Civilinė byla Nr. e2A-171-603/2022
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-29155-2020-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.11.16.;
3.3.1.14
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. kovo 8 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Bujokaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), J. M. ir Margaritos Stambrauskaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo D. F. (D. F.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 11 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Topokada“ ieškinį atsakovui D. F. dėl transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo, restitucijos taikymo, nuostolių atlyginimo ir palūkanų priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) ,,Topokada“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui D. F. dėl transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo, restitucijos taikymo, nuostolių atlyginimo ir palūkanų priteisimo, prašydama: 1) nutraukti šalių 2020 m. birželio 8 d. sudarytą transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį; 2) taikyti restituciją – priteisti iš atsakovo ieškovei 3 100 Eur sumokėtos automobilio kainos, 208,99 Eur patirtų automobilio draudimo ir patikros išlaidų, 5 proc. procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad:
1.1. šalys sudarė 2020 m. birželio 8 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, kuria atsakovas (pardavėjas) už 3 100 Eur pardavė ieškovei (pirkėjai) transporto priemonę Nissan Terrano, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Nusipirkusi transporto priemonę, ieškovė jos neeksploatavo, o nusprendė nuvykti į autoservisą ir paruošti automobilį naudojimui. 2020 m. birželio 19 d. ieškovė nuvyko į UAB ,,Autovela“, kurioje apžiūros metu paaiškėjo, jog ieškovės įsigyta transporto priemonė turi esminį gedimą, kurio nepašalinus automobilį eksploatuoti nesaugu, t. y. automobilis negali būti naudojamas tam, kam buvo įsigytas. UAB ,,Autovela“ pateiktame defektiniame akte nurodyti transporto priemonei nustatyti defektai: 1) trūkęs pagrindinis automobilio rėmas; 2) pakeista (perdaryta) visa automobilio važiuoklės sistema, dėl ko ji neatitinka originalios gamintojo važiuoklės komplektacijos ir kelia pavojų saugumui; 3) neefektyviai veikia stabdžių sistema; 4) iš variklio skverbiasi tepalai (nesandarus);
1.2. automobilis yra netinkamas ir nesaugus naudoti eisme dėl automobilio rėmo trūkumų: įtrūkimų, netinkamo remonto (užtaisymas netinkamomis medžiagomis, t. y. statybinėmis). Tokio transporto priemonės trūkumo negalima laikyti įprastu, nulemtu natūralaus transporto priemonės nusidėvėjimo. Ieškovės atstovai transporto priemonės pirkimo metu negalėjo matyti tokio trūkumo, kaip trūkęs automobilio pagrindinis rėmas, o juolab suprasti, kad šis trūkumas yra esminis ir dėl jo automobilio eksploatuoti eisme yra negalima;
1.3. atsakovo pirkimo-pardavimo sutarties pažeidimas yra esminis, kadangi ieškovė negavo to, ko tikėjosi, o atsakovas neinformavo ieškovės apie parduodamo automobilio paslėptus defektus. Atsakovui iš esmės pažeidus sutartį, ieškovė įgijo teisę ją nutraukti. Taip pat atsakovas turėtų atlyginti ieškovės dėl automobilio pirkimo patirtus nuostolius – 109 Eur išlaidos automobilio draudimui privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu ir 99,99 Eur už automobilio patikrą UAB ,,Autovela“.
2. Atsakovas D. F. atsiliepime su ieškiniu nesutiko, prašė jo netenkinti ir priteisti iš ieškovo atsakovui bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodė, kad:
2.1. ieškovė įsigijo iš atsakovo 22 metų senumo automobilį, kurio rida automobilio pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu buvo apie 300 000 km. Sutarties sudarymo metu atsakovas nurodė, jog dėl automobilio amžiaus jo dalys bei elementai yra natūraliai nusidėvėję, galimi tam tikri jų gedimai, o automobilis turi tam tikrų trūkumų, kurie yra natūralaus dėvėjimosi proceso išdava. Ieškovei šie faktai buvo žinomi, jie aptarti ir išvardinti automobilio pirkimo-pardavimo sutartyje. Be to, ieškovės atstovai turėjo suvokti, kad įsigyja 22 metų automobilį, kuriam negali būti taikomi reikalavimai kaip naujam daiktui, o ieškovė (juridinis asmuo), įsigydama automobilį iš pardavėjo (fizinio asmens, neturinčio specialiųjų žinių, nevykdančio komercinės veiklos), elgėsi itin neapdairiai ir neatsakingai, nesidomėjo įmonės vardu įgyjamo ir daug metų eksploatuoto automobilio būkle bei kokybe, netikrino automobilio autoservise ir pati prisiėmė riziką, jog perdamas naudotas automobilis gali turėti trūkumų;
2.2. ieškovei perduotas automobilis, atitinkantis pirkimo-pardavimo sąlygas ir tinkamą naudoti pagal tiesioginę paskirtį – važiuoti. Sprendimus dėl transporto priemonės (ne)galimumo dalyvauti eisme priima tik specialius įgaliojimus turinčios įstaigos, o ne privatūs subjektai, kartu su ieškiniu pateikta 2019 m. rugpjūčio 26 d. techninės apžiūros rezultatų kortelė (ataskaita) Nr. (duomenys neskelbtini) yra galiojanti ir nepanaikinta, t. y. patvirtina automobilio tinkamumą dalyvauti eisme. Be to, nei iki automobilio pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, nei jos sudarymo metu nebuvo fiksuotas automobilio pagrindinio rėmo trūkimas, šis trūkumas neegzistavo ir atsakovui apie jį nebuvo žinoma;
2.3. ieškovės pasirinktas jos teisių gynimo būdas yra neproporcingas ir nepagrįstas. UAB ,,Autovela“ defektiniame akte nurodytos tariamai nustatytų automobilio trūkumų remonto darbų kainos yra neadekvačios. R. S. autoserviso pasiūlymu defektiniame akte nurodytų remonto darbų atlikimas kainuotų 980,10 Eur. Visi automobilio trūkumai gali būti nesudėtingai pašalinti ir tai neturėtų įtakos tolimesniam automobilio naudojimui;
2.4. reikalavimas atlyginti nuostolius yra nepagrįstas, kadangi atsakovas nenuslėpė nuo ieškovės jokių automobilio trūkumų, o nurodytų nuostolių atsiradimas nėra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su atsakovo veikimu ar neveikimu. Atsakovas, kaip pardavėjas, neprivalo prieš parduodamas automobilį autoservise atlikti jo patikrą, tai yra ieškovės teisė, kuria ji pasinaudojo jau po automobilio pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ir turi tai atlikti savo lėšomis. Be to, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog šiai dienai automobilis negali būti eksploatuojamas ar jo dalyvavimas eisme uždraustas. Todėl ieškovei savo iniciatyva nusprendus sudaryti / nutraukti privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį, už savarankiškus ieškovės sprendimus negali būti atsakingas atsakovas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. spalio 11 d. sprendimu ieškovės UAB „Topokada“ ieškinį tenkino iš dalies:
3.1. nutraukė 2020 m. birželio 8 d. transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą D. F. ir UAB ,,Topokada“ ir taikė restituciją: priteisė UAB ,,Topokada“ iš atsakovo D. F. 3100 Eur, o automobilį „Nissan Terrano“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), grąžino atsakovo nuosavybėn;
3.2. priteisė UAB ,,Topokada“ iš atsakovo D. F. 109 Eur nuostoliams atlyginti, 5 (penkių) proc. procesines palūkanas už priteistą sumą (3 209 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. spalio 20 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2 638 Eur bylinėjimosi išlaidų;
3.3. kitos ieškinio dalies netenkino.
4. Teismas, remdamasis kasacinio teismo praktika, pažymėjo, kad ieškovė, kaip pirkėja, turėjo įrodyti parduoto daikto – automobilio – trūkumų faktą, kad jie buvo esminiai ir gali būti laikomi paslėptais trūkumais. Nurodė, kad ieškovė ginčo automobilio trūkumus įrodinėjo UAB ,,Autovela“ 2020 m. birželio 19 d. defektiniu aktu, fotonuotraukomis, liudytojo M. P. parodymais, tuo tarpu atsakovas, neigdamas ieškovės teiginius dėl automobilio defektų, rėmėsi 2020 m. gegužės 21 d. R. S. atliktų automobilio remonto darbų užsakymu, galiojančios automobilio techninės apžiūros aplinkybe, liudytojų R. S. ir A. J. parodymais.
5. Pasisakydamas dėl pakeistos (perdarytos) automobilio važiuoklės sistemos kaip trūkumo teismas pažymėjo, kad UAB ,,Autovela“ defektiniame akte automobilio trūkumu įvardinta pakeista (perdaryta, neatitinkanti originalios gamintojo važiuoklės komplektacijos) visa automobilio važiuoklės sistema. Nurodė, jog automobilio išskirtinumą - važiuoklę, dėl kurios buvo padidintas automobilio pravažumas ir automobilis buvo aukštesnis, patvirtino liudytojai, neįprastą automobilio išvaizdą patvirtino ir byloje pateiktos jo nuotraukos, lyginant su tokio paties modelio automobiliais. Vertino, jog automobiliui atlikti pakeitimai – perdaryta važiuoklė – buvo akivaizdžiai matomi, o ieškovės atstovas paaiškino, kad būtent tai ir lėmė apsisprendimą pirkti ginčo automobilį. Teismas padarė išvadą, jog ieškovės atstovas matė ir turėjo suvokti automobiliui atliktus nurodyto pobūdžio pakeitimus ir padarė išvadą, jog perdaryta automobilio važiuoklė nelaikytina aplinkybe, kuri nebuvo bei negalėjo būti žinoma ieškovės atstovui perkant ginčo automobilį.
6. Vertindamas UAB ,,Autovela“ defektiniame akte automobilio trūkumu įvardintą neefektyviai veikiančią stabdžių sistemą teismas pažymėjo, kad stabdžių sistemos trūkumai nurodyti 2020 m. birželio 8 d. šalių sudarytoje ginčo automobilio pirkimo-pardavimo sutartyje. Pažymėjo, kad stabdžių sistemos trūkumas buvo aiškiai įvardintas pirkimo-pardavimo sutartyje, tokiu būdu jį atskleidžiant pirkėjai, todėl nelaikė, jog pirkimo metu ieškovės atstovas nežinojo apie tokį automobilio trūkumą.
7. Spręsdamas dėl iš variklio besiskverbiančių tepalų kaip trūkumo, nurodyto UAB ,,Autovela“ defektiniame akte, teismas padarė išvadą, jog įvertinus liudytojų parodymus, automobilio amžių nėra pagrindo nustatyti automobilio trūkumo buvimą jo pirkimo – pardavimo metu. Pažymėjo ir tai, kad nėra pagrindo ir vertinti, jog toks trūkumas būtų nebūdingas ar netikėtas tokios ridos bei amžiaus transporto priemonei.
8. Teismas sprendė byloje įrodytą trūkumą – trūkusį automobilio pagrindinį rėmą. Teismas pažymėjo, kad toks trūkumas nurodytas UAB ,,Autovela“ defektiniame akte, detaliai fiksuotas pateiktose fotonuotraukose, plačiai paaiškintas ir komentuotas tiek ieškovės paaiškinimuose, tiek liudytojo M. P.. Taip pat pažymėjo, kad fotonuotraukos ir nurodyto liudytojo paaiškinimai pagrindžia ne tik rėmo trūkimą, bet ir nekokybišką bandymą taisyti tokio pobūdžio defektus – suvirinimo žymes detalėse, kurios turėtų būti vientisos, plyšių sandarinimą automobilių remonto darbams nenaudojamomis statybinėmis medžiagomis, defektų maskavimą juodos spalvos medžiaga. Vertino, kad atsakovo pateiktame 2020 m. gegužės 21 d. Transporto priemonių techninio aptarnavimo ir remonto paslaugų užsakyme Nr. (duomenys neskelbtini) nurodoma tik kokie darbai konkrečiu metu automobiliui atlikti, tačiau neužfiksuoti automobiliui atliktini darbai ar jo defektai, o tokį dokumentą sudaręs ir teismo posėdyje liudytoju apklaustas R. S. nurodė neatliekantis automobilių kėbulų ar rėmo remonto darbų. Kritiškai vertino liudytojo parodymus automobilio rėmo trūkumų (ne)fiksavimo klausimu ir dėl to, kad jis vienintelis iš visų byloje apklaustų asmenų nurodė, jog automobilis buvo standartinis, jo važiuoklė buvo gamyklinė, tik uždėti didesni ratai.
9. Teismas pažymėjo, kad nustačius ginčo automobilio trūkumą – pagrindinio rėmo įtrūkimą, pagal kasacinio teismo praktiką spręstinas klausimas dėl to, ar šį defektą galima laikyti esminiu, dėl kurio automobilis negali būti naudojamas pagal paskirtį arba dėl kurio automobilio naudingumas sumažėtų taip, kad pirkėjas, apie šį trūkumą žinodamas, arba apskritai nebūtų to daikto pirkęs, arba nebūtų už jį tiek mokėjęs. Įvertinęs automobiliui keliamus techninius reikalavimus, nustatytus Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 2B-290 patvirtintuose Techninių motorinių transporto priemonių ir jų priekabų reikalavimuose transporto priemonės laikančiajam rėmui, padarė išvadą, jog toks pagrindinio rėmo trūkis pripažintinas esminiu daikto trūkumu, dėl kurio automobilis negali būti saugiai naudojamas pagal paskirtį arba dėl kurio automobilio naudingumas sumažėja taip, jog pirkėjas, žinodamas tokį trūkumą, turėtų pagrindą iš esmės kitaip svarstyti dėl jo įsigijimo ar kainos. Taip pat pripažino, kad nustatytas trūkumas nėra dėl natūralaus tokio daikto nusidėvėjimo atsiradęs kokybės pokytis, lyginant jį su analogišku nauju daiktu, kuris būtų savaime suprantamas, atsižvelgiant į automobilio naudojimo trukmę ir sąlygas, bet kuriam vidutiniam pirkėjui. Pažymėjo, kad tokių išvadų nepaneigia pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu galiojusi automobilio techninės apžiūros kortelė, kadangi pagal kasacinio teismo praktiką techninės apžiūros talonas patvirtina transporto priemonės būklę jos apžiūros atlikimo metu ir ji dėl objektyvių ar subjektyvių aplinkybių gali pasikeisti.
10. Ieškovei įrodžius buvus parduoto ginčo automobilio trūkumą, dėl kurio parduotas daiktas neatitinka esminių reikalavimų ir negali būti naudojamas pagal paskirtį, teismas, remdamasis kasacinio teismo praktika, vertino, ar nėra aplinkybių, dėl kurių nekyla pardavėjo atsakomybė. Remdamasis byloje surinkta įrodymų visuma teismas vertino labiau tikėtina, kad automobilio rėmo trūkis atsirado iki ginčo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, kadangi abu automobilį turėję savininkai negalėjo nei patvirtinti nei paneigti automobilio rėmo būklės. Teismas nustatė tikėtiną aplinkybę, jog ieškovė automobilio nenaudojo, nusipirkęs paliko prie jį tikrinusio autoserviso, o iš fotonuotraukų labiau tikėtina, jog atsiradę defektai nėra nauji, juos bandyta šalinti.
11. Teismas nenustatė, kad ieškovės atstovas, kaip pirkėjas, buvo nerūpestingas (neatsargus) ir tai pašalintų pardavėjo atsakomybę už parduoto daikto kokybę. Tokią išvadą teismas padarė remdamasis teismų praktikos išaiškinimais, susijusiais su pirkėjo atidumu ir pardavėjo pareiga atskleisti informaciją apie daiktą, kad įstatyme nenustatytas privalomas daiktų kokybės patikrinimas vien dėl parduodamo naudoto daikto, o pirkėjui numatyta teisė, bet ne pareiga patikrinti perkamo daikto kokybę. Atsakovo argumentus, jog nepasinaudojusi galimybe patikrinti automobilį specializuotame servise ieškovė pati prisiėmė riziką dėl esminių trūkumų, atmetė kaip nepagrįstus. Pažymėjo, kad nustatytas automobilio trūkumas – automobilio pagrindinio rėmo įtrūkimas nėra akivaizdžiai matomas, kadangi jam nustatyti reikia apžiūrėti automobilio dugną ir jį pakelti, trūkumas buvo bandytas šalinti rėmą virinant, o specialaus išsilavinimo neturinčiam asmeniui tokį trūkumą dar sunkiau pastebėti bei įvertinti. Pažymėjo, kad ieškovės atstovas, kaip vidutinis naudoto automobilio pirkėjas, apžiūrėjo automobilį ir jį išbandė, o atsakovas pirkimo–pardavimo sutartyje nenurodė trūkumų, susijusių su automobilio rėmu. Kadangi visa tai įvertinęs teismas nustatė, jog automobilio trūkumai, atskleidę negalimumą jį eksploatuoti, išaiškėjo tik atlikus automobilio apžiūrą autoservise, konstatavo kad tai nėra akivaizdūs naudoto automobilio trūkumai, kurių ieškovės atstovas nežinojo ir negalėjo apie juos žinoti.
12. Įvertinęs įstatyme įtvirtintus pirkėjų teisių gynimo būdus, teismas nustatė, jog ieškovė pasirinko CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintą savo kaip pirkėjos teisių gynybos būdą – automobilio pirkimo – pardavimo sutarties nutraukimą ir restitucijos taikymą. Teismas pažymėjo, kad pirkėjos reikalavimui patenkinti turi būti nustatyta, kad parduotas daiktas (automobilis) turėjo tokių kokybės trūkumų, apie kuriuos pirkėjas nežinojo ir negalėjo jų pastebėti be specialaus tyrimo, ir jie yra tokie reikšmingi (esminiai), kad nupirktas daiktas negali būti naudojamas pagal paskirtį.
13. Įvertinęs ieškovės tikslą pirktą automobilį naudoti pagal tiesioginę paskirtį savo veikloje – važiuoti į objektus, aplinkybę, jog esminiam automobilio trūkumui nustatyti reikėjo specialistų įvertinimo arba specialaus tyrimo apžiūrint automobilio dugną, teismas automobilio kokybės trūkumą laikė tokiu, dėl kurio pagal nustatytą teisinį reglamentavimą automobilio negalima saugiai eksploatuoti. Konstatavo, kad tokios aplinkybės sudaro pagrindą taikyti ieškovės prašomą teisių gynimo būdą, nustatytą CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkte.
14. Nustatęs, kad atsakovas (pardavėjas) neįvykdė iš automobilio pirkimo-pardavimo sutarties kylančios pardavėjo pareigos perduoti tinkamos kokybės daiktą, teismas sprendė, jog atsakovui kyla pareiga atlyginti ieškovės dėl to patirtus nuostolius (CK 6.245 straipsnio 3 dalis). Spręsdamas dėl prašomų atlyginti nuostolių dydžio teismas priteisė iš atsakovo 109 Eur nuostolių, patirtų apdraudus transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę privalomuoju draudimu. Priteisdamas tokius nuostolius teismas pažymėjo, kad nuostoliai atsirado dėlieškovės negalėjimo naudotis įsigytu ginčo automobiliu ir pripažino, kad šjie yra tiesiogiai susiję su atsakovo pareigos perduoti tinkamos kokybės daiktą nevykdymu. Tačiau teismas nelaikė 99,99 Eur išlaidų, turėtų už automobilio patikrą UAB ,,Autovela“, susijusiomis tiesioginiu priežastiniu ryšiu su aplinkybe, kad atsakovas neįvykdė savo pareigos perduoti pirkėjai tinkamos kokybės daiktą. Pažymėjo, kad tokios išlaidos patirtos atliekant automobilio patikrą, kuri galėjo būti atlikta ir iki automobilio pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ir laikė, kad netinkamos kokybės daikto perdavimas nelemia jo patikros išlaidų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
15. Apeliantas pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 11 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys tenkintas ir priimti naują sprendimą – ieškinį visiškai atmesti ir iš ieškovės UAB „Topokada“ priteisti atsakovo naudai visas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
15.1. pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino įrodyta aplinkybę, jog automobilio pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo metu buvo trūkęs automobilio pagrindinis rėmas, nepagrįstai šį trūkumą pripažino paslėptu, apie kurį ieškovė nežinojo ir negalėjo sužinoti:
15.1.1. tiek apeliantas, tiek ir byloje liudytojais apklausti asmenys nurodė, jog automobilio kėbulas buvo parūdijęs, tai buvo akivaizdžiai matomas dalykas ir jam pamatyti nereikėjo nei specialių žinių, nei specialios įrangos, be to, ši aplinkybė niekuo nestebino atsižvelgiant į automobilio amžių ir į jo naudojimo specifiką - padidinto pravažumo bekelės automobilis. Kadangi materialinės teisės normos nereikalauja iš pardavėjo nurodyti akivaizdžias su transporto priemonės natūraliu nusidėvėjimu susijusias aplinkybes, apeliantas neturėjo pareigos pirkimo - pardavimo sutartyje nurodyti aplinkybės, jog automobilis buvo paveiktas korozijos. Tačiau pirmosios instancijos teismas dėl natūralaus automobilio nusidėvėjimo – buvusių ant kėbulo rūdžių nepasisakė, akcentuodamas tik automobilio rėmo trūkį, kuris ir buvo automobilio korozijos pasekmė;
15.1.2. kadangi visi liudytojais apklausti asmenys nurodė, jog rūdys ant automobilio kėbulo buvo akivaizdžiai matomos, tai šviesiu paros metu turėjo būti matoma ir ieškovės atstovui apžiūrint automobilį. Todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog ieškovės atstovas nematė ar negalėjo pastebėti rūdžių paveikto automobilio rėmo. Ieškovės atstovui nepastebint akivaizdžių faktų, nėra pagrindo laikyti, kad jo elgesys atitiko protingo (rūpestingo ir atidaus) žmogaus standartą. Įsigydama itin seną, didžiulę ridą turintį automobilį su akivaizdžiomis nusidėvėjimo žymėmis ieškovė prisiėmė visą galinčią kilti riziką, įskaitant ir tai, jog tokio seno automobilio rėmas galėjo bet kuriuo metu sutrūkti;
15.1.3. teismo išvada, jog automobilio pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu buvo trūkęs automobilio rėmas, grindžiama tik ieškovės teiginiais, UAB „Autovela“ defektiniu aktu ir fotonuotraukomis, nors juose nėra įvardyta šio trūkumo atsiradimo data, bei prielaidomis, kurios prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Ieškovės automobilio trūkumų UAB „Autovela“ 2020 m. birželio 19 d. defektinį aktą sudaręs ir liudytoju apklaustas M. P. teismo posėdžio metu aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad jo įvardytas trūkumas - trūkęs rėmas, yra dėl natūralaus automobilio nusidėvėjimo, jo galima tikėtis įvertinus automobilio amžių ir jo pobūdį. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kritiškai vertino liudytojo R. S. parodymus ir be jokio teisinio pagrindo jais nesivadovavo;
15.1.4. ieškovės įsigytas 22 metų naudotas, padidinto pravažumo automobilis su 300 000 km rida, todėl ieškovė kaip apdairus ir protingas žmogus taip pat turėjo pareigą įsitikinti įsigyjamo daikto kokybe. Be to, automobilio trūkumus bet kuris atidus ir rūpestingas asmuo tokiomis pačiomis aplinkybėmis būtų pastebėjęs. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių atsakovo trukdymą ieškovei patikrinti automobilį, priešingai, pats apeliantas aprodė ieškovei automobilį, pasiūlė jį išbandyti. Nors pirkėjo pareiga elgtis rūpestingai negali būti prilyginta pardavėjo pareigai garantuoti parduodamo daikto tinkamumą, tačiau ieškovės nerūpestingas elgesys yra reikšmingas sprendžiant parduoto daikto trūkumų įrodymo faktą;
15.2. sprendime nepagrįstai, nesant patvirtinančių įrodymų konstatuota, jog automobilio rėmo trūkis pripažintinas esminiu daikto trūkumu, dėl kurio automobilis negali būti naudojamas pagal tiesioginę paskirtį. Rėmo trūkumas fiksuotas tik 2020 m. birželio 19 d. UAB „Autovela“ defektiniame akte bei fotonuotraukose, kuriose nenurodyta jų darymo data ir vieta, be to, defektiniame akte nenurodyta, jog automobilis dėl trūkumų netinkamas eksploatuoti ir negali dalyvauti viešajame eisme. Byloje nėra duomenų, jog automobiliui pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo metu (ir tam tikrą laiką po to) būtų uždrausta dalyvauti eisme, automobilis turėjo galiojančią techninę apžiūrą, kurią atlikusi specializuota įstaiga UAB „Tuvlita“ negalėjo nepastebėti, kaip teigiama įsisenėjusio defekto. Ieškovė taip pat neatliko jokių aktyvių veiksmų automobilio būklei nustatyti specializuotoje įstaigoje UAB „Tuvlita“, savo nuožiūra nuspręsdama, jog automobilis neeksploatuotinas. Ieškovei teigiant, jog automobilis pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo metu buvo taip paveiktas korozijos, jog nebuvo tinkamas dalyvauti eisme, privalėjo įrodyti tokią aplinkybę;
15.3. netinkamai taikytos materialinės teisės normos, reglamentuojančios pirkėjo teisių gynimo būdo pasirinkimą, nevertinta, jog toks pirkėjo teisių gynimo būdas yra neproporcingas ir ženkliai blogina apelianto padėtį. Pirmosios instancijos teismas, lygindamas apelianto įrodymus - komercinius pasiūlymus dėl galimo automobilio trūkumų pašalinimo ir ieškovės pateiktus įrodymus dėl jos prašomos teisių gynimo priemonės, nepagrįstai suteikė didesnę įrodomąją reikšmę ieškovės pateiktiems įrodymams, kadangi:
15.3.1. UAB „Autovela“ defektinį aktą surašęs ir pagrindinio rėmo remonto kainą nurodęs M. P. neturi jokių specialių automobilių rėmo / kėbulo tvarkymo žinių, taip pat neturi automechaniko išsilavinimo, be to UAB „Autovela“ nevykdo rėmo/kėbulo darbų;
15.3.2. UAB „Autovela” defektiniame akte pagrindinio rėmo remonto darbų kaina nurodyta nematant ir nevertinant paties ginčo automobilio (lygiai taip pat kaip ir R. S. ir UAB „Autojora“ komerciniai pasiūlymai, kurie teismo įvertinti kritiškai);
15.3.3. vidurinį išsilavinimą turintis M. P. nėra kompetentingas spręsti, ar automobilis remontuotinas / neremontuotinas, ir kokiu būdu jis turi būti remontuojamas;
15.3.4. 2021 m. birželio 4 d. UAB „Nepriklausomas vertinimas“ transporto priemonės vertinimo ataskaita Nr. 2021NV137 ir joje fiksuota išvada, jog automobilio rėmas turi būti keičiamas, o jo atkūrimo remontas netikslingas, negali būti vertinama sprendžiant dėl ieškovės pasirinkto teisių gynimo būdo. Ataskaita parengta praėjus metams laiko nuo ginčo automobilio pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo, 23 metų automobiliui metus laiko stovint lauko aikštelėje ir juo visiškai nesirūpinant.
15.4. teismas nepagrįstai ieškovės elgesio ir nesirūpinimo automobiliu nepripažino bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimu, ir atmetė apelianto teiginius dėl ženklaus automobilio būklės pabloginimo kaip nepagrįstus. Byloje neginčytinai nustatyta, jog automobilis šiai dienai neužsikuria, nevažiuoja, yra netinkamas naudoti, jo likutinė vertė 2021 m. birželio 4 d. - 510,00 Eur. Ieškovė pripažino, jog po automobilio patikrinimo jis buvo išvarytas į šalia serviso esančią bendrojo naudojimo aikštelę ir tebestovi ten iki šiol, o automobiliu nebuvo rūpinamasi apskritai. Liudytojų parodymai patvirtina, jog ieškovės nesirūpinimas savo turto lėmė ženklų jo būklės pablogėjimą. Todėl ieškovė privalo prisiimti su savo išskirtinai nerūpestingu elgesiu susijusią riziką.
15.5. taikydamas restituciją teismas paneigė pačios restitucijos esmę. Restitucija yra šalių grąžinimas į iki sandorio sudarymo buvusią padėtį, tačiau apeliantas būtų grąžintas į ženkliai blogesnę padėtį, grąžinus pagal tikslinę paskirtį nebenaudotiną daiktą, kurio vertė 6 kartus mažesnė nei sandorio sudarymo dieną (automobilis su neveikiančiu akumuliatoriumi, nuleistomis padangomis ir neužsiveda). Todėl spręsdamas restitucijos klausimą teismas privalėjo aiškintis grąžintino automobilio būklę, dabartinę jo vertę, lyginant su sandorio sudarymo dienos verte, koks automobilio vertės sumažėjimas per 1,5 metų laiką yra natūralus, o koks yra atsiradęs dėl ieškovės nesirūpinimo automobiliu, kadangi automobilio dabartinės būklės nėra pagrindo vertinti kaip natūralaus nusidėvėjimo;
15.6. nepagrįstai tenkintas ieškovės reikalavimas dėl dalies nuostolių atlyginimo. Apeliantas atskleidė ieškovei žinomus automobilio trūkumus, o korozija, atsiradusi dėl natūralaus nusidėvėjimo ir akivaizdžiai matoma, nelaikytina paslėptu trūkumu. Todėl pirmosios instancijos teismui nepagrįstai konstatavus, jog apeliantas netinkamai vykdė savo sutartines pareigas, nepagrįstai tenkintas ieškovės reikalavimas dėl dalies nuostolių atlyginimo. Be to, bylos medžiaga nepagrįsta išvada, jog automobilis nebuvo tinkamas eksploatuoti pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu, todėl apeliantas negali būti atsakingas už ieškovės savarankišką sprendimą savo iniciatyva sudaryti/nutraukti privalomąją civilinės atsakomybės draudimo sutartį.
3. Ieškovė UAB „Topokada“ atsiliepime su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jo netenkinti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepime nurodo, kad:
16.1. apelianto argumentas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino įrodyta aplinkybę, kad automobilio pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu buvo trūkęs automobilio pagrindinis rėmas, grindžiamas kritiškai vertintinais suinteresuotų liudytojų parodymais ir paties atsakovo paaiškinimais, jog įsigydamas automobilį nepastebėjo rėmo įtrūkimų. Atsakovas tik įsigijęs ginčo automobilį įdėjo skelbimą dėl jo pardavimo, kas leidžia daryti prielaidą, jog atsakovui buvo gerai žinomi automobilio defektai. Ieškovės liudytojo M. P. citatos akivaizdžiai ištrauktos iš konteksto, siekiant interpretuoti sau palankiai liudytojo parodymus, nors liudytojas patvirtino, kad trūkumus galima pastebėti tik apžiūrint automobilį jį pakėlus ant keltuvo. Tuo tarpu ieškovė pretenzijas dėl automobilio kokybės reiškė iš karto po jo įsigijimo, o rėmo trūkis fiksuotas UAB ,,Autovela“ 2020 m. birželio 19 d. defektiniame akte, t. y. po vienuolikos dienų nuo automobilio įsigijimo. Nuotraukos leidžia pagrįstai manyti, kad defektai nėra atsiradę naujai, taip pat matyti, kad juos yra bandyta šalinti suvirinant, panaudojant statybines medžiagas, maskuojant juodos spalvos medžiaga;
16.2. automobilio kėbulas yra bendra automobilio išorė, matoma kiekvienam asmeniui žiūrint į automobilį, ir ieškovė neneigia, jog kėbule buvo matoma korozija. Tuo tarpu automobilio rėmas yra automobilio dalis, matoma tik automobilį apžiūrint specialios priemonės dėka – pakėlus jį ant keltuvo. Automobilio kėbulas ir rėmas yra dvi skirtingos automobilio dalys, kurių apžiūra vykdoma skirtingai. Taigi nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog kėbulo trūkumai galėjo būti matomi tiesiog apžiūrint automobilį, kadangi ieškovės atstovas, neturintis specialiųjų žinių, negalėjo žinoti ir suprasti, kad automobilio rėmas dėl korozijos galėjo būti taip sutrūkęs;
16.3. esminis automobilio defektas, dėl kurio automobilis negalėjo būti saugiai naudojamas pagal paskirtį, yra automobilio pagrindinio rėmo įtrūkimas. Ieškovės atstovas, kaip vidutinis naudoto automobilio pirkėjas, apžiūrėjo automobilį ir jį išbandė; atsakovas pirkimo–pardavimo sutartyje nenurodė trūkumų, susijusių su automobilio rėmu, todėl net ir pirkdama 22 metų naudotą automobilį, ieškovė tikėjosi, kad daiktas tinkamas naudoti pagal paskirtį. Faktinė aplinkybė, kad ginčo automobilis pirkimo-pardavimo metu savo tiesioginę funkciją atliko, t. y. juo buvo galima važiuoti, ir galiojo jo privalomoji techninė apžiūra, nepaneigia fakto, jog jis turėjo tokių trūkumų, dėl kurių pagal teisės aktus būtų uždrausta jį eksploatuoti, t. y. naudoti pagal paskirtį. Kadangi automobilio trūkumai, atskleidę negalimumą jį eksploatuoti, išaiškėjo tik atlikus automobilio apžiūrą autoservise, tai nėra akivaizdūs naudoto automobilio trūkumai, o ieškovės atstovas nežinojo ir negalėjo apie juos žinoti;
16.4. nors apeliaciniame skunde keliama abejonė dėl liudytojo M. P. kompetencijos, jo kompetencija lyginama su atsakovo liudytojo automechaniko R. S., tačiau tokios abejonės keliamos nepagrįstai. M. P. nurodė, kad su automobiliais jis yra susijęs nuo vaikystės, kadangi užsiima autosportu, o autoservise dirba 6 metus, tuo tarpu R. S. išsilavinimas yra profesinis, susijęs su metalo apdirbimu, eksploatacinėmis medžiagomis ir automechanika, o autoservise dirba 3 metus, be to, automechaniko specialybė yra specifinė tuo, kad šioje specialybėje kompetencija yra įgyjama praktikos metu. Atsižvelgiant į R. S. liudijimo aplinkybes bei jo teiginius, taip pat aplinkybę, kad šis liudytojas nurodė nepastebėjo jokių automobilio rėmo trūkių ir ryškios korozijos, akivaizdu, kad šio liudytojo parodymai turėtų būti vertinami itin kritiškai. Tai ir pažymėjo pirmosios instancijos teismas;
16.5. ieškovė nėra specialistas ar profesionalas, jos veikla nėra susijusi su automobiliais ar jų priežiūra, todėl ieškovė tokių defektų, kaip trūkęs rėmai ar netinkamai sutaisytos kitos automobilio dalys pastebėti negalėjo. Tai, kad ieškovės atstovas apžiūrėjo/važiavo automobiliu nereiškia, kad ši aplinkybė šalina atsakovo atsakomybę dėl tinkamos parduoto automobilio kokybės. Nepaisant to, kad anot atsakovo nenurodyta nuotraukų darymo data ir vieta 2020 m. birželio 19 d. UAB „Autovela” defektiniame akte bei fotonuotraukose rėmo trūkis užfiksuotas, šio fakto (esminio automobilio defekto, dėl kurio automobilio negalima eksploatuoti pagal jo paskirtį) atsakovas neneigia. Be to, atsakovo pateikti argumentai nepatvirtina, kad automobilio rėmas nebuvo trūkęs dar prieš ieškovei įsigyjant automobilį. Ieškovės atstovas, net ir būdamas itin atidus, negalėjo pastebėti tokio trūkumo kaip trūkęs ir itin daug kartų remontuotas automobilio pagrindinis rėmas, be to, automobilio defektas kaip rėmo įtrūkimai (ne vienoje vietoje) staiga atsirasti negalėjo, juolab, kad ieškovė automobilio po sutarties sudarymo iki apsilankymo autoservise dėl smulkių defektų ištaisymo neeksploatavo;
16.6. transporto priemonės trūkumo – rėmo įtrūkimo negalima laikyti įprastu, nulemtu natūralaus transporto priemonės nusidėvėjimo, apie kuriuos ieškovė, kaip bet kuris vidutinis pirkėjas, turėjo ar galėjo žinoti. Įrodinėdama esminį trūkumą ieškovė remiasi ne savo subjektyvia nuomone, o 2020 m. birželio 19 d. UAB „Autovela“ pateiktu defektiniu aktu. Be to, fiksuotas ne tik trūkęs automobilio pagrindinis rėmas, tačiau ir nekokybiški bandymai tokio pobūdžio defektus taisyti – suvirinimo žymės detalėse, kurios turėtų būti vientisos, plyšių sandarinimas automobilių remonto darbams nenaudojamomis statybinėmis medžiagomis, defektų maskavimas juodos spalvos medžiaga. Pirmosios instancijos teismas vertindamas, ar nustatytas automobilio rėmo trūkimas galimas laikyti esminiu trūkumu, vadovavosi kasacinio teismo praktika, kad automobilio kokybės reikalavimai apima ne tik jo gebėjimą važiuoti, tačiau sprendžiant dėl automobilio atitikties jo paskirčiai, taip pat yra svarbu, ar jis atitinka automobiliui keliamus techninius reikalavimus. Įvertinęs teisinio reglamentavimo turinį teismas pagrįstai konstatavo, kad nustatytas automobilio pagrindinio rėmo trūkis pripažintinas esminiu daikto trūkumu, dėl kurio automobilis negali būti saugiai naudojamas pagal paskirtį arba dėl kurio automobilio naudingumas sumažėja taip, jog pirkėjas, žinodamas tokį trūkumą, turėtų pagrindą iš esmės kitaip svarstyti dėl jo įsigijimo ar kainos;
16.7. nors apeliantas nurodė, kad išvadą dėl automobilio (ne)galimumo dalyvauti eisme priima specialius įgaliojimus turinčios įstaigos, tačiau nagrinėjant bylą dėl parduoto automobilio atitikties kokybės reikalavimams reikšmingas aplinkybes turi įrodyti šalys, kurios jomis remiasi. Ieškovei pateikus įrodymus, patvirtinančius, jog ginčo automobilis turi trūkumų, kurie teisės aktuose apibrėžiami kaip trukdantys automobilį naudoti pagal paskirtį, o atsakovo pateiktiems įrodymams šio teiginio nepaneigus, specialius įgalinimus turinčios įstaigos vertinimo nebuvimas nėra kliūtis išspręsti ginčą, vadovaujantis bendromis įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklėmis;
16.8. ieškovė turi teisę pasirinkti savo pažeistų teisių gynimo būdus. Ieškovės pasirinktas teisių gynimo būdas atitinka abiejų šalių interesus ir yra proporcinga priemonė. Nors apeliantas nurodo, jog UAB ,,Autovela“ nurodytos remonto kaina yra per didelė, tačiau atsakovui paskaičiavęs kainas R. S. nurodė, kad remonto išlaidas pagrindžiantį pasiūlymą parengė net neapžiūrėjęs automobilio, rėmėsi standartinėmis panašių automobilių remonto kainomis ir nevertino konkretaus automobilio savybių. Ieškovė užsakė automobilio defektų vertinimą, kurį atliko nepriklausomas turto vertintojas UAB „Nepriklausomas vertinimas“ bei surašė defektinį aktą (2021 m. birželio 24 d. prašymo priedas Nr. 1), kuriame, įvertinus transporto priemonės vertę prieš apgadinimą (taikant individualų vertinimą; 1770,00 Eur) ir likutinę vertę (510,00 Eur), nurodyta, kad transporto priemonės remontas yra ekonomiškai nenaudingas. Taigi ieškovės pasirinktas savo teisių gynimo būdą yra proporcinga priemonė atsižvelgiant į kokybės trūkumų mastą;
16.9. ieškovės pasirinkto teisių gynimo būdo nepaneigia atsakovo argumentai, kad jis, būdamas fiziniu asmeniu, laikytinas silpnesniąja sandorio šalimi, nes ieškovė (pirkėja) yra juridinis asmuo. Byloje nėra duomenų apie tai, kad ieškovė verstųsi veikla, reikalaujančia specialių žinių apie automobilius ar susijusia su automobiliais. Nustačius, kad atsakovas pažeidė prievolę perduoti pirkėjui tinkamos kokybės daiktą, pasekmės, susijusios su automobilio nuvertėjimu, tenka pačiam atsakovui, kaip netinkamai sutartį vykdžiusiai šaliai. Atsakovas konkrečiais įrodymais nepagrindė teiginių, kad automobilis nuvertėjo dar daugiau dėl netinkamo ieškovės elgesio ar nesirūpinimo juo, o apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais dėl automobilio laikymo lauko sąlygomis įtakos jo būklei. Atsižvelgiant į tai, kad automobilius įprasta laikyti ne tik garažuose, konstatuotina, jog byloje nėra įrodyta, kad ginčo automobilis buvo laikomas itin prastomis sąlygomis, kad jam būtų padarytas kažkoks išorinis poveikis ar pan., dėl ko jo būklė būtų pablogėjusi ženkliai, lyginant su įprastomis aplinkybėmis ir tokio amžiaus automobilio natūraliu nuvertėjimu;
16.10. pagal CK 6.251 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą visišką nuostolių atlyginimo principą, padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę. Ieškovė ginčo automobilį įsigijo ketindama jį naudoti savo veikloje, todėl apdraudė šios transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę privalomuoju draudimu. Negalėdama ginčo automobilio naudoti pagal paskirtį, ieškovė šią draudimo sutartį nutraukė ir pateikė 109,00 Eur nuostolių patyrimą pagrindžiančius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino nuostolius tiesiogiai susijusius su atsakovo pareigos perduoti tinkamos kokybės daiktą nevykdymu.
k o n s t a t u o ja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
4. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
5. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą apeliacinio skundo ribose, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
6. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007 ir kt.). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).
7. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo nustačius, jog pardavėjas neįvykdė iš automobilio pirkimo-pardavimo sutarties kylančios pardavėjo pareigos perduoti tinkamos kokybės daiktą, nuspręsta taikyti pardavėjo atsakomybę, o pirkėjo pasirinktas teisių gynybos būdas pripažintas proporcingu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimo.
Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių
8. Byloje surinkti rašytiniai įrodymai ir šalių paaiškinimai leidžia nustatyti tokias faktines aplinkybes, dėl kurių šalių ginčo nėra:
21.1. 2020 m. gegužės 11 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartimi pardavėjas A. J. pardavė pirkėjui D. F. automobilį Nissan Terrano.
21.2. 2020 metų gegužės mėnesio pabaigoje atsakovas į internetinį puslapį www.autoplius.lt patalpino skelbimą, jog parduoda 1998 metų gamybos automobilį Nissan Terrano; automobilio rida tuo momentu buvo apie 300 000 km.
21.3. 2020 m. gegužės 28 d. mokėjimo nurodymas Nr. 285 patvirtina, kad ieškovė sumokėjo atsakovui 200 Eur avansą už automobilį Nissan Terrano.
21.4. 2020 m. birželio 8 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartimi pardavėjas D. F. pardavė pirkėjai UAB ,,Topokada“ automobilį Nissan Terrano, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Sutartyje nurodyti transporto priemonės trūkumai: stabdžių sistemos, vairo mechanizmo ir pakabos elementų, apšvietimo ir šviesos signalizavimo įtaisų; vairuotojų ir keleivių saugos sistemų, dujų išmetimo sistemos. 2020 m. birželio 7, 8 d. mokėjimo nurodymai patvirtina, kad ieškovė ir jos vadovas V. B. sumokėjo atsakovui ir O. F. atitinkamai 300 Eur ir 2 600 Eur.
21.5. UAB „Autovela“ 2020 m. birželio 19 d. defektiniame akte nurodyti transporto priemonei nustatyti defektai: 1) trūkęs pagrindinis automobilio rėmas; 2) pakeista (perdaryta) visa automobilio važiuoklės sistema, dėl ko ji neatitinka originalios gamintojo važiuoklės komplektacijos ir kelia pavojų saugumui; 3) neefektyviai veikia stabdžių sistema; 4) iš variklio skverbiasi tepalai (nesandarus).
21.6. 2020 m. liepos 3 d. ieškovė pateikė atsakovui pretenziją dėl netinkamos kokybės daikto, prašydama grąžinti sumokėtą 3 100 Eur sumą ir pirkimo-pardavimo sutartį nutraukti.
21.7. 2020 m. liepos 14 d. atsakymu į 2020 m. liepos 3 d. pretenziją atsakovas nurodė su ieškovės reikalavimu bei pretenzija nesutinkantis, nes pirkėjai buvo perduotas sutarties sąlygas atitinkantis automobilis, su galiojančia technine apžiūra, o dėl natūralaus automobilio nusidėvėjimo atsiradę neesminiai trūkumai buvo atskleisti ir netrukdė naudotis automobiliu pagal paskirtį.
21.8. Byloje pateiktas automobilio registracijos liudijimas patvirtina, kad automobilio pirmosios registracijos data – 1998 m. vasario 26 d. Byloje pateikta Techninės apžiūros rezultatų kortelė (ataskaita) Nr. 602-0097490 patvirtina, kad automobiliui 2019 m. rugpjūčio 26 d. buvo atlikta techninė apžiūra ir konstatuota, jog automobilis atitinka techninius reikalavimus; techninė apžiūra galiojo iki 2021 m. rugpjūčio 26 d.
Dėl nustatyto transporto priemonės trūkumo, jo pripažinimo (ne)esminiu ir (ne)pripažinimo paslėptu trūkumu
9. Vilniaus miesto apylinkės teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus ir liudytojų parodymus, 2021 m. spalio 11 d. sprendimu pripažino, kad iš ieškovės nurodytų ir įrodinėjamų trūkumų, buvusių automobilio pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo metu, trūkęs automobilio pagrindinis rėmas laikytinas paslėptu trūkumu, apie kurį ieškovė nežinojo ir negalėjo sužinoti. Teismas automobilio pagrindinio rėmo trūkumą pripažino esminiu, dėl kurio automobilis negali būti naudojamas pagal paskirtį. Įvertinęs tai, jog automobilio dėl nustatyto trūkumo nėra galimybės saugiai eksploatuoti, ieškovės pasirinktą CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintą savo kaip pirkėjos teisių gynybos būdą – automobilio pirkimo – pardavimo sutarties nutraukimą ir restitucijos taikymą pripažino pagrįstu.
10. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, visų pirma rodinėdamas, jog trūkęs pagrindinis automobilio rėmas pripažintas paslėptu nepagrįstai ir neįvertinus byloje esančių įrodymų bei liudytojų parodytų apie tai, jog automobilio kėbulas buvo surūdijęs. Nurodo, kad taip pat nesant byloje įrodymų nepagrįstai konstatuota, jog nustatytas trūkumas yra esminis ir dėl jo nėra galimybės eksploatuoti automobilio pagal paskirtį.
11. Esminė pardavėjo pareiga pagal bendrąsias pirkimo - pardavimo sutartį reglamentuojančias teisės normas yra perduoti pirkėjui daiktą, kurio kokybė ir kiti kriterijai atitinka sutarties sąlygas, o jei sutartyje nėra nurodymų, – įprastus reikalavimus (CK 6.327, 6.333 straipsniai).
12. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad pirkimo - pardavimo sutarties dalyku esanti prekė pripažįstama tinkamos kokybės, jei ji atitinka įprastus tokioms prekėms keliamus reikalavimus ir pagrįstus lūkesčius. CK 6.333 straipsnio 2 dalyje atskleistas daikto kokybės garantijos turinys – tai pardavėjo pareiga garantuoti pirkėjui, kad daiktai atitinka sutarties sąlygas ir kad sutarties sudarymo metu nėra paslėptų daiktų trūkumų, dėl kurių daikto nebūtų galima naudoti tam tikslui, kuriam pirkėjas jį ketino naudoti, arba dėl kurių daikto naudingumas sumažėtų taip, kad pirkėjas, apie tuos trūkumus žinodamas, arba apskritai nebūtų to daikto pirkęs, arba nebūtų už jį tiek mokėjęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-5-915/2018).
13. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog pagrindinio rėmo trūkis egzistavo jau pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu, o tai pagrindžia liudytojų parodymai ir atsakovo paaiškinimai. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CK 6.333 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog kai pardavėjas garantuoja daiktų kokybę, jis atsako už daiktų trūkumus, jeigu neįrodo, kad šie atsirado po daiktų perdavimo pirkėjui dėl to, kad pirkėjas pažeidė daikto naudojimo ar saugojimo taisykles, arba dėl trečiųjų asmenų kaltės ar nenugalimos jėgos. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad CK 6.333 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta pardavėjo atsakomybės už parduodamo daikto kokybę prezumpcija. Šią prezumpciją pardavėjas gali paneigti įrodęs, kad daikto trūkumai atsirado po daiktų perdavimo pirkėjui dėl to, jog pirkėjas pažeidė daikto naudojimo ar saugojimo taisykles, dėl trečiųjų asmenų kaltės ar nenugalimos jėgos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-5-915/2018). Pardavėjas nebus laikomas atsakingu už daiktų trūkumus, jeigu įrodys, kad šie atsirado po daiktų perdavimo pirkėjui dėl jo netinkamo naudojimosi daiktu arba trečiųjų asmenų kaltės ar nenugalimos jėgos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-530/2010 ir kt.).
14. Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo įrodinėjama aplinkybe, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė automobilio pagrindinio rėmo trūkio egzistavimą automobilio pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu. Visų pirma matyti, jog UAB „Autovela“ defektinis aktas sudarytas 2020 m. birželio 19 d., jame be kita ko nurodant ir trūkusį pagrindinį automobilio rėmą, pretenzija atsakovui pareiškta 2020 m. liepos 3 d., kai tuo tarpu pirkimo – pardavimo sutartis sudaryta 2020 m. birželio 8 d. Taigi, kaip matyti, pretenzijos dėl automobilio trūkumo buvo pradėtos reikšti iš karto po transporto priemonės įsigijimo. Antra, atsakovas, tik įsigijęs automobilį 2020 m. gegužės 11 d., jau gegužės mėnesio pabaigoje patalpino skelbimą internetiniame portale apie parduodamą automobilį. Trečia, fotonuotraukos ir liudytojo M. P. paaiškinimai patvirtina, jog ne tik trūkęs automobilio pagrindinis rėmas, tačiau defektus buvo bandoma nekokybiškai taisyti – matomos suvirinimo žymės detalėse, plyšių sandarinimas automobilių remonto darbams nenaudojamomis statybinėmis medžiagomis, defektų maskavimas juodos spalvos medžiaga. Ketvirta, apeliantas nepateikė patikimų įrodymų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas dėl to, jog automobilio pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu jau egzistavo automobilio pagrindinio rėmo trūkis (CPK 178 straipsnis). Tiek atsakovas, tiek ir liudytoju apklaustas buvęs automobilio savininkas automobilį turėjo labai trumpai, nurodė, kad nebuvo pakėlę ir apžiūrėję automobilio dugno, taigi darytina išvada, jog atsakovas negali paneigti aplinkybės, kad automobilio pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu ieškovės įrodinėjamas trūkumas neegzistavo. Todėl įvertinusi byloje esančius rašytinius įrodymus, apelianto argumentus ir ieškovės paaiškinimus, teisėjų kolegija neturi pagrindo padaryti priešingos išvados dėl tikėtino automobilio pagrindinio rėmo trūkio egzistavimo pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu, nei kad ji buvo padaryta pirmosios instancijos teismo.
15. Teisėjų kolegija, remdamasi kasacinio teismo išaiškinimais, pritaria pirmosios instancijos teismui, jog pardavėjo atsakomybė už parduodamo daikto kokybę nėra absoliuti. Pardavėjas neprivalo garantuoti, kad nėra paslėptų trūkumų, jeigu apie juos pirkėjas žino arba jie yra tiek akivaizdūs, kad bet koks atidus pirkėjas būtų juos pastebėjęs be jokio specialaus tyrimo. Taigi įstatymas nedraudžia parduoti netinkamos kokybės daiktų, bet daiktų trūkumai turi būti aptarti. Jeigu jie aptarti, tai laikoma, kad šalys susitarė dėl atitinkamos daikto kokybės ir ji yra pirkėjui priimtina, kad šis sudarytų sutartį. Taikant šią nuostatą svarbu nustatyti, ar daikto trūkumai buvo tokie akivaizdūs ir pastebimi normaliomis aplinkybėmis, kad rūpestingas ir atidus pirkėjas juos turėjo pastebėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-07-07 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-360-969/2016; 2017-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-695/2017). Dėl pirkėjo atidumo ir pardavėjo pareigos atskleisti informaciją apie daiktą kasacinis teismas yra pasisakęs, kad dėl pirkimo-pardavimo sutartinių santykių specifikos pirkėjo pareiga elgtis rūpestingai negali būti prilyginta pardavėjo pareigai garantuoti perduodamo daikto tinkamumą – už parduodamo daikto kokybę yra atsakingas pardavėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-07-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-182/2009). Pardavėjas, turėdamas informaciją apie parduodamo daikto būklę ar savybes, kuri turi reikšmės sutarčiai sudaryti, ir vykdydamas pareigą dėl daikto kokybės užtikrinimo, sąžiningai veikdamas, šią informaciją privalo atskleisti pirkėjui, nepriklausomai nuo to, ar šis reikalauja tokios informacijos. Jos nepateikimas pirkėjui vertintinas kaip pardavėjo nesąžiningumas. Pardavėjui tenka pareiga suteikti pirkėjui informaciją apie tai, kad daiktas turi tam tikrų ypatybių, neįprastų savybių, kurių neturi kiti panašūs daiktai, ar kitaip pasižymi individualia kokybe (CK 6.327, 6.333 straipsniai). Jeigu pardavėjas šios pareigos neįvykdė ir tokios daikto savybės paaiškėjo po sutarties sudarymo, tai tokios daikto savybės gali būti laikomos paslėptais daikto trūkumais, jeigu bus įrodyta, kad šios savybės sukelia nepatogumų naudotis daiktu ar sumažina daikto naudingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-05-11 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-695/2018).
16. Atsakovas ir apeliacinės instancijos teisme įrodinėja, jog ieškovės atstovai, apžiūrėję ketinamą pirkti transporto priemonę, akivaizdžiai galėjo matyti/matė automobilio kėbulo rūdis, o tokio trūkumo galėjo tikėtis, atsižvelgiant į 22 metų automobilio amžių bei 300 000 km ridą. Taip pat remiasi argumentu, jog ieškovė galėjo tikėtis, kad tokios būklės automobilio rėmas bet kada sutruks, o ieškovės atstovui nepastebint akivaizdžių faktų, nėra pagrindo laikyti, kad jo elgesys atitiko protingo (rūpestingo ir atidaus) žmogaus standartą.
17. Įvertinusi tokią apelianto poziciją bei apelianto argumentus teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo išvada, jog automobilio pagrindinio rėmo trūkis laikytinas paslėptu trūkumu, apie kurį ieškovės atstovai negalėjo žinoti ir jo akivaizdžiai matyti, o ieškovės atstovas (pirkėjas) nebuvo toks neatsargus, kad pašalintų atsakovo kaip pardavėjo atsakomybę. Byloje ginčo nėra, kad automobilio pirkimo pardavimo sutartyje pagrindinio rėmo trūkis prie trūkumų nebuvo nurodytas, o ji išaiškėjo tik patikrinus automobilį servise po pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo (trūkumas užfiksuotas 2020 m. birželio 19 d. defektiniame akte). Byloje taip pat ginčo nekyla, jog ieškovės atstovas kaip vidutinis pirkėjas, apžiūrėjo perkamą automobilį ir jį išbandė. Tačiau ši aplinkybė savaime nesudaro pagrindo vertinti, kad ieškovės atstovas akivaizdžiai matė ar galėjo matyti pagrindinio rėmo trūkį. Viena vertus, byloje nėra duomenų apie tai, kad ieškovės atstovas, apžiūrėjęs ir išbandęs automobilį, turėjo specialių žinių ir galėjo tokį defektą įvertinti, juolab kad trūkis buvo taisytas. Kita vertus, tai, kad ieškovės atstovas apžiūrėjo ir išbandė transporto priemonę, nelaikytina aplinkybe, šalinančia atsakovo atsakomybę dėl tinkamos parduoto automobilio kokybės.
18. Teisėjų kolegijos vertinimu, svarbus aspektas yra ir tai, kad byloje atsakovas nepaneigė, jog automobilio pagrindinio rėmo trūkį ar su trūkiu susijusius taisymus galima buvo pamatyti neapžiūrėjus automobilio dugno. Ieškovė neginčija, jog matė ant kėbulo esančias rūdis, tačiau nesutinka su tuo, kad galėjo matyti įtrūkusį pagrindinį automobilio rėmą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiu ieškovės argumentu. Apylinkės teismas, remdamasis paaiškinimais, nustatė, jog automobilio pagrindinio rėmo trūkiui apžiūrėti reikalinga pakelti automobilį. Nors sutiktina su atsakovo nurodoma aplinkybe, jog ant automobilio kėbulo esančios rūdys buvo (galėjo būti) akivaizdžiai matomos, ir to neginčija ieškovė, tačiau tai nepagrindžia aplinkybės, kad ieškovės atstovas turėjo (galėjo) matyti nustatytą automobilio trūkumą. Visų pirma, kaip teisingai nurodė ieškovė, automobilio kėbulas ir pagrindinis rėmas yra dvi skirtingos automobilio dalys, jų apžiūra vykdoma skirtingai (kėbulas matomas plika akimi, kai tuo tarpu rėmas matomas pakėlus keltuvu automobilį). Antra, net ir ant kėbulo esančios rūdys nesudaro pagrindo besąlygiškai konstatuoti, jog automobilio pagrindinis rėmas galėjo/turėjo būti įtrūkęs. Dar daugiau, byloje nėra įrodymų, jog ieškovės atstovas turėjo sprecialių žinių ir automobilio apžiūros metu galėjo žinoti ir suprasti, kad automobilio rėmas dėl korozijos galėjo būti taip sutrūkęs. Pažymėtina ir tai, jog automobilio amžius bei jo rida taip pat nesudaro pagrindo savaime teigti, jog ieškovė ar jos atstovas galėjo įtarti ar suprasti, jog pagrindinis automobilio rėmas yra įtrūkęs. Taigi vertintina, jog apylinkės teismas pagrįstai automobilio pagrindinio rėmo trūkį pripažino paslėptu, kurio ieškovės atstovas automobilio pirkimo – pardavimo metu nežinojo ir negalėjo žinoti.
19. Pagrįstų pirmosios instancijos teismo išvadų dėl automobilio trūkumo pripažinimo paslėptu nepaneigia ir apelianto argumentas, jog automobilio trūkumus tomis pačiomis aplinkybėmis būtų pastebėjęs bet kuris atidus ir rūpestingas asmuo, o perkanti 22 metų senumo automobilį ieškovė turėjo įsitikinti perkamo daikto kokybe. Kaip teisingai nurodė apylinkės teismas, kasacinis teismas savo doktrinoje ne kartą yra išaiškinęs, kad įstatymas nenustato privalomo daiktų kokybės patikrinimo vien dėl to, kad parduodamas naudotas daiktas (CK 6.337 straipsnis). Taip pat pagal teismų praktiką pirkėjas turi teisę, o ne pareigą bet kokioje vietoje, bet kokiu laiku ar metodu, atitinkančiu protingumo kriterijus, patikrinti perkamo daikto kokybę (CK 6.328 straipsnis), o tai, kad pirkėjas nepasinaudoja savo teise patikrinti perkamo naudoto daikto kokybę, nepanaikina pardavėjo atsakomybės už parduodamo naudoto daikto kokybę, jei įrodoma, kad pirkėjas, kaip bet kuris kitas vidutinis pirkėjas, sutarties sudarymo metu nežinojo arba negalėjo žinoti apie tokį perkamo daikto neatitikimą (CK 6.327 straipsnio 2 dalis, 6.333 straipsnio 2 dalis). Taigi nepriklausomai nuo automobilio amžiaus ar ridos ieškovė turėjo teisę, bet ne pareigą pasitikrinti automobilį pasitelkiant specialistus (pvz. autoservise), todėl apeliantė nepagrįstai įrodinėja, kad tokiu būdu ieškovė prisiėmė riziką už perkamo automobilio trūkumus, tarp jų ir esminius.
20. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantu, jog byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, kad automobilio rėmo trūkis pripažintinas esminiu daikto trūkumu, dėl kurio automobilis negali būti naudojamas pagal tiesioginę paskirtį. Nors apeliantas nurodo, jog byloje nėra specialios institucijos išvados apie automobiliui uždraustą dalyvavimą eisme pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu, o automobilis turėjo galiojančią techninę apžiūrą, vien šie argumentai nesudaro pagrindo vertinti, jog automobilis atitiko esminius kokybės reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad galiojusios techninės apžiūros rezultatai nepatvirtina ir negali patvirtinti, jog automobilis pirkimo – pardavimo metu neturėjo esminių trūkumų. Kaip teisingai pažymėjo apylinkės teismas, techninės apžiūros talonas patvirtina transporto priemonės būklę jos apžiūros atlikimo metu ir galimos situacijos, kai dėl objektyvių ar subjektyvių aplinkybių iki transporto priemonės techninės apžiūros galiojimo pabaigos jos techninė būklė pasikeičia (transporto priemonė tampa techniškai netvarkinga) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-701/2017). Taigi net jei atliekant automobilio techninę apžiūrą 2019 m. rugpjūčio 26 d. ir nebuvo nustatyti transporto priemonės trūkumai (tarp jų ir pagrindinio rėmo trūkis), nesudaro pagrindo vertinti, jog toks trūkumas, nurodytas UAB „Autovela“ defektinis akte, neegzistavo pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu, kuomet ji buvo sudaryta beveik praėjus metams po techninės apžiūros. Tai, jog ieškovė neatliko aktyvių veiksmų automobilio būklei nustatyti UAB „Tuvlita“, nepaneigia automobilio neatitikimo esminiams kokybės reikalavimams, kadangi ieškovė transporto priemonės trūkumai įrodinėjami remiantis UAB „Autovela“ defektiniu aktu. Pažymėtina, kad iš esmės analogiškais argumentais rėmėsi ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime.
21. Taigi apibendrindama argumentus teisėjų kolegija pažymi, kad norėdamas išvengti atsakomybės už parduoto daikto kokybės trūkumus būtent pardavėjas privalo paneigti jo atsakomybės už parduodamo daikto kokybę prezumpciją, t. y. įrodyti, kad daikto kokybės trūkumai atsirado po daiktų perdavimo pirkėjui dėl jo netinkamo naudojimosi daiktu arba trečiųjų asmenų kaltės ar nenugalimos jėgos. Tuo aspektu pažymėtina, kad: i) ieškovė (pirkėja) per palyginti labai trumpą laiką nuo transporto priemonės įsigijimo laikotarpį pateikė specialistų apžiūrai ir nustatė automobilio trūkumus; ii) UAB ,Autovela“ defektiniame akte, be kitų trūkumų, buvo nurodytas ir pagrindinio automobilio rėmo trūkis; iii) atsakovė duomenų, kad nurodytas transporto priemonės trūkumas galėjo atsirasti jau po transporto priemonės perdavimo pirkėjui dėl jo netinkamo naudojimosi daiktu arba trečiųjų asmenų kaltės ar nenugalimos jėgos, nepateikė.
Dėl pasirinkto pirkėjo teisių gynimo būdo
22. Netinkamos kokybės daiktą nusipirkusio pirkėjo teisės įtvirtintos CK 6.334 straipsnyje, tarp kurių ieškovė pasirinko teisę pareikalauti grąžinti sumokėtą kainą ir atsisakyti sutarties, kai netinkamos kokybės daikto pardavimas yra esminis sutarties pažeidimas (CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įsigyto daikto (naudoto automobilio) kokybės trūkumą, tai, jog dėl esminio trūkumo - rėmo įtrūkio nebuvo galima automobilio saugiai eksploatuoti, ir šis trūkumas nebuvo atskleistas ieškovės atstovui pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu, vertino, kad ieškovės pasirinktas teisių gynybos būdas yra proporcingas. Apeliantė su tokia teismo išvada nesutinka, nurodydama, jog automobilio trūkumas galėtų būti nedidelėmis sąnaudomis pašalinamas ir automobilis būtų naudojamas pagal paskirtį, o teismas nepagrįstai, vertindamas pateiktas sąmatas, didesnę įrodomąją galią suteikė ieškovės įrodymams ir, sutikdamas su neproporcingu ieškovės pasirinktu teisių gynimo būdu, ženkliai pablogino apelianto padėtį.
23. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas turi pagrindą konstatuoti byloje reikšmingų aplinkybių egzistavimą arba neegzistavimą (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Tais atvejais, kai įstatyme nereikalaujama tam tikras bylos aplinkybes įrodinėti tik tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 4 dalis), teismas vertina visus įrodymus, atitinkančius leistinumo, sąsajumo, patikimumo kriterijus. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno jų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai, ar ieškovų nurodyti liudytojai patvirtina tas aplinkybes, kurias dėsto ieškovas, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007).
24. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nustatinėdamas ir aiškindamasis proporcingumo aplinkybę ieškovės pasirinkto teisių gynybos būdo kontekste, vertino visetą byloje teikiamų bei esančių rašytinių įrodymų. Matyti, jog teismas ieškovės pateiktą 2021 m. birželio 4 d. UAB ,,Nepriklausomas vertinimas“ transporto priemonės vertinimo ataskaitą Nr. 2021NV137, atsakovo 2020 m. spalio 26 d. R. S. komercinį pasiūlymą ir UAB ,,Autojora“ komercinį pasiūlymą sugretino su teismo posėdyje apklausiamo R. S. ir 2020 m. birželio 19 d. UAB ,,Topokada“ defektinį aktą surašiusio M. P. duotais paaiškinimais, ir konstatavęs, jog automobilis neremontuotinas, sprendė, jog yra pagrindas taikyti ieškovės prašomą CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintą teisių gynybos būdą. Nors pateiktame apeliaciniame skunde keliamos abejonės 2020 m. birželio 19 d. UAB „Topokada“ defektinį aktą surašiusio M. P. kvalifikacija, tačiau pažymėtina, kad apylinkės teismas, vertindamas CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintą pirkėjo teisių gynybos būdą, rėmėsi ne tik minėtu defektiniu aktu. Kaip matyti, teismas išsamiai įvertino tiek ieškovės, tiek atsakovės pateiktas ataskaitas, palygino jas su paaiškinimais, pritardamas ieškovės įrodinėjamoms aplinkybėms ir jas pagrindžiantiems įrodymams. Apeliacinės instancijos teismas nepritaria atsakovo abejonėms ir 2021 m. birželio 4 d. UAB „Nepriklausomas vertinimas“ transporto priemonės vertinimo ataskaita Nr. 2021NV137, kadangi atsakaitoje atliktas individualus automobilio vertinimas, vertintas automobilio esminio trūkumo ištaisymas, pažymint, jog remontuoti nėra tikslinga dėl remonto išlaidų, sudarančių daugiau nei 75 proc. automobilio vertės. Taigi pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas neprieštarauja kasacinio teismo praktikoje suformuotai pareigai vertinti įrodymų, atitinkančių leistinumo, sąsajumo ir patikimumo kriterijus, visetą.
25. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas nepagrįstai remiasi ir argumentu, jog skundžiamame sprendime nepagrįstai ieškovės elgesys ir nesirūpinimas automobiliu, paliekant automobile stovėti lauke, nepripažintas bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimu. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra pagrįstų įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog ieškovas, palikdamas automobilį stovėti lauke, elgėsi nerūpestingai ar nesirūpino automobiliu. Pažymėtina, kad ir apeliacinės instancijos teisme nepateikti įrodymai ar svarūs argumentai, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog automobilio būklė pablogėjo ženkliai, lyginant su įprastomis aplinkybėmis ir tokio amžiaus automobilio natūraliu nuvertėjimu (CPK 185 straipsnis).
Dėl nuostolių atlyginimo
26. Teisėjų kolegija nesutinka ir su apelianto argumentais, jog ieškovės reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo tenkintas nepagrįstai. Aukščiau nurodytais motyvais paneigta apelianto įrodinėjama aplinkybė, kad automobilio pagrindinio rėmo trūkis nelaikytinas paslėptu trūkumu, o jį ieškovės atstovas apžiūrėdamas galėjo/turėjo matyti, todėl, remdamasis visišku nuostolių atlyginimo principu (CK 6.251 straipsnio 1 dalis), teismas pagrįstai priteisė iš atsakovo nuostolius, patirtus apdraudus automobilį. Pažymėtina, kad nuostoliai pagrįsti byloje esančiais įrodymais, jie tiesiogiai susiję su atsakovo pareigos perduoti tinkamos kokybės daiktą nevykdymu (CK 6.245 straipsnio 3 dalis).
Dėl procesinės bylos baigties
27. Vadovaudamasi išdėstytais teisiniais ir faktiniais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad spręsdamas kilusį ginčą pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino kilusiam ginčui aktualias materialiosios teisės ir procesinės teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos byloje nagrinėjamais klausimais, todėl apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo. Dėl nurodyto nėra pagrindo apeliacinio skundo argumentais panaikinti skundžiamo apylinkės teismo sprendimo, todėl apeliacinis skundas netenkintinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
28. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie neturi įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
42. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).
43. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog apeliacinis skundas netenkintas, todėl nėra pagrindo perskirstyti pirmosios instancijos teismo paskaičiuotų bylinėjimosi išlaidų. Taip pat apeliantui neatlyginamos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 2 dalis).
44. Teisėjų kolegijai atmetus apeliacinį skundą, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme įgijo ieškovė (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalys, 98 straipsnio 1 dalis).
45. Ieškovė prašo teismo priteisti iš atsakovo 1040 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme, teikia bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius įrodymus. Teisėjų kolegija vertina, jog ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti Rekomendacijų redakcija) įtvirtintų maksimalių dydžių, protingumo ir teisingumo principų. Remiantis išdėstytu ieškovei priteistina iš apelianto (atsakovo) jos patirtos advokato teisinės pagalbos išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
netenkinti apeliacinio skundo.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti uždarajai akcinei bendrovei ,,Topokada“ (j. a. k. 301153984) iš atsakovo D. F. 1040 Eur (vieną tūkstantį keturiasdešimt Eur) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Loreta Bujokaitė
Jadvyga Mardosevič
Margarita Stambrauskaitė