Administracinė byla Nr. I-1235-739/2015
Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01581-2015-9
Procesinio sprendimo kategorija 1.15.; 1.15.2.3.2.; 1.21.; 1.37.2.3.; 3.21.
(S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. lapkričio 12 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėja Dalia Pranckienė
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Dž. J.(toliau- pareiškėjas) skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus( toliau – ir atsakovas, ir Šiaulių TI).
Teismas
n u s t a t ė:
pareiškėjas ir atsakovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jiems pranešta teismo šaukimais. Pareiškėjas ir atsakovas yra prašė bylą nagrinėti jiems nedalyvaujant.
Pareiškėjas skundu (b. l. 2) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašė iš atsakovo priteisti jam 1500 eurų neturtinės žalos, atsiradusios dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI , atlyginimą. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2015-03-03 iki 2015-03-13 buvo laikomas Šiaulių TI kameroje su 7-8 asmenimis sąlygomis, kai vienam asmeniui tekdavo nuo 2 kv. m iki 1.75 kv. m ploto. Taip pat nurodė, kad kameroje įrengtas tualetas su atvira kanalizacijos skyle, nebuvo be unitazo, jis nebuvo atskirtas nuo bendros erdvės, kameroje nebuvo ventiliacijos, todėl iš unitazo joje sklido blogas kvapas, o kamerą vėdinant per langą buvo šalta ir drėgna. Pareiškėjo teigimu jam buvo išduoti prastos būklės pagalvė ir čiužinys, kuris buvo susigumuliavęs ir sugulėtas, dėl ko pareiškėjas negalėdavo išsimiegoti. Kameroje įrengtos lovos suvirintos galais ir neatskirtos viena nuo kitos pertvara, todėl iš galo esančioje lovoje gulinčio asmens kojos atsidurdavo kitoje lovoje ir trukdydavo miegoti. Pareiškėjas nurodė, kad negalėjo tinkamai nusiprausti po dušu, nes į jį buvo vedamas kartą per savaitę ir galėjo praustis tik 10 min. Teigė, kad kasdien buvo vedamas į lauką pasivaikščioti tik 1 valandą, nors tokio trumpo pasivaikščiojimo suteikimas jam buvo nepakankamas ir kėlė stresą. Pareiškėjas nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinius sutrikimus, stresą, buvo sutrikdytas jo miegas. Visa tai sudaro patirtą neturtinę žalą, kurią ir prašė atlyginti.
Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 8-17) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog iš Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015-07-09 pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Dž. J. laikymo“ matyti, kad pareiškėjas į Šiaulių TI atvyko 2015-03-04 ir buvo laikomas iki 2015-03-13 kameroje Nr. 17, su dar 2-4 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 3.69 kv.m. iki 6,15 kv.m. ploto. Atsakovas pažymėjo, kad Šiaulių TI kasdieniai vardiniai kamerose kalinamų suimtųjų (nuteistųjų) sąrašai nedaromi, todėl pateikti tikslius kartu su pareiškėju kamerose laikomų asmenų sąrašus nėra galimybės. Paaiškino, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per parą nėra pastovus (dalis asmenų kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje).Taip pat paaiškino, kad Šiaulių TI gyvenamosios kameros langai yra skaidrūs ir vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Toks kamerų vėdinimo būdas atitinka higienos normos reikalavimus. Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Pabrėžė, jog negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai liečia pareiškėjo argumentus dėl ventiliacijos nebuvimo, nes šie įrengimo reikalavimai susijęs su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Kadangi Šiaulių TI pastatas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma (nėra galimybės įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, sureguliuoti oro temperatūrą).Paaiškino, kad visose Šiaulių TI kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros erdvės atskirtas mūrine sienele, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Atsakovas užtikrino pareiškėjo teisės į pasivaikščiojimą gryname ore įgyvendinimą taip kaip numatyta Lietuvos Respublikos Suėmimo įstatymo 29 straipsnyje ir nustatyta 2010-08-16 Šiaulių TI direktoriaus įsakymu Nr.1/01-186, tai yra pareiškėjas turėjo teisę kasdien 1 valandą pasivaikščioti gryname ore Šiaulių TI įrengtuose kiemeliuose. Atsakovas tvirtino, kad jis tinkamai ir laikydamasis teisės aktų reikalavimų sudarė sąlygas pareiškėjui 1 kartą per savaitę nusiprausti po dušu. Atsakovas tvirtino, kad Šiaulių TI minkštojo inventoriaus kokybė yra vertinama kas mėnesį, netinkamos kokybės minkštasis inventorius nurašomas, todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos pagalvės ir čiužinio yra nepagrįsti. Atsakovas teigė, kad iš teismui pateiktų nuotraukų matyti, jog lovos yra sujungtos viena su kita ir vieno asmens kojų pateikimo į kito asmens lovą situacija yra negalima. Atsakovo tvirtinimu, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotis laikymo sąlygų. Be to, kalinimo Šiaulių TI metu, pareiškėjas nesikreipė į įstaigos administracijos direktorių dėl galimai netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių TI, todėl nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už ginčijamą laikotarpį negali būti tenkinamas.
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašė priteisti jam neturtinės žalos, kurią jis kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI, atlyginimą. Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio nuostatos. Jame įtvirtintos viešosios civilinės atsakomybės specifika, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė, lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybei civilinė atsakomybė atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010-09-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.).
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Be to, sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-11-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013). Neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu, todėl nagrinėjamoje byloje aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuriame nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas) 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais, pagal 44 straipsnio 1 dalies nuostatas, suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) (galiojo nuo 2010-04-11 iki 2015-11-01), kuri ir nustato laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014-02-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014. Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013-12-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą, be kita ko, kildina iš jo laikymo Šiaulių TI kameroje, kurioje, pareiškėjo teigimu, vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.
Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai nenustatyti, juos reglamentuoja Kalėjimų departamento prie teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktas, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).
Iš byloje pateiktos Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015-07-09 pažymos „Dėl Dž. J. laikymo“ Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l.19) nustatyta, kad nuo 2015-03-04 iki 2015-03-13 (toliau – ir ginčo laikotarpis), viso 9 paras, pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių TI kameroje Nr. 17. Pažymos duomenys patvirtina, kad Šiaulių TI kameros Nr. 17 plotas yra 18,47 kv.m. ir joje: 2015-03-04 buvo patalpinti 4 asmenys; 2015-03-05 buvo patalpinti 5 asmenys; 2015-03-06 buvo patalpinta nuo 5 iki 3 asmenų; nuo 2015-03-07 iki 2015-03-08 buvo patalpinti 3 asmenys, 2015-03-09 buvo patalpinta nuo 3 iki 4 asmenų; 2015-03-10 buvo patalpinta nuo 4 iki 5 asmenų; nuo 2015-03-11 iki 2015-03-13 buvo patalpinti 5 asmenys. Nustatyti duomenys apie kameros Nr.17 plotą ir joje laikytų asmenų skaičių patvirtina, kad pareiškėjas Šiaulių TI kameroje Nr.17 ginčo laikotarpiu buvo laikomas nepažeidžiant jo subjektinės teisės būti laikomam tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose, nes pareiškėjui tekęs plotas buvo aukščiau 3,6 kv. m ribos, t. y. viešojo administravimo subjektas veikė taip, kaip jį įpareigojo veikti įstatymai.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad tik nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., 2013-11-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Nagrinėjamu atveju vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos pažeidimo nebuvo nustatyta, todėl vertinant pareiškėjui tekusį asmeninės erdvės plotą aptariamose Šiaulių TI kamerose nebuvo atsižvelgta į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad kameroje buvo nepatogios lovos.
Lietuvos higienos norma HN 76:2010 tardymo izoliatorių kamerų aprūpinimo baldais reikalavimų nereglamentuoja. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl nepatogių viena su kita galais suvirintų lovų kameroje Nr.17, teismas remiasi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklių) 14.6-14.9 punktų nuostatomis, įtvirtinančiomis Šiaulių TI kamerų įrengimo reikalavimus, kuriose, be kita , nurodyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam. Iš aptarto teisinio reguliavimo spręstina, jog Šiaulių TI kameroje turi būti įrengtos lovos kiekvienam asmeniui, tačiau jokių specialių reikalavimų dėl lovų konstrukcijos teisės aktuose nėra nustatyta. Iš atsakovo pateiktos nuotraukos(29 b.l.) nustatyta, kad kameroje esančios lovos galais yra sujungtos viena su kita, tarp jų yra neaukšta pertvara ir vienoje lovoje gulinčio asmens kojų patekimas į kito asmens lovą negalimas. Atsižvelgus į išdėstytą, konstatuotina, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo pripažinti pažeidimą pagal Konvencijos 3 straipsnį. Nacionaliniuose teisės aktuose specialus lovų įrengimas nėra reglamentuojamas, todėl tai negali lemti ir Šiaulių TI neteisėtų veiksmų.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog kameroje įrengtas tualetas su atvira kanalizacijos skyle (be unitazo), be to sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo bendros erdvės, iš tualeto sklido blogas kvapas, kuris dėl atskiros ventiliacijos nebuvimo patekdavo į likusią kameros dalį, todėl tekdavo kamerą vėdinti per langą, be to, kameroje būdavo šalta ir drėgna.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010, kuri taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms, o veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais(2 punktas), 21 punktas nustato, kad tardymo izoliatoriaus kamerų atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge, be kita, turi būti unitazas. Vadovaujantis Taisyklių 14.5 punktu, sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo įstaigų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, pagal Taisyklių 14.10 punktą kameroje turi būti natūralus arba mechaninis vėdinimas
Iš pareiškėjo ir atsakovo paaiškinimų procesiniuose dokumentuose, Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2015-07-14 pažymos apie laikymo sąlygas Šiaulių TI Nr. 62-/08-742 ir byloje esančių kameros Nr.17 nuotraukų nustatyta, kad kameroje Nr. 17 yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas. Atsakovo pateikti duomenys patvirtina, kad sanitariniame mazge yra įrengta išvietė su nuplaunamuoju vandeniu. Pagal Dabartinės lietuvių kalbos žodyną(Vilnius, 2012. 7-asis patais. ir papild. leid.)tualetas yra išvietė, o unitazas – tualeto kriauklė. Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 unitazas nėra apibrėžtas. Lietuvos higienos normoje HN 55:2001 „Viešieji tualetai“ ( patvirtintoje 2001-11-30 Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr.622) 3.4. punkte unitazas apibrėžiamas kaip tualeto kriauklė išmatoms ir nešvariam vandeniui nutekėti. Taigi, nėra nustatyta, kad tualetas turi būti sukonstruotas naudotis sėdint. Atsižvelgiant į aptartą, darytina išvada, jog teisės aktuose nėra nustatyti konkretūs reikalavimai tardymo izoliatorių kamerose įrengiamų tualetų konstrukcijai, todėl atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo skundo argumentai dėl tualeto netinkamumo. Byloje nustatyta, kad sanitarinis mazgas nuo likusios kameros dalies yra atskirtas mūrine sienele, o praėjimas atitvertas erdves skiriančia užuolaida. Kamera yra vėdinama per langą. Iš Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015-04-22 Patikrinimo akto Nr. EP-1536, kuriuo įforminti 2015-04-20 atlikto patikrinimo dėl Šiaulių TI patalpų įrengimo ir kt. rezultatai, nustatyta, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centro specialistai, vykdydami patikrinimą pagal skundus, nenagrinėjo skunduose minimų faktų dėl tualetų įrengimo, ventiliacijos nebuvimo, nes vadovavosi teisės akto nuostata, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais(49-51 b.l.). Atsakovas yra nurodęs, kad Šiaulių TI pastatas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl kai kurių šio pastato trūkumų pašalinti neįmanoma, tame tarpe, kad nėra galimybės įrengti papildomą ventiliaciją ir padidinti oro judėjimo greitį. Byloje nėra duomenų apie tai, kad Šiaulių TI po Lietuvos higienos normos HN 46:2010 įsigaliojimo dienos būtų atlikti rekonstrukcijos darbai, todėl teismui nėra pagrindo taikyti tuos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, kurie susijęs su pastato rekonstrukcijos darbų atlikimu. Kita vertus, Lietuvos higienos norma HN 76:2010 nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, kuriose gyvena, tame tarpe valyti tualetą. Tuo tikslu atsakovas suimtųjų/nuteistųjų prašymu išduoda valymo priemones ir inventorių ir taip sudaro galimybę rūpinantis sanitarinio mazgo švara, išvengti nemalonaus kvapo(22 b.l.). Todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti Šiaulių TI pareigūnų neteisėtų veiksmų, susijusių su tualeto įrengimu, sanitarinio mazgo atitvėrimu nuo likusios kameros patalpos dalies, atskiros ventiliacijos nebuvimu.
Jau minėta, kad pareiškėjas skundėsi, jog jo laikymo kameroje Nr.17 ginčo laikotarpiu buvo drėgna ir šalta.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 26 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra šaltuoju metų laiku turi būti 18-22 laipsniai šilumos. Šiaulių visuomenės sveikatos centrui 2015-04-20 atlikus patikrinimą Šiaulių TI pagal skundus, tame tarpe dėl netinkamo gyvenamųjų patalpų mikroklimato, 2015-04-22 patikrinimo aktu Nr.EP-153 buvo nustatyta, kad kameroje Nr.17 oro temperatūra buvo nuo 13,4 iki 17,4 laipsnių šilumos ir yra per žema, lyginant su HN 76:2010 reglamentuojamomis normomis šaltuoju metų periodu. Tuo pačiu aktu nustatyta, kad santykinė kameros Nr.17 drėgmė atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Nurodyti bylos duomenys iš esmės patvirtino pareiškėjo teiginius, kad kameroje Nr. 17, kurioje jis buvo laikomas, buvo šalta ir joje buvusi temperatūra buvo per žema. Todėl konstatuojamas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 26 punkto pažeidimas
Pareiškėjas nurodė, kad jam buvo skiriamas nepakankamas laikas naudotis dušu.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Iš pareiškėjo ir atsakovo paaiškinimų procesiniuose dokumentuose, Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2015-07-14 pažymos apie laikymo sąlygas Šiaulių TI Nr. 62-/08-742 Šiaulių TI suimtųjų ir nuteistųjų teisės naudotis dušu buvo užtikrintos, tai yra Šiaulių TI yra 2 prausimosi patalpos, kuriose bėga karštas vanduo ir yra po 8 dušo ragelius (23b.l.). Suimtieji ir nuteistieji asmenys į dušus buvo vedami vadovaujantis Šiaulių TI 2014-01-15 Suimtųjų ir nuteistųjų vedimo laiko sanitariniam švarinimui grafiku NR.20/01-129 ir Suimtųjų ir nuteistųjų sanitarinio švarinimo grafiku Nr.20/01-128 ne rečiau kaip 1 kartą į savaitę(27, 28 b.l.). To neneigia ir pareiškėjas, tačiau tvirtina, kad naudotis dušu jam buvo skiriama 10 minučių, o tokia maudymosi trukmė, pareiškėjo nuomone, yra per trumpa. Pažymėtina, kad Lietuvos higienos norma HN 76:2010 nenustato naudojimosi dušu trukmės. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad atsakovas užtikrindamas pareiškėjui galimybę ne rečiau kaip 1 kartą per savaitę praustis po dušu 10 min., teisės aktų reikalavimų nepažeidė.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam būnant Šiaulių TI suteikiamo kasdienio pasivaikščiojimo gryname ore trukmė – 1 valanda yra per trumpa.
Komiteto prieš kankinimą standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (92) 3], 48 punktas) nurodyta, kad ypatingas dėmesys skiriamas buvimui lauke. Reikalavimas, kad kaliniams mažiausiai 1 valandą per dieną būtų leidžiama būti lauke, yra pripažįstamas pagrindine jų teise. Buvimo lauke vietos turėtų būti pakankamai erdvios. Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip 1 valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 11 punkte. Šiaulių TI direktoriaus 2010-08-16 įsakymu Nr. 1/01-186 suimtiesiems ir nuteistiesiems įstaigoje nustatyta 1 valandos pasivaikščiojimų gryname ore trukmė (b. l.30). Pareiškėjas neneigia, kad buvo vedamas pasivaikščioti ne mažiau kaip vieną valandą per dieną, ir nesiskundžia dėl buvimo lauke vietų trūkumų, todėl neteisėtų atsakovo veiksmų, suteikiant pareiškėjui galimybę pasivaikščioti gryname ore, nenustatyta. Vienos valandos pasivaikščiojimo trukmė neprieštarauja nurodytiems Lietuvos Respublikos teisės aktams, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl netinkamos pasivaikščiojimo trukmės pripažįstamos nepagrįstomis.
Pareiškėjas nurodė, kad pagalvė ir čiužinys buvo netinkamos būklės.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 66 punktas numatė, kad lovų čiužiniai ir pagalvės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, patvaraus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėmis audinio arba iš audinių, tinkamų skalbti ir/arba dezinfekuoti įstaigoje esančiomis priemonėmis. Bylos duomenimis nustatyta, kad Šiaulių TI naudojamas minkštasis inventorius yra dezinfekuojamas, o po dezinfekavimo atiduodamas į Daiktų sandėlį. Čiužiniai, pagalvės ir kitas minkštasis inventorius yra peržiūrimi ir įvertinami, jei reikia – nurašomi kartą per mėnesį. 2015-04-22 Šiaulių visuomenės sveikatos centras patikrinimo akte Nr.EP-153 nustatė, kad Daiktų sandėlyje laikomi (išduodami) čiužiniai buvo švarūs, nesuplyšę, negumbuoti, taip pat akte pažymėta, kad kartą per mėnesį įstaigos nustatyta tvarka vertinama minkštojo inventoriaus būklė, netinkamas inventorius nurašomas. Šiaulių TI minkštasis inventorius, lovos skalbiniai suimtiesiems/nuteistiesiems išduodami, atžymint apie tai Aprūpinimo drabužiais, avalyne ir patalyne asmeninės sąskaitos kortelėje, atitinkamoje grafoje nurodant išduotų vienetų skaičių, po kiekvienu įrašu suimtieji ar nuteistieji pasirašo. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjui 2013-05-04, be kito minkštojo inventoriaus ir lovos skalbinių, buvo išduotas 1 čiužinys ir 1 pagalvė. Pareiškėjas yra pasirašęs, kad šį inventorių gavo(25-26b.l.)Išduodant čiužinį, pagalvę ar kitą minkštąjį inventorių pareiškėjas turėjo galimybę pasitikrinti jų būklę. Tačiau pareiškėjas, nei pasirašydamas apie gautą minkštąjį inventorių, nei jį priduodamas, jokių pretenzijų ar skundų dėl minkštojo inventoriaus, tame tarpe, pagalvės ar čiužinio būklės, nepareiškė. Todėl nėra pagrindo konstatuoti Šiaulių TI pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo.
Atsižvelgęs į byloje nustatytų aplinkybių visumą teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista tuo aspektu, kad pareiškėjas buvo laikomas kameroje, atsakovui neužtikrinant Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 26 punkte įtvirtinto reikalavimo dėl gyvenamųjų patalpų temperatūros šaltuoju sezono metu įvykdymo. Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., 2008-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013-12-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013-12-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013 ir kt.). CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Aptarta nuostata teismų praktikoje aiškinama kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-06-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013; 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Kaip pažymėta administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013, atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010-10-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012-01-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo sąlygų, nėra pagrindo neigti, kad pareiškėjas patyrė diskomfortą ir tam tikrus nepatogumus dėl to, kad kameroje, kurioje jis buvo laikomas ginčo laikotarpiu buvo šalta. Tačiau vertinat jo patirtų papildomų nepatogumų dydį, pažymėtina, kad pats pareiškėjas nekonkretizavo, kaip per trumpą jo laikymo kameroje laiką nustatytas pažeidimas sąlygojo atitinkamos apimties neigiamų pasekmių atsiradimą, byloje nenustatyta ir pareiškėjas neįrodinėjo aplinkybės, jog dėl šių pažeidimų būtų padaryta žalos pareiškėjo sveikatai. Taigi, atsižvelgęs į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo kalinimo sąlygų, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę, intensyvumą, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturinės žalos atlyginimo pinigais ir jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinkantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu, teismas
n u s p r e n d ž i a:
skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo Dž. J. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per sprendimą priėmusį teismą.
Teisėja Dalia Pranckienė