Civilinė byla Nr.  3K-3-64-916/2021

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-14927-2016-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4; 3.3.1.19.1

 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 24 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Alės Bukavinienės ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų Ž. P. ir O. F. kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. P. ieškinį atsakovams Ž. P., O. F. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu; trečiasis asmuo – notarė I. J..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių bylos išnagrinėjimą neteisėtos sudėties teismo kaip absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindą, teisėjų (ne)šališkumą, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2015 m. spalio 15 d. pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą atsakovų Ž. P. ir O. F., bei grąžinti atsakovo Ž. P. asmeninėn nuosavybėn trijų kambarių butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Kaune, (duomenys neskelbtini).

3.       Paaiškino, jog atsakovas Ž. P. yra buvęs ieškovės sutuoktinis. Ieškovei pareiškiant ieškinį, jos ir atsakovo santuoka dar buvo nenutraukta, tačiau byla dėl santuokos nutraukimo ir santuokinio turto padalijimo jau buvo nagrinėjama teisme.

4.       Santuokos nutraukimo metu Ž. P. vardu buvo įregistruotas butas, esantis Kaune, (duomenys neskelbtini), kuris įgytas dovanojimo sutarties pagrindu, t. y. butas atsakovui dovanotas jo motinos. Santuokos nutraukimo byloje buvo ginčijamas dovanojimo sandoris ir buvo siekiama pripažinti, kad butas ieškovės ir atsakovo buvo įgytas iš jų bendrų santuokinių lėšų. Esant neišspręstam ginčui dėl buto, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), atsakovas be ieškovės žinios butą, esantį Kaune, (duomenys neskelbtini), 2015 m. spalio 15 d. pardavė atsakovei O. F..

5.       Atsakovas Ž. P., žinodamas, kad butas, esantis Kaune, (duomenys neskelbtini), yra jų bendras turtas, neigė šias aplinkybes, be ieškovės žinios ir sutikimo pardavė šį turtą ir, siekdamas išvengti piniginės kompensacijos mokėjimo, perleido O. F. jo po motinos mirties paveldėtą butą, esantį Kaune, (duomenys neskelbtini). Ieškovės teigimu, atsakovai nėra atsitiktinės sandorio šalys, o asmenys, kurie susilaukė bendro vaiko, jie kartu leidžia laiką, palaiko intymius ryšius. Šiuo metu Ž. P. savo vardu jokio registruotino turto neturi, slepia darbines pajamas. Taigi Ž. P., O. F. yra nesąžiningi ir sąmoningai sudarė buto, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį, siekdami išvengti piniginės kompensacijos mokėjimo pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą santuokos nutraukimo byloje.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

6.       Kauno apylinkės teismas 2020 m. vasario 4 d. sprendimu ieškinį tenkino – pripažino negaliojančia nuo jos sudarymo momento 2015 m. spalio 15 d. pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą Ž. P. ir O. F., grąžino Ž. P. asmeninėn nuosavybėn gyvenamąsias patalpas – trijų kambarių butą, esantį Kaune, (duomenys neskelbtini).

7.       Teismas nustatė, kad Kauno apylinkės teisme buvo nagrinėjama civilinė byla dėl ieškovės ir atsakovo Ž. P. santuokos nutraukimo. Ieškovė ir Ž. P. vieną iš santuokinio turto objektų – butą, esantį Kaune, (duomenys neskelbtini), buvo pirkę atsakovo motinos A. P. vardu, todėl ieškovė santuokos nutraukimo byloje 2015 m. spalio 8 d. patikslintame ieškinyje prašė pripažinti 2000 m. spalio 24 d. pirkimo–pardavimo sutarties dalį dėl šalies (pirkėjo) negaliojančia bei pakeisti sandorio šalį (pirkėją) ir nustatyti, kad buto, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), pirkėjai yra I. P. ir Ž. P.. A. P. 2002 m. gruodžio 14 d. ginčo butą padovanojo ir tos pačios datos buto perdavimo–priėmimo aktu perdavė sūnui atsakovui Ž. P.. Ieškovė taip pat prašė pripažinti 2002 m. gruodžio 14 d. dovanojimo sutartį, 2002 m. gruodžio 14 d. šio buto perdavimo–priėmimo aktą negaliojančiais nuo sudarymo momento bei pripažinti, kad šis nekilnojamasis turtas yra I. P. ir Ž. P. bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.

8.       Teismas taip pat nustatė, kad Ž. P. 2016 m. sausio 8 d. butą, esantį Kaune, (duomenys neskelbtini), pardavė UAB „Kraftus“ už 16 000 Eur. Ieškovė, žinodama, kad ginčo turtas jau yra realizuotas, o atsakovas kito turto, išskyrus šios bylos ginčo turtą – butą, esantį Kaune, (duomenys neskelbtini), neturi, kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama panaikinti actio Pauliana (Pauliano ieškinys) pagrindu buto, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį. Actio Pauliana buvo pareikštas 2016 m. liepos 19 d., o reikalavimo teisė išieškoti atsirado 2016 m. sausio 8 d. pardavus butą, esantį Kaune, (duomenys neskelbtini).

9.       Teismas pažymėjo, kad 2017 m. gegužės 15 d. buvo išnagrinėta I. ir Ž. P. santuokos nutraukimo byla ir patenkinta ieškovės ieškinio reikalavimo dalis dėl buto, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), pripažinimo bendrąja sutuoktinių nuosavybe. Šis sprendimas įsiteisėjo 2018 m. vasario 23 d. Santuokos nutraukimo bylos nagrinėjimo metu šį ginčo turtą Ž. P. pardavė, todėl ieškovei iš jo buvo priteista 13 500 Eur piniginė kompensacija.

10.       Teismas nustatė, kad Ž. P. paveldėtąjį butą, esantį Kaune, (duomenys neskelbtini), 2015 m. spalio 15 d. pardavė savo gyvenimo draugei O. F.. Pirkimo–pardavimo sutarties 4.2.1 punkte nurodyta, kad butas buvo parduotas už 24 700 Eur ir kad pardavėjas gavo iš pirkėjos pinigus iki šios sutarties pasirašymo. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Ž. P. motina mirė 2015 m. gegužės 27 d., o jis ginčo butą paveldėjo 2015 m. spalio 8 d., jį pardavė po savaitės, t. y. 2015 m. spalio 15 d., nors O. F. pateikti pakvitavimai rodo, kad ji pinigus už butą mokėjo dar iki tol, kol atsakovas Ž. P. nebuvo jo savininkas, o jame gyveno jo motina.

11.       Teismas nurodė, kad actio Pauliana pareiškimo metu butas, esantis Kaune, (duomenys neskelbtini), buvo ginčo objektas, t. y. ieškovė manė, jog ji turi teisę į šį turtą, o atsakovas privalėjo suvokti, kad šis butas yra ginčo objektas. Atsakovas butą pardavė dar iki to momento, kol buvo baigta nagrinėti santuokos nutraukimo byla, siekdamas jį eliminuoti iš bendros santuokinio turto masės. Jis taip pat žinojo, kad kito turto, į kurį ateityje galėtų būti nukreiptas išieškojimas ieškovės naudai, jis neturi, o tokiu būdu jis išvengtų piniginės kompensacijos sumokėjimo už realizuotąjį turtą. Nors buto pardavimo metu ieškovė dar nežinojo, ar bus patenkintas jos ieškinio reikalavimas dėl jos, kaip ginčo buto pirkėjos, teisių pripažinimo, tačiau, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnio 2 dalies nuostata, ji actio Pauliana privalėjo pareikšti per vienerius metus nuo to momento, kai sužinojo apie įvykusį sandorį, kuris neturėjo būti sudarytas. Dėl nurodytų priežasčių teismas laikė, kad ieškovė, siekdama apginti savo teises bei teisėtus interesus, laiku ir teisėtai pareiškė ieškinį actio Pauliana pagrindu. Santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes pagal CK 3.67 straipsnį sukelia nuo santuokos bylos iškėlimo, atsakovui ginčo buto pardavimo metu buvo žinoma apie ieškovės pretenzijas į butą, esantį Kaune, (duomenys neskelbtini), ir kad jis šį butą jau yra pardavęs, todėl jam reikės ieškovei kompensuoti už parduoto buto dalį.

12.       Teismas nusprendė, kad ieškovės teisės pažeidimas pasireiškia tuo, jog ji įsiteisėjusio teismo sprendimo santuokos nutraukimo byloje pagrindu turi teisę gauti 13 500 Eur piniginę kompensaciją už Ž. P. parduotą butą, esantį Kaune, (duomenys neskelbtini). Šios teisės ieškovė negali įgyvendinti, nes Ž. P. neturi turto, į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas. Jeigu santuokos nutraukimo bylos nagrinėjimo metu atsakovas nebūtų pardavęs buto, ieškovė būtų turėjusi teisę į 1/2 šio turto dalį natūra arba atitinkamą piniginę kompensaciją. Atsakovas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio. Atsakovas taip pat buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sandoris pažeis kreditorės teises. Sandoris buvo sudarytas labai skubotai po palikimo priėmimo, t. y. praėjus tik septynioms dienoms, jis buvo sudarytas su atsakovo vaiko motina – atsakove O. F.. O. F. nesąžiningumą patvirtino tai, kad ją ir Ž. P. sieja artimi ryšiai, jie turi bendrą dukterį. Abu atsakovus siejo glaudūs ryšiai ir, teismo vertinimu, tikėtina, kad O. F. buvo žinoma apie Ž. P. santuokos nutraukimo bylą, jo tuometinės sutuoktinės reiškiamus turtinius reikalavimus.

13.       Teismas konstatavo, kad CK 6.67 straipsnio 1 dalies 1 punktas, nustatantis nesąžiningumo prezumpciją, pagal analogiją turėtų būti taikomas ir sugyventiniams, nes jų tarpusavio santykių pobūdis yra tapatus nurodytame straipsnyje įvardytiems tarpusavio santykiams. Atsakovų nesąžiningumą patvirtino ir tai, jog ginčijamu sandoriu nebuvo sukurtos teisinės pasekmės, o buto, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sandoris buvo sudarytas tik dėl akių, padedant Ž. P. išvengti įsipareigojimų ieškovei kaip kreditorei. O. F. nesumokėjo Ž. P. nustatytos pinigų sumos už perkamą butą – pagal O. F. pateiktus teismui pakvitavimus matyti, kad ji 17 000 Eur sumokėjo Ž. P. motinai A. P..

14.       Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovų Ž. P. ir O. F. apeliacinius skundus, 2020 m. birželio 11 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2020 m. vasario 4 d. sprendimą paliko nepakeistą.

15.       Teisėjų kolegija atmetė kaip nepagrįstus atsakovo Ž. P. apeliacinio skundo argumentus, kad bylą pirmosios instancijos teisme išnagrinėjo šališka teisėja, kuri dėl atsakovų asmeninių savybių ir jų sąžiningumo jau buvo pasisakiusi teismo sprendime, priimtame santuokos nutraukimo byloje. Teisėjų kolegija pažymėjo, jog atsakovai bylos nagrinėjimo metu ne kartą reiškė nušalinimą bylą nagrinėjusiai teisėjai, be kita ko, ir dėl tos aplinkybės, kad ta pati teisėja nagrinėja santuokos nutraukimo bylą. Šie prašymai Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 15 d., 2018 m. rugsėjo 12 d. ir 2018 m. lapkričio 16 d., 2018 m. gruodžio 3 d., 2019 m. balandžio 1 d. nutartimis, Kauno apygardos teismo 2018 m. spalio 19 d. nutartimi buvo atmesti, nenustačius Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – ir CPK) įtvirtintų teisėjos nušalinimo pagrindų.

16.       Teisėjų kolegija pažymėjo, jog atsakovo argumentai dėl teisėjos, išnagrinėjusios bylą, šališkumo grindžiami prielaidomis ir nepatvirtina teisėjos šališkumo. Sprendimas santuokos nutraukimo byloje yra įsiteisėjęs, teismas vertino šioje byloje pateiktus įrodymus pagal CPK 185 straipsnyje jam nustatytą įrodymų vertinimo diskreciją, o šioje byloje atlikto įrodymo vertinimo taisyklių pažeidimo, nustatant atsakovo kaltę, nebuvo nustatyta. Buto, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), pardavimo aplinkybės vertintos santuokinio turto padalijimo ir kompensacijos priteisimo aspektu, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje atsakovo sąžiningumas vertintinas kito sandorio, ginčijamo actio Pauliana pagrindu, aspektu. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nenustatė objektyvių, subjektyvių galimo teisėjos O. V. šališkumo požymių.

17.       Teisėjų kolegija, vertindama argumentus dėl O. F. pažeistos teisės gauti procesinius dokumentus, išverstus į jai suprantamą kalbą, nurodė, jog šį pažeidimą atsakovė sieja su tuo, kad tik 2018 m. lapkričio 14 d. ieškinys ir dalis jo priedų buvo išversti į rusų kalbą ir ji galėjo pasinaudoti teise pateikti atsiliepimą į ieškinį.

18.       Teisėjų kolegija, vertindama šiuos argumentus, pripažino, jog tam tikrame bylos nagrinėjimo etape nebuvo visiškai užtikrintos O. F. procesinės teisės gauti procesinius dokumentus jai suprantama kalba. Šias aplinkybes yra nustatęs ir Kauno apygardos teismas 2018 m. spalio 19 d. nutartyje, spręsdamas klausimą dėl atsakovės pareikšto nušalinimo Kauno apylinkės teismo teisėjams. Tačiau vėliau šie pažeidimai buvo pašalinti ir byla išnagrinėta užtikrinus O. F. teisę gauti procesinius dokumentus jai suprantama kalba. Atsakovė pripažįsta, kad 2018 m. lapkričio 14 d. ieškinys ir dalis jo priedų buvo išversta į rusų kalbą ir ji galėjo pasinaudoti teise pateikti atsiliepimą į ieškinį. Be to, atsakovė nuo 2018 m. birželio 4 d. sudarė teisinių paslaugų sutartį su advokate D. V. (CPK 118 straipsnio 1 dalis). O. F. atstovei pareikalavus buvo pašalinti nurodyti procesiniai pažeidimai bei byla baigta nagrinėti ir sprendimas priimtas jau nebesant šių pažeidimų. Todėl byloje nebuvo nustatytas absoliutus pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Teisėjų kolegija taip pat atmetė kaip nepagrįstus atsakovės apeliacinio skundo argumentus, kad byla išnagrinėta jai nepranešus apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, nes siunčiami šaukimai nebuvo išversti. Teismo sprendimas buvo priimtas teismo posėdyje dalyvaujant O. F., jos atstovei advokatei D. V., todėl nebuvo pagrindo pripažinti esant absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Teisėjų kolegija pažymėjo, jog, pašalinus O. F. teisių pažeidimą dėl kalbos ir bylos nagrinėjimo metu įstojus jai atstovaujančiai advokatei, atsakovei buvo sudarytos pakankamos ir tinkamos sąlygos apsiginti nuo jai reiškiamų reikalavimų.

19.       O. F. argumentai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl sandorio vienašalės restitucijos taikymo yra be motyvų, buvo laikyti nepagrįstais. Teisėjų kolegija pažymėjo, jog nors pirmosios instancijos teismas atskirai nenurodė motyvų, kodėl taiko vienašalę restituciją, tačiau iš viso sprendimo turinio matyti, kad teismas nustatinėjo O. F. atsiskaitymo už ginčo butą aplinkybes ir nustatė, kad O. F. nesumokėjo Ž. P. sutartyje nustatytos sumos už perkamą butą, t. y. sandorį vertino kaip tariamą. Šios aplinkybės leido spręsti, kad dėl šių priežasčių buvo taikyta vienašalė sandorio restitucija.

20.       Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinių skundų argumentus, jog ieškovė, iki buvo parduotas butas, esantis Kaune, (duomenys neskelbtini), neturėjo teisės reikalauti kompensacijos, o butas, esantis Kaune, (duomenys neskelbtini), tapęs atsakovo asmenine nuosavybe, buvo parduotas anksčiau nei ginčo objektu buvęs butas (duomenys neskelbtini), Kaune), todėl ieškovė, pareikšdama actio Pauliana, neturėjo reikalavimo teisės, pažymėjo, jog, santuokos nutraukimo byloje vykstant sutuoktinių tarpusavio ginčams dėl bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis turimo turto apimties ir jo padalijimo, sutuoktinių vienas kitam iš to kylančios prievolės dėl turto išsaugojimo ir jo sąžiningo pasidalijimo yra galiojančios. Taikant CK 6.66 straipsnį kreditorius yra ne tik asmuo, kuris įgyja reikalavimo teisę į skolininką sutarties pagrindu, bet ir asmuo, kurio reikalavimo teisė į skolininką atsiranda iš deliktinės atsakomybės, paveldėjimo, vaikų, sutuoktinių išlaikymo teisinių santykių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1298/2001; 2003 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2003; 2007 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2007; 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008).

21.       Kai sutuoktinių bendro turto teisinis režimas yra nustatytas įstatyme, preziumuojama, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad tai – vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 2 dalis). Esant iškeltai santuokos nutraukimo bylai, tik išnagrinėjęs bylą teismas nustato, koks turtas sutuoktiniams priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise (jei nebus paneigta CK 3.88 straipsnio 2 dalyje nustatyta prezumpcija, susijusi su konkrečiu CK 3.88 straipsnio 1 dalyje nurodytu turtu), asmeninės nuosavybės teise, sudarytas balansas (sumokant (priteisiant) iš bendro sutuoktinių turto ir asmeninės nuosavybės teise jiems priklausančio turto mokėtinas skolas) ir nustatyta bendro dalytino turto visuma (CK 3.118 straipsnio 1–4 dalys). Santuokos nutraukimo teisiniai padariniai taip pat paprastai atsiranda nuo bylos dėl santuokos nutraukimo iškėlimo, kadangi pagal CK 3.67 straipsnio 1 dalį santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms sukelia teisines pasekmes nuo santuokos nutraukimo bylos iškėlimo.

22.       Atsižvelgiant į tokį santuokos nutraukimo teisinių pasekmių, įstatymo nustatyto sutuoktinių turto teisinio režimo, turto, kuris yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, padalijimo reglamentavimą, egzistavo pagrindas pripažinti, kad sutuoktinių tarpusavio teisės ir pareigos dėl dalijamo turto atsiranda nuo santuokos nutraukimo bylos iškėlimo. Nagrinėjamo ginčo atveju ieškovė, iškėlusi santuokos nutraukimo bylą, iš pradžių nereiškė pretenzijų į butą, esantį Kaune, (duomenys neskelbtini), kuris buvo dovanotas atsakovui, jis nebuvo ginčo objektas ir atsakovas neturėjo pagrindo manyti, kad jis negalėtų šiuo turtu disponuoti kaip savo turtu, tačiau, ieškovei santuokos nutraukimo byloje pateikus 2015 m. spalio 8 d. patikslintą ieškinį dėl šio buto padalijimo, atsakovas šį turtą privalėjo jau laikyti ginčo turtu, kuris turėjo būti padalytas įstatymų nustatyta tvarka. Apie šias pretenzijas atsakovui tapo žinoma 2015 m. spalio 12 d., nes būtent tą dieną elektroniniu paštu atsakovui buvo išsiųstas patikslintas ieškinys, todėl nuo šio momento ieškovė įgijo reikalavimo teisę į atsakovą dėl ginčo turto, kaip bendrosios jungtinės nuosavybės objekto, išsaugojimo, iki jis bus padalytas. Ieškovė dėl šio turto padalijimo dar 2015 m. liepos 30 d. buvo pateikusi patikslintą ieškinio projektą, todėl atsakovui jau kur kas anksčiau buvo žinoma apie ieškovės pretenzijas į šį turtą.

23.       Ieškovės teisė į ginčo buto dalies kompensaciją atsirado kaip išvestinė teisė atsakovui pardavus šį butą be ieškovės žinios, tačiau tik išnagrinėjus ir išsprendus sutuoktinių ginčą dėl turto padalijimo santuokos nutraukimo byloje teismo sprendimu buvo nustatyta, kam ir koks turtas, visas ar tam tikra jo dalis skiriamas natūra, o kam turi būti priteista kompensacija. Todėl nustatant ieškovės reikalavimo teises, grindžiamas bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimu, nėra svarbu, ar ieškovė prašė priteisti turtą natūra, ar vėliau, paaiškėjus, kad turtas parduotas, pareiškė reikalavimą priteisti kompensaciją.

24.       Teisėjų kolegija atmetė kaip nepagrįstus Ž. P. apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas ieškovės reikalavimo teisės atsiradimą, kaip precedentu turėjo remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016. Šioje byloje buvo ginčijami sandoriai, kai dėl jų dar nebuvo pareikštos pretenzijos, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje tiek ginčijamas sandoris, tiek reikalavimas pripažinti jį negaliojančiu buvo sudarytas, kai ieškovė jau buvo pareiškusi reikalavimą dėl santuokinio turto padalijimo. Nors konkretus ieškovės reikalavimo dydis paaiškėjo tik 2018 m. vasario 23 d. įsiteisėjus teismo sprendimui santuokos nutraukimo byloje, tačiau šiuo metu nagrinėjama byla 2017 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi pagrįstai buvo sustabdyta, iki bus išnagrinėta santuokos nutraukimo byla, o sprendimas nagrinėjamoje byloje buvo priimtas tik įsiteisėjus sprendimui santuokos nutraukimo byloje, t. y. 2020 m. vasario 4 d., kai jau buvo nustatytas ieškovės reiškiamo reikalavimo atsakovui pagrįstumas ir jo dydis. Todėl buvo atmesti O. F. apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovė, 2016 m. liepos 19 d. pateikdama actio Pauliana, neturėjo reikalavimo teisės.

25.       Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovės teisės pažeidžiamos tuo, jog ieškovė, turėdama teisę gauti kompensaciją už atsakovo parduotą bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdytą butą, esantį Kaune, (duomenys neskelbtini), šios teisės negali įgyvendinti, kadangi atsakovas, panašiu metu pardavęs ir asmeninės nuosavybės teise įgytą (paveldėtą) turtą, nebeturi kito turto, į kurį galėtų būti nukreiptas ieškovės išieškojimas dėl kompensacijos priteisimo.

26.       Byloje nustatyti faktai, jog 2015 m. spalio 12 d. buvo priimtas ieškovės patikslintas ieškinys santuokos nutraukimo byloje dėl buto, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe ir jo padalijimo; kad 2015 m. spalio 15 d. atsakovas pardavė atsakovei asmeninės nuosavybės teise įgytą (2015 m. spalio 8 d. paveldėtą) butą, esantį Kaune, (duomenys neskelbtini); kad O. F. 2015 m. lapkričio 18 d. pagimdė dukterį, kurios tėvas yra atsakovas; kad atsakovo brolis R. P. 2015 m. lapkričio 26 d. gavo notaro vykdomąjį įrašą atsakovo jam išduoto vekselio pagrindu ir jį tą pačią dieną pateikė vykdyti antstoliui; kad 2016 m. sausio 8 d. butas, esantis Kaune, (duomenys neskelbtini), buvo parduotas UAB „Kraftus“, patvirtino atsakovo siekį pašalinti butą, į kurį ieškovė buvo pareiškusi pretenzijas santuokos nutraukimo byloje, iš sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės. Patvirtino ir siekį išvengti kompensacijos už parduotą butą išmokėjimo ieškovei, atsakovui parduodant asmeninės nuosavybės teise įgytą turtą. Be to, atsakovas, teigdamas, kad yra mokus ir gali įvykdyti sprendimą dėl kompensacijos, nepateikė tai patvirtinančių įrodymų.

27.       Teisėjų kolegija, vertindama argumentus dėl privalomumo sudaryti ginčijamą sandorį, nurodė, jog pirmosios instancijos teismas O. F. atliktus mokėjimus A. P., kuriuos patvirtina atsakovės pateikti pakvitavimai, vertino nustatydamas sandorio fiktyvumą, t. y. teismas jų faktiškai nepripažino mokėjimais pagal ginčo sutartį. Ž. P. bylos nagrinėjimo metu nei atsiliepime į ieškinį, nei vėliau nagrinėjant bylą neteigė, kad O. F. ir jo motiną A. P. siejo ikisutartiniai santykiai ir jis turėjo pareigą sudaryti buto pirkimo–pardavimo sutartį. Jis atsakovės atliktų mokėjimų nelaikė mokėjimais pagal sutartį, nes atsiliepime į ieškinį nurodė, kad visus pinigus (24 700 Eur) pagal sandorį gavo būtent jis iki sandorio sudarymo. O. F., 2018 m. lapkričio 27 d. pateikdama atsiliepimą į ieškinį, taip pat nenurodė apie buvusius susitarimus su A. P. dėl buto pardavimo ir jai atliktus mokėjimus, tik teigė, kad už perkamą butą sumokėjo, kaip nurodyta pirkimo–pardavimo sutartyje, t. y kad pardavėjas (Ž. P.) 24 700 Eur gavo iš pirkėjos (O. F.) iki šios sutarties pasirašymo. Tik bylos nagrinėjimo pabaigoje 2019 m. lapkričio 6 d. O. F. pateikė pakvitavimus. Taigi, jei tai būtų buvę avansiniai mokėjimai už perkamą butą, jie būtų buvę įskaityti į buto kainą ir atsakovas Ž. P. nuo pat bylos iškėlimo pradžios būtų tai nurodęs, o ne tvirtinęs, kad 24 700 Eur gavo būtent jis iki sudarant sandorį. Tokios aplinkybės leido daryti labiau tikėtiną išvadą, jog ikisutartinių santykių tarp O. F. ir A. P. dėl ginčo buto pardavimo nebuvo, be to, tai kartu patvirtino atsakovų nesąžiningumą.

28.       Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, jog vien O. F. pateiktų pakvitavimų pagrindu negalima spręsti, kad buvo sudaryta rašytinė preliminarioji sutartis dėl ginčo buto pardavimo, paveldėjimo pagrindu galėjusi sukurti atsakovui Ž. P. pareigą sudaryti buto pirkimo–pardavimo sutartį. Atsakovės O. F. elgesys, kai ji, mirus A. P., nepareiškė jokių pretenzijų palikimą priėmusiam įpėdiniui CK 5.63 straipsnyje nustatytais terminais ir tvarka, taip pat patvirtino, jog jokių ikisutartinių santykių dėl buto pardavimo nebuvo. Nustatytos faktinės aplinkybės neleido daryti išvados, jog byloje yra įrodyti ikisutartiniai santykiai, dėl kurių Ž. P. būtų atsiradusi pareiga sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį su atsakove O. F., ypač kai atsakovus sieja asmeniniai santykiai.

29.       Teisėjų kolegija pažymėjo, jog teismo išvados dėl skolininko nesąžiningumo susijusios su išvadomis dėl ieškovės reikalavimo teisės atsiradimo momento. Byloje nustatyti faktai patvirtino atsakovų nesąžiningumą. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatant atsakovo ir O. F. artimus ryšius. Teismas pagrįstai nustatė, kad O. F. ir Ž. P. nuo 2009 m. siejo artimi santykiai, iš šio ryšio atsakovams yra gimęs bendras vaikas. O. F. nepagrįstai teigia, kad teismas atsakovų artimus santykius nustatė, remdamasis vien vaiko gimimo faktu ir blogos kokybės nuotraukomis, nes tokius santykius patvirtina įrodymų visuma. Atsižvelgiant į nagrinėjamo ginčo aplinkybes ir neformalizuotą, t. y. faktiškai tik atsakovams žinomą, juos siejančių santykių pobūdį, ieškovės galimybės pateikti tokius artimus santykius patvirtinančius įrodymus yra gana ribotos, tačiau ir nurodytų įrodymų pakako šioms aplinkybėms nustatyti. Atsakovų artimi santykiai nustatyti atsakovui Ž. P. dar nenutraukus santuokos, todėl visiškai tikėtina, kad atsakovė žinojo ir apie vykstantį atsakovo skyrybų, ir turto dalybų procesą. Nustačius atsakovų artimus tarpusavio ryšius, šios aplinkybės buvo laikytos pakankamais atsakovų nesąžiningumo įrodymais. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovai, sudarydami ginčijamą sandorį, buvo nesąžiningi, buvo laikyta pagrįsta.

30.       Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo argumentams, jog nebuvo įrodytas sandorio atlygintinumas, jo apmokėjimo faktas, todėl buvo pagrindas pripažinti ginčo sandorį sudarytu tik dėl akių. Realaus lėšų perdavimo nepatvirtino ir po trejų metų bylos nagrinėjimo atsiradę O. F. ranka parengti 2015 m. vasario 21 d., 2015 m. gegužės 9 d. pakvitavimai, pagal kuriuos tariamai O. F. perdavė A. P. po 8500 Eur sumas, kaip dalinį įnašą už ginčo butą. O. F. neįrodė, jog ji sumokėjo pagal sandorį jame nurodytą kainą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė vienašalę restituciją (CK 1.86 straipsnio 2 dalis). Nustačius sandorio tariamumą neturėjo reikšmės, kad Ž. P. nuosavybėn grąžinamo turto vertė yra didesnė nei ieškovės turimas reikalavimas (CK 6.66 straipsnio 4 dalis).

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

31.       Atsakovas Ž. P. kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 11 d. nutartį, Kauno apylinkės teismo 2020 m. vasario 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – I. P. ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

31.1.                      Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė atsakovo argumentus dėl teisėjos O. V. šališkumo. Aplinkybė, kad ta pati teisėja jau yra pasisakiusi dėl atsakovo sąžiningumo kitoje byloje, tai, kad nagrinėjamoje byloje teisėja vadovavosi savo anksčiau priimtu teismo sprendimu, yra laikoma pagrindu nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo dėl objektyvių priežasčių. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad abejonę dėl teisėjo šališkumo objektyviojo kriterijaus kontekste gali sukelti aplinkybė, kai bylą tarp tų pačių šalių sprendžia teisėjas, jau sprendęs kitą, su nagrinėjama byla susijusį ginčą, arba aplinkybė, kai teisėjas anksčiau išnagrinėtoje byloje yra pateikęs nuomonę bei pasisakęs dėl nagrinėjamoje byloje svarbių klausimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353-701/2017), arba kai teisėjas vėliau išnagrinėtoje byloje remiasi savo ankstesnėje byloje priimtu sprendimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-10-1075/2020). Įvertinus tai, kad viena iš actio Pauliana sąlygų yra atsakovo sąžiningumas sudarant sutartį, kad teisėja O. V. yra pasisakiusi dėl atsakovo sąžiningumo ir asmeninių savybių santuokos nutraukimo byloje, atsižvelgiant į tai, kad teismas šioje byloje rėmėsi santuokos nutraukimo bylos sprendimu, atsakovas turi pagrįstą pagrindą abejoti teisėjos šališkumu nagrinėjamoje byloje.

31.2.                      Teismai netinkamai nustatė reikalavimo teisės atsiradimo momentą, nepagrįstai vadovavosi CK 3.67 straipsniu ir nesivadovavo CK 3.115 straipsnio 2 dalies nuostatomis. CK 3.67 straipsnio 1 dalis nereguliuoja ieškovės teisės į kompensaciją atsiradimo momento. Teisė į turto padalijimą natūra bei teisė į kompensaciją neegzistuoja paraleliai – kol turtą yra įmanoma padalyti natūra, teisė į kompensaciją neatsiranda (CK 3.127 straipsnio 3 dalis). Iš CK trečiosios knygos nuostatų matyti, jog sutuoktinio teisė į kompensaciją yra subsidiari reikalavimo teisė, kuri atsiranda tik įstatymo nustatytais atvejais įvykus juridiniams faktams ir kuri pakeičia daiktinę bendrosios jungtinės nuosavybės teisę. Teisė į kompensaciją atsiranda tik įvykus konkretiems juridiniams faktams. CK 3.115 straipsnio 2 dalies norma teisę į kompensaciją kildina iš juridinio fakto – sandorio (prievolės) įvykdymo iš bendro turto. Taigi ieškovės teisė į kompensaciją atsirado nuo buto, esančio (duomenys neskelbtini) g., perleidimo trečiajam asmeniui momento, t. y. nuo 2016 m. sausio 8 d. Ginčijama sutartis buvo sudaryta iki šio momento (2015 m. spalio 15 d.), todėl nėra pagrindo teigti, jog sutarties sudarymo momentu ieškovė turėjo galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą.

31.3.                      Minėtą išvadą pagrindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. balandžio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016, spręsdamas klausimą dėl buvusio sutuoktinio sudarytos turto perleidimo sutarties negaliojimo actio Pauliana pagrindu, išaiškino, kad, teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, būtina atsižvelgti į tai, kad actio Pauliana taikymo atveju svarbus yra prievolės tarp kreditoriaus ir skolininko atsiradimo momentas. Tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo momento, gali pažeisti kreditoriaus teises ir interesus, nes skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės. Nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtos bylos ir šios bylos faktinės aplinkybės nėra itin skirtingos – taip pat kaip ir nagrinėjamoje byloje ieškovės reikalavimo teisė atsirado pardavus bendrą turtą iš varžytynių, o atsakovas sandorius, ginčijamus actio Pauliana pagrindu, sudarė, iki ieškovė ėmė reikšti savarankiškus reikalavimus atsakovui dėl bendros nuosavybės sumažėjimo. Šioje byloje kasacinis teismas išaiškino, jog ieškovės reikalavimo teisė atsirado anksčiausiai nuo vykdomojo įrašo, parduodant hipoteka įkeistą turtą iš varžytynių vykdomojoje byloje priėmimo momento. Taigi teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovai sutartį sudarė, iki ieškovė įgijo teisę reikalauti kompensacijos už butą, t. y. iki butas, esantis Kaune, (duomenys neskelbtini), buvo parduotas, turėjo ieškinį atmesti.

31.4.                      Apeliacinės instancijos teismas, kildindamas ieškovės reikalavimo teisę iš atsakovo pareigos išsaugoti dalytiną turtą, nepagrįstai apribojo atsakovo, kaip jam asmeninės nuosavybės teise priklausančio buto savininko, teises. Buto, esančio (duomenys neskelbtini) g., perleidimo sandorio teisėtumas nėra nuginčytas (CK 3.68 straipsnis). Įstatymas nenustato sutuoktinio pareigos po santuokos nutraukimo bylos iškėlimo dienos išsaugoti jam asmenine nuosavybės teise priklausantį turtą – ši pareiga egzistuoja tik dėl turto, esančio bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, išsaugojimo.

31.5.                      Apeliacinės instancijos teismas sutartį pripažino negaliojančia, nors ieškovės interesus pažeidė ne sutarties, kuria buvo perleistas butas, esantis (duomenys neskelbtini) g., sudarymas, o sandorio, kuriuo buvo perleistas butas, esantis (duomenys neskelbtini) g., sudarymas. Teismų praktikoje yra pripažįstama, jog jei skolininkas, sudaręs ginčijamą sandorį, vis tiek turi pakankamai turto kreditoriaus reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai lemia išvadą, kad nėra actio Pauliana taikyti būtinų sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-497/2006). Ginčo sutarties sudarymo metu atsakovas netapo nemokus ir ieškovės interesai nebuvo pažeisti, kadangi kai buvo sudarytas ginčijamas sandoris atsakovas vis dar turėjo kito nekilnojamojo turto – butą, esantį (duomenys neskelbtini) g., ir ieškovė turėjo galimybę patenkinti savo teises ir interesus padalijus šį butą. Jeigu būtų galima konstatuoti ieškovės interesų pažeidimą, jis galėtų būti konstatuotas tik nuo buto, esančio (duomenys neskelbtini) g., perleidimo. Taigi ieškovė, gindama savo turtinius interesus, turėjo reikšti ne actio Pauliana dėl ginčijamos sutarties nuginčijimo, o ieškinį dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini) g., perleidimo sandorio pripažinimo negaliojančiu. Tačiau į šias faktines aplinkybes teismai neatsižvelgė (CPK 185 straipsnis).

31.6.                      Sutarties sudarymo momentu ieškovė santuokos nutraukimo byloje buvo pareiškusi reikalavimą dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini) g., padalijimo natūra, ji buvo nurodžiusi, kad šio turto vertė yra tik 8050 Eur, taigi ginčijamos sutarties sudarymo metu atsakovai neturėjo numatyti, kad atsakovas ateityje įgis prievolę sumokėti ieškovei net 13 500 Eur dydžio kompensaciją. Butas, esantis (duomenys neskelbtini) g., tuo metu nebuvo parduotas, o ir vėliau buvo parduotas ne atsakovo laisva valia, o vykdant priverstinį išieškojimą. Dėl nurodytų priežasčių manytina, kad iki atsakovas sužinojo apie tai, jog vėliau bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažintas butas, esantis (duomenys neskelbtini) g., bus parduotas iš varžytynių, jis neturėjo ir negalėjo numatyti, kad jo sutarties laisvės principas yra apribotas ieškovės, kaip atsakovo kreditorės, interesų apsaugos naudai. Atitinkamai, net jeigu ir būtų hipotetiškai nustatyta, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini) g., buvo parduotas neteisėtai, atsakovas neturėjo ir negalėjo numatyti, kad dėl šio sandorio neteisėtumo bus nuginčyta ir sutartis. Atsakovas privalėjo numatyti tik tai, kad bus galimai gali būti nuginčytas buto, esančio (duomenys neskelbtini) g., perleidimo sandoris.

32.       Atsakovė O. F. kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 11 d. nutartį, Kauno apylinkės teismo 2020 m. vasario 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovės ieškinį kaip nepagrįstą, arba panaikinti nurodytus teismų sprendimus ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

32.1.                      Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016 išaiškinta, jog, santuokos nutraukimo byloje šaliai priteisus piniginę kompensaciją už santuokinio turto sumažėjimą, tik nuo minėto momento įgyjama neabejotina ir neginčijama reikalavimo teisė, kurios pagrindu galima reikšti ieškinį vadovaujantis actio Pauliana. Butas, esantis Kaune, (duomenys neskelbtini), buvo parduotas 2015 m. spalio 15 d., tuo metu ieškovė neturėjo reikalavimo teisių į atsakovą. Taigi teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog, 2016 m. liepos 19 d. pateikdama pirmosios instancijos teismui ieškinį, ieškovė turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į išieškojimą. Teismas neanalizavo bylos medžiagos ir nesiaiškino aplinkybių, kada su patikslintu ieškiniu supažindintas atsakovas, t. y. nuo kada jam turėjo būti žinomi ieškovės reikalavimai iš jo prisiteisti dalį buto, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), taip pat nebuvo analizuojamos aplinkybės, kada Ž. P. užsakė buto pardavimo sandorį notarų biure, t. y. kada buvo užsakyta pažyma notariniam veiksmui. Tuo tarpu kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, svarbu nustatyti kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 31d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2003; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2011).

32.2.                      Kreditorius, reikšdamas actio Pauliana, turi nurodyti konkretų savo reikalavimo dydį. Ieškovė 2016 m. liepos 19 d. pateikė ieškinį šioje civilinėje byloje, nors negalėjo būti užtikrinta, kokio dydžio reikalavimą turės ir ar išvis jį turės. Konkretus ieškovės reikalavimo dydis tapo aiškus tik 2018 m. vasario 23 d. Kauno apygardos teismui priėmus galutinę nutartį dėl šalių santuokos nutraukimo. Tik tada Ž. P. turėjo tapti aišku, kad jis yra I. P. skolininkas, o ji turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę iš jo gauti 13 500 Eur dydžio piniginę kompensaciją. Tuo tarpu pati ieškovė 2015 m. spalio 8 d. ieškinyje, kuriame pirmą kartą pareikalavo perkelti jai nuosavybės teises į dalį buto, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), savo turtinį reikalavimą buvo įvertinusi 8050 Eur verte. Taigi, tik nuo 2018 m. vasario 23 d. sudarius bet kokius mokumą mažinančius sandorius atsakovas galėtų būti laikomas nesąžiningu. Šią išvadą patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016.

32.3.                      Civilinės bylos duomenys patvirtina faktą, jog atsakovas 2015 m. spalio 15 d. sąžiningai negalėjo numanyti, kad, jam santuokos nutraukimo byloje pareiškus turtinio pobūdžio reikalavimus į kitą butą ((duomenys neskelbtini)), šio jis vėliau neteks vykdomojoje byloje ir ieškovė iš jo dar vėliau reikalaus 13 500 Eur dydžio piniginės kompensacijos. 2015 m. spalio 15 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymas nebuvo atsakovo laisvos valios išraiška, šią sutartį jis privalėjo sudaryti tęsdamas savo motinos įsipareigojimą parduoti ginčo butą atsakovei, kurio pagrindu atsakovo motinai jau buvo sumokėta didesnė perkamo buto kainos dalis.

32.4.                      Teismai netinkamai vertino byloje esančius įrodymus. Sutarties sudarymo momentu atsakovė nebuvo Ž. P. vaiko motina, nes duktė šalims gimė po sutarties sudarymo 2015 m. lapkričio 18 d. Teismai remiasi šia aplinkybe kaip įrodančia atsakovų nesąžiningumą. Be to, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog atsakovų artimus ryšius įrodo pateikti vaizdo įrašai. Byloje vaizdo įrašai nėra pateikti, byloje yra pateiktos blogos kokybės nuotraukos, nėra aišku, nei kur, nei kada, nei kokiomis aplinkybėmis jos yra darytos. Šios nuotraukos patvirtina, kad atsakovai yra bendravę, tarp šalių 2015 m. vasarį buvusį fizinį santykį patvirtina aplinkybė, jog jie 2015 m. lapkričio 18 d. susilaukė dukters, tačiau minėtos aplinkybės nepatvirtina artimų atsakovų ryšių po 2015 m. vasario mėnesio. Vaiko tėvai gali nepalaikyti ryšių, todėl buvimas to paties vaiko tėvais nesuteikia pagrindo preziumuoti, jog jo tėvai artimai bendrauja, ar tuo labiau preziumuoti, kad jie yra sugyventiniai. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu paaiškino, jog ji su Ž. P. yra pažįstami darbo reikalais, yra draugai. Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, ne tik nusprendė, kad atsakovų santykiai buvo artimi, bet, vadovaudamasis išimtinai keliomis į bylą pateiktomis nuotraukomis ir intymių santykių faktą patvirtinančia aplinkybe, jog atsakovai yra 2015 m. lapkričio 18 d. gimusios A. P. tėvai, nusprendė, kad jie yra sugyventiniai. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog šiuo atveju taikytina CK 6.67 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta prezumpcija. Sugyventinis nėra nurodytas kaip asmuo, su kuriuo sudarius sandorį būtų taikoma nesąžiningumo prezumpcija.

32.5.                      Pirmosios instancijos teismas nenurodė, kad ginčo atveju yra taikoma vienašalė restitucija, tokio savo sprendimo nepagrindė. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies pritarė, kad pirmosios instancijos teismas padarė procesinį pažeidimą, tačiau to nelaikė absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu. Tokiu būdu buvo pažeista atsakovės teisė į apeliacinį procesą dėl sprendimo taikyti vienašalę restituciją, nes, nežinodama tokio pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo motyvų, atsakovė neturėjo galimybės jų ginčyti apeliaciniu skundu. Apeliacinės instancijos teismui pritarus pirmosios instancijos teismo sprendimui, atsakovė, nesutikdama su apeliacinio teismo procesiniu sprendimu dėl sprendimo taikyti vienašalę restituciją, negali šių apeliacinio teismo išvadų skųsti apeliacine tvarka. Tokiu būdu yra apribota atsakovės teisė į tinkamą bylos išnagrinėjimą ir tai yra esminis pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015).

32.6.                      Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl tariamo sandorio, nurodė, kad realaus lėšų perdavimo nepatvirtina O. F. ranka parengti pakvitavimai, tačiau teismas nevertino aplinkybės, kad šiuose pakvitavimuose yra dviejų asmenų parašai, t. y. pinigų mokėtojos O. F. ir pinigų gavėjos A. P.. Nebuvo vertintos aplinkybės dėl pakvitavimų pateikimo į bylą. Atsakovės atstovė 2019 m. spalio 30 d. vykusio teismo posėdžio metu paaiškino, jog O. F. bylos nagrinėjimo metu buvo išvykusi į (duomenys neskelbtini) ir ten rado du pakvitavimus, šiuos tik 2019 m. spalio mėnesio pabaigoje perdavė savo atstovei. Civilinės bylos nagrinėjimo metu O. F. procesinės teisės gauti bylos medžiagą, išverstą į jai suprantamą rusų kalbą, buvo pažeidžiamos nuo pat šios bylos iškėlimo. Atsakovė atsiliepimą į ieškinį byloje pateikė tik 2018 m. lapkričio 27 d., nes tik 2018 m. lapkričio 14 d. į rusų kalbą buvo išverstas ieškinys ir dalis ieškinio priedų, su kuriais atsakovė galėjo susipažinti. Po keturių mėnesių nuo ieškinio gavimo, t. y. 2019 m. kovo 22 d., atsakovė surašė papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodė papildomas faktines aplinkybes apie buto įsigijimą bei atsiskaitymo tvarką. Juose atsakovė paaiškino, kad už butą buvo mokama dalimis, 17 000 Eur per du kartus sumokėta iki sutarties sudarymo notarų biure, likusi 7700 Eur suma – prieš notarinį sandorį. Teismai atmestinai vertino civilinės bylos medžiagą, dėl esminės dalies atsakovės apeliacinio skundo argumentų teismas pasisakė lakoniškai ir fragmentiškai, daromų išvadų nepagrįsdamas išsamiu bylos aplinkybių vertinimu. Taigi egzistuoja pagrindas konstatuoti absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą.

32.7.                      Nagrinėjamu atveju nebuvo laikytasi CPK 113 straipsnio 3 dalies nuostatų. Ieškovės ieškinys buvo pareikštas 2016 m. liepos 19 d., atsakovė atsiliepimą į ieškinį pateikė tik 2018 m. lapkričio 27 d., nes tik 2018 m. lapkričio 14 d. į rusų kalbą buvo išverstas ieškinys ir dalis ieškinio priedų, su kuriais atsakovė galėjo susipažinti. 2018 m. birželio 4 d. sudarius teisinių paslaugų sutartį su atstove ir jai atvykus į 2018 m. birželio 8 d. teismo posėdį, bylą nagrinėjančiai teisėjai buvo nurodyta, kad O. F. nėra gavusi nė vieno procesinio dokumento, išversto į jai suprantamą rusų kalbą (vienintelis jai įteiktas dokumentas – teismo pranešimas dėl atsiliepimo į ieškinį pateikimo). Taigi iki tol byla buvo nagrinėjama O. F. neinformavus apie jos eigą, užkirtus jai teisę skųsti byloje priimtus procesinius sprendimus, nes jie buvo siunčiami neišversti į jai suprantamą rusų kalbą. Pirmosios instancijos teismui neužtikrinant procesinių dokumentų išvertimo į atsakovei suprantamą rusų kalbą, atsakovė negalėjo tinkamai ir laiku pasinaudoti procesinėmis gynybos priemonėmis, pareikšdama atsikirtimus ir pateikdama įrodymus, nes ieškinio ir jo priedų dalies vertimas į rusų kalbą atsakovei buvo įteiktas praėjus daugiau nei dvejiems metams nuo civilinės bylos inicijavimo teisme. Atsižvelgiant į tai, atsakovė tik po 2018 m. lapkričio 14 d. galėjo suformuluoti savo atsikirtimus į ieškinį ir pateikti papildomus paaiškinimus. Tokį atsakovės elgesį, kuris buvo nulemtas CPK 113 straipsnio 3 dalies pažeidimo, teismas vertino kaip nesąžiningą, nurodydamas, kad teikdama teismui atsiliepimą į ieškinį O. F. neminėjo, kokiu būdu ji atsiskaitė už perkamą butą, ir tik bylos nagrinėjimo pabaigoje pateikė du pakvitavimus, kuriuose nurodoma, kad ji sumokėjo A. P. per du kartus po 8500 Eur. 

1.       Atsakovas Ž. P. prisidėjimu prie atsakovės kasacinio skundo prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 11 d. nutartį, Kauno apylinkės teismo 2020 m. vasario 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – I. P. ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Prisidėjimas prie kasacinio skundo grindžiamas šiais argumentais:

1.1.                      Atsakovas sutinka su atsakovės argumentu, kad, atsižvelgiant į CK nustatytus santuokos nutraukimo padarinius, matyti, kad CK 3.67 straipsnio 1 dalis nereguliuoja ieškovės teisės į kompensaciją atsiradimo momento. Sutuoktinio teisė į kompensaciją yra subsidiari reikalavimo teisė, kuri atsiranda tik įstatymo nustatytais atvejais įvykus juridiniams faktams ir kuri pakeičia daiktinę bendrosios jungtinės nuosavybės teisę. Teisė į kompensaciją atsiranda tik įvykus konkretiems juridiniams faktams. Siekiant nustatyti ieškovės teisės į kompensaciją atsiradimo momentą yra būtina nustatyti jos atsiradimo pagrindą ir prigimtį. CK 3.115 straipsnio 2 dalies norma teisę į kompensaciją kildina iš juridinio fakto – sandorio (prievolės) įvykdymo iš bendro turto. Vadovaujantis CK 3.115 straipsnio 2 dalies nuostata, darytina išvada, kad ieškovės teisė į kompensaciją atsirado nuo (duomenys neskelbtini) g. esančio buto perleidimo trečiajam asmeniui momento, t. y. nuo 2016 m. sausio 8 d. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo sutartis buvo sudaryta iki šio momento, nėra pagrindo teigti, jog sutarties sudarymo momentu ieškovė turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą. Šią išvadą pagrindžia ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016.

1.2.                      CK 3.67 straipsnis yra taikomas tik santuokos nutraukimo turtiniams padariniams, o teisė į kompensaciją atsirado ne kaip santuokos nutraukimo, o kaip buto, esančio (duomenys neskelbtini) g., pardavimo padarinys. Vien aplinkybė, kad dėl šios teisės buvo sprendžiama santuokos nutraukimo byloje, nereiškia, kad tai yra santuokos nutraukimo padarinys CK 3.67 straipsnio prasme. Ieškovė atsiliepime į atsakovo kasacinį skundą pripažįsta, kad jos teisė į kompensaciją atsirado ne dėl santuokos bylos iškėlimo, o dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini) g., perleidimo.

1.3.                      Apeliacinės instancijos teismas, kildindamas ieškovės reikalavimo teisę iš atsakovo pareigos išsaugoti dalytiną turtą, nepagrįstai apribojo atsakovo, kaip jam asmeninės nuosavybės teise priklausančio ginčo buto savininko, teises. Įstatymas nenustato sutuoktinio pareigos po santuokos nutraukimo bylos iškėlimo dienos išsaugoti jam asmenine nuosavybės teise priklausantį turtą – ši pareiga egzistuoja tik dėl turto, esančio bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, išsaugojimo.

1.4.                      Apeliacinės instancijos teismo išvados buvo priimtos vadovaujantis neobjektyviais įrodymais. Tai, kad asmenys turi bendrą vaiką, nereiškia, kad juos sieja artimi santykiai. Ieškovė atsiliepime į kasacinį skundą nurodė, jog kreipėsi į teismą su reikalavimais atsakovui dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo. Nors šį faktą ieškovė vertina kaip dar vieną atsakovų nesąžiningumą pagrindžiantį faktą, tačiau šios aplinkybės nėra pagrįstos įrodymais.

1.5.                      Sutarties sudarymo momentu ieškovė santuokos nutraukimo byloje buvo pareiškusi reikalavimą dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini) g., padalijimo natūra, ji buvo nurodžiusi, kad šio turto vertė yra 8050 Eur, todėl sutarties sudarymo metu atsakovai neturėjo numatyti, kad atsakovas ateityje įgis prievolę sumokėti ieškovei 13 500 Eur dydžio kompensaciją. Butas, esantis (duomenys neskelbtini) g., tuo metu nebuvo parduotas, o ir vėliau buvo parduotas ne atsakovo laisva valia, o vykdant priverstinį išieškojimą.

1.6.                      Atsakovas sutinka su atsakovės pozicija, jog bylos nagrinėjimas vyko pažeidžiant civilinio proceso teisės nuostatas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas vadovaujantis bylą nagrinėjusios teisėjos išankstine nuomone apie atsakovus. Aplinkybę, kad bylą nagrinėjusi teisėja nuo pat bylos nagrinėjimo pradžios turėjo išankstinę nuomonę ne tik apie atsakovą, bet ir atsakovę, pagrindžia ir atsakovės nurodytos aplinkybės, jog teismas daugiau nei dvejus metus neužtikrino atsakovės teisės procesinius dokumentus gauti jai suprantama kalba, o vėliau aplinkybę, kad atsakovė pakvitavimus, pagrindžiančius tai, jog atsakovė sumokėjo už butą, į bylą pateikė po trejų metų bylos nagrinėjimo, vertino atsakovės nenaudai. Teismai negalėjo pakvitavimų pripažinti nepatikimais įrodymais vadovaudamiesi tuo, kad jie į bylą buvo pateikti vėliau. Be to, teismas nepateikė motyvų dėl vienašalės restitucijos taikymo, konkretaus atsakymo, kada atsirado ieškovės teisė į kompensaciją.

2.       Ieškovė I. P. atsiliepimu į atsakovo Ž. P. kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

2.1.                      Teismai pagrįstai nustatė atsakovo nesąžiningumą. Tai, jog atsakovas, parduodamas butą, esantį Kaune, (duomenys neskelbtini), buvo nesąžiningas, patvirtina pateikti įrodymai. Ieškovės reikalavimą dėl buto perleidimo sandorio nuginčijimo šioje byloje nulėmė iki tol atlikti neteisėti atsakovo veiksmai, nesąžiningai sumažinus santuokinio turto balansą. Nagrinėjant santuokos nutraukimo bylą ir esant neišspręstam klausimui dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini) g., teisinės priklausomybės, šis turtas buvo priverstinai realizuotas įvykdant atsakovo piniginę prievolę, atsiradusią jo paties pasirašyto vekselio atsakovo broliui R. P. pagrindu. Buvusį brolių nesąžiningą susitarimą liudija ir tai, jog atsakovas pasiskolintos pinigų sumos nedeklaravo Valstybinei mokesčių inspekcijai. Be to, atsakovas, žinodamas, kad ieškovė turi teisę į dalį bendrąja jungtine nuosavybe turimo turto, o šį pardavus – teisę į kompensaciją, aktyviai siekė perleisti visą savo turimą turtą, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas. Atsakovas itin operatyviai perleido šį turtą savo vaiko motinai ir ilgametei nesantuokinei mylimajai O. F.. Šis buto perleidimo sandoris buvo sudarytas tik dėl akių. Be to, atsiliepimo į kasacinį skundą rengimo metu paaiškėjo, kad po to, kai šioje byloje atsakovų atžvilgiu buvo priimtas apeliacinės instancijos teismo sprendimas, ginčo butas buvo areštuotas antstolei A. K. vykdant 2020 m. gegužės 12 d. Alytaus apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-3004-1060/2020 pagal O. F. ieškinį atsakovui dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo bei išlaikymo įsiskolinimo priteisimo. O. F. šių metų vasario mėnesį kreipėsi į teismą reikalaudama nustatyti 350 Eur dydžio kasmėnesinį išlaikymą jos ir atsakovo dukteriai bei priteisti 12 600 Eur išlaikymo įsiskolinimą. Atsakovas su ieškiniu sutiko, teismui priėmus sprendimą jo neskundė.

2.2.                      Atsakovas nepagrįstai teigia, jog nagrinėjant šią civilinę bylą nebuvo galima remtis santuokos nutraukimo byloje padarytomis išvadomis. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog santuokos nutraukimo byloje atsakovo kaltė dėl santuokos iširimo nustatyta įvertinus byloje pateiktus įrodymus. Byloje esančių įrodymų pagrindu buvo nustatyta, jog atsakovas, palaikęs nesantuokinius ryšius su O. F. ir susilaukęs su ja vaiko, buvo neištikimas, ir tai, be kitų aplinkybių, sudarė pagrindą pripažinti santuoką iširus dėl jo kaltės. Kasacinio skundo teiginys dėl galimo teisėjos O. V. šališkumo nėra pagrįstas objektyviais įrodymais ar argumentais. Nors teisėjos O. V. priimti sprendimai šiuo metu nagrinėjamoje bei santuokos nutraukimo byloje ir buvo susiję su dalimi tų pačių faktų, ji bylose sprendė iš esmės skirtingus teisinius klausimus – pirmosios bylos atveju buto pardavimo aplinkybės buvo vertintos santuokinio turto padalijimo ir kompensacijos priteisimo kontekste, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje atsakovo sąžiningumas vertintinas kito sandorio, ginčijamo actio Pauliana pagrindu, aspektu.

2.3.                      Kasacinio teismo praktikoje įtvirtinta, jog aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, svarbu nustatyti kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą. Pagal CK įtvirtintą actio Pauliana instituto reglamentavimą tokio ieškinio pareiškimo metu nereikalaujama, jog reikalavimo teisė būtų vykdytina. Galiojanti kreditoriaus reikalavimo teisė, kaip savarankiška actio Pauliana sąlyga, nesietina ir negali būti tapatinama su prievolės (ir kreditoriaus teisių) pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Nustatant kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą, svarbu tinkamai įvertinti ginčo eigą. 2017 m. gegužės 15 d. Kauno apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-225-717/2017 buvo pripažinta, jog butas, esantis (duomenys neskelbtini) g., yra ieškovės ir atsakovo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Šio buto priklausymas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise buvo konstatuotas ne nuo teismų procesinių sprendimų įsiteisėjimo momento, tačiau nuo pat šio turto įsigijimo. Be to, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovui dar iki 2015 m. spalio 12 d. patikslinto ieškinio pateikimo buvo žinomas ieškovės ketinimas pripažinti butą, esantį (duomenys neskelbtini) g., bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe bei turtą padalyti santuokos nutraukimo byloje. Ieškovė dar 2015 m. liepos 30 d. buvo pateikusi patikslintą ieškinio projektą, kuriame buvo nurodyti tapatūs reikalavimai patikslintam ieškiniui. Be to, 2015 m. spalio 7 d. santuokos nutraukimo bylos teismo posėdžio garso įraše buvo išreikštas ieškovės ketinimas reikšti reikalavimus, susijusius su butu, esančiu (duomenys neskelbtini) g., nurodant, jog galutinis procesinis dokumentas bus pateiktas vėliausiai 2015 m. spalio 12 d.

2.4.                      Sutinkama su atsakovo aiškinimu, jog teisė į turto padalijimą natūra bei teisė į kompensaciją neegzistuoja paraleliai. Ieškovės teisė į piniginę kompensaciją atsirado išimtinai dėl ne nuo jos priklausančių aplinkybių, t. y. dėl atsakovo suplanuoto ir nesąžiningomis aplinkybėmis įvykusio buto, esančio (duomenys neskelbtini) g., perleidimo, nepaisant vykstančios santuokos nutraukimo bylos ir joje sprendžiamų klausimų, susijusių su parduotu turtu, nelaukiant ir negerbiant būsimo teismo sprendimo santuokos nutraukimo byloje. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog ieškovės teisė į ginčo buto dalies kompensaciją atsirado kaip išvestinė teisė atsakovui pardavus šį butą be ieškovės žinios, tačiau tik išnagrinėjus ir išsprendus sutuoktinių ginčą dėl turto padalijimo santuokos nutraukimo byloje teismo sprendimu buvo nustatyta, kam ir koks turtas, visas ar tam tikra jo dalis, skiriamas natūra, o kam turi būti priteista kompensacija. Todėl nustatant ieškovės reikalavimo teises, grindžiamas bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimu, nėra svarbu, ar ieškovė prašė priteisti turtą natūra, ar vėliau, paaiškėjus, kad turtas parduotas, pareiškė reikalavimą priteisti kompensaciją.

2.5.                      Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016 yra priimta esant kitoms ginčo aplinkybėms. Asmuo sudarė sutartį nežinodamas, kad ši pažeis buvusios sutuoktinės, su kuria santuoka buvo nutraukta prieš 10 metų, teises, ir kuri tik po trejų metų nuo tokio sandorio sudarymo pareiškė reikalavimą į jo pagrindu perleistą turtą. Įvertinęs tokią situaciją, kasacinis teismas pagrįstai nusprendė, jog buvusi sutuoktinė neįrodė, kad turėjo reikalavimo teisę ginčo sandorių sudarymo metu.  Šiuo atveju bylą nagrinėję teismai pagrįstai nusprendė, jog, santuokos nutraukimo byloje vykstant sutuoktinių tarpusavio ginčams dėl bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis turimo turto apimties ir jo padalijimo, sutuoktinių vienas kitam iš to kylančios prievolės dėl turto išsaugojimo ir jo sąžiningo pasidalijimo yra galiojančios. 

2.6.                      Nepagrįstai teigiama, jog ieškovės teises pažeidė ne 2015 m. spalio 15 d. sutarties dėl ginčijamo buto pardavimo sudarymas, bet 2016 m. sausio 8 d. buto, esančio (duomenys neskelbtini) g., perleidimas. Atsakovui sudarius ginčijamą sandorį, buvo perleistas jo turimas vienintelis vertingas turtas, todėl iš esmės sumažėjo atsakovo mokumas ir buvo pažeistos ieškovės, kaip kreditorės, teisės. Atsakovas savo veiksmais sąmoningai sukūrė situaciją, kai išieškojimas yra ne tik apsunkintas, bet ir neįmanomas, kadangi atsakovas nebeturi nekilnojamojo turto, lėšų ir nedirba.

3.       Ieškovė I. P. atsiliepimu į atsakovės O. F. kasacinį skundą prašo atsakovės kasacinį skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

3.1.                      Pirmosios instancijos teismas sprendime neįvardijo konkrečios datos, kuri galėtų būti įvardyta kaip reikalavimo teisės atsiradimo data. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nors pirmosios instancijos teismo apskritai nėra nurodyta, nuo kada ieškovė įgijo reikalavimo teisę į Ž. P., kaip skolininką, tačiau nurodyti teismo argumentai leidžia tokį momentą nustatyti. Pirmosios instancijos teismas, grįsdamas neabejotiną ir galiojančią ieškovės reikalavimo teisę, apskritai neišskyrė datos, tik išdėstė, jog santuokos nutraukimo byloje ieškovė ginčijo buto, esančio (duomenys neskelbtini) g., įgijimo sutartį atsakovo vardu, motyvuodama tuo, kad neatsižvelgiant į tai, jog butas buvo nupirktas atsakovo motinos vardu, o vėliau jos padovanotas atsakovui, šis turtas buvo įgytas už jų santuokines lėšas. Actio Pauliana pareiškimo metu nurodytasis turtas buvo ginčo objektas, t. y. ieškovė manė, jog ji turi teisę į šį turtą, o atsakovas privalėjo suvokti, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini) g., yra ginčo objektas. Nepaisant šių aplinkybių, atsakovas butą, esantį (duomenys neskelbtini) g., pardavė dar iki to momento, kol buvo baigta nagrinėti santuokos nutraukimo byla. Taigi pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimo teisės atsiradimą siejo su jos pareikštu reikalavimu santuokos nutraukimo byloje. Ieškovės reikalavimas, kaip atsiradęs iš sutuoktinių teisinius santykius reglamentuojančių normų dėl dalies buto, esančio (duomenys neskelbtini) g., tiek priteisimo natūra, tiek vėliau pinigine išraiška, tapo šalims žinomas nuo tokio pobūdžio reikalavimo pateikimo teisme dienos (CK 3.67 straipsnis). Teismai taip pat nustatė, jog atsakovui ieškovės patikslintas ieškinys buvo išsiųstas 2015 m. spalio 12 d. elektroniniu paštu. Be to, ieškovė dėl šio turto padalijimo dar 2015 m. liepos 30 d. buvo pateikusi patikslintą ieškinio projektą, todėl atsakovui jau anksčiau buvo žinoma apie ieškovės pretenzijas į šį turtą. Aplinkybė, ar atsakovas galėjo numanyti, kad toks ieškovės reikalavimas galėtų būti patenkintas, yra nereikšminga ir nesudaro bylos nagrinėjimo dalyko.

3.2.                      CK 3.67 straipsnio 1 dalis nustato santuokos nutraukimo teisminio proceso padarinius sutuoktinių turtinėms teisėms, CK 3.115 straipsnio 2 dalis numato alternatyvios reikalavimo teisės išraiškos – kompensacijos atsiradimo momentą modifikavimąsi į piniginį reikalavimą, kai 2016 m. sausio 8 d. Ž. P. neteisėtai ir nesąžiningai pardavė butą, esantį (duomenys neskelbtini) g., ir išnyko galimybės turtą priteisti natūra ar išieškoti jį iš sąžiningų įgijėjų. Taigi CK 3.115 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatytas teisės į kompensaciją atsiradimas, negali būti tapatinama su neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės atsiradimo momentu.

3.3.                      Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016 yra priimta esant kitai ginčo situacijai ir neturi precedento galios.

3.4.                      Ieškovė aplinkybes, įrodančias Ž. P. bei atsakovės nesąžiningumą, susijusį su ginčo sandoriu perleidžiant butus, išdėstė atsiliepime į kasacinį skundą. Civilinės bylos medžiaga papildomai patvirtina, jog atsakovas, sudarydamas 2015 m. spalio 15 d. sandorį, žinojo apie ieškovės pareikštą reikalavimo teisę, nes jau 2015 m. spalio 12 d. elektroniniu paštu jam buvo išsiųstas patikslintas ieškinys, kuriame buvo pareikštas reikalavimas dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini) g., pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe. Taigi atsakovės teiginys, jog atsakovas neįtarė, kad ieškovė galėtų turėti bent kokių galiojančių reikalavimo teisių į jį, yra paneigtas. Be to, atsakovui dar iki 2015 m. spalio 12 d. patikslinto ieškinio pateikimo buvo žinomas ieškovės ketinimas realiai turimą reikalavimo teisę įgyvendinti, nes ieškovė dar 2015 m. liepos 30 d. buvo pateikusi patikslintą ieškinio projektą, kuriame buvo nurodyti tapatūs reikalavimai patikslintam ieškiniui.

3.5.                      Atsakovė, ginčydama savo ir atsakovo ryšius, kvestionuoja iki tol bylą nagrinėjusių teismų atliktą įrodymų vertinimą, nors fakto klausimai kasaciniame teisme neturi būti pakartotinai nagrinėjami (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Be to, artimus ir ilgalaikius atsakovės ir Ž. P. santykius patvirtina byloje esantys įrodymai: susirašinėjimai, nuotraukos, bendro vaiko gimimas.

3.6.                      Pirmosios instancijos teismo išvadas, suponuojančias vienašalės restitucijos taikymą, atsakovė turėjo galimybę skųsti ir apskundė apeliacine tvarka. Pirmosios instancijos teismo išvados pagrindžia vienašalės restitucijos taikymą. Tokia teismo nutartis, nors ir nepateikianti tiesioginio išaiškinimo, nelaikytina nemotyvuota.

3.7.                      Kasaciniame skunde yra ginčijamas apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas dėl atsakovės ranka surašytų ir po trejų metų bylos nagrinėjimo atsiradusių pakvitavimų, tačiau fakto klausimai kasaciniame teisme negali būti pakartotinai nagrinėjami (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Teismai išsamiai tyrė aplinkybes dėl aptariamų pakvitavimų autentiškumo ir tikrumo, atsakovės paaiškinimai buvo nenuoseklūs. Be to, pakvitavimų egzistavimą neigė atsakovės poziciją palaikantis atsakovas, posėdžio metu nurodęs, jog kvitai nebuvo pasirašomi. Šalių teikti paaiškinimai apie perduotas pinigų sumas nesutapo su pakvitavimuose esančiais skaičiais ir datomis, be to, nors byloje apklausta atsakovė nurodė, kad dėl visų perduotų lėšų pasirašė pakvitavimus, tačiau dėl likusios 7700 Eur sumos nebuvo pateikta pakvitavimo.

3.8.                      Kauno apylinkės teismui 2016 m. liepos 19 d. buvo pateiktas ieškovės ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, o kartu buvo pateiktas ir ieškinio bei atitinkamų priedų vertimas į rusų kalbą. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovei ieškinys ir pranešimas dėl atsiliepimo į ieškinį pateikimo buvo įteikti 2016 m. rugpjūčio 8 d. Atsakovė 2016 m. rugpjūčio 23 d. pateikė prašymą dėl termino atsiliepimui į ieškinį pateikti pratęsimo, šį prašymą teisėja rezoliucija tenkino. Vis dėlto atsakovė atsiliepimo į ieškinį esant pratęstam terminui taip ir nepateikė. Vien iš šios aplinkybės galima daryti pagrįstą išvadą, kad atsakovei buvo įteiktas ieškinys ir jo priedai jai suprantama rusų kalba, kadangi priešingu atveju ji nebūtų supratusi ieškinio turinio ir nebūtų prašiusi pratęsti termino atsiliepimui pateikti. Be to, jeigu su ieškiniu nebūtų buvęs pateiktas jo vertimas į rusų kalbą, ieškovei 2016 m. teismas būtų nustatęs ieškinio trūkumus. Teismas dėl neapsižiūrėjimo su pranešimu dėl atsiliepimo į ieškinį pateikimo atsakovei išsiuntė ieškovės pateiktą ieškinio vertimą į rusų kalbą nepasidaręs jo kopijos ir nepridėjęs jo prie bylos. Šia technine organizacine klaida ir siekia pasinaudoti atsakovė. Nors kasaciniame skunde teigiama, jog tik 2018 m. lapkričio 14 d. į rusų kalbą buvo išverstas ieškinys ir dalis jo priedų, tačiau šią dieną buvo tik pakartotinai į bylą pateiktos visų ieškovės pateiktų procesinių dokumentų vertimų į rusų kalbą išsaugotos kopijos. Be to, nuo 2016 m. byla iš esmės nebuvo nagrinėjama dėl to, kad nebuvo įmanoma įteikti dokumentų atsakovei, o šaukimas į teismo posėdį jai buvo įteiktas tik per antstolį. Taigi atsakovė, tyčiniais veiksmais siekdama nedalyvauti teismo posėdyje, negali šios aplinkybės naudoti kaip absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teisės į nešališką teismą pažeidimo (ne)buvimo

4.       Asmens teisė kreiptis į teismą, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje, suponuoja tinkamo teisinio proceso reikalavimą, kuris yra vienas esminių konstitucinio teisinės valstybės principo elementų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. birželio 30 d., 2007 m. gegužės 15 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimai ir kt.). Tinkamą procesą, be kita ko, garantuoja užtikrinimas, kad šalių ginčą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Teisė į nešališką teismą ginama tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu (Konstitucijos 29 straipsnis, 31 straipsnio 2 dalis, 109 straipsnis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis, CPK 6, 21 straipsniai). Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime byloje Nr. 15/99-34/99-42/2000 konstatavo, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia ir tai, jog asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių. Teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus. Teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo, taigi ir pasitikėjimo teismu, sąlyga. Teisėjo ir teismų nešališkumas užtikrinamas nustatant draudimus ir apribojimus teisėjams nagrinėti bylas, jeigu yra aplinkybių, keliančių abejonių dėl teisėjo nešališkumo.

5.       Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, CPK normose įtvirtintas nušalinimo institutas. CPK 68 straipsnyje nustatyta teisėjo pareiga, esant CPK 65–67 straipsniuose nurodytoms aplinkybėms, nusišalinti, taip pat byloje dalyvaujančio asmens teisė reikšti tokiais atvejais teisėjui nušalinimą. Teisėjas privalo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo arba jam gali būti pareikštas nušalinimas, be kitų atvejų, jeigu jis yra (ne)tiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi; jeigu jis dalyvavo priimant sprendimą byloje žemesniosios ar aukštesniosios instancijos teisme; jeigu jis šioje byloje vykdė teisminę mediaciją arba vykdė mediaciją dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (CPK 65 straipsnio 1 dalies 5, 6, 7 punktai); taip pat kitais atvejais, jeigu yra aplinkybių, kurios kelia abejonių dėl jo nešališkumo (CPK 66 straipsnis).

6.       Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje nurodoma, kad nešališkumas paprastai reiškia išankstinio nusistatymo, tendencingumo neturėjimą. Vadovaujantis nusistovėjusia EŽTT praktika, nešališkumas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies prasme turi būti nagrinėjamas dviem aspektais, t. y. pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį testus. Vadovaujantis subjektyviuoju testu, atsižvelgtina į konkretaus teisėjo asmeninius įsitikinimus ir elgesį, t. y. ar teisėjas konkrečioje byloje turi kokį nors išankstinį nusistatymą ar tendencingumą, tuo tarpu vadovaujantis objektyviuoju testu vertintina, ar pats teismas ir jo sudėtis suteikė pakankamas garantijas, kad būtų pašalintos bet kokios teisėtos abejonės dėl jo nešališkumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. balandžio 23 d. sprendimo byloje Morice prieš Prancūziją, peticijos Nr. 29369/10, par. 73). Taikant subjektyvųjį teisėjo nešališko testą yra laikomasi teisėjo nešališkumo prezumpcijos, kuri reiškia, kad asmeninis teisėjo nešališkumas yra preziumuojamas, kol nėra tam prieštaraujančių įrodymų (žr., pvz., EŽTT 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimo byloje Wettstein prieš Šveicariją, peticijos Nr. 33958/96, par. 43; 2005 m. gruodžio 15 d. sprendimo byloje Kyprianou prieš Kiprą, peticijos Nr. 73797/01, par. 119; 2009 m. spalio 15 d. sprendimo byloje Micallef prieš Maltą, peticijos Nr. 17056/06, par. 94). Objektyvusis teisėjo nešališkumo testas yra laikomas svarbia papildoma garantija, atsižvelgiant į tai, kad kai kuriose bylose gali būti sudėtinga pateikti įrodymus, paneigiančius teisėjo subjektyviojo nešališkumo prezumpciją (žr. EŽTT 1996 m. birželio 10 d. sprendimo byloje Pullar prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 22399/93, par. 32). Taikant objektyvųjį teisėjo nešališkumo testą reikia nustatyti, ar, be teisėjo elgesio, yra kitų patikrinamų faktų, kurie gali kelti abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Taikant šį testą didelė reikšmė suteikiama suinteresuoto asmens požiūriui, objektyvaus stebėtojo nuogąstavimams (žr., pvz., EŽTT 1984 m. spalio 26 d. sprendimo byloje De Cubber prieš Belgiją, peticijos Nr. 9186/80, par. 26; 2009 m. spalio 15 d. sprendimo byloje Micallef prieš Maltą, peticijos Nr. 17056/06, par. 98).

7.       EŽTT yra pabrėžęs, kad nors suinteresuoto asmens nuogąstavimai yra svarbūs, tačiau nėra lemiami, sprendžiant dėl teisėjo nešališkumo. Lemiamą reikšmę šiuo atžvilgiu turi tai, ar suinteresuoto asmens nuogąstavimai gali būti laikomi objektyviai pateisinamais (žr., pvz., EŽTT 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimo byloje Wettstein prieš Šveicariją, peticijos Nr. 33958/96, par. 44; 2009 m. spalio 15 d. sprendimo byloje Micallef prieš Maltą, peticijos Nr. 17056/06, par. 96). Objektyvusis testas paprastai yra susijęs su hierarchinių ar kitų ryšių tarp teisėjo ir proceso dalyvių nustatymu arba to paties asmens skirtingų funkcijų vykdymu teisminiame procese (žr. EŽTT 2005 m. gruodžio 15 d. sprendimo byloje Kyprianou prieš Kiprą, peticijos Nr. 73797/01, par. 121). EŽTT, vertindamas teisėjo galimą šališkumą dėl skirtingų funkcijų vykdymo teisminiame procese ir spręsdamas, ar yra teisėtas pagrindas abejoti teisėjo nešališkumu, didžiausią dėmesį skiria bylose nagrinėtų klausimų tapatumui (žr., pvz., EŽTT 2000 m. birželio 6 d. sprendimo byloje Morel prieš Prancūziją, peticijos Nr. 34130/96, par. 47). Tam, kad būtų galima pripažinti teisėjo šališkumą, būtina nustatyti, jog teisėjas du kartus nagrinėjo tapačius faktus, turėjo atsakyti į tą patį klausimą, ar skirtumas tarp spręstų klausimų buvo labai menkas (žr., pvz., EŽTT 2016 m. gegužės 17 d. sprendimo byloje Liga Portuguesa de Futebol Profissional prieš Portugaliją, peticijos Nr. 4687/11, par. 69).

8.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ta pati teisėja pirmosios instancijos teisme nagrinėjo dvi civilines bylas – šią bylą (dėl atsakovo sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu) ir ieškovės ir atsakovo santuokos nutraukimo bylą.

9.       Kasaciniame skunde nurodoma, kad atsakovo abejonių, jog teismas (teisėja), išsamiai susipažinęs su civilinės bylos, kurioje buvo spręsti klausimai, susiję su ieškovės ir atsakovo santuokos nutraukimu, duomenimis ir juos vertinęs, analizavęs informaciją, reikšmingą tai bylai išspręsti, stokojo nešališkumo nagrinėdamas šią bylą, objektyvų pagrįstumą įrodo šią bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys. Atsakovo teigimu, teismas, spręsdamas, ar yra teisinis pagrindas pripažinti atsakovų sudarytą sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, be kitų aplinkybių, turėjo nustatyti skolininko (ne)sąžiningumą, buvusį ginčijamo sandorio sudarymo metu. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo teisėja buvo šališka, nes vertino atsakovo, kaip skolininko, sąžiningumą, turėdama išankstinę, santuokos nutraukimo byloje susiformavusią nuomonę apie jį.  

10.       Sprendžiant teisėjo (teismo) (ne)šališkumo klausimą, atsižvelgtina į tai, ar egzistuoja realūs faktai, keliantys abejonių dėl teisėjo nešališkumo, ar nuogąstavimai yra objektyviai pagrįsti, koks yra esminių skirtingose bylose spręstų klausimų, nagrinėtų faktų ryšys. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad atsižvelgiant į EŽTT formuojamą praktiką, bylos šaliai argumentuojant, jog ji neteko galimybės į nešališką požiūrį naujoje (šioje) byloje, kadangi pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas buvo nulemtas kitos civilinės bylos, kurioje tas pats teisėjas priėmė sprendimą dėl tų pačių asmenų ir juo rėmėsi šioje byloje, turi būti identifikuoti teisėjo nurodytose bylose nagrinėti faktai, jų ryšys (tapatumas), taip pat bylose spręsti teisiniai klausimai, siekiant nustatyti, ar jie yra panašūs ar galbūt visiškai skirtingi. Taip pat kasacinio teismo konstatuota, kad tai, jog teismas savo sprendime remiasi kai kuriomis aplinkybėmis, kurios buvo nustatytos tos pačios sudėties teismo ankstesnėje byloje tarp tų pačių ginčo šalių, savaime nepagrindžia teismo (teisėjo) šališkumo, absoliutaus šio teismo sprendimo negaliojimo pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-10-1075/2020, 46 punktas). 

11.       Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad sprendimas santuokos nutraukimo byloje yra įsiteisėjęs, teismas vertino toje byloje pateiktus įrodymus, byloje atlikto įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo nebuvo nustatyta. Teismo vertinimu, abiejose bylose vertinti sandoriai yra skirtingi, todėl ir sąžiningumo sąlyga buvo nustatoma netapačiai. Kasacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas nekonstatavo pirmosios instancijos teismo šališkumo nagrinėjamoje byloje, nuspręsdamas, kad atsakovo (ne)sąžiningumo vertinimas šioje ir santuokos nutraukimo bylose yra nesusijęs, o dėl skirtingo ginčų pobūdžio buvo vertintas skirtingais aspektais. Nagrinėjamoje byloje susidarė specifinė faktinė situacija, kad, kaip minėta, tiek santuokos nutraukimo bylos nagrinėjimo metu atsakovo sudarytas ir šioje byloje ginčijamas actio Pauliana pagrindu buto pirkimo–pardavimo sandoris, tiek ir sandoris, kuriuo atsakovas perleido bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdytą savo ir ieškovės nekilnojamąjį turtą, dėl ko ieškovei buvo konstatuotas teisės į kompensacijos iš atsakovo priteisimą pagrindas, vyko per trumpą laiko tarpą. Ieškovės teigimu, taip pat ir teismo vertinimu, šie atsakovo sudaryti sandoriai buvo susieti tarpusavyje vieningos Ž. P. valios ir turint vieną tikslą – išvengti atsiskaitymo su ieškove, kaip kreditore.

12.       CK 6.66 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dvišalį atlygintinį sandorį pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu pagrindu galima tik tuo atveju, kai trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį, buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2009; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2013; kt.).

13.       Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. CK 6.158 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekviena sutarties šalis teisiniuose santykiuose privalo elgtis sąžiningai. Sąžiningas elgesys yra privalomas tiek esant ikisutartiniams santykiams (CK 6.163 straipsnis), tiek sudarant sutartį (CK 6.162 straipsnis), tiek aiškinant jos turinį (CK 6.193 straipsnis), tiek ją vykdant (CK 6.200 straipsnis), tiek taikant restituciją (CK 6.222 straipsnis). Sąžiningu gali būti laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių ir ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Tai daroma iš dalies jo paties interesais, todėl iš turto įgijėjo pagal sandorį gali būti reikalaujama domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sudaryti sandoriui, nepažeidžiant įstatymų. Toks elgesys pripažintinas įgijėjo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007; 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-361/2009; kt.). Nors civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, CK 6.67 straipsnyje įtvirtinti konkretūs nesąžiningumo prezumpcijos atvejai, kurie traktuotini kaip bendrosios taisyklės išimtys. Įrodžius aplinkybes, pagrindžiančias vienos iš CK 6.67 straipsnyje nustatytų nesąžiningumo prezumpcijų taikymą, sandorį sudariusioms šalims nesąžiningumas preziumuojamas, todėl įrodinėjimo našta, siekiant paneigti nesąžiningumą ir apsiginti nuo ieškinio, tenka joms pačioms. 

14.       Atsižvelgiant į šios nutarties 44 ir 45 punktuose nurodytą teisinį reguliavimą ir kasacinio teismo praktiką konstatuotina, kad sprendžiant dėl sandorio negaliojimo actio Pauliana pagrindu viena iš kumuliatyvių sąlygų, kurią turi nustatyti teismas, yra sandorio šalių (ne)sąžiningumas, taip pat teismas turi įvertinti, ar nėra pagrindo spręsti, kad taikytina CK 6.67 straipsnyje įtvirtinta nesąžiningumo prezumpcija. Kaip minėta kasaciniame skunde, atsakovas teigia, kad, nustatydamas šias sąlygas ir aplinkybes, pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, kadangi tendencingai priėmė sprendimą turėdamas išankstinį ankstesnėje byloje susiformavusį nusistatymą atsakovo sąžiningumo bei santykio su atsakove atžvilgiu. Ankstesnėje santuokos nutraukimo byloje pirmosios instancijos teismas be kitų nustatė ir vertino tokias faktines ir teisines aplinkybes: 2015 m. spalio 8 d. ieškovė patikslino ieškinį, reikalaudama atsakovo motinos vardu registruotą nekilnojamąjį turtą – butą pripažinti jos ir atsakovo bendrąja jungtine nuosavybe; tą pačią dieną atsakovui išduodamas paveldėjimo teisės į po motinos mirties paveldėtą butą liudijimas, šį butą atsakovas po septynių dienų parduoda atsakovei; 2015 m. lapkričio 18 d. gimsta atsakovų duktė; 2016 m. sausio 8 d. atsakovas parduoda butą, kuris santuokos nutraukimo byloje teismo pripažintas ieškovės ir atsakovo bendrąja jungtine nuosavybe. Spręsdamas dėl atsakovo (ne)sąžiningumo sudarant actio Pauliana pagrindu šioje byloje ginčijamą sandorį, pirmosios instancijos – tos pačios sudėties – teismas, kuris nagrinėjo ieškovės ir atsakovo santuokos nutraukimo bylą, vertindamas actio Pauliana pagrindu ginčijamą sandorį, nurodė, kad „remdamasis santuokos nutraukimo bylos sprendimu, daro išvadą, kad atsakovas butą pardavė siekdamas jį eliminuoti iš bendrosios sutuoktinių turto masės. Jis taip pat žinojo, kad kito turto, į kurį ateityje galėtų būti nukreiptas išieškojimas ieškovės naudai, jis neturi, o tokiu būdu jis išvengtų piniginės kompensacijos sumokėjimo už realizuotą turtą.“

15.       Atsižvelgdama į tai, kas pasakyta, teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, kad abiejose bylose teismas vertino skirtingų sandorių teisėtumą. Vis dėlto byloje dėl santuokos nutraukimo teismui konstatavus, kad atsakovas buvo ieškovei neištikimas, sudarė bendrąja jungtine nuosavybe priklausančio turto pardavimo sandorį apie tai neinformavęs ieškovės, vertinus atsakovo asmenines savybes kitais aspektais (vertintas atsakovo vartotas smurtas prieš vaikus ir ieškovę), vėliau byloje tos pačios sudėties teismui sprendžiant dėl atsakovo sąžiningumo sudarant actio Pauliana pagrindu ginčijamą kito nekilnojamojo turto objekto – buto – pardavimo sandorį, atsakovui galėjo susidaryti pagrįstos abejonės dėl teismo (teisėjos) išankstinio nusistatymo ir tendencingo jo asmeninių sąvybių, be kita ko, sąžiningumo – jo dorovinio atsakingumo už savo poelgius jutimo, jų vertės įsisąmoninimo (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Vyr. redaktorius Keinys, S. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2012, p. 681), vertinimo. Pabrėžtina, kad nesąžiningumas, kaip viena iš įrodinėtinų sąlygų ginčijant skolininko sudarytą sandorį actio Pauliana pagrindu, yra susijęs su skolininko žinojimu arba turėjimu žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises. Teismas šioje byloje prie išvados, jog atsakovas nagrinėjamos bylos ginčo butą pardavė žinodamas ir siekdamas pažeisti ieškovės teises, t. y. buvo nesąžiningas, prieina remdamasis santuokos nutraukimo bylos, kurioje ši aplinkybė nebuvo nagrinėjimo dalykas, sprendimu.

16.       Kasacinio teismo teisėjų kolegija nusprendžia, kad, kaip nustatyta nagrinėjamoje byloje, teismas, būdamas tos pačios sudėties, nagrinėdamas santuokos nutraukimo bylą tarp tų pačių šalių, taip pat šią bylą, pasisakė dėl faktinių ir teisinių aplinkybių, susijusių su atsakovo (ne)sąžiningumu bei santykiu su atsakove, tačiau iš teismo procesinių sprendimų matyti, kad realaus visų teisiškai reikšmingų aplinkybių pagal šios bylos duomenis nustatymo nebuvo atlikta. Teismas, neatlikęs bylai reikšmingų aplinkybių vertinimo, rėmėsi ankstesnėje byloje atliktais vertinimais, išvadomis ir susiformavusiu vidiniu įsitikinimu, nors šios aplinkybės (dėl ginčo buto pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo) toje byloje apskritai nebuvo nagrinėtos, todėl yra teisinis pagrindas vertinti, kad suinteresuotam asmeniui galėjo susidaryti objektyviai pateisinamas nuogąstavimas dėl teismo šališkumo. EŽTT konstatuota, kad tai, kaip situacija atrodo, turi tam tikros svarbos arba, kitaip tariant, „teisingumas ne tik turi būti įvykdytas, jis taip pat turi atrodyti įvykdytas“ (EŽTT 1984 m. spalio 26 d. sprendimo byloje De Cubber prieš Belgiją, peticijos Nr. 9186/80 par. 26). Nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti žmonėms ir visų pirma bylos šalims. Šiuo atžvilgiu net įtarimas gali turėti tam tikrą reikšmę, todėl kiekvienas teisėjas, dėl kurio šališkumo gali kilti teisėtų (pagrįstų) abejonių, turi nusišalinti (žr. EŽTT 1998 m. spalio 28 d. sprendimo byloje Castillo Algar prieš Ispaniją, peticijos Nr. 28194/95, par. 45).

17.       Kasacinio teismo vertinimu, teismui ypač svarbu nesudaryti šališkumo regimybės, o to nagrinėjamoje byloje padaryta nebuvo. Teisėjų kolegija nusprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai nekonstatavo pirmosios instancijos teismo (teisėjo) nešališkumo principo pažeidimo kaip pagrindo pripažinti teismo sudėtį esant neteisėtą, kartu – CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyto absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo buvimo.

Dėl bylos procesinės baigties

18.       Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai teikia pagrindą panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį bei pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo, netinkamai aiškino ir taikė CPK 329 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, nepagrįstai nepanaikino sprendimo dėl absoliutaus jo negaliojimo pagrindo – bylai esant išnagrinėtai neteisėtos sudėties teismo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo

19.       Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 12 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 17,16 Eur tokių išlaidų. Perdavus bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, šių išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

20.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, gavusi atsakovo Ž. P. prašymą, 2020 m. rugsėjo 8 d. nutartimi tenkino atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – iki byla bus išnagrinėta kasacine tvarka, sustabdė vykdymo veiksmus antstolės R. G. vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. vasario 4 d. sprendimu ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 11 d. nutartimi priteistų sumų išieškojimo iš atsakovo Ž. P.. Atrankos kolegija 2020 m. rugsėjo 24 d. nutartimi taip pat tenkino atsakovės O. F. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – iki byla bus išnagrinėta kasacine tvarka, sustabdė vykdymo veiksmus antstolės R. G. vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. vasario 4 d. sprendimu ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 11 d. nutartimi priteistų sumų išieškojimo iš O. F..

21.       Atsižvelgdama į šios bylos išnagrinėjimo kasaciniame teisme rezultatą teisėjų kolegija nusprendžia, kad poreikis taikyti laikinąsias apsaugos priemones išlieka, todėl jos paliekamos galioti. Laikinosios apsaugos priemonės dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu gali būti panaikinamos teismo, nagrinėjančio bylą iš esmės, nutartimi (CPK 149 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 360 straipsniu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 11 d. nutartį bei Kauno apylinkės teismo 2020 m. vasario 4 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Kauno apylinkės teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjos                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                        Danguolė Bublienė

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                Alė Bukavinienė

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                Dalia Vasarienė