Civilinė byla Nr. 3K-3-529/2010
Procesinio
sprendimo kategorija 34.4.3 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. gruodžio 20 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (pranešėja),
Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Sigitos Rudėnaitės,
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens B. V.
kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. gegužės 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos
E. Ū. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo; suinteresuoti
asmenys: E. S. K., S. K., R. K., V. Š., B. V., I. P.–Ž.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Pareiškėja,
siekdama įgyvendinti teisę į privalomąją palikimo dalį, prašė teismo nustatyti
juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos motinos V. M., mirusios 2006 m. rugsėjo
19 d., palikimo atsiradimo metu pareiškėjai buvo reikalingas išlaikymas.
Pareiškėja
nurodė, kad jos motina 1994 m. gruodžio 12 d. testamentu visą savo turtą paliko
kitai dukteriai – suinteresuotam asmeniui B. V. Pareiškėjos teigimu, iki
motinos mirties 2006 m. rugsėjo 19 d. ji gyveno motinai nuosavybės teise
priklausančiame name ir buvo jos išlaikoma, nes yra neįgali, darbingumas – ribotas,
pajamos per mėnesį – tik 106,37 Lt, be to, pareiškėja viena augina ir išlaiko neįgalų
nepilnametį sūnų, gaunantį socialinę 460 Lt pašalpą.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Šakių rajono
apylinkės teismas 2010 m. vasario 10 d. sprendimu pareiškimą patenkino. Teismas
nustatė, kad palikimo atsiradimo metu, t. y. 2006 m. rugsėjo 19 d., pareiškėja
gyveno motinai priklausančiame name ir rūpinosi ja; palikimo atsiradimo metu
pareiškėjai buvo nustatytas 55 proc. darbingumas (jis sprendimo priėmimo dieną
sumažėjęs iki 35 proc.), jos pajamos buvo tik 106,37 Lt nedarbingumo pašalpa; pareiškėja
neturėjo galimybės įsidarbinti tiek dėl riboto darbingumo, tiek dėl to, kad slaugo
neįgalų nepilnametį sūnų. Teismas sprendė, kad motina teikė pareiškėjai faktinį
išlaikymą, suteikdama jai gyvenamąsias patalpas, taip pat remdama savęs ir
vaiko negalinčią išlaikyti dukterį finansiškai. Suinteresuoto asmens B. V. argumentus,
kad pareiškėja netinkamai elgėsi su motina, prievarta paimdavo iš jos pinigus, kuriuos
naudodavo netinkamiems tikslams, teismas atmetė kaip nepagrįstus įrodymais. Patenkinęs
materialųjį reikalavimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, teismas
atmetė pareiškėjos prašymą priteisti iš suinteresuoto asmens B. V. patirtas
bylinėjimosi išlaidas, nurodęs, kad šios negali būti vertinamos kaip
atsiradusios būtent dėl šio suinteresuoto asmens procesinių veiksmų.
Kauno apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. gegužės 11 d. nutartimi
atmetė suinteresuoto asmens B. V. apeliacinį skundą ir patenkino dalį
pareiškėjos apeliacinio skundo: pakeitė Šakių rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario
10 d. sprendimo dėl bylinėjimosi išlaidų dalį ir priteisė pareiškėjai iš
suinteresuoto asmens B. V. 765,40 Lt bylinėjimosi išlaidoms pirmosios instancijos
teisme atlyginti, taip pat 524 Lt bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme
išlaidų. Teisėjų kolegija nurodė, kad byloje nustatytos aplinkybės, jog pareiškėjai
palikimo atsiradimo dieną buvo nustatytas ribotas (55 proc.) darbingumas, ji
viena augino neįgalų nepilnametį sūnų, kuriam reikalinga priežiūra, leido
pirmosios instancijos teismui daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjos galimybės
gauti pajamų yra itin ribotos, jos pajamos per mėnesį – tik 106,37 Lt.
Teisėjų kolegija sprendė, kad tokios nedidelės pajamos patvirtina kitų asmenų pagalbos
reikalingumą, ir tokios pagalbos teikimo faktą savaime patvirtina dalyvaujančių
byloje asmenų neginčijamos aplinkybės, kad palikimo atsiradimo metu pareiškėja
su sūnumi gyveno palikėjai priklausiusioje gyvenamojoje patalpoje, naudojosi palikėjos
gaunamos pensijos dalimi. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Šakių rajono
savivaldybės administracijos socialinės paramos skyriaus pažymos patvirtina, jog
pareiškėja aktyviai siekė įgyvendinti savo teises į socialines išmokas, tačiau
palikimo atsiradimo metu jos gautos išmokos buvo skirtos neįgaliam sūnui, todėl
nelaikytinos pareiškėjos pajamomis. Suinteresuoto asmens apeliacinio skundo
argumentus, kad pareiškėjai išlaikymą turėjo teikti ne palikėja, o pareiškėjos
buvęs sutuoktinis ar jos pilnamečiai vaikai, teisėjų kolegija atmetė, nurodžiusi,
kad nagrinėjamoje byloje nustatinėjamas išlaikymo reikalingumo faktas, o ne sprendžiama
dėl šeimos narių pareigos teikti išlaikymą paskirstymo. Teisėjų kolegija
sprendė, kad pirmosios instancijos teismo teisingai nurodyta, jog suinteresuoto
asmens pateiktuose procesiniuose dokumentuose išvardytos aplinkybės, kad pareiškėja
gaudavo papildomų pajamų, nepagrįstos jokiais įrodymais. Vertindama suinteresuoto
asmens apeliacinio skundo argumentus dėl galbūt netinkamo pareiškėjos elgesio
su palikėja, teisėjų kolegija nurodė, kad pagal CK 5.6 straipsnio nuostatas
netinkamas įpėdinio elgesys gali būti pagrindas atimti iš jo paveldėjimo teisę,
tačiau savaime nepaneigia nagrinėjamoje byloje nustatinėjamo juridinę reikšmę
turinčio fakto. Teismas taip pat nurodė, kad civilinėje byloje dėl testamento
nuginčijimo priimtuose teismų procesiniuose sprendimuose nevertintos
aplinkybės, susijusios su netinkamu pareiškėjos elgesiu palikėjos atžvilgiu, t.
y. nevertintas toje byloje pateiktų įrodymų dėl galbūt netinkamo pareiškėjos
elgesio su palikėja įrodymų pagrįstumas, todėl nėra jokio teisinio pagrindo remtis
šiais įrodymais nagrinėjamoje byloje, kurioje tokių įrodymų nepateikta. Suinteresuoto
asmens apeliacinio skundo argumentus, kad pareiškėja, sudariusi jai priklausiusio
žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandorius, disponavo didesne, negu būtina pragyventi,
pinigų suma, teisėjų kolegija atmetė, nurodžiusi, jog byloje apklausti
liudytojai parodė, kad žemės sandoriai buvo sudaryti pareiškėjai siekiant gauti
pinigų malkoms įsigyti, ir būtent tam buvo panaudotas kainų skirtumas, kurį
pareiškėja įsipareigojo grąžinti kontrahentei, tačiau iki šiol tos pareigos iki
galo neįvykdė; be to, sklypo vertė nedidelė, jį pareiškėja naudoja daržovėms
auginti, taip bent iš dalies pagerindama savo sunkią finansinę padėtį.
Įvertinusi aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios
instancijos teismas pagrįstai nustatė pareiškėjos prašytą juridinę reikšmę
turintį faktą, ir suinteresuoto asmens apeliacinį skundą atmetė.
Dėl pareiškėjos
apeliacinio skundo, kuriuo ji ginčijo pirmosios instancijos teismo sprendimo
dalį atmesti jos prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, teisėjų kolegija
nurodė, kad nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog pareiškėjos ir suinteresuoto
asmens B. V. suinteresuotumas bylos baigtimi skiriasi, galutinis teismo
procesinis sprendimas priimtas pareiškėjos naudai, todėl pirmosios instancijos
teismas, vadovaudamasis CPK 443 straipsnio 6 dalies nuostatomis,
privalėjo įvertinti pareiškėjos patirtų bylinėjimosi išlaidų pobūdį, pagrįstumą,
jų ryšį su suinteresuoto asmens procesiniais veiksmais. Teisėjų kolegija
sprendė, kad dalį bylinėjimosi išlaidų pareiškėja patyrė dėl suinteresuoto
asmens B. V. procesinių veiksmų, todėl priteisė iš šio asmens pareiškėjai 765,40
Lt bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidoms atlyginti ir 524 Lt
bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.
III. Kasacinio skundo
ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo B. V. prašo
panaikinti Šakių rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 10 d. sprendimą, Kauno
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 11 d.
nutartį ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos pareiškimą atmesti. Kasacinis
skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 5.20
straipsnio nuostatas, reglamentuojančias teisę į privalomąją palikimo dalį,
nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šios teisės normos
aiškinimo ir taikymo praktikos.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d.
nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal pareiškėjo I. Ž. pareiškimą,
bylos Nr. 3K-3-596/2008, taip pat 2009 m. gegužės 5 d. nutartyje,
priimtoje civilinėje byloje D. V. v. R. G., bylos Nr. 3K-3-173/2009, išaiškinta,
kad išlaikymo reikalingumui konstatuoti lemiamos reikšmės neturi kompetentingų
institucijų nustatytas ar nenustatytas darbingumo lygis, invalidumo grupė.
Kasacinio teismo taip pat nurodyta, kad būtina atsižvelgti į tai, jog tam tikra
asmens sveikatos būklė, jo socialinis statusas yra susiję su atitinkamomis
teisėmis: gauti pašalpą, pensiją, kitokią paramą; konstatavus, kad asmuo
palikimo atsiradimo metu buvo atitinkamos būklės, kai jam reikalinga parama,
reikia įvertinti ir tai, jog tokioje situacijoje jis įgyja ir teisę į paramą
(pavyzdžiui, valstybės pašalpą), nepriklausomai nuo to, ar tokią teisę jis
įgyvendino; teismai, vertindami išlaikymo reikalingumą pareiškėjui palikimo
atsiradimo metu, turėtų įvertinti, ar jis išnaudojo visas objektyviai
įgyvendinamas galimybes gauti lėšų, būtinų gyvenimo reikmėms. Nagrinėjamu
atveju pareiškėja, atsižvelgiant į jos amžių (57 metai), gali dirbti,
todėl jos nurodytos aplinkybės dėl sumažėjusio darbingumo, pasikeitusios
sveikatos būklės, net ir esant oficialiems medicininiams dokumentams, nėra
kliūtis teismui nustatyti nurodytų pasikeitimų kilmę, priežastį.
Kasacinio teismo taip pat nurodyta, kad jeigu byloje
paaiškėja aplinkybių, jog išlaikymo reikalingumą įrodinėjantis asmuo pats
kaltais veiksmais sukūrė savo sunkią materialinę padėtį (piktnaudžiaudamas
alkoholiu, tyčia susižalojęs, iššvaistęs turėtą turtą ir pan.), teismas turi
įvertinti šias aplinkybes ir spręsti, ar jos nesudaro pagrindo netenkinti
prašymo nustatyti išlaikymo reikalingumo faktą, būtiną siekiant įgyti teisę į
privalomąją palikimo dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d.
nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal pareiškėjo I. Ž.
pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-596/2008). Kasatorė kėlė klausimus dėl
pareiškėjos santykių su testatore ir elgesio, kuris lėmė esamą pareiškėjos
socialinę ir finansinę padėtį, nes tokios aplinkybės pagal kasacinio teismo
praktiką turi būti vertinamos sprendžiant, yra ar ne pagrindas nustatyti
išlaikymo reikalingumo faktą. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas
dėl kasatorės argumentų, susijusių su pareiškėjos netinkamu elgesiu palikėjos
atžvilgiu, nepagrįstai nurodė, kad pagal CK 5.6 straipsnio nuostatas netinkamas
įpėdinio elgesys gali būti pagrindas paveldėjimo teisei atimti, tačiau savaime nepaneigia
nagrinėjamoje byloje nustatinėjamo išlaikymo reikalingumo fakto. Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje
byloje Ž. T. v. S. T., bylos Nr. 3K-3-183/2009, nurodyta, kad teisės į
privalomąją palikimo dalį suteikimas artimiausiems šeimos nariams remiasi
šeimos narių solidarumo samprata, kuri šeimos narį įpareigoja ne tik naudotis
teisėmis, bet ir prisiimti pareigas, šiuo atveju – rūpintis savo šeimos narių
gerove; CK 5.20 straipsnyje užtikrinta išlaikymo reikalingų palikėjo artimųjų
šeimos narių interesų apsauga, pagrįsta Konstitucijoje įtvirtintais giminystės
ir šeimos ryšiais, jų pareiga rūpintis savo šeimos narių gerove. Dėl to
nagrinėjamu atveju netinkamas pareiškėjos elgesys testatorės atžvilgiu sukuria,
nors ir netiesiogiai, objektyvias prielaidas spręsti, kad ji dėl savo kaltų
veiksmų atsidūrė sudėtingoje socialinėje ir finansinėje situacijoje. Tai,
vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, gali būti pagrindas
atmesti pareiškimą dėl išlaikymo reikalingumo fakto nustatymo.
Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką teisė į
privalomąją palikimo dalį nesiejama su mirusiojo teiktu išlaikymu, todėl ši
aplinkybė nereikšminga sprendžiant dėl teisės į privalomąją palikimo dalį
įgijimo. Nagrinėjamu atveju teismai, konstatuodami, kad palikėjos mirties dieną
pareiškėjai buvo reikalingas išlaikymas, nepagrįstai rėmėsi tuo, jog jai
palikėja teikė išlaikymą, sudarydama galimybę gyventi kartu su neįgaliu sūnumi
jos gyvenamajame name, taip pat naudotis pensijos dalimi. Kita vertus, byloje
nustatyta, kad 52/100 dalys namo, kuris įeina į palikimo sudėtį, yra
pareiškėjos pilnamečio sūnaus nuosavybė, todėl pareiškėja, net nepretenduodama
į palikimo dalį, iš esmės yra aprūpinta gyvenamuoju plotu, o jos sūnus,
gyvenantis Londone, remia motiną, atsiųsdamas periodiškai pinigų.
Pagal CK 3.205 straipsnio 1 dalies nuostatas
pilnamečiai vaikai privalo išlaikyti nedarbingus ir paramos reikalingus tėvus
bei jais rūpintis. Nagrinėjamu atveju pareiškėja turi du pilnamečius darbingus
sūnus, todėl teismai, spręsdami dėl išlaikymo pareiškėjai reikalingumo fakto,
būtino teisei į privalomąją palikimo dalį įgyvendinti, nepagrįstai nevertino
jos teisės gauti tam tikrą paramą iš pilnamečių sūnų.
2. Teismai, nustatydami, kad palikėjos mirties dieną
pareiškėjai buvo reikalingas išlaikymas, pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų
vertinimo taisykles (CPK 176, 185 straipsniai). Teismai nevertino bylos faktų,
kad pareiškėja 2006 m. liepos 25 d. pardavė jai nuosavybės teise priklausiusį
0,0840 ha sodo žemės sklypą, kurį, praėjus trims mėnesiams po palikėjos
mirties, vėl įsigijo nuosavybės teise. Tai, kad pareiškėja, pardavusi sodo
sklypą, po kelių mėnesių turėjo lėšų jį atpirkti, patvirtina pakankamai gerą
jos finansinę padėtį, todėl vien dėl šio sandorio teismai turėjo atidžiau ir
nuodugniau ištirti kitus byloje esančius, ypač nurodytus kasatorės. Dėl
kasatorės pateikto 1994 m. rugsėjo 9 d. medicininių dokumentų išrašo,
kuriame nurodyta, kad palikėja buvo sumušta, teismai sprendė, jog tai nėra pakankamas
įrodymas, kad palikėja buvo mušama pareiškėjos. Kai palikėja prieš dvylika metų
iki mirties buvo sudariusi kasatorės naudai testamentą, kurį pareiškėja siekė
pripažinti negaliojančiu, o, nepavykus to padaryti, nori įgyti privalomąją
palikimo dalį ir taip tapti bendrosios nuosavybės dalyve, teismai,
vadovaudamiesi teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CK 1.5
straipsnis), privalėjo itin išsamiai vertinti visus įrodymus, kurie pagal
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką gali būti pagrindas atmesti
pareiškimą dėl išlaikymo reikalingumo fakto nustatymo, o dėl jų įrodomosios
reikšmės spręsti pagal jų tarpusavio ryšį. Teismai nepagrįstai laikė
neįrodytais, be to, prieštaraujančiais kitiems byloje esantiems įrodymams
kasatorės paaiškinimus, kad pareiškėjos sunkią turtinę padėtį lėmė jos pačios
elgesys, t. y. alkoholio vartojimas, dėl ko ji neteko sodybos Gudlaukio
kaime.
3. Teismai nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato
2005 m. gruodžio 29 d. nutarime Nr. 56 „Dėl teisės normų, reglamentuojančių
juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą, taikymo teismų praktikoje“
suformuluotų taisyklių, pagal kurias teismas, nagrinėdamas bylą dėl juridinę
reikšmę turinio fakto nustatymo, turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų
visapusiškai išsiaiškintos bylos aplinkybės (CPK 443 straipsnio 8 dalis).
Teismai nepagrįstai atsisakė išreikalauti ir pridėti prie nagrinėjamos bylos
išnagrinėtą civilinę bylą pagal ieškovės E. Ū. ieškinį atsakovei B. V. dėl
testamento pripažinimo negaliojančiu, kurioje yra pateikta įrodymų dėl E. Ū.
netinkamo elgesio su palikėja (testatore), taip pat įrodymų, patvirtinančių,
kad sunkią tiek socialinę, tiek finansinę padėtį lėmė pačios E. Ū. kalti
veiksmai. Kasatorė nurodė teismui, kad nagrinėjamai bylai reikšmingi įrodymai
yra surinkti kitoje išnagrinėtoje civilinėje byloje, ir tai pripažintina
tinkamu naudojimusi procesinėmis teisėmis. Neišreikalavę nurodytos civilinės
bylos, kurioje buvo ginčijamas palikėjos testamentas, teismai neturėjo pagrindo
konstatuoti, kad kasatorė nepateikė įrodymų, patvirtinančių pareiškėjos
netinkamą elgesį palikėjos atžvilgiu.
Atsiliepime į kasacinį skundą pareiškėja prašo
kasacinį skundą atmesti ir apskųstą teismo nutartį palikti nepakeistą.
Atsiliepime nurodoma, kad:
1. Teismai tinkamai aiškino ir taikė CK 5.20
straipsnio nuostatas. Pagal šio straipsnio 1 dalį teisę į privalomąją palikimo
dalį turi mirusiojo įstatyminiai įpėdiniai, kuriems palikimo atsiradimo dieną
reikalingas išlaikymas, t. y. kurie neturi pajamų arba turi jų nepakankamai dėl
tam tikrų priežasčių (pvz., yra nedarbingi dėl amžiaus, ligos ar yra bedarbiai,
o jeigu gauna pajamų, tai jos nepakankamos būtinoms gyvenimo reikmėms tenkinti).
Pilnamečių veiksnių palikėjo vaikų išlaikymo reikalingumas įstatymo
nepreziumuojamas, todėl šis juridinę reikšmę turintis faktas nustatinėjamas
ypatingosios teisenos tvarka pagal pretenduojančio į privalomąją palikimo dalį
asmens pareiškimą. Tokio pobūdžio juridiniam faktui nustatyti esminėmis
laikomos aplinkybės, buvusios palikimo atsiradimo dieną ir susijusios su
pareiškėjo turtine padėtimi bei galimybėmis daryti įtaką tai padėčiai.
Nagrinėjamu atveju teismai išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištyrė visas
šiam juridiniam faktui nustatyti reikšmingas aplinkybes ir priėjo prie
pagrįstos išvados, kad palikėjos mirties dieną pareiškėja neturėjo pakankamai
pajamų būtinoms gyvenimo reikmėms ir objektyvios galimybės tokių pajamų gauti,
nepretenduodama į palikimo dalį.
2. Teismai, patenkinę pareiškėjos pareiškimą dėl išlaikymo
reikalingumo fakto nustatymo, nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo
taisyklių. Nurodytą faktą teismai nustatė įvertinę pareiškėjos darbingumą, jos
pajamas, galimybes jų gauti, taip pat turėtą turtą, turtines teises, atsižvelgę
į jos pareigą rūpintis neįgaliu nepilnamečiu vaiku. Aplinkybė, kad pareiškėjai
buvo mokama socialinė pašalpa, taip pat įrodo, kad jai palikimo atsiradimo metu
buvo reikalingas išlaikymas (Vyriausybės 1999 m. vasario 23 d. nutarimas Nr.
194 „Dėl fizinių asmenų pripažinimo socialiai remtinais“). Teismai teisingai
konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog išlaikymo reikalingumą lėmė kalti
pareiškėjos veiksmai, kurie būtų pagrindas atmesti pareiškimą, taip pat priėjo prie
pagrįstos išvados, jog kasatorė neįrodė, kad pareiškėja mušė motiną, t. y.
palikėją, ir atimdavo iš jos pinigus. Teismai tinkamai įvertino aplinkybes,
susijusias su pareiškėjai priklausiusio sodo sklypo pardavimu, ir pagrįstai
sprendė, kad jos nepaneigia išlaikymo reikalingumo. Apeliacinės instancijos
teismas teisingai nurodė, kad šis sandoris buvo sudarytas siekiant gauti pinigų
malkoms, reikalingoms gyvenamosioms patalpoms šildyti, pirkti. Kasaciniame
skunde ginčijamos teismų nustatytos aplinkybės ir jų pagrindu padarytos
išvados, nors pagal CPK 353 straipsnio 1 dalies nuostatas fakto klausimai
nesprendžiami kasaciniame teisme.
3. Teismai pagrįstai neišreikalavo civilinės bylos
dėl testamento pripažinimo negaliojančiu. Kasatorės prašymas išreikalauti
nurodytą bylą neatitiko CPK 199 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes nebuvo
nurodyta, kokie konkretūs įrodymai, reikšmingi nagrinėjamai bylai išspręsti,
yra išnagrinėtoje byloje, kokias konkrečias aplinkybes tokie įrodymai galėtų
patvirtinti ar paneigti. Be to, kasatorė nagrinėjamoje byloje galėjo pateikti
išnagrinėtoje byloje esančių įrodymų kopijas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353
straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų,
patikrina apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis
teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas
nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų – jis yra saistomas pirmosios
ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio
1 dalis).
Teisėjų kolegija
nagrinėja šią kasacinę bylą pagal suinteresuoto asmens kasaciniame skunde nurodytas
ribas, nes nenustatyta pagrindų šias peržengti (CPK 353 straipsnio 2 dalis).
Nagrinėjamu
atveju pareiškėja, siekdama įgyvendinti teisę į privalomąją palikimo,
atsiradusio po motinos mirties, dalį, kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti
šiai teisei įgyvendinti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jai palikimo
atsiradimo metu buvo reikalingas išlaikymas. Pirmosios ir apeliacinės
instancijų teismai priėjo prie vienodos išvados, kad palikėjos mirties dieną
pareiškėjai reikėjo išlaikymo. Šios kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas – suinteresuoto
asmens, t. y. palikėjos testamentinės įpėdinės, kasaciniame skunde keliami
klausimai dėl CK 5.20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto išlaikymo reikalingumo
kriterijų aiškinimo ir taikymo, sprendžiant, ar pagal šioje byloje nustatytas
aplinkybes pareiškėja yra tinkamas subjektas pretenduoti į privalomąją motinos
palikimo dalį.
Dėl išlaikymo reikalingumo
kriterijų, sprendžiant dėl palikėjo vaiko teisės į privalomąją palikimo dalį
Pagal CK 5.20
straipsnio 1 dalį palikėjo vaikai, kuriems palikėjo mirties dieną reikalingas
išlaikymas, paveldi, nepaisant testamento turinio, pusę tos dalies, kuri
kiekvienam iš jų tektų paveldint pagal įstatymą (privalomoji dalis), jeigu
testamentu neskirta daugiau. Taigi paveldėjimo pagal testamentą atveju teisę į
privalomąją palikimo dalį turi palikėjo vaikai, kuriems palikimo atsiradimo
dieną reikalingas išlaikymas, t. y. kurie dėl tam tikrų priežasčių neturi
pajamų arba turi jų nepakankamai būtinoms gyvenimo reikmėms tenkinti.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad testamento laisvė yra
laisvės disponuoti nuosavybe išraiška paveldėjimo teisėje, kuria remdamasis
palikėjas, sudarydamas testamentą, gali būti užtikrintas, kad po mirties jo
sukauptas turtas bus paveldėtas pagal jo valią. Šio principo veikimas gali būti
ribojamas tik įstatyme nustatytais atvejais. Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas
teisę į privalomąją palikimo dalį, atitinkama apimtimi apribojo testamento
laisvės principo veikimą. Tokio ribojimo būtinybę lemia kitas paveldėjimo
teisės principas – privalomųjų įpėdinių teisių ir teisėtų interesų užtikrinimo
principas. Teisės į privalomąją palikimo dalį suteikimas artimiausiems šeimos
nariams remiasi šeimos narių solidarumo samprata, kuri šeimos narį įpareigoja
ne tik naudotis teisėmis, bet ir prisiimti pareigas, šiuo atveju – rūpintis
savo šeimos narių gerove (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio
23 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo I. Ž. pareiškimą,
bylos Nr. 3K-3-596/2008; 2009 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje D.
V. v. R. G., bylos Nr. 3K-3-173/2009; kt.).
Įstatymų
leidėjas, nustatydamas išlaikymo reikalingumą kaip vieną iš juridinę reikšmę
turinčių faktų, lemiančių teisės į palikimo privalomąją dalį atsiradimą,
detaliau neatskleidė šios sąvokos turinio. Kasacinio teismo nurodyta, kad tokiu
atveju, kiekvienoje konkrečioje byloje taikydamas šią teisės normą, ją aiškina
teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK
1.5 straipsnio 4 dalis). Dėl to, kad juridinę reikšmę turintis išlaikymo
reikalingumo faktas nustatinėjamas pareiškėjui siekiant pasinaudoti įstatyme
nustatyta teise, kurios įgyvendinimas apriboja palikėjo testamento laisvę ir
testamentinio įpėdinio teisių į paveldimą turtą apimtį, tai, aiškinant CK 5.20
straipsnio 1 dalį, būtina vadovautis proporcingumo principu, pagal kurį
teisės aktų nustatytos ir taikomos priemonės turi būti proporcingos siekiamam
tikslui, o asmens teisės negali būti ribojamos labiau, negu būtina teisėtam ir
visuotinai reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti
(CK 1.2 straipsnio 1 dalis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008
m. sausio 22 d. nutartyje civilinėje byloje M. D. v. J. S. ir kt.,
bylos Nr. 3K-3-33/2008; 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje pagal
pareiškėjo I. Ž. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-596/2008).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo, pasisakant dėl išlaikymo reikalingumo kriterijų,
nurodyta, kad įrodinėjimo dalykas tokiose bylose neapribojamas pavieniais
faktais, susijusiais su asmens, pretenduojančio į privalomąją palikimo dalį,
amžiumi, sveikatos būkle, darbingumu ar pajamomis. Teisė į privalomąją palikimo
dalį įstatyme siejama ne su viena ar keliomis iš išvardytų aplinkybių, bet
būtina leistinomis įrodinėjimo priemonėmis įrodyti objektyviai sumažėjusias
asmens galimybes įsidarbinti, kitais būdais gauti pajamų ir kitas faktines
aplinkybes, iš kurių visumos galima padaryti išvadą, kad palikėjo mirties dieną
asmuo neturėjo pakankamai pajamų būtinoms gyvenimo reikmėms ir objektyvios
galimybės tokių pajamų gauti, nepretenduodamas į palikimo dalį (pvz., Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje pagal
pareiškėjo I. Ž. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-596/2008; 2009 m. gegužės
5 d. nutartis civilinėje byloje D. V. v. R. G., bylos Nr. 3K-3-173/2009;
kt.).
Kasacinio teismo
nurodyta ir tai, kad kai paveldėjimo teisės normų nenustatyta išlaikymo
reikalingumo kriterijų, aiškinant CK 5.20 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis CK
1.8 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgtina į kitas CK normas, nustatančias
išlaikymo reikalingumo šeimos nariams kriterijus (CK 3.72 straipsnio 1, 2, 5, 6
dalys, 3.192, 3.205 straipsniai). Šių kriterijų sąrašas nėra baigtinis –
teismai kiekvienoje byloje turi individualiai įvertinti nustatytas aplinkybes
ir jų reikšmę (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d.
nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo I. Ž. pareiškimą, bylos Nr.
3K-3-596/2008).
Taigi klausimas
dėl išlaikymo reikalingumo konkrečioje byloje spręstinas teismui įvertinus
visas palikimo atsiradimo dieną atitinkamo asmens gautas pajamas, galimybes jų
gauti, turėtą turtą ir turtines teises, taip pat tokio asmens konkrečius
poreikius, sudarančius būtinų gyvenimo reikmių visumą.
Nagrinėjamu
atveju pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tyrė byloje surinktus
duomenis, siekdami nustatyti, ar pareiškėjai reikėjo išlaikymo jos motinos mirties
dieną. Bylą nagrinėjusių teismų nustatyta, kad palikimo atsiradimo dieną
pareiškėjai buvo nustatytas 55 proc. darbingumas, jos pajamos buvo tik 106,37
Lt nedarbingumo pašalpa; pareiškėja viena augino neįgalų nepilnametį sūnų,
kuriam reikalinga nuolatinė priežiūra, todėl objektyviai neturėjo galimybės
įsidarbinti tiek dėl riboto darbingumo, tiek dėl neįgalaus sūnaus priežiūros.
Teisėjų kolegija
neturi teisinio pagrindo sutikti su kasatorės argumentais, kad teismai,
vertindami pareiškėjos darbingumo lygį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo praktikos. Kasacinio teismo nurodyta, kad kompetentingų institucijų
nustatytas ar nenustatytas darbingumo lygis neturi lemiamos reikšmės išlaikymo
reikalingumui konstatuoti. Tačiau ši aplinkybė vertintina kartu su kitų
konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visuma (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo I. Ž.
pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-596/2008; 2009 m. gegužės 5 d. nutartis
civilinėje byloje D. V. v. R. G., bylos Nr. 3K-3-173/2009; kt.). Nagrinėjamu
atveju aplinkybės, kad palikimo atsiradimo metu pareiškėja buvo riboto
darbingumo, teismai nelaikė lemiama išlaikymo reikalingumo faktui nustatyti,
bet vertino ir kitus pareiškėjos reikalavimo pagrindu nurodytus faktinius
duomenis.
Pagal kasacinio
teismo praktiką, sprendžiant dėl išlaikymo reikalingumo, būtina atsižvelgti ir į
tai, kad tam tikra asmens sveikatos būklė, jo socialinis statusas yra susiję su
atitinkamomis teisėmis: gauti pašalpą, pensiją, kitokią paramą; konstatavus,
kad asmuo palikimo atsiradimo metu buvo būklės, kai jam reikalinga parama,
reikia įvertinti ir tai, kad tokioje situacijoje jis įgyja ir teisę į paramą
(pavyzdžiui, valstybės pašalpą), nepriklausomai nuo to, ar tokią teisę jis
įgyvendino (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis
civilinėje byloje pagal pareiškėjo I. Ž. pareiškimą, bylos Nr.
3K-3-596/2008; kt.).
Nagrinėjamu
atveju teismų nustatyta, kad pareiškėja aktyviai siekė įgyventi savo teisę į
socialines išmokas, tačiau palikimo atsiradimo metu jai priklausė tik 106,37 Lt
nedarbingumo pašalpa, kitos socialinės išmokos buvo skirtos ne jai, bet
neįgaliam sūnui. Ištyrę ir įvertinę byloje nustatytų aplinkybių ir surinktų
įrodymų visumą, teismai vienodai sprendė, kad pareiškėja neturėjo pakankamai
pajamų būtinoms gyvenimo reikmėms ir objektyvios galimybės tokių pajamų gauti.
Kasacinio teismo
praktikoje pažymėta ir tai, kad jeigu byloje paaiškėja aplinkybių, jog išlaikymo
reikalingumą įrodinėjantis asmuo pats kaltais veiksmais sukūrė savo sunkią
materialinę padėtį (piktnaudžiaudamas alkoholiu, tyčia susižalojęs, iššvaistęs
turėtą turtą ir pan.), teismas turi įvertinti šias aplinkybes ir spręsti, ar
jos nesudaro pagrindo netenkinti prašymo nustatyti išlaikymo reikalingumo
faktą, būtiną siekiant įgyti teisę į privalomąją palikimo dalį (pvz., Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje D. V. v.
R. G., bylos Nr. 3K-3-173/2009; kt.).
Kasatorė teigia,
kad teismai nevertino aplinkybių, jog pareiškėja neteisėtu elgesiu sukūrė savo
sunkią materialinę padėtį. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismai tyrė
testamentinės įpėdinės, t. y. kasatorės, argumentus, jog pareiškėja dėl
savo kaltų veiksmų pateko į sunkią materialinę padėtį, tačiau konstatavo, kad
tokių aplinkybių neįrodyta.
Kasatorė taip
pat teigia, kad teismai nepagrįstai nevertino aplinkybių dėl pareiškėjos
netinkamo elgesio su palikėja. Teisėjų kolegija nurodo, kad apeliacinės
instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog nagrinėjamoje byloje nustatinėjamas
išlaikymo reikalingumo faktas, netinkamas įpėdinio elgesys galėtų būti
vertinamas, jeigu būtų sprendžiama dėl paveldėjimo teisės atėmimo iš įpėdinio
įstatymo nustatyta tvarka (CK 5.6 straipsnis). Kasatorė netinkamai remiasi Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje
byloje Ž. T. v. S. T., bylos Nr. 3K-3-183/2009, pateiktu
išaiškinimu, kad teisės į privalomąją palikimo dalį suteikimas artimiausiems
šeimos nariams remiasi šeimos narių solidarumo samprata, kuri šeimos narį
įpareigoja ne tik naudotis teisėmis, bet ir prisiimti pareigas, šiuo atveju –
rūpintis savo šeimos narių gerove. Nurodytas išaiškinimas suformuluotas dėl
CK 5.20 straipsnyje įtvirtintos palikėjo įstatyminių įpėdinių teisės
į privalomąją palikimo dalį paveldėjimo pagal testamentą atveju paskirties, bet
ne dėl kriterijų, pagal kuriuos sprendžiama dėl išlaikymo reikalingumo tokiems
įpėdiniams. Nėra jokio teisinio pagrindo sutikti su kasatorės argumentais, kad
šis išaiškinimas leidžia teigti, jog nagrinėjamu atveju netinkamas pareiškėjos
elgesys su testatore sukuria prielaidas spręsti, kad ji dėl savo kaltų veiksmų
atsidūrė sudėtingoje socialinėje ir finansinėje situacijoje. Kasaciniame skunde
pateikti argumentai nepagrindžia kasatorės įrodinėjamo netinkamo pareiškėjos
elgesio su palikėja ir sudėtingos pareiškėjos finansinės padėties ryšio. Kita
vertus, minėta, kad aplinkybės dėl galbūt netinkamo pareiškėjos elgesio su
testatore neįeina į šios bylos įrodinėjimo dalyko sudėtį.
Kasaciniame
skunde teisingai pažymėta, kad pagal kasacinio teismo praktiką teisė į
privalomąją palikimo dalį nesiejama su palikėjo teiktu išlaikymu. Tačiau,
priešingai negu teigia kasatorė, aplinkybė, kad palikėjas, būdamas gyvas, rėmė
pareiškėją finansiškai, gali būti vertinama, sprendžiant, ar palikimo atsiradimo
dieną pareiškėjui buvo reikalingas išlaikymas, įvertinant ją kartu su kitų
bylos duomenų visuma (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23
d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo I. Ž. pareiškimą,
bylos Nr. 3K-3-596/2008; kt.). Nagrinėjamu atveju teismai, be kita ko, teisėtai
atsižvelgė ir į tai, kad pareiškėja su neįgaliu sūnumi gyveno palikėjai
nuosavybės teise priklausiusiame name, pragyvenimui naudojo palikėjos gaunamos
pensijos dalį.
Dėl kasacinio
skundo argumentų, kad pareiškėja turi du pilnamečius darbingus sūnus, kuriems
tenka pareiga išlaikyti motiną, teisėjų kolegija pažymi, jog apeliacinės
instancijos teismo teisingai nurodyta, kad šios bylos nagrinėjimo dalykas – ar
pareiškėjai reikėjo išlaikymo palikimo atsiradimo metu, o ne kas turėjo jį teikti.
Ta aplinkybė, kad pareiškėja turi du pilnamečius sūnus, kurie pagal įstatymą
turi pareigą išlaikyti paramos reikalingą motiną (CK 3.205 straipsnis),
savaime nėra pagrindas atmesti pareiškimą dėl išlaikymo reikalingumo fakto nustatymo.
Nagrinėjamos bylos duomenimis, pareiškėjos pilnamečiai sūnūs palikimo
atsiradimo metu rėmė motiną finansiškai. Kasacinio teismo išaiškinta, kad aplinkybė,
jog pareiškėjo suaugęs vaikas teikia jam išlaikymą, gali būti vertinama kaip
patvirtinanti išlaikymo pareiškėjui reikalingumą, jeigu tokiai išvadai
neprieštarauja kitų bylos aplinkybių visuma; jeigu kitos aplinkybės patvirtina,
kad pareiškėjas gali patenkinti būtiniausias gyvenimo reikmes ir be išlaikymo,
jo teikimo faktas nesudaro pagrindo išvadai, kad CK 5.20 straipsnio 1
dalies prasme išlaikymas pareiškėjui reikalingas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo
I. Ž. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-596/2008; kt.). Nagrinėjamu atveju
teismų išvada dėl išlaikymo pareiškėjai reikalingumo palikimo atsiradimo metu pagrįsta
byloje nustatytų aplinkybių dėl pareiškėjos turtinės padėties visuma. Tai, kad
pareiškėjos pilnamečiai sūnūs rėmė motiną finansiškai, tik patvirtina, jog ji neturėjo
pakankamai pajamų būtinoms gyvenimo reikmėms tenkinti.
Remdamasi
išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija sprendžia, kad, darydami išvadą, jog
pareiškėjai jos motinos mirties dieną reikėjo išlaikymo, bylą nagrinėję teismai
tinkamai aiškino ir taikė CK 5.20 straipsnio nuostatas, nenukrypo nuo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šios teisės normos aiškinimo ir
taikymo praktikos.
Dėl kasacinio
skundo argumentų, kad, nustatydami, jog palikėjos mirties dieną pareiškėjai buvo
reikalingas išlaikymas, teismai pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo
taisykles, teisėjų kolegija pažymi, kad šie teiginiai grindžiami tam tikrų faktinių
bylos aplinkybių dėstymu ir kasatorės pateiktu nurodytų aplinkybių vertinimu
(pvz., dėl pareiškėjai priklausiusio sodo sklypo pardavimo, medicinos dokumentų
išrašo dėl palikėjos sumušimo, kt.). Pažymėtina, kad tirti ir vertinti byloje
surinktus faktinius duomenis bei jų pagrindu daryti išvadas yra teismo,
nagrinėjančio tą bylą, prerogatyva (CPK 183, 185 straipsniai). Tiek pirmosios,
tiek apeliacinės instancijos teismai itin detaliai analizavo ir tyrė
suinteresuoto asmens, t. y. testamentinės įpėdinės, argumentus, dėl kurių ji
prieštaravo prašomam nustatyti juridiniam faktui, tačiau priėjo prie išvados, kad
yra pagrindas konstatuoti, jog palikėjos mirties dieną pareiškėjai reikėjo
išlaikymo.
Remdamasi
žemesniųjų instancijų teismų nustatytomis aplinkybėmis (CPK 353 straipsnio
1 dalis), teisėjų kolegija sprendžia, kad teismų išvados dėl byloje
pareikšto reikalavimo padarytos nepažeidžiant įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą
reglamentuojančių teisės normų, t. y. pagal vidinį teismo įsitikinimą, pagrįstą
visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu,
išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymais (CPK 176, 185 straipsniai).
Teisėjų kolegija
pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimas
Nr. 56 „Dėl teisės normų, reglamentuojančių juridinę reikšmę turinčių faktų
nustatymą, taikymo teismų praktikoje“, kuriuo remiamasi kasaciniame skunde, yra
metodinė medžiaga, o ne teisės aiškinimo ir taikymo praktika; tuo tarpu teismai,
taikydami teisę, turi atsižvelgti į teisės taikymo išaiškinimus, esančius
kasacine tvarka priimtose nutartyse (CPK 4 straipsnis) (žr., pvz.,
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje R.
S. v. I. B., bylos Nr. 3K-3-374/2008; 2009 m. gruodžio 11 d.
nutartį civilinėje byloje pagal N. P. pareiškimą, bylos Nr.
3K-3-562/2009; kt.). Kita vertus, kasatorės nurodyti argumentai neteikia
pagrindo daryti išvadą, kad teismai, spręsdami dėl išlaikymo reikalingumo fakto
nustatymo nagrinėjamu atveju, pažeidė juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą
reglamentuojančias teisės normas.
Išnagrinėjusi
kasacinę bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nenustatyta pagrindų
panaikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį dėl kasaciniame
skunde išdėstytų argumentų (CPK 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl
bylinėjimosi kasaciniame teisme išlaidų
Atmetus kasacinį
skundą, kasatorė turėtų atlyginti pareiškėjos ir valstybės patirtas
bylinėjimosi išlaidas. Pagal pateiktus įrodymus pareiškėja turėjo 600 Lt
išlaidų už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą. CPK 98 straipsnio 2 dalyje
nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, priteisiamos
atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas, bet ne
didesnės, kaip nustatyta teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr.
1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose
Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar
advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio
(toliau – Rekomendacijos). Atsižvelgdama į tai, kad pagal Rekomendacijas
maksimalus atlyginimas už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą yra 1600 Lt,
įvertinusi nagrinėjamos bylos apimtį ir sudėtingumą, procesinį dokumentą
surašiusio advokato galimas laiko ir darbo sąnaudas, teisėjų kolegija
sprendžia, jog yra pagrindas priteisti pareiškėjai iš kasatorės 500 Lt
nurodytoms išlaidoms atlyginti.
Pagal Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. pažymą dėl suinteresuoto asmens inicijuoto
kasacinio proceso valstybės patirta 123,28 Lt išlaidų, susijusių su procesinių
dokumentų įteikimu, kitų būtinų išlaidų (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai).
Atmetus kasacinį skundą, nurodytos išlaidos priteistinos iš kasatorės į
valstybės biudžetą (CPK 96 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 96 straipsnio 2 dalimi, 98 straipsniu, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės
11 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš B. V.
(a. k. (duomenys neskelbtini) E. Ū. (a. k. (duomenys neskelbtini)
naudai 500 Lt (penkis šimtus litų) išlaidų už atsiliepimo į kasacinį
skundą surašymą.
Priteisti iš B. V.
(a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą (įmokos kodas 5660)
123,28 Lt (vieną šimtą dvidešimt tris litus 28 ct) procesinių dokumentų
įteikimo kasaciniame teisme ir kitų būtinų išlaidų.
Nutarties
nuorašą išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims ir Šakių rajono 1–ajam notarų
biurui.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai
Dangutė Ambrasienė
Virgilijus Grabinskas
Sigita Rudėnaitė