savo apsisprendimą dėl automobilio remonto darbų informuoti iki 2020 m. vasario 7 d. Tą pačią dieną, tik po aukščiau minėto pranešimo atsakovei išsiuntimo, ieškovė sulaukė pretenzijos iš pirkėjo E. Š., kurioje buvo nurodyta, kad vienašališkai nutraukiama Pirkimo - pardavimo sutartis ir prašoma grąžinti sumokėtus pinigus. 2020-02-08 buvo gautas atsakovės pranešimas, kad ji konsultuojasi su teisininkais ir atsakymą pateiks per 14 dienų. 2020-02-10 ieškovė atsakovei nusiuntė dar vieną pranešimą, nurodydama, kad yra gauta pirkėjo pretenzija dėl sutarties nutraukimo, ir ieškovė prašo kuo skubiau atsakyti bei pateikti nuomonę dėl automobilio remonto, priešingu atveju sprendimą ieškovė priims savo nuožiūra. Kadangi buvo pažeidžiamos pirkėjo E. Š. teisės, neturint galimybės naudotis įsigytu automobiliu, 2020-02-17 ieškovės atstovė išsiuntė atsakovei pranešimą, kuriame nurodė, kad ieškovė UAB „Minauta“ pati remontuos automobilį pagal jau pateiktą sąmatą ir, atlikusi remontą, prašys iš atsakovės nuostolių atlyginimo. Automobilis buvo sutvarkytas, detalė buvo pakeista nauja originalia (sąmata - 2430,32 Eur) ir pirkėjas E. Š. atsisakė reikalavimo dėl pirkimo - pardavimo sutarties nutraukimo.

Ieškovė nesutinka su atsakovės pozicija, kad ieškovė yra oficialus „Opel“ atstovas Šiauliuose, teikianti automobilių remonto ir serviso paslaugas, todėl galėjo patikrinti automobilio techninę būklę. Ieškovė pažymi, kad pavarų dėžės defektas pastebimas tik nuvažiavus ilgesnį kelią ir jo atliekant patikrą pastebėti nebuvo galima. Be to, pareigos patikrinti automobilį nebuvo. Kaip nurodė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas byloje dėl netinkamos kokybės daikto (automobilio), nei įstatymas, nei pirkimo-pardavimo sutartis nenustato privalomo daiktų kokybės patikrinimo vien dėl to, kad parduodamas naudotas daiktas. Be to, ieškovė veikė kaip tarpininkė, siekiant parduoti atsakovės automobilį, o ne kaip pirkėjas, įsigyjantis automobilį sau (b. l. 1-5). 

Bylą nagrinėjant teisme ieškovės UAB „Minauta“ atstovė advokatė Donata Motiejūnė ieškinį palaikė, prašė jį tenkinti visiškai. Papildomai paaiškino, kad 2019 m. gruodžio pabaigoje atsakovas pristatė savo automobilį „Opel Insignia“ suremontuoti į ieškovės servisą. Tuo pačiu buvo pakalbėta, kad automobilis galėtų būti parduodamas ieškovės servise, nes atsakovas įsigijo kitą automobilį. Šalys taip ir susitarė. Ieškovė yra „Opel“ atstovė, teikia kaip tarpininko paslaugas, ieškovės salone gali būti palikti automobiliai pirkėjams apžiūrėti ir nusipirkti. Buvo atsiradęs automobilio pirkėjas, tačiau pirkėjas negavo finansavimo. Ieškovė UAB „Minauta“ informavo atsakovą UAB „Industrial group“, kad atsirado pirkėjas, todėl atsakovas išrašė PVM sąskaitą faktūrą 7500 Eur sumai (priedas Nr. 3), kad ieškovė atsiskaitytų už automobilį su atsakovu ir tada perleistų automobilį pirkėjui. Kadangi pirkėjas negavo finansavimo, automobilis nebuvo parduotas ir toliau buvo laikomas ieškovės salone. 2020-01-17 tarp ieškovės ir trečiojo asmens E. Š. pasirašyta sutartis dėl automobilio įsigijimo. 2020-01-22 VĮ „Regitra“ pakeisti duomenys apie pasikeitusį savininką, t. y. savininku įregistruota UAB „Minauta“. Pirkėjas E. Š. pasiėmė automobilį, išvyko iš ieškovės salono. E. Š. netrukus paskambino ieškovės darbuotojams ir pasakė, kad nuvažiavus kelis šimtus kilometrų automobilyje kažkas pradėjo barškėti, todėl nori grąžinti automobilį apžiūrai. Automobilis buvo grąžintas ieškovei ir nustatytas pavarų dėžės gedimas. Vėliau iš trečiojo asmens E. Š. atstovo gauta pretenzija dėl sutarties nutraukimo. Ieškovė susirašinėjo su atsakovu dėl šios situacijos, tačiau atsakovui pareiškus, kad jis neketina nei pasiimti automobilio, nei atlyginti automobilio tvarkymo nuostolius, ieškovė nusprendė sutvarkyti automobilį pati savo iniciatyva. Remonto darbų sąmatą ieškovė atsakovui buvo pateikusi iš anksto. Po remonto trečiasis asmuo E. Š. pretenzijų ieškovei dėl automobilio nebeturėjo. Atsakovas automobilį pardavė ieškovei kaip tarpininkei. Automobilis buvo su paslėptais trūkumais, dėl ko pirkėjas negalėjo automobiliu naudotis. Dėl to ir pareikštas ieškinys. Sąmatoje ieškovė net neskaičiavo visų išlaidų, susijusių su darbu, paskaičiuotos tik detalės.

Kai atsakovė kreipėsi į ieškovę siekdama remontuoti ir parduoti automobilį, buvo atlikti tik tie darbai, kurie nurodyti 2019-12-27 paraiškoje. Atsakovės atstovas atvežė automobilį į servisą ir pasakė, kad dega klaida „akla zona“ ar pan., reikia pašalinti skydelyje klaidas, kitais atžvilgiais automobilis tvarkingas. Ieškovės darbuotojai panaikino klaidas, kaip ir nurodyta 2019-12-27 paraiškoje.

Ieškovė su atsakove nepasirašė tarpininkavimo sutarties. Ieškovė veikia kaip tarpininkas. Pardavėjai turi galimybę atvežti ir palikti automobilį ieškovės salone. Kai atsiranda pirkėjas, ieškovė iš pardavėjo nusiperka automobilį pagal sąskaitą faktūrą ir pati išrašo sąskaitą faktūrą pirkėjui. Suma sąskaitose skiriasi ir skirtumą ieškovė gauna už tarpininkavimo paslaugas. Šiuo atveju atsakovas pageidavo gauti 7500 Eur už automobilį, o parduota trečiajam asmeniui už 8000 Eur. Dabar ieškovė pasimokė ir pasirašo tarpininkavimo sutartis. Tuo metu darbuotojai nebuvo susidūrę su tokia situacija, neturėjo teisinės patirties. Ieškovės atstovė advokatė negali pasakyti, kiek laiko ieškovė UAB „Minauta“ užsiima veikla kaip oficialus „Opel“ atstovas. 

Negalėjo būti, kad ieškovės darbuotojai ar kažkas kitas naudojosi automobiliu, kol jis buvo paliktas salone. Automobiliai automobilių servise eksponuojami be numerių, nušveisti, nupoliruoti, užkeliami ten liftu.

2019 m. gruodžio mėnesį aptariamo automobilio rida nebuvo fiksuota.

Ieškovė pripažįsta 2020-01-02 PVM sąskaitą faktūrą, ją apmokėjo, įtraukė į savo buhalterinę apskaitą. Tačiau ieškovė laiko, kad po šios sąskaitos išrašymo automobilio savininku vis dar buvo atsakovas. Automobilis įregistruotas ieškovės vardu tik 2020-01-22, po to, kai atsirado pirkėjas.

Ieškovės atstovės advokatės žiniomis, diagnostika aptariamam automobiliui nebuvo atlikta iki 2020-01-02 PVM sąskaitos faktūros išrašymo. Automobilis buvo prijungtas prie kompiuterio, kad panaikinti klaidas skydelyje. Ieškovės atstovė advokatė negali paaiškinti, ar automobilio prijungimas prie kompiuterio ir diagnostika yra tas pats. Ieškovės atstovė advokatė negali paaiškinti, kodėl 2019-12-31 prijungus automobilį prie kompiuterio nebuvo galima nustatyti pavarų dėžės gedimo. Ieškovės atstovei advokatei ieškovės darbuotojas nurodė, kad tokį gedimą galima nustatyti tik pavažiavus tam tikrą atstumą. Ieškovės atstovė advokatė negali atsakyti, ar diagnostiką įmanoma padaryti tik siauram skydeliui, bet ne visai mašinai.

Ieškovės atstovė advokatė negali pasakyti, kada trečiasis asmuo E. Š. pasiėmė automobilį iš ieškovės salono. Jos žiniomis, tai buvo ne 2020-01-17, tuo metu trečiasis asmuo dar nebuvo sumokėjęs pinigų.

Ieškovės atstovė advokatė neturi duomenų, ar atsakovas iš karto pasiūlė ieškovei automobilį parduoti. Situacija buvo tokia: atsakovas pristatė automobilį sutvarkyti ir turbūt išsikalbėjo apie pardavimą, todėl buvo sutarta eksponuoti automobilį ieškovės salone.

2020-01-31 automobilį trečiasis asmuo pristatė atgal į saloną. Ieškovės atstovė advokatė negali ginčyti ar patvirtinti 2020-01-17 sutartyje ir 2020-01-31 automobilio remonto darbų paraiškoje nurodytų duomenų apie automobilio ridą; negali paaiškinti, kodėl skirtumas tarp šių duomenų apie kilometražą yra 2980 km.

Ieškovė nepatikrino automobilio prieš pasirašydama 2020-01-02 PVM sąskaitą faktūrą, nes atsakovas norėjo parduoti automobilį, ieškovė veikė kaip tarpininkė, pirkimo-pardavimo sutartis būtų buvusi pasirašyta tiesiogiai tarp atsakovo ir pirkėjo. Tačiau pirkėjas dingo, negavęs finansavimo. Tai buvo ne pirmas atvejis, kai ieškovė pardavinėjo automobilius tokiu būdu, šiuo metu ieškovės praktika pasikeitusi, dabar ieškovė sudaro tarpininkavimo sutartį, gauna tarpininkavimo mokestį.

Automobilio detalę ieškovė pakeitė nupirkta nauja detale. Padėvėtos detalės nebuvo įmanoma rasti, be to, pareiškusiam pretenziją žmogui nebūtų galima įsiūlyti neoriginalios detalės. Ne kartą buvo siūlyta atsakovui automobilį pasiimti arba pačiam remontuoti, be to, atsakovas galėjo pats pateikti detales.

Atsiliepimu į ieškinį atsakovės UAB „Industrial group“ atstovė advokatė Laimutė Petraitienė prašė ieškinį atmesti. Atsiliepime sakoma, kad atsakovas serviso paslaugas dėl ginčo automobilio remonto pas ieškovą pirkdavo nuo 2015 m. Ieškovui, kaip nuolatinę ginčo automobilio apžiūrą atliekančiam specialistui, perimamo valdyti, o vėliau perkamo ginčo automobilio būklė turėjo būti žinoma. Be to, ieškovas specializuojasi taisyti ir teikti paslaugas būtent „Opel“ prekės ženklo automobiliams. Ieškovas, perimdamas ginčo automobilio valdymą, veikė ir turėjo veikti kaip savo srities profesionalas, kuriam taikytinas didesnis rūpestingumo ir atidumo standartas. Ieškovas ginčo automobilį perėmė ir vėliau nusipirko tikslu šį automobilį perparduoti, taigi turėjo būti ypač atidus, suprasdamas, kad vėliau šį automobilį iš ieškovo, kaip oficialaus OPEL prekės ženklo atstovo, pirks kitas asmuo, kuris tikriausiai bus vartotojas. Tik ieškovas, būdamas profesionalu - specializuotu autoservisu, galėjo ir turėjo sugebėti identifikuoti ginčo automobilio defektus, jei tokių buvo automobilio perėmimo metu. Atsakovas ieškovui ginčo automobilį pristatė apžiūrai tikslu nustatyti jo gedimus, juos identifikuoti, sutvarkyti ir pristatyti automobilį pardavimui. Taigi, priešingai nei teigia ieškovas, ne atsakovas, o ieškovas privalėjo nustatyti ir tinkamai identifikuoti visus ginčo automobilio gedimus ir apie juos informuoti atsakovą. Atsakovas 2019 m. pabaigoje įsigijo naują automobilį ir nusprendė parduoti ginčo automobilį, 2019-12-27 kreipėsi į ieškovą - oficialų OPEL prekės ženklo atstovą, pateikė automobilį, paaiškino, kokiu tikslu kreipiamasi. Automobilis parduodamas su galiojančia privaloma technine apžiūra, t. y. techniškai tvarkingas. Vienintelis matomas automobilio defektas - degantis skydelis. Todėl būtent tik šį akivaizdų defektą atsakovas ir nurodė, o ieškovas fiksavo 2019-12-27 paraiškoje (ieškinio priedas Nr. 21). Ieškovas, priėmęs automobilį, kaip autoserviso remonto paslaugas teikiantis asmuo, atliko ginčo automobilio diagnostiką. Atlikus diagnostiką ir nenustačius jokių kitų gedimų, ieškovas pasiūlė pakeisti plokštelę. Atsakovas su pasiūlymu sutiko - užmokėjo už ieškovo įmontuotą (pakeistą) naują detalę bei serviso paslaugas. Atsakovas planavo atsiimti ir sutvarkytą pardavimui automobilį parduoti. Tačiau ieškovas, įvertinęs gerą ginčo automobilio būklę bei markę (OPEL prekės ženklo automobilis), pasiūlė automobilį pats nupirkti. Ieškovas užsiima OPEL automobilių prekyba ir galėjo realizuoti minėtą automobilį. Atsakovą tenkino ieškovo pasiūlyta automobilio kaina - 7500 Eur. Todėl atsakovas 2019-01-31 automobilio, ieškovui perduoto pagal 2019-12-27 paraišką, iš pastarojo neatsiėmė ir 2020-01-02 išrašė ieškovui PVM sąskaitą - faktūrą RV Nr.2214, pagal kurią už su ieškovu sulygtą kainą pardavė ginčo automobilį. Tokiu būdu 2019-12-27 darbų paraiška (ieškinio priedas Nr. 21) iš esmės tapo ginčo automobilio perdavimo ieškovo valdymui aktu. Nuo minėtos datos automobilis, įskaitant ir jo sudėtines dalis (tokias kaip valstybiniai numeriai), buvo ieškovo žinioje ir valdyme. Nei minėtame akte (paraiškoje), nei pardavimo sąskaitoje nėra jokių kitų įrašų apie perkamo - parduodamo automobilio būklę. Todėl darytina išvada, kad tuo metu, kai automobilio valdymą perėmė ieškovas, jokių kitų trūkumų, išskyrus tuos, kurie fiksuoti paraiškoje ir kurie 2019-12-30 pašalinti, automobilis neturėjo. Kita vertus, jei automobilis ir būtų turėjęs kokius nors kitus trūkumus, ieškovas, kaip serviso paslaugų teikėjas, būtų turėjęs juos identifikuoti ir apie tai informuoti atsakovą. Be to, ieškovo teiginiai, kad ginčo automobilio gedimai atsirado dėl tariamai paslėptų automobilio trūkumų, kai E. Š. su ginčo automobiliu nuvažiavo tariamai nedidelį (apie 200 km) atstumą, prieštarauja paties ieškovo į bylą pateiktiems įrodymams. Iš 2020-01-17 pirkimo pardavimo sutarties ir 2020-01-31 automobilio remonto darbų paraiškos matyti, kad nuo automobilio perleidimo E. Š. praėjus 14 d. su ginčo automobiliu buvo nuvažiuota 2980 km. Todėl teigti, kad tariami trūkumai išaiškėjo vos tik pradėjus eksploatuoti automobilį, pagrindo nėra. 2980 km automobilį eksploatuojant, jo tinkamai neprižiūrint, neužtikrinant tinkamo alyvos ir tepalų kiekio, jis dėl objektyvių priežasčių (nepriežiūros) galėjo pradėti nefunkcionuoti taip gerai, kaip jis turi veikti. Tačiau ieškovas šių aplinkybių netyrė, nesiaiškino ir iš karto priėmė sprendimą nemokamai atlikti serviso darbus. Už tokį ieškovo sprendimą atsakovas negali būti atsakingas. Atsiliepime į ieškinį taip pat nurodyta, kad ieškovas siekia prisiteisti visas išlaidas už sumontuotą naują detalę. Tačiau ieškovas iš atsakovo nusipirko panaudotą automobilį - 2015 m. gamybos. Todėl atitinkamai turėtų būti skaičiuojamas ir jo detalių, įskaitant ir už kurių keitimą nori ieškovas prisiteisti nuostolius, nusidėvėjimas. Be to, atsiliepime į ieškinį teigiama, kad ginčo su ieškovu taikiai nepavyko išspręsti todėl, kad ieškovas susirašinėdamas neatskleidė visos atsakovo prašomos informacijos (b. l. 39-43).

Bylą nagrinėjant teisme atsakovės UAB „Industrial group“ atstovas A. T. ir atstovė advokatė Laimutė Petraitienė su ieškiniu nesutiko. Papildomai paaiškino, kad UAB „Industrial group“ nusipirko kitą automobilį ir aptariamą automobilį „Opel“ nusprendė parduoti. Ketino pastatyti automobilį automobilių prekybos aikštelėje. Kad žinotų, ką pasakyti pirkėjams, nuvažiavo į ieškovės „Opel“ centrą, nes ieškovė visada prižiūrėdavo tą automobilį. Pasakė ieškovės darbuotojams, kad skydelyje dega kelios klaidos, paprašė pažiūrėti, kas ten yra, viską peržiūrėti, sutvarkyti ir paskambinti, jei bus kokių gedimų. Paprašė ieškovės darbuotojų padaryti pilną automobilio diagnostiką. Ieškovės darbuotojai gal po 2 dienų paskambino, pasakė, kad su automobiliu viskas gerai, tik negali pataisyti švieselių veidrodėliuose, o pakeisti kainuotų labai brangiai. Atsakovės atstovas A. T. nuvyko į ieškovės centrą, gavo lapą su duomenimis, kad klaidos išsitrynė, gedimų nėra. Ieškovės darbuotojai pasiūlė palikti automobilį pardavimui ieškovei. Atsakovės atstovas A. T. sutiko, paliko automobilį ieškovei. Vėliau ieškovės atstovai paskambino atsakovės atstovui, pasakė, kad yra pirkėjas. Atsakovės atstovas A. T. atvažiavo, išrašė ieškovei PVM sąskaitą faktūrą. Ieškovė sąskaitos daugiau nei 2 savaites neapmokėjo, telefonu atsakovo atstovui ne kartą žadėjo sumokėti rytoj, atsakovo atstovas automobilį du kartus matė važiuojant mieste, ieškovė automobilį persiregistravo savo vardu. Dėl šių aplinkybių atsakovės atstovas kreipėsi į antstolį dėl skolos išieškojimo. Vėliau ieškovė pranešė, kad sugedo automobilio pavarų dėžė, prašė už ją sumokėti. Nesutinka su reikalavimais. Automatinę pavarų dėžę norint galima sulaužyti ir per 10 km. Ieškovė viską apie automobilį žinojo, pasidarė pilną diagnostiką. Automobilis važiavo puikiai. Atsakovo atstovas todėl ir važiavo į ieškovės „Opel“ centrą, kad jie tinkamai patikrintų automobilį, nors ten patikrinti buvo brangiau. Automobilio pirkimo-pardavimo sutarties su ieškove nepasirašė. Nuosavybės teisė į automobilį perregistruota remiantis PVM sąskaita faktūra.  Automobilio nuo 2016 m. iki 2019 m. neremontavo pas ieškovę, nes nebuvo ką remontuoti, tik keitė tepalus, filtrus. Pas ieškovę atlikdavo tik remonto darbus. Pirko suomiškus tepalus kitur, nes pas ieškovę žymiai brangiau. Kad ieškovė 2019 gruodžio mėn. atliko aptariamo automobilio diagnostikos veiksmus, matosi iš 2020-02-03 kompiuterinės sistemos išrašų, iš kurių matyti, kad paskutinis automobilio prijungimas buvo 2019-12-31. Be to, š 2020-02-05 remonto darbų sąmatos (ieškinio priedas Nr. 18) matyti, kad kompiuterinės diagnostikos valandos kaina yra 37,19 Eur, tokia pat autoserviso paslaugų valandos kaina nurodyta ir atsakovui 2019-12-30 už darbus išrašytoje sąskaitoje. Tai taip pat patvirtina, kad 2019 m. gruodžio pabaigoje buvo atlikta autmobilio diagnostika. Iš to seka, kad arba tuo metu gedimų nebuvo ir jie atsirado vėliau, arba ieškovė buvo aplaidi, nekompetentinga ir nesugebėjo atlikti savo kaip paslaugų tiekėjos paslaugų, tinkamai nustatyti gedimus ir apie juos informuoti savo klientą – atsakovą. Ieškovė užsiima verslo praktika būtent šioje srityje ir turėjo visas sąlygas ir net pareigą nustatyti visus įmanomus gedimus. Iš bylos duomenų matosi, kad ieškovė, perimdama automobilį iš atsakovo, jokiuose dokumentuose nefiksavo automobilio ridos ir būklės. Tuo tarpu trečiajam asmeniui automobilį ieškovė pardavė garantuodama, kad jis be trūkumų. Tai reiškia, kad ieškovė veikė savo rizika, buvo itin neatidi ir nerūpestinga.

Trečiasis asmuo E. Š. atsiliepimo į ieškinį nepateikė, bylą nagrinėjant teisme nedalyvavo, procesiniai dokumentai jam įteikti tinkamai, apie teismo posėdį pranešta tinkamai.

Ieškinys netenkintinas.

Šalių paaiškinimais ir rašytiniais bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė UAB „Industrial group“ 2019-12-27 pristatė jai nuosavybės teise priklausantį automobilį „Opel Insignia“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), pirmosios registracijos data 2015-07-07, į ieškovės UAB „Minauta“ automobilių servisą. Atsakovės prašymu ieškovė atliko aptariamo automobilio remonto darbus, atsakovė už juos 2019-12-30 sumokėjo (b. l. 6, 30). Ieškovė UAB „Minauta“ specializuojasi „OPEL“ markės automobilių remonte, taip pat eksponuoja ir siūlo įsigyti naujus bei naudotus „OPEL“ markės automobilius (b. l. 49). Po remonto darbų atsakovė automobilio neatsiėmė, paliko automobilį ieškovės salone parduoti.  2020 m. sausio pradžioje ieškovė informavo atsakovę, kad rastas automobilio pirkėjas. 2020-01-02 ieškovės ir atsakovės atstovai pasirašė PVM sąskaitą faktūrą VRV Nr. 2214 dėl automobilio „Opel Insignia“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pardavimo už 7500 Eur (b. l. 8). Ieškovė UAB „Minauta“ automobilį „Opel Insignia“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) valdė nuo 2019-12-27, kai atsakovo atstovas pristatė automobilį apžiūrai ir remontui, iki automobilio perleidimo trečiajam asmeniui E. Š.. 2020-01-17 ieškovė UAB „Minauta“ transporto priemonę pardavė trečiajam asmeniui E. Š. už 8000 Eur (b. l. 9, 10). Trečiasis asmuo E. Š. naudojosi automobiliu ir po kurio laiko pranešė ieškovei apie gedimus. 2020-01-31 automobilio remonto darbų paraiškoje užfiksuota, reikia keisti automobilio pavarų dėžės modulį (b. l. 12, 15). Ieškovė UAB „Minauta“ pašalino automobilio trūkumus (b. l. 26, 27). Dėl šių aplinkybių ginčo byloje nėra.

Ieškinyje ir bylą nagrinėjant teisme ieškovės atstovė nurodė, kad nagrinėjamu atveju ieškovė veikė kaip tarpininkė parduodant atsakovės automobilį, o ne kaip pirkėjas, įsigyjantis automobilį sau. Bylą nagrinėjant teisme ieškovės atstovė išsakė poziciją, kad po 2020-01-02 PVM sąskaitos faktūros išrašymo aptariamas automobilis nuosavybės teise toliau priklausė atsakovui, atkreipė dėmesį, kad nuosavybės teisė perregistruota tik 2020-01-22. Visgi iš esmės ieškovė neneigia, kad įgijo nuosavybės teisę į minėtą automobilį, kad tarp jos ir atstakovės susiklostė transporto priemonės pirkimo – pardavimo teisiniai santykiai. Iš šalių paaiškinimų matyti, kad be 2020-01-02 PVM sąskaitos faktūros VRV Nr. 2214, šalys nesurašė jokio kito dokumento dėl atsakovės automobilio pardavimo ieškovei. Motorinės transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartys sudaromos rašytine forma (CK 1.73 str. 1 d. 10 p.). 2020-01-02 PVM sąskaitoje faktūroje VRV Nr. 2214 nurodyta, kad ji surašyta dėl automobilio pardavimo, ją pasirašė abiejų šalių atstovai (b. l. 8). Iš transporto priemonės pirkimo-pardavimo 2020-01-17 sutarties tarp ieškovės UAB „Minauta“ ir trečiojo asmens E. Š. matyti, kad pardavėja ieškovė UAB „Minauta“ šioje sutartyje patvirtino, kad transporto priemonė priklauso jai nuosavybės teise, į parduodamą transporto priemonę kiti asmenys jokių teisių neturi (b. l. 9). Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovė UAB „Industrial group“ ieškovei UAB „Minauta“ būtent 2020-01-02 PVM sąskaitos faktūros pagrindu perleido nuosavybės teisę į ginčo automobilį, o 2020-01-17 transporto priemonės pardavimo trečiajam asmeniui sandoryje ieškovė UAB „Minauta“ jau veikė kaip transporto priemonės savininkė, ne tarpininkė.

Byloje kilo ginčas dėl to, ar atsakovas pardavė ieškovei daiktą su paslėptais daikto trūkumais ir dėl pardavėjo atsakomybės pardavus daiktą.

Dėl daikto trūkumų ir pirkėjo teisių įsigijus netinkamos kokybės daiktą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad kadangi Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – ir CK) nenustato specialių naudoto daikto pardavimo sąlygų, CK XXIII skyriaus taisyklės taikomos ir naudoto daikto, nagrinėjamu atveju – naudoto automobilio, pirkimo–pardavimo teisiniams santykiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-1075/2018).

CK 6.317 straipsnio 1 dalis nustato, kad pardavėjas privalo pagal pirkimo–pardavimo sutartį perduoti daiktus pirkėjui ir patvirtinti nuosavybės teisę į daiktus bei jų kokybę. Parduodamų daiktų kokybė, kiekis ir kiti kriterijai turi atitikti sutarties sąlygas, o jeigu sutartyje nėra nurodymų, – įprastus reikalavimus (CK 6.327 straipsnio 1 dalis). Įprasti reikalavimai CK apibrėžiami kaip galimybė parduotą prekę tam tikrą laiką naudoti tam, kam ji paprastai naudojama (CK 6.333 straipsnio 4 dalis). Laikoma, kad daiktai neatitinka kokybės reikalavimų, jeigu jie neturi tų savybių, kurių pirkėjas galėjo protingai tikėtis, t. y. kurios būtinos daiktui, kad jį būtų galima naudoti pagal įprastinę ar specialią paskirtį (CK 6.333 straipsnio 6 dalis).

Daiktas turi pasižymėti tokia kokybe ir veikimu, kokie paprastai būdingi tokio paties pobūdžio daiktams. Parduodamas naudotas daiktas dėl natūralaus nusidėvėjimo, ankstesnio naudojimo sąlygų (intensyvumo ir kt.) savo kokybės savybėmis gali skirtis nuo analogiško naujo daikto, dėl ko galima tikėtis mažiau efektyvios ir trumpesnės jo naudojimo trukmės, tačiau ir toks daiktas turi būti tinkamas naudoti pagal paskirtį. Daikto tinkamumas naudoti pagal paskirtį neturi būti suprantamas kaip įmanomumas jį naudoti, nors ir patiriant dėl to didelius nepatogumus, įvairaus pobūdžio trikdžius ar papildomas sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345-248/2017).

Tais atvejais, kai pirkimo-pardavimo sutartyje parduodamo naudoto daikto kokybė apibrėžiama tik bendrais bruožais, pavyzdžiui, nurodant, kad trūkumų nėra, sprendžiant dėl reikalavimų parduodamo naudoto daikto kokybei, turi būti nustatyta, kokiu tikslu buvo perkamas daiktas ir ar šis tikslas buvo atskleistas pardavėjui, kokios yra analogiško naujo daikto kokybės savybės ir kaip jos kinta dėl natūralaus nusidėvėjimo, atsižvelgiant į parduodamo daikto naudojimo laiką ir sąlygas, taip pat ar šis naudoto daikto kokybės pokytis yra savaime suprantamas bet kuriam vidutiniam pirkėjui, ar tam tikri galimi parduodamo naudoto daikto kokybės pokyčiai turi būti atskleisti pardavėjo, kuris geriausiai žino apie parduodamo naudoto daikto naudojimo sąlygas, galėjusias turėti įtakos naudoto daikto kokybės pokyčiams, ir pan. Kadangi CK nenustato specialių naudoto daikto pardavimo sąlygų, pardavėjas ir naudoto daikto pardavimo atveju pagal sutartį ir CK atsako už bet kokį neatitikimą, kuris buvo nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momentu, net jeigu toks neatitikimas paaiškėja vėliau (CK 6.327 straipsnio 3 dalis), t. y. pardavėjas užtikrina, kad parduodamas naudotas daiktas, jei sutartyje nenustatyta kitaip, atitinka įprastus reikalavimus. Antra, sprendžiant dėl parduodamo naudoto daikto kokybės, turi būti įvertinta, ar parduotas naudotas daiktas buvo galimas naudoti pagal paskirtį ne tik pardavimo metu, bet ir tam tikrą laiką po to. Trečia, turi būti nustatyta, ar dėl natūralaus tokio daikto nusidėvėjimo parduodamo naudoto daikto kokybės pokytis, lyginant jį su analogišku nauju daiktu, yra savaime suprantamas, atsižvelgiant į jo naudojimo trukmę ir sąlygas, bet kuriam vidutiniam pirkėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-1075/2018).

Jeigu parduotas daiktas neatitinka jam taikytinų įprastų ar sutartyje nustatytų kokybės reikalavimų, pirkėjas gali ginti savo pažeistas teises CK 6.334 straipsnio 1 dalyje nustatytais (specialiaisiais) ir bendraisiais teisių gynimo būdais, pvz., reikalauti atlyginti nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-455/2010). CK 6.334 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta pirkėjo teisė reikalauti, kad pardavėjas atlygintų pirkėjo išlaidas daikto trūkumams ištaisyti, jei trūkumus įmanoma pašalinti. Šiuo pagrindu reikšdamas ieškinį pirkėjas turi nurodyti parduoto daikto trūkumą, pagrįsti (nesant kokybės garantijos termino), kad jis atsirado iki daiktų perdavimo arba dėl priežasčių, atsiradusių iki daiktų perdavimo (CK 6.333 straipsnio 1 dalis), taip pat turėtas išlaidas daikto trūkumams pašalinti. Atitinkamai pardavėjui, siekiančiam paneigti savo atsakomybę dėl netinkamos daikto kokybės, tenka pareiga įrodyti esant jo atsakomybę šalinančius pagrindus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-530/2010).

Pardavėjas atsako už daiktų trūkumus, jeigu pirkėjas įrodo, kad jie atsirado iki daiktų perdavimo arba dėl priežasčių, atsiradusių iki daiktų perdavimo (CK 6.333 straipsnio 1 dalis). Parduotų daiktų trūkumų faktą, t. y. kad daiktai neatitinka sutartyje numatytų kokybės, kiekio ir kitų kriterijų, o jei sutartyje nurodymų nėra, – įprastų reikalavimų (CK 6.327 straipsnio 1 dalis), turi įrodyti pirkėjas. Tai išplaukia iš bendrojo įrodinėjimo naštos paskirstymo principo ,,įrodinėja tas, kas teigia“, įtvirtinto CPK 178 straipsnyje; įstatyme nėra nustatyta parduotų daiktų trūkumų fakto prezumpcijos. Taigi pirkėjas, teigdamas, kad pardavėjas pažeidė sutartį, negali apsiriboti teiginiu, jog daiktai yra netinkami, jis turi nurodyti tai pagrindžiančias aplinkybes ir pateikti atitinkamus įrodymus. Pardavėjas, gindamasis nuo kaltinimų pažeidus sutartį, gali pateikti įrodymus, kad pardavė atitinkančius sutartį daiktus. Sutarties šalių pateiktus įrodymus įvertinęs pagal civilinio proceso įrodinėjimo normas (CPK 176–224 straipsniai) teismas daro išvadą, ar parduotų daiktų trūkumų faktas įrodytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2010). Pavyzdžiui, civilinėje byloje Nr. e3K-3-505-686/2016 kasacinis teismas konstatavo, kad reikšdamas reikalavimą dėl naudoto automobilio defektų, būtent pirkėjas teismui turėjo teikti įrodymus, jog automobilis perdavimo metu neatitiko kokybės reikalavimų, turėjo variklio defektą ar kitų trūkumų ir jo eksploatuoti nebuvo galima nuo pat įsigijimo momento (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-505-686/2016).

Kaip minėta, byloje nėra ginčo, kad automobilis „Opel Insignia“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) 2020 m. sausio pabaigoje turėjo pavarų dėžės gedimų, tai patvirtina ir ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai: remonto darbų paraiška (b. l. 12), sąmata (b. l. 27), trečiojo asmens pretenzija (b. l. 15-17). Byloje nustatyta, kad automobilis ieškovei parduotas 2020-01-02 PVM sąskaitos faktūros pagrindu, o faktiškai automobilį ieškovė valdė nuo 2019-12-27. 

Nagrinėjamu atveju būtent ieškovė UAB „Minauta“ turi įrodyti aplinkybę, kad automobilis „Opel Insignia“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) transporto priemonės perleidimo iš atsakovės ieškovei metu turėjo paslėptų trūkumų, neatitiko kokybės reikalavimų, t. y. turėjo pavarų dėžės defektą (gedimą, itin didelį susidėvėjimą), dėl kurio automobiliu nebuvo galima naudotis pagal paskirtį pardavimo metu ir tam tikrą laiką po to.

Kad pavarų dėžės defektai jau egzistavo tuo metu, kai atsakovė perleido automobilį ieškovei, ieškovė grindžia, be kita ko, tuo, jog gedimas paaiškėjo neilgai trukus po automobilio pardavimo trečiajam asmeniui, trečiajam asmeniui nuvažiavus automobiliu gana nedidelį atstumą. Ieškinyje teigiama, kad trečiasis asmuo pastebėjo automobilio gedimus nuvažiavęs daugiau nei 100 km; 2020-02-25 pranešime nurodyta, kad trečiasis asmuo automobilio gedimus pastebėjo nuvažiavęs apie 150-200 km (ieškinio priedas Nr. 14).

Pažymėtina, kad vien tai, jog automobilis sugedo praėjus pakankamai nedaug laiko po perdavimo, savaime neįrodo, kad trūkumas egzistavo automobilio perdavimo iš ieškovės atsakovei metu, t. y. kad jau pardavimo metu automobilio pavarų dėžė buvo netinkama naudoti ar neįprastai stipriai susidėvėjusi, atsižvelgiant į naudojimo trukmę ir sąlygas. 

Be to, rašytiniai byloje pateikti duomenys nepatvirtina aplinkybės, kad automobilio pavarų dėžės gedimas išryškėjo trečiajam asmeniui juo pasinaudojus vos 100-200 km. Iš rašytinių dokumentų matyti, kad 2020-01-17 pirkimo – pardavimo sutarties metu automobilio „Opel Insignia“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuota rida buvo 141 055 km (ieškinio priedas Nr. 4). 2020-01-31 automobilio remonto darbų paraiškoje (priėmimo – perdavimo akte) Nr. 1001329 nurodyta automobilio rida buvo 144 035 km (ieškinio priedas Nr. 7). 2020-02-05 remonto darbų sąmatoje nurodyta, kad automobilio rida buvo 144 312 km (ieškinio priedas Nr. 18). Automobilio rida atsakovei perdavus automobilį ieškovei 2019-12-27, taip pat 2020-01-02 PVM sąskaitoje faktūroje nebuvo užfiksuota. Iš išdėstyto seka, kad nuo 2020-01-17 pardavimo trečiajam asmeniui iki 2020-01-31, kai ieškovė fiksavo automobilio gedimą, automobiliu buvo nuvažiuota 2980 km.

Paminėtina ir tai, kad trečiojo asmens 2020-02-06 pretenzijoje (ieškinio priedas Nr. 10) nurodyta, kad trečiasis asmuo automobilį įsigijo 2020-01-17, o gedimus pastebėjo po keturių dienų nuo automobilio įsigijimo, 2020-01-22. Būtent 2020-01-22, pasak trečiojo asmens, automobilio skydelyje ėmė rodyti klaidą, automatinės greičių dėžės pavaros nepersijungdavo, jautėsi garsas. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuo 2020-01-17 iki 2020-01-31 ridos fiksavimo praėjo 14 dienų, t. y. šiuo laikotarpiu vidutiškai per dieną automobiliu buvo nuvažiuojama po 213 km (2980 km / 14 dienų). Jei, kaip teigia trečiasis asmuo, automobilio gedimai atsirado po 4 dienų nuo įsigijimo, sunku patikėti, kad per šį laiką buvo nuvažiuota tik 100-200 km iš 2980 km, o likusį 2780-2880 km atstumą automobilis įveikė jau išryškėjus pavarų dėžės gedimams. Atvirkščiai, logiškiau manyti, kad jei greičių dėžės pavaros nepersijungia, girdisi garsas, skydelyje dega klaida, savininkas vairuotų mažiau ir pristatytų automobilį apžiūrai, o ne važinėtų automobiliu intensyviau.

Esant šioms aplinkybėms, teismas laiko labiau tikėtina, kad automobilio gedimai atsirado, paaiškėjo juo nuvažiavus žymiai daugiau nei 100-200 km.

Iš bylos duomenų matyti, kad ginčo automobilį atsakovės darbuotojai remontavo laikotarpiu nuo 2019-12-27 iki 2019-12-30 (ieškinio priedai Nr. 1, 21), t. y. prisijungė prie automobilio kompiuterinės sistemos ir šalino klaidas. Be to, iš pateikto 2020-02-03 diagnostikos sistemos išrašo su jo dalies vertimu į lietuvių kalbą galima suprasti (b. l. 73-75), kad automobilis prie diagnostikos sistemos buvo prijungtas 2019-12-31 14.11 val., tai yra jau po to, kai atsakovas 2019-12-30 atsiskaitė už atliktus remonto darbus ir paliko automobilį eksponuoti ieškovės salone pardavimui. Ieškovė patvirtino, kad jokių automobilio greičių dėžės gedimų tuo metu ir iki 2020 m. sausio pabaigos nenustatė.

Ieškovė nurodė, kad neatliko išsamios ginčo automobilio apžiūros iki sudarydama pirkimo-pardavimo sutartį su atsakove. Pasak ieškovės, pavarų dėžės gedimai nustatomi nuvažiavus tam tikrą atstumą, todėl ieškovė negalėjo nustatyti pavarų dėžės trūkumų.

Atsakovės atstovai laikėsi pozicijos, kad 2019-12-27 atsakovė prašė ieškovės atlikti išsamią ginčo automobilio apžiūrą, nustatyti visus galimus trūkumus prieš automobilį parduodant, t. y. ne tik pašalinti automobilio kompiuterinės sistemos skydelyje rodytus gedimus. Tokią aplinkybę, kuria grindžia savo poziciją, įrodyti turi atsakovė (CPK 178 str.). Nagrinėjamu atveju teismui pateikta automobilio remonto darbų 2019-12-27 paraiška (priėmimo – perdavimo aktas) Nr. 1001000, kuriame sakoma, kad kliento prašymas buvo „Elektros darbai – panaikinti skydelyje klaidas“ (ieškinio priedas Nr. 21). Minėtas įrašas apie darbų apimtį dokumente padarytas kompiuteriu, dokumentas atspausdintas ir paskui pasirašytas atsakovės atstovo. Dėl dokumento tikrumo ginčo byloje nekilo. Kitokių įrodymų apie atsakovės 2019-12-27 užsakytų darbų apimtį byloje nėra. Atsižvelgiant į išdėstytą, laikytina, kad atsakovė neįrodė, jog 2019-12-27 tarėsi su ieškove dėl išsamios ginčo automobilio apžiūros.  

Taip pat sutiktina su ieškovės pozicija, kad ji kaip automobilio pirkėja neturėjo įstatymu nustatytos pareigos tikrinti perkamo daikto kokybę. Įstatymas nenustato privalomo daiktų kokybės patikrinimo vien dėl to, kad parduodamas naudotas daiktas (CK 6.337 straipsnis), todėl pirkėjas turi teisę, o ne pareigą bet kokioje vietoje, bet kokiu laiku ar metodu, atitinkančiu protingumo kriterijus, patikrinti perkamo daikto kokybę (CK 6.328 straipsnis). Tai, kad pirkėjas nepasinaudoja savo teise patikrinti perkamo naudoto daikto kokybę, nepanaikina pardavėjo atsakomybės už parduodamo naudoto daikto kokybę, jei įrodoma, kad pirkėjas, kaip bet kuris kitas vidutinis pirkėjas, sutarties sudarymo metu nežinojo arba negalėjo žinoti apie tokį perkamo daikto neatitikimą (CK 6.327 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-1075/2018, 23 punktas).

Visgi paminėtina ir tai, kad pardavėjas atleidžiamas nuo atsakomybės už pareigą perduoti tinkamą prekę nevykdymo, jeigu įrodo, kad sutarties sudarymo metu pirkėjas žinojo arba negalėjo nežinoti apie tai, jog daiktai neatitinka sutarties ar įprastų reikalavimų (CK 6.327 straipsnio 2 dalis). Kasacinis teismas išaiškino, kad paprastai ši teisės norma, sudaranti pagrindą atleisti pardavėją nuo atsakomybės, taikoma, kai nustatomas didelis pirkėjo nerūpestingumas (neatsargumas), t. y., kai daikto trūkumai yra akivaizdūs ir pastebimi. Tačiau konkretaus sandorio aplinkybės gali leisti pripažinti pirkėjo elgesį nerūpestingu (neatsargiu) ir tais atvejais, kai daikto trūkumai nėra labai akivaizdžiai pastebimi, tačiau dėl daikto specifiškumo galėjo būti nustatyti prieš sudarant pirkimo–pardavimo sutartį. Nors pirkėjo pareiga elgtis rūpestingai negali būti prilyginta pardavėjo pareigai garantuoti perduodamo daikto tinkamumą (už parduodamo daikto kokybę atsakingas pardavėjas), visgi pirkėjo nerūpestingas elgesys gali būti reikšmingas sprendžiant parduoto daikto trūkumų įrodytinumo faktą CK 6.327 straipsnio 3 dalies nuostatų kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-505-686/2016).

Nagrinėjamu atveju ieškovė neigia, kad iki pirkimo-pardavimo sutarties su atsakove sudarymo atliko pakankamai išsamią apžiūrą, kad galėtų nustatyti automobilio pavarų dėžės trūkumus. Nors, kaip minėta, bylos duomenys rodo, kad iki pirkimo-pardavimo sutarties ieškovė jungėsi prie ginčo automobilio kompiuterinės sistemos su diagnostikos sitema, šalino klaidas, visgi byloje nėra įrodymų, kiek išsami, kruopšti, kokybiška buvo ieškovės iki nusiperkant automobilį atlikta automobilio apžiūra. Atitinkamai nėra įrodymų, kurie kategoriškai patvirtintų ar paneigtų trūkumų (gedimo, itin žymaus susidėvėjimo) buvimą ar nebuvimą pardavimo metu. Ieškovė verčiasi „Opel“ automobilių remontu, prekyba, t. y., yra šios srities profesionalė ir jos darbuotojai geba nustatyti daugiau nei vizualiai vidutiniam pirkėjui matomus automobilių defektus. Automobilis buvo pateiktas ieškovei remontuoti, po to paliktas eksponuoti jos patalpose, taigi atsakovė sudarė ieškovei sąlygas patikrinti automobilį iki pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė automobilį perpardavė, taip prisiėmė pardavėjo pareigas kito asmens, vartotojo, kuriam taikoma didesnė apsauga (CK 6.363 str.; be kita ko, preziumuojama, kad vartotojui parduoto daikto trūkumai, išaiškėję per 6 mėnesius nuo daikto perdavimo, laikomi buvusiais perdavimo metu), atžvilgiu. Jei ieškovė, kaip šios srities profesionalė, kuriai keliami aukštesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai, prieš pirkdama automobilį ir jį parduodama neatliko kruopščios apžiūros, toks ieškovės elgesys laikytinas neapdairiu. Būtent dėl pačios ieškovės neapdairaus elgesio negalima kategoriškai patvirtinti ar paneigti automobilio trūkumų buvimo pirkimo-pardavimo sutarties tarp ieškovės ir atsakovės sudarymo metu. Tuo tarpu šias CK 6.327 straipsnio 3 dalyje nurodytas aplinkybes, t. y. kad automobilio defektai egzistavo, kai atsakovė perleido automobilį ieškovei, kaip minėta, turi įrodyti būtent ieškovė.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad aptariamas pavarų dėžės gedimas 2020 m. sausio pabaigoje – vasarį buvo fiksuojamas tiek automobilio skydelyje, tiek atliekant automobilio kompiuterinę diagnostiką. Kaip nurodo trečiasis asmuo, sugedus pavarų dėžei 2020-01-22 matėsi klaida automobilio kompiuterinės sistemos skydelyje. Taip pat ir ieškovė ieškinyje nurodė, kad po trečiojo asmens pranešimo apie gedimus atliko automobilio diagnostiką ir nustatė, kad netinkamai veikia automobilio automatinės greičių dėžės valdymas (b. l. 2), byloje pateiktas ir tokias aplinkybes atspindintis 2020-02-03 diagnostikos išrašas (b. l. 73-75), taigi toks gedimas gali būti fiksuojamas atliekant automobilio kompiuterinę diagnostiką. Tuo tarpu iš šalių paaiškinimų matyti, kad 2019-12-27, kai atsakovė pristatė automobilį ieškovei, klaidos, susijusios su pavarų dėže, automobilio skydelyje nebuvo, automobilio kompiuterinė sistema rodė kitokias klaidas, susijusias su smulkiais gedimais. Taip pat nėra duomenų, kad toks gedimas matėsi prisijungus prie automobilio kompiuterinės sistemos su diagnostikos sistema 2019-12-31 14.11 val. (b. l. 73-75) ar kad su gedimu susijęs pranešimas būtų fiksuotas automobilio skydelyje iki 2020-01-22. Jei automobilio pavarų dėžės defektai egzistavo jau ieškovei perimant automobilį, neaišku, kodėl 2019 m. gruodžio pabaigoje ir iki 2020-01-22 automobilio kompiuterinė sistema nei prisijungus su diagnostika, nei skydelyje šių defektų nerodė. Byloje nėra duomenų, kad automobilio kompiuterine sistema prieš 2019-12-27 pateikimą remontui buvo manipuliuota, pavyzdžiui, būtų pašalinta būtent su pavarų dėžės gedimu susijusi klaida. 

Ieškovė susirašinėjime su atsakove (ieškinio priedas Nr. 14) ieškinyje, bylą nagrinėjant teisme, teismo posėdyje išsakė nuomonę, kad atsakovė sandorio metu galimai buvo nesąžininga, žinojo ir slėpė automobilio gedimus. Ieškovės nuomone, atsakovė galimai kreipėsi į antstolį dėl 7500 Eur skolos už automobilį išieškojimo, nesuėjus 30 dienų terminui nuo 2020-01-02 PVM sąskaitos faktūros išrašymo (ieškinio priedas Nr. 8), nes siekė gauti pinigus iki paaiškės automobilio defektai. Kita vertus, atsakovės atstovas bylą nagrinėjant teisme paaiškino, kad kreipėsi į antstolį, nes ieškovė užtruko sumokėti skolą, perregistravo automobilį kaip savo nuosavybę 2020-01-22 už automobilį nesumokėjusi. Bylos duomenys patvirtina, kad automobilis 2020-01-22 perregistruotas ieškovės vardu (ieškinio priedas Nr. 6); kad tuo metu ieškovė jau buvo už automobilį sumokėjusi, duomenų teismui nepateikta. Taip pat akcentuotina ir tai, kad ieškovė yra „Opel“ markės automobilių priežiūros, remonto, pardavimo specialistė. Atsakovė 2019-12-27 pateikė ginčo automobilį ieškovei kaip šios rūšies automobilių diagnostikos, remonto profesionalei, sudarė sąlygas prisijungti prie automobilio kompiuterinės sistemos. Toks elgesys – sudarymas sąlygų automobilį apžiūrėti ir vėliau pirkti šios srities profesionalei – būtų gana rizikingas, jei išankstinis sumanymas būtų parduoti automobilį su žinomais defektais. Kitų ieškovės versiją, kad atsakovė slėpė automobilio trūkumus, patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikta.

Ieškovė ieškinyje nurodytų trūkumų iki pirkdama automobilį nenustatė, trūkumai užfiksuoti po to, kai automobiliu gana intensyviai naudojosi trečiasis asmuo, nepateikta kitų įrodymų apie ieškinyje nurodytų trūkumų buvimą atsakovei perleidžiant automobilį, todėl labiau tikėtina, kad ieškovės nurodyti automobilio defektai nebuvo paslėpti daikto trūkumai, jie atsirado gerokai vėliau, nei buvo sudaryta sutartis tarp ieškovės ir atsakovės, dėl netinkamo ir/ar intensyvaus automobilio naudojimo. Automobilis nebuvo naujas, atsakovas iki pardavimo ieškovei jį naudojo daugiau nei 4 metus, taigi intensyvus automobilio naudojimas galėjo paskatinti automobilio nusidėvėjimą ir/ar atitinkamų automobilio dalių gedimą. Įvertinus šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes ir šalių pateiktus įrodymus, teismas sprendžia, kad ieškovė neįrodė, kad sudarant sutartį su atsakove automobilis buvo netinkamos kokybės ir/ar turėjo paslėptų daikto trūkumų, dėl kurių būtų pagrindas priteisti nuostolius, patirtus šalinant daikto trūkumus. Atsižvelgiant į tai, ieškinys atmestinas.

Atsakovė byloje taip pat kėlė klausimą dėl sąmatoje (ieškinio priedas Nr. 18, b. l. 27) nurodytų sumų pagrįstumo, akcentavo, kad skaičiuojant nuostolius reikėtų atsižvelgti į detalių nusidėvėjimą. Atsakovė į bylą nepateikė įrodymų apie alternatyvias kainas, apie tinkamų naudoti nenaujų detalių vertes. Kadangi ieškinys atmetamas, ieškovei neįrodžius paslėptų trūkumų buvimo perkant automobilį iš atsakovės, teismas minėtų aplinkybių dėl išlaidų dydžio nevertina.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Nagrinėjamu atveju ieškovės ieškinys atmestas, o atsakovė prašo priteisti 1250 Eur bylinėjimosi išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. Iš teismui pateiktų dokumentų matyti, kad atsakovė UAB „Industrial Group“ už advokatės Laimutės Petraitienės paslaugas sumokėjo: 1) 800 Eur už atsiliepimo į ieškinį parengimą (b. l. 65-66); 2) 150 Eur už UAB „Minauta“ pretenzijų analizę ir atsakymo į pretenzijas rengimą (b. l. 63-64); iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovo advokatė iki bylos iškėlimo teisme parengė du atsakymus ieškovei su atsikirtimais dėl ieškovės reikalavimų pagrįstumo (b. l. 20-21, 24); 3) 300 Eur už atstovavimą teisme (b. l. 61-62); teismo posėdis byloje truko 1 val. 36 min., be to, advokatė atstovaudama atsakovę teisme parengė ir pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (b. l. 60). Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (Žin., 2004, Nr. 54-1845; TAR, 2015-03-19, Nr. 2015-03968) 7-8 punktuose nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Be kita ko, nustatyti šie už advokato teikiamas teisines paslaugas rekomenduojami priteistini maksimalūs užmokesčio dydžiai: už atsiliepimą į ieškinį – 2,5 (8.2 p.); už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai, – 0,4 (8.16 p.); už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą, dalyvavimo derybose dėl taikos sutarties sudarymo valandą ar asmens atstovavimo ikiteisminėse ginčų sprendimo institucijose, jeigu tas pats ginčas vėliau tapo teisminiu, valandą – 0,1 (8.19 p.). Lietuvos statistikos departamento duomenimis vidutinis mėnesinis bruto (neatskaičius darbuotojo mokesčių) darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) užpraėjusį ketvirtį, t. y. 2020 m. pirmąjį ketvirtį, sudarė 1 381 Eur. Atsižvelgiant į išdėstytą, matyti, kad visos išlaidos advokatės pagalbai apmokėti yra pagrįstos rašytiniais įrodymais, prašomos priteisti išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtintų maksimalių dydžių. Įvertinus bylos sudėtingumą, teiktų procesinių dokumentų turinį ir apimtį, teismo posėdžio trukmę, iš ieškovės atsakovei priteistinos 1250,00 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti.

Iš ieškovės valstybės naudai priteistinos 10,90 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, pakeistas kolegialių institucijų 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2; CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 263-267, 270 straipsniais, teismas

n u s p r e n d ž i a:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės UAB „Minauta“, į. k. 303410025, atsakovei UAB „Industrial Group“, į. k. 175880576, 1250,00 Eur (tūkstančio dviejų šimtų penkiasdešimt eurų, 0 ct) išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

Priteisti iš ieškovės UAB „Minauta“, į. k. 303410025, valstybei 10,90 Eur (dešimt eurų, 90 ct) išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu (gavėjas – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmokos kodas – 5660).

Sprendimas per 30 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas paduodant apeliacinį skundą Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmus.

Teisėja         Gema Janušienė