Administracinė byla Nr. eA-2-822/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01518-2015-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 30.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Dalios Višinskienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų J. G., uždarosios akcinės bendrovės „Beržūna“, uždarosios akcinės bendrovės „Ekoenergy“, uždarosios akcinės bendrovės „Kriaunų malūnas plius“, uždarosios akcinės bendrovės „Kriaunų malūnas“, uždarosios akcinės bendrovės „Staja“, uždarosios akcinės bendrovės „Vili“, R. P., uždarosios akcinės bendrovės „EJ energija“, uždarosios akcinės bendrovės „Sun investments“, uždarosios akcinės bendrovės „Švari saulė“, uždarosios akcinės bendrovės „Solar holding“, uždarosios akcinės bendrovės „Tyra Energija“, uždarosios akcinės bendrovės „FV energija“, uždarosios akcinės bendrovės „RD Power“, uždarosios akcinės bendrovės „FDR solar“, uždarosios akcinės bendrovės „DV energija“, uždarosios akcinės bendrovės „Spindulio energija“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Solar joy“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. G., uždarosios akcinės bendrovės „Beržūna“, uždarosios akcinės bendrovės „Ekoenergy“, uždarosios akcinės bendrovės „Kriaunų malūnas plius“, uždarosios akcinės bendrovės „Kriaunų malūnas“, uždarosios akcinės bendrovės „Staja“, uždarosios akcinės bendrovės „Vili“, R. P., uždarosios akcinės bendrovės „EJ energija“, uždarosios akcinės bendrovės „Sun investments“, uždarosios akcinės bendrovės „Švari saulė“, uždarosios akcinės bendrovės „Solar holding“, uždarosios akcinės bendrovės „Tyra Energija“, uždarosios akcinės bendrovės „FV energija“, uždarosios akcinės bendrovės „RD Power“, uždarosios akcinės bendrovės „FDR solar“, uždarosios akcinės bendrovės „DV energija“, uždarosios akcinės bendrovės „Spindulio energija“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Solar joy“ skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vyriausybės, kurią atstovauja Energetikos ministerija, ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjai J. G., uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Beržūna“, UAB „Ekoenergy“, UAB „Kriaunų malūnas plius“, UAB „Kriaunų malūnas“, UAB „Staja“, UAB „Vili“, R. P., UAB „EJ energija“, UAB „Sun investments“, UAB „Švari saulė“, UAB „Solar holding“, UAB „Tyra Energija“, UAB „FV energija“, UAB „RD Power“, UAB „FDR solar“, UAB „DV energija“, UAB „Spindulio energija“ ir UAB „Solar joy“ (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą, prašydami priteisti:
1. pareiškėjui J. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vyriausybės ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija), 75 667,81 Eur turtinę žalą, susidariusią dėl taikyto sumažinto elektros energijos supirkimo tarifo, o iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vyriausybės, – 68 215,97 Eur turtinę žalą, susidariusią dėl neįgyvendintų investicinių projektų;
2. pareiškėjui UAB ,,Kriaunų malūnas“ iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vyriausybės ir Komisijos, 75 667,81 Eur turtinę žalą, susidariusią dėl taikyto sumažinto elektros energijos supirkimo tarifo, o iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vyriausybės, – 545 727,78 Eur turtinę žalą, susidariusią dėl neįgyvendintų investicinių projektų;
3. pareiškėjui UAB ,,Staja“ iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vyriausybės ir Komisijos, 151 335,62 Eur turtinę žalą, susidariusią dėl taikyto sumažinto elektros energijos supirkimo tarifo, o iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vyriausybės, – 204 647,92 Eur turtinę žalą, susidariusią dėl neįgyvendintų investicinių projektų;
4. pareiškėjui UAB ,,Sun investments“ iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vyriausybės ir Komisijos, 378 339,06 Eur turtinę žalą, susidariusią dėl taikyto sumažinto elektros energijos supirkimo tarifo, o iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vyriausybės, – 886 807,64 Eur turtinę žalą, susidariusią dėl neįgyvendintų investicinių projektų;
5. pareiškėjui UAB ,,RD power“ iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vyriausybės ir Komisijos, 75 667,81 Eur turtinę žalą, susidariusią dėl taikyto sumažinto elektros energijos supirkimo tarifo, o iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vyriausybės, – 545 727,78 Eur turtinę žalą, susidariusią dėl neįgyvendintų investicinių projektų;
6. pareiškėjui UAB ,,DV energija“ iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vyriausybės ir Komisijos, 227 003,43 Eur turtinę žalą, susidariusią dėl taikyto sumažinto elektros energijos supirkimo tarifo, o iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vyriausybės, – 272 863,89 Eur turtinę žalą, susidariusią dėl neįgyvendintų investicinių projektų;
7. pareiškėjui UAB ,,Ekoenergy“ iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vyriausybės ir Komisijos, 75 667,81 Eur turtinę žalą, susidariusią dėl taikyto sumažinto elektros energijos supirkimo tarifo, o iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vyriausybės, – 477 511,81 Eur turtinę žalą, susidariusią dėl neįgyvendintų investicinių projektų;
8. pareiškėjui UAB ,,Beržūna“ iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vyriausybės, 68 215,97 Eur turtinę žalą, susidariusią dėl neįgyvendintų investicinių projektų;
9. pareiškėjui UAB ,,Kriaunų malūnas plius“ iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vyriausybės, 136 431,95 Eur turtinę žalą, susidariusią dėl neįgyvendintų investicinių projektų;
10. pareiškėjui UAB ,,Vili“ iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vyriausybės,                    272 863,89 Eur turtinę žalą, susidariusią dėl neįgyvendintų investicinių projektų;
11. pareiškėjui R. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vyriausybės, 204 647,92 Eur turtinę žalą, susidariusią dėl neįgyvendintų investicinių projektų;
12. pareiškėjui UAB ,,EJ energija“ iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vyriausybės, 682 159,73 Eur turtinę žalą, susidariusią dėl neįgyvendintų investicinių projektų;
13. pareiškėjui UAB ,,Švari saulė“ iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vyriausybės, 613 943,75 Eur turtinę žalą, susidariusią dėl neįgyvendintų investicinių projektų;
14. pareiškėjui UAB ,,Solar Holding“ iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vyriausybės, 409 295,84 Eur turtinę žalą, susidariusią dėl neįgyvendintų investicinių projektų;
15. pareiškėjui UAB ,,Tyra energija“ iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vyriausybės, 613 943,75 Eur turtinę žalą, susidariusią dėl neįgyvendintų investicinių projektų;
16. pareiškėjui UAB ,,FV energija“ iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vyriausybės, 409 295,84 Eur turtinę žalą, susidariusią dėl neįgyvendintų investicinių projektų;
17. pareiškėjai UAB ,,FDR solar“ iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vyriausybės, 613 943,75 Eur turtinę žalą, susidariusią dėl neįgyvendintų investicinių projektų;
18. pareiškėjui UAB ,,Spindulio energija“ iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vyriausybės, 477 511,81 Eur turtinę žalą, susidariusią dėl neįgyvendintų investicinių projektų;
19. pareiškėjui UAB ,,Solar joy“ iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vyriausybės,   545 727,78 Eur turtinę žalą, susidariusią dėl neįgyvendintų investicinių projektų.

2. Pareiškėjai skunde nurodė, kad jiems buvo išduoti leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus į pastatą neintegruotose jėgainėse, naudojančiose saulės energiją, kurių įrengtoji galia yra lygi ar mažesnė nei 30 kW. Pagal Leidimų plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo metu, t. y. iki 2013 m. vasario 1 d., galiojusį teisinį reglamentavimą buvo nustatyta, kad saulės jėgainėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė nei 30 kW, pagaminta elektros energija prekiaujama pagal fiksuotus tarifus nustatytus leidimo išdavimo metu. Nuo 2013 m. vasario 1 d. buvo pakeistas Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir AIEĮ, Įstatymas) 20 straipsnis, kurio 6 dalyje nustatyta, kad gamintojams taikomi elektros supirkimo tarifai galiojantys Leidimo gaminti elektros energiją išdavimo momentu. Pagal Įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo nuostatas, nuo 2013 m. vasario 1 d. buvo sutrumpintas iki šio įstatymo įsigaliojimo išduotų Leidimų plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus galiojimo terminas (iki 2013 m. liepos 1 d.). Taip pat 2013 m. vasario 27 d. įsigaliojo Komisijos 2013 m. vasario 22 d. nutarimas Nr. O3-41, kuriame buvo nustatyta, kad per skatinimo laikotarpį gamintojui gali būti taikomas perteklinės energijos supirkimo tarifas.

3. Komisija 2013 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. O3-58 nustatė, kad fiksuoti perteklinės elektros energijos supirkimo tarifai ir maksimalūs tarifai elektros energijos jėgainėms, naudojančioms saulės energiją ir neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra mažesnė ar lygi 30 kW, yra 0,69 Lt / kW, nors Leidimų plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo metu buvo nustatytas 1,44 Lt/kW supirkimo tarifas. Dėl nuo 2013 m. vasario 1 d. pakeisto skatinimo laikotarpio, sumažinto technologinio pajėgumo koeficiento ir pagamintos elektros energijos supirkimo tarifo, pareiškėjai patyrė turtinę žalą.

4. Pareiškėjai skunde teigė, kad dalis pradėtų vykdyti investicinių projektų žlugo, nes toliau negalėjo būti plėtojami nesant finansinių pajėgumų tą daryti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjai yra įgiję teisę į turtinės žalos atlyginimą, kurią dėl neteisėtų viešojo administravimo subjekto veiksmų, pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas privalo atlyginti Lietuvos valstybė.

5. Komisijos 2013 m. vasario 22 d. ir 2013 m. vasario 28 d. nutarimai buvo priimti įgyvendinant 2013 m. sausio 17 d. priimtų Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo ir šio įstatymo įgyvendinimo įstatymo nuostatas, kurios prieštarauja Konstitucijai ir pažeidžia pareiškėjų teisėtus interesus. Šiuos argumentus patvirtina Komisijos ir Teisingumo ministerijos raštuose išdėstyta pozicija dėl priimamų teisės aktų neatitikties įstatymams.

6. Pareiškėjai nurodė, kad priimdama 2013 m. vasario 22 d. ir 2013 m. vasario 28 d. nutarimus, Komisija veikė ultra vires (viršijant įgaliojimus), nes teisės aktuose jai nebuvo suteikta teisė riboti pareiškėjų teisių. Tokiais nutarimais buvo pažeistas proporcingumo principas, nes pareiškėjams nustatyti neproporcingi įpareigojimai, kurie neegzistavo Leidimų plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo metu. Priimant Įstatymo pakeitimus bei nurodytus Komisijos nutarimus buvo pažeistas bendrasis teisės principas lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios).

7. Pareiškėjų nuomone, nurodytų norminių teisės aktų nuostatos gali būti taikomos tik tiems asmenims, kuriems Leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus buvo išduoti po jų įsigaliojimo. Be to, pareiškėjų atžvilgiu taikant nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojusį teisinį reguliavimą buvo pažeisti konstituciniai teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių, teisinio saugumo, teisinio tikrumo, teisinio aiškumo, teisingumo, atsakingo valdymo ūkinės veiklos laisvės principai ir iniciatyvos garantija.

8. Pareiškėjai J. G., UAB ,,Staja“, UAB ,,Kriaunų malūnas“, UAB ,,Sun investments“, UAB ,,RD power“, UAB ,,DV energija“ ir UAB ,,Ekoenergy“ prašomą priteisti žalą patyrė dėl to, kad įrengtose saulės elektrinėse pagaminta elektros energija iš jų buvo superkama taikant mažesnį fiksuotą tarifą. Be to, visi pareiškėjai patyrė nuostolių (negavo pelno), nes dėl nustatyto reikalavimo iki 2013 m. kovo 1 d. pateikti savo prievolių įvykdymo užtikrinimą, negalėjo toliau vystyti pradėtus investicinius projektus ir įrengti planuojamas saulės jėgaines. Prašoma atlyginti tik pusę negauto pelno sumos, nes likusios pelno dalies jie nebūtų gavę dėl taikomų sumažintų elektros energijos supirkimo tarifų. Pareiškėjų nuomone, tarp nurodytų neteisėtų veiksmų ir jų patirtos žalos egzistuoja akivaizdus priežastinis ryšys, nes nuostoliai atsirado būtent dėl pakeisto teisinio reguliavimo, kuris pažeidžia Konstituciją ir joje įtvirtintus principus.

9. Pareiškėjai taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija) 6 straipsnio 6 dalis, šio įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 bei 2 dalys neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio nuostatoms ir konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių, teisinio saugumo, teisinio tikrumo, teisinio aiškumo, teisingumo ir atsakingo valdymo principams.

10. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Komisija atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

11. Atsiliepime nurodė, kad valstybės civilinė atsakomybė gali kilti tik nustačius CK 6.271 straipsnyje įtvirtintų sąlygų visumą, t. y. neteisėtus veiksmus, žalos faktą ir priežastinį ryšį. Pareiškėjų reikalavimai atlyginti turtinę žalą kildinami iš to, kad jiems buvo taikomos teisės aktų, kurie nėra pripažinti negaliojančiais, nuostatos. Vadinasi, nagrinėjamu atveju negali būti nustatyta viena iš būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, t. y. neteisėti veiksmai. Tokios pozicijos nuosekliai laikomasi administraciniuose teismuose išnagrinėtose administracinėse bylose.

12. Atsiliepime pažymėjo, kad nuo 2013 m. vasario 1 d. buvo pakeista fiksuotų tarifų taikymo tvarka, nustatant, kad nekintančios skatinimo priemonės taikomos 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos, gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po peržiūrėtų fiksuotų tarifų įsigaliojimo dienos, taikomi šie tarifai. Atsižvelgdama į pasikeitusį teisinį reguliavimą ir vykdydama jai teisės aktais priskirtas funkcijas, Komisija priėmė nutarimus, kuriais pakeitė Metodikos nuostatas ir nustatė naujus fiksuotus elektros energijos supirkimo tarifus.

13. Atsiliepime teigė, kad Konstitucija įpareigoja valstybę reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se (savaime) yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamus padarinius.

14. Pareiškėjų teismui pateiktame skunde nėra išdėstyti argumentai dėl Komisijos priimtų norminių teisės aktų nuostatų atitikties aukštesnės galios teisės aktams, todėl Komisija negali būti pripažinta atlikusi pareiškėjų nurodytus neteisėtus veiksmus.

15. Dėl pareiškėjų prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą nurodė, kad nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija) 6 straipsnio 6 dalies, šio įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 bei 2 dalies nuostatų atitikties Konstitucijai ir joje įtvirtintiems principams. Tokios pozicijos analogiškose bylose laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. 

16. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Energetikos ministerija atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

17. Atsiliepime nurodė, kad Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustačius, jog elektros energetikos sektoriuje iki 2020 metų saulės šviesos energijos elektrinių įrengtoji suminė galia turėtų padidėti iki 10 MW, nebuvo įvertinta aplinkybė, kad gali būti pateikta 16 000 prašymų statyti saulės elektrines, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, taip suminę saulės šviesos energijos elektrinių įrengtąją galią priartinant prie 500 MW ir 50 kartų viršijant Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytą ribą.

18. Teigė, kad elektros energijos gamyba, naudojant atsinaujinančius energetikos išteklius, yra kompensuojama viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšomis, todėl kilo grėsmė, kad nebus užtikrinta darni atsinaujinančių energetikos išteklių naudojimo plėtra, nepagrįstai apsunkinti kiti elektros energijos vartotojai, gerokai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams, būtų pažeisti teisingumo ir protingumo principai, dėl to Seimas 2013 m. sausio 17 d. priėmė Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą.

19. Pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, jog viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų. Viešasis interesas yra dinamiškas, kintantis, todėl valstybė gali, o tam tikrais atvejais ir turi keisti ūkinės veiklos reguliavimą. Reguliuodama ūkinę veiklą, valstybė turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto) ir visuomenės interesus, o įstatymo leidėjas turi diskreciją imtis būtinų priemonių, kurios padėtų užtikrinti viešojo intereso apsaugą ir išvengti elektros energijos kainų didėjimo. Konstitucijoje įtvirtintos valstybės priedermės siekti bendros tautos gerovės, negalima grįsti ar pateisinti tokiu jos reguliavimu, kuriuo tam tikro ūkio subjekto teisės ir teisėti interesai ribojami daugiau, nei būtina viešajam interesui užtikrinti, konstitucinėms vertybėms apsaugoti.

20. Atsakovo atstovo nuomone, nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojusiu teisiniu reglamentavimu nėra nustatomos ar keičiamos nuostatos dėl superkamos elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, tarifų dydžių. Šiuo reguliavimu sudaroma galimybė Komisijai teisingai, aiškiai, objektyviai ir laiku nustatyti pagamintos elektros energijos supirkimo tarifus.

21. Atsiliepime nesutinka su pareiškėjų argumentais, kad Įstatymo įgyvendinimo įstatyme nustatytas garantijų pateikimo terminas (iki 2013 m. kovo 1 d.) apribojo jų teises įvykdyti investicinius projektus. Pagal Įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalį, asmenys, turintys leidimus plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, privalėjo elektros tinklų operatoriui pateikti prievolių įvykdymo užtikrinimą, nereikalaujant jokių sudėtingų procedūrų ar neproporcingų pastangų. Pateikę garantiją, pareiškėjai būtų galėję vystyti investicinius projektus, o juos įgyvendinus, garantijos suma būtų sugrąžinta. Garantiją sumokėjusiems pareiškėjams išduotas leidimas plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus būtų galiojęs iki 2013 m. liepos 1 d., taip pat būtų galimas galiojimo termino pratęsimas 7 mėnesiams. Nusprendę nevykdyti investicinių projektų, pareiškėjai turėjo teisę iki 2013 m. rugsėjo 1 d. specialiai sudarytai komisijai pateikti prašymus dėl su projekto plėtojimu patirtų išlaidų kompensavimo.

22. Atsakovo atstovo teigimu, nagrinėjamam ginčui yra aktualus ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose iš esmės analogiško pobūdžio administracinėse bylose pateiktas aiškinimas, turintis prejudicinę reikšmę. Pareiškėjai neįrodė nei vienos iš CK 6.271 str. nustatytų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, todėl jų skundas negali būti tenkinamas. Ginčo teisinius santykius reglamentuojantys teisės aktai ir Komisijos priimti nutarimai yra galiojantys, todėl pareiškėjai neturi teisės reikalauti atlyginti dėl jų taikymo kilusią žalą.

II.

23. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 8 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.
24. Teismas, remdamasis viešąją atsakomybę nustatančiomis teisės aktų nuostatomis, nurodė, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Iš pareiškėjų skundo turinio ir jų atstovo paaiškinimų teisminio bylos nagrinėjimo metu nustatė, kad reikalavimai atlyginti turtinę žalą iš esmės grindžiami tuo, jog nuo 2013 m. vasario 1 d. pakeitus teisinį reglamentavimą, nustatantį saulės elektrinių pagamintos elektros energijos supirkimo tarifų taikymą, pradėtų investicinių projektų vykdymo sąlygas bei išduotų leidimų plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus galiojimo terminus, buvo pažeisti teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir proporcingumo principai, principas lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) ir kiti konstituciniai teisinės valstybės principai.
25. Pareiškėjai reikalauja atlyginti turtinę žalą (negautas pajamas), atsiradusią dėl to, kad nuo 2013 m. vasario 1 d. pasikeitus teisiniam reguliavimui jie nusprendė nebevykdyti pradėtų investicinių projektų, o dalis pareiškėjų (J. G., UAB ,,Kriaunų malūnas“, UAB ,,Staja“, UAB ,,Sun investments“, UAB ,,RD power“, UAB ,,DV energija“ ir UAB ,,Ekoenergy“) taip pat ir turtinę žalą, atsiradusią dėl to, kad jų pagaminta elektros energija superkama taikant Komisijos 2013 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. O3-58 patvirtintus tarifus.
26. Teismas nurodė, kad pasikeitus teisiniam reguliavimui, Komisija 2013 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. O3-58 patvirtino 0,69 Lt/kWh perteklinės elektros energijos ir Maksimalų elektros energijos jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra 30 kW, supirkimo tarifą.
27. Pažymėjo, kad bylos duomenys tvirtina ir ginčo dėl to byloje nėra, kad pareiškėjams buvo išduoti Leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus. Nagrinėjamu atveju byloje susidarė tokia faktinė situacija, kai Leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo metu galiojo teisinis reguliavimas, nustatantis, kad pagamintos elektros energijos supirkimo tarifas nustatomas pagal šio leidimo išdavimo metu galiojusį reglamentavimą, o leidimo gaminti elektros energiją išdavimo metu – pagal šio leidimo išdavimo metu galiojantį reglamentavimą. Atkreipė dėmesį, kad įstatymų leidėjas, keisdamas teisinį reglamentavimą, išimčių, taikomų ūkio subjektams, kuriems leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus išduoti iki 2013 m. vasario 1 d., nenustatė.
28. Teismas dėl pareiškėjų J. G., UAB ,,Kriaunų malūnas“, UAB ,,Staja“, UAB ,,Sun investments“, UAB ,,RD power“, UAB ,,DV energija“ ir UAB ,,Ekoenergy“ teiginių, kad dėl susiklosčiusios situacijos buvo pažeistas teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir proporcingumo principai, principas lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) bei kiti konstituciniai principai, pažymėjo, jog teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principų paskirtis – užtikrinti asmens pasitikėjimą valstybe ir teise. Teisinio reguliavimo pakeitimai turėtų būti daromi taip, kad asmenims, kurių teisinei padėčiai jie turi įtakos, būtų užtikrinta reali galimybė prisitaikyti prie naujos teisinės situacijos (Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarimas). Šie principai taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos. Be to, pagal šiuos principus teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų bei normų, būtina inter alia (be kita ko) laikytis principo lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios), teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių. Pagal principą lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios), teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams (lex benignor retro agit (įstatymas, pagerinantis subjektų padėtį, turi grįžtamąją galią)). Nei įstatymu, nei poįstatyminiais teisės aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris įsiterptų į jau pasibaigusius teisinius santykius. Toks reguliavimas, kuris galėtų pakeisti teisės normas, kai reguliuojami santykiai jau yra užbaigti, sudarytų prielaidas paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą.
29. Pirmosios instancijos teismas taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013) pateiktais ir nagrinėjamai bylai aktualiais išaiškinimais.
30. Teismas konstatavo, kad net ir pakeitus ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, skatinimo sistemos priemonių taikymas nebuvo visiškai panaikintas, nes nustatytas fiksuotas tarifas ir toliau taikomas dvylika metų (Įstatymo 20 straipsnio 6, 7 dalys). Be to, reikšdami reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo, pareiškėjai nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad tolesnis įrengtų saulės elektrinių eksploatavimas iš esmės būtų praradęs ekonominę prasmę (pvz., akivaizdžiai nuostolingas) ir negalėtų net minimaliai užtikrinti intereso, kurio buvo siekta įgyjant leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamas bei pelną iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Atsižvelgiant į tai, teismo vertinimu, negali būti konstatuota, kad nuo 2013 m. vasario 1 d. pakeitus teisinį reglamentavimą, yra paneigiama, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia Įstatymo redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas.
31. Teismas, remdamasis byloje nustatytais duomenimis, nustatė, kad Leidimai gaminti elektros energiją pareiškėjams buvo išduoti 2013 m. birželio 26 d. ir 2013 m. liepos 26 d., todėl kaip nepagrįstus atmetė jų argumentus, kad taikant nuo 2013 m. vasario 1 d. pasikeitusį teisinį reglamentavimą buvo įsiterpta į jau susiklosčiusius teisinius santykius ir pažeistas principas lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios). Nagrinėjamu atveju teismas neturi pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos pateikto iš esmės analogiškos faktinės situacijos teisinio vertinimo. Teismas pažymėjo, kad iš esmės analogiškos pozicijos yra laikomasi ir vėliau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose administracinėse bylose.
32. Teismas nurodė, kad ginčo dėl to, jog pareiškėjai, turėdami išduotus Leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, iki 2013 m. kovo 1 d. nepateikė prievolių įvykdymo užtikrinimo ir iki 2013 m. liepos 1 d. nesikreipė dėl leidimo gaminti elektros energiją išdavimo, byloje nėra. Vadinasi, pareiškėjai pasirinko savo teisių realizavimo būdą ir apsisprendė nebevystyti pradėtų investicinių projektų. Teismui pateiktas Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos 2015 m. balandžio 2 d. raštas Nr. 2R-995 patvirtina, kad dalis pareiškėjų pasinaudojo Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnyje nustatyta tvarka ir kreipėsi į Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, komisiją dėl tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimo.
33. Teismas pažymėjo, kad įstatymas yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Seimo statuto nustatyta tvarka išleistas pirminis teisinis aktas, išreiškiantis įstatymo leidėjo valią ir turintis aukščiausiąją teisinę galią. Todėl įstatymas gali būti pakeistas arba jo galiojimas gali būti panaikintas ne kitaip, kaip išleidus kitą įstatymą arba Konstituciniam Teismui pripažinus jį prieštaraujančiu Konstitucijai. Nagrinėjamu atveju ginčo teisinius santykius reguliuojantys įstatymai yra galiojantys, todėl negali būti nustatyta viena iš būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, t. y. valstybės institucijų neteisėti veiksmai.
34. Teismas dėl pareiškėjų prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo                            (2013 m. sausio 17 d. redakcija) 6 straipsnio 6 dalies šio įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 bei 2 dalių konstitucingumo nurodė, kad pareiškėjai siekė turtinės žalos, kurią kildino iš neteisėtų Komisijos veiksmų, atlyginimo. Pareiškėjų nuomone, neteisėti Komisijos veiksmai pasireiškė 2013 m. vasario 22 d. nutarimo Nr. O3-41 ir 2013 m. vasario 28 d. nutarimo Nr. O3-58 priėmimu. Nurodyti Komisijos nutarimai buvo priimti įgyvendinant Įstatyme jai suteiktas funkcijas ir atsižvelgus į nuo 2013 m. vasario 1 d. pasikeitusį teisinį reguliavimą. Nors pareiškėjai skunde pateikė poziciją, kad dalis šių nutarimų nuostatų yra neteisėtos, tokių savo argumentų nemotyvavo ir nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis, kurių pagrindu teismas galėtų spręsti, ar nėra pagrindo ištirti norminio teisės akto nuostatų atitiktį įstatymui ar Konstitucijai.
35. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad Leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus ir gaminti elektros energiją pareiškėjams buvo išduoti vadovaujantis jų išdavimo metu galiojančiu teisiniu reglamentavimu. Energetikos ministerija ir Komisija veikė savo kompetencijos ribose ir teisės aktų reikalavimų nepažeidė, dėl nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojusių teisės aktų nuostatų taikymo nebuvo pažeisti pareiškėjų teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir proporcingumo principai, todėl nagrinėjamu atveju negali būti nustatyta viena iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, t. y. valdžios institucijų neteisėti veiksmai. Nenustačius neteisėtų veiksmų, pagrindo spręsti dėl kitų deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo nėra. Teismas pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III.

36. Pareiškėjai apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. sprendimą ir pareiškėjų skundą patenkinti. Taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija) 6 straipsnio 6 dalies, šio įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 bei 2 dalių konstitucingumo.
37. Pareiškėjai apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, nurodytais skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad teismas nepagrįstai atsisakė kreiptis į Konstitucinį Teismą, nenurodė jokių motyvų, kodėl teismui nekyla abejonių dėl ginčijamo Įstatymo ir Įgyvendinimo įstatymo atitikties Konstitucijai.
38. Teismas taip pat neatsižvelgė į aplinkybę, jog kreipimasis į Konstitucinį Teismą turi esminę reikšmę šios bylos baigčiai, t. y. Konstituciniam Teismui pripažinus aukščiau nurodytus Įstatymo ir Įgyvendinimo įstatymo pakeitimus neteisėtais, reikštų, kad Komisijos 2013 m. vasario 22 d. ir 2013 m. vasario 28 d. nutarimai neteisėti, taip pat įrodytų atsakovo neteisėtus veiksmus, būtent dėl kurių pareiškėjai patyrė prašomą priteisti žalą.
39. Pareiškėjų teigimu, tik Konstitucinis Teismas gali pasakyti, ar Įstatymo ir Įgyvendinimo įstatymo pakeitimai, ir dėl šių pakeitimų priimti Komisijos 2013 m. vasario 22 d. ir 2013 m. vasario 28 d. nutarimai, yra teisėti, t. y. įvertinti atitiktį Konstitucijai. Pirmosios instancijos teismui atsisakius kreiptis į Konstitucinį Teismą, nebuvo įvertinti pareiškėjų nurodyti argumentai ir motyvai dėl Įstatymo ir Įgyvendinamojo įstatymo pakeitimo nuostatų prieštaravimo Konstitucijai, dėl to teismas nepagrįstai laikėsi pozicijos, kad pareiškėjai nemotyvavo atsakovo neteisėtų veiksmų.
40. Pažymi, kad nagrinėjamai bylai Konstitucinio Teismo išaiškinimas būtų ypatingai svarbus, kadangi esant tokiam išaiškinimui būtų galima pagrįstai vertinti ar Įstatymo ir Įgyvendinimo įstatymo pakeitimai, o kartu ir minėti Komisijos nutarimai atitiko Konstituciją, o tai reiškia, taip pat ir nustatyti ar egzistuoja atsakovo neteisėti veiksmai, kaip būtina deliktinės atsakomybės sąlyga. Tačiau teismas atsisakė kreiptis į Konstitucinį Teismą, tokio savo atsisakymo nemotyvavo, o nenustatęs neteisėtų atsakovo veiksmų – kitų deliktinės atsakomybės sąlygų neanalizavo.
41. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Energetikos ministerija pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
42. Atsiliepime nurodo, kad teismas skundžiamame sprendime objektyviai išanalizavo visus argumentus bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.  Atsižvelgiant į tai, kas buvo išdėstyta atsiliepime į pareiškėjų skundą, į bylos faktines aplinkybes, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjai patyrė žalą dėl Lietuvos valstybės kaltės. Pareiškėjai, kurie apsisprendė nebevystyti projektų, nepagrindė, kad jų tolimesnė veikla būtų praradusi ekonominę prasmę ir negalėtų net minimaliai užtikrinti intereso, kurio jis siekė įgydamas leidimą plėtoti elektros energijos pajėgumus. Kita vertus, teisės doktrinoje yra numatyta, jog verslininkai veikia savo rizika, o vartotojas (elektros energijos) yra silpnesnioji šalis, todėl turi būti įstatymo ginamas papildomai. Pareiškėjai, kaip ūkio subjektai, pasirinkę tokį verslo modelį (gaminti elektros energiją) turi elgtis apdairiai ir rūpestingai bei įvertinti visą verslo riziką, ir, ją įvertinus, priimti sprendimus plėtoti ar neplėtoti investicinius projektus toliau. Atsakovo nuomone, kai kurių pareiškėjų sumanymas nebeplėtoti projektų, buvo jų pačių apsisprendimas, kuris susijęs su verslui būdinga rizika. Byloje nėra jokių konkrečių duomenų, kurie leistų daryti akivaizdžią išvadą, kad buvo paneigta pareiškėjų, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia Įstatymo redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas.
43. Atsakovo atstovo teigimu, nagrinėjamu atveju tie pareiškėjai, kurie turi leidimus gaminti elektros energiją, juos gavo jau įsigaliojus Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymui, todėl ir nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo teigti, jog minėta norma veikia retrospektyviai. Kiti pareiškėjai apskritai nėra gavę leidimų gaminti elektros energiją, todėl minėta įstatymo nuostata jiems nebuvo taikoma.
44. Atsakovo atstovas nurodo, kad nagrinėjamoje byloje reikėtų atsižvelgti į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A-143-2834/2013 ir Nr. A-697-525/2015, kadangi pareiškėjų argumentai dėl teisinio reguliavimo ir iš to kilusių pasekmių, priėmus Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą bei Įgyvendinimo įstatymą yra labai panašūs.
45. Pažymi, kad žalos atsiradimo dėl valstybės institucijų ir/ar jų darbuotojų neteisėtų veiksmų fakto bei priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytos žalos ir valdžios institucijos neteisėtų veiksmų įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, kuris kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo, t. y. pareiškėjui. Atsakovo atstovo manymu, pareiškėjai nepateikė objektyvių įrodymų, kad Lietuvos valstybė, atstovaujama Energetikos ministerijos, atliko neteisėtus veiksmus.
46. Atsiliepime taip pat nesutinka su pareiškėjų teiginiais, kad Seimas, Įgyvendinimo įstatymu nustatydamas tvarką ir alternatyvas, kurias galėjo rinktis pareiškėjai, pažeidė jų teises ir tokiais neteisėtais veiksmais galimai pareiškėjams sukėlė žalą. Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. 13-64-01 aiškinamajame rašte deklaruojamas įstatymo tikslas - suteikti galimybę Komisijai greičiau reaguoti į sparčiai kintančius įrangos kaštus ir atitinkamai perskaičiuoti fiksuotų tarifų didžiausius galimus dydžius, užtikrinti sklandų Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatų įgyvendinimą ir darnią tolesnę atsinaujinančių išteklių energetikos plėtrą, nepažeidžiant pradėjusių investicijas į projektus asmenų interesų, išvengti tolesnio saulės elektrinių plėtros masto augimo, kuris neišvengiamai lemtų ženklų elektros energijos tarifų vartotojams didėjimą.
47. Atkreipia dėmesį, kad projektas 2013 m. sausio 7 d. buvo patalpintas Lietuvos Respublikos Seimo teisės aktų informacinės sistemos (toliau – ir TAIS) Projektų registravimo posistemėje, todėl visuomenei buvo sudaryta galimybė pareikšti savo nuomonę dėl projekto.
48. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad neteisėtų valstybės veiksmų nebuvo. Priešingai - priimant įstatymus buvo užtikrinta darni atsinaujinančių išteklių energetikos plėtra, apgintas viešasis interesas, išvengiant ženklaus elektros energijos kainos didėjimo vartotojams. Taip pat teigia, kad nėra ir kitų viešosios atsakomybės sąlygų. Atkreipia dėmesį, kad byloje nėra pateikta duomenų, patvirtinančių prašomos atlyginti turtinės žalos dydį ir faktą, t. y. objektyviais faktiniais duomenimis pagrįstų skaičiavimų apie prašomos atlyginti turtinės žalos dydį, duomenų apie saulės elektrinėje, kuriai išduotas leidimas plėtoti elektros energijos pajėgumus, pagamintą, parduotą elektros energiją. Be to, kai kurie pareiškėjai netgi nėra kreipęsi dėl leidimo gaminti elektros energiją, neaišku, ar jie būtų atitikę leidimo gaminti elektros energiją gavimo sąlygas.
49. Atsiliepime pažymi, kad Energetikos ministerijos duomenimis, pareiškėjai UAB „Ekoenergy“, UAB „Sun investments“, UAB „RD Power“ pardavė elektrines, todėl svarstytina, ar šie pareiškėjai apskritai yra tinkami pareiškėjai dėl žalos atlyginimo šioje byloje.
50. Atsakovo atstovas pažymi, kad Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, jog viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų. Viešasis interesas yra dinamiškas, kintantis, dėl to valstybė gali, o tam tikrais atvejais ir turi, keisti (plėsti, siaurinti arba kitaip koreguoti) ūkinės veiklos reguliavimą. Pagal Konstituciją Seimas, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, ir Vyriausybė, kaip vykdomosios valdžios institucija, turi labai plačią diskreciją formuoti ir vykdyti valstybės ekonominę politiką (kiekvienas pagal savo kompetenciją) ir teisės aktais atitinkamai reguliuoti ūkinę veiklą.
51. Dėl lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios), teisėtų lūkesčių ir kitų konstitucinių principų pažymi, kad pareiškėjai, dar prieš gaunant Leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, būdami apdairūs rinkos dalyviai, galėjo tikėtis teisinio reguliavimo pasikeitimų, todėl šiuo atveju negali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu. Pareiškėjai yra asmenys, kurie, pasirinkę tam tikrą verslo modelį (gaminti elektros energiją), turėjo elgtis apdairiai ir rūpestingai bei įvertinti verslo riziką, taip pat ir elektros kainos pasikeitimus.
52. Atsakovo atstovas pastebi, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas atmeta ieškinius dėl žalos atlyginimo, pareikštus dėl ekonominės politikos sprendimų. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas toks griežtas šiais klausimais todėl, kad galimybė prisiteisti žalos atlyginimą tokiais atvejais ženkliai apribotų Europos Bendrijos veiklos laisvę formuojant ir vykdant ekonominę politiką.
53. Akcentuoja, kad pareiškėjo teiginiai, kad Įgyvendinimo įstatymo nuostatos pažeidžia teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių, teisinio saugumo, teisinio tikrumo, teisinio aiškumo, teisingumo, atsakingo valdymo principus ir prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai (konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui) bei 46 straipsnio nuostatoms, nepagrįsti. Pagal Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalį, valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Akivaizdu, kad ši nuostata suponuoja pareigą valstybės valdžią įgyvendinančioms bei kitoms valstybės institucijoms, paisant Konstitucijos normų ir principų, atsižvelgiant į tautos ūkio būklę, ekonomikos ir socialinio gyvenimo įvairovę bei kintamumą, imtis visų priemonių siekiant šio tikslo. Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą bei Įgyvendinimo įstatymą, proporcingai ir adekvačiai siekė bendros tautos gerovės, gynė elektros energijos vartotojus, užkirsdamas kelią elektros energijos kainos nepagrįstam, neteisingam didinimui.
54. Atsakovo atstovo manymu, elektros energijos gamybos skatinimas iš atsinaujinančių energetikos išteklių, siekiant didinti Lietuvos Respublikos energetinį nepriklausomumą bei skatinti „švaresnės“ energijos gamybą, yra viešasis interesas Įstatymo kontekste. Viešuoju interesu pripažintina taip pat galimybė fiziniams asmenims, vartojantiems elektros energiją savo ūkiniams poreikiams, įmonėms, gaminančioms produkciją ar teikiančioms paslaugas, mokėti teisingą, pagrįstą elektros energijos kainą. Atsakovo atstovo teigimu, atsižvelgiant į Įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2013 m. vasario 1 d.) 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytus rodiklius iki kiek gali būti didinama saulės šviesos energijos elektrinių įrengtoji suminė galia, Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo priėmimas laikytinas proporcinga priemone nustatant pusiausvyrą tarp šių interesų.
55. Atsakovo atstovo teigimu, Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas bei Įgyvendinimo įstatymas neprieštarauja Konstitucijai ir konstituciniams principams, todėl nemato poreikio kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti ar šie teisės aktai prieštarauja Konstitucijai.
56. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Komisija pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
57. Atsiliepime nurodo, kad teismas skundžiamu sprendimu tinkamai įvertino faktines aplinkybes, reikšmingai susijusias su tinkamu teisės taikymu bei tinkamai pritaikė materialiosios ir proceso teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos analogiškose bylose, motyvavo išvadas, todėl priėmė visiškai pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliacine tvarka nėra teisinio pagrindo.
58. Nesutinka su pareiškėjų teiginiais, kad Komisijos priimti administraciniai aktai, t. y. nutarimai, yra neteisėti veiksmai per se (savaime). Komisijos 2013 m. vasario 28 d. nutarimu buvo įgyvendinti aukštesnės teisinės galios teisės aktų reikalavimai, taip pat siekiama skaidriais ir objektyviais principais nustatyti elektros energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, fiksuotų tarifų nustatymo principus, atitinkančius įstatymų nuostatas bei suteikti galimybę atsinaujinančių energijos išteklių gamintojams naudotis visais jiems įstatymuose ir įstatymų įgyvendinamuosiuose teisės aktuose nustatytais paramos būdais, o Komisijos 2013 m. vasario 28 d. nutarimu Komisija įvertino ir patvirtino naujus fiksuotus tarifus gamintojams, naudojantiems atsinaujinančius energijos išteklius, atsižvelgdama į Komisijos Dujų ir elektros departamento Atsinaujinančių išteklių skyriaus 2013 m. vasario 25 d. pažymoje Nr. O5-67„Dėl elektros energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo 2013 m. II ketvirčiui“ nurodytas aplinkybes. Komisija, priimdama minėtus nutarimus, turėjo pareigą laikytis ir tinkamai taikė įsigaliojusį teisinį reglamentavimą.
59. Akcentuoja, kad pareiškėjai nenurodo jokių argumentų, pagrindžiančių, jog Įgyvendinimo įstatymo ir Pakeitimo įstatymo perkėlimas į poįstatyminius teisės aktus buvo netinkamas Komisijos, kaip viešojo administravimo subjekto, elgesys, taip pat nepagrindžia, kokiu pagrindu ir kuo remiantis Komisija, priimdama minėtus nutarimus, turėjo elgtis priešingai nei numatyta Įgyvendinimo ir Pakeitimo įstatymuose. Taigi nagrinėjamu atveju neegzistuoja jokių prielaidų teigti, kad Komisijos veiksmai, priimant  nutarimus, galėtų būti pripažinti neteisėtais.
60. Atsakovo atstovas pabrėžia, kad priimant nutarimus, aukštesnės galios teisės aktų, t. y. Įgyvendinimo ir Pakeitimo įstatymų, teisėtumo prezumpcija nustatyta tvarka nebuvo paneigta, todėl nėra pagrindo teigti, jog Komisijos administraciniai aktai - nutarimai, yra neteisėti per se (savaime). Akcentuoja, kad tiek Konstitucinio Teismo, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) jurisprudencijoje suformuluota įstatymų ir kitų teisės aktų teisėtumo prezumpcijos taisyklė, nagrinėjamo ginčo atveju, suteikia pagrindą konstatuoti, kad iki atitinkamo Konstitucinio Teismo, ar LVAT sprendimo paskelbimo teisės aktas negali būti laikomas neteisėtu, o viešojo administravimo institucijos veiksmai vykdant atitinkamą norminį teisės aktą ir priimant atitinkamus norminius administracinius aktus, yra teisėti.
61. Atsiliepime akcentuoja, kad pareiškėjai nepateikė jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių Komisijos priimtų administracinių aktų teisėtumą, ar patvirtinančių tai, kad Komisija neįvykdė minėtais teisės aktais jai priskirtų funkcijų, arba veikė ne taip, kaip turėjo veikti viešojo administravimo srityje pagal tuos teisės aktus ir tai tiesiogiai darė įtaką pareiškėjų teisėms ar teisėtiems veiksmams. Abstraktūs ir subjektyvūs Konstitucijoje įtvirtintų teisės normų turinio interpretacijos bei samprotavimai negali būti laikomi pakankami įrodymų prasme.
62. Nagrinėjamoje byloje nenustačius pagrindinės civilinės atsakomybės sąlygos pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį, t. y. valdžios institucijų, inter alia (be kita ko) Komisijos, neteisėtų veiksmų, nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo taikyti viešos (valstybės) atsakomybės nuostatų ir tenkinti pareiškėjų reikalavimo dėl žalos priteisimo, todėl šiuo atžvilgiu teismo išvados skundžiamame sprendime yra visiškai pragrįstos bei motyvuotos.
63. Atkreipia dėmesį, kad nagrinėjant administracinę bylą pagal pareiškėjų apeliacinį skundą, būtina vadovautis LVAT jau suformuotais precedentais, kurių ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) yra analogiškas nagrinėjamos bylos faktinėmis aplinkybėmis (2015 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-229-552/2015, išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013).
64. Atsižvelgiant į analogiškose bylose taikytinų teisės normų aiškinimą, kuriuo pagrįstai rėmėsi ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, nėra pagrindo abejoti naujos tarifų dydžių nustatymo tvarkos, įtvirtintos Įstatyme, teisėtumu. Nesant kitokių išskirtinių faktinių aplinkybių nei nurodyta LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje, nukrypti nuo anksčiau suformuluotos LVAT praktikos nėra pagrindo, todėl akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjų reikalavimus kaip nepagrįstus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

65. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl turtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjai pabrėžia, jog žalą kildina iš Lietuvos Respublikos Seimo priimtų Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 20 straipsnio 6 dalies nuostatų įgyvendinimo, nes jų galiojimas galimai prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai bei teisinės valstybės principui. Pareiškėjai prašo atlyginti turtinę žalą (negautas pajamas), atsiradusią dėl to, kad nuo 2013 m. vasario 1 d. pasikeitus teisiniam reguliavimui jie nusprendė nebevykdyti pradėtų investicinių projektų, o dalis pareiškėjų (J. G., UAB ,,Kriaunų malūnas“, UAB ,,Staja“, UAB ,,Sun investments“, UAB ,,RD power“, UAB ,,DV energija“ ir UAB ,,Ekoenergy“) taip pat ir turtinę žalą, atsiradusią dėl to, kad jų pagaminta elektros energija superkama taikant Komisijos 2013 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. O3-58 patvirtintus tarifus.
66. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą ir nusprendė, kad Leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus ir gaminti elektros energiją pareiškėjams buvo išduoti vadovaujantis jų išdavimo metu galiojančiu teisiniu reglamentavimu. Pirmosios instancijos teismas laikėsi nuostatos, kad Energetikos ministerija ir Komisija veikė savo kompetencijos ribose ir teisės aktų reikalavimų nepažeidė, o dėl nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojusių teisės aktų nuostatų taikymo nebuvo pažeisti pareiškėjų teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir proporcingumo principai, nenustačius vienos iš būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, t. y. valdžios institucijų neteisėtų veiksmų.
67. Pareiškėjai apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjų skundą patenkinti. Taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija) 6 straipsnio 6 dalies, šio įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 bei 2 dalių konstitucingumo.
68. Nagrinėjamoje byloje svarbu, kad pareiškėjai buvo subjektai, kuriems taikomos atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo skatinimo priemonės. Į skatinimo priemonių sąrašą pateko ir fiksuoto tarifo taikymas bei energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių supirkimas (AIEĮ 3 str. 2 d. 1, 2 p.). Nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojus Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymui, pasikeitė fiksuoto tarifo, už kurį iš elektros energijos gamintojų dvylikos metų laikotarpiu superkama energija, nustatymo momentas. Iki 2013 m. vasario 1 d. galiojęs teisinis reguliavimas fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą siejo su leidimo plėtoti elektros energijos gamybą išdavimo šiam subjektui diena (AIEĮ 20 str. 7 d. (2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1375 redakcija)). Būtent galiojant tokiam reguliavimui pareiškėjams buvo išduoti leidimai plėsti pajėgumus. Tuo tarpu nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojęs teisinis reguliavimas fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą susiejo su leidimo gaminti elektros energiją išdavimo šiam subjektui diena (AIEĮ 20 str. 6 d. (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija)). Įstatymų leidėjas ūkio subjektams, kurie leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo galiojant ankstesniam teisiniam reguliavimui (AIEĮ 20 str. 7 d. (2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1375 redakcijai)), jokių išimčių dėl naujo teisinio reguliavimo taikymo, išleisdamas Pakeitimo įstatymą ir Įgyvendinimo įstatymą, neįtvirtino. Naujasis fiksuoto tarifo nustatymo momentas (AIEĮ 20 str. 6 d.) buvo taikomas net ir tiems ūkio subjektams, kurie leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo iki 2013 m. vasario 1 d. Teismas nurodė, kad pasikeitus teisiniam reguliavimui, Komisija 2013 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. O3-58 patvirtino 0,69 Lt/kWh perteklinės elektros energijos ir Maksimalų elektros energijos jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra 30 kW, supirkimo tarifą.
69. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra nagrinėjęs panašių bylų, kuriose buvo keliami leidimo gaminti elektros energiją turinio teisėtumo ir pagrįstumo klausimai bei dėl žalos atlyginimo, pareiškėjams savo reikalavimus grindžiant teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principų bei principo lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) pažeidimais tuo aspektu, jog leidimuose gaminti elektros energiją pritaikytas pasikeitęs teisinis reguliavimas atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo srityje. Nors nagrinėjamu atveju pareiškėjai reikalavimo, susijusio su leidimo gaminti elektros energiją teisėtumu, nekelia, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose bylose pateiktas teisės aiškinimas aktualus ir šioje byloje, nes pareiškėjų reikalavimai grindžiami iš esmės analogiškais argumentais – pakeistu teisiniu reguliavimu atsinaujinančių išteklių energetikos srityje.
70. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo taikytino ir administraciniams teismams (2006 m. kovo 28 d. nutarimas), į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), ABTĮ 13 straipsnio nuostatas, sprendžiant šią bylą reikšmingas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 pateiktas teisės aiškinimas, kuriuo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas remiasi ir kitose panašiose bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1581/2014; 2014 m. spalio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1629/2014; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1648/2014; 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1713/2014; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-9-143/2016, 2016 m. kovo 23 d. nutartis A-491-525/2016 ir kt.).
71. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 išplėstinė teisėjų kolegija, aptarusi ginčui aktualius teisinio reguliavimo pokyčius atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo srityje, remdamasi Konstitucinio Teismo doktrina, įvertinusi Pakeitimo įstatymo parengiamąją medžiagą, byloje analizuojamų ribojimų tikslą, analizuojamos valstybės srities specifiką, atsižvelgdama į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką (2009 m. birželio 4 d. sprendimą byloje Nr. C-241/07), priėjo prie išvadų, jog: „Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą. Todėl, atsižvelgiant į individualias bylos aplinkybes, kiekvienu konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar atitinkami pakeitimai nepaneigė įgytos teisės esmės, ar jie atitiko proporcingumo principą. Proporcingumo principas reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimą). Be to, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas net ir po atliktų jos turinį lemiančių pakeitimų išlieka prasmingas, teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus“ (žr., pvz., 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013).
72. Remiantis minėtuoju išaiškinimu bei įvertinus bylos medžiagą, vertintina, jog pareiškėjai šiuo konkrečiu atveju neįrodė, kad pasikeitusiu valstybės teisiniu reglamentavimu (fiksuotų supirkimo tarifų koregavimu į mažesnę pusę, pakeistu skatinimo laikotarpiu, kuriam taikomas fiksuotas tarifas) buvo pažeista jų įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra. Net pakeitus ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, skatinimo sistemos priemonių taikymas nebuvo visiškai panaikintas, nes nustatytas fiksuotas tarifas ir toliau buvo taikomas dvylikos metų laikotarpiu (AIEĮ 20 str. 6, 7 d.), o pareiškėjai, pasirinkę įvairų veiksmų modelį konkrečiu atveju, neįrodė, jog tolesnis veiklos vykdymas iš esmės būtų praradęs ekonominę prasmę ir negali net minimaliai užtikrinti interesų, kurių jie siekė įgydami leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjai, kurie turėdami išduotus leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus nusprendė nebevykdyti pradėtų investicinių projektų, pasirinko savo teisių realizavimo būdą.
73. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliacinio skundo motyvais, esą teisinio reguliavimo pokyčiai pradėti taikyti retrospektyviai, tokiu būdu įsiterpiant į susiformavusius teisinius santykius ir pažeidžiant konstitucinį lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) principą. Supirkimo tarifų pakeitimą įtvirtinęs Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnis (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) pareiškėjams faktiškai pradėtas taikyti tik gavus leidimus gaminti elektros energiją. Šie leidimai pareiškėjams išduoti jau įsigaliojus Pakeitimo įstatymui (žr. skundo teismui Priedą Nr. 3, pagal kurį tokie leidimai gaminti elektros energiją buvo išduoti J. G., UAB „Kriaunų malūnas“, UAB „Staja“, UAB „Ekoenergy“, UAB „Sun investments“, UAB „RD Power“, UAB „DV energija“). Teisėjų kolegija nesutinka su apeliaciniame skunde pareiškėjų pateiktu kitokiu Pakeitimo įstatymo retrospektyvaus veikimo ir pareiškėjus bei valstybę siejančių santykių aiškinimu, jis laikytinas nepagrįstu ir atmestinas. Teigti, jog pasikeitusiu teisiniu reguliavimu buvo įsiterpta į jau susiformavusius teisinius santykius, t. y. leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavimo metu nustatytus fiksuotus supirkimo tarifus, nepagrįsta dar ir dėl to, jog tuose pačiuose leidimuose buvo įtvirtinta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.
74. Atsižvelgiant į tai, jog nebuvo nustatyta, kad konkrečiu atveju teisinio reguliavimo pakeitimais buvo pažeista pareiškėjų įgytų teisių esmė, t. y. nenustatyta neteisėtų valstybės veiksmų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priteisti turtinę žalą pareiškėjams, nes pagal viešąją atsakomybę reglamentuojančias normas tai yra viena iš būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti (CK 6.271 str. 4 d.). Nesant kurios nors iš civilinei atsakomybei atsirasti būtinųjų sąlygų, ji kilti negali.
75. Atsakovas teigia, kad pareiškėjų elektrinėse pagamintos elektros energijos gamybos skatinimas leidimų plėtoti elektros energijos pajėgumus išdavimo sąlygomis lemtų tokį elektros energijos tarifo vartotojams didėjimą, jog jis būtų laikomas ženkliu ir pažeidžiančiu vartotojų ilgalaikius interesus, numatytus ilgalaikės valstybės raidos strategijoje.
76. Šiuo aspektu pažymėtina, jog, atsakovas teikė pakankamai duomenų apie teisinio reguliavimo pakeitimus lėmusius veiksnius, t. y. kertinį siekį užkirsti kelią ženkliam elektros energijos tarifo vartotojams didėjimui, pateikdamas atitinkamus duomenis (įskaitant ir duomenis apie tai, kiek papildomų VIAP lėšų reikėtų minėtųjų pataisų nepriėmus) tiek procesiniuose dokumentuose, tiek darydamas nuorodas į Pakeitimo įstatymo ir Įgyvendinimo įstatymo parengiamąją medžiagą, todėl pareiškėjai nepagrįstai teigia, jog tokių duomenų byloje nebuvo pateikta. Pagal ABTĮ 3 straipsnio 2 dalį, administracinis teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, tačiau tiria, ar viešojo administravimo institucija nepažeidė jai suteiktos diskrecijos išorinių ribų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 19 d. praktikos, taikant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas, apibendrinimą. Administracinė jurisprudencija. 2012, 23, p. 542-877). Nagrinėjamoje byloje įstatymų leidėjas, turėdamas itin plačią diskreciją reguliuoti skatinimo priemonių energetikos sektoriuje skyrimą ir priimdamas teisinio reguliavimo pakeitimus, atliepiančius viešųjų interesų pokyčius (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013), minėtos diskrecijos išorinių ribų nepažeidė.
77. Teisėjų kolegija nesutinka ir su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas viršijo administracinių teismų kompetenciją, nesikreipdamas į Konstitucinį Teismą dėl nagrinėjamai bylai aktualių teisinio reguliavimo pakeitimų teisėtumo tyrimo, taip prisiimdamas Konstitucinio Teismo įgaliojimus. Pareiškėjų nuomone, nors bylą nagrinėjančio teismo ir nesaisto įstatyminė pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą, bylą nagrinėjantis teismas negali ginčo spręsti netirdamas ir nesikreipdamas į kompetentingą teismą dėl civilinės atsakomybės taikymui reikšmingos aplinkybės įvertinimo vadovaujantis vien formaliais pagrindais (jog tokia teismo pareiga tiesiogiai nenustatyta įstatymu), nes tokiu atveju priimdamas sprendimą teismas tik imituotų teisingumo vykdymą.
78. Pastaruoju aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog bylą nagrinėjančio teismo teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytino įstatymo atitikimo Konstitucijai yra įtvirtinta pačioje Konstitucijoje – Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Toks pat teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą pagrindas (teismo manymas, kad byloje taikytinas įstatymas galbūt prieštarauja Konstitucijai) nurodytas ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje.
79. Paminėtos teisės normos suponuoja, jog klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su tam tikru paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai). Viena vertus, tai reiškia, kad ABTĮ taikymo požiūriu pareiškėjų prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nelaikytinas administracinio skundo reikalavimu, todėl tokiam prašymui išspręsti netaikytinos ABTĮ 86 straipsnio 3 dalies nuostatos apie būtinumą teismo sprendime atsakyti į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Tai taip pat reiškia, kad proceso dalyviai (šiuo atveju – pareiškėjai) gali pateikti teismui savo argumentus ir išdėstyti savo poziciją įstatymo atitikimo Konstitucijai klausimu, tačiau tai savaime neįpareigoja bylą nagrinėjančio teismo tenkinti tokį proceso dalyvio (pareiškėjo) prašymą, nes priešingu atveju būtų iškreipta konstitucinė nuostata dėl subjektinės būtent teismo teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl tam tikros (individualioje byloje taikytinos) teisės normos atitikimo Konstitucijai. Kita vertus, aptarta teismo diskrecija kreiptis į Konstitucinį Teismą suponuoja teismo pareigą pateikti tam tikrus argumentus, reaguojant į proceso dalyvio prašyme kreiptis į Konstitucinį Teismą nurodytus argumentus. Pateikdamas tokius argumentus, bylą nagrinėjantis teismas paprastai pasisako dėl tam tikrų Konstitucijoje įtvirtintų nuostatų supratimo ir aiškinimo (dažniausiai remdamasis Konstitucinio Teismo jau suformuotomis Konstitucijos aiškinimo taisyklėmis). Tačiau tai negali būti laikoma bylą nagrinėjančio teismo įsiterpimu į išimtinę Konstitucinio Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl konkrečios teisės normos atitikimo Konstitucijai jau vien dėl to, kad individualią bylą nagrinėjančio teismo teikiama (pirmiau aptarta) argumentacija neturi jokios prejudicinės reikšmės kitiems teismams sprendžiant panašaus pobūdžio klausimus.
80. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kodėl jam nekilo abejonių dėl ginčui aktualaus teisinio reguliavimo teisėtumo, t. y. kodėl konkrečiu atveju nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Bylą apeliacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija tokio pagrindo taip pat nenustatė. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės, ypač atsižvelgiant į kiekvieno pareiškėjo pasirinktą veiksmų modelį, aukščiau pateiktas nagrinėjamos bylos aplinkybių vertinimas ir minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 pateiktas taikytinų teisės normų aiškinimas pašalina abejones dėl to, ar Pakeitimo įstatymo 6 straipsniu inter alia (be kita ko) patvirtinta AIEĮ 20 straipsnio 7 dalies nuostata, susijusi su nauja fiksuotų tarifų dydžių nustatymo tvarka, gali prieštarauti pareiškėjų nurodytoms Konstitucijos nuostatoms ar konstituciniam principui, bei pašalina abejones, kad Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, nustatanti leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus galiojimą laike, ar 2 dalis, nustatanti pareigą pateikti prašymą išduoti leidimą gaminti elektros energiją, gali prieštarauti pareiškėjų nurodytoms Konstitucijos nuostatoms ar konstituciniam principui.
81. Taigi pareiškėjų argumentai dėl to, jog teismas, vertindamas jų prašymą, įstatymo normas taikė formaliai ir bylos be kreipimosi dėl kilusiam ginčui aktualaus teisinio reguliavimo konstitucingumo tyrimo pradėjimo išnagrinėti negalėjo, atmestini. Taip pat kaip nepagrįstas atmestinas pareiškėjų prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, suformuotas ir apeliaciniame skunde.
82. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų J. G., uždarosios akcinės bendrovės „Beržūna“, uždarosios akcinės bendrovės „Ekoenergy“, uždarosios akcinės bendrovės „Kriaunų malūnas plius“, uždarosios akcinės bendrovės „Kriaunų malūnas“, uždarosios akcinės bendrovės „Staja“, uždarosios akcinės bendrovės „Vili“, R. P., uždarosios akcinės bendrovės „EJ energija“, uždarosios akcinės bendrovės „Sun investments“, uždarosios akcinės bendrovės „Švari saulė“, uždarosios akcinės bendrovės „Solar holding“, uždarosios akcinės bendrovės „Tyra Energija“, uždarosios akcinės bendrovės „FV energija“, uždarosios akcinės bendrovės „RD Power“, uždarosios akcinės bendrovės „FDR solar“, uždarosios akcinės bendrovės „DV energija“, uždarosios akcinės bendrovės „Spindulio energija“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Solar joy“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                                  Audrius Bakaveckas

                                                                                                                Dalia Višinskienė

                                                                                                                Skirgailė Žalimienė