Civilinė byla Nr. 2A-40/2011 Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.2.6; 44.2.4; 110.4; 114.11;116.1

 (S)

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. sausio 17 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Audronės Jarackaitės (pirmininkė ir pranešėja), Marytės Mitkuvienės ir Donato Šerno,

sekretoriaujant sekretoriaujant Vladislavai Tumas,

dalyvaujant ieškovo UAB „Plantas“ atstovui advokatui S. T.,

atsakovo UAB „Trasauta“ atstovei advokatei R. A.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Plantas“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 25 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2440-260/2009 pagal minėto ieškovo ieškinį atsakovui UAB „Trasauta“, tretysis asmuo  UAB „SEB VB lizingas“, dėl  sandorio pripažinimo negaliojančiu ir žalos atlyginimo, bei

 

n u s t a t ė :

 

Ieškovas UAB „Plantas“ ieškiniu (b. l. 1-2) prašė pripažinti negaliojančia dėl suklydimo 2006-09-08 sudarytą tarp pardavėjo UAB „Trasauta“ ir pirkėjo UAB „SEB VB lizingas“ automobilio AUDI A8, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį Nr. PPL2006-090033 (toliau –ginčo sutartis), priteisti ieškovui iš atsakovo 134 484,42 Lt žalos atlyginimo ir 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo šios sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, taip pat bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas  nurodė,  kad  pagal 2006-09-08 pirkimo-pardavimo sutartį tretysis asmuo UAB „SEB VB lizingas“ iš atsakovo UAB „Trasauta“ nupirko automobilį AUDI A8, o ieškovas ir tretysis asmuo 2006-09-08 sudarė finansinio lizingo sutartį Nr. L2006-090033, kurios pagrindu ieškovas naudojosi minėtu automobiliu. 2008-05-29 buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas (Nr. 05-1-2003-08), kurio metu buvo nustatyta, kad automobilis AUDI A8, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) yra pavogtas Italijoje ir savininkas pareiškė reikalavimą turtą susigrąžinti. Taigi pardavėjas UAB „Trasauta“ pardavė vogtą daiktą ir dėl tos priežasties ieškovas neteko automobilio valdymo, patyrė išlaidų dėl pirkimo-pardavimo bei finansinio lizingo sutarties sudarymo minėto automobilio įsigijimui. Ieškovui pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu nebuvo žinoma, kad automobilis yra vogtas, jei tokia aplinkybė būtų buvusi atskleista, tai pirkimo-pardavimo sandoris nebūtų įvykęs. Todėl pirkimo-pardavimo sandoris buvo sudarytas suklydus dėl sutarties dalyko (CK 1.90 str.). Kadangi pardavėjas pažeidė CK 6.317 straipsnio 2 dalyje nustatytą įstatyminę garantiją, jis yra atsakingas už kilusias teisines pasekmes ir turi atlyginti ieškovui jo patirtas išlaidas (CK 1.90 str. 3 d., 6.18 str., 6.227 str. 3 d., 6.573 str. 1 ir 2 d.). Ieškovo turėtas išlaidas sudaro finansinio lizingo sutarties administracinės išlaidos - 605,48 Lt, automobilio pagerinimo išlaidos – 2 372,04 Lt bei įsipareigojimas pagal finansinio lizingo sutartį – 131 506,90 Lt, nes už automobilį pinigai atsakovui yra sumokėti, o pagal finansinio lizingo sutartį ieškovas neatleidžiamas nuo prievolės sumokėti 131 506,90 Lt.

Atsiliepimu į ieškinį (b. l. 40-44) atsakovas UAB „Trasauta“ prašė netenkinti ieškovo pareikšto ieškinio. Nurodė, kad 2008 m. gegužės 29 d. VSAT Pakrančių apsaugos rinktinėje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 05-1-2003-08, pagal BK 189 straipsnio 1 dalį, kadangi ieškovo nurodytas automobilis AUDI A8 2006 m. rugsėjo 2-3 d. galėjo būti pavogtas Italijos Respublikoje, (duomenys neskelbtini). Atsakovo teigimu, ieškovas nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių vagystės faktą, kuris negali būti preziumuojamas, todėl darytina išvada, jog ieškovas neįrodė, kad ginčo automobilis AUDI A8 buvo pavogtas iki ginčijamos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo dienos. Atsakovas automobilį AUDI A8 įsigijo Vokietijoje 2006 m. rugpjūčio 17 d. ir teisėtai įvežė į Lietuvos Respubliką, pateikiant jį pasienio kontrolės įstaigoms bei VĮ „Regitra“. Ginčijamos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu atsakovui nebuvo ir negalėjo būti žinoma apie tai, kad automobilis yra vogtas, kadangi tokiais duomenimis nedisponavo ne tik atsakovas, bet ir VĮ „Regitra“, leidusi trečiajam asmeniui AB „SEB VB Lizingas“ registruoti automobilį Lietuvos Respublikoje savo vardu. Todėl, net ir teismui nustačius, kad pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta dėl suklydimo, nėra pagrindo konstatuoti šalių kaltės dėl suklydimo, kadangi jokiam asmeniui, net ir besilaikančiam visų atidumo ir rūpestingumo reikalavimų, pirkimo sutarties sudarymo metu nebuvo ir negalėjo būti žinoma, kad automobilis yra vogtas.

Atsakovo nuomone, nepagrįstas ieškovo reikalavimas priteisti jam iš atsakovo 134 484,42 Lt, kadangi nurodyta suma atitinka automobilio pardavimo kainą 2006 m. rugsėjo 8 d., tačiau reikėtų atsižvelgti į tai, kad ieškovas netrukdomai naudojosi automobiliu daugiau kaip 1 metus ir 8 mėnesius, per tą laiką automobilis nusidėvėjo dėl jo eksploatacijos, sumažėjo jo vertė. Be to, ieškovas nepateikė duomenų, jog ieškinio pateikimo metu jis turėjo realių nuostolių.

            Kauno apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 25 d. sprendimu (b. l. 157-162) atmetė ieškinį. Teismas konstatavo, kad ieškovas yra asmuo, turintis teisę reikšti reikalavimą dėl automobilio pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, nors jis ir nėra ginčijamą  sandorį sudariusi  šalis. Tokią teisę jam suteikia Finansinio lizingo sutartis Nr. L2006-090033 (b. l. 10-14),  pirkimo-pardavimo sutarties Nr. PPL2006-090033  12.1 punktas (b. l.7-8) ir  įstatymas (CK 6.573 str.).

Teismo teigimu, ieškovo byloje pareikšti reikalavimai yra nepagrįsti, kadangi vien ta aplinkybė, jog yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, paaiškėjus, kad  automobilis gali būti pavogtas, nėra pagrindas pripažinti, jog šalys suklydo dėl sutarties dalyko.

Apygardos teismas nurodė, jog neįrodytas automobilio vagystės laikotarpiu tarp 2006-09-02 ir 2009-09-03 Italijoje faktas. Iš bylos duomenų matyti, kad 2006 m. rugpjūčio 17 d. (iki 2006-09-03, kuomet buvo pastebėta vagystė), atsakovas ginčo automobilį nupirko iš Vokietijos įmonės AUTO LAMIA (b. l. 51-52), o 2006 m. rugsėjo 1 d. automobilį Lietuvoje apžiūrėjo Valstybės įmonės „Regitra“ Marijampolės filialo darbuotojai, kurie šį automobilį 2006-09-08 užregistravo UAB „SEB VB Lizingas“ vardu, ir  tuo metu  nebuvo  informacijos, kad automobilis buvo pavogtas Italijoje. 2008-05-29 pradėjus ikiteisminį tyrimą, buvo atlikti automobilio bei jo dokumentų  tyrimai, kurių metu nustatyta, jog nebuvo pakeisti automobilio AUDI A8 identifikacinis numeris (duomenys neskelbtini), variklio identifikacinis numeris,  originali juoda automobilio spalva taip pat nekeista, tikras yra registracijai pateiktas šio automobilio Italijos Respublikos transporto priemonės registracijos liudijimo blankas, jame nėra pirminio turinio rekvizitų pakeitimų (b. l. 142-146). Ikiteisminio tyrimo, atliekamo Lietuvoje, pareigūnai nėra priėmę sprendimo perduoti ginčo automobilį pagal Lietuvos Respublikos  generalinio  prokuroro 2009 m. gegužės 19 d. patvirtintas rekomendacijas „Dėl transporto priemonių, kurios įtariama yra pagrobtos, paėmimo, saugojimo, tikrinimo ir grąžinimo atliekant ikiteisminį tyrimą“  (b. l. 137).

Teismas nurodė, jog, nepripažinus automobilio pirkimo-pardavimo sandorio negaliojančiu, nėra pagrindo patenkinti ir ieškovo reikalavimo dėl nuostolių priteisimo, juolab kad, reikalaudamas priteisti visą automobilio vertę, ieškovas neatsižvelgė į tai, jog apie 1,5 metų jis naudojosi automobiliu, t. y. turėjo ir naudą, ne tik nuostolius, be to, ieškovas nepateikė įrodymų, kad išnaudojo visas teisines galimybes susigrąžinti automobilį, t. y. kad įstatymų nustatyta tvarka apskundė prokuroro atsisakymą grąžinti automobilį.

Ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškovo ieškinį (b. l. 164-167). Savo skundą apeliantas motyvuoja šiais argumentais:

1.       Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas neįrodė automobilio vagystės fakto. Į bylą kartu su ieškiniu pateikti ikiteisminio tyrimo duomenys (2008-08-01 ir 2009-02-11 nutarimų kopijos), o taip pat teismo iš VĮ „Regitra“ išreikalauti duomenys apie automobilio vagystę, patvirtina, jog automobilis yra ieškomas kaip vogtas. Be to, Apeliaciniam teismui pateikti Italijos karabinierių ir Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos pranešimai patvirtina, kad vagystės faktas buvo užregistruotas Italijoje. Kompensacijos gavimo dokumentas patvirtina, kad automobilio AUDI A8, identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), savininkui Italijoje FIN-ECO LEASING SPA dėl automobilio vagystės draudimo bendrovė atlygino nuostolius (išmokėjo draudimo išmoką). Nuosavybės deklaracija patvirtina, kad pavogtas automobilis nuosavybės teise priklauso draudimo bendrovei, išmokėjusiai draudimo išmoką. Draudimo bendrovės įgalioto asmens prašymai Klaipėdos m. apylinkės prokuratūrai ir Pakrančių apsaugos rinktinei patvirtina, kad automobilio savininkas (draudimo išmoką išmokėjusi draudimo įmonė) siekia susigrąžinti pavogtą automobilį, kuris negrąžinamas tik todėl, kad yra sprendžiamas šis ginčas.

2.       Apygardos teismas nepagrįstai nurodė, kad Lietuvoje atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl automobilio vagystės fakto, kadangi Lietuvoje atliekamas ikiteisminis tyrimas ne dėl automobilio vagystės, o dėl nusikalstamu būdu gauto turto įgijimo arba realizavimo (BK 189 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas negalėjo pasisakyti, ar įrodytas automobilio vagystės faktas, nes tai nėra šios civilinės bylos nagrinėjimo dalykas ir šį faktą turi nustatyti Italijos teismas baudžiamojo proceso tvarka.

3.       Pardavėjas UAB „Trasauta“, veikdamas kaip profesionalus pardavėjas, kuriam tokiu atveju taikomi aukštesni reikalavimai, parduodamas automobilį, privalėjo patikrinti, ar automobilis nėra vogtas, bei garantuoti tai pirkėjui (CK 6.317 str. 2 d.). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atsakovo atstovė pripažino, kad atsakovas žinojo, jog automobilis anksčiau priklausė Italijos lizingo kompanijai, ir matė, kad automobilio išperkamosios nuomos terminas baigiasi tik 2009-10-04, tačiau nereikalavo jokių lizingo kompanijos dokumentų (sutikimo parduoti automobilį), kas įrodo atsakovo nerūpestingumą. Kadangi pardavėjas pažeidė CK 6.317 straipsnyje nustatytą įstatyminę garantiją, todėl jis yra atsakingas už sukeltas teisines pasekmes, o pirkimo-pardavimo sandoris pripažintinas negaliojančiu dėl vogto automobilio įsigijimo.

4.       Nepagrįsta teismo išvada, jog ieškovas be pagrindo reikalauja pirkimo-pardavimo kainos grąžinimo. Reikalavimą dėl pirkimo-pardavimo kainos grąžinimo ir nuostolių atlyginimo ieškovas turi teisę reikšti Finansinio lizingo sutarties 4.3 punkto, Pirkimo-pardavimo sutarties 12.1 punkto bei CK 6.573 straipsnio 1 dalies pagrindu.

5.       Teismas nepagrįstai nurodė, jog ieškovas nepateikė įrodymų, kad išnaudojo visas galimybes susigrąžinti ginčo automobilį Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministro ir Generalinio prokuroro 2004-07-14 Įsakymu Nr. IV-227/1-101 patvirtintos Transporto priemonių, kurios įtariama yra pagrobtos, paėmimo, saugojimo, tikrinimo ir grąžinimo instrukcijos 25 punkto pagrindu. Minėtas instrukcijos punktas leidžia automobilį grąžinti jo teisėtam savininkui, kuriuo šiuo metu yra Italijos draudimo kompanija Allianz S.p.A.

Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas prašo jį atmesti (b. l. 183-187), o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, bei priteisti iš apelianto atsakovui bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodo, jog:

1.      Teismas pagrįstai ir teisėtai, remdamasis visuma byloje esančių įrodymų bei vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu, padarė išvadas, jog ieškovas neįrodė automobilio vagystės fakto. Teismui nebuvo pateikta įrodymų apie tai, kad Italijos ar kitos valstybės teisminės institucijos būtų priėmusios įsiteisėjusį sprendimą, kuriuo būtų patvirtinta, kad buvo padaryta nusikalstama veika - vagystė. Duomenys apie tai, kad Italijos ikiteisminės institucijos ar draudimo kompanija nenustatė sukčiavimo fakto, nėra pagrįsti byloje esančiais įrodymais, taip pat Lietuvos Respublikos teismui neturi prejudicinės galios, vertinant vagystės padarymo faktą, juolab byloje esant įrodymų, paneigiančių ar leidžiančių abejoti jų turinio tikrumu.

2.      Atsakovas tinkamai įvykdė pardavėjo pareigą įrodyti turėtą nuosavybės teisę į parduotą daiktą. Teismui buvo pateikta 2006-08-17 pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta tarp Vokietijos įmonės AUTO LAMIA ir atsakovo, o tai, kad automobilis nėra ir nebuvo registruotas Lietuvoje atsakovo vardu, ginčijamos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu buvo žinoma ne tik ieškovui, bet ir trečiajam asmeniui UAB „SEB VB Lizingas“, todėl ieškovas negali remtis šia aplinkybe, įrodinėdamas atsakovo nerūpestingumą ar aplaidumą.

3.      Ginčo pirkimo-pardavimo sandoris, sudarytas tarp atsakovo ir trečiojo asmens, negali būti vertinamas kaip sudarytas dėl suklydimo ir negali būti pripažintas negaliojančiu. Automobilio pirkimo-pardavimo sutarties Nr. PPL2006-090033 šalys yra atsakovas UAB „Trasauta“ ir tretysis asmuo AB „SEB VB Lizingas“, o ieškovas nėra šios sutarties šalis, todėl negali remtis CK 1.90 straipsniu ir šiuo pagrindu prašyti pripažinti sandorį negaliojančiu. Be to, nei atsakovas, nei tretysis asmuo neginčija minėtos pirkimo-pardavimo sutarties. Ieškovui neįrodžius nei vienos ginčijamo sandorio šalies kaltės bei paties tariamo suklydimo fakto (automobilio vagystės), buvo pagrįstai atmestas ieškovo ieškinys.

4.      Ieškovas nepateikė duomenų apie tai, kokią lizingo įmokų bei palūkanų sumą jis yra sumokėjęs trečiajam asmeniui UAB „SEB VB Lizingas“ iki ieškinio pareiškimo dienos, nepateikė duomenų apie turto vertę jo praradimo dieną. Ieškovo teiginys apie tai, kad 134 484,42 Lt suma yra ieškovui padaryta reali žala, prieštarauja kitam paties ieškovo teiginiui, kad egzistuoja žalos atsiradimo tikimybė.

5.      Nagrinėjamu atveju buvo sudarytos dvi skirtingos sutartys: ginčo sutartis bei 2006-09-08 Finansinio lizingo sutartis Nr. L2006-09033 (tarp ieškovo bei trečiojo asmens AB „SEB VB Lizingas“), kurios neginčija ieškovas. Be to, ieškovas neneigia, kad nuo 2006 m. rugsėjo 8 d. iki 2008 m. gegužės 29 d. jis vykdė lizingo sutartį ir naudojosi joje nurodyti automobiliu AUDI A8, todėl dėl pažeistų savo teisių jis pirmiausia turėjo kreiptis į trečiąjį asmenį.

 

Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.

 

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas (nutartis) yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 301 str., 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.).

CPK 263 straipsnio pirmojoje dalyje suformuluoti teismo sprendimui keliami teisėtumo bei pagrįstumo reikalavimai yra tarpusavyje tampriai susiję, todėl neįvykdymas vieno iš šių reikalavimų, reiškia kito pažeidimą. Teismo sprendimas turi būti priimamas teisingai nustačius faktines bylos aplinkybes, ir turi atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 str. 2 d.).

Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, 177 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnį, tik teisingai nustačius teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes galima tinkamai pritaikyti teisės normą ir teisingai išspręsti ginčą. CPK 12, 178 straipsnių nuostatomis, bylos nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, kai kiekviena bylos šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (grindžia savo reikalavimus). CPK 159 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismo posėdžio pirmininkas rūpinasi, jog būtų nustatytos išsamios esminės bylos aplinkybės, žodinio bylos nagrinėjimo iš esmės metu posėdžio pirmininkas gali užduoti klausimų dalyvaujantiems byloje asmenims, reikalauti iš jų paaiškinimų, nurodyti jiems aplinkybes, kurias būtina nustatyti bylai teisingai išnagrinėti, o CPK 185 straipsnis numato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, netinkamai taikė paminėtas ir kitas proceso teisės normas, tarp jų įrodymų vertinimo taisykles, nevisapusiškai ir neišsamiai ištyrė bei neteisingai įvertino bylos aplinkybes ir įrodymus, nenustatė visų faktinių aplinkybių, reikšmingų teisingam bylos išsprendinui, padarė neteisingas išvadas, atmesdamas ieškovo ieškinį, dėl ko netinkamai išaiškino bei pritaikė ir materialinės teisės normas, todėl teismo sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu (CPK 178 str., 185 str., 327 str., 329 str., 330 str.).

Bylos duomenimis, 2006-08-17 buvo sudaryta automobilio AUDI A8, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartis tarp Vokietijos įmonės AUTO LAMIA ir atsakovo UAB „Trasauta“, kuris 2006-09-08 šį automobilį pardavė pagal ginčijamą pirkimo-pardavimo sutartį Nr. PPL2006-090033 UAB „SEB VB Lizingas“ (b. l. 7-8), o šis, jį įregistravęs, sudarė su ieškovu Finansinio lizingo sutartį Nr. L2006-090033 (b. l. 10-14), kurios pagrindu ieškovas naudojosi ginčo automobiliu iki 2008-05-29, kai automobilis buvo sulaikytas, pradėjus ikiteisminį tyrimą.

Apygardos teismas, pagrįstai nustatęs, kad ieškovas turi teisę ginčyti aukščiau nurodytą automobilio pirkimo–pardavimo sutartį, neištyrė ir neįvertino reikšmingų bylos aplinkybių, susijusių su ginčo sutarties teisėtumu.

Tiriant ginčijamo sandorio teisėtumo klausimą, viena esminių nustatinėtinų aplinkybių yra civilinio teisinio santykio dalyvių valia, buvusi ginčo sandorio sudarymo metu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2006 03 06 nutartyje civ./b. Nr. 3K-3-168/2006) yra išaiškinęs, jog pardavėjo pareiga garantuoti, kad parduodamas daiktas priklauso jam, kilus ginčui suponuoja pardavėjo pareigą įrodyti turėtą nuosavybės teisę į parduotą daiktą ir kad teismas turi įvertinti kaip pardavėjas šią įstatyminę pareigą vykdė. Taigi nustačius, kad buvo pažeista pardavėjo įstatyminė garantija, yra pagrindas pirkimo-pardavimo sandorį pripažinti negaliojančiu, nes sudarydamas daikto, kuris nuosavybės teise priklauso kitam asmeniui, perleidimo sandorį pirkėjas iš esmės suklysta dėl sandorio objekto, nes pardavėjas tuo metu netinkamai vykdo įstatyminę garantiją  (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 05 29 nutartis civ./b. Nr.3K-3-359/2006). Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 29 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-3-359/2006) nurodoma, kad ieškovas, sudarydamas ginčijamą pirkimo-pardavimo sandorį, esmingai suklydo dėl sandorio dalyko, nes pirko kitam asmeniui priklausantį automobilį; asmuo, turėdamas informaciją, t. y. žinodamas tikrąją padėtį dėl parduodamo turto, tiksliau - apie tai, jog jam parduodamas turtas, į kurį pretenzijas ateityje gali pareikšti kiti asmenys - teisėti turto savininkai (automobilio savininkas, kuris turto valdymą prarado prieš savo valią dėl vagystės), nebūtų sudaręs tokio sandorio (CK 1.90 straipsnio 2, 4 dalys).

Pirmosios instancijos teisme pateiktais ikiteisminio tyrimo duomenimis, Šengeno informacinėje sistemoje yra duomenys apie tai, kad 2006-09-03 paskelbta nurodyto automobilio paieška (kaip vogto Italijoje), kad automobilio savininkas vagystės metu buvo kompanija „FINECOLEASING SPA“, kad kelia abejonių 2006-08-17 pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta tarp Vokietijos įmonės AUTO LAMIA ir atsakovo UAB „Trasauta“, o pagal Lietuvos kriminalinės policijos biuro duomenis, dabartinis automobilio savininkas Italijos draudimo bendrovė “Allianz S.p.A Auding Sinistry” pageidauja susigrąžinti automobilį (b. l. 15-18, 110-111, 137-150). Beje, Italijos automobilio registracijos liudijime nurodytas įrašas apie nurodyto automobilio išperkamosios nuomos terminą - 2009-10-04 (b. l. 47-50).

Pagal apeliacinės instancijos teismui papildomai pateiktus duomenis, tarp jų kompensacijos gavimo dokumentus, nurodyto automobilio savininkui Italijoje “FIN-ECO LEASING SPA” dėl automobilio vagystės draudimo bendrovė atlygino nuostolius (išmokėjo draudimo išmoką), o Nuosavybės deklaracijoje tvirtinama, kad nurodytas automobilis priklauso nuosavybės teise draudimo bendrovei, išmokėjusiai draudimo išmoką - Allianz S.p.A, kurios įgaliotas asmuo yra pateikęs prašymus Klaipėdos m. apylinkės prokuratūrai ir Pakrančių apsaugos rinktinei, siekdamas susigrąžinti nurodytą automobilį AUDI A8, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 174-179).  Beje, Policijos departamento Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos duomenys taip pat patvirtina, jog nuo 2006-09-03 yra paskelbta automobilio Audi A8, kurio kėbulo (VIN) Nr. (duomenys neskelbtini), Šengeno paieška. Papildomai gautos ikiteisminio tyrimo bylos Nr. 05-1-2003-08 duomenimis, 2010-07-13 Klaipėdos apygardos prokuratūros nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą, pradėtą pagal BK 189 str. 1 d., nurodyta, kad Italijoje atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl nurodyto automobilio pagrobimo, automobilis grąžintinas teisėtam savininkui, o 2010-08-06 ir 2010-08-23 Klaipėdos apygardos prokuratūros nutarimais paliktas galioti paminėtas nutarimas, taip pat nurodant,  kad automobilis grąžintinas teisėtam savininkui Generalinio prokuroro įsakymo Nr. 1-82 ir BPK 94 straipsnio tvarka, o ginčai dėl daiktų (nagrinėjamu atvejo dėl nurodyto automobilio) sprendžiami civilinio proceso tvarka; Klaipėdos apylinkės teismo 2010-09-06 nutartimi nepatenkinti skundai dėl šių nutarimų, o Klaipėdos apygardos teismo 2010-09-22 nutartimi atmestas skundas dėl nurodytos teismo nutarties (ikiteisminio tyrimo bylos l. 191-227). Tačiau ginčo automobilis iki šiol sulaikytas ir negrąžintas UAB „SEB VB Lizingas“, bei tinkamai neišspręstas ginčas CPK nustatyta tvarka.  

Be to, CPK 47 straipsnyje nustatyta, kad tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, jei bylos išsprendimas gali turėti įtakos jų teisėms ar pareigoms, į bylą gali įstoti ne tik savo iniciatyva, bet gali būti įtraukiami taip pat ir teismo iniciatyva (CPK 47 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas nesvarstė klausimo (nors, pagal bylos duomenis, tam buvo pagrindo) dėl įtraukimo dalyvauti byloje Vokietijos įmonės AUTO LAMIA, iš kurios atsakovas pirko automobilį, kuris po to ginčijamu sandoriu buvo parduotas. Kolegijos nuomone, bylos išsprendimas gali turėti įtakos šio asmens teisėms ir pareigoms, nes ieškinio patenkinimo atveju yra galimas atsakovo reikalavimas šiam pardavėjui. Taip pat svarstytini klausimai ir dėl VĮ „Regitra“ Marijampolės filialo bei Italijos draudimo kompanijos Allianz S.p.A Auding Sinistry įtraukimo į bylą, prieš tai išsiaiškinus bylos išsprendimo galimą poveikį šių asmenų teisėms ir pareigoms. Nusprendus įtraukti šiuos asmenis dalyvauti byloje, jų paaiškinimai, nagrinėjant bylą, vertintini kaip įrodymų šaltinis, teismui nusprendžiant dėl ginčo pirkimo-pardavimo sandorio teisėtumo (CPK 177 str.).

Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamoje byloje, sprendžiant dėl restitucijos taikymo, turėtų būti nustatyta automobilio vertė, buvusi jo paėmimo iš ieškovo metu, ir sprendžiamas vertės atlyginimo klausimas. Tačiau byloje nėra pakankamų įrodymų, reikšmingų paminėto automobilio vertės (jo praradimo dieną) nustatymui, apygardos teisme net nebuvo pasiūlyta pateikti tokių įrodymų ir nebuvo tiriama nurodyta aplinkybė.

Taigi apygardos teismas, pažeisdamas CPK taisykles, be pagrindo neišsprendė klausimo dėl nurodytų trečiųjų asmenų dalyvavimo byloje, neištyrė paminėtų faktinių aplinkybių, nepasiūlydamas byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomų įrodymų, ir, nenustatęs reikšmingų faktinių bylos aplinkybių, padarė išvadą, kuri neatitinka faktinių aplinkybių bei įstatymo, nukrypdamas ir nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2006, 2006 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2006), todėl priimtas teismo sprendimas negali būti paliktas galioti (CPK 176 str., 179 str., 185 str., 263 str.).

Dėl nurodytų motyvų apygardos teismo sprendimas panaikintinas, o civilinė byla perduotina iš naujo nagrinėti tam pačiam pirmosios instancijos teismui, nes kolegijos nutartyje nurodyti argumentai sudaro pagrindą teigti, jog apygardos teismas neatskleidė bylos esmės, neįtraukė į bylą dalyvauti trečiųjų asmenų, kurių teisėms ir pareigoms gali turėti įtakos ginčo išsprendimas (CPK 329 str., 330 str., 327 str. 1 d. 2 p.).

Iš naujo nagrinėjant bylą, reikalinga išspręsti byloje dalyvaujančių (trečiųjų asmenų) klausimą, ištirti ir nustatyti aukščiau minėtas ir kitas reikšmingas faktines aplinkybes, tarp jų, ar, sudarant ginčijamą pirkimo-pardavimo sandorį, egzistavo aplinkybė, suformavusi klaidingą ieškovo valios išraišką, nulėmusi ieškovo teigimu, jo esminį suklydimą dėl nurodyto automobilio pirkimo pardavimo fakto. Tik teisingai nustačius faktines bylos aplinkybes, bus galima padaryti teisingas išvadas dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo.                     

 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

 

n u t a r i a :

 

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 25 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui.

 

 

Teisėjai

Audronė Jarackaitė Marytė Mitkuvienė Donatas Šernas