Administracinė byla Nr. eA-1563-624/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00054-2023-9

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. gegužės 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.       Pareiškėjas I. S. (toliau – ir pareiškėjas) Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktame skunde prašė: 1) panaikinti 2022 m. gruodžio 20 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, ir atsakovas) sprendimą atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje I. S. Nr. 22S165227 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą nagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje iš naujo; 2) atlyginti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidas.

2.       Pareiškėjas paaiškino, jog pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė 2022 m. kovo 16 d. prašymą (toliau – ir Prašymas) dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Jis teigė, kad 2022 m. gruodžio 21 d. gavo atsakovo Sprendimą atsisakyti jam išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dėl to, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai.

3.       Pareiškėjas nurodė, jog jis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje buvo nuteistas už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse (toliau – ir BK) 182 straipsnio 2 dalyje, padarymą, Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 2 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje pripažintas kaltu ir dėl BK 300 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo. Pareiškėjui paskirta 3 metų laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą atidedant 3 metams. Teismo nuosprendžiu pareiškėjas yra įpareigotas tęsti darbą/tinkamai registruotis Užimtumo tarnyboje, o taip pat atlyginti nukentėjusiajam jo patirtą žalą, kurios pusė sumos turėjo būti atlyginta per 6 mėnesių terminą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o likusi pusė – per kitus pusę metų. Pareiškėjas negali vykdyti šių teismo paskirtų įpareigojimų bei baudžiamojo poveikio priemonių, nes baudžiamosios bylos nagrinėjimo eigoje baigė galioti pareiškėjo pasas, kuris galiojo iki 2019 m. gruodžio 25 d., bei leidimas laikinai gyventi, todėl jis neturi galimybės nei įsidarbinti Lietuvoje bei iš gaunamų pajamų vykdyti teismo paskirtų įsipareigojimų, nei registruotis Užimtumo tarnyboje. Pasak pareiškėjo, susidarė tokia situacija, kad, nors pareiškėjui išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje paskirti teismo įpareigojimai - tęsti darbą bei iki 2022 m. gruodžio 31 d. nukentėjusiajam atlyginti turtinę žalą (46 200 Eur), jis negali vykdyti šių įpareigojimų, nes neturi leidimo laikinai gyventi Lietuvoje, kas užkerta jam kelią teisėtai įsidarbinti Lietuvoje bei gauti pajamų.

4.       Pareiškėjas pažymėjo, kad norintis vykdyti bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu paskirtus įpareigojimus - įsidarbinti ir iš darbo užmokesčio dengti nukentėjusiajam patirtą žalą, tačiau negali to padaryti, kitų pajamų šaltinių neturi. Atsakovas leidimą laikinai gyventi Lietuvoje atsisako išduoti pareiškėjui, motyvuodamas pastarojo teistumu, tačiau kita vertus baudžiamojoje byloje paskirti įpareigojimai negali būti objektyviai vykdomi be leidimo laikinai gyventi Lietuvoje, kurio pareiškėjui atsakovas neišduoda, ko rezultate, pareiškėjui tinkamai nevykdant paskirtų įpareigojimų, jis laikomas formaliai pažeidusiu nustatytas bausmės atidėjimo sąlygas ir kaip pasekmė jam gali būti taikomos neigiamos sankcijos – panaikintas bausmės vykdymo atidėjimas. Pareiškėjas teigė, kad dėl Sprendimo jam gali atsirasti aplinkybės, kurios bus ir jau buvo pagrindu panaikinti pareiškėjui paskirtos bausmės atidėjimą, kai pats pareiškėjas nesiekia ir nenori pažeidinėti jam paskirtų įpareigojimų, o kaip tik siekia tinkamai juos vykdyti bei atlyginti nukentėjusiajam jo patirtą žalą. Pareiškėjas teigė, kad dvi valstybės institucijos – Migracijos departamentas bei nuosprendį priėmęs teismas - savo veiksmais bei sprendimais sudarė tokią situaciją, kurioje pareiškėjas negali nepažeisti jam paskirtų įpareigojimų, kai vienos institucijos priimami sprendimai ne tik kad neprisideda prie tinkamo kitos institucijos (teismo) pareiškėjui paskirtų įpareigojimų tinkamo vykdymo (nesudaro jiems reikiamų sąlygų), bet ir akivaizdžiai užkerta kelią jų tinkamam vykdymui, tokiu būdu pareiškėjui atsiduriant jo teises bei galimybes varžančioje padėtyje, kai jis ne savo noru bei valia pažeidinėja jam paskirtas priemonės, nesant jo kaltės. Pareiškėjas manė, kad ši susiklosčiusi situacija yra ydinga, o aplinkybės turi būti vertinamos individualiai, nes Lietuvos teismams konstatavus, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti, pareiškėjui vykdant ne bausmę, o nustatytus įpareigojimus, kita valstybės institucija - atsakovas savo veiksmais bei sprendimais paverčia nustatytus įpareigojimus objektyviai neįvykdomais.

5.       Pareiškėjas pareiškė, kad atsakovas tinkamai neįvertino Sprendimo priėmimui reikšmingų aplinkybių, o tik formaliai savo Sprendimą grindė Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) pateikta išvada apie pareiškėjo teistumą bei nustatė, kad pareiškėjas Lietuvoje neturi socialinių, šeiminių ryšių, nors Lietuvoje gyvena pareiškėjo tėvas. Pareiškėjas akcentavo, kad pareiškėjo situacija yra unikali, tad atsakovas turėjo įdėmiau ją išnagrinėti, atsižvelgti į aplinkybę, kad savo neigiamu Sprendimu iš esmės užkerta pareiškėjui kelią tinkamai vykdyti priimtą teismo nuosprendį. Pareiškėjas nurodė, jog atsakovas neįvertino individualios pareiškėjo situacijos, todėl jo Sprendimas ne tik yra nepagrįstas bei neteisingas, bet ir neteisėtas, nes neatitinka Lietuvos Respublikos viešo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimų.

6.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

7.       Atsakovas paaiškino, kad Migracijos departamentas 2022 m. kovo 16 d. priėmė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu. Nagrinėdamas pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, Migracijos departamentas išsiuntė Policijos departamentui paklausimą, ar užsienietis nekelia grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei.

8.       Policijos departamentas 2022 m. kovo 25 d. pateikė Migracijos departamentui išvadą (toliau – ir Išvada), kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Išvadoje nurodyta, kad, patikrinus Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registre, nustatyta, kad pareiškėjas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje nuteistas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, padarymą, Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 2 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje buvo pripažintas kaltu ir dėl BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo. Atsakovas teigė, jog Migracijos departamentas neturėjo pagrindo abejoti Policijos departamento pateiktų duomenų tikrumu ir išvada, o ir pats pareiškėjas skunde neginčija fakto, kad ginčijamame Sprendime nurodyti nusikaltimai pareiškėjo iš tikrųjų buvo padaryti. Migracijos departamentas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas 2022 m. kovo 16 d. prašyme Migracijos departamentui išduoti leidimą laikinai gyventi į klausimą „Ar buvote teistas?“ atsakė, kad „Ne“, taigi, Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjas apie save pateikė neteisingą informaciją.

9.       Atsakovas nesutiko, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, vadovavosi tik pateikta Policijos departamento išvada. Atsakovas pažymėjo, kad įvertino pareiškėjo padarytų nusikaltimų pobūdį, taip pat ir duomenis apie jo šeiminę padėtį, gyvenimo Lietuvos Respublikoje trukmę, ir remiantis šių duomenų visuma atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Atsakovas teigė, kad Sprendimas grindžiamas ne bendro pobūdžio spėjimais, bet konkrečiais tikrovėje objektyviai egzistuojančiais duomenimis.

10.       Taip pat atsakovas pažymėjo, kad nors pareiškėjui teismai bausmės vykdymą atidėjo, įpareigojo jį dirbti ir tokiu būdu sumokėti žalą, neišvykti iš gyvenamosios vietos, tačiau nuosprendžių priėmimo metu pareiškėjas neturėjo nei galiojančio leidimo laikinai gyventi, nei galiojančio kelionės dokumento, taigi, būtent teismai, skirdami bausmes, turėjo įvertinti jo teisinę padėtį ir skirti tokią bausmę, kokią jis įvykdyti turi galimybę.

II.

11.       Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. 

12.       Teismas nustatė, kad pareiškėjas Migracijos departamentui pateiktame 2022 m. kovo 16 d. prašyme prašė išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu. Nagrinėdamas pareiškėjo Prašymą, 2022 m. kovo 19 d. kreipėsi į Policijos departamentą, prašydamas įvertinti, ar pareiškėjas nekelia grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei. Policijos departamentas 2022 m. kovo 25 d. išvadoje Nr. 5-S-6138 nurodė, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Išvadoje teigiama, kad patikrinus Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registre nustatyta, kad 2020 m. lapkričio 4 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas pripažino pareiškėją kaltu ir nuteisė jį pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Teismas nustatė, kad pareiškėjas apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą. Jis, piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, veikdamas išankstine tiesiogine tyčia, siekdamas apgaule įgyti svetimą turtą, nuslėpdamas savo tikrąjį ketinimą bei iš anksto žinodamas, kad neketina vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, pateikdamas apie save tikrovės neatitinkančią informaciją, pasinaudojęs nukentėjusiojo pasitikėjimu, įtikino nukentėjusįjį pervesti į pareiškėjo sąskaitą pinigines lėšas ir tokiu būdu apgaule užvaldė nukentėjusiajam priklausančius 46 200 Eur. Pareiškėjui paskirta 2 m. 6 mėn. laisvės atėmimo bausmė, bausmės vykdymą atidedant 2 m. 6 mėn. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. kovo 2 d. nuosprendžiu pareiškėją pripažino kaltu ir nuteisė jį pagal BK 300 straipsnio „Dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu“ 1 dalį dėl to, kad jis savarankiškai pagamino šešis netikrus mokėjimo pavedimus, į kuriuos įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas siekė gyventi kitų asmenų sąskaita, nevertino to, kad kitiems asmenims daro realią didelę turtinę žalą, savo poreikių tenkinimą iškėlė aukščiau už įstatymus ir kitus visuomenės narius. Teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas nepripažino savo kaltės ir nesigailėjo dėl padaryto nusikaltimo bei paskyrė subendrintą 3 metų laisvės atėmimo bausmę, bausmės vykdymą atidedant 3 metams. Vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Migracijos departamentas Sprendimu atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai.

13.       Teismas sutiko su Migracijos departamento argumentu, jog jis neturėjo pagrindo abejoti Policijos departamento pateiktų duomenų tikrumu ir Išvada, todėl Sprendimu pagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi.

14.       Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo argumentai, susiję su nuosprendžiais priteistos žalos atlyginimu, nėra reikšmingi nagrinėjamuoju atveju, nes Migracijos departamentui nagrinėjant prašymus išduoti leidimus laikinai gyventi į šias aplinkybes nėra pareigos atsižvelgti. Pareiškėjas pats patvirtino galintis dirbti nuotoliniu būdu ir gauti atlyginimą, todėl jo pareigų skundžiamas Sprendimas nevaržo.

15.       Tai, kad pareiškėjas nori žalą atlyginti dirbdamas Lietuvoje, teismo nuomone, neįpareigoja Migracijos departamento išduoti jam leidimą laikinai gyventi ir taip įteisinti jo buvimą Lietuvoje, tuo labiau, kad Policijos departamentas nustatė, kad jis kelia grėsmę viešajai tvarkai. Teismas atkreipė pareiškėjo dėmesį, kad jeigu pareiškėjas negali vykdyti teismo sprendimo, jis turi apie tai informuoti teismą ar Probacijos tarnybą. Taip pat iš pareiškėjo į bylą pateikto Probacijos tarnybos rašto matyti, kad jei pareiškėjui nepavyks gauti paso ar leidimo gyventi, jis gali su pakartotiniu prašymu kreiptis į Probacijos tarnybą ir jam bus suteiktas leidimas vykti į Ukrainą pasidaryti kelionės dokumentą.

16.       Teismo nuomone, atsakovas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą, įvertino visus surinktus duomenis, tinkamai pritaikė teisės normas, todėl Sprendimas, laikytinas teisėtu ir pagrįstu ir nėra pagrindo jį panaikinti nei pareiškėjo nurodytais, nei kitais argumentais. Iš esmės nepatenkinus pagrindinio skundo reikalavimo, nėra pagrindo patenkinti ir išvestinį pareiškėjo reikalavimą, t. y. įpareigoti atsakovą pareiškėjo prašymą išnagrinėti iš naujo, taigi pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).

III.

17.       Pareiškėjas I. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti – panaikinti Sprendimą ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

18.       Pareiškėjas nurodo, kad Sprendimas priimtas vien tik formaliai vadovaujantis teisės normomis bei Policijos departamento išvada, vadovaujantis kuria pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai dėl to, kad buvo teistas, tačiau atsakovas nevertino kitų individualių su apeliantu susijusių aplinkybių, nevertino jo teisinės padėties nuosprendžio vykdymo galimumo aspektu, kas yra nesuderinama nei su protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, nei su gero administravimu principu bei pamatine nuostata, kad valdžios institucijos turi tarnauti žmonėms. Pareiškėjas mano, kad Migracijos departamentas, turėdamas duomenis apie pareiškėjo teistumą bei jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę, turėjo į ją atsižvelgti bei vertinti pareiškėjo prašymą bei jo padėtį visų individualių aplinkybių visumoje, o ne vien formaliai atsižvelgdamas į pareiškėjo teistumo faktą, kas leidžia daryti pagrįstą išvadą apie tai, kad Migracijos departamento Sprendimas naikintinas ir prašymas dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje pareiškėjui išdavimo nagrinėtinas iš naujo.

19.       Pareiškėjas dėl objektyvių priežasčių negali vykdyti teismo paskirtų įpareigojimų bei baudžiamojo poveikio priemonių (turtinės žalos atlyginimo bei mokėjimo į nukentėjusiųjų nuo nusikalstamų veikų asmenų fondą), nes baudžiamosios bylos nagrinėjimo eigoje baigė galioti pareiškėjo pasas, kuris galiojo iki 2019 m. gruodžio 25 d. (ikiteisminio tyrimo atlikimo metu pareiškėjas turėjo draudimą išvykti iš savo buvimo vietos, tad negalėjo atsinaujinti paso), bei leidimas laikinai gyventi, todėl jis neturi jokios galimybės nei įsidarbinti Lietuvoje bei iš gaunamų pajamų vykdyti teismo paskirtus įsipareigojimus, nei, neturėdamas asmens dokumento, registruotis Užimtumo tarnyboje, disponuoti banko sąskaita, naudotis kitomis galimybėmis, atlygindamas nukentėjusiajam padarytą turtinę žalą.

20.       Atsakovui atsisakius išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, pareiškėjui neturint nei teisinių, nei faktinių galimybių išvykti į Ukrainą, o Probacijos tarnybai net ir leidus išvykti, toks išvykimas keltų grėsmę paties apelianto sveikatai, gyvybei, nes būtų pavojingas, susidarė tokia situacija, kad, nors pareiškėjo atžvilgiu išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje jam yra paskirti teismo įpareigojimai, tokie kaip, įpareigojimai tęsti darbą bei nukentėjusiajam atlyginti turtinę žalą (46 200 Eur) iki 2022 m. gruodžio 31 d., jis negali vykdyti šių įpareigojimų dėl to, kad neturi leidimo laikinai gyventi Lietuvoje bei paso, kas savo ruožtu užkerta jam kelią teisėtai įsidarbinti Lietuvoje bei gauti pajamų, ir iš jų atlyginti nukentėjusiajam žalą, registruotis Užimtumo tarnyboje, ir, atitinkamai, tinkamai vykdyti jam paskirtas baudžiamojo poveikio priemones.

21.       Pareiškėjas pabrėžia, kad svarbi yra ir aplinkybė, kad be leidimo laikinai gyventi Lietuvoje pareiškėjas neturi ir jokio galiojančio asmens dokumento – jo ne biometrinio tipo pasas nebegalioja, realios galimybės jo pratęsti nėra, nes nevykstant į Ukrainą pratęsiami tik biometrinio tipo pasai, o pareiškėjo vykimas į Ukrainą dėl ten vykstančio karo yra ne tik neperspektyvus, bet ir pavojingas.

22.       Pareiškėjo nuomone, atsakovo atsisakymas išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, esant tokioms individualioms aplinkybėms, negali būti laikomas racionaliu, pagrįstu bei teisingu. Pareiškėjui paskirti įpareigojimai realiai negali būti įvykdyti ir bet kuriuo atveju yra užprogramuotas realaus laisvės atėmimo bausmės vykdymas ateityje, pareiškėjui neturint galimybių vykdyti jam teismo nustatytų įpareigojimų. Pareiškėjui taikant bausmės vykdymo atidėjimo institutą, teismai pasitikėjo juo bei patikėjo jo galimybėmis pasitaisyti, kurios yra paneigiamos kitos valstybės institucijos – atsakovo priimamais sprendimais.

23.       Pareiškėjas papildomai pažymi, kad jam gavus teisėtą galimybę įsidarbinti ir dirbti, būtų ne tik tenkinami nukentėjusiojo turtiniai interesai, bet ir pareiškėjui mokant mokesčius valstybei, būtų nešama nauda ir pačiai Lietuvos valstybei.

24.       Pareiškėjas akcentuoja, kad Įstatymo 35 straipsnyje nenumatytas imperatyvas atsisakyti išduoti asmeniui leidimą laikinai gyventi, esant jo teistumui, nes turi būti nustatytos individualios su jo asmeniu bei situacija susijusios aplinkybės, kurios patvirtintų grėsmę viešajai tvarkai. Tačiau nei Įstatymas nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“. Taigi, jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas.

25.       Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą dėl atsisakymo išduoti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, turėtų ne aklai vadovaujantis Policijos departamento pateiktais duomenimis bei išvada, o tokį sprendimą priimti aplinkybių viseto kontekste, tinkamai įvertinus individualią užsieniečio padėtį, projektuodamas jo (ne)pavojingumą viešajai tvarkai ne retrospektyviu, o perspektyviu būdu, Policijos departamento pateiktus duomenis vertindamas tik kaip vieną iš sprendimo priėmimui įtaką turinčių aspektų.

26.       Pareiškėjo nuomone, Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, neveikė rūpestingai, o vien formaliai vadovavosi Policijos departamento išvada, kas yra nesuderinama nei su gero administravimo principu, nei su pamatine nuostata, kad valdžios institucijos tarnauja žmonėms.

27.       Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo esminių pareiškėjo skundo pagrindą sudarančių argumentų, neįvertino įrodymų, kuriais pareiškėjas grindė savo poziciją dėl Migracijos departamento Sprendimo neteisėtumo, nepagrįstumo, pamatinių viešojo administravimo principų pažeidimo, todėl skundžiamas Sprendimas yra laikomas nemotyvuotu ir turi būti panaikintas.

28.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

29.       Migracijos departamentas pabrėžia, kad neturėjo pagrindo abejoti Policijos departamento pateiktų duomenų tikrumu ir išvada, o ir pats pareiškėjas skunde neginčija fakto, kad ginčijamame Sprendime nurodyti nusikaltimai pareiškėjo iš tikrųjų buvo padaryti.

30.       Atsakovas nesutinka, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, vadovavosi tik pateikta Policijos departamento išvada. Pažymi, kad Migracijos departamentas įvertino pareiškėjo padarytų nusikaltimų pobūdį, taip pat ir duomenis apie jo šeiminę padėtį, gyvenimo Lietuvos Respublikoje trukmę, ir remiantis šių duomenų visuma atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Ginčijamas Sprendimas grindžiamas ne bendro pobūdžio spėjimais, bet konkrečiais tikrovėje objektyviai egzistuojančiais duomenimis. Migracijos departamento vertinimu, ginčijamame Sprendime pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjo socialiniai ir ekonominiai ryšiai Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstami prioritetiniais bei labiau reikšmingais nei Lietuvos Respublikos visuomenės saugumas ir viešosios tvarkos laikymasis, todėl ir atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi laikytinas proporcinga priemone, siekiant apsaugoti visuomenės interesą.

31.       Atsakovas pažymi, kad nors skunde pareiškėjas nurodo, kad jo individuali padėtis ir (ne)pavojingumas viešajai tvarkai turėjo būti vertinamas ne retrospektyviai, o perspektyviu būdu, tačiau skunde nepateikė jokių argumentų, kurie objektyviai paneigtų Migracijos departamento išvadas. Be to, nepateikė ir tai, kokių duomenų perspektyviniai neįvertino Migracijos departamentas. Pareiškėjas skunde teigia, kad jis nori įvykdyti teismo paskirtus finansinius įpareigojimus ir būtent jam dėl to ir reikalingas leidimas laikinai gyventi, tačiau nėra pateikta jokių duomenų, kad jis šį norą būtų kokiais nors veiksmais realizavęs. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas buvo nuteistas dar 2020 m., o jo pasas jau tuomet buvo pasibaigęs galioti, tačiau su skundu nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, kad jis bandė spręsti savo padėtį, kad jis būtų kreipęsis dėl paso keitimo. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad bandė sumokėti teismo nurodytą sumą nukentėjusiajam ar įrodymų, kad jis neturi lėšų turtinei žalai mokėti arba negali gauti šių lėšų kitais teisėtais būdais, ypač atsižvelgiant į tai, kad jis sudarė sutartį dėl ginčijamo sprendimo su privačiu advokatu. Nagrinėjamu atveju byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi buvo neproporcinga priemonė, siekiant apsaugoti visuomenės interesą.

32.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išnagrinėjęs ne vieną administracinę bylą dėl Migracijos departamento sprendimų atsisakyti išduoti leidimus laikinai gyventi užsieniečiams pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kai užsieniečiai yra tik įtariamieji arba kaltinamieji baudžiamosiose bylose, ir palikęs galioti tokius Migracijos departamento sprendimus, t. y. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pripažinęs, kad užsieniečių grėsmė viešajai tvarkai gali būti konstatuojama ir nesant apkaltinamojo teismo nuosprendžio.

33.       Atsakovas sutinka su teismo vertinimu, kad pareiškėjo argumentai, susiję su baudžiamaisiais nuosprendžiais priteistos žalos atlyginimu, nėra reikšmingi nagrinėjamuoju atveju, nes Migracijos departamentui nagrinėjant prašymus išduoti leidimus laikinai gyventi į šias aplinkybes nėra pareigos atsižvelgti. Apeliacinio skundo argumentai, neva, Migracijos departamentas savo veiksmais, t. y. neišduodamas leidimo gyventi pareiškėjui, apsunkina pareiškėjo padėtį ir prieštarauja kitos institucijos – teismų priimtiems sprendimams, yra nepagrįsti. Nors pareiškėjui teismai bausmės vykdymą atidėjo, įpareigojo jį dirbti ir tokiu būdu sumokėti žalą, neišvykti iš gyvenamosios vietos, tačiau atsakovas atkreipia dėmesį, kad nuosprendžių priėmimo metu pareiškėjas neturėjo nei galiojančio leidimo laikinai gyventi, nei galiojančio kelionės dokumento, taigi, būtent teismai, skirdami bausmes, turėjo įvertinti jo teisinę padėtį ir skirti tokią bausmę, kokią jis įvykdyti turi galimybę.

34.       Atsakovas akcentuoja, kad ginčijamas Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos. Ginčijamame Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl atsakovas mano, kad ginčijamas Sprendimas atitinka tiek VAĮ 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

35.       Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento priimto Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

36.       Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, kad Migracijos departamentas pagrįstai ir teisėtai vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu atsisakė išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, nustatęs, kad jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai.

37.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, nurodo, kad teismas neįvertino esminių pareiškėjo skundo argumentų, įrodymų, kuriais pareiškėjas grindė savo poziciją dėl Migracijos departamento Sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo, pamatinių viešojo administravimo principų pažeidimo, todėl skundžiamas Sprendimas yra laikomas nemotyvuotu ir turi būti panaikintas.

38.       Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

39.       Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektais, nenustatė pagrindų jį naikinti ar keisti: teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, sprendime išdėstė argumentus, dėl kurių nėra pagrindo naikinti atsakovo Sprendimą ir tenkinti kitus pareiškėjo reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, todėl papildomai jų nekartoja.

40.       Įvertinusi teisinį reguliavimą ir bylos faktines aplinkybes teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas veikė teisės aktuose nustatytų įgaliojimų ribose: pagrįstai kreipėsi į Policijos departamentą dėl išvados, ar pareiškėjas nekelia grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei; įvertino Policijos departamento 2022 m. kovo 25 d. išvadoje pateiktus duomenis, kad pareiškėjas, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 5-V-758 „Dėl Duomenų apie užsienietį tikrinimo, siekiant nustatyti, ar užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, išvados dėl grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei rengimo ir konsultacijos dėl vizos išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 12.1 ir 13.1 papunkčiuose nustatytus kriterijus kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei; įvertinęs Įstatymo nuostatas, pareiškėjo socialinius, ekonominius ir šeimyninius ryšius Lietuvos Respublikoje, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, skundžiamu Sprendimu nusprendė atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai.

41.       Pažymėtina, kad pagal Įstatymo 4 straipsnio 3 dalį užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Šio straipsnio 4 dalis nustato, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – leidimas gyventi), spręsdamas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ar laikinosios apsaugos užsieniečiui suteikimo, privalo gauti šio straipsnio 3 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 3 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti atsisakymo išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui pagrindai, tarp kurių ir jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (1 d. 1 p.).

42.       Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas) 64 punkte nustatyta, kad Migracijos departamento įgaliotas valstybės tarnautojas, nagrinėjantis užsieniečio prašymą išduoti arba pakeisti leidimą ir prie jo pridėtus dokumentus, privalo nustatyti, ar užsienietis atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas, ar jis atitinka sąlygas, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu, ir ar nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių gali būti atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi. Minėto Aprašo 70 punktas reglamentuoja tvarką dėl Migracijos departamento kreipimosi į Policijos departamentą dėl išvados ar užsienietis kelia grėsmę viešai tvarkai ar visuomenei pateikimo.

43.       Kaip matyti iš ginčijamo Migracijos departamento Sprendimo, atsakovas atsisakymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje grindė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Pažymėtina, jog nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“. Taigi jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010).

44.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl, siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016).

45.       Pareiškėjo kaltė padarius tyčinius nusikaltimus, kurių vienas yra sunkus (apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę ir klastojimo dokumentus bei disponavimo jais), nustatyta įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, todėl atsakovo išvada galimos grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei realumu nėra hipotetinė, paremta nustatytais faktais, nustatytais baudžiamojoje byloje.

46.       Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo argumentai, susiję su nuosprendžiu priteistos žalos atlyginimu, nėra reikšmingi, nes Migracijos departamentui nagrinėjant prašymus išduoti leidimus laikinai gyventi, į šias aplinkybes nėra pagrindo atsižvelgti. Tokio pobūdžio aplinkybės nei paneigia, nei patvirtina, kad asmuo gali kelti grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei.

47.       Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, jeigu pareiškėjas negali vykdyti teismo sprendimo, jis turi apie tai informuoti teismą ar Probacijos tarnybą. Taip pat iš pareiškėjo į bylą pateikto Probacijos tarnybos rašto matyti, kad jei pareiškėjui nepavyks gauti paso ar leidimo gyventi, jis gali su pakartotiniu prašymu kreiptis į Probacijos tarnybą ir jam bus suteiktas leidimas vykti į Ukrainą pasidaryti kelionės dokumentą.

48.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas įvertino visus reikšmingus pareiškėjo argumentus ir pagrįstai laikė juos nepakankamais ginčijamą Sprendimą panaikinti. Nors pareiškėjas nurodo, kad teismas neįvertino įrodymų, tačiau apeliaciniame skunde nenurodo, kokie įrodymai, kurie patvirtintų nagrinėjamam ginčui reikšmingas aplinkybes, nebuvo įvertinti, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

49.       Atsižvelgiant į tai, kad Sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis bei teisės normomis, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad Sprendimas pažeidžia Viešojo administravimo įstatymo normas.

50.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs ginčijamą Migracijos departamento sprendimą teisėtu ir dėl to atmetęs pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo I. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                Arūnas Dirvonas

                                                                                            Veslava Ruskan

                                                                                            Milda Vainienė