Administracinė byla Nr. I-1376-811/2016
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05808-2013-0
Procesinio sprendimo kategorija 1.16.5; 3.21
(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. gegužės 10 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Petkevičienė, dalyvaujant pareiškėjai J. J., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. J. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalių priteisimo ir
n u s t a t ė:
Pareiškėja J. J. Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktame skunde prašo priteisti jai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, laikotarpyje nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30 pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateiktus paskaičiavimus neišmokėtą valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalį.
Paaiškino, kad nuo 2008-12-05 dirbo Vidaus reikalų ministerijoje. 2009-04-23 buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymas, kuriuo buvo sumažintos 15-20 kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai. Taip pat, 2009-07-17 buvo priimtas Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymas (toliau – ir Pakeitimo įstatymas), kuriuo buvo sumažinti 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientai bei priedai už kvalifikacines klases. Minėtų įstatymų nuostatų, nustatančių valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientų sumažinimą, galiojimas buvo tris kartus pratęstas.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, kad pareiginės algos koeficientai ir priedai už kvalifikacines klases buvo sumažinti nepagrįstai – pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d. ir 48 str. 1 d. Taip pat, pareiškėjos nuomone, toks darbo užmokesčio mažinimas buvo atliktas nesilaikant proporcingumo principo ir todėl jai turėtų būti priteista nepagrįstai neišmokėta darbo užmokesčio dalis.
Pareiškėja nurodė, kad kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją su prašymu išmokėti darbo užmokesčio dalį, atsiradusią dėl mažinimo, bei pateikti informaciją apie detalius darbo užmokesčio apskaičiavimus. Šis pareiškėjos prašymas nebuvo tenkintas.
Atsakovė Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerija, kartu atstovaujanti ir Lietuvos valstybę, atsiliepime į skundą nurodė, kad su skundu nesutinka (b. l. 28-29). Paaiškino, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymu (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas), patirtiems praradimams kompensuoti kitu įstatymu bus sukurtas kompensavimo mechanizmas. Kadangi Įgyvendinimo įstatyme imperatyviai nustatytas kompensavimo būdas, nėra galimybės kitu pagrindu išmokėti pareiškėjai darbo užmokesčio skirtumą. Taip pat, kompensacijų dydį apibrėš įstatymas, todėl jis negali būti apskaičiuojamas nei administracine nei teismine tvarka.
Teismo posėdžio metu pareiškėja palaikė skundo reikalavimus. Papildomai paaiškino, kad nuo 2013-12-23 nebedirba Vidaus reikalų ministerijoje ir prašo teismo įpareigoti atsakovę kompensuoti sumažinto darbo užmokesčio dalį anksčiau, nei nustatyta kompensavimo mechanizme.
Atsakovės, kartu atstovaujančios Lietuvos valstybę, atstovai į teismo posėdį neatvyko, jiems apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai.
Skundas atmestinas.
Byloje ginčas kilo dėl valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalies, susidariusios dėl Konstitucijai prieštaraujančio reglamentavimo taikymo, priteisimo.
Nagrinėjant bylą, nustatyta, kad pareiškėja J. J. 2008-12-05 buvo paskirta į Vidaus reikalų ministerijos Regioninės politikos departamento Struktūrinių fondų valdymo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis, 13 kategorija, pirma kvalifikacinė klasė) pareigas (b. l. 18). Pareiškėja 2010-02-24 buvo perkelta į Vidaus reikalų ministerijos Regioninės politikos departamento Struktūrinių fondų valdymo skyriaus vedėjo pavaduotojo (A lygis, 13 kategorija, pirma kvalifikacinė klasė) pareigas (b. l. 16). Pareiškėjai 2011-10-25 buvo paskirta 10 proc. pareiginės algos dydžio priemoka už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą (b. l. 17). Nuo 2012-02-22 pareiškėja buvo laikinai (ne ilgiau nei vieneriems metams) perkelta į Vidaus reikalų ministerijos Europos Sąjungos paramos administravimo skyriaus vedėjo (A lygis, 17 kategorija,) pareigas, mokant iki perkėlimo nustatytą darbo užmokestį (b. l. 15). Nuo 2012-01-01 iki 2012-03-31 pareiškėjai buvo paskirta 10 proc. pareiginės algos dydžio priemoka už padidėjusias darbų apimtis (b. l. 19). Pareiškėja nuo 2012-03-13 buvo perkelta į Vidaus reikalų ministerijos Regioninės politikos departamento Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos skyriaus vedėjo (A lygis, 15 kategorija), o nuo 2012-03-14 į Vidaus reikalų ministerijos Europos sąjungos paramos administravimo skyriaus vedėjo (A lygis 17 kategorija trečia kvalifikacinė klasė) pareigas (b. l. 14). Pareiškėjai 2012-11-02 buvo paskirta 15 proc. pareiginės algos dydžio priemoka už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą (b. l. 13), 2012-12-12 pareiškėjai buvo suteikta antra kvalifikacinė klasė (b. l. 12), 2013-01-28 pareiškėjai buvo paskirta 15 proc. pareiginės algos dydžio priemoka už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą (b. l. 11).
2009-08-01 įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, buvo sumažinti valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientai bei priedų už kvalifikacines klases dydžiai, todėl pareiškėja gaudavo mažesnį darbo užmokestį nei iki tol.
Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarimu pripažino, kad teisės aktų nuostatos, kuriomis vadovaujantis ginčo laikotarpiu pareiškėjai buvo mažinamas darbo užmokestis, prieštarauja Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Be to, Konstitucinis Teismas minėtame nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos. Taigi Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime akcentavo ne tik Seimo teisę, bet ir aiškią pareigą – pašalinti neigiamas teisines pasekmes, kilusias taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai; Konstitucinis Teismas nurodė šios pareigos įvykdymo būdą – įstatymu nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Tai, kad sumažinto darbo užmokesčio kompensavimas turi būti vykdomas teisės aktų nustatyta tvarka patvirtina ir Konstitucinio Teismo 2014-04-16 sprendimas, kuriame konstatuota, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.
Teismas atkreipia dėmesį, jog Įgyvendinimo įstatymo 2 str. 2 p. Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – ir Vyriausybė) buvo pavesta iki 2014-05-01 parengti ir pateikti Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensavimo sąlygas, mastą ir būdą, laikotarpį, per kurį kompensuojama sumažinta darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, kompensacijų dydį ir kita) reglamentuojančio įstatymo projektą ir pateikti pagal jame nustatytą kompensavimo mechanizmą apskaičiuotą kompensacijoms reikalingą lėšų sumą. Minėtas terminas vėliau pratęstas iki 2015-05-01. Konstitucinis Teismas 2015-11-19 nutarime konstatavo, kad Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymas, kuriuo vieneriems metams buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, laikytinas protingu laikotarpiu ir neprieštarauja Konstitucijai.
Apibendrinant nurodytą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas konstatavo, jog: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015-05-01 – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.
Atkreiptinas dėmesys, kad 2015-04-30 Vyriausybė pateikė Seimui įstatymo projektą, kurio pagrindu Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015-09-01. Minėto įstatymo preambulėje inter alia nurodyta, kad Seimas jį priėmė įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013-07-01 ir 2014-12-22 nutarimus bei siekdamas atlyginti tuos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtus praradimus, kurių nebūtų buvę patirta, jeigu būtų buvęs užtikrintas tolygus ir proporcingas darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas tam tikru mastu. Taigi šiuo įstatymu yra nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.
Atsižvelgdamas į tai, kad Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime ir 2014-04-16 sprendime nustatė, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, teismas konstatuoja, kad Vidaus reikalų ministerijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus. Pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme ir pareiškėjai neteigiant, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, todėl pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėja taip pat prašė teismo įpareigoti atsakovę grąžinti sumažintą darbo užmokesčio dalį anksčiau nei nurodyta kompensavimo mechanizme. Pareiškėja teismo posėdžio metu nurodė, kad nuo 2013-12-23 nebedirba Vidaus reikalų ministerijoje. Gražinimo įstatymo 2 str. 7 d. įtvirtinta, kad institucijos ar įstaigos apskaičiuota grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis išskaičiavus asmeniui priklausančias mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas ir gyventojų pajamų mokestį Vyriausybės nustatyta tvarka išmokama 2016–2020 metais tokiomis procentinėmis dalimis: 1) 2016 metais – 5 procentai išmokėtinos sumos; 2) 2017 metais – 20 procentų išmokėtinos sumos; 3) 2018 metais – 25 procentai išmokėtinos sumos; 4) 2019 metais – 25 procentai išmokėtinos sumos; 5) 2020 metais – 25 procentai išmokėtinos sumos. Minėtoje teisės normoje įtvirtintas neišmokėto darbo užmokesčio grąžinimas dalimis atskirais laikotarpiais. Nei Grąžinimo įstatyme, nei kituose teisės aktuose nėra nustatytų išimčių, leidžiančių neišmokėtą darbo užmokestį grąžinti anksčiau nei aukščiau nurodytais terminais. Todėl teismas neturi teisinio pagrindo tenkinti šį pareiškėjos prašymą.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str., teismas,
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjos J. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Violeta Petkevičienė