Administracinė byla Nr. A-438-769/2010
Procesinio sprendimo
kategorija 8.2 (S)

LIETUVOS
VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010
m. rugpjūčio 23 d.
Vilnius
Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų
Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Irmanto Jarukaičio ir Romano
Klišausko (pranešėjas),
sekretoriaujant Gitanai
Aleliūnaitei,
dalyvaujant atsakovo
atstovui Michail Stasilovič,
viešame teismo posėdyje
apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G.M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus
apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 25 d. sprendimo
administracinėje byloje pagal pareiškėjo G.M. skundą atsakovui Valstybinei
mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl
sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas G.M. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau
– ir Komisija) 2009 m. sausio 21 d. sprendimą Nr. 2009/01-4R-7 bei prašydamas
įpareigoti Komisiją jo 2009 m. sausio 3 d. skundą dėl Valstybinės mokesčių
inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) veiksmų
pagrįstumo išnagrinėti iš esmės.
Savo reikalavimus G.M. pagrindė tuo, kad Komisija nepagrįstai nusprendė, jog Vokietijos
Federacinės Respublikos Mitte federalinės finansų direkcijos Centrinės vykdymo
tarnybos Įteikimo skyriaus 2008 m. liepos 9 d. raštas Nr. ZVD 391-Z 4608 B - LT
54/06, kuris G.M. buvo pateiktas
nepasirašytas ir neišverstas į valstybinę kalbą, bei VMI 2008 m. gruodžio 1 d.
raštas Nr. (23.1-37)-R-10279, 2008 m. rugsėjo 17 d. raštas Nr. (13.2-09)-R3-5029,
2008 m. liepos 10 d. raštas Nr. (25.4-09)-R1-4316, kuriais buvo pratęstas
mokestinės nepriemokos išieškojimo senaties terminas, atitinka Lietuvos
Respublikos pagalbos Europos Sąjungos valstybių narių institucijoms išieškant
reikalaujamas skolas, susijusias su rinkliavomis, muitais, mokesčiais ir
kitomis pinigų sumomis, teikimo ir naudojimosi kitų Europos Sąjungos valstybių
narių institucijų teikiama pagalba išieškant minėtas pinigų sumas 2003 m.
spalio 16 d. įstatymo Nr. IX-1781
(toliau – ir Įstatymas), Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo
bei Lietuvos Respublikos pagalbos Europos Sąjungos valstybių narių
institucijoms išieškant reikalaujamas skolas, susijusias su rinkliavomis,
muitais, mokesčiais ir kitomis pinigų sumomis, teikimo ir naudojimosi kitų
Europos Sąjungos valstybių narių institucijų teikiama pagalba išieškant minėtas
pinigų sumas įstatymo įgyvendinimo taisyklių, patvirtintų VMI viršininko 2007
m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. VA-30 (toliau – ir Taisyklės), nustatytus reikalavimus,
bei nepagrįstai nusprendė, jog skundžiami VMI sprendimai neturi individualaus
administracinio akto požymių, nesukuria asmeniui tam tikrų teisių ir pareigų ir
yra tik VMI „nuomonė“.
G.M. paaiškino, kad Įstatymas įtvirtina pareigą ne tik pripažinti
Lietuvos Respublikoje užsienio mokesčio administratoriaus valstybėje priimtą
sprendimą, kuriuo leidžiama išieškoti skolas užsienio valstybėje, bet ir
nustato tvarką, kuria yra vykdomas šis išieškojimas, t.y. priimant Lietuvos
Respublikos kompetentingos institucijos sprendimą bei nustato pareigą VMI
reikalauti iš užsienio valstybės mokesčio administratoriaus pateikti išverstus
į lietuvių kalbą dokumentus, leidžiančius vykdyti išieškojimą. Tačiau Komisija,
vertindama VMI veiksmus vykdant užsienio mokesčio administratoriaus prašymą ir
priimant ginčijamus sprendimus pratęsti mokestinės nepriemokos išieškojimo
terminą nepagrįstai vadovavosi Taisyklių 12 straipsnio nuostata, netinkamai ją
išaiškino ir taikė, nusprendusi, jog Įstatymo nustatyta pareiga priimti užsienio
mokesčio administratoriaus prašymus valstybine kalba, šiuo atveju, yra tik VMI
teisė.
G.M. pabrėžė, kad Komisija nevertino, jog Vokietijos Federacinės
Respublikos Mitte federalinės finansų direkcijos Centrinės vykdymo tarnybos
Įteikimo skyriaus raštas yra atsakingo asmens nepasirašytas, t. y. neturintis
teisinės galios, ir yra negaliojantis, kad turėjo būti užtikrintas dokumentų
esmės vertimas į lietuvių kalbą, jog byloje nėra pateikta įrodymų, kad tarp VMI
ir užsienio mokesčio administratoriaus Taisyklių nustatyta tvarka buvo
sudarytas bendras sutarimas tokį prašymą teikti ne lietuvių kalba, kaip tokią
galimybę išimties tvarka ir numato Taisyklės, todėl VMI priėmus vykdymui užsienio
mokesčio administratoriaus prašymą dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo
pratęstu terminu, Lietuvos Respublikoje G.M. yra sukuriamos iš esmės naujos
mokestinės teisės (pareigos), pasibaigusį 2007 m. gruodžio 31 d. mokestinės
nepriemokos senaties terminą pratęsiant ir vykdant iki 2013 m. gruodžio 31 d..
Atsakovas VMI atsiliepime
į pareiškėjo G.M. skundą nurodė,
kad su skundu nesutinka ir prašė jį atmesti.
Atsakovas pabrėžė,
kad VMI G.M. pateikė nuomonę apie pagal Vokietijos Federacinės Respublikos
kompetentingos institucijos 2006 m. balandžio 6 d. prašymą Nr. ZVD 391 - Z 4608
B - LT 54/06 išieškomos mokestinės nepriemokos išieškojimo senaties termino
taikymą bei mokestinės nepriemokos išieškojimo panaikinimą. VMI pabrėžė, kad
VMI atsakymas G.M. neturi individualaus administracinio akto požymių, nustatytų
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme, o nuomonės nagrinėjimas,
įpareigojimas ją keisti ar vertinti kaip teisingą, neteisingą ar dar kokiu nors
požiūriu, neįeina į Komisijos nustatytą kompetenciją, kad VMI, bendraudama ir
keisdamasi informacija su Vokietijos kompetentinga institucija, veikė
nepažeisdama teisės aktų ir galėjo pati spręsti, ar priimti Vokietijos
kompetentingos institucijos 2008 m. liepos 9 d. raštą Nr. ZVD 391 - Z 4608 B -
LT 54/06 vokiečių kalba, nereikalaujant iš Vokietijos kompetentingos institucijos
jo vertimo į lietuvių kalbą.
VMI paaiškino,
kad teisės aktai nereikalauja, jog susitarimas tarp VMI ir kitos ES valstybės
narės kompetentingos institucijos dėl tam tikra kalba pateiktinų dokumentų turi
būti sudaromas raštu, kad tam pakanka ir atitinkamų veiksmų, atliktų
bendradarbiaujant su kitos valstybės kompetentinga institucija mokesčių
išieškojimo srityje ir tai patvirtina 2002 m. gruodžio 9 d. Europos Komisijos
direktyvos 2002/94/EB, nustatančios išsamias taisykles, taikomas įgyvendinant
kai kurias Tarybos direktyvos 76/308/EEB dėl savitarpio pagalbos, siekiant
patenkinti pretenzijas, susijusias su kai kuriomis rinkliavomis, muitais,
mokesčiais ir kitomis priemonėmis (toliau – Direktyva) 21 straipsnio 1 dalis ir
22 straipsnis. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2004 m. vasario 23 d. nutarimo
Nr. 194 „Dėl Lietuvos Respublikos pagalbos Europos Sąjungos valstybių narių
institucijoms išieškant reikalaujamas skolas, susijusias su rinkliavomis,
muitais, mokesčiais ir kitomis pinigų sumomis, teikimo ir naudojimosi kitų
Europos Sąjungos valstybių narių institucijų teikiama pagalba išieškant minėtas
pinigų sumas įstatymo 3, 21 ir 22 straipsnių nuostatų įgyvendinimo” 3 punktu
paskyrė Muitinės departamentą būti atsakingu „už bendru tinklu gaunamos ir
siunčiamos informacijos administravimą užtikrinant Lietuvos Respublikos
kompetentingoms institucijoms, kurios, padedamos kitų Europos Sąjungos
valstybių narių kompetentingų institucijų išieško reikalaujamas skolas,
galimybe naudotis Europos Sąjungos duomenų perdavimo tinklo CCN/CSI sąsaja bei
priėjimą prie saugaus elektroninio pašto sistemos „CCN mail““. Vokietijos
kompetentingos institucijos 2008 m. liepos 9 d. raštas Nr. ZVD 391 - Z 4608 B -
LT 54/06 yra gautas CCN paštu, todėl jame nėra jo sudariusio pareigūno parašo. Be
to, Vokietijos kompetentingos institucijos 2008 m. liepos 9 d. rašto Nr. ZVD
391 - Z 4608 B - LT 54/06 esmę VMI išvertė Marijampolės apskrities valstybinei
mokesčių inspekcijai 2008 m. liepos 10 d. adresuotame rašte Nr. (25.4-09)-R1-4316.
II.
Vilniaus apygardos administracinis
teismas 2009 m. gegužės 25 d. sprendimu pareiškėjo G.M. skundą atmetė kaip
nepagrįstą.
Teismas konstatavo, jog Lietuvos Respublikos kompetentingų institucijų
pagalbos teikimą Europos Sąjungos valstybių narių kompetentingoms institucijoms
dėl rinkliavų, muitų, mokesčių ir kitų pinigų sumų, išieškojimo, taip pat
naudojimąsi kitų Europos Sąjungos valstybių narių institucijų teikiama pagalba
dėl minėtų pinigų sumų išieškojimo reglamentuoja Lietuvos Respublikos pagalbos
Europos Sąjungos valstybių narių institucijoms išieškant reikalaujamas skolas,
susijusias su rinkliavomis, muitais, mokesčiais ir kitomis pinigų sumomis,
teikimo ir naudojimosi kitų Europos Sąjungos valstybių narių institucijų
teikiama pagalba išieškant minėtas pinigų sumas įstatymas. Įstatyme yra
įtvirtintos pagrindinės sąvokos, tarp kurių - Lietuvos kompetentinga
institucija, pareiškėjas ir kt. Minėtos sąvokos nurodo tam tikrus įstatymo
reguliuojamuose santykiuose dalyvaujančius subjektus, reglamentuoja jų savitarpio
santykius, atitinkamas teises bei pareigas. Teismas pažymėjo, kad patys
mokesčių, rinkliavų mokėtojai nėra subjektai, patenkantys į Įstatymu
reguliuojamą sritį. Įstatyme minimos teisės bei pareigos yra siejamos ne su mokesčių
mokėtojais, o su Įstatyme įvardintais kitais subjektais (atitinkamomis
valstybėmis bei jų institucijomis).
Teismas padarė išvadą, kad Įstatyme yra įtvirtinta mokesčių
administratoriaus pareiga išversti dokumentus į lietuvių kalbą, tačiau ši
pareiga yra pareiškėjo valstybės (šiuo atveju, Vokietijos) pareiga Lietuvos
kompetentingai institucijai, o ne mokesčių mokėtojui G.M.. Ši pareiga yra įtvirtinta
specialiame teisės akte, kurį Įstatymo leidėjas delegavo priimti VMI, t.y. Lietuvos
Respublikos pagalbos Europos Sąjungos valstybių narių institucijoms išieškant
reikalaujamas skolas, susijusias su rinkliavomis, mokesčiais ir kitomis pinigų
sumomis, teikimo ir naudojimosi kitų Europos Sąjungos valstybių narių
institucijų teikiama pagalba išieškant minėtas pinigų sumas įstatymo įgyvendinimo
taisyklėse, patvirtintose VMI viršininko 2007 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr.
VA-30, kuriose apibrėžta VMI teisė (pareiga) priimti prašymus lietuvių kalba ir
teisė (teisinė galimybė) susitarti prašymus priimti kitaip. Teismas padarė
išvadą, jog VMI pati gali spręsti, ar, nepateikus vertimo buvo pažeistos jos
teisės ir kaip ji, pažeidimo atveju, turi jas ginti. Vadovaujantis Įstatymu,
sprendimas, kuriuo leidžiama išieškoti skolą pareiškėjo valstybėje (šiuo
atveju, Vokietijoje), pripažįstamas Lietuvos Respublikoje. Be sprendimo, kuriuo
leidžiama išieškoti skolą pareiškėjo valstybėje, turi būti priimtas Lietuvos
Respublikos kompetentingos institucijos sprendimas, tolygus sprendimams dėl
tiesioginių asmenų įsiskolinimų išieškojimo. Pareiga priimti sprendimą dėl
mokestinės nepriemokos būtent vietos mokesčių administratoriui įtvirtinta
Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje.
Pagal Įstatymo nuostatas, Europos Sąjungos valstybės atitinkamos institucijos
(šiuo atveju, Vokietijos) prašymu Lietuvos Respublikos kompetentinga
institucija išieško Įstatyme įvardintas pinigų sumas pagal tokias pat jos
veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytas procedūras, taikomas
tiesioginiams asmenų įsiskolinimams išieškoti (Įstatymo 7 straipsnis), o
apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, nustatyta tvarka ir pagal savo
kompetenciją keičiasi mokestine informacija su užsienio valstybių mokesčių
administratoriais.
Ištyręs byloje surinktus įrodymus, teismas padarė išvadą, kad sprendimą,
adekvatų Vokietijos kompetentingos institucijos sprendimui, 2006 m. gegužės 4
d. priėmė vietos mokesčių administratoriaus, t.y. Marijampolės apskrities
valstybinė mokesčių inspekcija, nuspręsdama išieškoti į valstybės biudžetą iš G.M.
51087,63 Lt, todėl teismas konstatuoja, kad ginčo atveju VMI tik persiuntė
vietos mokesčių administratoriui, t. y. Marijampolės apskrities valstybinei
mokesčių inspekcijai, privalančiai priimti adekvačius sprendimus ir juos
vykdyti, atitinkamą Vokietijos kompetentingos institucijos dokumentą, t. y.
sprendimą dėl termino mokestinės nepriemokos išieškojimo byloje pratęsimo. Teismas
taip pat padarė išvadą, kad tiek Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo
įstatyme, tiek Įstatyme, tiek kituose teisės aktuose nėra įtvirtinta galimybė VMI
priimti, pakeisti ar kaip nors kitaip įtakoti tokį vietos administratoriaus
sprendimą (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 25 straipsnis).
Neturėdama aukščiau minėtos sprendimo priėmimo teisės, t.y. galimybės įtakoti
užsienio kompetentingos institucijos bei Lietuvos vietos mokesčių
administratoriaus sprendimų, VMI G.M. skundą nagrinėjo, vadovaudamasi Asmenų
aptarnavimo valstybinėje mokesčių inspekcijoje taisyklėmis, patvirtintomis VMI
viršininko 2007 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. VA-77. Remiantis šiomis
taisyklėmis, VMI, išnagrinėjusi skundą, G.M. privalėjo pateikti atsakymą, ką ir
padarė, savo atsakyme pateikdama nuomonę apie mokestinės nepriemokos
išieškojimo senaties termino taikymą bei mokestinės nepriemokos išieškojimo
panaikinimą.
Teismas kartu pažymėjo, jog Komisijai pavesta nagrinėti skundus (prašymus)
dėl centrinių valstybinio administravimo subjektų priimtų individualių
administracinių aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat dėl minėtų subjektų
atsisakymo ar vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo
ir pagrįstumo. Teismas konstatavo, kad VMI atsakymas G.M. neturi individualaus
administracinio akto požymių, nustatytų Lietuvos Respublikos viešojo
administravimo įstatyme, individualus administracinis teisės aktas turi būti
pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis (8
straipsnio 1 dalis), institucijos kompetencijos ribose, išreikšdamas jos valią,
nustatyti asmeniui arba asmenų grupei tam tikras teises ir pareigas (8
straipsnio 2 dalis), o pareikštos nuomonės nagrinėjimas, įpareigojimas ją
keisti ar vertinti kaip teisingą, neteisingą ar kitokiu požiūriu, neįeina į
Komisijai teisės aktais nustatytą kompetenciją. Remdamasis
tuo, kas išdėstyta, teismas nurodė, kad Komisija, atsisakydama iš esmės
nagrinėti G.M. skundą dėl VMI veiksmų, tinkamai vertino ginčo aplinkybes
bei taikė teisės normas, reglamentuojančias Komisijos kompetenciją mokesčių
srityje, todėl pareiškėjo G.M. skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, paliekant
galioti Komisijos 2009 m. sausio 21 d. sprendimą Nr. 2009/01-4R-7.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti
pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą
tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Kitoje Europos Sąjungos valstybėje priimtas
sprendimas dėl mokestinės skolos išieškojimo pripažįstamas Lietuvos
Respublikoje, tačiau be šio kitos valstybės sprendimo turi būti priimtas
Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos sprendimas - Įstatymo 11
straipsnio 1 ir 2 dalis (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija).
Todėl negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ginčijamas
atsakovo 2008 m. liepos 10 d. raštas nėra sprendimas mokestinės nepriemokos
išieškojimo termino nustatymo ar pratęsimo klausimu, ir sprendimą šiuo klausimu
priėmė (ar turėjo priimti) vietos mokesčių administratorius, t. y. Marijampolės
apskrities valstybinė mokesčių inspekcija.
2. Ginčijamas atsakovo pateiktas 2008 m. liepos 10
d. raštas Nr.(25.4-09)-Rl-4316 yra dokumentas, kuris remiasi byloje negalimais
patikrinti duomenimis ir informacija: nustatyta tvarka neišverstu į valstybinę
lietuvių kalbą dokumentu - Vokietijos institucijos 2008 m. liepos 9 d. raštu
(sprendimu, prašymu) Nr.ZVD 391-Z 4608 B -LT 54/06. Pirmosios instancijos teismas
nepagrįstai vertino laikydamas tinkamais atsakovo pateiktus dokumentus -
atsakovo 2008 m. liepos 10 d. dokumentą Nr.(25.4-09)-Rl-4316 apie tai, jog „mokestinės
nepriemokos išieškojimas yra pratęsiamas iki 2013 m. gruodžio 31d. dėl
atitinkamų veiksmų (skolininko mokėjimo dalimis)" kartu su neišverstu į
valstybinę lietuvių kalbą Vokietijos institucijos 2008 m. liepos 9 d. dokumentu
Nr.ZVD 391-Z 4608 B -LT 54/06. Vertindamas ginčijamo atsakovo 2008 m. liepos 10
d. dokumento Nr.(25.4-09)-Rl-4316 turinį, pagrįstą neišverstu į valstybinę
kalbą Vokietijos institucijos dokumentu, teismas pažeidė įstatymo reikalavimą
kitomis kalbomis surašytus dokumentus teikti bei teismui įuos priimti ir
skelbti tik išverstus į lietuvių kalbą, taip pat nustatyta tvarka patvirtintus
(Administracinių bylų teisenos įstatymo 9 straipsnio 2 dalis).
Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo,
kad su šiuo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą
grindžia šiais argumentais:
1. Pareiškėjas nepagrįstai remiasi Lietuvos
Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (Žin., 2004, Nr.63-2243)
nuostatomis skaičiuojant 5 metų senaties terminą Vokietijos Federacinėje
Respublikoje (toliau – ir VFR) apskaičiuotiems mokesčiams. Pagal Įstatymo 16
straipsnio nuostatas, sprendžiant klausimus dėl senaties taikymo, taikomi
pagalbos besikreipiančios Europos Sąjungos valstybės narės įstatymai, t. y.
šiuo atveju turi būti taikomi VFR įstatymai. Pagal VFR įstatymus nustatytas ir
VFR kompetentingos institucijos Valstybinei mokesčių inspekcijai praneštas
senaties terminas iš G.M. išieškotinų sumų atžvilgiu 2007 m. gruodžio 31 d.
nebuvo pasibaigęs, kadangi, kaip pranešė VFR kompetentinga institucija 2008 m.
liepos 9 d. raštu Nr. ZVD 391 - Z 4608 B - LT 54/06, jis pratęstas iki 2013 m.
gruodžio 31 d. įvykus tam tikriems juridiniams faktams - daliniams skolos
mokėjimams.
2. Nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad Vilniaus
apygardos administracinis teismas pažeidė Administracinių bylų teisenos
įstatymo 9 straipsnio 2 dalies nuostatas, reikalaujančias pateikti teismui
išverstus ir nustatyta tvarka patvirtintus užsienio kalba surašytus dokumentus.
Pareiškėjas neįvardijo kokiai „nustatytai tvarkai" neatitiko teismo turimi
dokumentai - VMI prie FM 2008 m. liepos 10 d. raštas Nr. (25.44-09)-Rl-4316,
kuriame pateikta VFR kompetentingos institucijos 2008 m. liepos 9 d. rašto Nr.
ZVD 391 - Z 4608 B - LT 54/06 turinio esmė.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Iš bylos medžiagos matyti, jog šioje byloje kilo ginčas
dėl Komisijos 2009 m. sausio 21 d. sprendimo Nr. 2009/01-4R-7, kuriuo Komisija
nusprendė nutraukti pareiškėjo G.M. skundo nagrinėjimą. Komisijai pateiktu
skundu pareiškėjas G.M. prašė Komisijos panaikinti atsakovo VMI 2008 m.
gruodžio 1 d. sprendimą, įpareigoti atsakovą nustatyta tvarka pareikalauti
dokumentus išversti ir pateikti išverstus į valstybinę kalbą bei jo 2008 m.
spalio 21 d. skundą išnagrinėti iš naujo.
Akcentuotina, jog ginčijamu 2008 m. gruodžio 1 d.
raštu Nr. (23.1-37)-R-10279 VMI atsakė G.M. į 2008 m. spalio 21 d. skundą,
paaiškindama Lietuvos Respublikos pagalbos Europos Sąjungos valstybių narių
institucijoms išieškant reikalaujamas skolas, susijusias su rinkliavomis,
muitais, mokesčiais ir kitomis pinigų sumomis, teikimo ir naudojimosi kitų
Europos Sąjungos valstybių narių institucijų teikiama pagalba išieškant minėtas
pinigų sumas įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatas sprendžiant klausimą
dėl senaties termino, kompetentingų institucijų pareigas, suteikiant
pareiškėjui informaciją, susijusią su mokestinės skolos išieškojimu, bei
paaiškindama, jog dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo panaikinimo
pareiškėjas G.M. galėtų kreiptis į Vokietijos kompetentingą instituciją, kuri
išnagrinėtų bei pateiktų jam išsamų atsakymą minėtais klausimais (Komisijos
byla, b. l. 4).
Bylos medžiaga taip pat patvirtina, kad tarp pareiškėjo G.M.
ir Marijampolės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos yra susiklostę
Įstatymo reguliuojami teisiniai santykiai, susiję su pagalbos teikimu Europos
Sąjungos valstybių narių institucijoms išieškant reikalaujamas skolas,
susijusias su rinkliavomis, muitais, mokesčiais ir kitomis pinigų sumomis. Marijampolės
apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkas 2006 m. gegužės 4 d.
sprendimu Nr. 12 nusprendė išieškoti 51087,63 Lt mokestinę nepriemoką iš
pareiškėjo turto, atsižvelgdamas į Vokietijos Federacinės Respublikos Potsdamo
muitinės departamento 2006 m. vasario 23 d. pranešimą dėl G.M. įsiskolinimo (Komisijos
byla, b. l. 42). Be to, Marijampolės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
2008 m. liepos 24 d. raštu „Dėl informacijos pateikimo Nr. (13.2-09)-R3-4322“
persiuntė G.M. 2008 m. liepos 10 d. Inspekcijos raštą Nr. (25.4-09)-Rl-4316 dėl
mokestinės nepriemokos išieškojimo senaties, kuriame nurodyta, kad Vokietijos
Federacinės Respublikos Mitte federalinės finansų direkcijos Centrinės vykdymo
tarnybos Įteikimo skyrius, remdamasis 2008 m. gegužės 26 d. Tarybos direktyvos
Nr. 308/55/EB nuostatomis pranešė, jog sueinantis 2007 m. gruodžio 31 d.
senaties terminas G.M. mokestinės nepriemokos išieškojimo byloje yra
pratęsiamas iki 2013 m. gruodžio 31 d. skolininko (G.M.) mokėjimo dalimis (Komisijos
byla, b. l. 12, 18). 2008 m. rugpjūčio 21 d. (Inspekcijoje gautas 2008 m.
rugpjūčio 26 d. Nr. R2-8537) pareiškėjas Marijampolės apskrities valstybinei
mokesčių inspekcijai pateikė skundą, kuriame pažymėjo, kad sprendimas pratęsti
mokestinės nepriemokos išieškojimo terminą, pasibaigusį 2007 m. gruodžio 31 d.,
prieštarauja Mokesčių administravimo įstatymo nuostatoms ir yra nepagrįstas,
neteisėtas ir naikintinas, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 144
straipsniu. Pareiškėjas šiame skunde prašė mokesčių administratoriaus sprendimą
(pratęsti mokestinės nepriemokos ieškojimo terminą iki 2013 m. gruodžio 31 d.) panaikinti
ir bylą Nr. 2006-0420/D/OOl nutraukti (Komisijos byla, b. l. 17). Marijampolės
apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2008 m. rugsėjo 17 d. raštu Nr.
(13.2-))-R3-5029 atsakė į G.M. skundą (Komisijos byla, b. l. 16). Savo atsakyme
informavo, kad, vadovaujantis 2008 m. gegužės 26 d. Europos Tarybos direktyvos
2008/55/EB „Dėl tarpusavio pagalbos vykdant reikalavimus, susijusius su tam
tikromis rinkliavomis, muitais, mokesčiais ir kitomis priemonėmis 15 straipsnio
1 punktu, klausimams, kylantiems dėl
senaties, bus taikomi tik tos valstybės narės, kurioje yra prašančioji
institucija, galiojantys įstatymai. Pažymėjo, kad pagal Europos Sąjungos
direktyvas mokestinės skolos išieškojimo senaties terminas nustatomas remiantis
prašančios išieškoti mokestinę skolą valstybės vidaus įstatymais, o apie
senaties termino pasibaigimo datą (jos pasikeitimą) praneša besikreipiančios
valstybės kompetentinga institucija, todėl skolos išieškojimo senaties termino
sustabdymo ar nutraukimo pagrindai nustatomi ne pagal Lietuvos Respublikos
mokesčių administravimo įstatymo nuostatas, o pagal prašančios valstybės
įstatymus. Atsakyme pareiškėjui siūlyta kilus neaiškumams kreiptis į tos
valstybės instituciją, kuri yra pateikusi prašymą išieškoti mokestinę skolą,
šiuo atveju į Vokietijos Federacinės Respublikos Mitte federalinės finansų
direkcijos Centrinės vykdymo tarnybos Įteikimo skyrių. Būtent šį Marijampolės
apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos raštą pareiškėjas 2008 m. spalio 21
d. apskundė VMI (Komisijos byla, b. l. 22 – 23).
Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal Įstatymo 7
straipsnio nuostatas (2003 m. spalio 16 d. įstatymo Nr. IX-1781 redakcija),
Europos Sąjungos valstybės atitinkamos institucijos prašymu Lietuvos
Respublikos kompetentinga institucija išieško Įstatyme nurodytas pinigų sumas
pagal tokias pat jos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytas
procedūras, taikomas tiesioginiams asmenų įsiskolinimams išieškoti. Iš nurodytų
faktinių aplinkybių matyti, jog šiuo atveju sprendimą, adekvatų Vokietijos
Federacinės Respublikos kompetentingos institucijos sprendimui, 2006 m. gegužės
4 d. priėmė vietos mokesčių administratorius (Komisijos byla, b. l. 43), t. y.
Marijampolės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, kuriai tokią
kompetenciją suteikia Mokesčių administravimo įstatymo 26 straipsnio dalis (2004
m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija). Kaip patvirtina byloje
surinkti duomenys, ši institucija faktiškai atliko ir kitus su mokestinės
nepriemokos išieškojimu susijusius veiksmus (Komisijos byla, b. l. 14 – 16, 21,
24). Tačiau šiuo atveju pareiškėjas neginčija nei Marijampolės apskrities
valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2006 m. gegužės 4 d. sprendimo Nr.
12 išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto, nei kitų teisiškai reikšmingų vietos
mokesčių administratoriaus sprendimų ir/ar veiksmų dėl mokestinės nepriemokos
(įsiskolinimo užsienio valstybei) išieškojimo, o kelia ginčą dėl centrinio
mokesčių administratoriaus 2008 m. gruodžio 1 d. rašto Nr. (23.1-37)-R-10279.
Atkreiptinas dėmesys, jog nei Lietuvos Respublikos
mokesčių administravimo įstatyme, nei kituose teisės aktuose nėra įtvirtinta
galimybė centriniam mokesčių administratoriui (Inspekcijai) pakeisti ar kaip
nors įtakoti vietos mokesčių administratoriaus sprendimą dėl mokestinės
nepriemokos išieškojimo (Mokesčių administravimo įstatymo 25 straipsnis). Todėl,
pareiškėjui su 2008 m. spalio 21 d. skundu kreipusis į Inspekciją dėl Marijampolės
apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2008 m. rugsėjo 17 d. rašto Nr.
(13.2-))-R3-5029 panaikinimo, VMI, vadovaudamasi Asmenų aptarnavimo
valstybinėje mokesčių inspekcijoje taisyklėmis, patvirtintomis Valstybinės
mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko
2007 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. VA-77,
2008 m. gruodžio 1 d. raštu Nr. (23.1-37)-R-10279 pagrįstai pateikė tik savo
nuomonę apie mokestinės nepriemokos išieškojimo senaties termino taikymą bei
mokestinės nepriemokos išieškojimo panaikinimą (Asmenų aptarnavimo valstybinėje
mokesčių inspekcijoje taisyklių 4 punktas). Teisėjų kolegijos vertinimu, VMI 2008
m. gruodžio 1 d. rašte Nr. (23.1-37)-R-10279 pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatyta
jokių privalomų vykdyti įpareigojimų, duota nurodymų ar išdėstyta kitų centrinio
mokesčių administratoriaus vardu priimtų sprendimų, galinčių įtakoti pareiškėjo
teises ir pareigas. Todėl šis raštas Viešojo administravimo įstatymo (2007 m.
sausio 18 d. redakcija Nr. X-1035) 8 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatų prasme
negali būti laikomas individualiu administraciniu aktu, t. y. sprendimu, kuriuo
asmeniui nustatomos tam tikros teisės ir pareigos.
Administracinių ginčų komisijos įstatymo (2001 m.
gruodžio 17 d. įstatymo Nr. IX-664 redakcija) 9 straipsnio 1 dalis nustato, jog
Vyriausioji administracinių ginčų komisija nagrinėja skundus (prašymus) dėl
centrinių valstybinio administravimo subjektų priimtų individualių
administracinių aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat dėl minėtų subjektų
atsisakymo ar vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo
ir pagrįstumo. Todėl atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas Komisijai skundė VMI
raštą, neturintį individualaus administracinio akto požymių, Komisija 2009 m.
sausio 21 d. sprendimu Nr. 2009/01-4R-7 teisėtai pripažino, jog tokio skundo
nagrinėjimas nepriklauso jos kompetencijai, o pareiškėjo skundo nagrinėjimas
privalo būti nutrauktas.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina,
jog pagrindų tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nenustatyta, o ginčijamas
pirmosios instancijos teismo sprendimas bei Komisijos sprendimas paliekami
galioti nepakeisti.
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos
įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,
n u t a r i a:
Vilniaus
apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti
nepakeistą, o pareiškėjo G.M. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimė Baltrūnaitė
Irmantas Jarukaitis
Romanas Klišauskas