Civilinė byla Nr. 3K–7–359/2007
Procesinio sprendimo kategorijos: 25.2; 42.11.1; 45.5 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. spalio 24 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas), Sigito Gurevičiaus, Česlovo Jokūbausko, Gintaro Kryževičiaus, Egidijaus Laužiko, Zigmo Levickio (pranešėjas) ir Algirdo Taminsko,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. Z. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 28 d. nutarties ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. liepos 4 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Vilniaus energija“ ieškinį atsakovui R. Z. dėl skolos už šilumos energiją ir delspinigių priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 5373,99 Lt skolos už šilumos energiją, tiektą laikotarpiu nuo 2001 m. lapkričio 1 d. iki 2006 m. sausio 31 d., 349,23 Lt delspinigių už prievolės atsiskaityti ne laiku vykdymą ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas nurodė, kad atsiskaitymo už butų šildymą ir karštą vandenį sutarties Nr. 1653273 pagrindu tiekė atsakovui nuosavybės teise priklausančiam butui šilumos energiją. Šilumos tiekimo faktas nepaneigtas. Atsakovas neatsiskaitė už patiektą šilumos energiją. Ieškovas ieškinį grindė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.38, 6.71, 6.101, 6.383-6.391 straipsniais.
Atsakovas atsiliepime teigė, kad šiluma jam nebuvo tiekta, nes nuo 2001 m. rugpjūčio 30 d. jis yra atjungęs savo buto radiatorius nuo bendros šildymo sistemos, apie tai informavo ieškovo bendrovę ir uždarąją akcinę bendrovę ,,Antakalnio ūkis“. Bylos teisminio nagrinėjimo metu atsakovas pripažino dalį ieškinio, teigė sutinkąs mokėti 1/9 dalį prašomos priteisti sumos, t. y. už bendrojo naudojimo patalpų – laiptinės, kurioje yra devyni butai, šildymą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2006 m. liepos 4 d. sprendimu ieškinį patenkino: priteisė iš atsakovo ieškovui 5373,99 Lt skolos už šildymą, 349,23 Lt delspinigių už atsiskaitymą ne laiku, 184,70 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Teismas nustatė, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso butas (duomenys neskelbtini). Ieškovas atsakovo butui atsiskaitymo už butų šildymą ir karštą vandenį sutarties Nr. 1653273 pagrindu tiekia šilumos energiją. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad tinkamai ir leistinu būdu nutraukė šalių pasirašytą sutartį, t. y. atjungė buto radiatorius nuo bendros šildymo sistemos, įgyvendindamas įstatymo suteiktą atjungimo galimybę. 2006 m. gegužės 19 d. aktas Nr. 574 patvirtina savavališko buto šildymo prietaisų atjungimo faktą, tačiau neįrodo, kad yra atsijungta nuo bendros šildymo sistemos. Šilumos energija ieškinyje nurodytu laikotarpiu atsakovui buvo tiekiama.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. gruodžio 28 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija atmetė atsakovo apeliacinio skundo argumentą, kad vartotojas savo nuožiūra gali vienašališkai nutraukti energijos pirkimo-pardavimo sutartį ir kad ne teismo kompetencija spręsti apie vartotojo atsisakymą ieškovo teikiamų paslaugų. Teisėjų kolegija motyvavo tuo, kad CK 6.390 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog abonentas, kai pagal energijos pirkimo-pardavimo sutartį jis yra fizinis asmuo-vartotojas, naudojantis energiją buitiniams reikalams, turi teisę nutraukti sutartį vienašališkai, apie tai pranešdamas energijos tiekimo įmonei, jeigu yra visiškai sumokėjęs už tiekiamą energiją. Daugiabučiame name gyvenantis vartotojas šią teisę gali įgyvendinti tik tuo atveju, jeigu toks sutarties nutraukimas nepadarys žalos kitų to namo butų gyventojams. Ūkio ministro 2000 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. 20 buvo patvirtintos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, o Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 1998 m. liepos 30 d. sprendimu Nr. 1581V, priimtu vadovaujantis Vyriausybės 1993 m. rugsėjo 17 d. nutarimu Nr. 723 ,,Dėl gyvenamųjų namų butų (atskirų patalpų) šilumos ir karšto vandens tiekimo įrangos atjungimo nuo bendros namo šilumos ir karšto vandens tiekimo sistemos tvarkos tvirtinimo“, buvo patvirtinta speciali vieno buto (šilumos ir karšto vandens) atjungimo daugiabučiame name nuo bendros šios energijos tiekimo visam namui sistemos tvarka. Atsakovas privalėjo laikytis šių teisės aktų nustatytos specialios atjungimo procedūros, kad nebūtų pažeisti kitų to namo gyventojų (energijos vartotojų) interesai ir jiems nebūtų padaryta žala. Atsakovas šios tvarkos nesilaikė. Pagal bylos duomenis, atsakovas savo bute savavališkai nuo bendros šildymo sistemos atjungė tik radiatorius, kurie yra jo nuosavybė. Toks radiatorių atjungimas nėra atjungimas nuo visos daugiabučio namo centralizuotos šildymo sistemos. Byloje nebuvo pateikta įrodymų, kad atsakovo butas negavo šilumos nuo daugiabučio namo bendrasavininkiams priklausančių inžinerinių tinklų, kurie eina per atsakovo butą. SP AB ,,Vilniaus šilumos tinklai“ atsakovui 2001 m. rugsėjo 14 d. raštu buvo išaiškinę, kad atsiskaitymo už buto šildymą ir karštą vandenį sutartis bus nutraukta, kai atsakovas buto šilumos ir karšto vandens tiekimo įrangą atjungs nuo bendros namo šilumos ir karšto vandens tiekimo sistemos pagal Vilniaus miesto valdybos 1998 m. liepos 30 d. sprendimu Nr. 1581V nustatytą tvarką, ir pateikė atsakovui šį sprendimą, tačiau atsakovas šios nustatytos tvarkos nesilaikė.
Teisėjų kolegija nurodė, kad atsakovo bute nėra šilumos apskaitos prietaiso, pagal kurį būtų galima apskaičiuoti jo faktiškai sunaudotą energijos kiekį (CK 6.388 straipsnio 1 dalis), todėl už šilumą turėjo atsiskaityti, atsižvelgiant į šilumos apskaitos prietaiso, rodančio viso namo suvartotą šilumą, rodmenis ir visos pastate suvartotos šilumos kiekio paskirstymą vartotojams pagal kiekvienam vartotojui priklausantį bendrąjį (naudingą) plotą.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinės instancijos teismo nutartį ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškinį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:
1. Teismai netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir tarp šalių susiklosčiusį teisinį santykį, pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7, 18 straipsnius, CK 6.154, 6.155, 6.156, 6.186, 6.188, 6.193, 6.200, 6.211, 6.221, 6.383, 6.388, 6.390 straipsnius, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 178, 185 straipsnius, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimus.
CK 6.156 straipsnyje nustatyta imperatyvi taisyklė, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartį ir bendru susitarimu sutarti dėl sutarties sąlygų. Byloje nustatyta, kad šalių sudarytos sutarties galiojimo metu ir esant sutartiniams teisiniams santykiams, apibrėžtiems sutarties, prieš atsakovo valią buvo pakeistos sutarties sąlygos, t. y. sutarties galiojimo metu buvo priimti poįstatyminiai teisės aktai: ūkio ministro 2000 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. 20 patvirtintos Šilumos tiekimo taisyklės ir Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 1998 m. liepos 30 d. sprendimas Nr. 1581V. Šalių sudaryta sutartis yra neterminuota. Sutartyje nėra draudimo nutraukti sutartį vienašališkai. Akivaizdu, kad, sąžiningai aiškinant šią sutartį, atsakovas negalėjo tikėtis ir įsivaizduoti, kad jis neturės galimybės nutraukti sutarties. Negalioja netikėtos (siurprizinės) sutarčių standartinės sąlygos, t. y. tokios, kurių kita šalis negalėjo protingai tikėtis būsiant sutartyje (CK 6.186 straipsnis). CK 6.199 straipsnyje reglamentuotas neterminuotos sutarties nutraukimas – neapibrėžtam terminui sudarytą sutartį bet kuri šalis gali nutraukti apie tai per protingą terminą iš anksto įspėjusi kitą šalį, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita. Šiuo atveju sutartyje nenustatytos kitos sutarties nutraukimo sąlygos, todėl būtina sutartį sąžiningai aiškinti (CK 6.193 straipsnis).
Šalių sudaryta sutartis laikytina vartojimo sutartimi (CK 6.188 straipsnis). Šių sutarčių principuose nurodyta, kad nesąžiningos vartojimo sutarčių sąlygos negali būti taikomos. Nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos, jeigu jos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, vartotojo teises ir interesus. Sutarties sąlygos, kurios panaikina ar apriboja šalies atsakomybę už sutarties neįvykdymą arba leidžia ją įvykdyti tokiu būdu, kuris iš esmės skiriasi nuo to, ko protingai tikėjosi kita šalis, negalioja, jeigu tokios sąlygos, atsižvelgiant į sutarties prigimtį ir kitas aplinkybes, yra nesąžiningos (CK 6.211 straipsnis).
Pagal CK 6.199 straipsnį tik įstatyme gali būti reglamentuotas sutarties nutraukimas. CK 6.390 straipsnyje nustatyta, kad daugiabučiame name gyvenantis vartotojas šią teisę gali įgyvendinti tik tuo atveju, jeigu toks sutarties nutraukimas nepadarys žalos kitų to namo butų gyventojams. Byloje nėra nė vieno įrodymo, kad atsakovas, atsijungdamas nuo ieškovo teikiamų paslaugų teikimo, pažeidė kieno nors iš gyventojų interesus. Be to, žalos buvimo ieškovas net neįrodinėjo. Teismas patvirtino faktą, kad atsakovas pranešė, kad nuo 2001 m. rugpjūčio 30 d. atjungė savo buto radiatorius nuo ieškovo teikiamos energijos. Teismo nurodyti poįstatyminiai teisės aktai iš esmės prieštarauja CK 6.199 straipsnio nuostatai, kad tik įstatymu gali būti nustatyta kita neterminuotos sutarties nutraukimo tvarka. Poįstatyminiai aktai neturi įstatymo galios, todėl jie nėra privalomi dvišalio sandorio šaliai.
2. Lietuvos Respublikoje yra privalomi tik atitinkamai oficialiai paskelbti teisės aktai. Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 1998 m. liepos 30 d. sprendimas Nr. 1581V ir Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. kovo 29 d. sprendimas Nr. 535V nėra oficialiai paskelbti ,,Valstybės žiniose“, todėl nėra laikytini oficialiais ir privalomais teisės aktais. Teismas neturėjo teisinio pagrindo jais remtis. Teismas pažeidė Konstitucijos 7 straipsnį, Lietuvos Respublikos įstatymą ,,Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“.
3. Teismas netinkamai taikė ir aiškino CK 6.383 ir 6.388 straipsnius. Abonentas moka tik už faktiškai sunaudotą energijos kiekį. Byloje yra pakankamai įrodymų, kad atsakovas yra atsijungęs nuo ieškovo teikiamų paslaugų. Atsakovas pasinaudojo teise prieš protingą terminą įspėjus nutraukti sutartį (CK 6.199 straipsnis). Sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo sutarties vykdymo (CK 6.221 straipsnis).
4. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004 m. lapkričio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-454/2004 nurodė, kad, remiantis Lietuvos Respublikos Vartotojų teisių gynimo įstatymo 3 straipsnio nuostata, vartotojas turi teisę savo nuožiūra pirkti prekes ir gauti paslaugas; kad vartotojo teisių negynimas yra nesuderinamas su CK 1.138 straipsniu.
5. Teismas privalėjo ginti silpnesniąją bylos šalį ir viešąjį interesą. Teismo nurodytuose poįstatyminiuose aktuose iš esmės prieš vartotojų valią keičiamos dvišalės sutarties sąlygos, bloginamos vartotojų galimybės ginti ir įgyvendinti prigimtines savo teises ir laisves. Teisinėje valstybėje pirmiausia turi būti žmogaus, o ne siauri pelno siekiančios monopolinės įmonės interesai. Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės (Konstitucijos 18 straipsnis). Tik formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija (6 straipsnis).
6. Atsakovas, pateikdamas atsiliepimą i ieškinį, pateikė prašymą apklausti du liudytojus. Teismas atsisakė juos kviesti į teismo posėdį ir apklausti, taip pažeidė atsakovo teisę gintis nuo ieškinio ir įrodyti savo atsikirtimo motyvus. Tokį procesinį pažeidimą teismas gali ištaisyti tik panaikindamas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimą ir nutartį, nagrinėdamas bylą iš naujo.
7. Teismas pažeidė CPK 178, 185 straipsnius, nes neteisėtai atsakovui perkėlė įrodinėjimo naštą, neteisingai vertino įrodymus. Teismas padarė klaidingas išvadas, kad atsakovas nepateikė įrodymų, kaip po šilumos ir karšto vandens tiekimo sistemos atjungimo buvo šildomas jo butas. Atsakovas pateikė raštišką įrodymą apie pranešimą ieškovui dėl šildymo sistemos atjungimo (2001 m. rugpjūčio 30 d.), jo gavimo nepaneigė ieškovas, be to, faktą patvirtino ieškovo darbuotojų komisija, kuri atvyko praėjus penkeriems metams (2006 m. gegužės 19 d. aktas).
IV. Atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašė kasacinį skundą atmesti, skundžiamus teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:
1. Teismo sprendime ir nutartyje nurodytuose poįstatyminiuose teisės aktuose nenustatyta siurprizinių sąlygų atsakovui. Juose nustatytos vienodos įrangos atjungimo sąlygos visiems centralizuotai tiekiamos šilumos energijos vartotojams.
Šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis yra labai specifinio pobūdžio viešoji sutartis, kurios nutraukimas vartotojo iniciatyva galimas tik vykdant visas teisės aktuose nustatytas atjungimo sąlygas. Atsakovo bute esanti šildymo sistema kartu yra ir daugiabučio namo bendrosios šildymo sistemos dalis, t. y. bendroji inžinerinė įranga, kuri bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendraturčiams (CK 4.82 straipsnio 1 dalis). Atsakovas turėjo naudotis jo bute esančia įranga taip, kad nepažeistų CK 4.83 straipsnyje nustatytų butų ir kitų patalpų savininkų teisių ir pareigų naudojantis bendrąja daline nuosavybe.
2. Atsakovas ignoravo Vilniaus miesto valdybos 1998 m. liepos 30 d. sprendimu Nr. 1581V patvirtintos Gyvenamųjų namų butų (atskirų patalpų) šilumos ir karšto vandens tiekimo įrangos atjungimo nuo bendros namo šilumos ir karšto vandens tiekimo sistemos tvarkos 1 punktą, kuriame nurodyti dokumentai, kuriuos turi turėti patalpų savininkas, norėdamas atjungti buto (atskiros patalpos) šilumos ir karšto vandens tiekimo įrangą nuo bendros namo šilumos ir karšto vandens tiekimo sistemos.
3. Pagal įstatymo ,,Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 12 straipsnį savivaldybių ir jų vykdomųjų organų priimti teisės aktai ,,Valstybės žiniose“ neskelbiami. Vilniaus miesto valdybos 1998 m. liepos 30 d. sprendimu Nr. 1581V patvirtinta tvarka ir Vilniaus miesto valdybos 2001 m. kovo 29 d. sprendimu patvirtinta tvarka paskelbtos Vilniaus miesto vietinėje spaudoje, yra galiojančios.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2001 m. sausio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-932/2001, 2002 m. gruodžio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1618/2002, 2003 m. sausio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2003, 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2004 nurodė, kad Vilniaus miesto valdybos 1998 m. liepos 30 d. sprendimu Nr. 1581V patvirtinta tvarka ir Vilniaus miesto valdybos 2001 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. 535V patvirtinta tvarka neprieštarauja CK 6.199 ir 6.390 straipsnių normoms.
4. Teismai nepažeidė CK 6.383 ir 6.388 straipsnių. Pagal CK 6.383 straipsnį atsakovas privalėjo laikytis sutartyje nustatyto energijos vartojimo režimo, užtikrinti jam priklausančių energijos tiekimo tinklų eksploatavimo saugumą ir naudojamų prietaisų ir įrenginių tvarkingumą. Atsakovas pažeidė CK 6.38 straipsnyje nustatytus prievolių vykdymo principus, 6.59 straipsnyje nustatytą draudimą vienašališkai atsisakyti vykdyti prievolę, taip pat 6.383 straipsnį.
Atsakovas privalėjo mokėti už tiekiamą šilumos energiją ir kaip vartotojas pagal CK 6.388 straipsnį, ir kaip bendrasavininkis pagal CK 4.76 straipsnį.
5. Teismai pagrįstai pripažino, kad atsakovas turėjo mokėti už jo butui priskirtą šilumos kiekį. Pagal CK 6.385 straipsnį patiektos ir suvartotos energijos kiekis nustatomas pagal apskaitos prietaisų rodmenis ar kitu sutartyje nustatytu būdu. Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnyje konkretizuojama ši teisės norma.
6. Teismai nepažeidė CPK 12, 176, 177, 178 straipsnių ir atsakovo teisės į gynybą, nes klausimą dėl liudytojų iškvietimo būtinumo teismas išsprendė nutartimi pagal CPK. Teismas teisingai nurodė, kad atsakovas nepateikė įrodymų, jog yra sudaręs sutartį su kitu energijos tiekimo šaltiniu, kad yra tinkamai ir leistinu būdu atsijungęs nuo bendros šildymo sistemos.
7. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyse (2001 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-932/2001, 2002 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1618/2002, 2003 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2003; 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-789/2003, 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2004) ne kartą nurodė, kad, norint teisėtai atjungti buto (patalpos) šildymo ir karšto vandens sistemą nuo bendros daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos, būtina šį veiksmą derinti ne tik su kita šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi, bet ir su daugiabučio namo bendraturčiais.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
V. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
Atsakovui nuosavybės teise priklauso butas (duomenys neskelbtini). Namas yra daugiabutis. Atsakovas savo bute 2001 m. rugpjūčio 30 d. atjungė buto radiatorius nuo bendros šildymo sistemos ir apie tai informavo ieškovo bendrovę ir uždarąją akcinę bendrovę ,,Antakalnio ūkis“. Nuo to laiko atsakovas nemoka už tiekiamą šilumos energiją.
VI. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl atsakovo teisės atjungti šildymą savo bute nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos
Buto šildymo sistemos atjungimą nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos reglamentavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. rugsėjo 17 d. nutarimas Nr. 723 ,,Dėl gyvenamųjų namų butų (atskirų patalpų) šilumos ir karšto vandens tiekimo įrangos atjungimo nuo bendros namo šilumos ir karšto vandens tiekimo sistemos tvarkos tvirtinimo”, Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2000 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. 20 „Dėl Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministro 1997 m. lapkričio 4 d. įsakymu Nr. 245 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.05.03:1997 patvirtinimo“ patvirtintas Organizacinis tvarkomasis statybos techninis reglamentas STR 1.05.03:1997, Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 1998 m. liepos 30 d. sprendimu Nr. 1581 V patvirtinta Gyvenamųjų namų butų (atskirų patalpų) šilumos ir karšto vandens tiekimo įrangos nuo bendros namo šilumos ir karšto vandens tiekimo sistemos tvarka. Šiuose teisės aktuose galiojusiuose atsakovo veiksmų atjungiant savo buto šildymą nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos metu buvo nustatytos specialios atjungimo procedūros, kurių turėjo laikytis buto savininkas daugiabučiame name.
Vėlesnis buto atjungimo nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos teisinis reglamentavimas nustatytas jau įstatymų galios aktų (2000 m. CK 6.390 straipsnis, Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo Nr. IX-1565, priimto 2003 m. gegužės 20 d., 23, 24, 25 straipsniai). Reikalavimą laikytis nustatytos šildymo sistemos atjungimo tvarkos pakeičiant savo buto, patalpų šildymo būdą konstatavo ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 17 d. nutartis, priimta byloje SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ v. V. M., bylos Nr. 3K-3-932/2001; 2002 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta byloje AB ,,Kauno energija“ v. V. A., bylos Nr. 3K-3-1311/2002; 2004 m. vasario 9 d. nutartis, priimta byloje UAB „Ertija“ ir R. M. v. M. B., AB „Kauno energija“, bylos Nr. 3K-3-94/2004; 2005 m. kovo 7 d. nutartis, priimta byloje Šiaulių apskrities viršininko administracijos Jurdaičių pensionatas v. D. P., bylos Nr. 3K-3-155/2005; 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis, priimta byloje (duomenys neskelbtini) daugiabučio namo savininkų bendrija v. Z. B., Palangos miesto savivaldybė, UAB „Litesko“ filialas „Palangos šiluma“, K. S., G. K., A. P., V. B., V. C., T. J. L., B. Z., M. V., N. Z., K. P., V. V. A., bylos Nr. 3K-3-480/2006).
Taigi tiek pagal teisinį reglamentavimą, tiek pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką civilinėse bylose butų savininkams įtvirtinta teisė atjungti savo buto šildymo sistemą nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos, tačiau įgyvendindami šią teisę jie turi laikytis teisės aktų nustatytos atjungimo tvarkos. Atsakovas šios tvarkos nesilaikė.
Dėl atsakovo pareigos vykdyti prievolę šilumos energijos tiekėjui
Atsakovas yra fizinis asmuo. Minėta, kad fizinis asmuo-vartotojas, naudojantis šilumos energiją buitinėms reikmėms, turi teisę nutraukti šilumos energijos tiekimo sutartį, bet tai turi būti atliekama teisės aktų nustatyta tvarka. Atsakovas atjungė 2001 m. rugpjūčio 30 d. savo buto radiatorius nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos nesilaikydamas pirmiau nurodytuose teisės aktuose nustatytos tvarkos. CK 1.137 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. draudžiama įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai. Žalos padarymas kitiems asmenims piktnaudžiaujant teise yra pagrindas taikyti civilinę atsakomybę. Jeigu asmuo piktnaudžiauja subjektine teise, teismas gali atsisakyti ją ginti.
Atsakovas, pažeisdamas teisės aktų nustatytą tvarką, savo buto radiatorius atjungė nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos. Taigi atsakovas piktnaudžiavo savo teise ir taip pažeidė šilumą tiekiančios įmonės teisę ir galimybę gauti atlyginimą už visam daugiabučiam namui tiektą šilumos energiją. Kasacinio skundo argumentai, kad teismai turėjo ginti atsakovo, kaip vartotojo ir silpnesnės šalies, teises nuo šilumos tiekėjo-monopolisto yra nepagrįsti, nes, minėta, atsakovas piktnaudžiavo savo teise. Ieškinys patenkintas pagrįstai. Teismai materialiąsias teisės normas išaiškino ir pagal nustatytas bylos aplinkybes taikė tinkamai, todėl atsakovo kasacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas ir apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktini galioti.
Kiti kasacinio skundo argumentai, kad teismai neįvertino kai kurių įrodymų, yra teisiškai nereikšmingi ir kasacinis teismas dėl jų nepasisako, nes pagal savo kompetenciją nesprendžia kitaip dėl žemesnės instancijos teismų nustatytų bylos aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 28 d. nutartį ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistus.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Juozas Šerkšnas
Sigitas Gurevičius
Česlovas Jokūbauskas
Gintaras Kryževičius
Egidijus Laužikas
Zigmas Levickis
Algirdas Taminskas