Baudžiamoji byla Nr. 2K-46-677/2016

                                                                                      Teisminio proceso Nr. 1-01-2-00115-2010-4

                                                                 Procesinio sprendimo kategorija

                          1.2. 21.2

                (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Artūrui Urbeliui,

gynėjui Egidijui Losiui,

išteisintajai E. K., 

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Artūro Urbelio kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 4 d. nuosprendžio.

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 30 d. nuosprendžiu E. K. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 21 straipsnio 1 dalį ir 250 straipsnio 4 dalį (2003 m. balandžio 10 d. redakcija), taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, laisvės atėmimu dešimčiai mėnesių. Į bausmę įskaičius sulaikymo ir kardomojo kalinimo (suėmimo) laiką nuo 2009 m. spalio 24 d. iki 2010 m. rugpjūčio 5 d. ir nuo 2011 m. balandžio 21 d. iki 2011 m. gegužės 10 d., E. K. pripažinta jai paskirtą bausmę atlikusia.

Pagal BK 250 straipsnio 5 dalį (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) E. K. išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nuspręsta konfiskuoti E. K. asmens kratos metu paimtus 140 Lt ir 100 JAV dolerių.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 4 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 30 d. nuosprendžio dalis, kuria E. K. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 21 straipsnio 1 dalį ir 250 straipsnio 4 dalį (2003 m. balandžio 10 d. redakcija), taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, laisvės atėmimu dešimčiai mėnesių, panaikinta ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis:

E. K. pagal BK 21 straipsnio 1 dalį ir 250 straipsnio 4 dalį (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

Nuosprendžio dalis dėl pas E. K. paimtų 140 Lt ir 100 JAV dolerių konfiskavimo panaikinta ir šie pinigai grąžinti išteisintajai E. K..

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Viktoro Aiduko pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintosios ir jos gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė:

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu E. K. buvo nuteista už rengimąsi įvykdyti teroro aktą – susisprogdinti strateginės reikšmės objekte, taip sukelti pavojų daugelio žmonių gyvybei ir sveikatai, siekiant, kad dėl to atsirastų sunkių padarinių – susisprogdinimo metu būtų nužudyta kiek galima daugiau žmonių, ir tokiais veiksmais įbauginti žmones. Teismas nustatė, kad šią nusikalstamą veiką ji padarė tokiomis aplinkybėmis:

E. K., būdama Lietuvos Respublikoje, Klaipėdoje, veikdama tiesiogine tyčia, turėdama tikslą įvykdyti teroro aktą kitos valstybės – Rusijos Federacijos – bet kokiame strateginiame objekte – susisprogdinti ir taip kartu nužudyti kiek galima daugiau žmonių arba kiek galima daugiau žmonių padaryti bet kokio sunkumo sveikatos sutrikdymų ir tokiais veiksmais įbauginti žmonės, norėdama taip veikti, nuo 2006 m. pabaigos – 2007 m. pradžios iki 2009 m. rugpjūčio 12 d. interneto tinklalapiuose www.amina.com, www.amina.ucoz.ru, www.blesk.ucoz.ru, www.kavkazchat.com esančiuose pokalbių forumuose bei socialiniame tinkle www.facebook.com, taip pat asmeninių pasisakymų metu viešai paskelbė, kad dėl asmeninių motyvų ir religinių įsitikinimų – keršydama už Rusijos Federacijos valdžios veiksmus prieš Čečėnijos Respublikoje gyvenančius musulmonus, turi tikslą kaip savižudė sprogdintoja įvykdyti teroro aktą bet kokiuose Rusijos Federacijos teritorijoje esančiuose strateginiuose objektuose.

Teroro akto susisprogdinant Rusijos Federacijos teritorijoje esančiuose strateginiuose objektuose įvykdymo tikslu E. K., būdama Lietuvos Respublikoje, Klaipėdoje, 2008 m. pavasarį, laikotarpiu iki 2008 m. balandžio 28 d., susirado nusikaltimo padarymo priemones – iš interneto tinklapio www.kavkazchat.com į naudojamą kompiuterį atsisiuntė internetines knygas „Inžinernyje boeprypasy. O vzryvčiatych veščestvach“ („Inžinieriniai šaudmenys. Apie sprogstamąsias medžiagas“) bei „Inžinernyje bojeprypasy. Sredstva vzryvanija“ („Inžineriniai šaudmenys. Sprogdinimo priemonės“) su jose esančia būtina darant šį nusikaltimą informacija apie sprogmenis, jų gamybos bei sprogdinimo būdus.

E. K. nuo 2006 m. pabaigos – 2007 m. pradžios iki 2009 m. rugpjūčio 12 d. internete paskelbusi, kad nori surengti teroro aktą bet kokiuose Rusijos Federacijos teritorijoje esančiuose strateginiuose objektuose, nuo 2009 m. rugpjūčio 12 d. iki 2009 m. spalio 24 d. mobiliojo ryšio telefono abonentų numeriais (duomenys neskelbtini), elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini) bei internetinių pokalbių programa MSN su Rusijos Federacijos piliečiais A. M. bei A. M. palaikomų kontaktų metu iš jų gavo pasiūlymą atvykti į Rusijos Federaciją ir šioje šalyje esančiame strateginės reikšmės objekte – Rusijos Federacijos karinėje bazėje – įvykdyti teroro aktą susisprogdinant, taip sukelti pavojų daugelio žmonių gyvybei ir sveikatai bei kitus sunkius padarinius – sprogimo metu nužudant kiek galima daugiau žmonių, ir tokiais veiksmais įbauginti žmones.

Nuo 2009 m. rugpjūčio 12 d. iki 2009 m. spalio 24 d. E. K. rengėsi įvykdyti teroro aktą strateginiame objekte Rusijos Federacijos karinėje bazėje susisprogindama, taip sukelti pavojų žmonių gyvybei ir sveikatai bei kitas sunkias pasekmes – nužudant kiek galima daugiau žmonių ir sukeliant žmonių paniką; turėdama tokį tikslą su Rusijos Federacijos teritorijoje gyvenančiais A. M. ir A. M. mobiliojo ryšio telefono abonentų numeriais (duomenys neskelbtini) per internetinių pokalbių programą MSN ir naudodamasi elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini) suderino savo veikimo nusikaltimą planą, kad A. M. ir A. M. finansuos jos atvykimą iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją, ji už atvykimui daryti teroro aktą gautas lėšas įsigis Lietuvos Respublikos pilietės pasą, gaus Rusijos Federacijos vizą, nusipirks kelionės bilietą ir 2009 m. spalio 25 d. atvyks į Rusijos Federacijos Maskvos miestą, kur A. M. ją pasitiks ir organizuos jos pervežimą į Rusijos Federacijos Čečėnijos Respubliką, ten perduos apmokyti teroro aktui susisprogdinant įvykdyti šioje vietovėje veikusiems tarptautinės teroristinės grupuotės „Emirat Kavkaz“ („Kaukazo Emiratas“) nariams, kurie po apmokymų konkrečią teroro akto panaudojant E. K. vykdymo vietą – Rusijos Federacijos strateginį objektą Rusijos Federacijos karinę bazę – ir teroro akto įvykdymo laiką E. K. nurodys papildomai.

Su Rusijos Federacijos teritorijoje gyvenančiais A. M. ir A. M. rengimosi padaryti šį nusikaltimą stadijoje aptarusi nusikaltimo eigą, E. K. nuo 2009 m. rugpjūčio 14 d. iki 2009 m. spalio 24 d. Lietuvos Respublikoje, Klaipėdoje, veikdama tiesiogine tyčia, žinodama, kad savo veiksmais sudaro sąlygas palengvinti planuojamo teroro akto jai susisprogdinant Rusijos Federacijos strateginiame objekte Rusijos Federacijos karinėje bazėje vykdymą, ir to norėdama, atliko parengiamuosius veiksmus šiam labai sunkiam nusikaltimui padaryti, apie kuriuos mobiliojo ryšio telefonais (duomenys neskelbtini), per internetinių pokalbių programą MSN bei elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini) informavo A. M. ir A. M.:

2009 m. rugpjūčio 14 d. per „Western Union“ greitojo pašto sistemą iš Rusijos Federacijoje gyvenančio A. M. gavusi 500 JAV dolerių (1212 litų ir 35 centų pagal Lietuvos banko 2009-08-14 nustatytą valiutų kursą) perlaidą kelionei į Rusijos Federaciją teroro aktui vykdyti, už šiuos pinigus 2009 m. rugpjūčio 19 d. apmokėjo kelionei į Rusijos Federaciją reikalingo 2009 m. rugpjūčio 26 d. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos tarnyboje išduoto Lietuvos Respublikos piliečio paso Nr. (duomenys neskelbtini) E. K. vardu pagaminimą ir šį pasą 2009 m. rugsėjo 21 d. atsiėmė;

laikydamasi konspiracijos, 2009 m. rugpjūčio mėnesio antrosios pusės–2009 m. rugsėjo 23 d. laikotarpiu, naudodamasi elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini), per socialinį tinklą www.facebook.com bei mobiliojo ryšio telefonu (duomenys neskelbtini) Rusijos Federacijoje gyvenančios pažįstamos R. K. paprašė, kad jai padarytų iškvietimą į Rusijos Federaciją, reikalingą šios šalies vizai gauti, o šiai atsisakius, 2009 m. spalio 16 d. kreipėsi į Klaipėdoje esančią IĮ „Kelionės ir poilsis“, pateikė Lietuvos Respublikos piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini) E. K. vardu ir iš A. M. gautų teroro aktui finansuoti lėšų apmokėjo Rusijos Federacijos turistinės vizos Rusijos Federacijos generaliniame konsulate Klaipėdoje išdavimo, draudimo ir autobuso bilieto į Maskvą išlaidas;

2009 m. spalio 20 d. gavusi Rusijos Federacijos vizą, suderino su A. M., kad šis ją 2010 m. spalio 25 d. pasitiks Maskvoje „Rygos“ autobusų stotyje ir organizuos jos pergabenimą į Rusijos Federacijos Čečėnijos Respubliką; 2009 m. spalio 24 d. iš Klaipėdos autobusu ji išvyko į Rusijos Federaciją vykdyti teroro aktą susisprogdinant strateginės reikšmės objekte – Rusijos Federacijos karinėje bazėje, taip sukeliant pavojų daugelio žmonių gyvybei ir sveikatai, siekiant, kad dėl to atsirastų sunkių padarinių – susisprogdinimo metu būtų nužudyta kiek galima daugiau žmonių, ir šiais veiksmais įbauginti žmones, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių, nes Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų 2009 m. spalio 24 d. 16.15 val. Kauno autobusų stotyje buvo sulaikyta, užkardant kelią nusikaltimui padaryti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 4 d. nuosprendžiu E. K. pagal BK 21 straipsnio 1 dalį ir 250 straipsnio 4 dalį (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

E. K. buvo kaltinama dar ir pagal BK 250 straipsnio 5 dalį (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) tuo, kad jau minėtomis aplinkybėmis kūrė organizuotą grupę teroro aktui įvykdyti ir dalyvavo organizuotos grupės teroro aktui įvykdyti veikloje.

Pirmosios instancijos teismas E. K. pagal BK 250 straipsnio 5 dalį išteisino jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Išteisindamas E. K., teismas nurodė, kad iš jos pasisakymų pokalbių forumuose bei socialiniuose tinkluose turinio matyti, jog ji turėjo tikslą kaip savižudė sprogdintoja įvykdyti teroro aktą strateginiuose objektuose, tačiau iš jos pokalbių mobiliojo ryšio telefonu, elektroniniu paštu bei interneto programa MSN su Rusijos Federacijos piliečiais A. M. ir A. M. turinio negalima padaryti neginčijamos išvados, kad E. K. kūrė organizuotą grupę teroro aktui įvykdyti ir dalyvavo jos veikloje, o priešingai – ji pati gavo minėtų asmenų pasiūlymą atvykti į Maskvą. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik kaltinamojo prisipažinimu, kai jo nepatvirtina kiti įrodymai. Teismo išvados gali būti grindžiamos tik pagal teisėjų vidinį įsitikinimą įvertinta patikimų įrodymų visuma. Toks įvertinimas leistų teismui padaryti nuosprendyje išdėstytas išvadas. Šiuo atveju vien E. K. prisipažinimo ikiteisminio tyrimo metu nepakanka tam, kad būtų galima padaryti neginčijamą išvadą apie kaltinamosios kaltumą padarius nusikaltimą, numatytą BK 250 straipsnio 5 dalyje.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Artūras Urbelis kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 4 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo bei padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

Prokuroras nurodo, kad iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog apeliacinės instancijos teismas veikos provokavimu laiko tai, kad Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijos nesiėmė jokių priemonių E. K. galimai nusikalstamos veikai užkardyti, nors apie jos ketinimus vykti į Rusijos Federaciją ir ten įvykdyti teroro aktą žinojo. Teismas konstatavo, kad Rusijos Federacijos viza E. K. buvo išduota tik tam, kad ją gavusi E. K. būtų sulaikyta kelionės į Maskvą metu arba jau ten nuvykusi. Teismo nuomone, tokie teisėsaugos organų veiksmai, kuriais galimai nusikalstama asmens iniciatyva palaikoma tam, kad po to tokiu būdu surinktais įrodymais būtų grindžiamas baudžiamasis persekiojimas, laikomi nusikalstamos veikos provokavimu; patys teisėsaugos organų veiksmai, neatitinkantys BPK 1 ir 2 straipsnių prasmės ir paskirties, paskatino E. K. tęsti savo galbūt nusikalstamus ketinimus, o ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys, kuriais po to buvo grindžiami kaltinimai E. K., gauti neteisėtu būdu (BPK 20 straipsnio 4 dalis) ir jie negali būti laikomi bei pripažįstami įrodymais.

Su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada prokuroras nesutinka ir teigia, kad nuosprendyje išdėstytos bylos aplinkybės įvertintos atskirai nuo kitų byloje ištirtų įrodymų, todėl padarytos nepagrįstos išvados. Be to, kai kurios skundžiamame nuosprendyje nurodytos aplinkybės neatitinka faktinės byloje esančios medžiagos. Taip pat kasatorius pažymi, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad prokurorai ir ikiteisminio tyrimo pareigūnai derino savo veiksmus su Rusijos Federacijos diplomatinėmis atstovybėmis Lietuvoje ir taip galėjo šias paskatinti išduoti vizą E. K.. Kolegija be jokio teisinio pagrindo padarė išvadą, kad Lietuvos teisėsaugos pareigūnai gali turėti įtakos užsienio valstybių diplomatinių atstovybių veiksmams ir sprendimams, taip pat ir dėl vizų išdavimo ar neišdavimo.

Kasaciniame skunde prokuroras išdėsto įrodymus, kurie, jo manymu, paneigia apeliacinės instancijos teismo teiginius, kad Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijos nesiėmė jokių priemonių E. K. galimai nusikalstamai veikai užkardyti.

Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kasacinėje byloje Nr. 2A-P-6/2008 suformulavo šešias taisykles, kuriose esančiais kriterijais teismai privalo vadovautis sprendžiant, ar taikant specialius tyrimo veiksmus nebuvo pažeista Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos garantuojama teisė į teisingą procesą išprovokuojant patrauktą baudžiamojon atsakomybėn asmenį padaryti nusikalstamą veiką. Pagal šiose taisyklėse nurodytų kriterijų visumą provokacijos faktas nustatytinas tokiu atveju, kai galima daryti išvadą, kad konkreti veika nebūtų buvusi atlikta be valstybės pareigūnų įsikišimo. Tačiau nė viena iš šių taisyklių atribojant teisėtus slaptus tyrimo veiksmus nuo asmens provokavimo netinka E. K. atveju. Operatyvinės veiklos metu prieš E. K. nebuvo taikomas nusikalstamos veikos imitavimo modelis (toliau – NVIM). Nors BPK 159 straipsnyje numatyti nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai (toliau – NVIV) ikiteisminio tyrimo metu buvo sankcionuoti ikiteisminio tyrimo teisėjo, tačiau jie nebuvo atlikti.

Konstatuodamas, kad E. K. buvo provokuojama, apeliacinės instancijos teismas be jokio pagrindo kaip precedentu rėmėsi kasacine byla Nr.2K-7-86/2011, kurioje konstatuota, jog net teisėti teisėsaugos institucijų veiksmai vykdant nusikalstamos veikos imitavimo modelį dėl ilgalaikio nusikalstamos iniciatyvos palaikymo gali peraugti į provokuojančius. E. K. bylos faktinės aplinkybės nėra nei tapačios, nei labai panašios į minėtos kasacinės bylos faktines aplinkybes. Minėtoje byloje sukurtas precedentas tiriant nusikaltimus finansų sistemai ir nuosavybei bei turtinėms teisėms, o E. K. byloje buvo tiriami nusikaltimai visuomenės saugumui ir nei NVIM, nei NVIV nebuvo naudoti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir EŽTT nagrinėtose bylose provokavimas daryti nusikalstamą veiką konstatuotas nustačius, kad slapti tyrimo veiksmai buvo atliekami nesant jokios aiškios informacijos apie asmenų, prieš kuriuos tie veiksmai buvo atlikti, ketinimus daryti nusikalstamas veikas. Nagrinėjamoje byloje situacija yra kitokia. Bylos duomenys patvirtina, kad buvo faktinis pagrindas atlikti operatyvinį tyrimą, kurio metu buvo tikrinama informacija apie įtaką E. K. dėl teroro akto įvykdymo, t. y. dėl rengimosi padaryti sunkią ir labai sunkią nusikalstamą veiką. Slaptų tyrimo veiksmų taikymas ir jo trukmė nagrinėjamoje situacijoje buvo pagrindžiama ir būtinybe išaiškinti ne E. K., o galimų bendrininkų (teroristinės grupės ar organizacijos) veiklą.

Kasatorius nesutinka ir su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad Valstybės saugumo departamento pareigūnai neatliko nusikalstamos veikos prevencijos ir vietoj to, kad įspėtų E. K. Valstybės saugumo departamento įstatymo (VSD) 81 straipsnyje numatyta tvarka, jos atžvilgiu atliko operatyvinį tyrimą, kurio pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. VSD įstatymo 81 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skundžiamame nuosprendyje minėtas oficialus įspėjimas asmeniui yra VSD pareigūnų teisė, bet ne pareiga. Prokuroras teigia, kad VSD pareigūnų atlikto operatyvinio tyrimo metu šioje byloje tirtos E. K. veikos itin specifinės ir ekstraordinarios (kraštutinės). E. K., rengdamasi teroro aktui, žinojo, jog yra stebima Lietuvos saugumo pareigūnų ir yra įtraukta į prijaučiančių teroristams musulmonų sąrašus, dėl to ėmėsi visų atsargumo priemonių ir savo veiksmus konspiravo. Atsižvelgiant į šiuos duomenis, VSD pareigūnai turėjo teisę pasirinkti ir kitas priemones nusikaltimus darančių asmenų atžvilgiu, ne tik oficialų įspėjimą nedaryti nusikalstamų veikų. Teismo priekaištas, kad dėl E. K. veiksmų nepasinaudojus šia VSD įstatyme numatyta teise buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, neatitinka įstatymo reikalavimų, nes BPK 2 straipsnis įsakmiai nurodo, jog ikiteisminio tyrimo institucija kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, turi ne teisę, bet pareigą pradėti ikiteisminį tyrimą. Todėl šios įstatyme nustatytos pareigos laikymasis 2009 m. rugpjūčio 27 d. VSD Ikiteisminio tyrimo skyriuje E. K. atžvilgiu pradedant ikiteisminį tyrimą pagal BK 21 straipsnio 1 dalį, 250 straipsnį nėra pagrindas teigti, kad pradėjus ikiteisminį tyrimą E. K. taip buvo išprovokuota daryti nusikaltimus.

Prokuroras pažymi, kad skundžiamame nuosprendyje teisingai konstatuota, jog byloje nėra jokių duomenų, kad ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu prieš E. K. būtų buvę naudojamos kokios nors neteisėto poveikio priemones. Be to, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi teisiamajame posėdyje perskaitytais E. K. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu ir apklausus ją pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Kartu apeliacinės instancijos teismas, vertindamas bylos duomenis provokacijos aspektu, ignoravo nurodytas savo išvadas bei nustatytas aplinkybes, kad viso atlikto operatyvinio tyrimo metu buvo dedamos pastangos atkalbėti E. K. nuo minties vykdyti teroro aktą susisprogdinant, pakeisti jos pažiūras ir integruoti ją į Klaipėdos musulmonų bendruomenę, tačiau to padaryti nepavyko.

Operatyvinio ir ikiteisminio tyrimų metu atliktų veiksmų analizė duoda pagrindą teigti, jog E. K. nepaisant to, kad buvo imtasi priemonių užkardyti rengiamą nusikalstamą veiką, tęsė savo pobūdžiu į nusikalstamą veiką panašius veiksmus, kurie teisėsaugos pareigūnų buvo nuolat vertinami. Išdėstyti argumentai patvirtina ne E. K. provokacijos galimybę, o tai, kad teisėsaugos pareigūnai apsiribojo iš esmės pasyviu baudžiamosios veikos tyrimu ir E. K. jokios įtakos ne tik nedarė, bet ir aktyviai ją veikė, atkalbinėdami nuo nusikaltimo padarymo. Be to, kasatorius pažymi, kad teismo išvada, jog ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys, kuriais vėliau buvo grindžiami kaltinimai E. K., yra gauti neteisėtu būdu (BPK 20 straipsnio 4 dalis) ir jie negali būti laikomi bei pripažįstami įrodymais, yra formali ir prieštarauja tame pačiame nuosprendyje išdėstytoms išvadoms, nuosprendyje neatskleisti įrodymai, kuriuos kolegija atmeta.

Prokuroras taip pat nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai konstatuota, jog teisminio nagrinėjimo metu nustatyti E. K. veiksmai objektyviai neatitinka BK 21 straipsnio 1 dalyje numatytų veikų požymių ir negalėjo palengvinti teroro akto įvykdymo. Kasatoriaus manymu, ištirtais įrodymais buvo nustatyti objektyvieji veikos požymiai: E. K., turėdama tikslą įvykdyti teroro aktą, surado ir parsisiuntė internetu nusikaltimo padarymo priemonę – knygas su jose esančia informacija apie sprogmenis, jų gamybos bei sprogdinimo būdus, sudarė veikimo planą su M., gavo jų persiųstus pinigus, pasidarė Lietuvos Respublikos pilietės pasą, įgijo Rusijos Federacijos vizą, draudimą, autobuso bilietą ir įsėdo į autobusą, važiuojantį į Maskvą, fiziškai ten vyko. Taip pat nustatyti subjektyvieji veikos požymiai, apibūdinantis ir tiesioginę tyčią: E. K. aktyviai domėjosi šachidžių veikla, rinko apie jas informaciją, jomis žavėjosi ir todėl suprato rengiamo nusikaltimo pobūdį ir nusikaltimo sudėties požymius, buvo įsitikinusi, kad sumanytam nusikaltimui būtina pasirengti. E. K. suvokė numatytų rengimosi veiksmų pobūdį ir svarbą tolesnei nusikalstamai veikai, numatė priežastinį ryšį ir jo vystimąsi tarp rengimosi ir vėlesnių nusikalstamos veikos stadijų; buvo įsitikinusi, kad atlikusi numatytus pasirengimo veiksmus neapsiribos jais ir tęs savo veiką, padarys sumanytą nusikaltimą. Ji buvo pasiryžusi neapsiriboti vien parengiamaisiais veiksmais ir slapstėsi bei teikė klaidinančią informaciją, siekdama apsunkinti asmenų, pas kuriuos ji vyksta, nustatymą ir jos pačios paiešką. Šių objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma, kasatoriaus manymu, sudaro pagrindą E. K. veiksmus kvalifikuoti kaip rengimąsi padaryti BK 250 straipsnyje numatytą nusikaltimą. Prokuroro nuomone, tiek pirmosios instancijos teismo, tiek skundžiamajame nuosprendyje išdėstyti įrodymai leidžia padaryti išvadą, kad E. K. sumanymas, noras Rusijoje viešoje vietoje įvykdyti teroro aktą susisprogdinant tapo rengimusi padaryti nusikaltimą tada, kai ji su M. susitarė, kad gavusi finansinę paramą teroro akto tikslu atvyks į Rusiją, ir tokį susitarimą pradėjo įgyvendinti.

Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nustatytas aplinkybes vertino atskirai vieną nuo kitos, vertindamas kiekvieną kaip tyčios iškėlimą aikštėn. Be to, apeliacinės instancijos teismas, kritikuodamas pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, vertino tik dalį bylos įrodymų ir padarė nepagrįstą išvadą, kad byloje nėra įrodymų apie tai, jog E. K. žinojo, kas, kada ir kaip planavo ją panaudoti kaip savižudę įvykdant teroro aktą.

Iš byloje pripažintų įrodymų visumos išplaukia, kad E. K. atvykimui buvo rengiamasi rimtai, ją planuota panaudoti kaip savižudę teroro aktui įvykdyti. Tokias aplinkybes E. K. žinojo ir to pati siekė. Bylos duomenys patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nebuvo pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu – taip apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Be to, apeliacinės instancijos teismas prokuroro skunde keliamų klausimų iš esmės nenagrinėjo, juos atmetė, motyvuodamas tuo, kad priima išteisinamąjį nuosprendį.

Taigi, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes, nepateikęs motyvuotų ir įstatymu pagrįstų išvadų dėl apeliacinio skundo esminių argumentų, tinkamai neišnagrinėjo šioje byloje paduoto apeliacinio skundo. Esant tokioms aplinkybėms taip pat laikytina, kad apeliacinės instancijos teismo išvados nėra pagrįstos išsamiu bei nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis), nagrinėjant bylą buvo padaryti BPK 20 straipsnio 1–4 dalių pažeidimai. Be to, apeliacinės instancijos teismas, padarydamas išvadą, kad E. K. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 21 straipsnio 1 dalyje ir 250 straipsnio 4 dalyje (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), ir dėl to panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro kasacinis skundas atmetamas.

Dėl įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnio 5 dalis) ir BK 21 straipsnio 1 dalies bei 250 straipsnio 4 dalies taikymo (įstatymo 2003 m. balandžio 10 d. redakcija).

Kasaciniame skunde kasatorius savo prašymą panaikinti apeliacinės instancijos teismo naują išteisinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų argumentuoja tuo, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nebuvo pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir todėl šios instancijos teismas padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimą, kuris lėmė tai, kad netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

Kasatoriaus nuomone, teismuose ištirtais įrodymais buvo nustatyti tokie objektyvieji E. K. veikos požymiai:

1) turėdama tikslą įvykdyti teroro aktą, ji susirado ir parsisiuntė internetu nusikaltimo padarymo priemonę – knygas ,,Inžinernyje boeprypasy. O vzryvčitych veščestvach“ („Inžineriniai šaudmenys. Sprogdinimo priemonės“) – su jose esančia informacija apie sprogmenis, jų gamybos bei sprogdinimo būdus;

2) sudarė veikimo planą – su M. telefonu, elektroniniu paštu ir internetiniais pokalbiais aptarė, kad A. M. ir A. M. finansuos jos atvykimą iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją; ji už atvykimo daryti teroro aktą gautas lėšas įgis Lietuvos Respublikos pilietės pasą, gaus Rusijos Federacijos vizą, nusipirks kelionės bilietą ir 2009 m spalio 25 d. atvyks į Rusijos Federacijos Maskvos miestą, kur A. M. ją pasitiks ir organizuos jos pervežimą į Rusijos Federacijos Čečenijos Respubliką, ten perduos apmokyti teroro aktui susisprogdinant vykdyti šioje vietovėje veikusiems tarptautinės teroristinės grupuotės ,,Emirat Kaukaz“ (,,Kaukazo emiratas“) nariams;

3) ji gavo M. persiųstus pinigus, pasidarė pasą, įgijo vizą, draudimą, autobuso bilietą kelionei į Maskvą, fiziškai vyko ten.

Anot kasatoriaus, teismuose ištirtais įrodymais nustatyti ir šie subjektyvieji E. K. veikos požymiai, apibūdinantis tiesioginę tyčią:

1) ji aktyviai domėjosi šachidžių veikla, rinko apie jas informaciją, jomis žavėjosi ir todėl suprato rengiamo nusikaltimo pobūdį ir nusikaltimo sudėties požymius. Toks supratimas aiškiai atskleistas jos apklausose ir liudytojų parodymuose, trumposiose SMS žinutėse ir kitais įrodymais;

2) ji buvo įsitikinusi, kad sumanytam nusikaltimui būtina pasirengti. Tokia išvada daroma iš jos pačios duotų parodymų, jos kalbų apie šachidžių mokyklas ir psichologinį pasirengimą. Taip pat ir iš tarp organizuotos grupės narių buvusio aptarimo, jog, pervežus ją į Čečeniją, jai bus surengti apmokymai;

3) ji suvokė numatytų rengimosi veiksmų pobūdį ir svarbą tolesnei nusikalstamai veikai; numatė priežastinį ryšį ir jo vystymąsi tarp rengimosi ir vėlesnių nusikalstamos veikos stadijų; buvo įsitikinusi, kad atlikusi numatytus pasirengimo veiksmus neapsiribos jais ir tęs savo veiką, padarys sumanytą nusikaltimą.

Taigi aptartų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma sudaro pagrindą E. K. veiksmus kvalifikuoti kaip rengimąsi padaryti BK 250 straipsnyje numatytą nusikaltimą.

Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis),

Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatinėjant (kasacinės plenarinės sesijos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012).

Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008).

Atsižvelgdamas į šiuos išaiškinimus, kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatoriaus manymu, padarytais pažeidimais, gali patikrinti, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Tačiau kasacinės instancijos teismas nėra teismų instancija, iš naujo nustatinėjanti aplinkybes, vertinanti bylos įrodymus jų pakankamumo ir patikimumo aspektais. Tokio pobūdžio vertinimai susiję su nuosprendžio pagrįstumo tikrinimu ir nesudaro kasacinės bylos nagrinėjimo dalyko. Taigi teisėjų kolegija tokio pobūdžio prokuroro kasacinio skundo teiginius negrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pagal teismų praktiką esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie BPK 20 straipsnio 1-4 dalyse reikalavimus atitinka; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinė išplėstinės septynių teisėjų kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-176-303/2015, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015). Tačiau tokio pobūdžio pažeidimų nagrinėjamoje byloje kolegija neįžvelgia.

Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad E. K. nuo 2006 m. pabaigos – 2007 m. pradžios iki 2009 m. rugpjūčio 12 d. tinklalapiuose esančiuose pokalbių forumuose bei socialiniame tinkle www. facebok.com., taip pat asmeninių pasisakymų metu viešai skelbė, kad dėl asmeninių motyvų ir religinių įsitikinimų keršydama už Rusijos Federacijos valdžios veiksmus prieš Čečenijos Respublikoje gyvenančius musulmonus turi tikslą, kaip savižudė sprogdintoja, įvykdyti teroro aktą bet kokiuose Rusijos Federacijos teritorijoje esančiuose strateginiuose objektuose. 2008 m. pavasarį, laikotarpiu iki 2008 m. balandžio 28 d., iš interneto į naudojamą kompiuterį atsisiuntė internetines knygas apie inžinerinius šaudmenis, sprogstamąsias medžiagas ir sprogdinimo priemones. E. K. internete paskelbė, kad ji nori įvykdyti teroro aktą, ir nuo 2009 m. rugpjūčio 12 d. iki 2009 m. spalio 24 d. mobiliojo ryšio telefonais ir elektroniniu paštu iš Rusijos Federacijos piliečių A. M. ir A. M. gavo pasiūlymą atvykti į Rusijos Federaciją ir šioje šalyje įvykdyti teroro aktą susisprogdindama. Telefonu ir internetinių pokalbių metu E. K. susitarė su M., kad jie finansuos jos atvykimą į Rusijos Federaciją, o ji už gautas lėšas įsigis Lietuvos Respublikos pilietės pasą, gaus Rusijos Federacijos vizą, nusipirks bilietą kelionei ir 2009 m. spalio 25 d. atvyks į Maskvą, kur ją pasitiks A. M.. 2008 m. rugpjūčio 14 d. per greitojo pašto sistemą E. K. iš Rusijos Federacijoje gyvenančio A. M. gavo 500 JAV dolerių, už šiuos pinigus užsakė ir 2009 m. rugsėjo 21 d. atsiėmė pagamintą Lietuvos Respublikos piliečio pasą. Laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio iki 2009 m. rugsėjo 23 d. elektroniniu paštu bei telefonu prašė Rusijos Federacijoje gyvenančios pažįstamos R. K. iškvietimo į Rusijos Federaciją, o šiai atsisakius, 2009 m. spalio 16 d. kreipėsi į IĮ ,,Kelionės ir poilsis“ ir iš A. M. gautų pinigų apmokėjo Rusijos Federacijos turistinės vizos išdavimo, draudimo ir autobuso bilieto į Maskvą išlaidas. 2009 m. spalio 20 d. Rusijos Federacijos generaliniame konsulate Klaipėdoje E. K. gavo Rusijos Federacijos vizą ir 2009 m. spalio 24 d. iš Klaipėdos autobusu išvyko į Maskvą, tačiau ten nenuvyko, nes 2009 m. spalio 24 d. Kauno autobusų stotyje buvo sulaikyta Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų.

Pirmosios instancijos teismas iš nustatytų bylos aplinkybių padarė neteisingą išvadą, kad E. K. rengėsi įvykdyti teroro aktą susisprogdinti kitos valstybės – Rusijos Federacijos – strateginės reikšmės objekte, taip sukeliant pavojų daugelio žmonių gyvybei ir sveikatai, siekiant, kad dėl to atsirastų sunkių padarinių – būtų nužudyta kiek galima daugiau žmonių, ir šiais veiksmais įbauginti žmonės, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo sulaikyta. E. K. nusikalstama veika šio teismo buvo kvalifikuota pagal BK 21 straipsnio 1 dalį ir 250 straipsnio 4 dalį.

Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, motyvuotai nurodė, kodėl vertinant E. K. veikos subjektyviąją pusę, nuteistosios tyčia atliekant tuos veiksmus buvo nukreipta ne į pasirengimą pradėti nusikalstamą veiką –  teroro akto įvykdymą, o tik į tarpinių veiksmų, kurie dar nebuvo rengimasis padaryti nusikaltimą, atlikimą. Dėl to šis teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas E. K. kalta pagal BK 21 straipsnio 1 dalį ir 250 straipsnio 4 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 21 straipsnio 1 dalį) ir E. K. išteisino, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Pagal kaltinime nurodytos veikos padarymo metu galiojusią BK 250 straipsnio 1 dalies redakciją baudžiamoji atsakomybė buvo nustatyta tam, kas žmonių gyvenamojoje, darbo, susibūrimo ar viešoje vietoje padėjo sprogmenų, siekdamas sukelti sprogimą, sprogdino arba padegė. Pagal to paties straipsnio 3 dalį atsakė tas, kas sprogdino, padegė arba kitaip sunaikino ar sugadino pastatą ar įrenginį, jeigu tai sukėlė pavojų daugelio žmonių gyvybei ar sveikatai, arba paskleidė radioaktyviąsias, biologines ar chemines kenksmingas medžiagas, preparatus ar mikroorganizmus. To paties straipsnio 4 dalis numatė baudžiamąją atsakomybę už šio straipsnio 3 dalyje numatytus veiksmus, jeigu tai buvo nukreipta prieš strateginės reikšmės objektą arba dėl to atsirado sunkių padarinių.

Taigi, teroro akto sudėties objektyvieji požymiai yra alternatyvios veiklos, numatytos atitinkamų BK 250 straipsnio dalių dispozicijose, o būtinas subjektyvusis požymis yra tik tiesioginė tyčia.

BK 21 straipsnio 1 dalis pateikia išsamų rengimosi veiksmų sąrašą. Rengimusi daryti nusikaltimą gali būti pripažintos tik tokios išoriškai pasireiškiančios veikos: 1) priemonių ir įrankių suieškojimas ar pritaikymas, 2) veikimo plano sudarymas, 3) bendrininkų telkimas, 4) kitoks tyčinis nusikaltimo darymą lengvinančių sąlygų sudarymas.

Veikos, neatitinkančios nė vieno iš išvardytų požymių, negali būti laikomos rengimusi daryti nusikaltimą ir negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės.

Baudžiamojoje teisėje dar žinomas terminas ,,tyčios iškėlimas aikštėn“. Tai veiksmai, kurie padaromi žodžiu ar raštu, jais asmuo atskleidžia tretiesiems asmenims savo ketinimą ar apsisprendimą padaryti konkretų nusikaltimą. Šie veiksmai atliekami iki tiesiogiai pradedant daryti nusikaltimą, tačiau jie baudžiamosios teisės požiūriu nėra nusikalstami ir baudžiami.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos išvada, kad E. K. veiksmai ir visa jos tęstinė veika neatitinka BK 21 straipsnio 1 dalyje nurodytų tiek objektyviųjų, tiek subjektyviųjų rengimosi padaryti nusikalstamą veiką – teroro aktą, požymių, kad E. K. veiksmai buvo tik jos ,,tyčios iškėlimas aikštėn“ ir jie dar nebuvo peraugę į rengimąsi padaryti nusikaltimą (teroro aktą) stadiją, buvo padaryta nuosprendyje išsamiai išanalizavus ir išdėsčius bylos aplinkybes bei pagrįsta tinkamais teisiniais argumentais.

Dėl kasatoriaus argumentų dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų laikymosi

Kasatoriaus teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes nepateikė motyvuotų ir įstatymu pagrįstų išvadų dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, tinkamai neišnagrinėjo šioje byloje paduoto apeliacinio skundo.

BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys).

Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas sprendimų aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (pavyzdžiui, kasacinės bylos Nr. 2K-142/2009, 2K-279/2010, 2K-383/2010 ir kt.).

Iš bylos medžiagos matyti, kad Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 4 d. nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas tiek dėl Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro, tiek dėl nuteistosios E. K. ir jos gynėjo esminių apeliacinių skundų argumentų, nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl prokuroro apeliacinis skundas atmetamas, o nuteistosios E. K. ir jos gynėjo apeliacinis skundas patenkintas, pirmosios instancijos teismo 2013 m. gegužės 30 d. nuosprendžio dalis panaikinta ir priimtas naujas, išteisinamasis, nuosprendis.

Teisėjų kolegija pažymi, jog tai, kad šis teismas padarė kitokią išvadą ir priėmė kitokį sprendimą, nei pageidavo prokuroras, savaime nereiškia, kad buvo padaryti esminiai Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų, motyvuotai atsakė į visus esminius apeliaciniuose skunduose iškeltus klausimus ir argumentus, todėl nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma prokuroro apeliaciniame skunde.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog, pradėjus ikiteisminį tyrimą dėl pareigūnų veiksmų, E. K. buvo išprovokuota daryti nusikalstamas veikas.

Pažymėtina, kad kasacine tvarka skundžiamajame nuosprendyje teismas plačiai aptarė bylos aplinkybes, susijusias su veikos provokavimu, tačiau teismas pagrindine priežastimi, dėl kurios panaikino apkaltinamąjį nuosprendį pripažino ne nusikaltimo provokavimą, o tai, kad E. K. veiksmuose nebuvo rengimosi padaryti nusikaltimą, numatytą BK 21 straipsnio 1 dalyje ir 250 straipsnio 4 dalyje, objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių.

Esant tokioms aplinkybėms, prokuroro kasaciniame skunde išdėstyti argumentai, kuriais ginčijamos apeliacinės instancijos teismo išvados dėl atskirų duomenų, susijusių su teisėsaugos institucijų atliktais veiksmais, yra nuosprendžio pagrįstumo kritika, kuri nesudaro bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalyko (BPK 376 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje esančių teisės normų, įpareigojančių įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįsta išsamiu ir nešališku visu bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, šis teismas nepažeidė. Priešingai nei teigiama prokuroro kasaciniame skunde, visos esminės bylos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant, ar išteisintosios E. K. veikoje yra BK 21 straipsnio 1 dalį ir 250 straipsnio 4 dalį požymiai, įvertintos nepažeidžiant BPK normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pagrindų dėl kurių naują išteisinamąjį nuosprendį reikėtų naikinti ar keisti, Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 4 d. nuosprendis paliekamas galioti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Artūro Urbelio kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                   Vytautas Masiokas

Tomas Šeškauskas

Viktoras Aidukas