Baudžiamoji byla Nr. 1A-277-177/2015
Proceso Nr. 1-30-1-00026-2014-0
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
1.2.3.1; 2.1.7.4; 2.1.15.1.1; 2.1.15.1.2
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. gruodžio 23 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),
teisėjų: Laimos Garnelienės, Elenos Vainienės,
sekretoriaujant: Martynai Paušaitei, Agatai Minkel, Rasai Maldanytei,
dalyvaujant prokurorėms: Dainorai Miliūtei, Laimai Milevičienei,
gynėjui Evaldui Jonui Šoriui,
nuteistajam A. D.,
nukentėjusiajai V. U.,
vertėjoms: Žanai Tadorovskajai, Alvyrai Klipčiuvienei,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. (A. D.) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. spalio 10 d. nuosprendžio, kuriuo A. D. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 11 metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.
Iš A. D. priteista: nukentėjusiajai V. U. 4 805,99 Lt turtinei žalai atlyginti ir nukentėjusiajai B. L. 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
A. D. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad nužudė kitą žmogų:
2014 m. sausio 27 d. 0.01 val. bute Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto metu dūrė peiliu K. L. į kairę juosmens pusę, dėl durtinio-pjautinio kairio juosmens sužalojimo K. L. nuo ūmaus nukraujavimo į vidaus ertmes iš pažeistų kairio inksto maitinančių kraujagyslių mirė greitosios medicinos pagalbos automobilyje. Taip A. D. tyčia nužudė K. L..
Nuteistasis A. D. apeliaciniame skunde nurodė, kad vertindamas įrodymus teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio reikalavimus, kadangi jo kaltę grindė tik prielaidomis. Apelianto parodymus, jog nukentėjusysis prieš jį vartojo smurtą, puolė jį su peiliu, tarp jų vyko grumtynės, patvirtina specialisto išvados.
Byloje nėra jokių apelianto kaltę patvirtinančių įrodymų. Liudytojų A. K. ir A. K. parodymai patvirtina, kad bute sužalotas vyriškis, koridoriuje rastas peilis, kuriuo pagal O. L. parodymus apeliantas sužalojo jos vyrą, tačiau ekspertas negalėjo atsakyti, ar nukentėjusiajam sužalojimai padaryti tyrimui pateiktu peiliu. Liudytojas A. K. parodė peilį nebuvus kruviną, o specialisto išvadoje konstatuota, kad bute rastas peilis su išdžiūvusiu krauju ant geležtės. Teismas šių prieštaravimų nepašalino.
Teismas neabejodamas patikėjo O. L. parodymais, tačiau neatsižvelgė, jog ji narkomanė, įvykio metu buvo neblaivi. Ją neadekvačiai supratus tos dienos įvykio aplinkybes įrodo telefoninio pokalbio su Bendrosios pagalbos centru įrašas, padarytas prieš K. L. mirtį. Papildomai apklausta O. L. neigė skambinusi pagalbos telefonu.
Priėmus skundžiamą nuosprendį, apelianto sesuo gavo V. B. paaiškinimą, kad apeliantas negalėjo padaryti tokio nusikaltimo, O. L. ne kartą su peiliu puolė K. L.. V. B. sutinka duoti išsamius parodymus.
Vertinant kai kuriuos nesutapimus apelianto parodymuose, jis prašo atsižvelgti, kad buvo apklaustas tuoj po sulaikymo, neišsiblaivęs. Jis yra sirgęs psichikos liga, dėl to komisuotas iš armijos, todėl kai kurių detalių gali neprisiminti.
Ikiteisminis tyrimas byloje atliktas nekvalifikuotai. Apžiūros protokole nurodyta, kad apžiūrėtas peilis, kuriuo A. D. smogė K. L.. Nesiaiškinta, kuo remdamasi tyrėja padarė tokią išvadą, nenustatyta, ar ant peilio buvo kraujo, kam jis priklausė, nenustatyti pirštų atspaudai ant jo.
Teismas nurodė ekspertą R. P. atmetus galimybę, jog K. L. sužalotas grumtynių metu, tačiau visiškai nepasisakė dėl to, kad ekspertas vertino galimą situaciją pagal jam pateiktą peilį. Juo labiau ekspertas V. P. nenustatė, kad tuo peiliu sužalotas K. L.. Eksperto R. P. parodymai pagrįsti įrodymais, kurie neturi nieko bendro su byla. Neaišku, kodėl šis peilis iš viso pridėtas prie bylos ir kokia jo įrodomoji reikšmė. Taigi ekspertas R. P., gavęs klaidingą informaciją, padarė klaidingą išvadą, kuri nepaneigia apelianto aiškinimo dėl K. L. galimo sužalojimo aplinkybių.
Be to, byla perduota teismui, apeliantui net neįteikus kaltinamojo akto. Neaišku, kokiu teisiniu pagrindu teismas vertino kaltinimus jam ir pratęsė kardomąją priemonę suėmimą.
Nuteistasis A. D. apeliaciniame skunde prašė nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti bei atmesti civilinį ieškinį.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo skundą atmesti.
Nuteistojo A. D. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Teisėjų kolegijos nuomone, A. D. kaltė dėl K. L. nužudymo įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs BPK 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, tačiau netinkamai išsprendė nukentėjusiosios V. U. pareikšto civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo klausimą. Dėl to nuosprendis keičiamas.
Dėl įrodymų vertinimo ir kitų Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų
Esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų byloje nenustatyta.
Nuteistasis apeliaciniame skunde teigė, kad teismas neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, dėl to padarė klaidingas išvadas ir apeliantą nepagrįstai pripažino kaltu dėl K. L. nužudymo.
Tokie skundo teiginiai atmetami.
Skundžiamo nuosprendžio turinys rodo, kad apelianto kaltė padarius nusikaltimą, dėl kurio jis pripažintas kaltu, pagrįsta teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu. Konkretūs įrodymai bus aptarti vėliau, analizuojant apelianto kaltę.
Iš BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų prasmės matyti, jog teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje išdėstytomis taisyklėmis. Įrodymų vertinimas yra teismo teisė ir pareiga.
Baudžiamojo proceso įstatymas nenustato, kiek ir kokių rūšių įrodymų turi būti surinkta, kad teismas galėtų padaryti išvadą, jog yra nusikalstama veika ir tą veiką padaręs asmuo yra kaltas. Tai reiškia, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.
Vidinis įsitikinimas susiformuoja, teisėjams kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gautą informaciją, palyginus ją su informacija, gauta iš kitų šaltinių. Vertindamas įrodymus, teismas ne tik turi laikytis Baudžiamojo proceso kodekse nustatytų taisyklių, bet ir įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, bei nuspręsti, ar įrodymais gali būti pagrįstos išvados, ar jie turi būti atmesti. Tik teismas sprendžia, kokios aplinkybės yra reikšmingos ir kiek duomenų jam pakanka vidiniam įsitikinimui dėl visų konkrečioje byloje spręstinų klausimų (nusikaltimo sudėties, asmens kaltumo, bausmės ir kt.) suformuoti.
Pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė įrodymų vertinimo taisykles. Teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai. Įrodymai gauti teisėtais būdais, baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas Baudžiamojo proceso kodekso nustatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Bylą išnagrinėjęs teismas teisingai įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė procesinių teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą.
Jau minėta, jog pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymus vertina teismas ir tai yra jo teisė bei pareiga. Nėra pagrindo keisti ar naikinti teismo priimto sprendimo vien dėl to, kad apeliantas ir teismas skirtingai vertino įrodymus.
Kita vertus, teisėjų kolegija pripažįsta, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje nebuvo pakankamai operatyvus ir išsamus, tačiau ikiteisminio tyrimo trūkumai buvo šalinami, bylą nagrinėjant teisme. Buvo tikrinama A. D. pateikta įvykio versija, tačiau jos nepatvirtino jokie objektyvūs faktiniai duomenys, o atliktų procesinių veiksmų metu surinkti duomenys buvo pakankami padaryti išvadą dėl A. D. kaltės nužudžius K. L..
Nuteistasis A. D. apeliaciniame skunde taip pat teigė, kad buvo padaryti kiti Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų pažeidimai: baudžiamoji byla teismui perduota, jam neįteikus kaltinamojo akto, be to, neaišku, kokiu teisiniu pagrindu teismas vertino kaltinimus jam ir pratęsė kardomosios priemonės – suėmimo terminą.
Teisėjų kolegija pripažįsta, kad iš tiesų padarytas procesinis pažeidimas, nes kaltinamasis aktas (jo vertimas) kaltinamajam įteiktas jau po bylos perdavimo teismui (BPK 220 straipsnio 4 dalis), tačiau šis pažeidimas nėra esminis ir negali būti pagrindas naikinti skundžiamą nuosprendį. Ši aplinkybė nors ir rodo, kad nebuvo laikomasi visų įstatymo reikalavimų, tačiau objektyviai paaiškinama – kaltinamasis aktas buvo verčiamas į rusų kalbą ir tai užtruko.
Kita vertus, kaltinamojo teisės nebuvo suvaržytos, nes BPK 218 straipsnyje numatyti procesiniai veiksmai atlikti, nepažeidus įstatymo reikalavimų: įtariamasis A. D. susipažino su visa bylos medžiaga, taigi jam buvo žinomas tiek įtarimas, tiek jį patvirtinantys duomenys. Kadangi įtarimas visiškai atitiko kaltinamajame akte nurodytą kaltinimą, nėra pagrindo manyti, jog kokiu nors būdu buvo suvaržytos A. D. teisės į gynybą ar žinoti, kuo jis kaltinamas. Be to, sprendžiant klausimą dėl suėmimo termino pratęsimo, kaltės klausimas nebuvo sprendžiamas. Taigi apelianto abejonės dėl jo teisių pažeidimo iš esmės yra nepagrįstos.
Visos aptartos bylos aplinkybės patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino išnagrinėtų įrodymų visetą, įrodantį A. D. kaltę. Įrodyta, kad būtent nuteistasis A. D. skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytomis aplinkybėmis nužudė K. L..
Dėl A. D. kaltės
Baudžiamoji atsakomybė už kito žmogaus gyvybės atėmimą pagal BK 129 straipsnį kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys, t. y. nukentėjusiojo mirtis turi būti dėsningas, neatsitiktinis kaltininko veikos rezultatas. Šis ryšys yra būtinasis, t. y. būtina nustatyti, kad tik kaltininko padaryta veika sukėlė ir sąlygojo padarinių atsiradimą.
Pirmosios instancijos teismas A. D. kaltę nužudžius nukentėjusįjį K. L. pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu – liudytojų A. K., A. K., V. Š., I. R., ikiteisminio tyrimo metu duotais nuteistojo A. D. parodymais, eksperto R. P. paaiškinimais, specialistų išvadų duomenimis, kitais byloje ištirtais įrodymais. Juos sugretinęs, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad būtent A. D. padarė K. L. mirtį sukėlusius sužalojimus.
Pagal specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini), kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas, duomenis (1 t., 76–78 b. l.) K. L. mirė nuo ūmaus nukraujavimo į vidaus ertmes iš pažeistų kairio inksto maitinančių kraujagyslių dėl durtinio-pjautinio kairės juosmens pusės sužalojimo. Šie sužalojimai patirti ne mažiau kaip vienu trauminiu kontaktiniu smūginiu poveikiu duriančiomis-pjaunančiomis savybėmis pasižyminčiu daiktu ar įrankiu netrukus iki mirties, laikas skaičiuojamas minutėmis. Sužalojimai kairio juosmens srityje kvalifikuojami kaip sunkūs, tiesiogiai susiję su mirtimi.
Teisėjų kolegijai nekelia abejonių šios specialisto išvados pagrįstumas.
Sprendžiant, ar yra priežastinis ryšys tarp kaltininko veiksmų ir kilusių padarinių, be teismo medicinos specialisto išvados, kuria konstatuojama nukentėjusiojo mirties priežastis, teismui būtina nustatyti, kad būtent kaltininko padaryta veika, o ne kiti veiksniai sąlygojo asmens mirtį.
Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad 2014 m. sausio 27 d. 0.01 val. bute A. D., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto metu dūrė peiliu K. L. į kairę juosmens pusę. K. L. padarytas durtinis-pjautinis kairio juosmens sužalojimas – kairio inksto maitinančių kraujagyslių pažeidimas, lėmęs ūmų nukraujavimą į vidaus ertmes – buvo nukentėjusiojo mirties priežastis.
Nuteistasis A. D. apeliaciniame skunde nesutiko su tokia teismo išvada ir neigė, kad būtent jis nukentėjusiajam padarė sužalojimą, nuo kurio šis mirė, t. y. ginčijo, jog būtent jo veiksmais padarytas sužalojimas buvo K. L. mirties priežastis.
Pirmiausia teisėjų kolegija pasisako dėl nuteistojo pirmosios instancijos teisme iškeltos grumtynių versijos.
Pagal apelianto versiją, kuri išsamiai išdėstyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, todėl šioje nutartyje nekartojama, nukentėjusysis grumtynių metu pats sau įsidūrė peiliu, kai abu nugriuvo ir K. L. užgriuvo ant A. D..
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė nuteistojo parodymus dėl nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybių ir padarė išvadą, kad tarp A. D. veikos bei nukentėjusiojo K. L. mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys.
Liudytoja O. L. teisme parodė, kad ji su savo vyru K. L. jau kurį laiką gyveno pas A. D. jo bute, nuolat išgerdavo. Įvykio dieną jie taip pat gėrė, ji užmigo, po kurio laiko ją pažadino K. L., ragindamas keltis ir eiti kartu lauk. Vyras skambino policijai, ji nelabai suprato, dėl ko. Ji pasisuko šonu, K. L. tuo metu prie jos pritūpė ir kalbėjo su ja, kai išėjęs iš kambario ar virtuvės A. D. pasilenkė (pritūpęs) ir dūrė peiliu K. L. dešine ranka į kairį šoną. Peilis nukrito, jis buvo kruvinas. Vyras susigriebė už pilvo, nieko nekalbėjo, tik dejavo, nugriuvo tarp koridoriaus ir lauko durų. Viskas įvyko tarp kambario ir išėjimo durų koridoriuje, kur ji su K. L. miegodavo.
Apygardos teismas neturėjo pagrindo netikėti liudytojos O. L. parodymais dėl K. L. sužalojimo mechanizmo, juo labiau kad jie atitinka kitas objektyviai nustatytas bylos aplinkybes. Buvus grumtynes virtuvėje, kurias viso proceso metu minėjo nuteistasis, paneigė ir liudytojų A. K. bei A. K., t. y. atvykusių į įvykio vietą pareigūnų, parodymai apie nukentėjusiojo suradimo vietą (abu patvirtino, kad K. L. gulėjo tarpduryje, ties buto durų slenksčiu). Lavono daiktų apžiūros protokolo duomenys patvirtina, kad tarp K. L. daiktų buvo kepurė ir striukė su kiauryminiais pažeidimais, o tai leidžia spręsti, jog iš tiesų K. L. su O. L. ketino išeiti iš buto. Iš prie įvykio vietos apžiūros protokolo pridėtų fotonuotraukų matyti, kad peilis iš dalies pakištas po O. L. čiužiniu, taigi nukentėjusysis iš tiesų buvo koridoriuje, o ne virtuvėje ar kambaryje. Visa tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog nukentėjusysis galėjo būti sužalotas toje vietoje, kur ir buvo rastas peilis.
Nors byloje yra 2014 m. sausio 28 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje A. D. dėl veido kairės pusės sumušimo konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas (2 t., 3 b. l.), tačiau ši aplinkybė nepaneigia A. D. kaltės.
Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodė, kad O. L., kuri yra narkomanė, būdama neblaivi, galėjo neadekvačiai suprasti nusikaltimo padarymo aplinkybes, ką patvirtina užfiksuotas jos pokalbis su greitosios medicinos pagalbos (toliau – GMP) darbuotoja, tačiau tokių jo teiginių nepatvirtina objektyvi bylos medžiaga. Tai, kad O. L., atvykus GMP medikams, apimta šoko būsenos šaukė ir verkė, neduoda pagrindo išvadai, jog dėl tokios savo būklės O. L. galėjo supainioti esmines įvykio aplinkybes.
Būtina atkreipti dėmesį, kad į įvykio vietą atvykę pareigūnai A. K. ir A. K. bei GMP medikai I. R. ir V. Š., kurie buvo apklausti teisme, net neužsiminė apie O. L. neadekvačią būseną ar didelį girtumą. Priešingai, tiesiogiai su O. L. bendravęs pareigūnas A. K. teisme patvirtino, kad, nors ji buvo išgėrusi, tačiau visiškai girta nebuvo.
Liudytoja O. L. teisme taip pat paaiškino apie jos pokalbį su GMP dispečere patvirtindama, kad buvo tik atsibudusi ir nelabai suvokė, kas vyksta. Matė, jog K. L. kažkam skambina (ar su kažkuo kalba), bet galvojo, kad jie juokauja. Įraše užfiksuotas vyro pokalbis yra K. L. pokalbis su dispečere, jis pranešė, kad kitas vyras grasino peiliu pripjauti jo žmoną. Liudytoja parodė, kad A. D. paskutinėmis dienomis ją painiodavo su jos mama. Iš esmės tokius pačius parodymus liudytoja davė ir ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 149–150 b. l.).
Iš byloje esančios GMP garso įrašo stenogramos, kurioje užfiksuotas apelianto minimas pokalbis, matyti, kad telefonu paskambinęs vyras pranešė, jog kitas vyras „šoka ant žmonos su peiliu“, jie yra pastarojo bute, po to į pokalbį įsiterpė moteris, kuri informavo, kad čia juokas, vyras įspėtas dėl atsakomybės už melagingą pranešimą. Pokalbis truko 59 sek. (1 t., 160–161 b. l.).
Atsižvelgdama į minėtų liudytojų parodymus dėl O. L. girtumo ir jos paaiškinimus apie telefoninį pokalbį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad telefoninio pokalbio turinys nėra tiek informatyvus, jog leistų spręsti apie moters psichikos būseną ar susidariusią situaciją.
Taigi apeliantas skunde nepagrįstai teigė, kad šis GMP įrašas, padarytas prieš K. L. mirtį, patvirtina liudytoją O. L. neadekvačiai supratus tos dienos įvykio aplinkybes.
Nuteistojo versiją dėl K. L. sužalojimo grumtynių metu paneigė ne tik liudytojos O. L. parodymai, bet ir teisme apklaustas teismo medicinos ekspertas R. P.. Jis paaiškino, kad nukentėjusiajam padarytas sužalojimas, smūgiuojant dešine ranka į kairį šoną, todėl neįtikėtina, jog tai įvyko grumtynių metu. Pagal A. D. pateiktą įvykio versiją nukentėjusysis laikė peilį dešinėje rankoje, tačiau jam padarytas kairės pusės juosmens sužalojimas, o tai objektyviai neįmanoma, griūvant nurodytoje situacijoje.
Taigi versija dėl nukentėjusiojo K. L. susižalojimo grumtynių metu objektyviai paneigta. Šios teismo išvados nepaneigia nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstyti samprotavimai dėl bylos įrodymų vertinimo ir nepašalintų prieštaravimų dėl galimybės panaudoti įvykio metu paimtą sužalojimo įrankį.
Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti turinčio aukštąjį universitetinį išsilavinimą ir 16 metų darbo stažą teismo medicinos eksperto R. P. paaiškinimu, kadangi jo pateiktas nukentėjusiojo sužalojimo mechanizmas yra išsamus ir atitinka objektyvią bylos medžiagą. Tai, kad eksperto pateiktas nukentėjusiojo sužalojimo mechanizmas yra nepalankus nuteistajam, nėra pagrindas abejoti teismo medicinos eksperto kvalifikacija.
Šios išvados nepaneigia apeliaciniame skunde akcentuotas eksperto R. P. paaiškinimas teisme dėl jam tik teisme vizualiai apžiūrėti pateikto peilio, kaip nusikaltimo įrankio, vertinimo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog, atliekant lavono tyrimą, ekspertui nebuvo pateiktas įvykio vietos apžiūros metu paimtas peilis (su kraujo pėdsakais ant geležtės vienos pusės), o, tik vizualiai teisme jį apžiūrėjęs, teismo medicinos ekspertas negalėjo kategoriškai tvirtinti, kad būtent juo nukentėjusiajam K. L. padaryti vidaus organų sužalojimai.
Apeliantas skunde rėmėsi ir 2014 m. balandžio 1 d. specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) duomenimis (1 t., 62–71 b. l.), siekdamas įrodyti buvus kitą nužudymo įrankį ir iš dalies parodyti atlikto tyrimo bei pareigūnų (specialistų, ekspertų) nekvalifikuotumą.
Dėl ikiteisminio tyrimo veiksmų ir specialių žinių reikalaujančių tyrimų atlikimo šioje nutartyje jau pasisakyta, todėl teisėjų kolegija savo motyvų nekartoja.
Atliekant šį tyrimą, specialistų iš tiesų buvo prašoma atsakyti, ar ant tirti pateiktų drabužių pažeidimai padaryti tyrimui pateiktu (taigi įvykio vietoje paimtu) peiliu. Kaip matyti iš specialisto išvados, specialistai tyrimo metu jiems pateiktuose drabužiuose aptiko kiauryminius durtinius-pjautinius pažeidimus, kurie galėjo būti suformuoti kietu aštriu įrankiu, pavyzdžiui peiliu ar panašiu daiktu. Specialistai nurodė, kad neturi galimybės atsakyti, ar tie pažeidimai padaryti pateiktu peiliu.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokia specialisto išvada nereiškia, jog nukentėjusysis buvo sužalotas kitu duriančiomis-pjaunančiomis savybėmis pasižyminčiu įrankiu (peiliu), nes tam nėra jokių objektyvių duomenų, juo labiau kad byloje yra pakankamai kitų A. D. kaltę patvirtinančių įrodymų.
Nuteistasis apeliaciniame skunde teigė, kad prie bylos pridėtas nusikaltimo padarymo įrankis nėra ištirtas, be to, byloje esantys duomenys dėl nusikaltimo įrankio prieštaringi: duodamas parodymus apie iš įvykio vietos paimtą peilį, liudytojas A. K. nurodė, kad peilis nebuvo kruvinas, o jo apžiūrą atlikęs specialistas nustatė, kad bute rastas peilis su išdžiūvusiu krauju ant geležtės.
Tokie nuteistojo teiginiai yra deklaratyvūs ir atmetami.
Įvykio vietos apžiūros protokolo duomenys bei prie jo esančios nuotraukos (1 t., 4–6, 16– 20 b. l.), specialisto išvados duomenys (1 t., 8 b. l.) įrodo, kad koridoriuje ant grindų, link lauko durų, guli peilis 46 cm atstumu nuo sienos iki peilio rankenos; peilis su išdžiūvusiu krauju ant geležtės nufotografuotas, nuo peilio rankenos paimtas DNR ėminys; kraujo pėdsakai aptikti tik ant peilio geležtės.
Liudytojas A. K., įvykio vietoje buvęs pareigūnas, teisme iš tiesų patvirtino, kad, įėjęs į koridorių, matė ant žemės numestą peilį, ant peilio kraujo pėdsakų nesimatė, peilio nelietė, jį paėmė atvažiavę kriminalistai; matė tik vieną peilį; galbūt peilio geležtė buvo po čiužiniu, negali prisiminti.
Šiai aplinkybei patikslinti įstatymo nustatyta tvarka buvo perskaityti liudytojo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (1 t., 118–120 b. l.), iš kurių matyti, jog, tik įėjęs į butą, liudytojas koridoriuje netoli spintos ant grindų pamatė pilkos spalvos metalo peilį, kurio geležtė buvo pakišta po antklode; peilio jis neapžiūrėjo, tačiau jis nebuvo kruvinas; vėliau peilį pasiėmė į įvykio vietą atvykę operatyvinės valdybos grupės pareigūnai.
Tokie liudytojo A. K. parodymai, priešingai nei teigė apeliantas, rodo, kad jis nematė pakištos po antklode peilio geležtės, todėl negalėjo žinoti apie kraujo pėdsakus ant jos. Kadangi peilio rankena nebuvo kruvina, liudytojo parodymai, jog peilis nebuvo kruvinas (tiek, kiek jį matė pareigūnas), neprieštarauja įvykio vietos apžiūros protokolo duomenims.
Teisėjų kolegija, vertindama byloje esančios įrodymus, taip pat atkreipia dėmesį į nenuoseklius paties apelianto parodymus.
Tą pačią dieną po įvykio apklaustas A. D. pripažino dūręs peiliu K. L., nes šis jį mušė. To, kad nukentėjusysis kokiu nors būdu būtų susižalojęs pats, A. D. nesakė ir tik vėliau ikiteisminio tyrimo metu pateikė kitą nukentėjusiojo sužalojimo versiją, jog K. L. susižalojo grumtynių metu, pats sau įsidūręs peiliu. Šios versijos apeliantas laikėsi ir pirmosios instancijos teisme, nors negalėjo paaiškinti, kodėl iš karto apklaustas ikiteisminio tyrimo metu davė kitokius parodymus.
Apeliacinės instancijos teisme buvo iškelta nauja versija, kuri bus aptarta vėliau ir kurią teisėjų kolegija atmeta kaip nepasitvirtinusią.
Nuteistasis apeliaciniame skunde bandė įtikinti teismą, kad liudytojai A. K. ir A. K. apie nukentėjusiojo K. L. sužalojimo aplinkybes sužinojo iš O. L., o jo paties ikiteisminio tyrimo metu duoti pirminiai parodymai neatitinka objektyvios tiesos, kadangi jis buvo neblaivus.
Nuteistojo apeliacinio skundo argumentai dėl jo pirminių parodymų vertinimo atmetami kaip nepagrįsti.
Liudytojas A. K., įvykio vietoje buvęs policijos pareigūnas, teisme patvirtino, kad A. D. prisipažino vieną kartą peiliu dūręs K. L., nes neapsikentė smurto. A. D. buvo išgėręs, tačiau pats nurodė K. L. sužalojimo aplinkybes. Liudytojas taip pat bendravo su bute buvusia O. L., kuri patvirtino A. D. nurodytas aplinkybes.
Taigi tiek pareigūnų ir O. L., tiek A. D. pirminiai parodymai apie nužudymo aplinkybes sutapo. Tokie liudytojo A. K. parodymai atitinka jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (1 t., 118–120 b. l.).
Analogiškus parodymus teisme davė liudytojas A. K., kitas įvykio vietoje buvęs policijos pareigūnas.
Šių liudytojų parodymai dėl nukentėjusiojo K. L. sužalojimo aplinkybių taip pat paneigia nuteistojo A. D. parodymus apie vykusias grumtynes ir paties nukentėjusiojo susižalojimą.
Atkreiptinas dėmesys, kad apeliaciniame skunde ginčijami 2014 m. sausio 27 d. apklausos metu A. D. duoti parodymai, kur nuteistasis pripažino dūręs peiliu K. L., buvo užfiksuoti, praėjus daugiau kaip 11 valandų po jo sulaikymo (1 t., 178–179, 190–192 b. l.). Apklausos metu A. D., dalyvaujant advokatui ir vertėjai, davė išsamius parodymus apie įvykio aplinkybes, pasirašė, kad parodymai jam išversti į rusų kalbą ir surašyti teisingai. Nei A. D., nei jo gynėjas dėl apklausos neturėjo jokių pastabų. Nors tikrinant A. D. neblaivumą 2014 m. sausio 27 d. 2.40 val. nustatytas 2,02 promilių girtumas (1 t., 174 b. l.), ši aplinkybė, atsižvelgiant į minėtos apklausos laiką, jo parodymų teisingumui neturėjo esminės įtakos.
Tai, kad A. D. yra sirgęs psichikos liga, dėl kurios buvo komisuotas iš armijos (kaip matyti iš apeliacinio skundo – 1985 m.), teisėjų kolegijos išvados dėl jo pirminių parodymų nepaneigia.
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas gynėjo prašymą dėl psichiatrijos ekspertizės A. D. skyrimo, pagrįstai nurodė, kad duomenys apie jo karinę tarnybą ir hospitalizavimą yra labai seni, jis vėliau niekur nesigydė, bylos nagrinėjimo metu negauta jokių duomenų dėl jo susirgimų, be to, ikiteisminio tyrimo metu išspręstas klausimas dėl teismo psichiatrijos ekspertizės skyrimo tikslingumo (2 t., 25–26, 27 b. l.).
Nesant duomenų apie A. D. psichikos sutrikimus įvykio metu, apeliacinio skundo argumentai dėl apelianto pirminių parodymų vertinimo atmetami kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pirminiai A. D. parodymai tiek, kiek jie atitinka objektyviai nustatytas aplinkybes, yra teisingi.
Apeliaciniame skunde nuteistasis A. D. iškėlė kitą K. L. nužudymo versiją. Nuteistojo nuomone, K. L. nudūrė kitas asmuo. Apie tai apeliantui tapo žinoma, tik priėmus apkaltinamąjį nuosprendį, gavus O. L. motinos V. B. paaiškinimą, kad O. L. ne kartą su peiliu puolė K. L..
Baigiant bylą nagrinėti apeliacine tvarka, gauti rašytiniai V. B. ir Z. K. paaiškinimai apie įvykio aplinkybes, jog A. D. negalėjo nužudyti K. L..
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atliko įrodymų tyrimą, kaip liudytojas apklausė V. B., Z. K. ir R. P., o liudytojos O. L. nepavyko apklausti. Išnaudojusi visas priemones šią liudytoją iškviesti, įvertinusi kitų apklaustų liudytojų parodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apelianto iškelta nauja K. L. nužudymo versija nepasitvirtino.
Liudytoja V. B. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad yra O. L. motina ir buvusi A. D. sugyventinė. O. L. su vyru kurį laiką gyveno pas A. D., nes dukra labai gerai pažinojo nuteistąjį. 2014 m. sausio 25 d. pas A. D. visi šventė O. L. gimtadienį. Liudytoja taip pat buvo, gėrė, vėliau išėjo namo. Po vidurnakčio paskambino O. L. ir pasakė, kad nužudytas vyras. Po įvykio liudytoja bendravo su dukra, ji teigė buvus muštynes, dalyvavus du nepažįstamus žmones, tačiau nekalbėjo, kas iš tiesų įvyko. Dukra nesakė, kas nužudė vyrą, ji nesakys tiesos. O. L. mėgsta imti peilius, kartą dūrė peiliu A. D. į koją, „šokdavo“ su peiliu ir ant motinos. Po įvykio O. L. buvo šoko būsenos. Su dukra liudytoja nebendrauja. Teigė, jog A. D. negalėjo nužudyti K. L..
Liudytoja Z. K. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad jau daug metų yra A. D. kaimynė, pažįsta O. L.. Po įvykio 2014 m. vasario mėn. O. L. buvo užėjusi pas liudytoją, jos kalbėjosi apie nužudymą. O. L. pasakė, kad „viską žinau ir mačiau, tačiau nieko negaliu pasakyti“, „gerai, kad jį ir užmušė“. O. L. jai pasakė, kad „jie sėdėjo, gėrė, Andrejus irgi buvo girtas, jis nekalbėjo, bet kas, aš nesakysiu“. Liudytoja neprisiminė, ar jai įvardino dalyvavusius asmenis, bet sakė, kad buvo žmonių, dalyvavo O. L., K. L., A. D.. Liudytojos teigimu, A. D. girtas miegodavo. Liudytoja klausė, ar tai ne A. D. padarė. O. L. atsakė, kad A. D. niekuo dėtas, jis girtas miegojo ir nieko nematė, negirdėjo.
Liudytoja R. P. apeliacinės instancijos teisme parodė pažįstanti A. D., O. L. ir V. B.. Apie K. L. nužudymą ji kalbėjo telefonu su O. L., atlikinėdama bausmę pataisos namuose. O. L. pasakė, kad jos vyrą nužudė motinos sugyventinis, bet ne A. D., ji yra šoke, susisieks kitą dieną. Su O. L. liudytoja daugiau nesusisiekė.
Tokie liudytojų V. B., Z. K. ir R. P. parodymai tėra tik samprotavimai apie galimas K. L. nužudymo aplinkybes, tačiau jokių objektyvių duomenų, jog nukentėjusįjį nužudė ne A. D., o kitas asmuo, jos nepateikė. Liudytoja V. B. nuo pradžių žinojo apie neva ūmų dukters būdą, tačiau nei į pareigūnus, nei į teismą viso proceso metu nesikreipė. Liudytojai Z. K. taip pat faktiškai po įvykio tapo žinomos neva O. L. nupasakotos jos vyro nužudymo aplinkybės, bet ir ji niekur nesikreipė, nesudvejojo dėl A. D. kaltumo. Liudytoja R. P. pripažino neteisėtai skambinusi O. L., pažeisdama pataisos namų vidaus tvarkos taisykles, be to, bendravusi su A. D., jam esant suimtam, o tai leidžia abejoti ne tik jos parodymų patikimumu, bet ir įžvelgti norą jam padėti.
Teisėjų kolegija šių liudytojų parodymus vertina kaip nepatikimus ir jais nesivadovauja, juo labiau kad jie neatitinka nustatytų aplinkybių ir net paties A. D. parodymų.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nors ant peilio rasti kraujo pėdsakai nebuvo ištirti, ši aplinkybė, įvertinus tai, jog tik ant jo (iš dviejų paimtų įvykio vietoje peilių) rasti kraujo pėdsakai, o peilis paimtas iš K. L. sužalojimo įvykio vietos, neturi esminės reikšmės nuteistojo nusikalstamai veikai kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, nes skundžiamame nuosprendyje ir šioje nutartyje aptartų duomenų visetas įrodo, kad nukentėjusysis mirė nuo A. D. padarytų sužalojimų. Byloje nėra jokių patikimų duomenų apie kitą nusikaltimo įrankį ar kitą bute buvusį asmenį, galėjusį padaryti mirtiną sužalojimą nukentėjusiajam.
Dėl bausmės
Pirmosios instancijos teismas motyvavo bausmės skyrimą.
Nuteistasis apeliaciniame skunde nenurodė jokių motyvų dėl paskirtos bausmės dydžio, todėl vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo dėl jos išsamiau pasisakyti, tik konstatuoja, kad už nužudymą esant laisvės atėmimo bausmės sankcijai nuo 7 iki 15 metų, t. y. bausmės vidurkiui 11 metų, paskirta vidutinės trukmės bausmė atitinka įstatymo reikalavimus ir nėra per griežta.
Dėl civilinių ieškinių
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms (BPK 113 straipsnis).
Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu visiškai patenkino nukentėjusiosios V. U. civilinį ieškinį ir priteisė iš A. D. 4 805,99 Lt (1 391,91 Eur) jos patirtai turtinei žalai atlyginti. Taip pat teismas visiškai patenkino nukentėjusiosios B. L. civilinį ieškinį ir priteisė iš A. D. 50 000 Lt (14 481 Eur) nukentėjusiajai jos patirtai neturtinei žalai atlyginti.
Apeliantas skunde kėlė nukentėjusiųjų byloje pareikštų civilinių ieškinių pagrįstumo klausimą tvirtindamas, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje neatitinka BPK 115 straipsnio 1 dalies reikalavimų.
Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 115 straipsnio 1 dalis). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, iš jų ir dokumentais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas.
Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji V. U. pareiškė 4 805,99 Lt (1 391,91 Eur) civilinį ieškinį ir jo papildymą (1 t., 137 b. l.; 2 t., 80 b. l.) nukentėjusiojo K. L. laidojimo bei kapo sutvarkymo išlaidoms atlyginti, tačiau tik civilinio ieškinio dalis, susijusi su K. L. laidojimo išlaidomis (1 805,99 Lt, arba 523,05 Eur), pagrįsta rašytiniais dokumentais (1 t., 140–143 b. l.).
Teisėjų kolegija sutinka su apygardos teismo išvada dėl šių nukentėjusiosios patirtų išlaidų pagrįstumo, todėl nėra teisinio pagrindo mažinti turtinės žalos atlyginimą dėl šios ieškinio dalies.
Civiliniame ieškinyje taip pat nurodyta, kad K. L. kapui sutvarkyti reikalinga 3 000 Lt (868,86 Eur) suma. Papildytas civilinis ieškinys apygardos teismui pateiktas dar 2014 m. gegužės 15 d. (2 t., 80 b. l.), tačiau iki šiol nukentėjusioji nepateikė sutarties dėl paminklo pastatymo, tokio objekto pavyzdžio (eskizo). Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusioji parodė, kad neturi pinigų avansui sumokėti, todėl negali užsakyti paminklo, tačiau teismas negali priteisti paminklo pastatymo išlaidų, nesant jokių įrodymų apie jo vertę ir bent dalies sumos sumokėjimą. Negalima ignoruoti aplinkybės, jog nurodytos paminklo pastatymo ir kapo sutvarkymo išlaidos sudaro daugiau nei pusę visos V. U. civiliniu ieškiniu prašomos atlyginti turtinės žalos, kurios dalis šiuo atveju dar nepatirta. Dėl to V. U. priteistas iš A. D. turtinės žalos atlyginimas mažinamas iki 523,05 Eur (1 805,99 Lt).
Kadangi paminklo pastatymo ir kapo sutvarkymo išlaidų dabar negalima tiksliai apskaičiuoti, atsižvelgus į nukentėjusiosios nurodytą aplinkybę, jai pripažįstama teisė į ieškinio dalies dėl paminklo pastatymo ir kapo sutvarkymo patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduodamas nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 2 dalis).
Priešingai, nei apeliaciniame skunde nurodė A. D., pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą dėl neturtinės žalos atlyginimo B. L. (2 t., 82–83 b. l.).
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalies nuostatas neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Nukentėjusiojo patirtos žalos vertinimas yra teismo prerogatyva, kuris tai daro, vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą nurodė, kad nusikalstamą veiką padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali turėti esminės įtakos priteistinos neturtinės žalos dydžiui. Esminis neturtinės žalos atlyginimo kriterijus tokiais atvejais yra sukeltos pasekmės ir dėl to patirti dvasiniai išgyvenimai. Priešingu atveju būtų pažeistos nukentėjusių asmenų teisės bei interesai, o kartu ir teisingumo principas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 3K-7-255/2005, 2K-442/2009 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju nuteistasis A. D. nužudė nukentėjusiosios B. L. sūnų K. L.. Tokia smurtinė sūnaus mirtis neabejotinai sukėlė skaudžius dvasinius išgyvenimus motinai. Nukentėjusioji nurodė, kad po sūnaus mirties pablogėjo sveikata, ji negalėjo net pasirūpinti laidotuvėmis. Nors nukentėjusioji su žuvusiuoju gyveno atskirai, tačiau motiną su sūnumi siejo glaudūs socialiniai ir emociniai ryšiai, jis padėdavo pasirūpinti neįgaliu broliu, dažnai bendraudavo kasdieniame gyvenime. Įvertinus šias aplinkybes, nukentėjusiajai B. L. priteistas 50 000 Lt (14 481 Eur) dydžio neturtinės žalos atlyginimas nėra aiškiai per didelis, jis atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. spalio 10 d. nuosprendžio dalį dėl turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai V. U. pakeisti:
iš A. D. priteistą turtinės žalos atlyginimą nukentėjusiajai V. U. sumažinti iki 523,05 Eur (penkių šimtų dvidešimt trijų eurų ir penkių centų) (1 805,99 Lt).
V. U. pripažinti teisę į ieškinio dalies dėl paminklo pastatymo ir kapo sutvarkymo patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Kolegijos pirmininkė Violeta Ražinskaitė
Teisėjos Laima Garnelienė
Elena Vainienė