Civilinė byla Nr. 2-1784/2014

Teismo proceso Nr. 2-57-3-00476-2014-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 110.1.; 122.4.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 13 d.

Vilnius

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Konstantinas Gurinas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. L. (A. L.) atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. liepos 18 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-1448-112/2014 pagal ieškovo K. J. ieškinį atsakovui A. L. (A. L.) dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

              Byloje kilęs ginčas dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu.

              Atskirajame skunde keliamas teismo nutarties, kuria taikyta laikinoji apsaugos priemonė – skolos priverstinio išieškojimo veiksmų sustabdymas, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

              Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti negaliojančiu 2012 m. lapkričio 2 d. pasirašytą paprastąjį neprotestuotiną vekselį 290 000,00 EUR (1 001 312,00 Lt) sumai. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti išieškojimą pagal ginčo vekselį vykdomojoje byloje Nr. 00741322722 iki kol bus iš nagrinėta byla.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. liepos 18 d. nutartimi ieškovo prašymą tenkino ir iki sprendimo priėmimo byloje sustabdė išieškojimo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 00741322722.

              Teismas, pažymėjo, kad patenkinus ieškinį, tačiau nesustabdžius vykdymo veiksmų, gali būti pažeistos ieškovo K. J. teisės, t. y. išnagrinėjus bylą ir teismo sprendimui esant ieškovo naudai, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Dėl to yra pagrindas stabdyti išieškojimo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 00741322722.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

              Atskirajame skunde atsakovas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. liepos 18 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir išspręsti klausimą iš esmės – netenkinti ieškovo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Skunde teigiama, kad:

              1. Ieškinio faktinis pagrindas nepagrįstas įrodymais. Ieškovas laikinosiomis apsaugos priemonėmis akivaizdžiai siekia užvilkinti atsiskaitymo laiką.

              2. Ieškovo K. J. skolos yra didelės, iš jo turto vykdomas priverstinis išieškojimas, todėl sustabdžius vykdymo veiksmus, tikėtina, kad atsakovas vėliau negalės susigrąžinti skolos.

              Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovas prašo jo netenkinti, nurodydamas, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių jis patirtų nepatogumų sprendžiant išieškotų lėšų grąžinimo klausimą. Atsakovas nepateikė informacijos apie savo turtinę padėtį, remiantis kuria būtų galima spręsti, kad nebūtų trukdžių ieškovui susigrąžinti iš jo išieškotas lėšas. Atsakovas neteisingai nurodo, kad ieškinys yra preliminariai nepagrįstas. Aplinkybė, kad ieškovas iš karto pasirašius vekselį jo neginčijo, dar savaime nereiškia, kad vekselis yra nenuginčijamas ir teisėtas.

              IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirąjame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų taip pat nenustatyta (CPK 329 str. 2 d).

Šioje byloje apeliacine tvarka sprendžiama, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas nutarė taikyti nagrinėjamoje byloje laikinąją apsaugos priemonę – išieškojimo veiksmų sustabdymą vykdomojoje byloje, pradėtoje pagal apeliantui notaro atliktą vykdomąjį įrašą (CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punktas).

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šios nuostatos aiškinimo ir taikymo praktikoje, formuojamoje Lietuvos apeliacinio teismo, išskiriama, kad teismas spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma, turi preliminariai įvertinti pareikštų reikalavimų pagrįstumą. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Jeigu preliminariai įvertinęs prašyme išdėstytus argumentus ir pateiktus juos pagrindžiančius įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad, išnagrinėjus bylą iš esmės, ieškovui palankus sprendimas galėtų būti priimtas, turėtų būti sprendžiama, ar egzistuoja kitos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, o būtent – grėsmė, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartis, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1040/2013; 2013 m. spalio 31 d. nutartis, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-2476/2013; 2014 m. sausio 30 d. nutartis, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-117/2014).

              Atskirajame skunde apskųstos teismo nutarties teisėtumas ir pagrįstumas įrodinėjamas CPK 144 straipsnio 1 dalies netinkamu taikymu, t. y. klaidingu prima facie doktrinos taikymu ir nepagrįstu grėsmės būsimam teismo sprendimo įvykdymui konstatavimu. Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad atliekant preliminarų pareikštų reikalavimų vertinimą jų pagrįstumo klausimas nėra sprendžiamas iš esmės. Šiuo atveju tik patikrinama, ar reikalavimai galėtų būti patenkinti, jeigu pasitvirtintų ieškinio faktiniu pagrindu įvardijamos aplinkybės. Ieškovo pasirinktas jo teisių gynimo būdas: byloje pareikštas ieškinys dėl teisinių santykių modifikavimo (teisių panaikinimo) – prašoma pripažinti negaliojančiu atsakovo išduotą vekselį, įstatymų leidžiamas. Ieškinio tenkinimo atveju būtų panaikinta apelianto reikalavimo teisė į ieškovą pagal ginčo vekselį. Aplinkybės, sudarančios ieškinio faktinį pagrindą, prima facie doktrinos požiūriu negali būti traktuojamos kaip objektyviai negalimos – esą išnagrinėjus ginčą iš esmės jos negalėtų būti pripažintos įrodytomis. Todėl konstatuotina, kad, priešingai nei nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino preliminarų ieškinio pagrįstumą (CPK 185 straipsnis). Vis dėlto teismas nepagrįstai sprendė esant būtinybę taikyti prašomą laikinąją apsaugos priemonę.

Pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymui. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-2699/2011; 2013 m. sausio 7 d. nutartis, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-338/2013). Taigi, laikinosios apsaugos priemonės neturėtų būti taikomos, jeigu jų sukeliamos pasekmės būtų neproporcingos siekiamiems tikslams.

              Pirmosios instancijos teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės tikslas – užkirsti kelią galimai žalai ieškovui ir naujiems ginčams tarp šalių atsirasti, t. y. užtikrinti teisinių santykių status quo išsaugojimą iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Nustatyta, kad notarė 2013 m. gegužės 13 d. atliko vykdomąjį įrašą dėl 290 000,00 EUR (1 001 312,00 Lt) sumos ir palūkanų išieškojimo apeliantui iš ieškovo (visa išieškoma suma 1 004 336,74 Lt). Šis vykdomasis įrašas yra pateiktas antstoliui ir jo pagrindu pradėti priverstinio vykdymo veiksmai. Neginčytina, kad nesustabdžius apelianto pradėtų priverstinio skolos išieškojimo veiksmų iki šio ginčo išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, išieškojimo veiksmai gali būti iš dalies įvykdyti arba pabaigti įvykdžius vykdomąjį dokumentą (CPK 587 straipsnio 8 punktas, 632 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tokiu atveju, ieškovas turėtų ginčo teisenos tvarka reikšti reikalavimą apeliantui dėl išieškotų lėšų susigrąžinimo. Pažymėtina, kad teisinės galimybės ginti savo interesus ir teises ieškovas neprarastų. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas per se sąlygoja suvaržymų vienai iš ginčo šalių nustatymą, todėl, kaip minėta, teismas spręsdamas jų taikymo poreikio klausimą turi užtikrinti ekonomiškumo bei proporcingumo principų reikalavimų įgyvendinimą. Apelianto reikalavimo teisę į ieškovą patvirtina 2012 m. lapkričio 2 d. vekselis bei jo pagrindu Vilniaus rajono 7-ojo notarų biuro notarės J. Š. 2013 m. gegužės 13 d. atliktas vykdomasis įrašas. Kol nėra išspręstas ieškovo nurodomų aplinkybių, kad nebuvo prievolės pagal vekselį atsiradimo pagrindo arba kad jis negalioja, pagrįstumo klausimas, apelianto reikalavimo teisė yra galiojanti ir vykdytina. Pagal konkrečiai šios bylos situaciją, ginčo vekselyje įtvirtintos ieškovo mokėjimo prievolės vykdymo sustabdymas pažeistų šalių interesų pusiausvyrą. Tą implikuoja aplinkybės dėl ieškovo atžvilgiu vykdomų išieškojimų skaičiaus ir bendro įsipareigojimų masto. Objektyvaus pagrindo teigti, kad apeliantas ieškinio tenkinimo atveju vengtų išsiieškotų sumų grąžinimo, nėra. 

              Remiantis tuo konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tenkindamas ieškovo prašymą taikyti atsakovo atžvilgiu prašomą laikinąją apsaugos priemonę tinkamai neįvertino poreikio užtikrinti šalių teisinių santykių stabilumą ir jo santykio su CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatytų principų reikalavimais. Dėl šios priežasties apskųsta teismo nutartis naikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetamas.

              Kiti atskirojo skundo argumentai teisinės reikšmės apeliacinio proceso rezultatui neturi, todėl jie detaliau neaptariami.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u t a r i a:

panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. liepos 18 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – netenkinti ieškovo K. J. prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Teisėjas                                                                                                                                            Konstantinas Gurinas