Civilinė
byla Nr. 3K-3-432/2010
Procesinio sprendimo
kategorijos:
91.2; 91.5; 21.4.1.1; 21.6;
24.4; 24.5; 75.6.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. lapkričio 8 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algio Norkūno, Antano
Simniškio ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
rašytinio
proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės E. D. D. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 24 d. nutarties dalies
ir Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 17 d. sprendimo dalies peržiūrėjimo
civilinėje byloje pagal ieškovų T. U.
K. ir A. S. K. ieškinį
atsakovams E. D. D. ir E. O. dėl
sandorių pripažinimo negaliojančiais, tretieji asmenys: Vilniaus miesto 26-ojo
notarų biuro notarė Rima Vižinytė, Vilniaus miesto 9-ojo notarų biuro notarė
Ona Adomavičienė, AB SEB bankas, VĮ Registrų centras.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl per atstovą ir nesant sutuoktinės
sutikimo sudaryto sandorio dėl nekilnojamojo turto perleidimo galiojimo.
Ieškovai yra Lenkijos Respublikos piliečiai, ginčijamų sandorių
sudarymo metu ir iki šiol nuolat gyvenantys Lenkijos Respublikoje.
1997 m. spalio 3 d. ieškovas A. S. K., būdamas susituokęs su
T. U. K., nusipirko
175,26 kv. m bendro ploto parduotuvės patalpas, esančias Vilniuje, Vilniaus g.
29 (toliau – patalpos), tą pačią dieną išdavė įgaliojimą atsakovui E. O. tvarkyti, valdyti ir visiškai disponuoti šiomis
patalpomis, gauti reikiamus dokumentus, atlikti visus įstatymų leidžiamus
sandorius, t. y. parduoti, dovanoti, mainyti, įkeisti, nuomoti savo
nuožiūra, pasirašyti sutartis, gauti pinigus, už jį pasirašyti ir atlikti visus
veiksmus, susijusius su šiuo pavedimu. 1999 m.
gruodžio 16 d. pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovas E. O., pagal šį įgaliojimą atstovaudamas
ieškovui A. S. K.,
pardavė patalpas savo uošvei atsakovei E. D. D.. Ieškovė T. U. K. nurodė, kad nedavė savo vyrui A. S. K. ar atsakovui E. O. įgaliojimo parduoti bendrosios
jungtinės nuosavybės teise priklausančias patalpas, taip pat sutikimo savo
vyrui jas parduoti bei nepatvirtino jų pirkimo-pardavimo sandorio, kaip
numatyta Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse ir Lenkijos įstatymuose.
Ieškovai nurodė, kad atsakovas E. O. žinojo, jog jie yra sutuoktiniai, prašė sutikimo parduoti
patalpas, tačiau ieškovai nesutiko; nepaisant to, atsakovas E. O., 1999 m. gruodžio 16 d.
rašytiniu pareiškimu notarei melagingai nurodęs, kad ieškovas A. S. K. yra nevedęs ir patalpos
priklauso jam vienam, patalpas pardavė, pinigų ieškovams neatidavė. Ieškovas A.
S. K. pažymėjo, kad
įgaliojimą atsakovui E. O. buvo
surašęs be sutuoktinės sutikimo, nemokėdamas lietuvių kalbos, nesuprasdamas
įgaliojimo turinio ir nesitikėdamas, kad E. O. be ieškovo sutuoktinės sutikimo parduos patalpas. Ieškovų
teigimu, jų tikroji valia buvo nukreipta į patalpų išnuomojimą, naudojimą, o ne
į pardavimą. Prieš parduodamas patalpas, E. O. jas nuomojo. Ieškovas A. S. K., sužinojęs, kad E. O. ketina parduoti patalpas, jam tai uždraudė, panaikino
įgaliojimą, tačiau tai padaryti iki patalpų pardavimo nespėjo. Ieškovų teigimu,
patalpos buvo parduotos už daug mažesnę nei rinkos kainą (230 000 Lt
vietoje 624 731 Lt). Nuo 2000 m. iki 2004 m. dėl atsakovo buvo
atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl sukčiavimo parduodant ginčo patalpas, kuris
buvo nutrauktas nesurinkus pakankamai įrodymų.
Ieškovai prašė pripažinti negaliojančiais 1997 m.
spalio 3 d. įgaliojimą, 1999 m. gruodžio 16 d. pirkimo-pardavimo
sutartį ir Nekilnojamojo turto registro 2000 m. sausio 7 d. įrašą,
kuriuo įregistruota E. D. D. nuosavybės teisė į patalpas; taikyti restituciją natūra, o
jeigu būtų neįmanoma, – įpareigoti atsakovus sumokėti už patalpas ekvivalentą
pinigais pagal VĮ Registrų centro 2006 m. kovo 3 d. rašte nurodytą rinkos kainą
– 1 388 000 Lt.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. liepos 17 d.
sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: pripažino negaliojančia 1999 m. gruodžio
16 d. pirkimo-pardavimo sutartį, restitucijos natūra netaikė, kitą ieškinio
dalį atmetė. Ieškovams atsisakius reikalavimo pripažinti negaliojančiu
Nekilnojamojo turto registro įrašą, teismas bylos dalį dėl šio reikalavimo nutraukė.
Spręsdamas
dėl ginčijamo įgaliojimo, teismas, remdamasis jo išdavimo metu galiojusio 1964
m. CK 617 straipsniu bei 2000 m. CK 1.40 straipsniu, nustatė, kad įgaliojimo
formai, turiniui, atstovo teisėms, pareigoms, atsakomybei ir pan. taikytina
Lietuvos teisė. Reikalavimą dėl įgaliojimo pripažinimo negaliojančiu kaip
prieštaraujančio imperatyviosioms įstatymų normoms (1964 m. CK 47 straipsnis)
teismas atmetė kaip nepagrįstą, nes ginčijamas įgaliojimas nėra sandoris dėl
turto perleidimo ir daiktinių teisių suvaržymo, todėl negalima teigti, kad jį sudarant
buvo būtinas kito bendraturčio dalyvavimas ar sutikimas. Ieškovas A. S. K. taip pat neįrodė esminio suklydimo dėl sudaryto
sandorio turinio, kaip pagrindo jį pripažinti negaliojančiu (1964 m. CK 56 straipsnio
1 dalis). Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad tą pačią dieną A. S. K. išdavė identiško turinio įgaliojimą dėl kitų jo įsigytų
patalpų R. B., tačiau šio įgaliojimo neginčija. Teismas
nustatė, kad įgaliojimo išdavimo metu A. S. K. suprato
rusų kalbą, o ginčijamame įgaliojime pažymėta, kad įgaliojimo tekstas A. S. K. yra išverstas į jam suprantamą rusų kalbą, taigi nėra
pagrindo spręsti, jog ieškovas negalėjo suvokti išduodamo įgaliojimo esmės. Teismas
atmetė šį reikalavimą ir dėl to, kad ieškovas praleido 1964 m. CK 84 straipsnio
1 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą įgaliojimui nuginčyti,
o atsakovas E. O. prašė ją taikyti.
Spręsdamas dėl
ginčijamos sutarties galiojimo, teismas pažymėjo, kad teisminio nagrinėjimo
metu ieškovai šį reikalavimą grindė ieškovo A. S. K. sutuoktinės
T. U. K. sutikimo parduoti patalpas nebuvimu ir
nepagrįstai maža sandorio kaina, tačiau nebeįrodinėjo piktavališko atstovo bei
kitos sandorio šalies susitarimo, nekėlė klausimo dėl atsakovės E. D. D. nesąžiningumo ir sandorio apsimestinumo faktų.
Remdamasis 2000 m. CK 1.28 straipsnio 1 dalimi bei nustatęs, kad ieškovai
yra sutuoktiniai, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lenkijos Respublikoje,
sprendė, kad ginčo objektu esančio nekilnojamojo turto teisinis statusas
nustatytinas pagal Lenkijos teisę. Vadovaudamasis ginčijamos sutarties sudarymo
metu galiojusio Lenkijos Respublikos šeimos, globos ir rūpybos kodekso 31 straipsnio
1 dalimi ir 36 straipsniu, teismas nustatė, kad ginčo turtas buvo ieškovų
bendroji jungtinė nuosavybė. Teismas nustatė, kad nėra įrodymų, jog ginčo
patalpos A. S. K. buvo įgytos išimtinai už asmenines
lėšas ir jog šis turtas buvo skirtas verstis kokia nors profesine veikla arba
kaip nors panaudotas įmonės „Martrans“ veikloje, juolab, kad nėra aiškus ir
pačios įmonės teisinis statusas. Taigi teigti, kad ginčo patalpos galėjo
priklausyti A. S. K. asmeninės sutuoktinio nuosavybės
teise, nėra jokio pagrindo (Lenkijos Respublikos šeimos, globos ir rūpybos
kodekso 33 straipsnio 1 dalis). Remdamasis 2000 m. CK 1.38 straipsniu,
ginčijamai sutarčiai teismas taikė Lietuvos teisę ir sprendė, kad šiai
sutarčiai sudaryti buvo privalomas rašytinis A. S. K. sutuoktinės
T. U. K. sutikimas (Lietuvos Respublikos santuokos
ir šeimos kodekso (toliau – SŠK) 21 straipsnio 4 dalis, 1964 m. CK 255 straipsnis).
Teismas nustatė, kad tokio sutikimo nebuvo, ir padarė išvadą, kad sutartis buvo
sudaryta pažeidžiant imperatyviąsias SŠK bei 1964 m. CK nuostatas ir negalioja
1964 m. CK 47 straipsnio pagrindu. Teismas pažymėjo, kad ir Lenkijos
Respublikos civiliniai įstatymai numatė panašius bendrąja jungtine sutuoktinių
nuosavybe esančio turto perleidimo reikalavimus. Vadovaudamasis 2000 m. CK
patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi
ir 2000 m. CK 1.125 straipsnio 1 dalimi, teismas sprendė, kad ieškovai
nepraleido ieškinio senaties termino, nes šiuo atveju taikytina ne CK 3.96
straipsnio 1 dalis, o 2 dalis, kurioje nenumatytas sutrumpintas vienerių metų
ieškinio senaties terminas. Teismas taip pat pažymėjo, kad civiliniai įstatymai
nenumato per mažos sandorio kainos kaip pagrindo pripažinti sandorį
negaliojančiu, be to, atsižvelgiant į byloje esančią UAB „Ober-Haus“
preliminarios rinkos vertės nustatymo pažymą, patalpų įsigijimo iš AB „Okeano
žuvis“ kainą, sutarties kaina nelaikytina neprotingai maža.
Spręsdamas dėl
restitucijos, teismas pažymėjo, kad, vadovaujantis 1964 m.
CK 143 straipsniu, 2000 m. CK 1.80 straipsnio 4 dalimi bei 4.96
straipsniu, iš E. D. D. nekilnojamasis daiktas negali
būti išreikalautas, nes nėra pagrindo konstatuoti jos, kaip įgijėjos,
nesąžiningumo, ieškovai to neįrodinėjo. Remdamasis baudžiamojoje byloje esančiu
ieškovo A. S. K. patvirtinimu, kad jis už parduotas
patalpas iš E. O. gavo 57 500 JAV dolerių (pagal
tuometį kursą – 230 000 Lt) ir jie yra visiškai atsiskaitę, teismas
nustatė, kad daikto vertės atlyginimas pinigais šiuo atveju taip pat negalimas,
nes šie jau buvo perduoti ieškovui.
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. kovo 24 d.
nutartimi ieškovų apeliacinį skundą tenkino iš dalies , atsakovės E. D. D. apeliacinį skundą atmetė: Vilniaus
apygardos teismo 2009 m. liepos 17 d. sprendimo dalį, kuria netaikyta
restitucija natūra, panaikino, priteisė ieškovams iš atsakovės E. D. D. patalpą-parduotuvę, esančią Vilniuje, Vilniaus g. 29, o
atsakovei E. D. D. solidariai iš ieškovų – 230 000
Lt; kitą Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 17 d. sprendimo dalį paliko
nepakeistą.
Teisėjų
kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais ir išvadomis dėl
ginčijamų įgaliojimo ir sutarties vertinimo, ieškinio senaties terminą
reglamentuojančių teisės normų taikymo, tačiau kitaip išsprendė restitucijos
taikymo klausimą. Kolegija pažymėjo, kad ieškovas A. S.
K. ir atsakovė E. D. D. yra ginčijamos
pirkimo-pardavimo sutarties šalys, todėl sprendžiant restitucijos taikymo
klausimą 1964 m. CK 143 straipsnio, 2000 m. CK 1.80 straipsnio 1, 4 dalių, 4.96
straipsnio nuostatos, reglamentuojančios turto išreikalavimą iš sąžiningai
turtą įgijusio trečiojo asmens, netaikomos. Atsižvelgusi į tai, kad byloje
nenustatyta aplinkybių, dėl kurių būtų neįmanoma taikyti restituciją natūra
arba jos taikymas šalims sukeltų didelių nepatogumų, teisėjų kolegija nutarė,
jog restitucija taikytina natūra (CK 6.145 straipsnio 1 dalis, 6.146 straipsnis).
III. Kasacinio skundo
ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu
skundu atsakovė E. D. D. prašo panaikinti Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 24 d.
nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 17 d. sprendimo dalį, kuria
1999 m. gruodžio 16 d. pirkimo-pardavimo sutartis buvo pripažinta
negaliojančia, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti;
priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais
argumentais:
1.
Dėl taikytino restitucijos būdo (CK 6.145 straipsnio 2 dalies ir
6.146 straipsnio bei CPK 12, 13 straipsnių, 306 straipsnio 2 dalies ir 312
straipsnio pažeidimų). Kasatorė teigia, kad bylos nagrinėjimo pirmosios
instancijos teisme metu ieškovai atsisakė savo reikalavimo taikyti restituciją
natūra, tačiau apeliaciniame skunde vėl jį iškėlė. Skunde pažymima, kad restitucija
piniginio ekvivalento sumokėjimu, nors ir yra subsidiarus teisių gynimo būdas,
tačiau galimas ir tinkamas. Teismų praktikoje pripažįstama, jog CK 6.222
straipsnio 1 dalies nuostata, suteikianti teisę šalims netaikyti restitucijos
natūra, jei ji joms yra nepriimtina dėl sutarties dalyko pasikeitimo, yra pagal
analogiją taikytina ir tiesiogiai taikant CK 6.145-6.153 straipsnius,
t. y. kai restitucijos taikymo klausimas sprendžiamas dėl sandorio
pripažinimo negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje BU AB „Vinukas“ v. UAB „LCL“ ir Danske bank A/S, bylos
Nr.3K-3-339/2009). Atsižvelgiant į tai, kad šalis gali nenorėti restitucijos
natūra (nepaisant tos aplinkybės, jog objektyviai ji ir būtų įmanoma bei
galima), tais atvejais, kai ji aiškiai išreiškia savo valią ir norą, kad
restitucija nebūtų taikoma natūra, o būtų taikoma tik piniginio ekvivalento
sumokėjimu, toks reikalavimas yra privalomas teismui, kuris tokiu atveju neturi
teisės prieš šalies valią savo nuožiūra taikyti restitucijos natūra. Toks
restitucijos būdo pasirinkimas yra susijęs išimtinai su pačios šalies privačiu
interesu, kuris yra teisėtas ir į kurį neatsižvelgti nereikalauja viešasis
interesas. Šalies pareiškimas, kad ji nepageidauja restitucijos natūra, o
pageidauja tik restitucijos piniginiu ekvivalentu, kvalifikuotinas kaip
išimtinio atvejo aplinkybė pagal CK 6.145 straipsnio 2 dalį bei kaip
restitucijos natūra neįmanomumo aplinkybė pagal CK 6.146 straipsnį. Kai šalis
pirmosios instancijos teisme pareiškia nepageidaujanti ir atsisakanti
restitucijos natūra, o vėliau apeliacinės instancijos teisme pareiškia, kad
restitucijos natūra pageidauja, tokiu atveju šalis apeliacinės instancijos
teisme nurodo naujas, priešingas faktines aplinkybes, kartu suformuluoja naują
reikalavimą, kurio pirmosios instancijos teismas negalėjo nagrinėti ir
nenagrinėjo. Apeliacinės instancijos teismas, ėmęsis nagrinėti naujai
suformuluotą ieškovų reikalavimą dėl restitucijos natūra taikymo, kurio jie buvo
atsisakę pirmosios instancijos teisme, pažeidė CPK 312 straipsnį, 306 straipsnio
2 dalį, savo nutartį pagrįsdamas nauja (restitucijos įmanomumo) aplinkybe, kuri
nebuvo nurodyta pirmosios instancijos teisme; tenkindamas tokį iš esmės naują
ieškovų reikalavimą, pažeidė CK 6.145 straipsnio 2 dalį ir 6.146 straipsnį bei
CPK 12, 13 straipsnius.
2.
Dėl taikytino ieškinio senaties termino (CK 3.96 straipsnio 1 ir
2 dalių pažeidimų). Teismų argumentas, kad CK 3.96 straipsnio 1 dalyje nustatytas
sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikytinas visiems
sandoriams, išskyrus tuos, kuriems reikalingas rašytinis kito sutuoktinio
sutikimas ar kurie gali būti sudaryti tik abiejų sutuoktinių, neatitinka nei sisteminio, nei loginio aiškinimo metodų. Priešingai,
CK 3.96 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jis yra taikomas visiems be kito
sutuoktinio sutikimo sudarytiems sandoriams, o išlygų, jog jis netaikomas šio
straipsnio 2 dalyje nurodytiems sandoriams, CK 3.96 straipsnio 1 dalies
dispozicijoje nėra. Teismų aiškinimas, kad CK 3.96 straipsnio 2 dalyje nurodytiems
sandoriams netaikytinas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas
vien tik todėl, kad šioje normoje nėra pažodžiui įtvirtintas, yra ydingas. CK
3.96 straipsnio dalyse neįtvirtinti du savarankiški sandorių negaliojimo
pagrindai; struktūriškai ir sistemiškai šio straipsnio dalys tarpusavyje
konkuruoja kaip bendroji (CK 3.96 straipsnio 1 dalis) ir specialioji (CK
3.96 straipsnio 2 dalis) teisės normos, specialiojoje normoje nustatant tuos
atvejus, kai sandoriai gali būti pripažinti negaliojančiais, nepaisant kitos
šalies sąžiningumo.
3.
Dėl ginčo sandorio teisinio negaliojimo pagrindo (dėl 1964 m.
CK 47 straipsnio, 2000 m. CK 1.80 ir 3.96 straipsnių pažeidimų). Teismai,
nusprendę, kad sandoriai, sudaryti be kito sutuoktinio sutikimo, yra niekiniai
(pagal 1964 m. CK 47 straipsnį, 2000 m. CK 1.80 straipsnį), o ne
nuginčijami (pagal CK 3.96 straipsnį), pažeidė 1964 m. CK 47 straipsnį (CK 1.80
straipsnį), nes jį taikė, nesant pagrindo, ir CK 3.96 straipsnį, nes jo
netaikė, esant pagrindui jį taikyti, bei taip nukrypo nuo Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo suformuotos šių teisės normų aiškinimo ir taikymo
praktikos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas bylose
savo ratio decidendi analogiškose šios bylos aplinkybėms (t. y. kuriose CK 3.92 straipsnio 4 dalyje ir 3.96 straipsnio
2 dalyje nurodytus sandorius buvo prašoma pripažinti negaliojančiais dėl to, kad jie buvo sudaryti be
vieno iš sutuoktinio sutikimo) nuosekliai formuoja praktiką, kad CK 3.96 straipsnio nuostata yra
specialioji norma bendrosioms sandorių negaliojimo instituto normoms, t. y.
jog tai yra savarankiškas sandorių negaliojimo pagrindas; be kito sutuoktinio
sutikimo sudaryti sandoriai yra ne niekiniai, o nuginčijami (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo
11 d. nutartis civilinėje byloje S. K. v. R. N., bylos Nr. 3K-3-478/2006; 2006 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje A. Š. v. E. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-565/2006; 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje A. B. v. Z. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-509/2007). Toks akivaizdžiai neteisingas teisinis kvalifikavimas
nulėmė tai, kad netinkamai buvo teisiškai įvertinta kasatorės sąžiningumo
aplinkybė. Teismams taikant 1964 m. CK 47 straipsnį (CK 1.80 straipsnio 1 dalį),
kasatorės sąžiningumas buvo teisiškai
nereikšmingas, ši aplinkybė tapo
teisiškai nereikšminga ir restitucijos taikymui.
Nors CK 3.96 straipsnis ginčo sandorio sudarymo metu negaliojo, vadovaujantis CK
patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo
įstatymo 9 straipsnio 4 dalies nuostata,
taikytinas būtent 2000 m. CK 3.96 straipsnis. Taikant CK 3.96 straipsnį,
kuris turėjo būti, bet nebuvo taikomas, kasatorės sąžiningumas yra teisiškai
reikšmingas sprendžiant, ar apskritai reikalavimas dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia
tenkintinas. Kasatorė pažymi, kad jos nesąžiningumas byloje nebuvo
įrodinėjamas. Be to, nagrinėjamu
atveju egzistuoja viena iš CK 3.96 straipsnio 2 dalyje nustatytų išimtinių
sąlygų, kai kitos sandorio šalies sąžiningumas yra ta aplinkybė, dėl
kurios ginčijamas sandoris apskritai negali būti pripažintas negaliojančiu: ieškovas A. S. K., veikdamas per savo atstovą atsakovą E. O., tiek sutartį tvirtinusiai notarei,
tiek ir kitai sandorio šaliai, t. y. kasatorei, suteikė neteisingus
duomenis apie tai, kad ieškovas yra nevedęs. Iš
bylos medžiagos matyti, kad ir pats atsakovas
E. O., pateikęs notarei neteisingą informaciją, nežinojo, jog ji yra
neteisinga, nes ieškovas, netinkamai kooperuodamas su savo atstovu, niekada šiam
neminėjo, kad yra vedęs.
4.
Dėl ginčo turto teisinio statuso (Lenkijos Respublikos šeimos,
globos ir rūpybos kodekso 33 straipsnio 5 punkto pažeidimo). Lenkijos
Respublikos šeimos, globos ir rūpybos kodekso 33 straipsnio 5 punkte
nustatyta, kad atskirą kiekvieno sutuoktinio turtą sudaro turtas, skirtas
verstis profesine veikla, jeigu buvo įgytas už lėšas, priklausančias atskirai
sutuoktiniui, besiverčiančiam šia veikla. Taigi, vertinant, koks yra ginčo turto
teisinis statusas, žemesniųjų instancijų teismai privalėjo įvertinti, už kokias
lėšas (bendras sutuoktinių ar atskiras vieno sutuoktinio) aptariamos patalpos
buvo įsigytos ir ar ginčo patalpos buvo naudojamos kaip bendras sutuoktinių
turtas ar kaip asmeninis vieno sutuoktinio turtas. Žemesniųjų instancijų
teismai šių aplinkybių detaliau nevertino. Kasatorė pažymi, kad byloje esančio
1997 m. spalio 9 d. susitarimo, sudaryto AB „Okeano žuvis“ ir įmonės „MARTRAS“,
atstovaujamos ieškovo A. S. K., 1 punktu šalys susitarė
užskaityti AB „Okeano žuvis“ skolos sumą – 276 514 Lt, kaip antrosios
šalies visišką apmokėjimą (30 800 Lt) pagal skiriamąjį balansą ir
dalinį mokėjimą (245 714 Lt) pagal 1997 m. spalio 3 d. patalpų
pirkimo-pardavimo sutartį. Šios aplinkybės patvirtina, kad už ginčo patalpas buvo
atsiskaityta ne bendromis ieškovų lėšomis, o užskaitų būdu įmonės „MARTRAS“ lėšomis.
Esant tokiai situacijai, negalima teigti, kad ieškovai ginčo patalpas įsigijo
bendrosios jungtinės nuosavybės teise, nes jos buvo įsigytos kaip turtas,
skirtas verstis profesine veikla, ir už lėšas, priklausančias atskirai
sutuoktiniui A. S. K., atstovaujančiam įmonei „MARTRAS“. Byloje
taip pat nėra jokių duomenų, kad ginčo patalpos buvo naudojamos kaip ieškovų bendras
sutuoktinių turtas.
Atsiliepimu į
kasacinį skundą ieškovai A. K. ir T.
U. K. prašo kasacinį skundą atmesti ir apeliacinės
instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais
argumentais:
1.
Dėl taikytino restitucijos būdo. CPK 140 straipsnio 1 dalyje
nustatyta, kad ieškinio atsisakymo klausimą teismas išsprendžia rašytinio
proceso tvarka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad ieškinio
atsisakymą, jo pripažinimą, taip pat taikos sutarties sudarymą kontroliuoja
teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2002 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje A.
K. v. A. V., bylos Nr. 3K-3-249/2001).
Pirmosios instancijos teismas nepriėmė jokio procesinio sprendimo dėl ieškovų
atstovų pareiškimo, užfiksuoto teismo posėdžio protokole, apie nenorą įrodinėti
tam tikrų reikalavimų pagrindą, vėliau sprendime aptardamas restitucijos natūra
ar piniginiu ekvivalentu taikymo galimybės klausimą ir nuspręsdamas jos
netaikyti apskritai. Nors CPK tiesiogiai nenurodyta, kaip procesiškai turi būti
priimamas pareiškimas atsisakyti nuo dalies ieškinio reikalavimų, tačiau šioje
situacijoje neabejotinai turėjo būti taikoma Lietuvos Respublikos CPK 140 straipsnio
1 dalies norma, apibrėžianti procesinę ieškinio atsisakymo tvarką, bei iš to išplaukia
pagrįsta išvada, kad dalies ieškinio reikalavimų atsisakymo pirmosios
instancijos teismas nepriėmė, taigi nepagrįstas kasacinio skundo teiginys, kad
apeliacinės instancijos teismas ėmėsi nagrinėti naujai suformuluoto ieškovų
reikalavimo dėl restitucijos taikymo natūra.
2.
Dėl ieškinio senaties taikymo. Kasatoriaus CK 3.96
straipsnyje įtvirtintų teisės normų interpretacija ydinga tiek logine, tiek
sistemine prasme. CK 3.92straipsnyje nustatydamas skirtingą sutuoktinio
sutikimo formą, įstatymų leidėjas atsižvelgė į sandorių svarbos lygmenį. Akivaizdu,
kad CK 3.96 straipsnio nuostatos reglamentuoja dvi skirtingas pagal jų svarbos
lygmenį sandorių nuginčijimo tvarkas ir atitinkamai ieškinio senaties
terminus, pirma, nustatydamos sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties
terminą sandoriams, kuriems reikalingas kito sutuoktinio sutikimas ar vėlesnis
jo patvirtinimas (tokių sandorių didžioji dauguma ir reikalauja greitesnio,
operatyvesnio pažeistos teisės gynimo, CK 3.96 straipsnio 1 dalis); antra,
nedarydamos išlygų iš bendro dešimties metų ieškinio senaties termino ginčyti
tiems sandoriams, kuriems sudaryti būtinas rašytinis kito sutuoktinio
sutikimas, arba kurie galėjo būti sudaryti tik abiejų sutuoktinių (CK 3.96
straipsnio 2 dalis).
3.
Dėl ginčo sandorio teisinio negaliojimo pagrindo. Kasaciniame
skunde pateikti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos nutartyse esantys išaiškinimai negali tapti pirmosios ir apeliacinės
instancijos teismų šioje civilinėje byloje nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo suformuotos teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos vertinamaisiais
pavyzdžiais, nes jos priimtos ginčuose dėl sandorių, kurie sudaryti po 2000 m.
CK įsigaliojimo. 2000 m. CK įtvirtintas sandorio negaliojimo pagrindas,
atitinkantis 1964 m. CK 47 straipsnyje nurodytą pagrindą (CK 1.80 straipsnis),
tačiau jis gali būti taikomas tik tiems sandoriams, kurie sudaromi įsigaliojus
2000 m. CK , todėl teismai pagrįstai ginčo sandoriui taikė 1964 m. CK 47
straipsnio nuostatas.
4.
Dėl ginčo turto teisinio statuso. Kasatorė nepateikė jokių
argumentų dėl to, kad ginčo patalpos buvo skirtos verstis A. S. K. profesine veikla ir kad jis tokia veikla po patalpų
pirkimo jose vertėsi, taigi teismų išvados apie ginčo turto teisinį statusą yra
pagrįstos.
Teisėjų
kolegija
k o n s t a t u o j a :
III. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353
straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų,
patikrina apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis
teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas
nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų – jis yra saistomas pirmosios
ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių
(CPK 353 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant bylą kasacine tvarka, fakto
klausimai analizuojami tiek, kiek reikia nustatyti, ar teismai teisingai taikė
materialiosios teisės normas, t. y. ar teisingai kvalifikavo ginčo santykį
pagal byloje nustatytas aplinkybes, taip pat ar tinkamai taikė įrodinėjimą ir
įrodymų vertinimą civiliniame procese reglamentuojančias proceso teisės normas.
Kasaciniame skunde keliami
Lenkijos Respublikoje nuolat gyvenančių sutuoktinių turto teisinį režimą, iki
2000 m. sudaryto be kito sutuoktinio sutikimo sandorio negaliojimo
pagrindus ir padarinius reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimai.
Dėl sutuoktinių
turto teisiniam režimui taikytinos teisės
Civilinio
kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (toliau – ĮĮ) 5
straipsnyje nustatyta, kad teisė, taikytina civiliniams santykiams, nustatoma
pagal bylos nagrinėjimo metu galiojančias Civilinio kodekso kolizines normas.
Tačiau 2000 m. CK 1.13 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas tarptautinės teisės
pirmumo prieš nacionalinę teisę principas, nustatantis, kad tuo atveju, jeigu
Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse nustatytos kitokios taisyklės negu
tos, kurias numato CK, taikomos tarptautinių sutarčių normos. Taigi
nagrinėjamos bylos atveju ginčo turto teisiniam režimui taikytina teisė turėtų
būti nustatoma vadovaujantis 2000 m. CK 1.28 straipsniu tik tuo atveju,
jei tarptautinėje sutartyje nebūtų nustatyta kitokių taisyklių. 2000 m.
CK 1.28 straipsnyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad sutuoktinių
turto teisinį statusą nustato jų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė
(lex domicilii), nedarant išimties dėl nekilnojamojo turto. Gi 1993 m.
sausio 26 d. sudarytos Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos
sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos, darbo
ir baudžiamosiose bylose 26 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad
sutuoktinių turtiniams santykiams dėl nekilnojamojo turto taikomi įstatymai tos
Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje yra tas turtas (lex rei sitae).
Taigi Lietuvos Respublikos tarptautinėje sutartyje nustatyta kitokia, nei
2000 m. CK taikytinos teisės nustatymo taisyklė, kuri ir turi būti taikoma
šioje byloje. Ginčo nekilnojamasis turtas yra Lietuvos Respublikos
teritorijoje, todėl jo teisiniam statusui nustatyti taikytina Lietuvos, o ne
Lenkijos teisė. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė
ginčo turto teisiniam režimui taikytiną teisę nustatančias teisės normas ir
nepagrįstai taikė Lenkijos Respublikos šeimos, globos ir rūpybos kodekso normas,
todėl kasatoriaus argumentai dėl šio kodekso 33 straipsnio 5 punkto
pažeidimo atmestini. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Lietuvos įstatymuose
(tiek SŠK 21 straipsnyje, tiek 2000 m. CK 3.87 straipsnyje) įtvirtintas
toks pat bendrasis sutuoktinių turto teisinio statuso nustatymo principas,
pagal kurį susituokus įgytas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių
nuosavybė, kaip ir bylą nagrinėjusių teismų taikytame Lenkijos Respublikos šeimos,
globos ir rūpybos kodekse, taigi žemesnės instancijos teismų išvada dėl ginčo
turto teisinio režimo yra teisinga, nepaisant to, kad ji padaryta netinkamai
taikant kolizines normas. Byloje nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios leistų
daryti išvadą, kad ginčo turtas buvo ieškovo A. S. K. asmeninė,
o ne ieškovų bendroji jungtinė nuosavybė.
Dėl ginčo
sandorio negaliojimo pagrindą nustatančių teisės normų taikymo
Kasaciniame
skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai, pripažinę ginčijamą sandorį
negaliojančiu, remdamiesi 1964 m. CK 47 straipsnyje ir 2000 m. CK 1.80
straipsnyje, o ne 2000 m. CK 3.96 straipsnyje įtvirtintu negaliojimo
pagrindu, pažeidė šias teisės normas bei taip nukrypo nuo Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo suformuotos šių teisės normų aiškinimo ir taikymo
praktikos.
Nagrinėjamoje
byloje ginčijamas nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandoris, sudarytas iki
2000 m. CK įsigaliojimo – 1999 m. gruodžio
16 d. Reikalavimus tokiam sandoriui ir jo negaliojimo pagrindą reglamentuoja
jo sudarymo momentu galioję teisės aktai – SŠK ir 1964 m. CK, o ne atitinkamos
2000 m. CK normos, kurios taikomos tik tiems sandoriams, kurie sudaromi
jam įsigaliojus (ĮĮ 8 straipsnio 1 dalis, 9 straipsnio 1 dalis, 25 straipsnio 2
dalis).
Remiantis ginčijamo sandorio sudarymo metu galiojusio 1964 m.
CK 255 straipsnio 1 dalimi, nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo
sutartis turėjo būti notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota
atitinkamoje turto registravimo įstaigoje, o SŠK 21 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta,
kad sandoriams sudaryti dėl turto, kuriam reikalingas privalomas notariškas
tvirtinimas ar registracija atitinkamuose organuose, perleidimo, kito
sutuoktinio sutikimas sandoriui sudaryti turi būti išreikštas raštu. Taigi bylą
nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, kad sudarant ginčijamą nekilnojamojo turto
pirkimo-pardavimo sandorį buvo būtinas rašytinis ieškovės T. U.
K. sutikimas. Sandoris, sudarytas vieno iš sutuoktinių, neturint kito
rašytinio sutikimo, t. y. nesilaikant imperatyviojo SŠK 21 straipsnio 4 dalies
reikalavimo, pripažįstamas negaliojančiu, vadovaujantis 1964 m.
CK 47 straipsnio 1 dalimi, kurioje vartojama sąvoka “įstatymo
reikalavimai” reiškia ne ką kita, kaip imperatyviųjų teisės normų pažeidimą (dėl
šios sąvokos aiškinimo žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje AB
„Init“ v. UAB „Parabolė“, Radijo ir televizijos komisija, bylos Nr.
3K-3-905/2000). Bylą nagrinėję teismai padarė pagrįstą išvadą, kad sandorio
negaliojimo pagrindas, atitinkantis įtvirtintą 1964 m. CK 47
straipsnyje, nustatytas 2000 m. CK 1.80 straipsnyje, pagal kurį
imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir
negalioja. O 2000 m. CK 3.96 straipsnyje nustatyti sutuoktinių
sudaromų sandorių be kito sutuoktinio žinios negaliojimo pagrindai ir sąlygos
negali būti laikomi atitinkančiais iki 2000 m. CK įsigaliojimo buvusį
sandorių, sudarytų be kito sutuoktinio sutikimo, negaliojimo pagrindą ir
sąlygas, nes 2000 m. CK trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio
normose, susijusiose su sutuoktinių sandorių sudarymu, nustatyti kitokie, nei
1964 m. CK, reikalavimai sutuoktinių sandorių sudarymo tvarkai, pvz.,
nekilnojamojo turto, esančio bendrąja jungtine nuosavybe, perleidimo sandoriui
sudaryti būtinas nebe kito sutuoktinio rašytinis sutikimas, o jo dalyvavimas
sudarant sandorį arba notariškai patvirtintas įgaliojimas (2000 m. CK 3.92
straipsnio 4 dalis), atitinkamai skiriasi ir tokių sandorių pripažinimo
negaliojančiais pagrindai ir sąlygos – sandoriai, sudaryti be kito sutuoktinio
sutikimo ir vėliau jo nepatvirtinti, yra nuginčijami, o ne niekiniai, teisiškai
reikšmingas yra kitos sandorio sutarties sąžiningumas. Teisėjų kolegija pažymi,
kad 2000 m. CK specialiojoje normoje (3.96 straipsnyje) nustatytas
sandorio negaliojimo pagrindas negali būti laikomas atitinkančiu taikytiną
ginčijamo sandorio sudarymo metu (iki 2000 m. CK įsigaliojimo) egzistavusį
sandorio, sudaryto be kito sutuoktinio sutikimo, negaliojimo pagrindą, nes
priešingu atveju būtų suteikta galimybė palikti galioti sandorį, kuris, kaip
neatitinkantis jo sudarymo metu galiojusių imperatyviųjų teisės normų
reikalavimų, buvo neteisėtas ir negalimas civilinėje apyvartoje.
Dėl išdėstytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja,
kad bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė sandorio negaliojimo pagrindą
nustatančias teisės normas, atmeta kasacinio skundo
argumentus dėl 2000 m. CK 3.96 straipsnyje nustatyto sandorio, sudaryto be
kito sutuoktinio sutikimo, negaliojimo pagrindo netaikymo. Kolegija taip pat
sutinka su atsiliepimo į kasacinį skundą argumentais, kad kasaciniame
skunde nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse esantys išaiškinimai
neturi precedentinės reikšmės nagrinėjamoje byloje, nes šios nutartys priimtos
bylose dėl sandorių, sudarytų po 2000 m. CK įsigaliojimo, taigi kasacinio
skundo argumentai dėl nukrypimo nuo kasacinio teismo suformuotos teisės taikymo
ir aiškinimo praktikos nepagrįsti.
Dėl
ieškinio senaties termino
Pagal
1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalį reikalavimams dėl sandorių pripažinimo
negaliojančiais 1964 m. CK 47 straipsnio pagrindu taikytas trejų metų
ieškinio senaties terminas nagrinėjamos bylos atveju nepasibaigė iki
2000 m. CK įsigaliojimo, todėl ieškovų reikalavimui dėl pirkimo-pardavimo
sutarties pripažinimo negaliojančia taikytinas 2000 m. CK nustatytas
ieškinio senaties terminas (ĮĮ 10 straipsnio 1 dalis).
Minėta, kad sandorio,
sudaryto be kito sutuoktinio sutikimo, negaliojimo pagrindas, atitinkantis įtvirtintą
1964 m. CK 47 straipsnyje, nustatytas 2000 m. CK 1.80 straipsnyje, taigi
ieškovų reikalavimui dėl jų bendrąja jungtine nuosavybe buvusio nekilnojamojo
turto pirkimo-pardavimo sutarties negaliojimo taikytinas toks ieškinio senaties
terminas, kuris nustatytas 2000 m. CK 1.80 straipsnio pagrindu
reiškiamiems reikalavimams. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
suformuota šio straipsnio aiškinimo ir taikymo praktika, niekinis sandoris
savaime, pagal savo prigimtį, negalioja ab initio, todėl jo negaliojimo
faktui ieškinio senaties institutas nereikšmingas (žr., pvz., Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m.
balandžio 20 d. nutartį civilinėje byloje J. M. ir kt. v. Tauragės
apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-60/2007; 2008
m. gruodžio 9 d. nutartį civilinėje byloje A. B. v. V. N., bylos Nr.
3K-3-595/2008), o reikalavimui pašalinti niekinio sandorio padarinius (taikyti
restituciją) taikomas bendrasis 2000 m. CK 1.125 straipsnio 1 dalyje
nustatytas dešimties metų ieškinio senaties terminas, kuris nagrinėjamos bylos
atveju akivaizdžiai nepraleistas.
Teisėjų
kolegija konstatuoja, kad, nepaisant to, jog bylą nagrinėję teismai netinkamai
taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties
taikymą, tačiau padarė teisingą išvadą dėl ieškovų reikalavimų pateikimo
nepraleidus ieškinio senaties termino, todėl nėra pagrindo dėl šio pažeidimo naikinti
skundžiamų teismų procesinių sprendimų.
Dėl
ginčijamo sandorio negaliojimo padarinių (restitucijos būdo)
Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės
instancijos teismas neteisėtai, pažeisdamas CPK 306 straipsnio 2 dalį, 312
straipsnį ir restituciją reglamentuojančias teisės normas, išnagrinėjo naujai
apeliaciniame skunde suformuluotą ieškovų reikalavimą dėl restitucijos natūra
taikymo, kurio jie buvo atsisakę pirmosios instancijos teismo posėdyje jų
atstovui prašant taikyti restituciją piniginiu ekvivalentu.
Atsakydama į šį kasacinio skundo argumentą, teisėjų
kolegija visų pirma pažymi, kad ieškovai patikslintame ieškinyje buvo
suformulavę reikalavimą dėl restitucijos taikymo natūra, ir tik jei ji būtų
neįmanoma, – piniginiu ekvivalentu. Pirmosios instancijos teismas šį
reikalavimą nagrinėjo, nepaisydamas teismo posėdyje ieškovų atstovo išsakyto
prašymo dėl restitucijos piniginiu ekvivalentu, nes, kaip teisingai nurodyta
atsiliepime į kasacinį skundą, nekvalifikavo šio pareiškimo, kuris nebuvo
įformintas CPK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, kaip dalies
reikalavimų atsisakymo.
Teisėjų
kolegija taip pat pažymi, kad CK 6.146 straipsnyje nustatyta bendroji taisyklė,
jog restitucija taikoma natūra. Teismas gali pakeisti restitucijos būdą tik
išimtiniais atvejais – kai restitucija natūra neįmanoma, sukeltų didelių
nepatogumų šalims arba vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai
pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (2000 m. CK 6.145 straipsnio 2 dalis,
6.146 straipsnis). Toks restitucijos taikymo reglamentavimas suponuoja išvadą,
kad teismo, pripažinusio sandorį negaliojančiu ir taikančio restituciją,
nesaisto šalių pageidavimas dėl restitucijos būdo, nes taikyti restituciją
pinigais teismas gali tik konstatavęs išimtines faktines aplinkybes, pvz., kad
pripažinto negaliojančiu sandorio dalykas yra žuvęs, labai pasikeitė jo būklė,
jis perleistas sąžiningiems tretiesiems asmenims ir pan. Taigi kasacinio skundo
argumentai, kad restitucijos būdo pasirinkimas yra išimtinai šalies teisė,
atmestini kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, bylą nagrinėjusiems
teismams nenustačius išimtinių faktinių aplinkybių, leidžiančių pakeisti
restitucijos būdą, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai taikė restituciją
natūra.
Kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo
24 d. nutarties, todėl ši paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1
punktas).
Dėl
bylinėjimosi išlaidų
Pagal Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 8 d. pažymą apie išlaidas,
susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme
patirta 113,05 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 88 straipsnio 1
dalies 3, 8 punktai). Atmetus kasacinį skundą, išlaidos, susijusios su bylos
nagrinėjimu kasaciniame teisme, priteistinos iš kasatorės į valstybės biudžetą
(CPK 96 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo
24 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš E.
D. D. (duomenys neskelbtini) 113,05
Lt (vieną šimtą trylika litų 5 ct) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu
kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (įmokos kodas 5660).
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Algis
Norkūnas
Antanas
Simniškis
Janina
Stripeikienė