Administracinė byla Nr. A-1107-502/2017
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03788-2015-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 7.9; 1.2.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. balandžio 26 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. L. (D. S. L.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. L. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas D. S. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Užsienio išmokų tarnybos (toliau – ir Tarnyba, UIT) direktoriaus sprendimą Nr. SPRE-919 ir VSDFV sprendimą Nr. (1.45)I-4377.
Skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2014 m. spalio 31 d. buvo draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu Lietuvos Respublikoje kaip uždarosios akcinės bendrovės „Suzan Mars“ (dabar – bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė Suzan Mars“, toliau – ir BUAB) darbuotojas. Nesutinka su Tarnybos išvada, jog jo darbo sutarties su BUAB „Suzan Mars“ galiojimo laikotarpiu turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai, nustačius, kad bendrovė jokios veiklos Lietuvoje nevykdė, o įdarbinti Lenkijos Respublikos piliečiai niekada faktiškai Lietuvos Respublikos teritorijoje nedirbo. Pažymėjo, kad sprendimas priimtas remiantis Valstybinės darbo inspekcijos 2010 m. vasario 18 d. patikrinimu, kuris atliktas dvejais metais anksčiau, nei pareiškėjas pradėjo dirbti bendrovėje. Be to, patikrinimas atliktas bendrovės, o ne pareiškėjo, kaip darbuotojo, atžvilgiu, todėl neturi įrodomosios galios. Mokestinis tyrimas patvirtina, kad pareiškėjas mokėjo mokesčius Lietuvos Respublikai. Pareiškėjui suteikto leidimo A1 anuliavimas grindžiamas išimtinai bendrovės ekonomine logika. Akcentavo, kad BUAB „Suzan Mars“ iki šiol yra veikianti, o su darbuotojais sudarytos darbo sutartys galiojančios, todėl pareiškėjas turi teisę į socialinę apsaugą ir socialines išmokas.
Atsakovas VSDFV pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su juo nesutinka ir prašė pareiškėjo skundą atmesti.
Atsakovas atsiliepime nurodė, kad ES socialinės apsaugos reglamentai ne harmonizuoja, o koordinuoja ES valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, t. y. jie nepakeičia skirtingų nacionalinių sistemų viena bendra sistema, bet nustato bendruosius principus. Valstybinės darbo inspekcijos 2010 m. vasario 18 d. patikrinimo metu nustatyta, kad BUAB „Suzan Mars“ veiklos Lietuvoje nevykdė, o įdarbinti Lenkijos piliečiai Lietuvos teritorijoje nedirbo. Pakartotinai atlikus patikrinimą 2015 m. vasario mėnesį, bendrovės surasti jos registracijos adresu ar susisiekti su įmonės atstovais nepavyko. Vilniaus apskrities mokesčių inspekcija 2012 m. gruodžio 21 d. atliko BUAB „Suzan Mars“ mokestinį tyrimą laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 4 d. iki 2012 m. birželio 30 d. ir nustatė, kad pagrindines išlaidas sudarė darbo užmokestis ir socialinio draudimo išlaidos, apmokėjimai už buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugas ir patalpų nuomą. Jokių duomenų, patvirtinančių, kad bendrovė vežė darbuotojus į darbą, nėra. Kitų išlaidų taip pat nenustatyta. Darbo sutartyse nurodyta darbuotojų gyvenamoji vieta – Lenkija. Nepateikta duomenų, kurie įrodytų paslaugų teikimą Lietuvoje. Įmonė, įdarbinusi didelį skaičių darbuotojų, deklaruoja gaunanti nedideles pajamas, todėl tai, atsakovės nuomone, rodo, jog įmonė įkurta ne ekonominės naudos siekimui.
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.
Atsiliepime nurodė, kad 2004 m. balandžio 29 d. Europos parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 883/2004 11 straipsnio 1 dalis nustato, jog asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės socialinio draudimo teisės aktai. Bendrasis principas tas, kad taikomi tos valstybės socialinio draudimo teisės aktai, kur asmuo dirba pagal darbo sutartį. Šio reglamento 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai. Nustatant, kurios valstybės narės teisės aktai turi būti taikomi asmeniui, vienoje valstybėje dirbančiam pagal darbo sutartį, o kitoje vykdančiam savarankišką veiklą, būtina vertinti, ar konkrečioje valstybėje asmuo faktiškai dirba pagal darbo sutartį ar savarankiškai. Remiantis Valstybinės darbo inspekcijos atliktais patikrinimais nustatyta, kad BUAB „Suzan Mars“ Lietuvoje veiklos faktiškai nevykdo. Tokią išvadą leidžia daryti ir mokesčių administratoriaus atliktas mokestinis tyrimas. Laikytina, kad bendrovės sudarytos darbo sutartys su Lenkijoje savarankiškai dirbančiais asmenimis yra apsimestiniai sandoriai, sudaryti siekiant išvengti tų asmenų prievolių pagal Lenkijos socialinio draudimo teisę vykdymo. Todėl pareiškėjui minėto reglamento 13 straipsnio 3 dalies nuostatos netaikytinos.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas nustatė, kad Valstybinė darbo inspekcija 2010 m. vasario 18 d. atliko BUAB „Suzan Mars“ patikrinimą ir padarė išvadą, kad įmonė veiklos Lietuvoje nevykdo, o jos įdarbinti Lenkijos piliečiai Lietuvoje faktiškai nedirbo. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, remdamasi šia informacija, 2010 m. birželio 4 d. raštu Nr. (28.4-61)SD-3738 kreipėsi į Tarnybą ir VSDFV, prašydama peržiūrėti anksčiau priimtus sprendimus dėl Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos teisės aktų taikymo BUAB „Suzan Mars“ dirbantiems Lenkijos piliečiams. Remdamasis bylos medžiaga teismas nustatė, kad pareiškėjas, Lenkijos Respublikos pilietis, nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2014 m. spalio 31 d. buvo draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu Lietuvos Respublikoje kaip BUAB „Suzan Mars“ darbuotojas, jam 2012 m. rugpjūčio 23 d. išduotas A1 pažymėjimas Nr. 1211135 laikotarpiui nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2014 m. vasario 28 d. dėl Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymo. Tarnyba 2014 m. sausio 22 d. kreipėsi į Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją su prašymu atlikti patikrinimą dėl BUAB „Suzan Mars“ galimos fiktyvios veiklos. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2014 m. spalio 29 d. informavo Tarnybą, kad atlikus operatyvų patikrinimą padarytos išvados, jog BUAB „Suzan Mars“ veikla galimai nėra ekonominės naudos siekimas, bet Lenkijos piliečių įdarbinimas, siekiant išvengti mokesčių mokėjimo Lenkijoje. Tarnyba 2015 m. sausio 26 d. kreipėsi į Valstybinę darbo inspekciją, prašydama atlikti BUAB „Suzan Mars“ patikrinimą dėl galimai fiktyvios įmonės veiklos. Valstybinė darbo inspekcija 2015 m. vasario 27 d. informavo, kad įmonės registruotu buveinės adresu rasti ar su įmonės atstovais susisiekti nepavyko, tačiau objektyviai patvirtinti ar paneigti, kad įmonė veikia fiktyviai, negalima. Tarnyba 2015 m. kovo 16 d. raštu Nr. (7.16)S2-9109 kreipėsi į BUAB „Suzan Mars“, prašydama iki 2015 m. balandžio 30 d. pateikti dokumentus, patvirtinančius įmonės vykdomą veiklą, o 2015 m. gegužės 5 d. prašymas buvo išsiųstas įmonės atstovams pakartotinai.
Tarnyba 2015 m. balandžio 30 d. sprendimu Nr. SPRE-919, vadovaudamasi Europos parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 883/2004, Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 987/2009, nustatančiu Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką, anuliavo pareiškėjui išduotą A1 pažymėjimą Nr. 1211135 ir nustatė, kad pareiškėjo darbo sutarties su BUAB „Suzan Mars“ galiojimo laikotarpiu turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai.
Teismas nurodė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir pažymėjo, kad nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas yra dviejose valstybėse narėse dirbantis asmuo: Lenkijos Respublikoje jis užsiima savarankiška veikla, o su Lietuvoje registruota įmone BUAB „Suzan Mars“ yra sudaręs darbo sutartį. Reglamento (EB) Nr. 883 II antraštinės dalies „Taikytinų aktų nustatymas“ 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai. Pagal Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 3 dalį, asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai arba, jeigu tokia veikla jis verčiasi dviejose ar daugiau valstybių narių, teisės aktai, nustatyti pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas.
Teismas, remdamasis bylos medžiaga nustatė, kad Lenkijos kompetentinga įstaiga 2014 m. spalio 17 d. pranešimu, laikydamasi Reglamento (EB) Nr. 987 16 straipsnio 2 dalyje nustatytos tvarkos, informavo Tarnybą, jog pareiškėjui taikytina Lietuvos teisė. Tarnyba 2014 m. gruodžio 3 d. raštu Nr. (7.2) S2-43152 pranešė Lenkijos kompetentingai įstaigai apie savo nesutikimą dėl taikytinos teisės nustatymo ir paprašė iš naujo įvertinti pareiškėjo darbo apimtį Lietuvoje. Lenkijos kompetentinga įstaiga 2015 m. kovo 5 d. rašte nurodė, kad pareiškėjo darbo Lietuvos teritorijoje apimtis yra labai nedidelė, todėl jam taikytini Lietuvos teisės aktai.
Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjas yra su Lietuvoje registruota įmone BUAB „Suzan Mars“ sudaręs darbo sutartį, jo darbo užmokestis įmonėje yra nuo 36,84 Lt iki 120 Lt per mėnesį; darbo laiko apskaitos žiniaraštyje pažymėta, kad pareiškėjas dirbo 8 val. per mėnesį. Pateikta Valstybinės darbo inspekcijos informacija, jog įmonės buveinės adresu, nurodytu VĮ Registrų centre ir internete, veikla nėra vykdoma, susisiekti su įmonės atstovais nei paštu, nei telefonu nepavyko (pašto siunta neįteikta, sujungimas telefonu negalimas). Mokesčių administratorius nustatė, kad įmonė išlaidų, be darbo užmokesčio, socialinio draudimo išlaidų ir patalpų nuomos, nepatyrė. Be to, Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos informavo, kad atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl BUAB „Suzan Mars“ galbūt padarytos nusikalstamos veikos. Teismas pažymėjo, kad formaliai pareiškėjas atitinka Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 3 dalies sąlygą, pagal kurią jam galėtų būti taikomi Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos teisės aktai. Tvarkos aprašo 15 punktas, nustatant asmens statusą, nukreipia į Reglamentą (EB) Nr. 883 nurodydamas, kad socialinio draudimo pažymėjimas A1 išduodamas, jei asmuo tuo pat metu dirba pagal darbo sutartį (šiuo atveju – Lietuvoje) ir užsiima savarankiška veikla kitoje valstybėje narėje. Šios sąlygos taikymui būtina, kad asmuo realiai dirbtų pagal darbo sutartį Lietuvos Respublikoje. Teismo vertinimu tai, kad įmonė Lietuvos kompetentingai institucijai nepateikė dokumentų, patvirtinančių, jog realiai vykdoma veikla, nesudaro galimybės įsitikinti, kad asmens darbas pagal darbo sutartį nėra formalus. Pareiškėjo gyvenamoji vieta yra Krokuva, Lenkijoje, duomenų, kokiu būdu ir kada pareiškėjas vyko į Lietuvą, nenustatyta. Teismas sutiko su atsakove, kad nustatytos aplinkybės neatitinka ekonominės logikos, nes tuo atveju, jei pareiškėjas turėjo pats vykti iš Krokuvos į darbą Vilniuje, jam mokamo darbo užmokesčio nebūtų užtekę kelionės išlaidoms padengti. Pareiškėjo darbo santykių realumą paneigia Valstybinės darbo inspekcijos ir Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atliktų BUAB „Suzan Mars“ veiklos patikrinimo rezultatai. Pareiškėjas apskritai nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad jo darbinė veikla Lietuvos Respublikoje ginčo laikotarpiu buvo reali.
Teismas, įvertinęs bylos rašytinius įrodymus ir teisinį reglamentavimą, sprendė, kad Tarnyba surinko pakankamai duomenų ir juos patvirtinančių įrodymų, kuriais remdamasi tinkamai ir pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis negali būti taikoma. Atsižvelgiant į tai, kad Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų sąlygų neatitikimas įgalina Tarnybą taikyti Tvarkos aprašo nuostatas, reglamentuojančias išduotų A1 pažymėjimo panaikinimą, ginčijamas sprendimas anuliuoti pareiškėjui išduotą A1 pažymėjimą ir nustatyti, kad darbo sutarties su BUAB „Suzan Mars“ galiojimo laikotarpiu jam turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai, yra teisėtas ir pagrįstas, VSDFV tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo skundą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, todėl pareiškėjo skundo netenkino.
III.
Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia skunde pirmosios instancijos teismui nurodytais argumentais. Pareiškėjo teigimu, teismo sprendimas priimtas netinkamai įvertinus šalių pateiktus dokumentus, nepagrįstai perkėlus įrodinėjimo naštą pareiškėjui, kaip silpnesniajai šaliai, todėl yra neatitinkantis suformuluotos administracinių teismų praktikos. Teismas neatliko išsamaus, visapusiško įrodymų tyrimo, todėl priėmė neteisingą, subjektyviomis prielaidomis pagrįstą sprendimą. Teismas neatsižvelgė į tai, jog atsakovo kartu su atsiliepimu į skundą pateiktų dokumentų turinys ne tik patvirtina, jog šioje byloje įrodinėjimo našta tenka atsakovui, bet taip pat yra prieštaringas bei klaidinantis. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo ginčo sprendimuose bei procesiniuose dokumentuose teigia neva pareiškėjo darbo santykiai Lietuvos Respublikoje buvo fiktyvūs, tačiau atsakovo teismui pateiktame 2015 m. vasario 27 d. VDI rašte „Dėl informacijos pateikimo“ nurodyta, kad remiantis VDI atliktais ir neįvykusiais BUAB „Suzan Mars“ patikrinimais nebuvo surinkta duomenų, įrodančių minėtos įmonės fiktyvią veiklą ar jos darbuotojų darbo Lietuvoje nebuvimą, todėl teismas nepagrįstai rėmėsi atsakovo bei trečiojo suinteresuoto asmens tikrovės neatitinkančiais teiginiais apie tariamai vykusius patikrinimus. Teismas nepagrįstai nevertino pareiškėjo pateikto VDI 2012 m. birželio 6 d. rašto Nr. (01)SD-8527, kuriame nurodyta, jog inspektavimas nebuvo atliktas, nes įmonės registracijos adresu (jos atstovų darbuotojų) nebuvo rasta. Patikrinimas neįvyko ir 2015 metais, šias aplinkybes patvirtina atsakovas ir VSDFV pateiktuose procesiniuose dokumentuose, tačiau teismas rėmėsi minėtais dokumentais. Kadangi teismas dėl neįvykusių inicijuotų patikrinimų nepasisakė, dokumentų neįvertino ir nepagrįstai rėmėsi objektyvios tikrovės neatitinkančiais duomenimis, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.
Be to, pirmosios instancijos teismas nurodo, kad valstybių narių kompetentingos įstaigos esant nesutarimui privalo palaikyti ryšius, nustatyti taikomus teisės aktus bendru sutarimu, tačiau Tarnyba, gavusi 2015 m. kovo 5 d. Lenkijos kompetentingos įstaigos raštą, vienašališkai nustatė pareiškėjui taikytiną socialinio draudimo teisę. Teismas į šiuos procedūrinius pažeidimus neatsižvelgė ir dėl jų nepasisakė, todėl pažeidė pareiškėjo teisę į teisingą ir nešališką teismą.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovas ir VSDFV ginčijamuose sprendimuose remiasi 2014 m. birželio 30 d. VMI operatyvaus patikrinimo pažyma Nr. (4.65)-FR1 042-7773 (toliau – ir operatyvaus patikrinimo medžiaga). Šiuo patikrinimu grindžiami ir kartu su atsiliepimu į skundą pateikti dokumentai, o būtent, Vilniaus AVMI 2014 m. spalio 29 d. raštas Nr. (12.12-30-8.)-46-KD-7110. Šiuo patikrinimu remiasi ir pirmos instancijos teismas. Tačiau, priešingai nei teigiama sprendime, 2014 m. atliktas operatyvus patikrinimas patvirtina pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad jis Lietuvoje dirbo. Atkreipia dėmesį į tai, jog nei Tarnyba, nei VSDFV operatyvaus patikrinimo medžiagos teismui nepateikė, o teismas nesiėmė iniciatyvos išreikalauti minėtų dokumentų. Iš operatyvaus patikrinimo medžiagos matyti, jog BUAB „Suzan Mars“ veiklą Lietuvoje vykdė, medžiagoje minimi ir dokumentai, patvirtinantys BUAB „Suzan Mars" faktiškai vykdomą veiklą - darbų priėmimo-perdavimo aktai, paslaugų dokumentai bei pačių darbuotojų pateiktos darbo sutartys ir paaiškinimai raštu apie Lietuvoje atliekamo darbo pobūdį, trukmę, darbo užmokesčio dydį bei kitas su darbo santykiais susijusias aplinkybes. Be to, remiantis operatyvaus patikrinimo medžiaga, BUAB „Suzan Mars“ teikė reklamos paslaugas užsakovui A. L. įmonei (duomenys neskelbtini) bendrai 236 249,33 Lt sumai. Šį darbą atliko Lenkijos piliečiai, kurie BUAB „Suzan Mars“ buvo įdarbinti kaip reklamos agentai. Šie BUAB „Suzan Mars“ darbuotojai - Lenkijos piliečiai iš Krokuvos į Vilnių buvo vežami ne po vieną o grupėmis po keliasdešimt žmonių autobusais, kuriuos parūpindavo užsakovas - įmonė (duomenys neskelbtini). Nei pareiškėjas, nei kiti darbuotojai išlaidų transportui neturėjo, nes tai apmokėjo darbdavys. Taip pat iš patikrinimo medžiagos matyti, jog penki bendrovės BUAB „Suzan Mars“ darbuotojai raštu pateikė paaiškinimus, jog visi bendrovės darbuotojai realiai dirbo pagal direktorės nurodymą dalino reklamines skrajutes įvairiose vietose. Tai įrodo faktą jog pareiškėjas dirbo Lietuvoje. Aplinkybę, jog pareiškėjas Lietuvos Respublikos teritorijoje darbo sutarties su BUAB „Suzan Mars“ laikotarpiu dirbo, patvirtina ne tik teismui teiktos darbo sutartys, bet ir 2012 m. spalio mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraštis bei 2012 m. lapkričio mėn. darbo užmokesčio paskaičiavimo ir išmokėjimo žiniaraštis. Šie duomenys bei aplinkybė, jog už pareiškėją įmokėtos socialinio draudimo įmokos jam nebuvo grąžintos, ne formaliai, o objektyviai bei nešališkai patvirtina pareiškėjo darbo faktą Lietuvoje bei paneigia atsakovo niekuo nepagrįstas prielaidas neva jis Lietuvoje nedirbo, o sudarytos darbo sutartys - apsimestiniai sandoriai. Taigi teismas nesiaiškino ir nenustatė pagrindinių bylai svarbių aplinkybių, rėmėsi tik subjektyvia atsakovo ir trečiojo asmens prielaida dėl įmonės ekonominės logikos, todėl pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.
Pareiškėjo teigimu, teismas nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė pareiškėjui, kadangi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) bylose dėl informacijos viešojo administravimo subjekto pateikimo, ne kartą yra pasisakęs, jog įrodyti aplinkybes, pagrindžiančias faktinį pagrindą priimti asmens teises ir laisves bet kokiu būdu ribojantį administracinį aktą privalo įrodyti viešojo administravimo subjektas. Todėl šiuo atveju įrodinėjimo našta tenka atsakovui.
Nagrinėjamu atveju Tarnyba ir VSDFV teigė, kad BUAB „Suzan Mars“ iki bankroto bylos iškėlimo veikė fiktyviai, jog darbuotojai faktiškai niekuomet nedirbo Lietuvos Respublikos teritorijoje, o įmonė neturi jokių ekonominių tikslų, o šią savo poziciją bei prielaidas atsakovas ir VSDFV grindžia 2010 metais neįvykusiu VDI inspektavimu, 2012 m. VMI mokestiniu tyrimu, 2014 m. birželio 30 d. VMI operatyvaus patikrinimo pažyma bei neįvykusiu 2015 m. BUAB „Suzan Mars“ patikrinimu. Tačiau BUAB „Suzan Mars“ nėra išregistruota iš juridinių asmenų registro, nėra likviduota, iki bankroto bylos iškėlimo veikė rinkoje. Todėl vadovaujantis bendra sąžiningumo prezumpcija konstatuotina, jog įmonė iki bankroto bylos iškėlimo veikė sąžiningai, o Tarnyba nepateikė jokių objektyvių duomenų, paneigiančių šią prezumpciją.
Atsakovas VSDFV Užsienio išmokų tarnyba pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti.
Atsiliepime nurodo, kad Nurodo, kad pareiškėjas yra dviejose valstybėse narėse dirbantis asmuo: Lenkijos Respublikoje užsiima savarankiška veikla, o su Lietuvoje registruota įmone BUAB „Suzan Mars“ yra sudaręs darbo sutartį. Reglamento (EB) Nr. 883/2004 II antraštinė dalis reglamentuoja taikytinų teisės aktų nustatymą tais atvejais, kai darbuotojas dirba ar savarankiškai dirbantis asmuo užsiima veikla ne vienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje. Taikytinų teisės aktų nustatymas yra svarbus visų pirma dėl socialinio draudimo įmokų mokėjimo bei dėl teisės į išmokas ir būsimų teisių į pensiją įgijimo. Reglamento (EB) Nr. 883/2004 11 straipsnio 3 dalies a) punkte nustatyta, kad vienoje valstybėje narėje pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbantiems asmenims taikomi tos valstybės teisės aktai. Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad „asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai arba, jeigu tokia veikla jis verčiasi dviejose ar daugiau valstybių narių, teisės aktai, nustatyti pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas“. Reglamento (EB) 883/2004 13 straipsnio 3 dalies sąlyga taikoma tik tada, kai asmuo realiai dirba pagal darbo sutartį Lietuvos Respublikoje, nustatant taikytiną teisę šio straipsnio pagrindu nepakanka tik formaliai pasirašyti darbo sutartį vienoje valstybėje narėje ir kartu vykdyti savarankišką veiklą kitoje valstybėje narėje. Šiuo atveju privalo būti akcentuojamos šios sąlygos, t. y. asmuo privalo faktiškai dirbti pagal darbo sutartį vienoje valstybėje ir šis darbas neturi būti nedidelės apimties.
Pažymi, kad Europos Sąjungos (toliau – ir ES) socialinės apsaugos reglamentai ne harmonizuoja, o koordinuoja ES valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, t. y., jie nepakeičia skirtingų nacionalinių sistemų viena bendra ES sistema, o nustato bendruosius principus. Todėl ES valstybėms narėms paliekama teisė nacionaliniuose teisės aktuose pačioms nustatyti tam tikras šių principų įgyvendinimo nuostatas. Pagrindinis socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų tikslas – užtikrinti asmenų, persikeliančių ES, socialines teises. Reglamentai nesiekia sudaryti sąlygų išvengti socialinio draudimo įmokų mokėjimo ar paskatinti socialinį dempingą.
Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija (toliau – ir VDI) 2010 m. vasario 18 d. atliko patikrinimą dėl BUAB „Suzan Mars“ veiklos Lietuvoje. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad BUAB „Suzan Mars“ jokios veiklos Lietuvoje nevykdė, o BUAB „Suzan Mars“ įdarbinti Lenkijos Respublikos piliečiai, priimti reklamos agentų pareigoms atlikti, niekada faktiškai Lietuvos Respublikos teritorijoje nedirbo. VDI 2015 m. vasario mėnesį pakartotinai atliko patikrinimą dėl BUAB „Suzan Mars“ veiklos Lietuvoje. BUAB „Suzan Mars“, registruotos adresu Naugarduko g. 41, Vilnius surasti nepavyko. Susisiekti su šios įmonės atstovais bei atlikti patikrinimo įmonėje nepavyko: 2015 m. vasario 12 d. BUAB „Suzan Mars“ direktorei išsiųstas kvietimas 2015 m. vasario 19 d. atvykti į VDI Vilniaus skyrių ir pateikti kvietime su darbuotojų darbo santykiais įmonėje susijusius dokumentus, tačiau įmonės direktorė nustatytu laiku neatvyko ir dokumentų nepateikė. Vilniaus apskrities mokesčių inspekcija (toliau – ir Vilniaus AMI) 2012 m. gruodžio 21 d. atliko BUAB „Suzan Mars“ mokestinį tyrimą laikotarpį nuo 2009 m. birželio 4 d. iki 2012 m. birželio 30 d. Išanalizavus bendrovės patirtas išlaidas nustatyta, kad pagrindines išlaidas sudaro darbo užmokestis ir socialinio draudimo išlaidos, apmokėjimai už buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugas ir patalpų nuomą. Kitų išlaidų bendrovė nepatyrė. Nėra jokių dokumentų, įrodančių, kad bendrovė darbuotojus vežė į darbą savo transportu ar įsigijo transporto paslaugas iš kitų bendrovių. Darbo sutartyse Lenkijos Respublikos fizinių asmenų daugiausia nurodyta gyvenamoji vieta – Krokuva, Lenkija. Nėra logikos, kad darbuotojai į Lietuvą iš Krokuvos apie 790 km vyktų savo transportu arba autobusu, nes patiriamos išlaidos būtų didesnės, nei gaunamas darbo užmokestis, o kelionės trukmė trigubai ilgesnė nei bendrovėje dirbtas laikas. Bendrovė nepateikė jokių dokumentų, kurie įrodytų, kas, kur ir kada teikė paslaugas Lietuvoje. Vilniaus AMI išvadoje pažymėjo, kad bendrovė, įdarbinusi didelį skaičių darbuotojų, deklaruoja gaunanti mažas pajamas. Tai rodo, kad įkurta bendrovė ekonominių tikslų neturi, įkurta ne ekonominės naudos siekimui, o kitiems tikslams – įdarbinti kuo daugiau Lenkijos Respublikos fizinių asmenų. Vilniaus AMI mokestinio tyrimo metu surinkta informacija dėl bendrovės vykdomos veiklos perdavė Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai tolimesniam tyrimui. Tarnybos 2015 m. balandžio 30 d. sprendimu Nr. SPRE-919 anuliuotas pareiškėjui išduotas A1 pažymėjimas bei nustatyta, kad jam darbo sutarties su BUAB „Suzan Mars“ galiojimo laikotarpiu turi būti taikomi Lenkijos Respublikos teisės aktai.
Tarnybos nuomone, apeliantas savo teiginius grindžia jam naudingomis teisės aktų normomis, neatsižvelgia į teisės aktuose išdėstytų teisės normų tarpusavio ryšį, nepaiso sisteminio, loginio ir lingvistinio teisės normų aiškinimo taisyklių.
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo apeliacinį skundą atmesti iš esmės atsiliepime į skundą nurodytais argumentais.
Papildomai nurodo, kad pareiškėjo argumentai neva VSDFV teigia, kad jis Lietuvoje nedirbo, bet socialinio draudimo įmokų jam negražina, taip pripažindama, kad jis faktiškai Lietuvos Respublikos teritorijoje dirbo, yra nepagrįsti, nes draudėjas dėl socialinio draudimo įmokų grąžinimo nesikreipė, o vadovaujantis Duomenų apie apdraustuosius ir draudėjus pateikimo ir tikslinimo taisyklėmis, patvirtintomis Fondo valdybos direktoriaus 2010 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. V-243, Fondo valdyba ir kitos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos negali patys savo iniciatyva tikslinti duomenų Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre (toliau – ir Registras). Tik patikslinus duomenis Registre, draudėjui atsiras juridinis pagrindas kreiptis dėl sumokėtų valstybinio socialinio draudimo įmokų grąžinimo.
Pažymėjo, kad teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir pritaikė teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2015 m. balandžio 30 d. sprendimo Nr. SPRE-919, kuriuo Tarnyba nusprendė anuliuoti pareiškėjui išduotą A1 pažymėjimą Nr. 1211135 ir nustatė, kad pareiškėjo darbo sutarties su BUAB „Suzan Mars“ galiojimo laikotarpiu turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai, teisėtumo ir pagrįstumo. Taip pat pareiškėjas prašė panaikinti VSDFV 2015 m. birželio 25 d. sprendimą Nr. (1.45)I-4377, kuriuo išnagrinėtas jo skundas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.
Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo, Reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką bei Reglamentas (ES) Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką. Šie Reglamentai yra skirti koordinuoti ES valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, kad visiems Bendrijoje laisvai judantiems asmenims socialinė apsauga būtų taikoma pagal tuos pačius bendruosius principus.
Valdyba (Reglamento (EB) Nr. 883/2004 1 straipsnyje pateiktų sąvokų prasme - valstybės narės kompetentinga valdžios institucija), vadovaudamasi Reglamentais (EB) Nr. 883/2004, Nr. 987/2009, taip pat kitais susijusiais teisės aktais, 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 „Dėl Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašų patvirtinimo“, patvirtino Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ir Įgyvendinimo reglamentu nustatytų Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo nuostatų įgyvendinimo norminius teisės aktus, tarp jų Tvarkos aprašą, taip pat atitinkamų dokumentų formas, taip pat Prašymo išduoti pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį ir/ar užsiimančiam savarankiška veikla Lietuvoje ir užsienio valstybėje, formą, kuri pildoma dėl A1 pažymėjimo išdavimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-1893-146/2015 konstatavo, kad būtent minėtas Tvarkos aprašas yra Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos priimtas Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamento (EB) Nr. 987/2009 nuostatas patikslinantis ir papildantis teisės aktas ir būtent šiuo aspektu į jį atsižvelgtina taikant minėtus reglamentus, kurių baigiamosiose dalyse, be kita ko, nurodyta, kad šie reglamentai yra privalomi visa apimtimi ir tiesiogiai taikomi visose valstybėse narėse.
Pareiškėjas, kaip matyti iš jo apeliacinio skundo turinio, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo jo skundas atmestas, apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kad teismas neteisingai vertino faktines bylos aplinkybes, netinkamai ištyrė byloje pateiktus įrodymus ir pažeidė jų vertinimo taisykles.
Byloje nustatyta, kad Tarnyba 2015 m. balandžio 30 d. sprendimu Nr. SPRE-919 nusprendė anuliuoti pareiškėjui išduotą A1 pažymėjimą ir nustatyti, kad pareiškėjui darbo sutarties su UAB „Susan Mars“ galiojimo laikotarpiu turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai. Skundžiame sprendime Tarnyba, įvertinus Valstybinės darbo inspekcijos, Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atliktų BUAB „Suzan Mars“ patikrinimų rezultatus, nustatė, kad pareiškėjas faktiškai Lietuvos Respublikos teritorijoje niekada nedirbo. Pareiškėjas Tarnybos sprendimą apskundė VSDFV, kuri išnagrinėjusi pareiškėjo skundą privaloma išankstine ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka, 2015 m. birželio 25 d. sprendimu Nr. (1.45)I-4377, jį atmetė, papildomai konstatavo, kad BUAB „Suzan Mars“ sudarytos darbo sutartys su Lenkijoje savarankiškai dirbančiais asmenimis laikytinos apsimestiniais sandoriais, sudarytais siekiant išvengti tų asmenų prievolių pagal Lenkijos socialinio draudimo teisę vykdymo, todėl pareiškėjui negali būti taikoma Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis.
Tarnyba skundžiamame sprendime nustatė, kad Valstybinė darbo inspekcija 2010 m. vasario 18 d. atliko patikrinimą dėl BUAB „Suzan Mars“ veiklos Lietuvoje. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad ši bendrovė jokios veiklos Lietuvoje nevykdė, o BUAB „Suzan Mars“ įdarbinti Lenkijos Respublikos piliečiai, priimti reklamos agentų pareigoms atlikti, niekada faktiškai Lietuvos Respublikos teritorijoje nedirbo. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2014 m. informavo Tarnybą apie 2012 m. gruodžio 21 d. atliktą BUAB „Suzan Mars“ mokestinį tyrimą bei 2014 metais vykdytą operatyvų patikrinimą, kurių metu surinkta informacija dėl įmonės galimai tęsiamos neteisėtos veiklos perduota Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. VSDFV skundžiamame sprendime nurodė, kad Valstybinė darbo inspekcija 2015 m. vasario mėn. pakartotinai atliko patikrinimą dėl bendrovės veiklos Lietuvoje ir BUAB „Suzan Mars“, registruotos adresu: Naugarduko g. 41, Vilniuje surasti nepavyko. Buvęs bendrovės akcininkas nurodė, kad buveinės adresu bendrovė veiklos nevykdė. Susisiekti su įmonės vadovais nepavyko, dokumentų, susijusių su įmonės veikla nebuvo pateikta. Taip pat VSDFV skundžiamame sprendime nurodė, kad Vilniaus AVMI atliko bendrovės mokestinį tyrimą laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 4 d. iki 2012 m. birželio 30 d. ir išanalizavusi visus turimus dokumentus nustatė, kad bendrovė ekonominių tikslų neturi, įkurta ne ekonominės naudos siekimui, o tikslu įdarbinti kuo daugiau Lenkijos Respublikos fizinių asmenų. Tyrimo metu surinkta informacija perduota Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai tolimesniam tyrimui. VSDFV, įvertinusi turimus duomenis, pažymėjo, kad bendrovės sudarytos sutartys su Lenkijoje savarankiškai dirbančiais asmenimis laikytinos apsimestiniais sandoriais, todėl sprendė, kad Tarnyba pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui negali būti taikoma Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 3 dalis, o Tarnybos sprendimas teisėtas ir pagrįstas, dėl to paliko jį galioti.
Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir pagrįstai įvertino faktines bylos aplinkybes, remdamasis ginčui aktualiomis teisės normomis konstatavo, kad atsakovui iš surinktų duomenų visumos buvo pakankamas pagrindas spręsti, jog BUAB „Suzan Mars“ įdarbintas pareiškėjas faktiškai darbinės veiklos pagal sudarytas darbo sutartis Lietuvos Respublikos teritorijoje nevykdė.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas.
Nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, kad teismas neteisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, buvo pažeista pareiškėjo teisė į nešališką ir teisingą teismą, teisėjų kolegija akcentuoja, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Dėl įrodymų vertinimo Lietuvos vyriausias administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 yra konstatavęs, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d. ir 57 str. 4 d.). ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012).
Apeliacinio skundo deklaratyvūs argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neatliko išsamaus, visapusiško įrodymų tyrimo, netinkamai įvertino ginčo šalių pateiktus dokumentus, nepatvirtina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo. Pareiškėjas tik abstrakčiai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, nenustatė bylai svarbių aplinkybių, tačiau nenurodo, kokios būtent aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, šiuo atveju nebuvo nustatytos / išsiaiškintos. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad priimtas sprendimas yra nemotyvuotas ar neatitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimų, sprendimas nėra formalus bei fiktyvus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.
Taip pat nėra pagrindo sutikti su pareiškėju, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė pareiškėjui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai, šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva. Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr., pvz., 2015 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-54-858/2015). Nagrinėjamu atveju atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą anuliuoti pareiškėjui išduotą A1 pažymėjimą, pagrindė jį pareiškėjo prašymo nagrinėjimo metu surinktais duomenimis, o pareiškėjas nepateikė atsakovo argumentus apie pareiškėjo veiklos apimtį Lietuvoje paneigiančių duomenų.
Teisėjų kolegija akcentuoja, kad VDI ir Vilniaus AVMI raštuose nurodyti duomenys apie tai, kad BUAB „Suzan Mars“ galbūt iš viso jokios veiklos nevykdė ir su pareiškėju sudarė tik fiktyvias darbo sutartis, šiuo atveju nėra tiesiogiai susiję su byloje įrodinėtinomis aplinkybėmis, nes, kaip jau minėta, nei skundžiami Tarnybos ir Valdybos sprendimai, nei ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas nebuvo grindžiamas būtent sudarytų darbo sutarčių fiktyvumu.
Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo D. L. L. (D. L. L.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Artūras Drigotas
Dainius Raižys
Virginija Volskienė