Civilinė byla Nr. 2A-520-241/2019

         Teisminio proceso numeris nesuteiktas

Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.9.3

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 18 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienė (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Egidijos Tamošiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės ,,Rekovera“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. B2-2526-262/2018 pagal ieškovės akcinės bendrovės „Swedbank“ ieškinį atsakovei 91-jai gyvenamųjų namų statybos bendrijai dėl bankroto bylos iškėlimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

1.       Atsakovės 91-osios gyvenamųjų namų statybos bendrijos bankroto administratorė UAB „Insolvensa“ pateikė teismui dokumentus, nurodytus Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 32 straipsnio 4 dalyje ir prašė priimti sprendimą dėl įmonės veiklos pabaigos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

2.       Vilniaus apygardos teismas 2018 m. spalio 11 d. sprendimu patenkino bankroto administratorės prašymą – pripažino atsakovės 91-osios gyvenamųjų namų statybos bendrijos veiklą pasibaigusia dėl bankroto ir pavedė administratorei atlikti veiksmus, numatytus ĮBĮ 32 straipsnio 5 dalyje.

3.       Teismas nustatė, kad bankroto administratorė įvykdė visus ĮBĮ 32 straipsnio 4 dalyje nustatytus reikalavimus, todėl sprendė, kad galima priimti sprendimą dėl bankrutavusios atsakovės pabaigos.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

4.       Trečiasis asmuo UAB „Rekovera“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 11 d. sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

4.1.                      UAB „Rekovera“ įstojus į bankroto bylą paaiškėjo, kad vyko ikiteisminis tyrimas dėl buvusių bendrijos vadovų veiksmų, kurio metu buvo nagrinėjamos faktinės aplinkybės, susijusios su 91-osios bendrijos narių priimtu sprendimu dėl gyvenamojo namo (esančio Lvovo g. 89/1, Vilniuje) statybos bei lėšų panaudojimo. Susipažinus su šia informacija, kreditorė sužinojo, kad būtent bendrijos narių bei jos vadovų priimti sprendimai padarė bendrijai didelės žalos, lėmė bendrijos nemokumą.

4.2.                      Trečiasis asmuo, siekdamas padėti bankroto administratorei pateikti ieškinius teismui, apginant visų bendrijos kreditorių interesus, apie tai informavo bankroto administratorę. Kadangi ieškinių suma yra didelė (132 924,40 Eur ir 349 225,60 Eur), todėl tikėtina, kad pareiškus ieškinius ir išieškojus priteistas sumas būtų padengti visų kreditorių reikalavimai, kurių bendra suma yra mažesnė už ieškinių sumą.

4.3.                      Bankroto administratorė turi ginti kreditorių interesus, todėl turėtų ieškinius pareikšti teisme, nes to reikalauja kreditoriai. Jeigu bankroto administratorė atsisako pareikšti ieškinius, tokiu atveju apie tai turėjo būti informuojamas kreditorių susirinkimas ir svarstomas bankroto administratoriaus pakeitimo klausimas. Tačiau administratorė nesušaukė kreditorių susirinkimo nei dėl bankroto administratorės atstatydinimo, nei dėl kreipimosi į teismą dėl įmonės pabaigos.

4.4.                      Taip pat UAB „Rekovera“ pirmosios instancijos teismui teikė atsiliepimą į bankroto administratorės prašymą dėl įmonės pabaigos, kartu pateikė ir paruoštus ieškinių projektus. Tačiau skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas pateikto atsiliepimo nevertino ir dėl jo nepasisakė, todėl skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

5.       Atsakovės 91-osios gyvenamųjų namų statybos bendrijos bankroto administratorė UAB „Insolvensa“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

5.1.                      Skunde dėstoma pozicija dėl teisminio proceso inicijavimo yra paremta subjektyvia apeliantės nuomone, todėl tokio teisminio proceso inicijavimas būtų neracionalus bei nepagrįstas, net nevertinant galimo senaties termino (ieškiniams dėl žalos atlyginimo pateikimo) pabaigos. Bankroto administratorė, vadovaudamasi savo patirtimi ir kasacinio teismo praktika, pateikė apeliantei motyvuotą nesutikimą dėl tokio teisminio nagrinėjimo inicijavimo.

5.2.                      Administratorė atliko visas ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalyje numatytas procedūras iki nustatyto bendrijos likvidacijos termino pabaigos, todėl pateikė teismui prašymą dė bendrijos pripažinimo pasibaigusia ir išregistravimo iš Juridinių asmenų registro (ĮBĮ 32 straispnis). 

5.3.                      Apeliaciniame skunde nėra keliamos ir nenurodomos aplinkybės, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas būtų priimtas nesilaikant ĮBĮ reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, daroma išvada, kad nebuvo padaryti jokie procedūriniai pažeidimai.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl byla nagrinėjama neperžiangiant apeliacinio skundo ribų.

7.       Apeliacijos objektą sudaro teismo sprendimo, kuriuo bankrutavusios atsakovės veikla pripažinta pasibaigusia dėl bankroto, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

8.       CPK 1 straipsnyje įtvirtinta, kad bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai, tarp jų specialusis įstatymas bankroto bylų nagrinėjimui – Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas. Kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms (ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalis).

9.       Lietuvos apeliacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas, gavęs iš bankrutavusios įmonės bankroto administratoriaus dokumentus, būtinus sprendžiant klausimą dėl įmonės pabaigos (nurodytus ĮBĮ 32 straipsnio 4 dalyje), gali priimti sprendimą dėl įmonės pabaigos tik tuo atveju, kai nelieka abejonių, jog atlikti visi įstatyme numatyti būtinieji bankroto proceso darbai, tinkamai pabaigtos bankroto procedūros ir išnaudotos visos galimybės kuo daugiau patenkinti bankrutavusios įmonės kreditorių finansinius reikalavimus (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-213/2007; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1428/2013; 2013 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-2224/2013). Tokios aplinkybės turi būti itin kruopščiai aiškinamos tais atvejais, kai kreditorius ar kreditoriai teikia argumentus dėl to, jog bankroto procedūros atliktos ar užbaigtos netinkamai, jog administratorius (likvidatorius) neišnaudojo visų galimybių tenkinant kreditorių reikalavimus, jog priimti sprendimą dėl bankrutavusios įmonės pabaigos dar nėra pakankamo pagrindo (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-213/2007; 2012 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1851/2012).

10.       Bankroto procedūros ĮBĮ 32 straipsnio pagrindu gali būti užbaigiamos, jeigu bankrutavusios įmonės administratorius pateikia teismui ĮBĮ 31 straipsnio 8 punkte nustatytus dokumentus ir Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamento pažymą (procesinio pobūdžio sąlygos) bei įrodymus, jog buvo panaudotos visos protingos ir būtinos priemonės bankrutavusios įmonės kreditorių reikalavimams patenkinti (materialaus pobūdžio sąlyga). Pastarosios materialaus pobūdžio sąlygos vertinimas turi būti atliekamas siekiant įsitikinti, ar iš tiesų egzistuoja objektyvios faktinės prielaidos, suponuojančios tikimybę, kad kreditorių reikalavimai galėtų būti patenkinti didesne apimtimi, jeigu administratorius atliktų papildomus veiksmus, susijusius su bankrutavusios įmonės bankroto procedūrų vykdymu. Vien tik formalus bankroto procedūrų tęsimas (be prima facie įrodymų apie egzistavimą realios galimybės tokiu būdu patenkinti bankrutavusios įmonės kreditorių reikalavimus didesne apimtimi) neužtikrintų nei kreditorių, nei skolininko interesų apsaugos, o atskirais atvejais pažeistų ir bankroto proceso tikslus (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-979/2014; 2007 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-213/2007).

11.       Skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuota, kad yra atliktos visos bankrutavusios 91-osios gyvenamųjų namų statybos bendrijos bankroto procedūros. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad bankrutavusi bendrija neturi turto, iš kurio galėtų būti tenkinami kreditorių reikalavimai. Teismas įvertino Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Vilniaus valdybos 2018 m. spalio 11 d. pažymą Nr. (18.1)-ADS-5580, kurioje nurodyta, kad Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Vilniaus valdybos Vilniaus miesto aplinkos apsaugos inspekcija neturi duomenų apie tai, jog bankrutavusioje 91-joje gyvenamųjų namų statybos bendrijoje būtų sukauptos atliekos, užterštas dirvožemis ar gruntas. Nustatęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad yra pagrindas priimti sprendimą dėl bankrutavusios 91-osios gyvenamųjų namų statybos bendrijos pabaigos.

12.       Pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą dėl atsakovės pabaigos nustatęs, kad egzistuoja visi ĮBĮ 32 straipsnio 4 dalyje įtvirtinti reikalavimai – kreditorių reikalavimams tenkinti įmonė lėšų ir turto neturi, visos ĮBĮ numatytos ir būtinos procedūros yra baigtos, byloje nėra duomenų, jog bankroto procedūros atliktos ar užbaigtos netinkamai, jog administratorė neišnaudojo visų galimybių tenkindama kreditorių reikalavimus, bankroto administratorė pateikė teismui ĮBĮ 31 straipsnio 8 punkte nurodytus dokumentus ir Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamento pažymą.

13.       Nesutikimą su teismo sprendimu dėl atsakovės pabaigos apeliantė grindžia tuo, kad toks sprendimas negalėjo būti priimtas, nes bankroto administratorė turėjo kreiptis į teismą su ieškiniais bendrijos nariams bei jos vadovui dėl žalos, padarytos jų priimtais sprendimais vykdant gyvenamojo namo (esančio Lvovo g. 89/1, Vilniuje) statybas, lėmusiais bendrijos nemokumą, atlyginimo. Apeliantės teigimu, bankroto administratorei atsisakius pareikšti ieškinius apie tai turėjo būti informuotas kreditorių susirinkimas, tačiau bankroto administratorė to nepadarė. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyti apeliantės argumentai nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl įmonės pabaigos teisėtumu ir pagrįstumu.

14.       Bankroto bylos nagrinėjimo procesas susideda iš kelių etapų, kuriuose yra įgyvendinami tam tikri tikslai. Įmonės likvidavimo etape, kuris prasideda teismui pripažinus įmonę bankrutavusia ir pradėjus jos likvidavimo procedūras, yra sprendžiami su turto realizavimu Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka susiję klausimai, kuriuos išsprendus yra užbaigiamos įmonės bankroto procedūros, o kartu ir bankroto byla. Šiame bankroto proceso etape vyrauja likvidacinis tikslas, kuris reiškia, jog tiek bankroto administratorius, tiek ir bankroto procedūrų teisėtumo priežiūrą užtikrinantis teismas turi operatyviai veikti ir priimti tokius sprendimus bei atlikti tokius veiksmus, kurie sudarytų pagrindą kuo greičiau patenkinti kreditorių reikalavimus bei operatyviai ir teisingai išspręsti bylą. Bankroto byla užbaigiama teismo sprendimu dėl įmonės pabaigos. Įsiteisėjus šiam sprendimui, atsiranda pagrindas išregistruoti juridinį asmenį iš juridinių asmenų registro ir juridinis asmuo, kaip teisės subjektas, pasibaigia (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.95 straipsnio 3 dalis). Įmonės likvidavimo procedūros gali būti užbaigiamos tuomet, kai nebelieka įmonės turto, iš kurio gali būti vykdomas kreditorių reikalavimų patenkinimas. Tuo pačiu pasibaigia ir likviduoto juridinio asmens, jei jis yra ribotos civilinės atsakomybės, prievolės kreditoriams, kurių reikalavimai nebuvo patenkinti bankroto proceso metu (CK 6.128 straipsnio 3 dalis).

15.       ĮBĮ

16.       Vienas iš teisminio bankroto proceso tikslų yra kiek įmanoma operatyviau užbaigti bankroto procedūras. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad bankroto administratorė turėjo kreiptis į teismą su ieškiniais dėl žalos atlyginimo priteisimo iš bendrijos narių bei jos vadovų negali būti pakankamas pagrindas panaikinti skundžiamą teismo sprendimą. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nurodoma, kad formalus ieškinių pateikimas, neįvertinant tikėtinų pasekmių (teisminio proceso trukmės, sąnaudų bei baigties), prieštarautų bankroto procese keliamam tikslui operatyviai ir ekonomiškai likviduoti bankrutavusią įmonę. Formalus galimų ieškinių pateikimas (neturint ar turint nepakankamai reikalavimus patvirtinančių įrodymų), kurių rezultatas neturėtų teigiamos reikšmės įmonės turtinei padėčiai, o taip pat ir kreditorių reikalavimų patenkinimui, neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 straipsnis), neužtikrintų bankrutavusios įmonės operatyvaus likvidavimo tikslo (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-705-330/2018). 

17.       Bankroto administratorius yra teismo paskirtas bankrutuojančios įmonės atstovas, veikiantis įmonės vardu ex officio, o pavedimo sutarties pagrindu susiklosto ne bankroto administratoriaus ir kreditorių (ar kreditorių susirinkimo), bet bankroto administratoriaus ir bankrutuojančios įmonės teisiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-6/2012, 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-508/2010). Taigi, tik bankroto administratorius, vykdydamas ĮBĮ nustatytas pareigas bei atstovaudamas bankrutuojančiai (bankrutavusiai) įmonei, sprendžia, ar kreiptis į teismą su ieškiniu, ar ne. Pavienio kreditoriaus nuomonė (valia) nesaisto bankroto administratoriaus teisės inicijuoti administruojamos įmonės vardu teisminius procesus. Atsakovės bankroto administratorė, atsakydama į apeliantės reikalavimą dėl teisminių procesų inicijavimo, teisiniais argumentais pagrindė atsisakymą reikšti teisme ieškinius buvusiems bendrijos nariams ir / ar valdymo organams. Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinio skundo argumentas, kad bankroto administratorei atsisakius pareikšti ieškinius dėl žalos atlyginimo nebuvo sušauktas kreditorių susirinkimas, nelemia išvados, paneigiančios pagrindų priimti sprendimą dėl atsakovės, kurios bankroto procesas užsitęsė ilgą laiką, pabaigos egzistavimą.

18.       Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės teisingam ginčo išsprendimui ir bylos baigčiai, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

19.       Vadovaudamasi išdėstytais teisiniais ir faktiniais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl bankrutavusios atsakovės pabaigos, tinkamai ištyrė ir įvertino pateiktus įrodymus, tinkamai nustatė nagrinėjamam klausimui svarbias faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė bankroto procesą reglamentuojančias teisės normas, todėl iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                        Danutė Gasiūnienė

Konstantinas Gurinas

Egidija Tamošiūnienė