Civilinė byla Nr. 2-788/2012
Procesinio sprendimo kategorija: 122.2., 126.5. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. birželio 14 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Vasarienės ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo akcinės bendrovės „DnB NORD bankas“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. sausio 20 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjo akcinės bendrovės „DnB NORD bankas“ skundas dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Gertauta“ 2011 m. rugpjūčio 29 d. kreditorių komiteto nutarimų pripažinimo negaliojančiais atsakovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Gertauta“ bankroto byloje Nr. B2-1019-343/2012.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl 2011 m. rugpjūčio 29 d. kreditorių komiteto nutarimų pripažinimo negaliojančiais.
Atskiruoju skundu keliamas teismo nutarties dalies, kuria atmestas pareiškėjo AB „DnB NORD bankas“ skundas dėl atsakovo BUAB „Gertauta“ kreditorių susirinkimo nutarimų trimis klausimais panaikinimo, teisėtumo klausimas.
Pareiškėjas AB „DnB NORD bankas“ kreipėsi į teismą su skundu dėl BUAB „Gertauta“ 2011 m. rugpjūčio 29 d. kreditorių komiteto susirinkimo nutarimų, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiais kreditorių komiteto 2011 m. rugpjūčio 29 d. nutarimus dėl teisininko R. N. 2008 spalio 19 d. sutarties pabaigos (toliau – nutarimas Nr. 2), dėl administratoriaus atlyginimo ir administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo (toliau – nutarimas Nr. 3) ir dėl turto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo tvarkos ir kainų nustatymo (toliau – nutarimo Nr. 5 pirma dalis). Nurodė, jog kreditorių komitetas be pagrindo atleido teisininką R. N. ne nuo nutarimo Nr. 2 priėmimo dienos, o nuo tada, kai įsiteisės teismo sprendimas byloje, kurioje teisininkas atstovavo atsakovą. Tokiu būdu buvo neapibrėžtam laikui pratęsta teisiškai nepagrįsta situacija, kai sandorių tikrinimui, atstovavimui teismuose samdomas teisininkas už tai apmokant ne iš administravimui skirtų lėšų, bet iš atsakovo lėšų. Pažymėjo, kad nutarimu Nr. 3 atidėdamas klausimo dėl administravimo išlaidų svarstymą, kreditorių komitetas be pagrindo paliko galioti 2010 m. balandžio 8 d. pavedimo sutartį. Pratęsdamas pavedimo sutarties galiojimą, komitetas nevertino nustatyto administravimo išlaidų dydžio pagrįstumo. Nurodė, jog nutarimo Nr. 5 pirmoje dalyje svarstytas klausimas buvo priimtas nesilaikant darbotvarkės. Darbotvarkėje nebuvo užsimenama apie pirkimo – pardavimo sutarties sudarymą, tačiau toks sprendimas galiausiai buvo priimtas, taip pat buvo pažeistos ir turto pardavimo procedūros, nes įkaito turėtojas nebuvo informuotas apie 2011 m. balandžio 8 d. nutarimo pagrindu įvykusias pirmąsias ir antrąsias varžytynes, kas sąlygojo jų neteisėtumą. Pažymėjo, kad net ir nepardavus turto iš varžytynių, tolesnę jo pardavimo tvarką turėjo nustatyti kreditorių komitetas, turtas buvo parduotas už ženkliai mažesnę kainą, nei jis buvo pardavinėjamas varžytynėse, kaina buvo sumažinta nuo 1 068 400 Lt iki 267 150 Lt.
Atsakovas BUAB „Gertauta“ pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą. Nurodė, kad su skundu nesutinka, prašė jį atmesti, pripažinti pareiškėjo atstovo advokato N. Š. piktnaudžiavimą teise ir skirti jam baudą, kurios 50 proc. priteisti atsakovo naudai. Dėl nutarimo Nr. 2 nurodė, kad kreditoriai posėdyje įvertino faktinę aplinkybę, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. birželio 23 d. nutartyje konstatuotos faktinės aplinkybės sietinos tik su pavedimu teisininkui R. N. tikrinti BUAB „Gertauta“ sudarytus sandorius. Dėl kitų jo atliekamų darbo funkcijų teismas nepasisakė. Pažymėjo, jog kreditoriai įvertino faktines aplinkybes, kad sandorius patikrino administratorius, o R. N. tik konsultavo administratorių dėl sandorių vertinimo ir tai sudarė mažą teisinio darbo dalį. R. N. darbas susijęs su procesinių dokumentų rengimu, atstovavimu teismuose, BUAB „Gertauta“ debitorių/kreditorių susirinkimuose. Pažymėjo, kad šias funkcijas gali atlikti teisinį išsilavinimą ir darbo patirtį turintis asmuo, koks ir yra R. N.. Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. birželio 23 d. nutartis nėra pagrindas nutraukti darbo sutartį. Dėl nutarimo Nr. 3 nurodė, kad Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ) nenustato pareigos kreditorių komitetui atlyginimą administratoriui keisti tik tvirtinant/keičiant visą administravimo išlaidų sąmatą in corpore. Pažymėjo, kad kreditorių komitetui nebuvo pateikti duomenys, lemiantys 2010 m. balandžio 8 d. pavedimo sutarties Nr. 1 pakeitimo būtinybę, todėl pagrįstai buvo nutarta pavedimo sutarties Nr. 1 sąlygų nekeisti. Nurodė, kad pareiškėjas piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis ir, skųsdamas visus kreditorių ir teismų sprendimus, vilkina bankroto procedūrą, o tai prieštarauja visų kreditorių interesams ir bankroto proceso ekonomiškumo ir operatyvumo principams. Pažymėjo, kad pareiškėjo veiksmai negali lemti administratoriaus pareigos dirbti neatlygintinai ar už mažesnį nei sulygtą pavedimo sutartimi atlyginimą. Dėl nutarimo Nr. 5 pirmos dalies nurodė, kad kreditorių komiteto nutarimas priimtas kreditorių komiteto posėdžio darbotvarkės ribose, komiteto susirinkime dalyvavo visi kreditoriai, todėl darbotvarkė galėjo būti keičiama ir buvo keičiama papildant klausimu dėl administravimo išlaidų ir administratoriaus atlyginimo mokėjimo tvarkos nustatymo ir šiuo klausimu priimtas nutarimas neginčijamas. Nurodė, kad pareiškėjas melagingai teigia, kad jis nebuvo informuotas apie 2011 m. balandžio 8 d. varžytynes. Pažymėjo, kad apie pirmąsias varžytynes, kurios įvyko 2011 m. gegužės 27 d., pareiškėjas buvo informuotas 2011 m. balandžio 19 d. pranešimu Nr. 593, apie antrąsias varžytynes, įvykusias 2011 m. birželio 30 d., informuotas buvo 2011 m. gegužės 30 d. pranešimu Nr. 597. Nurodė, jog hipoteka suvaržytas turtas varžytynėse buvo pardavinėjamas komplekse su nesuvaržytu, todėl pareiškėjas neturėjo jokių galimybių perimti turtą. Pažymėjo, kad 2010 m. gruodžio 21 d. atsakymu Nr. 510 administratorius pareiškėjui išaiškino teisinę situaciją ir atšaukė pasiūlymą perimti įkeistą turtą. Kreditoriai aiškiai ir nedviprasmiškai nustatė turto pardavimo tvarką. Pažymėjo, kad pareiškėjo atstovas piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, nes skundu teikia melagingomis aplinkybėmis grįstą reikalavimą.
Pareiškėjas AB „DnB NORD bankas“ pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad skelbimuose dėl turto pardavimo nebuvo būtinų ofertos elementų, nebuvo nurodytos esminės turto perleidimo sandorio sąlygos. Pažymėjo, kad dažnai pasitaiko atvejų, kai teikiami skelbimai dėl varžytynių nebūna laiku paskelbiami ar būna koreguojami. Pagrindinis pažeidimas buvo tai, kad administratorius nepasiūlė pareiškėjui perimti neparduoto turto. Nurodė, kad esminė skundžiamo nutarimo žala kreditoriams yra netinkamas turto pardavimo būdo parinkimas, nes turtą buvo nuspręsta parduoti ne viešai varžytynėse, o pirmam iš pasiūlymą pateikusių asmenų.
Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. birželio 23 d. nutartyje, nagrinėdamas pareiškėjo skundą dėl administratoriaus ataskaitos patvirtinimo, nurodė, jog įmonės atstovavimas ir sandorių tikrinimas yra paties administratoriaus veikla. Nurodė, kad bankrutuojančią įmonę gali atstovauti asmuo, kurį sieja teisiniai santykiai su administratoriumi. Pažymėjo, kad neteisėtas yra nutarimas Nr. 3, nes atlyginimas administratoriui nustatytas iki įmonė bus pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, t. y. iki 2010 m. sausio 20 d., pavedimo sutartis buvo sudaryta 2010 m. balandžio 8 d., administratoriaus atlyginimas yra sudėtinė administravimo išlaidų dalis, o klausimo dėl administravimo išlaidų svarstymas yra atidėtas. Nurodė, kad su nutarimo Nr. 5 pirma dalimi nesutinka todėl, kad pareiškėjas nebuvo informuotas apie varžytynes, nebuvo siūloma pareiškėjui perimti turtą, be pagrindo turto kaina sumažinta 4 kartus, pasirinktas netinkamas turto pardavimo būdas, kadangi jis yra akivaizdžiai neprotingas. Nurodė, kad BUAB „Gertauta“ nesiuntė pranešimo apie varžytynes. Nurodė, kad yra panaikinti R. N. kreditoriniai reikalavimai, nebuvo kreditorių sprendimo turtą parduoti už didžiausią pasiūlytą kainą, apie varžytynes turėjo būti informuota prieš 10 dienų.
Teismo posėdžio metu atsakovo BUAB „Gertauta“ atstovas nurodė, kad teisininko darbo sutartis nepasikeis nuo kreditorių nutarimo, nes tokio darbo sutarties nutraukimo pagrindo nenumato Lietuvos Respublikos darbo kodeksas (toliau – DK). Nuostata, kad administratorius turi vesti buhalterinę apskaitą, prieštarauja ĮBĮ nuostatoms, nes administratorius turi teisę samdyti darbuotojus. Dėl nutarimo Nr. 3 nurodė, kad kreditoriai privalo nustatyti atlyginimą administratoriui, kurį turi teisę keisti. Pažymėjo, kad nekeisdami pavedimo sutarties, kreditoriai neturėjo pagrindo keisti atlyginimo administratoriui. Nurodė, kad pareiškėjas atlyginimo administratoriui nesiūlė, neveikė aktyviai. Dėl nutarimo Nr. 5 pirmos dalies nurodė, kad turtas turėjo būti pardavinėjamas varžytynėse, o pareiškėjui apie varžytynes buvo pranešta pranešimu, specialios pranešimo apie varžytynes formos nėra nustatyta. Pažymėjo, kad pareiškėjas pranešimus apie pirmas ir antras varžytynes gavo. Nurodė, kad pareiškėjas 2011 m. gegužės 30 d. voko teismui nepateikė, todėl neįrodė, kad 2011 m. gegužės 30 d. pranešimo apie varžytynes negavo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. sausio 20 d. nutartimi pareiškėjo AB „Dnb NORD bankas“ skundą dėl BUAB „Gertauta“ 2011 m. rugpjūčio 29 d. kreditorių komiteto susirinkimo nutarimų atmetė, panaikino laikinąsias apsaugos priemones, taikytas Kauno apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 30 d. ir 2011 m. lapkričio 3 d. nutartimis ir atsisakė AB „DnB NORD bankas“ skirti baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.
Teismas, spręsdamas dėl nutarimo Nr. 2, pažymėjo, kad darbuotojų pasirinkimas yra administratoriaus reikalas, tokiam administratoriaus sprendimui turi pritarti įmonės kreditoriai. Nurodė, kad kreditoriai priėmė nutarimą dėl teisininko atleidimo iš darbo, kurį susiejo su tam tikru faktu (sąlyga). Nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) 2011 m. gegužės 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-230/2011 pažymėjo, kad svarstant administratoriaus veiklos pagrįstumą turi būti įvertinti veiksmai samdant teisininką tiems veiksmams, kuriuos turi atlikti pats administratorius. Pažymėjo, kad teisininką R. N. į darbą priėmė ne kreditoriai, bet administratorius, todėl administratorius ir turi teisę nutraukti darbo sutartį su teisininku. Sprendė, kad priimtas kreditorių komiteto nutarimas jokių teisinių pasekmių nesukelia, nes teisininkas nėra priimtas į darbą kreditorių nutarimu, todėl ir jo atleidimui iš darbo kreditorių nutarimas nėra reikalingas. Pažymėjo, kad tiek LAT 2011 m. gegužės 9 d. nutartyje, tiek Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. birželio 23 d. nutartyje vertino aplinkybes, susijusias su teisininko R. N. veikla tikrinant įmonės sandorius, atstovaujant įmonę, tačiau nei vienas teismas nevertino teisininko darbo apimties ir funkcijų visumos. Nurodė, kad pareiškėjas nepaneigė aiškinimo, jog teisininko darbo funkcijos neapsiriboja vien tik įmonės sandorių tikrinimu ar įmonės atstovavimu teismuose, teisininkas ruošia ieškinius, prie ieškinių pridedamą medžiagą, konsultuoja administratorių. Nustatė, kad pareiškėjo netenkina teisininko asmenybė, tačiau šiuo atveju asmenis tam tikram darbui atlikti samdo administratorius. Pažymėjo, kad pareiškėjas mano, kad teisininkas turi būti samdomas atlyginimą jam mokant iš administratoriaus atlyginimo, tačiau mokėjimo tvarka yra nustatoma sudarant administravimo išlaidų sąmatą. Konstatavo, kad skundas dėl nutarimo Nr. 2 yra atmestinas.
Teismas, spręsdamas dėl nutarimo Nr. 3, pažymėjo, kad pareiškėjas neįrodė, jog atlyginimas administratoriui turi būti nustatytas kitokio dydžio. Įvertinęs tai, kad pavedimo sutartis su administratoriumi buvo sudaryta pasibaigus pareiškėjo nurodytam terminui dėl administratoriaus atlyginimo galiojimo ir bankui pavedimo sutarties neginčijant, sprendė, kad skundas šioje dalyje yra atmetamas. Pažymėjo, jog pareiškėjas nenurodė kaip pasikeitė administratoriaus darbo apimtys po pavedimo sutarties sudarymo, kaip pasikeitė darbo apimtys po skundžiamo nutarimo priėmimo. Taip pat pažymėjo, kad ginčijamo nutarimo priėmimas ar nepriėmimas teisinių pasekmių nesukelia, nes šiuo atveju galioja pavedimo sutartis. Teismas atmetė motyvus, kad, pratęsdamas pavedimo sutarties galiojimą, komitetas nevertino nustatyto administravimo išlaidų dydžio pagrįstumo, jog teismas neteisėtais pripažino daugelį administratoriaus teiktų nutarimų, daugelį jo atliktų veiksmų, todėl nustatytas atlyginimo dydis vertintinas kaip pažeidžiantis kreditorių interesus. Kadangi pavedimo sutarties pratęsti nereikėjo, nes jos galiojimas nebuvo pasibaigęs, konstatavo, kad skundžiamas kreditorių komiteto susirinkimo nutarimas nesukelia teisinių pasekmių, o paminėti motyvai nesudaro pagrindo panaikinti paminėtą kreditorių komiteto nutarimą.
Teismas, spręsdamas dėl nutarimo Nr. 5 pirmos dalies, pažymėjo, kad kreditorių komiteto posėdyje dalyvavo visi kreditorių komiteto nariai, kurie neviršydami savo kompetencijos priėmė sprendimą dėl varžytynėse neparduoto turto realizavimo. Teismas nesutiko su įkaito turėtojo argumentu, kad jis nebuvo informuotas apie 2011 m. balandžio 8 d. nutarimo pagrindu įvykusias pirmąsias ir antrąsias varžytynes, kas sąlygojo jų neteisėtumą. Pažymėjo, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog bankui buvo siunčiami pranešimai apie varžytynes. Nurodė, kad pareiškėją atstovauja profesionalūs teisininkai – advokatai, todėl jeigu jis ko nors nesuprato, galėjo pasikonsultuoti su atstovais arba paklausti administratoriaus. Pažymėjo, kad iš BUAB „Gertauta“ pateiktų siuntų paieškos duomenų pažymų matyti, kad pranešimą apie antrąsias varžytynes pareiškėjas gavo. Nurodė, kad pranešimai apie varžytynes koreguojami nebuvo. Teismas atmetė pareiškėjo argumentą, kad pareiškėjui nebuvo siūloma perimti varžytynėse neparduotą turtą, nes šis klausimas buvo išspręstas ir tai patvirtina atsakymas pareiškėjui, be to, pareiškėjas iki teismo posėdžio dienos nepateikė teismui pageidavimo perimti neparduotą varžytynėse turtą. Pažymėjo, jog pats pareiškėjas nurodė, kad esminė skundžiamo nutarimo žala kreditoriams yra netinkamas turto pardavimo būdo parinkimas – turtą buvo nuspręsta parduoti ne viešai varžytynėse, o pirmam iš pasiūlymą pateikusių asmenų. Nurodė, kad klausimą, kaip pasielgti su varžytynėse neparduotu turtu, sprendžia būtent kreditoriai. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad bankroto byla įmonei iškelta 2008 m. liepos 9 d., t. y. daugiau negu prieš 3 metus, sprendė, kad bankroto procesas yra užsitęsęs, todėl kreditorių susirinkimas pagrįstai sprendė turto pardavimo klausimus. Pažymėjo, kad kuo ilgiau bus tęsiamos bankroto procedūros, tuo kreditoriai patirs daugiau administravimo išlaidų.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėjas AB „Dnb NORD bankas“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. sausio 20 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjo skundą patenkinti ir pripažinti BUAB „Gertauta“ 2011 rugpjūčio 29 d. kreditorių komiteto nutarimus Nr. 2, Nr. 3 ir nutarimo Nr. 5 pirmą dalį negaliojančiais. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Kreditorių komiteto nutarimas Nr. 2 prieštarauja 2011 m. gegužės 9 d. LAT nutartyje Nr. 3K-3-230/2011 ir 2011 m. birželio 23 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje Nr. 2-1791/2011 padarytoms išvadoms dėl R. N. darbo įmonėje. Teismas, spręsdamas klausimą dėl nutarimo Nr. 2, nevertino teisininko darbo apimties ir funkcijų visumos. Pažymėtina, kad tiek 2011 m. gegužės 9 d., tiek 2011 m. birželio 23 d. nutartyse buvo konstatuota, kad visos bankrutuojančios įmonės išlaidos teisininko pareigoms vykdyti samdant R. N., yra neteisėtos ir nepagrįstos. Taigi, teismai įvertino teisininko darbą apskritai. Be to, tiek atsakovo, tiek pirmosios instancijos teismo teiginiai, kad R. N. ne tik tikrino sudarytus sandorius, bet ir atstovavo įmonę teismuose, negali būti pagrindu jo darbą pripažinti teisėtu. Bankroto administratorius, turintis pakankamą kompetenciją ir teisinių žinių, neturėtų būti konsultuojamas teisininko, o tuo atveju, jei administratoriaus žinios yra nepakankamos, jis turėtų būti konsultuojamas už paties lėšas.
2. Kreditorių komiteto nutarimas Nr. 2 vertintinas kaip neteisėtas nurodymas administratoriui tęsti neteisėtus teisinius santykius. Aplinkybę, kad BUAB „Gertauta“ administratorius 2011 m. birželio 23 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartį suprato kaip įpareigojančią nutraukti darbo santykius su R. N., patvirtina paties administratoriaus veiksmai, siūlant priimti nutarimą atleisti R. N. iš darbo.
3. Klausimas dėl R. N. darbo BUAB „Gertauta“ teisėtumo jau buvo iškeltas, kadangi jis yra buvęs įmonės direktorius, sudaręs eilę įmonei žalingų ir jos veiklos tikslams prieštaraujančių sandorių, bankroto proceso metu administratoriaus leidimu ilgą laiką naudojosi bankrutuojančios įmonės išlaikomu AB „DNB lizingas“ priklausiusiu automobiliu, todėl nėra jokio teisėto pagrindo R. N. dirbti BUAB „Gertauta“ ir gauti atlyginimą.
4. Nutarimu Nr. 3 BUAB „Gertauta“ administravimo išlaidų klausimas buvo atidėtas kitam kreditorių komiteto posėdžiui, tačiau nuspręsta 2010 m. balandžio 8 d. pavedimo sutarties Nr. 1 sąlygų nekeisti, tokiu būdu pratęsiant pavedimo sutartį ir numatytą administratoriaus atlyginimą neribotam laikui. Toks kreditorių komiteto nutarimas vertinamas kaip nutarimas neribotam laikui nustatyti administratoriui 14 160 Lt mėnesinį atlyginimą. Pažymėtina, kad 2009 m. balandžio 14 d. pakartotiniame kreditorių susirinkime buvo nustatytas 14 160 Lt atlyginimas iki įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Nutartis pripažinti įmonę bankrutavusia įsiteisėjo 2010 m. sausio 19 d. 2010 m. balandžio 8 d. kreditorių susirinkime vėl buvo patvirtintas 14 160 Lt administratoriaus atlyginimas, tačiau jau minėta 2011 m. birželio 23 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi toks sprendimas buvo pripažintas negaliojančiu. Pažymėtina, kad visos administravimo išlaidų patvirtinimo ir pripažinimo taisyklės taikomos ir administratoriaus atlyginimo nustatymo atveju.
5. Atlyginimas yra nustatomas kreditorių susirinkimo ar kreditorių komiteto nutarimu, o ne pavedimo sutartimi, todėl akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismo išvados apie administratoriaus atlyginimo nustatymą pavedimo sutartimi yra nepagrįstos. Administratoriaus atlyginimas kreditorių susirinkimo nutarimu buvo nustatytas tik iki 2010 m. sausio 20 d. Kreditorių komitetas atlyginimo administratoriui klausimą privalėjo svarstyti iš naujo, laikantis teisės aktų reikalavimų. Remiantis LAT praktika, administratoriaus atlyginimas turi būti pagrįstas veiklos sąnaudomis.
6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įrodinėjimo pareigą perkelia pareiškėjui. Remiantis LAT praktika, teikiančiam kreditorių susirinkimui tvirtinti administravimo išlaidų sąmatą tenka pareiga motyvuotai pagrįsti, kodėl atitinkamos administravimo išlaidos yra būtinos, kodėl būtent toks išlaidų dydis reikalingas norint užtikrinti bankrutuojančios įmonės administravimą. Šiuo atveju teismas turėtų pripažinti, kad teikdamas šį klausimą kreditorių komitetui svarstyti, administratorius privalėjo pagrįsti prašomo administratoriaus atlyginimo dydį, o kreditorių komitetas, priimdamas skundžiamą nutarimą, turėjo motyvuoti administratoriaus atlyginimo dydį.
7. Dėl nutarimo Nr. 5 pirmos dalies byloje nustatyta, jog teismui buvo pateikti pranešimai apie ketinamus patalpinti skelbimus apie varžytynes, o ne apie pačias varžytynes, o administratoriaus pranešimo turinys neatitiko teisės aktų reikalavimų. Be to, pareiškėjas, vietoje 2011 m gegužės 30 d. pranešimo, 2011 m. gegužės 30 d. administratoriaus siųstu registruotu laišku gavo informaciją apie visai kitos įmonės (BUAB „Vilniaus žemės grupės komercija“) bankroto procesą.
8. Teismas neteisingai susiejo 2010 m. gruodžio 21 d. BUAB „Gertauta“ raštą su teisės aktų nustatyta administratoriaus pareiga po 2011 m. gegužės 27 d. ir 2011 m. birželio 30 d. įvykusių varžytynių pasiūlyti pareiškėjui perimti įkeistą turtą. 2010 m. gruodžio 21 d. raštu buvo pasiūlyta perimti visai kitą (Kauno mieste esantį) įkeistą turtą, ir tas pasiūlymas buvo atšauktas. Be to, 2010 m. lapkričio 26 d. vyko varžytynės pagal 2010 m. liepos 29 d. kreditorių susirinkimo nutarimu nustatytą turto pardavimo tvarką, kuri vėliau Lietuvos apeliacinio teismo buvo įvertinta kaip neatitinkanti teisės aktų reikalavimų, o 2011 m. balandžio 8 d. kreditorių komiteto nutarimo 2 darbotvarkės klausimu iš esmės pakeista.
9. Pirmosios instancijos teismas nutartyje nurodė, kad pareiškėjas iki bylos nagrinėjimo teismo posėdyje dienos nepateikė teismui pageidavimo perimti neparduotą varžytynėse turtą. Nesuprantama, kokį pageidavimą pareiškėjas galėtų pateikti teismui, ir kokia būtų tokio pageidavimo prasmė, jei pareiškėjui įkeistas ir nepasiūlytas perimti turtas dar 2011 m. rugsėjo 1 d. sutartimi (pareiškėjui dar net nežinant apie 2011 m. rugpjūčio 29 d. kreditorių komitete priimtus sprendimus) buvo perleistas trečiajam asmeniui.
10. Pareiškėjo kartu su skundu pateikti duomenys patvirtina, kad kaina buvo sumažinta labai daug ir nesant tam jokio objektyvaus pagrindo. Pažymėtina, kad kainos sumažinimas turėtų būti vertinamas kompleksiškai su netinkamai parinktu pardavimo būdu, nes turtą buvo nuspręsta parduoti ne viešai (varžytynėse, kuriose per maža pradinė pardavimo kaina galėtų būti padidinta varžytynių dalyvių), o vienam iš pasiūlymą pateikusių asmenų.
11. Pareiškėjas nėra atsakingas už kitų kreditorių priimtus neteisėtus sprendimus ar jų nepriėmimą. Pirmą kartą turto pardavimo klausimas buvo sprendžiamas tik 2010 m. liepos 29 d. kreditorių susirinkime, sprendimo dalis dėl (duomenys neskelbtini) k. esančių žemės sklypų buvo neteisėta, ją tik po jau minėtos 2011 m. kovo 10 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutarties pakeitė 2011 m. balandžio 8 d. kreditorių komiteto nutarimas, todėl ydinga išvada, kad praeityje įmonės administratoriaus ir kreditorių daugumos darbo trūkumai ir padaryti teisės aktų pažeidimai sudaro pagrindą tokių reikalavimų nesilaikyti, turtą parduoti už nustatytą nepagrįstai mažą kainą.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas BUAB „Gertauta“ prašo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2012 m. sausio 20 d. nutartį. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Dėl nutarimo Nr. 2 pažymėtina, kad teisininkas R. N. tik konsultuodavo administratorių dėl sandorių vertinimo. R. N. administratoriaus ir kreditorių susirinkimo/komiteto pavestos atlikti funkcijos buvo tiesiogiai susiję su nuolatiniu procesinių dokumentų rengimu ir atstovavimu teismuose, BUAB „Gertauta“ debitorių/kreditorių susirinkimuose. Kreditoriai taip pat įvertino faktą, kad Kauno apygardos teismo 2008 m. lapkričio 6 d. ir 2009 m. birželio 12 d. bei Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. gruodžio 3 d. nutartimis nustatyta, kad juristo R. N. darbo užmokesčiui už jo atliekamas darbines funkcijas apmokėti skirtų lėšų suma yra protinga, sąžininga ir teisinga. Pažymėtina, kad administratorius formaliai gali ir pats atstovauti atsakovą civiliniame procese, tačiau administratorius vertina ir didelį dėmesį skiria teisinio darbo kokybei, todėl kokybiškas procesinių dokumentų rengimas ir profesionalus atstovavimas teismo posėdžiuose yra būtinas. Be to, pareiškėjas nori eliminuoti R. N. kaip atsakovo atstovą, nuolat siekia susilpninti atsakovo gynybos galimybes ir taip įgyti teisinės kompetencijos pranašumą. Pareiškėjas melagingai teigia, kad R. N. sudarė įmonei žalingus ir jos veiklos tikslams prieštaraujančius sandorius, nes administratorius patikrino ir nustatė, kad R. N. atsakovo vardu sudarytos sutartys žalos įmonei nepadarė ir atitiko BUAB „Gertauta“ veiklos tikslus.
2. Pagal pareiškėjo skundą ir jo atskirąjį skundą pakartotinio kreditorių susirinkimo nutarimo Nr. 3 teisėtumas ir pagrįstumas revizuotas teismine tvarka, t. y. 2009 m. balandžio 14 d. pakartotinio kreditorių susirinkimo nutarimas Nr. 3 Kauno apygardos teismo 2009 m. birželio 12 d. nutartimi bei Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. gruodžio 3 d. nutartimi pripažintas pagrįstu ir teisėtu. Pažymėtina, kad iki ginčijamo nutarimo priėmimo pareiškėjas administratoriui dėl pirmojo kreditorių susirinkimo nustatyto atlyginimo dydžio pakeitimo pretenzijų neturėjo.
3. Dėl nutarimo Nr. 5 pirmos dalies pažymėtina, kad apie pirmąsias varžytynes (2011 m. gegužės 27 d.), skelbtas 2011 m. balandžio 27 d. Valstybės žinių priede „Informaciniai pranešimai“ Nr. 33(1), pareiškėjas buvo informuotas 2011 m. balandžio 19 d. pranešimu Nr. 593 (pašto kvitas Nr. 35160/98). Apie antrąsias varžytynes (2011 m. birželio 30 d.), skelbtas 2011 m. birželio 8 d. Valstybės žinių priede „Informaciniai pranešimai“ Nr. 45(1), pareiškėjas buvo informuotas 2011 m. gegužės 30 d. pranešimu Nr. 597 (pašto kvitas Nr. 148090/74). Be to, turėtų būti atsižvelgta į tai, kad pareiškėjas yra finansinis subjektas, kuriam versle keliami padidinti atidumo reikalavimai.
4. Kadangi pareiškėjo naudai hipoteka suvaržytas turtas varžytynėse buvo pardavinėjamas komplekse su nesuvaržytu turtu, administratorius neturėjo teisės siūlyti, o pareiškėjas neturėjo jokių galimybių perimti turto.
5. Nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad turtas parduotas ne viešai. Informacija apie parduodamą turtą paviešinta didžiausiame Lietuvos dienraštyje, todėl informacijos paviešinimas nepažeidžia viešojo intereso. Įvertinus pakankamą informacijos apie parduodamo turto viešumą ir kitus svarbius turto realizavimo veiksnius, kreditorių susirinkimo pirmininkė pasiūlė kreditoriams priimti sprendimą dėl pirkimo – pardavimo sutarties.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Byloje sprendžiama, ar atsakovo bankroto bylą nagrinėjantis pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino atsakovo kreditoriaus skundo dėl kreditorių susirinkimo nutarimų trimis svarstytais ir išspręstais klausimais panaikinimo.
Bankrutuojančios įmonės kreditoriai bankroto byloje savo teises gina kreditorių susirinkimuose pagal teismo patvirtintus jų kreditorinius reikalavimus. Kreditorių susirinkimas sprendžia tiek pagrindinius su įmonės tolesniu teisiniu likimu susijusius, tiek ir einamuosius klausimus: įmonės turto pardavimo tvarkos nustatymo, likvidavimo procedūros (ne)pradėjimo, ūkinės komercinės veiklos tęstinumo ir pan. (ĮBĮ 23 str.). Spręsdamas šiuos klausimus, kreditorių susirinkimas negali peržengti įstatymo jam nustatytų įgaliojimų ribų ar priimti sprendimus, kurie įmonei būtų nenaudingi arba iš esmės pažeistų atskirų kreditorių teises bei teisėtus lūkesčius.
Dėl atsakovo teisininko R. N. darbo sutarties pabaigos (nutarimas Nr. 2 )
Vienam asmeniui ar organui įmonių bankroto procese pagal įstatymą priskirtos funkcijos negali būti perduodamos kitam asmeniui ar organui. ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalyje įtvirtina bankroto administratoriaus kompetencija. Vienas iš jam įstatymo suteiktų įgalinimų - priimti ir atleisti darbuotojus Darbo kodekso ir ĮBĮ nustatyta tvarka. Ši norma negali būti aiškinama kaip suteikianti teisę ne bankroto administratoriui, o kreditorių susirinkimui (komitetui) spręsti klausimus, susijusius su darbo teisinių santykių atsiradimo ar pasibaigimo įforminimu vykdant įmonės bankroto procedūras. Bankrutuojančios (likviduojamos) įmonės darbuotojų atliekamų pareigų specifika – teisinio, buhalterinio pobūdžio darbas administratoriui teikiant pagalbą ar dalyvavimas įmonės ūkinėje-komercinėje veikloje, jei tokia vykdoma po bankroto bylos iškėlimo, nelemia kitokio minėtos normos aiškinimo. Todėl klausimą dėl bankrutuojančios įmonės darbuotojo, su kuriuo darbo teisiniai santykiai atsirado po bankroto bylos iškėlimo, darbo sutarties pabaigos momento (kreditorių susirinkimo nutarimo priėmimo dieną ar po teismo sprendimo įmonei teisiškai reikšmingoje byloje įsiteisėjimo) nustatymo turi teisę vienasmeniškai spręsti įmonės bankroto administratorius. Kreditorių susirinkimo ar komiteto siūlymas dėl darbo pabaigos su šiuo darbuotoju momento nustatymo nesaisto administratoriaus. Todėl ir priimtas kreditorių susirinkimo nutarimas šiuo klausimu teisiškai nėra reikšmingas.
Kita vertus, ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalyje, reglamentuojančioje administravimo išlaidų sudėtį, nustatyta, kad bankroto administravimo išlaidas sudaro atlyginimas administratoriui, įmonės darbuotojų, kuriems būtina dalyvauti bankroto procese, išskyrus dalyvaujančių ūkinėje komercinėje veikloje, su darbo santykiais susijusios išmokos, išlaidos įmonės auditui, turto įvertinimo, pardavimo, atliekų, užteršto dirvožemio ir grunto sutvarkymo bei kitos kreditorių susirinkimo patvirtintos išlaidos. Prie bankroto administravimo išlaidų negali būti priskiriamos išlaidos, susijusios su ūkine komercine veikla. Pagal ĮBĮ 23 straipsnio 5 punktą kreditorių susirinkimas (komitetas) tvirtina bankroto administravimo išlaidų sąmatą, ją keičia, nustato administravimo išlaidų mokėjimo eilę ir tvarką. Tokiu būdu bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimas (komitetas), neturėdamas įgaliojimų spręsti darbo teisinių santykių bankroto procese įforminimo klausimų, tačiau spręsdamas dėl administravimo išlaidų sąmatos, taigi, ir dėl maksimalaus dydžio išlaidų, skiriamų darbuotojams, tvirtinimo, netiesiogiai dalyvauja sprendžiant klausimą dėl atlyginimo darbuotojams dydžio, taip pat darbo teisinių santykių trukmės nustatymo. Jeigu tęsiant darbo teisinius santykius su vienu ar kitu bankrutuojančios įmonės darbuotoju yra viršijami kreditorių susirinkimo (komiteto) nustatyti maksimalūs šiai išlaidų grupei skirti administravimo išlaidų dydžiai, administratorius turi imtis priemonių, kad būtų nedelsiant nutraukti darbo teisiniai santykiai su šiuo darbuotoju ar darbuotojais, arba kreiptis į kreditorių susirinkimą (komitetą) su prašymu nustatyti didesnius šiai grupei skirtinus maksimalius administravimo išlaidų dydžius.
Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su žemesnės instancijos teismu, kad nei Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2011 m. gegužės 9 d. nutartimi civ. byloje Nr. 3K-3-230/2011 grąžinęs Lietuvos apeliaciniam teismui bylą dėl atsakovo kreditorių komiteto 2010 m. balandžio 8 d. nutarimų dėl administratoriaus ataskaitos ir administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo bei kitais klausimais teisėtumo nagrinėti iš naujo, nei Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. birželio 23 d. nutartimi civ. byloje Nr. 2-1791/2011 panaikindamas atsakovo kreditorių komiteto 2010 m. balandžio 8 d. nutarimus, nevertino teisininko R. Nadzeikos darbo apimties ir funkcijų visumos. Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. birželio 23 d. nutartimi nesprendė klausimo dėl R. Nadzeikos galimumo dirbti atsakovo teisininku, tik nurodė, jog bankroto administratorius turėjo pareigą pats tikrinti įmonės sandorius, o ne atlygintinai pavesti šias funkcijas vykdyti teisininkui R. Nadzeikai. Be to, apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad šios įmonės patirtos išlaidos nebuvo būtinos, taip pat nustatė, jog atsakovas patyrė nepagrįstai dideles transporto išlaidas, taip pat išlaidas už lizinguojamų automobilių remontą po lizingo sutarčių nutraukimo, dėl ko ir panaikino kreditorių komiteto nutarimus dėl administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo. Atsakovo BUAB „Gertauta“ 2011 m. rugpjūčio 29 d. kreditorių komitetas nutarimu Nr. 2 nepritarė administratoriaus siūlymui nutraukti darbo teisinius santykius su teisininku R. Nadzeika kreditorių susirinkimo nutarimo priėmimo dieną, o nutarė su R. Nadzeika nutraukti darbo teisinius santykius teismo sprendimo byloje su Kauno apskrities VMI įsiteisėjimo dieną (b. l. 10-12). Šiuo nutarimu nespręstas klausimas dėl R. Nadzeikos darbo funkcijų vykdymo galimumo bei tinkamumo. Minėta, jog toks šio klausimo išsprendimas priskirtas atsakovo bankroto administratoriaus kompetencijai, šiuo atveju, UAB Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centrui, kuris administruoja atsakovą. Tai, kad BUAB „Gertauta“ administratorius kreipėsi į kreditorių komitetą siūlydamas nutraukti darbo sutartį su R. Nadzeika kreditorių komiteto nutarimo priėmimo dieną, o kreditorių komitetas nusprendė nutraukti darbo teisinius santykius su darbuotoju vėliau, nei siūlė administratorius, neturi teisinės reikšmės administratoriui priimant sprendimą dėl darbo sutarties nutraukimo momento. Tokiu atveju kreditorių komiteto siūlymas yra tik rekomendacinio pobūdžio ir spręsti dėl jo teisėtumo ir pagrįstumo atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo. Be to, atsakovo kreditorių komitetas 2011 m. rugpjūčio 29 d. nutarimu Nr. 3, kurio teisėtumo klausimas taip pat yra sprendžiamas nagrinėjamoje byloje, iš esmės nesprendė klausimo dėl administravimo išlaidų sąmatos, kurios sudėtinė dalis yra darbo užmokesčiui skiriami maksimalūs dydžiai, tvirtinimo, o 2010 m. balandžio 8 d. kreditorių komiteto nutarimas dėl administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo (šiame nutarime buvo numatyta, jog darbo sąnaudos sudaro 15 601 Lt, tarp kurių ir sąnaudos R. Nadzeikos atlyginimui) yra panaikintas. Esant tokiai situacijai, atsakovo kreditorių komitetas, nesant patvirtintų administravimo išlaidų, skiriamų R. Nadzeikos atlyginimui mokėti, dydžių, iš esmės neturėjo pagrindo nesutikti su administratoriaus siūlymu dėl darbo sutarties su R. Nadzeika nutraukimo kreditorių komiteto nutarimo priėmimo dieną. Tuo pačiu pastebėtina, kad tokį rekomendacinio pobūdžio nutarimą atsakovo kreditorių komitetas priėmė vienbalsiai. Be to, apeliantas nepateikė duomenų, jog teisininko R. Nadzeikos darbo funkcijos apsiriboja vien tik įmonės sandorių tikrinimu. Iš bylos medžiagos matyti, kad R. Nadzeika atsakovo vardu rengia įvairius procesinius dokumentus ir teikia juos teismui, konsultuoja administratorių. Be to, ginčo tarp BUAB „Gertauta“ ir Kauno apskrities VMI nagrinėjimas Lietuvos apeliaciniame teisme neturėtų užtrukti ir byla, neatsiradus nenumatytų procesinių kliūčių, turėtų būti paskirta nagrinėti artimiausiu metu (civilinės bylos Nr. 2A-1378/2012).
Taigi pareiškėjo skundžiamas atsakovo kreditorių komiteto nutarimas Nr. 2 šiuo atveju yra rekomendacinio pobūdžio ir nesaisto bankroto administratoriaus, kuris, nutarimo priėmimo dieną nesant patvirtintos administravimo išlaidų, skiriamų R. Nadzeikos atlyginimui mokėti, sąmatos, gali nutraukti su šiuo teisininku darbo sutartį. Tai reiškia, jog bankroto administratorius šiuo atveju pats galėjo ir gali nutraukti su R. Nadzeika darbo sutartį pagal ĮBĮ ir Darbo kodekso reikalavimus be kreditorių komiteto pritarimo. Tuo atveju, jeigu atsakovo bankroto administratorius to nepadarė ir įmonė dėl to patyrė žalos, jam gali būti reiškiamas ieškinys dėl žalos, atsiradusios netinkamai vykdant pareigas, atlyginimo, taip pat atitinkamai gali būti keliamas klausimas dėl administratoriaus pakeitimo. Atitinkamai atsakovo kreditorių komitetas turėtų savo įgaliojimų ribose svarstyti klausimą dėl administravimo išlaidų, skiriamų darbo užmokesčiui, maksimalių dydžių patvirtinimo.
Dėl administratoriaus atlyginimo ir administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo
(nutarimas Nr. 3)
ĮBĮ 23 straipsnyje nustatytos kreditorių susirinkimo teisės, tarp jų teisė tvirtinti administravimo išlaidų sąmatą, taip pat ją keisti, nustatyti administravimo išlaidų mokėjimo eilę ir tvarką (ĮBĮ 23 straipsnio 5 punktas); nustatyti administratoriui atlyginimą (ĮBĮ 23 straipsnio 9 punktas). ĮBĮ nėra įtvirtinta imperatyvių normų dėl faktiškai patirtų administravimo išlaidų tvirtinimo terminų. Todėl kreditorių komiteto nariai, įvertinę konkrečias aplinkybes, turi teisę klausimo dėl administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo nagrinėjimą atidėti kitam posėdžiui. Tuo pačiu jie turi įgaliojimus nuspręsti dėl administratoriaus atlyginimo palikimo nepakeistu ar jį pakeisti. Jeigu kreditorių komitetas posėdyje nutaria iš esmės nespręsti administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo klausimo ir nurodo tokio nutarimo argumentus, keisti ar naikinti nutarimo nėra pagrindo.
Įmonių bankroto įstatymo 36 straipsnio 5 dalyje nurodyti kriterijai administratoriaus atlyginimo už teikiamas paslaugas dydžiui nustatyti, t. y. administratoriaus atlyginimo suma nustatoma atsižvelgiant į tai, ar bankrutuojanti (bankrutavusi) įmonė tęsia (vykdo) veiklą, į parduodamo įmonės turto rūšį ir jo kiekį, taip pat į įmonei iškeltų bylų ir pareikštų civilinių ieškinių sudėtingumą bei jų kiekį. Teisėjų kolegija pažymi, kad kreditorių susirinkimas gali nustatyti ne tik administratoriaus atlyginimo dydį, bet ir jo mokėjimo tvarką, t. y. mokėjimą dalimis, vykdant bankroto procesą arba visą sumą iš karto, baigus bankroto procesą (ĮBĮ 36 str. 5 d.). Kreditorių susirinkimo nutarimo pagrindu sudaroma pavedimo sutartis, kurioje nustatomas administratoriaus atlyginimas ir jo mokėjimo tvarka (ĮBĮ 36 straipsnio 5 dalis). Tokiu būdu tarp administratoriaus ir administruojamos įmonės susiklosto pavedimo, o ne darbo santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2011). Pavedimo sutartyje nustatoma administratoriaus atlyginimo suma ir jo mokėjimo tvarka. Administratoriui atlyginimas mokamas tuomet, jeigu jis tinkamai vykdo sutartines prievoles. Jeigu kreditoriai nepatvirtina administratoriaus ataskaitos, tai reiškia, kad jie nesutinka su administratoriaus veikla vykdant pavedimo sutartį ir yra pagrindas spręsti dėl pavedimo teisinių santykių pakeitimo ar pasibaigimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-531/2012). Tokiu atveju įrodinėjimo našta, pagrindžiant tinkamą pareigų vykdymą, tenka administratoriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2011, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-230/2011). Pavedimo sutarties sąlygos įstatymų nustatyta tvarka taip pat gali būti keičiamos, pavyzdžiui, mažinamas ar didinamas atlyginimas, atsiradus tokioms aplinkybėms, dėl kurių iš esmės pasikeičia bankroto procedūrų vykdymas. Kai kreditorių komitetas vienbalsiai nutaria nekeisti su administratoriumi sudarytų pavedimo sutarties sąlygų, t. y. išlaikyti status quo, laikoma, jog yra pripažįstama, kad esminių pasikeitimų dėl bankroto procedūrų vykdymo, kurie sudarytų pagrindą nustatyti administratoriui kitokį atlyginimą – mažinti jį ar didinti, nėra. Vieno iš atsakovo kreditorių nuomonė, jei kreditorių komitetas vienbalsiai nutarė nekeisti administratoriaus atlyginimo dydžio ir mokėjimo tvarkos, nesudaro pagrindo nepritarti tokiam kreditorių komiteto nutarimui. Juo labiau, jei pavedimo sutartis nėra nuginčyta įstatymų nustatyta tvarka, nenutraukta, nepakeista ir yra galiojanti.
Nagrinėjamoje byloje atsakovo BUAB „Gertauta“ kreditorių komitetas, 2011 m. rugpjūčio 29 d. posėdyje įvertinęs tai, kad dėl administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo teisėtumo buvo kilę teisminiai ginčai, kurių nagrinėjimas užtruko, nutarė įpareigoti administratorių pateikti atskirą po Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutarties civ. byloje Nr. 2-1272/2010, kurioje sustabdytas BUAB „Gertauta“ 2010 m. balandžio 8 d. pakartotinio kreditorių susirinkimo nutarimų 2, 3 ir 5 darbotvarkės klausimais vykdymas iki bus išnagrinėtas AB DnB Nord banko skundas dėl šių nutarimų pripažinimo negaliojančiais, gavimo patirtų išlaidų bei prisiimtų įsipareigojimų sąrašą (Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. birželio 23 d. nutartimi civ. byloje Nr. 2-1791 panaikino atsakovo kreditorių komiteto 2010 m. balandžio 8 d. nutarimą dėl administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo). Esant tokiai situacijai, atsakovo kreditorių komiteto pirmininkės siūlymas atidėti klausimo dėl administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo nagrinėjimą kitam posėdžiui, įpareigojant administratorių detalizuoti patirtas išlaidas ir naujai prisiimtus įsipareigojimus atskirais laikotarpiais, juos susiejant su teismų priimtais procesiniais sprendimais byloje, yra logiškas ir pagrįstas. Minėta, jog administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo, pakeitimo klausimus įgaliotas spręsti kreditorių komitetas (ĮBĮ 23 str. 5 p.), o jam nepriėmus nutarimo dėl administravimo išlaidų sąmatos (ne)tvirtinimo, nėra pagrindo tokio nutarimo, kuriuo šis klausimas iš esmės nespręstas, naikinti ar jį keisti. Todėl šioje dalyje, kurioje BUAB „Gertauta“ kreditorių komitetas 2011 m. rugpjūčio 29 d. posėdyje neišsprendė administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo klausimo, o nutarė šio klausimo nagrinėjimą atidėti kitam posėdžiui, apelianto atskirasis skundas nepagrįstas. Tokiu atveju teismas neturi įgaliojimų pakeisti kreditorių komitetą ir priimti sprendimą dėl administravimo išlaidų dydžio pakeitimo, nes teismas tik tikrina kreditorių komiteto nutarimo, kuriuo iš esmės išspręstas klausimas, teisėtumą.
Taip pat nepagrįsti apelianto atskirojo skundo argumentai, susiję su tuo, kad atsakovo kreditorių komitetas neteisėtai nesumažino administratoriui atlyginimo ir nutarė nekeisti su juo 2010 m. balandžio 8 d. sudarytos pavedimo sutarties. Kaip minėta, kreditorių komitetas nutarimu turi išimtinę teisę nustatyti administratoriui atlyginimo dydį bei jo mokėjimą tvarką. Atsakovo kreditorių komitetas tai ir padarė 2009 m. balandžio 14 d. įvykusiame posėdyje, kuriame nutarė administratoriui mokėti 14 160 Lt su PVM atlyginimą per mėnesį iki įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Nutartis pripažinti UAB „Gertauta“ bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto įsiteisėjo 2010 m. sausio 19 d. Tai reiškia, kad po to, kai įmonė įgijo bankrutavusios (likviduojamos) įmonės teisinį statusą atsakovo administratoriui nebegalėjo būti mokamas atlyginimas, koks nustatytas 2009 m. balandžio 14 d. įvykusiame atsakovo kreditorių komiteto posėdyje. Atsakovo kreditorių komitetas turėjo priimti naują nutarimą dėl atlyginimo dydžio ir mokėjimo tvarkos administratoriui nustatymo. UAB „Gertauta“ kreditorių komitetas 2010 m. balandžio 8 d. nutarimu nutarė su administratoriumi pratęsti pavedimo sutartį, nustatant jam ankstesnį atlyginimą. Šio nutarimo pagrindu tą pačią dieną, t. y. 2010 m. balandžio 8 d. su administratoriumi sudaryta pavedimo sutartis. Iš sutarties 3.3 punkto matyti, kad administratoriui nutarta mokėti 14 160 Lt su PVM atlyginimą per mėnesį. Pavedimo sutartyje šalių nustatyta administratoriaus atlyginimo suma nesusieta su konkrečiu bankroto proceso etapu, o sutarties pasibaigimas ar jos atskirų sąlygų pakeitimas pagal sutarties 5.2-5.3 punktus susietas su bendraisiais įstatymuose įtvirtintais sutarčių pakeitimo, pasibaigimo pagrindais (b. l. 92-94). Tačiau šiuo atveju toks įmonės ir jos administratoriaus susitarimas neturi teisinės reikšmės. Kolegija pažymi, kad pavedimo sutarties su bankroto administratoriumi privaloma sudarymo sąlyga yra kreditorių komiteto nutarimo dėl atlyginimo administratoriui dydžio, mokėjimo tvarkos ir terminų teisėtumas. Tuo tarpu, kaip minėta, Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. birželio 23 d. nutartimi civ. byloje Nr. 2-1791 panaikino šį atsakovo kreditorių komiteto 2010 m. balandžio 8 d. nutarimą, kurio pagrindu su administratoriumi ir buvo sudaryta pavedimo sutartis. Tokiu būdu neliko pagrindo pavedimo sutartiniams teisiniams santykiams tarp įmonės ir jos administratoriaus atsirasti, nes pasibaigė pavedimo sutarties dėl tokio atlyginimo dydžio galiojimas. Panaikinus kreditorių komiteto 2010 m. balandžio 8 d. nutarimą dėl atlyginimo administratoriui, 2010 m. balandžio 8 d. pavedimo sutarties dalis dėl atlyginimo administratoriui dydžio, mokėjimo tvarkos bei terminų tapo niekine, kaip neatitinkanti įstatymo reikalavimų (CK 1.80 str. 1 d.). Tokiu būdu liko galioti 2009 m. balandžio 14 d. atsakovo kreditorių komiteto nutarimas, kuriuo administratoriui nustatyto dydžio atlyginimo mokėjimo pasibaigimas susietas su įmonės teisinio statuso pasikeitimu - jos pripažinimu bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Tai reiškia, kad 2011 m. rugpjūčio 29 d. atsakovo kreditorių komiteto nutarimo dėl administratoriaus atlyginimo, nustatyto 2010 m. balandžio 8 d. pavedimo sutartyje, nesumažinimo priėmimo metu atlyginimo dydis administratoriui iš viso nebuvo nustatytas. Todėl kreditorių komitetas turėjo spręsti klausimą ne dėl administratoriaus atlyginimo dydžio, nustatyto negaliojančioje pavedimo sutarties dalyje, kuri neteko galios teismui panaikinus 2010 m. balandžio 8 d. kreditorių komiteto nutarimą dėl administratoriaus atlyginimo, (ne)sumažinimo, bet spręsti klausimą iš naujo dėl atlyginimo administratoriui nustatymo nuo įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto stadijos dienos. Esant tokioms aplinkybėms, kaip nepagrįstas vertintinas pirmosios instancijos teismo argumentas, kad pavedimo sutartis dėl atlyginimo administratoriui nėra nuginčyta. Negalima ginčyti to, ko nėra. Taigi nėra pagrindo naikinti tokį kreditorių komiteto nutarimą atskirojo skundo argumentais, nes atlyginimas administratoriui iš naujo nėra nustatytas ir kreditorių komitetas šį klausimą turi nedelsiant svarstyti.
Dėl turto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo tvarkos ir kainų nustatymo
(nutarimo Nr. 5 pirma dalis)
Įmonės kreditorių susirinkimas be kitų įgaliojimų turi teisę tvirtinti įmonės turto pardavimo kainą (ĮBĮ 23 str. 5 p.). Nekilnojamasis ir įkeistas turtas parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka (ĮBĮ 33 str. 1 d. 2 p). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. sausio 16 d. nutarimu Nr. 60 patvirtinto Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašo (toliau - Aprašas) 7 punktas nustato, kad iš varžytynių parduodamo nekilnojamojo, taip pat įkeisto turto vertinimo tvarką nustato ir pradinę turto pardavimo kainą tvirtina kreditorių susirinkimas.
Taigi įstatymai ir lydimieji teisės aktai detaliai nereglamentuoja bankrutuojančios įmonės turto pardavimo tvarkos ir kainos nustatymo kriterijų. Teisės spragos šalinamos, visų pirma, taikant įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius (įstatymo analogija), o jeigu tokio įstatymo nėra, teismas vadovaujasi bendraisiais teisės principais (teisės analogija) (CPK 3 str. 6 d.). Be to, turi būti atsižvelgiama ir į bankroto bylų nagrinėjimo ypatumus bei tokiose bylose vyraujantį viešąjį interesą. Tuo atveju, kai rengiantis bankrutuojančios įmonės likvidavimo procedūroms kreditorių susirinkimas priima nutarimą dėl įmonės turto pardavimo būdo, tvarkos ir kainos nustatymo, šiuo nutarimu turi būti nustatytas toks turto pardavimo būdas, turto pardavimo tvarka bei kaina, kad tai atitiktų tiek įmonės, tiek ir daugumos kreditorių interesus. Bankroto procese vykdant įmonės priverstinio likvidavimo procedūras, siekiama kuo didesnio visų kreditorinių reikalavimų patenkinimo, taip pat visų kreditorių interesų pusiausvyros užtikrinimo. Jeigu visi įmonės kreditoriai sutinka su pasiūlyta pradine turto pardavimo kaina ar pardavimo būdu bei tvarka, parduodamo turto įvertinimo gali būti ir nereikalaujama. Tačiau jeigu dėl įmonės turto pardavimo kainos, būdų ar tvarkos kyla ginčas, įmonės bankroto administratorius paprastai turėtų organizuoti parduodamo turto įvertinimą. Kaip minėta, teisės aktais parduodamo įkeisto turto vertę ir tvarką nustatyti pavesta kreditorių susirinkimui, t. y. patiems bankrutavusios įmonės kreditoriams, kurie labiausiai suinteresuoti turto pardavimu už didžiausią įmanomą kainą ir savo kreditorinių reikalavimų kuo didesniu patenkinimu. Taigi, svarbiausias vaidmuo aptariamais klausimais tenka kreditorių susirinkimui, kurio nutarimai priimami balsų dauguma ir privalomi visiems kreditoriams (ĮBĮ 24 str.). Tokių teisės taikymo taisyklių laikomasi teismų praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. liepos 28 d. civ. byloje Nr. 2-2053/2011).
Vykdant bankrutuojančios įmonės įkeisto turto pardavimą iš varžytynių, pagal analogiją CPK nuostatos nėra taikomos, kiek šiuos klausimus reglamentuoja specialios teisės normos, įtvirtintos ĮBĮ ar Apraše (CPK 1 str. 1 d., ĮBĮ 33 str. 5 d., Aprašo 1, 2 punktai). Jau minėta, kreditoriai patys nustato iš varžytynių parduodamo įkeisto turto pradinę pardavimo kainą ir tvarką (Aprašo 7 punktas). Civilinio proceso įstatymo normos, reglamentuojančios vykdymo procesą, yra taikomos priverstine tvarka realizuojant skolininko turtą ne bankroto procese, t. y. jos netaikomos bankroto byloje sprendžiant dėl turto pardavimo būdų bei pradinės pardavimo kainos nustatymo. Kaip minėta, teisės norminiai aktai neįpareigoja bankrutuojančios įmonės kreditorius, sprendžiančius dėl įmonės turto pardavimo būdo bei kainos, būtinai atlikti turto įvertinimą pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nuostatas. Įmonės kreditorių susirinkimas (komitetas) gali įgalioti administratorių atlikti potencialių turto pirkėjų apklausą rinkoje dėl turto kainos ir nustatyti kainą, kurią realiai galima gauti rinkoje. Jeigu rinkoje surandami pirkėjai, siūlantys konkrečias turto įsigijimo kainas, kreditoriai gali nuspręsti šį turtą parduoti iš varžytynių už ne mažesnę, nei buvo pasiūlyta didžiausia, kainą. Tokiu pasirinktu būdu (turto pardavimu iš varžytynių), kai pradinė kaina nustatoma pagal potencialaus pirkėjo pasiūlytą didžiausią kainą, nėra pažeidžiamos bankrutuojančios įmonės teisės, kadangi kreditoriai nustato realiai rinkoje esančią kainą, kuri yra siūloma už turtą ir įvardija šią kainą kaip minimalią, o ne maksimalią. Tuo pačiu nevaržomos ir varžytynėse dalyvaujančių pirkėjų teisės, nes jie visuomet gali pasiūlyti didesnę kainą (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gegužės 24 d. civ. byloje Nr. 2-759/2012). Tačiau neatitinka bendrųjų teisės principų administratoriaus ir kreditorių komiteto veiksmai, kai atlikus rinkos dalyvių apklausą dėl turto pardavimo pradinės kainos turto varžytynėms nustatymo, nusprendžiama šį turtą parduoti ne iš varžytynių, o iš karto pasirašyti su potencialiu pirkėju pirkimo-pardavimo sutartį ir perleisti turtą už pastarojo nurodytą kainą, net jei šis potencialus pirkėjas apklausos metu pasiūlė didžiausią kainą. Juo labiau, jei anksčiau varžytynėse parduodamo turto pradinė kaina ir potencialių pirkėjų pasiūlyta kaina skiriasi labai ženkliai, taip pat nėra turto vertintojų išvados dėl turto rinkos vertės. Kolegija pažymi, kad bankroto administratoriaus atlikta rinkoje potencialių pirkėjų apklausa negali būti vertinama kaip varžytynės, kurių metu turtas parduodamas didžiausią kainą pasiūliusiam pirkėjui ir nesukelia tokių pat teisinių padarinių, t. y. pareigos įforminti pirkimo-pardavimo teisinius santykius. Juo labiau, kad turto pardavimo iš varžytynių metu kiti potencialūs pirkėjai gali pasiūlyti dar didesnę, nei pasiūlyme buvo nurodęs potencialus pirkėjas, kainą, kas labiau atitinka tiek bankrutuojančios įmonės, tiek ir jos kreditorių teisėtus interesus. Šiuo atveju apklausos metu didžiausią kainą nurodžiusio potencialaus turto pirkėjo teisės taip pat nėra pažeidžiamos, nes jis šį turtą gali už tą pačią kainą įsigyti iš varžytynių, jei nebus pateikta kitokių pasiūlymų, arba varžytis su kitais potencialiais pirkėjais ir, nepažeidžiant varžytynių procedūrų, nusipirkti turtą už didesnę kainą.
Jeigu pardavinėjamas turtas, kuris yra įkeistas, dar taikomos ir Aprašo 31-34 punktų nuostatos. Pagal Aprašo 31 punktą tuomet, jei turtas įkeistas, varžytynių vykdytojas po kiekvienų tokio neparduoto turto varžytynių raštu privalo per 3 darbo dienas pasiūlyti perimti įkeistą turtą hipotekos kreditoriui. Antrosiose varžytynėse nepardavus įkeisto turto ir įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui atsisakius perimti turtą, turto pardavimo klausimą sprendžia kreditorių susirinkimas (Aprašo 32, 33 punktai). Tokiu atveju kreditorių susirinkimas gali nutarti: 1) įpareigoti varžytynių vykdytoją tęsti turto pardavimą iš varžytynių Aprašo nustatyta tvarka kreditorių susirinkimo patvirtintomis kainomis; 2) įpareigoti varžytynių vykdytoją parduoti turtą be varžytynių kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka ir patvirtintomis parduodamo turto kainomis; 3) perduoti turtą kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka; 4) kitaip disponuoti turtu. Taigi, iš varžytynių – tiek pirmų, tiek antrų nepardavus įkeisto nekilnojamojo turto, šį turtą už kreditorių komiteto nustatytą kainą turi būti pasiūloma perimti hipotekos kreditoriui. Tik tuomet, jeigu hipotekos kreditorius nesutinka perimti šį turtą už pasiūlytą kainą, kreditorių komitetas turi teisę spręsti dėl tolesnės turto pardavimo tvarkos nustatymo. Tačiau ir spręsdamas šį klausimą, kreditorių komitetas administratoriui, atlikusiam preliminarią rinkoje esančios situacijos analizę pagal pateiktus potencialių pirkėjų siūlymus, neturėtų leisti iš karto sudaryti sutartį su didžiausią kainą iš administratoriaus nurodytų asmenų pasiūliusiu potencialiu pirkėju, jei buvo nuspręsta tik išsiaiškinti pradinę turto pardavimo iš varžytynių kainą potencialių pirkėjų apklausos būdu, o ši kaina turėtų būti nustatyta kaip pradinė ir turėtų būti organizuojamos dar vienerios varžytynės, ypač tais atvejais, kai pasiūlyta kaina ženkliai mažesnė už tą, kurią buvo nustatęs kreditorių komitetas antrosioms varžytynėms. Kreditorių komiteto pozicija, kai iš pradžių nutariama nustatyti parduodamo turto pradinę kainą pirkėjų apklausos būdu tikslu organizuoti varžytynes, po to, gavus potencialių pirkėjų pasiūlymus dėl kainos, nemotyvuotai nutariama pakeisti turto pardavimo būdą ir turtą pardavinėti ne iš varžytynių, o sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį su potencialiu pirkėju, apklausos metu pateikusiu geriausią pasiūlymą, sudaro prielaidas atsirasti abejonėms, jog pasirinktas turto pardavimo būdas ir tvarka nėra palankiausi bankrutuojančiai įmonei ir jos visiems kreditoriams.
Nagrinėjamu atveju atsakovo BUAB „Gertauta“ kreditoriai sprendė klausimą dėl keturių žemės sklypų ir vieno sklypo dalies, esančių (duomenys neskelbtini) kaime, pardavimo tvarkos ir kainų nustatymo. 2011 m. balandžio 8 d. įvykusiame kreditorių susirinkime kreditorių komitetas nutarė šį turtą, kuris yra įkeistas AB DnB bankui, parduoti iš varžytynių už bendrą pradinę 1 335 500 Lt sumą; nepardavus turto pirmose varžytynėse, sumažinti turto pardavimo kainą 20 procentų ir jį pardavinėti antrose varžytynėse, o nepardavus ir jose, kviesti kreditorių komitetą turto pardavimo klausimui spręsti. Įkeistas turtas už pradinę 1 335 500 Lt sumą nebuvo parduotas pirmose varžytynėse, o už pradinę 1 068 400 Lt su PVM kainą nebuvo parduotas ir antrose varžytynėse 2010 m. lapkričio 26 d. AB DnB bankas skunde nurodė, kad neparduoto įkeisto turto jam nebuvo pasiūlyta perimti. Kolegija šį argumentą atmeta kaip nepagrįstą. Pirma, bankui buvo siunčiami pranešimai apie varžytynes bei jų neįvykimo faktus (b. l. 47-50). Antra, yra pagrindas sutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad bankui, kaip kredito įstaigai, kuri turi finansinių bei žmogiškųjų resursų ir kuriai byloje atstovauja advokatai, taikomi didesni atidumo bei rūpestingumo standartai. Gavęs duomenis apie neįvykusias varžytynes, AB DnB bankas pats galėjo imtis priemonių dėl turto perėmimo, tačiau tokių siūlymų nepateikė nei tuo metu, nei nagrinėjant ginčą iš esmės pirmosios instancijos teisme. Duomenų apie tai, kad AB DnB bankas būtų reiškęs savarankiškus reikalavimus ir ginčijęs tokį kreditorių komiteto bei administratoriaus neveikimą byloje nėra. Be to, kolegija pažymi, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog įkaito turėtojas gali perimti antrosiose varžytynėse neparduotą turtą tik tokiu atveju, jei būtent tas turtas kaip atskiras vienetas buvo pardavinėjamas varžytynėse ir buvo galimybė tą turtą įsigyti atskirai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-508/2010). Nagrinėjamu atveju iš varžytynių buvo pardavinėjami ne tik AB DNB Nord naudai įkeisti žemės sklypai, bet ir kitas nekilnojamasis turtas, kaip vienas turtinis vienetas (b. l. 49, 52).
Tačiau kolegija sutinka su apeliantu, kad po antrų neįvykusių varžytynių administratoriui savo iniciatyva patalpinus skelbimus dienraščiuose apie šio turto pardavimą ir atlikus rinkoje esančių potencialių pirkėjų apklausą dėl turto kainos, nebuvo pagrindo kreditorių komitetui neskelbti varžytynių, o nutarti pardavinėti penkis sklypus už 220 785,12 Lt kainą be PVM (tokią sumą pasiūlė UAB „Autokompleksas“). Pirma, tokia turto pardavimo tvarka – ne iš varžytynių, o pagal administratoriaus vienašališkai atliktą apklausą viešo paskelbimo būdu šiuo atveju nėra palankiausia įmonei bei jos visiems kreditoriams. Akivaizdu, jog tokios apklausos rezultatai gali sudaryti pagrindą nustatyti pradinę turto pardavimo iš varžytynių kainą, tačiau ne iš karto sudaryti turto perleidimo sandorį su potencialiu pirkėju, siūlančiu galimai ne didžiausią kainą rinkoje. Turto pardavimo iš varžytynių būdas yra galimai ženkliai priimtinesnis. Antra, tokia turto pardavimo kaina beveik 4 kartus mažesnė už tą (1 068 400 Lt su PVM), kuri buvo nustatyta antrosiose varžytynėse, nuo kurių praėjo trumpas laiko tarpas.
Taigi, kreditorių komitetas, turėdamas imtis priemonių, kad įmonės turtas būtų parduodamas už įmanomai didžiausią kainą ir užtikrintas bankroto procedūrų, parduodant turtą, skaidrumas, šių priemonių nepagrįstai nesiėmė, o nutarė, nesant duomenų apie turto rinkos vertes pagal turto vertintojų atliktus įvertinimus, laikantis Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nuostatų, iš karto sudaryti sutartį su vienu iš potencialių pirkėjų. Tik esant objektyviems duomenims apie atskirų turto objektų bei jų bendrą vertę galima nustatyti pradinę varžytynių kainą.
Aukščiau išdėstyti argumentai sudaro pagrindą naikinti apelianto skundžiamą atsakovo kreditorių komiteto nutarimą darbotvarkės 5 klausimo pirma dalimi.
Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai teisiškai nėra reikšmingi nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui.
Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias įkeisto turto pardavimo tvarkos ir kainos nustatymą ir tai lėmė neteisingą šio klausimo išsprendimą. Kauno apygardos teismo 2012 m. sausio 20 d. nutarties dalis, kuria netenkintas pareiškėjo akcinės bendrovės „DnB NORD bankas“ skundas dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Gertauta“ 2011 m. rugpjūčio 29 d. kreditorių komiteto nutarimo darbotvarkės 5 klausimo pirma dalimi pripažinimo negaliojančiu, naikintina ir šis pareiškėjo skundas tenkintinas. Kitoje dalyje nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 4 p.).
Vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Kauno apygardos teismo 2012 m. sausio 20 d. nutartį pakeisti.
Panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. sausio 20 d. nutarties dalį, kuria netenkintas pareiškėjo akcinės bendrovės „DnB NORD bankas“ skundas dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Gertauta“ 2011 m. rugpjūčio 29 d. kreditorių komiteto nutarimo darbotvarkės 5 klausimo pirma dalimi pripažinimo negaliojančiu.
Panaikinti bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Gertauta“ 2011 m. rugpjūčio 29 d. kreditorių komiteto nutarimą, kuriuo nutarta įpareigoti administratorių sudaryti pirkimo pardavimo sutartį su UAB „Autokompleksas“ dėl 0,1071 ha ploto žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 0,1010 ha ploto žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 0,1013 ha ploto žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 0,1164 ha ploto žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat 4/21 žemės sklypo, kurio plotas 0,5697 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini) kaime, parduodant turtą už bendrą 267 150 Lt su PVM sumą ir nustatant, kad už turtą turi būti sumokėta ne vėliau kaip kitą darbo dieną po pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo (darbotvarkės 5 klausimo pirma dalis).
Kitą pirmosios instancijos teismo nutarties dalį palikti nepakeistą.
Teisėjai Artūras Driukas
Dalia Vasarienė
Egidijus Žironas