Civilinė byla Nr. 2A-1647-340/2013

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-14503-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija: 11.9.4; 121.14; 121.18; 121.21

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2013 m. balandžio 26 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija,

susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Tatjanos Žukauskienės,

kolegijos teisėjų Jelenos Šiškinos, Vytauto Zeliankos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo D. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. T. ieškinį atsakovui UAB „Presmė“ dėl darbo sutarties nutraukimo.

Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindo.

Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas nutraukti 2011-08-01 darbo sutartį Nr. 71, sudarytą su UAB „Presmė“ pagal DK 127 str. 2 d. Nurodė, kad 2012-09-14 atsakovo UAB „Presmė“ direktoriui registruotu laišku išsiuntė pareiškimą, kuriuo informavo, kad nuo 2012-09-19 nutraukia darbo sutartį pagal DK 127 str. 2 d. dėl iš darbdavio pusės padarytų pažeidimų – darbo sutartyje Nr. 71 nenurodyta darbo užmokesčio mokėjimo tvarka, kaip to reikalauja LR DK 95 str. 3 d. bei ieškovui nebuvo išduotas darbo pažymėjimas, kaip to reikalauja LR DK 99 str. 2 d. ir 3 d. Pažymėjo, jog 2012-09-20 gavo atsakovo atsakymą, jog darbo sutartį atsisakoma nutraukti pagal DK 127 str. 2 d., teigiant, kad pažeidimų iš darbdavio pusės nebuvo, ir pasiūlyta sutartį nutraukti pagal LR DK 127 str. 1 d.

Atsakovas atsiliepimu į ieškinį prašė atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad darbo užmokesčio tvarka ieškovo prašymu buvo aiškiai nustatyta – 2011-08-01 ieškovo prašymu darbo užmokestis buvo mokamas vieną kartą per mėnesį. Pabrėžė, kad ieškovas dirbo pas atsakovą daugiau nei metus laiko, tačiau reikalavimą dėl darbo pažymėjimo pareiškė tik tuomet, kai nutarė nutraukti darbo sutartį su atsakovu savo iniciatyva. Pažymėjo, jog nuo pat darbo santykių pradžios ieškovui buvo parengtas darbo pažymėjimas, tačiau net ir prašomas ieškovas nedavė darbdaviui nuotraukos, todėl darbo pažymėjimas nebuvo jam įteiktas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012-11-22 sprendimu ieškinį atmetė. Nustatė, kad šalys 2011-08-0 sudarė darbo sutartį Nr. 71, pagal kurią ieškovas nuo 2011-08-02 buvo priimtas dirbti projektų vadovo – konsultanto pareigose, sutartimi nustatant, kad darbo užmokestį sudaro 2579,45 Lt. Taip pat nustatė, kad ieškovo prašymu jam priklausantis darbo užmokestis buvo mokamas vieną kartą per mėnesį. Atsižvelgiant į tai sprendė, kad  darbdavys darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos nepažeidė. Pripažino, kad darbdavys turėjo numatyti darbo užmokesčio mokėjimo terminą, tačiau pasisakė, jog šios prievolės nevykdymas nėra įstatymo pažeidimas, dėl kurio darbuotojas turėtų teisę nutraukti darbo sutartį LR DK 127 str. 2 d. tvarka. Nustatė, kad atsakovas, su ieškovu sudaręs darbo sutartį, parengė darbo pažymėjimą, tačiau ieškovas nepateikė darbdaviui savo nuotraukos, skirtos darbo pažymėjimui, todėl pripažino, kad darbo pažymėjimas buvo paruoštas, tačiau neišduotas dėl paties darbuotojo kaltės. Sprendė, kad byloje nėra nurodyta tokių darbdavio įstatymo pažeidimų, kurie būtų pagrindas nutraukti darbo sutartį pagal LR DK 127 str. 2d.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-11-22 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti. Nurodo, kad 2011-08-01 sudarytoje darbo sutartyje nėra nurodytas darbo užmokesčio mokėjimo terminas, kurio nebuvimas sutartyje neleido parašyti pareiškimo dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 128 str. 1 d., kai rugsėjo mėnesį buvo 3 mėnesius vėluojama išmokėti atlyginimą. Nurodo, kad nenustačius darbo užmokesčio termino nebuvo galima tiksliai nustatyti kokiu terminu buvo vėluojama išmokėti atlyginimą. Pažymi, jog teismo posėdžio metu reikalavo, kad atsakovas pateiktų įrodymų, jog jis prašė pateikti nuotrauką, skirtą darbo pažymėjimui, tačiau tokie įrodymai nebuvo pateikti. Atkreipia dėmesį, kad DK 99 str. nenumato darbuotojo atsakomybės darbo pažymėjimo išdavimo procese.

Atsiliepimu atsakovas prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad darbo užmokesčio mokėjimo tvarka buvo nustatyta paties ieškovo 2011-08-01 prašymu, todėl pirmos instancijos teismas teisingai sprendė, jog darbo užmokesčio mokėjimo tvarka nebuvo pažeista. Nesutinka su teismo išvada, jog buvo privaloma numatyti terminą, t.y. kokią mėnesio dieną darbo užmokestis yra mokamas, nes prašymą, nenurodydamas konkrečios atlyginimo mokėjimo kalendorinės dienos, pateikė darbdaviui pats ieškovas. Nurodo, kad ieškovas teismo posėdžių metu nereikalavo pateikti įrodymų apie tai, jog darbdavys prašė pateikti nuotrauką, skirtą darbo pažymėjimui. Pažymi, jog byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog darbo pažymėjimas ieškovui buvo pagamintas, tačiau neišduotas dėl paties ieškovo kaltės, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovas pažeidė DK 99 str.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.

Apeliacinis skundas atmetamas. Teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes, tinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias darbo sutarties nutraukimą pagal DK 127 str. 2 d.; sprendimas teisėtas ir pagrįstas (CPK 185, 263 str.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo viešojo registro duomenimis, apelianto darbo santykiai su UAB “Presmė” yra nutrauktos nuo 2013-01-04; šalių teisiniai santykiai pasikeitė ir apeliacinio skundo reikalavimas nutraukti apelianto darbo sutartį nuo 2012-09-19 pagal DK 127 str. 2 d. dėl darbdavio padarytų pažeidimų negali būti įgyvendintas. Ginčijamo teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas apeliacinės instancijos teismo patikrinamas jo priėmimo momentui. Apeliaciniame skunde apeliantas iš esmės atkartoja ieškinio teiginius bei pažymi, kad darbo užmokesčio mokėjimo termino nebuvimas darbo sutartyje neleido jam parašyti pareiškimo dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 128 str. 1 d., kadangi nebuvo apskaitos taško (darbo užmokesčio mokėjimo termino) nuo kuriuo būtų galima skaičiuoti pradelsimą. Teisėjų kolegija sutinka su teismo išvada, kad apelianto nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo nutraukti darbo santykius pagal DK 127 str. 2 d.

 DK 127 str. 1 d. numato, kad darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą, taip pat ir terminuotą darbo sutartį iki jos termino pabaigos, apie tai raštu įspėjęs darbdavį ne vėliau kaip prieš tris darbo dienas nuo prašymo padavimo dienos, jeigu reikalavimas nutraukti darbo sutartį pagrįstas darbuotojo liga ar neįgalumu, trukdančiu tinkamai atlikti darbą, arba kitomis svarbiomis priežastimis, nustatytomis kolektyvinėje sutartyje, arba jeigu darbdavys nevykdo įsipareigojimų pagal darbo sutartį, pažeidžia įstatymus ar kolektyvinę sutartį. Apeliantas prašė nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 str. 2 d. dėl darbdavio padarytų įstatymo pažeidimų: DK 95 str. 3 d. (nenurodė darbo sutartyje darbo užmokesčio mokėjimo termino) ir DK 99 str.3 p. (neišdavė darbo pažymėjimo). Pagal bylos medžiagą apeliantas 2011-08-01 pateikė atsakovui prašymą mokėti darbo užmokestį vieną kartą per mėnesį į banko sąskaitą; pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog tokiu būdu darbuotojo ir darbdavio susitarimas dėl darbo užmokesčio tvarkos buvo pasiektas. Šis susitarimas nebuvo įrašytas į darbo sutartį, tačiau tai nepadaro ji negaliojančiu ar niekiniu. Ieškovo (apelianto) ir atsakovo darbo santykiai tęsėsi nuo 2011-08-02, duomenų apie ieškovo pretenzijas atsakovui dėl darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos nėra, t.y. šalių susitarimas dėl darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos buvo vykdomas. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas minėjo, kad darbo užmokestis jam nebuvo mokamas 3 mėn., tačiau dėl darbo užmokesčio išmokėjimo į darbdavį ar į teismą jis nesikreipė ir neprašė nutraukti darbo sutartį pagal DK 128 str. 1 d. Ieškovas laisvas pasirinkti savo ieškinio pagrindą (CPK 13 str.); nagrinėjamu atveju ieškovas neįrodinėjo, kad darbdavys pavėluotai moka atlyginimą, bet pasirinko formalų kelią, reikalaudamas nutraukti darbo santykius dėl to, kad į darbo sutartį neįrašyta darbo užmokesčio mokėjimo diena. Esant šalių susitarimui dėl darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos, šios sąlygos neįrašymas į darbo sutarties tekstą nelaikytinas DK 95 str. pažeidimu. Savo skunde apeliantas akcentuoja, kad darbo užmokesčio mokėjimo termino nebuvimas darbo sutartyje neleido jam parašyti pareiškimo dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 128 str. 1 d., kadangi nebuvo apskaitos taško (darbo užmokesčio mokėjimo termino) nuo kuriuo būtų galima skaičiuoti pradelsimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad, kadangi ieškovas šiomis aplinkybėmis nesirėmė ir jos nebuvo nagrinėjamos pirmosios instancijos teisme, nes ieškovas pasirinko kitokį ieškinio pagrindą, šios aplinkybės negali būti apeliacijos dalyku (CPK 306 str. 2 d.)

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl kito apelianto nurodyto pažeidimo - darbo pažymėjimo neišdavimo; teismas padarė pagrįstą išvadą, kad darbo pažymėjimas ieškovui buvo paruoštas, bet neišduotas dėl paties darbuotojo neveikimo – nuotraukos nepateikimo. Apeliantas nurodė, jog teismo posėdžio metu jis pareikalavo pateikti įrodymus, kad iš jo buvo prašoma pateikti fotonuotrauką darbo pažymėjimui, tačiau įrodymai pateikti nebuvo. Be to, DK 99 str. nenumato darbuotojo atsakomybės dėl darbo pažymėjimo neišdavimo. Teisėjų kolegijos vertinimu apelianto argumentai teismo išvados nepaneigia, be to, nagrinėjamoje byloje svarbu nustatyti, ar buvo suvaržytos ieškovo teisės dėl darbo pažymėjimo neišdavimo. Bylos duomenimis ieškovui buvo leidžiama dirbti projektų vadovo – konsultanto pareigose be darbo pažymėjimo; nuo darbo sutarties sudarymo momento darbuotojas nereikalavo, kad toks pažymėjimas jam būtų išduotas, t.y. darbo pažymėjimo neišdavimas neigiamų pasekmių ieškovui nesukėlė. Esant tokioms bylos aplinkybėms darbo pažymėjimo neišdavimas negali būti laikomas darbo sutarties nutraukimo svarbia priežastimi DK 127 str. 2 d. prasme.

Apeliacinio skundo argumentai nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų. Dėl to nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais panaikinti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 263, 329-330 str.).

Atmetus ieškovo apeliacinį skundą atsakovas įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš pralošusios bylą šalies (CPK 98); atsakovas patyrė 986 Lt advokato atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme, jos priteisiamos.

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos nagrinėjamoje byloje neviršija 10 Lt; sutinkamai su Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ jos nepriteisiamos.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r ė:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui UAB „Presmė“ iš ieškovo D. T. 968 Lt ( devynis šimtus šešiasdešimt aštuonis litus) atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Kolegijos pirmininkė                                                                                    T. Žukauskienė

Teisėjai                                                                                                          J.Šiškina

                               V. Zelianka